Ar Kristaus misija yra neįmanoma?
Pakylėtoji Mokytoja Motina Marija per Kim Michaels, 2025 metų rugpjūčio 08 d. Šis diktavimas buvo perduotas konferencijoje Amerikoje: „Pakilkite virš pranašumo-menkavertiškumo dualizmo“.
AŠ ESU Pakylėtoji Mokytoja Motina Marija, ir ateinu jums duoti dar vieną Motinos išminties mokymą. Pradėsime pamąstymu apie klausimą, apie kurį dauguma žmonių niekada nemąstė. Galėtume tai įvardinti arba išreikšti kaip Kristaus misijos neįmanomumą.
Buvimas dvasiškai mirusiu
Kodėl gali atrodyti, kad Kristus turi neįmanomą misiją? Na, to negalite suprasti sąmone, kurią turi dauguma žmonių. Nes būtent sąmonė, kuri jiems neleidžia matyti, kokia sunki yra Kristaus misija, padaro Kristaus misiją tokia sunkia.
Mes galime į tai pažvelgti prisimindami citatą, apie kurią anksčiau kalbėjau, kuomet Jėzus sako jaunuoliui, kuris nori juo sekti, tačiau paprašo leisti pirmiau eiti palaidoti savo tėvą. Ir Jėzus, galiu jus užtikrinti, ganėtinai rūsčiai taria: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius.“ Labai mažai krikščionių – beveik nėra krikščionių, kurie mąstė, ką tai reiškia, o iš tų, kurie apie tai mąstė, ar daugelis pasiekė išvadą, supratimą, kad Jėzui dauguma žmonių iš tiesų yra mirę. Nors patys žmonės sakytų: „Ką turi omenyje sakydamas, kad esu miręs? Aš esu kuo puikiausiai gyvas. Esu sąmoningas, darau tai, ką daro žmonės. Netgi galiu laidoti numirėlius!“ Tačiau Jėzui jie nebuvo fiziškai mirę, jie buvo dvasiškai mirę, ir ką tai reiškia? Na, ką taip pat sakė Jėzus? „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“
Ar pats Jėzus asmeniškai buvo kelias, tiesa ir gyvenimas? Tai atrodytų mažai tikėtina, nes tai turėtų reikšti, kad visi žmonės, gyvenę šioje planetoje iki Jėzaus gimimo, iš esmės buvo mirę, jie neturėjo savyje Kristaus gyvybės. Bet matote, tai yra visuotinė Kristaus sąmonė, kuri yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Jeigu atsiskyrėte nuo to savo prote, nes mirėte kaip susieta būtybė ir pradėjote save laikyti atskira būtybe, esate dvasiškai mirę. Tačiau sunkumas yra tas, kad fiziškai jūs vis dar tebesate gyvi, vis dar tebesate sąmoningi, tad galvojate, kad nesate mirę dvasine prasme. Nematote, kad egzistuoja problema, ir būtent čia glūdi Kristaus misijos neįmanomumas.
Išorinis kelias į išorinę karalystę
Kaip Kristus gali priversti žmones, kurie yra dvasiškai mirę, pripažinti, kad jie yra dvasiškai mirę? Kaip jis gali padėti jiems išspręsti problemą, jeigu jie net nesugeba matyti problemos? Arba jeigu jie nenori matyti problemos, nes nenori pripažinti, kad jų sąmonei galbūt kažko stinga.
Matote, tiesiog pažvelgę į krikščionybės religijos evoliuciją, galite matyti problemą. Ką daro mirties sąmonėje esantys žmonės, kai išgirsta koncepciją, kad galite būti išganyti ir įžengti į dangų? Jie iš karto projektuoja, kad turi būti išorinis procesas čia Žemėje, per kurį jie galėtų užsitarnauti savo įžengimą į dangų. Pažvelkite į krikščionybės religiją. Jie padarė lygiai tą patį, ką žydų religija buvo padariusi Jėzaus laikais. Ji nustatė išorines doktrinas, išorinius ritualus, išorines taisykles, išorinę hierarchiją, ir žada, kad jeigu laikysitės šios išorinės religijos diktatų, jeigu paklusite dvasininkams ir laikysitės ritualų, ir tikėsite doktrinomis, garantuotai nueisite į dangų. Ir kur jie mato šį dangų? Kažkur ten aukštai. Tai yra šis nuostabus sodas, kuriame tolimas Dievas dangaus centre sėdi dideliame baltame soste, o angelai plasnoja aplinkui grodami savo arfomis ar trimitais, ar dar kažkokiais instrumentais, ir viskas yra nuostabu.
Vidinis kelias į vidinę karalystę
Tačiau kur, sakė Jėzus, yra Dievo karalystė? O taip, jumyse! Tad jeigu ieškosite Motinos išminties, galėsite pamatyti, kad čia ir vėl yra prieštaravimas tarp to, ką sakė Jėzus, ir to, ką sako krikščionybės religija. Tačiau ką tai reiškia, kad Dievo karalystė yra jumyse? Kas yra jumyse? Jūsų inkstai, jūsų liežuvis, jūsų skrandis? Tikriausiai ne, tiesa? Tai, kas yra jumyse, yra jūsų sąmonės būsena. O ką tai reiškia? Tai, kas užtarnauja jūsų įžengimą į dangų, yra jūsų sąmonė, jūsų sąmonės būsena, o tai reiškia, kad negalėsite įžengti į dangų, jeigu būsite mirties sąmonėje. Nes kas yra mirties sąmonė? Esate atskirti nuo Kristaus, ir kaip galite patekti į Dievo karalystę? Įžengdami į vienovę su Kristumi, prarasdami savo gyvybę šiame pasaulyje, išorinę gyvybę, atgimdami į Kristaus gyvenimą.
Ką reiškia atgimti? Tai reiškia, kad atgimstate į naują tapatumo jausmą, kuriame nebelaikote savęs atskira būtybe, bet laikote save susieta būtybe. Su Kristaus protu susieta būtybe, kuris suvienija jus su jūsų Kūrėju. Kur yra logika sakyti, kad laikydamiesi išorinių ritualų ir tikėdami išorinėmis doktrinomis, ir paklusdami išorinei hierarchijai, automatiškai pakeisite savo sąmonės būseną ir galėsite įžengti į karalystę? Tai tikrai nėra tai, ką sakė Jėzus. Nes jis sakė: „Dievo karalystė ateina nepastebimai, nes Dievo karalystė yra jumyse.“ Ką mes čia matome? Na, matome, kad kai žmonija įžengė į atskirtį, kažkas buvo prarasta, ir tai, kas buvo prarasta, yra kelio koncepcija, kuriame save laikote susieta būtybe.
Savo kelionę pradedate neturėdami aiškaus pojūčio, su kuo jūs esate susieti, tačiau jaučiate, kad esate susieti su kažkuo už jūsų proto ribų. Su kažkokia realybe, kuri nebuvo apibrėžta ar sukurta jūsų pačių prote, ir todėl matote, kad egzistuoja kelias, kuriuo galite sistematiškai žingsnis po žingsnio plėsti savo susietumo jausmą, galite siekti vis aiškesnės vizijos, su kuo jūs esate susieti, kol pasieksite vienovę su tuo, kas, žinoma, yra jūsų aukštesnysis aš, jūsų AŠ ESU Esatis.
Vėlgi, matote, kad Jėzus mokė minias palyginimais, tačiau paaiškindavo visus dalykus savo mokiniams. Ko jis mokė savo mokinius? Kelio. Krikščionybė pamiršo, kad ankstyvieji Jėzaus pasekėjai save vadino Kelio pasekėjais – aš esu kelias. Tačiau kai esate įstrigę dualizme, negalite matyti Kristaus kelio, kuris yra savitranscendencijos kelias.
Aklas sekimas aklais vadais
Tačiau, kaip sakėme, kai įžengiate į dualizmą, turite neišbaigtumo jausmą, jūs kažko ilgitės, ir vadai, akli krikščionybės religijos vadai, turėjo tai užslėpti. Jie tiesiog nubrėžė netikrą kelią, išorinį kelią. Sekite doktrinomis, sekite vadais, laikykitės taisyklių, ir garantuotai būsite išganyti. Tikrajame kelyje jums nieko nėra garantuojama. Viskas priklauso nuo jūsų pasiryžimo pažvelgti į save, į savo proto būseną, ir pakelti ją aukštyn, o tiksliau, siekti tos vienovės su Kristaus protu, kuri jus pakelia aukštyn. Viskas nuolatos priklauso nuo jūsų pasirinkimų, tuo tarpu krikščionybės religija jums žada, kad jei tik pasirinksite pasikrikštyti ir paskelbsite Jėzų savo Viešpačiu ir Išganytoju, tai bus paskutinis pasirinkimas, kurį jums reikės padaryti. Tad netikras kelias yra paremtas išoriniais dalykais. Jūs tampate verti darydami išorinius dalykus.
Tačiau kas apibrėžė šį netikrą kelią? Na, tie, kurie yra įstrigę atskirties sąmonėje. Ir kas jie tokie yra? Apsišaukėliai pamokslautojai, apie kuriuos kalbėjo Jėzus, apsišaukėliai vadai, kurie yra gražūs išorėje, bet viduje yra pilni mirusiųjų kaulų, nes jie yra mirties sąmonėje. Mirusiųjų kaulai yra atskirosios pasąmonės savastys, kurių jie nenorėjo atiduoti, tad jie yra akli vadai, ir jeigu jais seksite, patys tapsite akli. Tačiau, tam tikra prasme, jūs jau esate akli, nes kitaip niekada nebūtumėte jais sekę.
Kristaus neįmanomumas
Tai mus grąžina prie Kristaus neįmanomumo. Žmonės yra apakinti dualistinės sąmonės, atskirties, ir todėl jie seka aklais vadais. Taip buvo su žydų žmonėmis, kuriuos Jėzus sutiko vėl ir vėl, ir vėl. Kaip Kristus gali padėti žmonėms pamatyti, kad jie yra akli, jeigu jie mano viską žinantys ir galvoja, kad garantuotai bus išganyti?
Pažvelgiate į esamą tikrovę, kaip Jėzus visur vaikščiojo, kalbėjo didelėms minioms trejus metus, tačiau pritraukė reliatyviai nedaug pasekėjų. Pasak šventraščių ar įprastinių krikščioniškų doktrinų, Jėzus turėjo tik 12 mokinių. Tikrai nekoks rezultatas po trijų aktyvaus pamokslavimo metų turėti tik 12 pasekėjų. Na taip, dar buvo tos moterys, kurios visą laiką sukiojosi aplinkui, tačiau jos tebuvo tinkamos plauti indus. Matote su Motinos išmintimi, kad kažkas čia yra nelogiška. Kodėl Jėzus nepritraukė daugiau pasekėjų? Todėl, kad žmonės, kuriuos jis sutiko, tikėjo, kad jie nėra mirties sąmonėje, kad jiems nieko nestinga, nes jie yra žydai. Jie yra Dievo išrinktieji žmonės. Jie turi vienintelę tikrą religiją. Kodėl jie turėtų klausyti šio pamokslautojo, jeigu jau turi viską, ko jiems reikia savo išganymui užsitikrinti?
Mirties sąmonė krikščionybėje
Ar tai jums kartais kažko neprimena šiandieniame pasaulyje? O taip, absoliučią daugumą krikščionių, kurie tiki, kad jie yra Dievo išrinktieji žmonės, kadangi yra krikščioniai, ir jie, sekdami išorinėmis doktrinomis, garantuotai bus išganyti. Kai turite Motinos išmintį, galite tiesiog paklausti savęs, kas nutiktų, jeigu šiandieniniai krikščioniai susidurtų su įsikūnijusiu Jėzumi?
Dauguma jų galvotų: „O, aš, žinoma, jį atpažinčiau ir juo sekčiau.“ Absoliuti jų dauguma būtų sakiusi apie Jėzų: „O, tik pažvelkite į tą naujojo amžiaus pamokslautoją, jis yra iš velnio. Tai, ko jis moko, nėra biblijiška. Jis yra apsišaukėlis pamokslautojas.“ Lygiai tą patį sakė žydai, kurie atstūmė jį prieš 2000 metų. Ir kodėl taip yra? Ar kartais ne todėl, kad tie patys žmonės, kurie atstūmė Jėzų kūne prieš 2000 metų, dabar reinkarnavosi krikščioniais ir naudojasi krikščionybės religija, kad patvirtintų lygiai tą patį požiūrį, kurį turėjo prieš 2000 metų ir kurio jie nenorėjo per visą tą laiką permąstyti?
Praregėjimas iš mirties sąmonės
Ką Kristui daryti su tokiais žmonėmis? Kristus mato, kad jie yra mirę, tačiau jie patys to nemato. Jie mano, kad yra išganyti ar bent jau, kad bus išganyti, ir nors reinkarnavosi daug kartų per praėjusius 2000 metų krikščioniškoje kultūroje, nors jie tikėjo pažadu, kad jeigu būsite geru krikščioniu, būsite išganyti po šio gyvenimo, nors jie patyrė daugybę kartų, kad šis pažadas yra melagingas, nes jie nebuvo išganyti po to gyvenimo, jie buvo iš karto pasiųsti atgal į įsikūnijimą; jie vis dar nenori pripažinti, kad būtent jie turi pasikeisti, pakeisdami savo sąmonės būseną, pažvelgdami į savo sąmonės būseną, pažvelgdami į rąstą, kuris neleidžia jiems matyti, kad, visų pirma, jie yra mirę, visų antra, kad jie yra mirę, nes neturi savyje Kristaus gyvybės. Ir visų trečia, kad jie niekada neįgis Kristaus gyvybės sekdami išorine religija.
Jiems reikia įžengti į jų viduje esančią Dievo karalystę, pašalinant rąstą, kuris blokuoja jų įžengimą. Įsivaizduokite duris, kurios veda į karalystę, ir priešais jas yra užvirtęs didžiulis jas blokuojantis rąstas. Kaip galėsite per jas pereiti, jeigu nepažvelgsite į rąstą ir jo nepašalinsite? Jeigu mėginsite galvoti: „O, man nereikia pereiti per tas duris, aš tiesiog seksiu šia išorine religija ir pereisiu per kokias nors kitas duris.“ Tačiau kur yra durys į karalystę? Ar jos yra kažkur tenai? Ar jos yra už tos kolonos, už kampo? Jeigu karalystė yra viduje, kur yra durys, vedančios į karalystę? Turbūt taip pat viduje. Tai yra akivaizdu, kai turite Motinos išmintį, tačiau tai nėra akivaizdu, jeigu neturite tos išminties ir todėl nenorite pažvelgti į save. Tuomet negalite matyti, kad jums yra tik vienos durys į karalystę, ir jos yra jūsų prote, ir kol nepašalinsite to rąsto savo akyje, negalėsite įžengti per tas duris.
O pašalinti rąsto iš savo akies negalite vienu greitu mostu. Tai yra kelionės su Kristumi procesas, tai nėra kryžiaus stotys, tai yra gyvenimo stotys, kurias Jėzus pademonstravo savo misijos metu, kurias galite rasti, skaitydami tarp eilučių. Nors, atsižvelgiant į šventraščių neišbaigtumą, yra šiek tiek sunku tai rasti. Ir būtent dėl to, žinoma, mes perdavėme tiek daug mokymų šiandienos amžiuje, apibrėždami tuos žingsnius į Kristiškumą, įskaitant ir visą kelio į asmeninį meistriškumą kursą, bet taip pat daugelį kitų mokymų. Egzistuoja procesas, kuris veda į jūsų asmeninį įžengimą į karalystę, ir jį apibrėžia visi tie rąstai, kuriuos turite savo pasąmonėje ir kuriuos privalote pašalinti.
Slaptas palengvėjimas būti nusidėjėliu
Tiek daug krikščionių nenori to matyti, ir kodėl jie nenori? Dėl dar vienos melagingos krikščionybės religijos doktrinos: „Jūs buvote pradėti nuodėmėje. Jūs buvote sukurti nusidėjėliais. Esate nusidėjėliai nuo pat pradžių.“ Galime, viena vertus, sakyti, kad tai yra našta žmonėms jausti, kad jie yra nusidėjėliai, tačiau daugumai žmonių iš tiesų taip nėra.
Tai yra palengvėjimas, nes ką gi tai reiškia: „Mes tiesiog buvome sukurti šioje būsenoje. Tai nebuvo mūsų pačių pasirinkimų pasekmė. Mes nepasirinkome įžengti į mirties sąmonę ir būti nusidėjėliais. Dievas turėjo mus tokiais sukurti, tad mes nesame atsakingi.“ Ir jeigu nepasirinkote įžengti į mirties sąmonę, kaip galite pasirinkti iš jos išeiti? O jeigu negalite išeiti, na, kas tuomet? Turite laukti išorinio išganytojo, kuris ateitų ir jus išgelbėtų. Šis visus mylintis, visagalis, visažinis, galingiausias ten aukštai esantis Dievas sukūrė jus nusidėjėliu, ir tuomet pažvelgė žemyn į Žemę ir pagalvojo: „Galbūt šiek tiek perlenkiau lazdą. Gerai, pasiųsiu žemyn savo vienatinį Sūnų, kad išgelbėčiau juos nuo nuodėmės būsenos, kurioje juos sukūriau.“ Ar kas nors mato tame kokią nors logiką? Ne, nes jie apie tai negalvoja. Jeigu apie tai pamąstytų Motinos išmintimi, pamatytų, jog tame nėra absoliučiai jokios logikos. Koks yra logiškas paaiškinimas? Na, jūs esate mirties sąmonėje, kadangi pasirinkote į ją įžengti, ir būtent dėl to galite pasirinkti iš jos išeiti, tačiau tai galite padaryti tik sąmoningai.
Kristaus misija
Ir būtent tai Kristus ateina jums duoti, tą suvokimą, kaip galėtumėte padaryti aukštesnį pasirinkimą. Tačiau privalote rinktis. Tai yra jūsų atsakomybė. Bet jeigu nenorite prisiimti tos atsakomybės, jeigu nenorite ryžtis dauginti talentų, bet norite palaidoti juos mirties sąmonės žemėje, na kaip tuomet galėtumėte iš viso matyti, kad Kristus jums reikalingas kaip vidinis išganytojas, o ne išorinis išganytojas? Kaip iš tiesų galite pamatyti Kristų? Tiek daug krikščionių teigia, kad yra krikščioniai, tačiau jie nemato Kristaus. Jėzų jie laiko išorine asmenybe, viengimiu Dievo Sūnumi, tačiau iš tiesų jie netgi nemato Jėzaus. Jie mato stabmeldišką įvaizdį, krikščionybės religijos sukurtą atvaizdą. Jie žiūri į Kristų per antikristo proto filtrą, jie žiūri į Jėzų per antikristo proto filtrą, tačiau mano, kad yra Kristaus pasekėjai. Ir tai mus grąžina prie Kristaus misijos neįmanomumo.
Ar Kristaus misija yra neįmanoma? Na, tai kodėl tuomet Kristus būtų atėjęs į šį pasaulį, jeigu tai būtų neįmanoma? Ir kodėl tai nėra neįmanoma? Na, todėl, kad be jo nieko nebuvo sukurta, kas yra sukurta, tad Kristaus sąmonė yra visame kame, o tai reiškia, kad tai, kas sudaro mirties sąmonę, yra iliuzijos, sukurtos iš atskirties. Tačiau kiekvienoje iliuzijoje yra Kristaus realybė, Kristaus vizija, kuri leidžia jums pamatyti, kad iliuzija yra iliuzija, o ne tikrovė. Kristaus vizija taip pat turi ir omega aspektą – Motinos išmintį, Sofiją, kuri leidžia jums pažvelgti į mirties sąmonę ir pamatyti prieštaravimus. Mirties sąmonė, kaip sakėme, yra dualistinė sąmonė, kurioje visada egzistuoja dvi priešingybės. Jos negali abi būti teisingos, ir Motinos išmintis leidžia jums matyti, kad galbūt nė viena iš jų nėra teisinga. Kai pažvelgiate į šiuos dualistinius poliariškumus, šiuos prieštaravimus, jie negali abu būti teisingi, tačiau jie abu gali būti neteisingi, ir būtent tai jūs matote su Motinos išmintimi, tad galite siekti kažko aukštesnio.
Neužrašyti Jėzaus mokymai
Būtent to Jėzus mokė daugelyje mokymų, kurie nebuvo užrašyti šventraščiuose. Jis to mokė. Jis iš tiesų to mokė savo mokinius, tačiau jis taip pat to mokė daugelyje šių susibūrimų, kuriuose pamokslaudavo kalvose, dažnai didelėms minioms. Jis to mokė, ne tais pačiais žodžiais, kuriuos aš naudoju čia, kadangi laikai pasikeitė, tačiau jis to mokė taip, kaip to buvo galima mokyti, atsižvelgiant į tų laikų žmonių sąmonę.
Galite pažvelgti į išorinius šventraščius, kurie jums buvo perduoti, ir galite sakyti, kad yra labai sunku šiuose šventraščiuose matyti žinią, kurią jums ką tik daviau. Tai nėra neįmanoma, bet yra sunku. Tačiau tai, ko mokė Jėzus, yra daug daugiau nei buvo užrašyta, ir jis to mokė tokiu būdu, kad žmonėms buvo įmanoma tai suvokti, ir kai kurie žmonės iš tiesų tai suvokė, daug daugiau žmonių nei yra rašoma šventraščiuose.
Tiesą sakant, buvo daug, daug žmonių, kurie įsisavino tam tikrus Jėzaus posakius, tam tikrus Jėzaus mokymus, ir net po to kai pradėjo formuotis krikščionybės religija, jie liko atsiskyrę nuo išorinės religijos ir tiesiog ėjo, taip sakant, į savo kambarėlį melstis, tai reiškia, kad jie buvo pasiryžę tirti savo protą. Ir buvo žmonių, kurie nebuvo Jėzaus mokiniai, išoriniai jo pasekėjai, tačiau jie vis tiek padarė didelį progresą, remdamiesi tais mokymais, kuriuos jis davė, neužrašytais mokymais. Galime sakyti, kad Jėzaus laikais buvo perduotas mokymas. Jis nebuvo užrašytas, ir jis buvo sąmoningai išguitas iš krikščioniškos bažnyčios. Ir visi, kurie tapdavo mistikais ir mėgindavo išreikšti vidinius savo gautus apreiškimus, buvo, žinoma, persekiojami bažnyčios arba, retais atvejais, būdavo paverčiami katalikų bažnyčios šventaisiais, nes ji tiesiog sukurdavo stabmeldišką įvaizdį, kokia buvo to šventojo esmė.
Ir jūs iš tiesų matėte tam tikrus krikščionių mistikus, kurie vėliau buvo paversti šventaisiais, kadangi katalikų bažnyčia tuomet galėjo juos pasisavinti ir teigti, kad jų apreiškimai ne tik atitinka doktriną, bet ir patvirtina doktriną. Nė viena mistinė vizija negali patvirtinti išorinių krikščioniškų bažnyčių ar liuteronų bažnyčių, ar fundamentalistų bažnyčių doktrinų. Jos yra pilnos mirusiųjų kaulų.
Nuolatinis grėsmės jausmas dualizme
Kaip visa tai yra susiję su menkavertiškumu ir pranašumu? Na, tai yra susiję su faktu, kad kai įžengiate į atskirties protą, į mirties sąmonę, jūs ne tik kad jaučiatės neišbaigti, bet taip pat negalite stovėti vietoje. Tai gali pasirodyti kaip prieštaravimas, nes galite pažvelgti į daugelį žmonių, į daugelį kultūrų, kurios tapo uždaromis sistemomis ir stovėjo vietoje. Galite, pavyzdžiui, pažvelgti į tamsiuosius amžius, kai Europoje visur viešpatavo katalikų bažnyčia ir sukūrė feodalinę sistemą, kurioje žmonės iš esmės buvo vergai. Jie nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Jie netgi nemokėjo skaityti šventraščių. Jie galėjo tik klausyti to, ką dvasininkai kalbėjo bažnyčioje.
Ir galite sakyti: bet argi jie nestovėjo vietoje? Na, taip, iš tam tikros perspektyvos, jie stovėjo vietoje. Tačiau jie vis dar tebebuvo įstrigę dualistiniame poliuje, kuriame niekada iš tiesų negalite stovėti vietoje. Galite pažvelgti į tuos laikus ir sakyti, kad šiose visuomenėse egzistavo tam tikri elementai, kurie nepakito per kelis šimtus metų. Tačiau ar tai reiškia, kad egzistavo taika ir harmonija? Pažvelkite į katalikų bažnyčios istoriją. Iš pradžių kilo konfliktai su jos atšaka, kuri vėliau tapo Rytų ortodoksų bažnyčia. Po to kilo kiti konfliktai katalikų bažnyčios viduje. Jie turėjo paskelbti tam tikrus žmones eretikais. Jie uždraudė tam tikras idėjas, tarp jų ir reinkarnaciją. Po to vyko katarų žudynės, raganų medžioklės, kryžiaus žygiai, inkvizicija. Ar ji kada nors stovėjo vietoje? Ne, nes jiems visą laiką kažkas kėlė grėsmę.
Kodėl vienintelei tikrai Kristaus bažnyčiai velnias turėtų kelti grėsmę? Jeigu ji iš tiesų būtų buvusi įšventinta Kristaus, remiama Kristaus, ir jeigu bažnyčia būtų buvusi pastatyta ant Kristaus uolos ir pragaro vartai nenugalėtų jų bažnyčios, kodėl tuomet jie turėtų jausti tokią didelę grėsmę, kad imtų persekioti savo pačių bažnyčios narius, deginti juos ant laužo, mėginti nužudyti kitos religijos narius? Kodėl musulmonų religija kėlė grėsmę krikščionybei, jeigu musulmonai šiaip ar taip buvo pasmerkti eiti į pragarą? Kam tuomet dėl jų jaudintis? Žinoma, kadangi jie norėjo užimti Jeruzalės miestą, kurį krikščioniai laiko šventu miestu. Ir vis dėlto, jeigu Dievo karalystė yra jumyse, gi tuomet ji nėra Jeruzalėje, tiesa? Tad koks gi skirtumas, kas kontroliuoja tą miestą, nebent esate susikūrę Kristaus stabą, kad Jėzus tenai atėjo, nes tai esą buvo šventa žemė. Tačiau, vėlgi, Motinos išmintis leidžia jums matyti, kad galbūt Jėzus Palestinoje pasirodė ne todėl, kad ji būtų buvusi šventa, o todėl, kad tai buvo viena iš nešvenčiausių vietų Žemėje, ir todėl jai buvo labiau reikalinga Kristaus šviesa.
Reliatyvi dualistinė taika
Bet nukrypau nuo temos. Menkavertiškumas ir pranašumas. Na, negalite stovėti vietoje, kai esate įstrigę dualizme, kadangi esate tarsi teniso kamuoliukas, mušinėjamas iš vienos stalo pusės į kitą dviejų dualistinių polių, kas praktikoje dažnai reiškia dvi skirtingas puolusias būtybes ir jų pasekėjus, kurie sukūrė šias puses. Ir žmonės yra teniso kamuoliukai, mušinėjami pirmyn ir atgal. Negalite stovėti vietoje, tai reiškia, kad visą laiką jaučiate grėsmę. Niekada nesate ramybėje, tačiau trokštate ramybės. Tad norite išjungti visas žinutes, kurios gali sutrikdyti jūsų ramybės jausmą. Ir todėl sumąstote šią idėją, kad jeigu esate pranašesni, galite būti ramybėje jausdamiesi pranašesniais. Tačiau kaip bebūtų keista, net ir kai esate menkesni, galite jaustis ramybėje savo menkume. Jeigu buvote sukurti nuodėmėje ir nepasirinkote būti nusidėjėliu, ir nėra nieko, ką jūs patys galėtumėte dėl to padaryti, tuomet galite jaustis ramybėje. Neprivalote prisiimti atsakomybės už įžvalgumą. Neprivalote prisiimti atsakomybės įžvelgti skirtumą tarp mirties sąmonės ir Kristaus sąmonės.
O jeigu esate pranašesni ir jau turite aukščiausią tiesą, kadangi žinote geriau už Dievą, žinote geriau už Kristų, tuomet jūs taip pat galite jaustis ramybėje. Tai yra reliatyvi ramybė. Tai yra trapi ramybė. Tačiau būtent to siekia dualizme esantys žmonės. Jie temato dualistinius poliariškumus ir mėgina abiem jais pasinaudoti kažkokiam trapiam jausmui susikurti, kad jie kontroliuoja savo gyvenimą ir kontroliuoja savo išganymą. Puolusios būtybės, valdžios elitas, pranašesni žmonės jaučia, kad jie viską kontroliuoja, nes žino geriau už Dievą. Ir akli tų aklų vadų pasekėjai jaučia, kad jie taip pat viską kontroliuoja, nes tiesiog sekdami aklais vadais jie pateks į karalystę. Ir jie iš tiesų pateks į karalystę, tik yra klausimas, kokia tai bus karalystė. Dualizme visada egzistuoja du poliariškumai, ir kad ir kaip keistai beskambėtų, žmonės naudojasi abiem poliariškumais, mėgindami susikurti tokią pačią proto būseną, tai yra, kad jie viską kontroliuoja.
Nes ko gi norite, įžengdami į dualizmą? Norite patirti, kad jūsų protas, jūsų pačių protas, gali apibrėžti realybę, ir galvojate, kad jeigu realybė paklus jūsų prote egzistuojančiam apibrėžimui, būsite ramybėje, viską kontroliuosite.
Vėlgi, kaip sakėme, tas pats mąstymas, kuris sukūrė du poliariškumus, tai yra tas pats mąstymas, kuriuo žmonės naudojasi įtampai tarp dviejų poliariškumų įveikti. Tai yra sena istorija, kurią išreiškė Einšteinas, jog mėginate išspręsti problemą su ta pačia sąmonės būsena, kuri sukūrė problemą.
Pirmasis Kristaus iššūkis
Galėtume dabar paklausti: jeigu Kristus tai žino ir labai aiškiai tai suvokia, kodėl Kristus netgi nesivargina mėginti išgelbėti žmones? Tačiau, vėlgi, taip yra dėl to, kad Kristus mato netikrovę tame, ką žmonės prisiėmė, tačiau jis taip pat mato Sąmoningojo AŠ ir AŠ ESU Esaties tikrovę, ir todėl mato, kad kaip Sąmoningasis AŠ gali įeiti į atskirąjį tapatumą, lygiai taip pat jis gali iš jo ir išeiti. Ir nors kalbėjau apie kelią, kurio negalite nueiti akimirksniu, žmonėms iš tiesų yra įmanoma atlikti akimirksniu įvykstantį pokytį, kaip matote tai iliustruota Pauliaus istorijoje, kai pakeliui į Damaską jam nukrito žvynai nuo akių.
Tai nereiškia, kad Paulius po to patyrimo pasiekė pilną Kristiškumą ar išrišo savo psichologiją, kaip galite aiškiai tai matyti iš jo laiškų. Ir vis dėlto, tai reiškė, kad jis akimirksniu persijungė nuo Kristaus ir krikščionių persekiojimo į kažkokios vertės Kristaus žinioje įžvelgimą, ir tai yra pirmasis žingsnis, ir šis pokytis gali įvykti iš karto, per akies mirksnį. Ar tai reiškia, jog tai visada taip įvyksta? Ne. Daugeliui žmonių tai būna laipsniškesnis pokytis. Ir vis dėlto, iš tiesų ateina momentas, kai jumyse įvyksta pokytis ir jūs matote, kad realybė yra didesnė už tai, ką galėtų apibrėžti jūsų pačių protas. Ir tai yra pokytis, kurį jūs visi patyrėte, nes kitaip jūsų čia nebūtų, ir daugelis dvasingų žmonių tai patyrė. Kai kurie krikščioniai taip pat tai patyrė.
Antrasis Kristaus iššūkis
Tačiau iššūkis, žinoma, kaip jau anksčiau paaiškinome, yra antrasis Kristaus iššūkis. Pirmasis iššūkis yra, ar pripažįstate Kristų kaip kažką už savo proto ribų? Antrasis iššūkis yra, ar matote, kad Kristus vertingas yra būtent dėl to, kad yra už jūsų proto ribų ir todėl suteikia jums atskaitos tašką pamatyti rąstą savo akyje ir jį pašalinti? O gal jūs, kaip ir Petras, norite paimti savo Kristaus pripažinimą, įtempti jį į savo pačių protą, ir pasinaudoti Kristumi savo proto turiniui patvirtinti, iš esmės patvirtindami tai, kodėl neturėtumėte pašalinti to rąsto? Tai yra iššūkis, kurį išlaikė labai mažai krikščionių.
Bėgant metams, bėgant šimtmečiams, tūkstantmečiams, nemažas krikščionių skaičius patyrė nubudimą, atsivertimą, kaip jie tai įvardintų, jausmą, kad atgimė, tačiau po to jie leido savo protams pasinaudoti tuo patyrimu savo proto turiniui patvirtinti, užuot pasinaudoję tuo kaip įrankiu atsikratyti, paleisti tą turinį. Užuot tarę: „O kas gi man? Aš seksiu tavimi.“, jie mėgino laikytis įsikibę to, ką turi šiame pasaulyje, nenorėdami to paleisti, kad galėtų sekti Kristumi į karalystę.
Ir tuo pat metu jie pasinaudojo tuo patyrimu, tikru Kristaus proto patyrimu, siekdami susikurti arba patvirtinti pranašumo jausmą, nes jie patyrė tą patyrimą.
Jie yra panašūs į žmones, kurie gyveno tamsiame kalėjime ir staiga nuo lango pašalino nedidelį purvo plotelį ir pamatė per jį šviečiantį šviesos spindulį. Bet dabar, užuot tarę: „O, tai reiškia, kad už kalėjimo ribų kažkas yra. Kaip galiu iš jo išeiti?“, jie sako: „Žiūrėkite, aš esu ypatingiausias kalinys, nes mačiau šviesą.“ Ir jie nori, kad kiti kaliniai patvirtintų jų pranašumo jausmą, užuot visą savo dėmesį sutelkę į klausimą: „Kaip galiu ištrūkti iš kalėjimo?“
Motinos išmintis gali leisti jums matyti, ne Kristaus neįmanomumą, bet bent jau kliūtis Kristaus misijai, ir kai tai pamatote, galite pradėti šalinti tas kliūtis, šalinti mirties sąmonę. Galite pamatyti tuos mirusiųjų kaulus, trūnijančius jūsų pasąmonėje, ir vieną po kito juos išmesti. Ir kai išmesite pakankamai kaulų iš savo pasąmonės, iš savo pačių kapo, tuomet galėsite pradėti dalintis savo procesu su kitais, kad jie taip pat galėtų pamatyti mirties sąmonę ir pamatytų, jog fundamentalus Kristaus iššūkis yra pažadinti žmones, pastūmėti juos atgimti į gyvenimą.
Iššūkis Amerikai
Kaip tai yra susiję su Amerika? Na, Amerika turi potencialą patirti nubudimą. Tai nereikš, kad visi amerikiečiai staiga atsivers į krikščionybės religiją. Tai, tiesą sakant, reikš, kad daugelis amerikiečių paliks krikščionybės religiją ir pamatys, jog yra daug daugiau, ką galima suvokti apie Kristų nei tai, ką apie tai jiems pasakoja iš krikščioniškų sakyklų kiekvieną sekmadienį.
Kas šiuo metu vyksta? Na, vyksta tai, kad tiems, kurie save laiko krikščioniais ir laiko save pranašesniais, nes yra krikščioniai, buvo suteikta paskutinė galimybė pademonstruoti savo pranašumo jausmą iki vis didesnio ir didesnio kraštutinumo, kol jie patys, ar bent jau kiti žmonės pradės tai matyti. Tai, taip sakant, yra paskutinės pastangos, kuomet tie, kurie yra krikščionių pranašumo stovykloje, dabar turi paskutinį šansą pasikeisti arba būti pašalinti iš Amerikos. Kai kurie iš jų galbūt galės inkarnuotis kitose šalyse. Kai kurie iš jų bus visam laikui paimti iš Žemės. Akivaizdu, kad daugelis vadų daugiau nebegaus galimybės dar kartą įsikūnyti Žemėje. Tai, taip sakant, yra avių atskyrimas nuo ožkų, pamatant, kas turi vestuvinius drabužius, o kas neturi.
Ir daugelis žmonių, kurie turi potencialą būti pažadinti tikrajai Kristaus žiniai, yra žmonės, kurie yra dvasiniuose Naujojo Amžiaus alternatyviuose judėjimuose, nes jie yra atviresnio proto. Tačiau daugelis jų taip pat įžengė į pranašumo jausmą, nes jie priklauso tam judėjimui, tam guru, tam mokymui, kuris taip pat jiems suteikia tą pranašumo jausmą. Tad ne vien krikščioniai susiduria su šiuo iššūkiu. Visi žmonės Amerikoje susiduria su iššūkiu: „Ar pamatysime savo proto, savo įsitikinimų, savo institucijų limitus? Ar pamatysime, kad tam tikri Amerikos visuomenės aspektai yra atitrūkę nuo Kristaus žinios?“
Kaip paaiškina ši invokacija, egzistuoja prieštaravimas tarp teigimo, kad Amerika yra krikščioniška šalis, ir teigimo, kad Amerika neprivalo tarnauti visiems, tačiau gali koncentruotis vien į save ir į tai, ką ji laiko nacionaliniais interesais, ir kad Amerika galės išlikti didžia ar galės tapti vėl didžia, elgdamasi priešingai tam, ką Jėzus sakė žmonėms daryti, atsisakydama būti savo brolio sergėtoja, atsisakydama maitinti vargšus ir alkstančius, ir gydyti sergančius.
Nes visi tie dalykai Kalno Pamoksle: a, tai tėra silpnumas. Ne, absoliutus egoistiškas susikoncentravimas į save, štai kas yra stiprybė, ir būtent to būtų mokęs Kristus. Jei tik jis būtų tais laikais žinojęs tiek pat, ką šie krikščioniai žino šiandien, jis būtų patvirtinęs jų įsitikinimus. Tačiau Jėzus viso to anais laikais nežinojo. Tačiau laimei, jie šiandien tai žino, tad gali ištaisyti Jėzaus klaidą. Argi ne tuo jie tiki?
Jeigu iš tiesų pažvelgtumėte, kuo jie tiki, jie tiki žinantys geriau už Kristų, ką Kristus turėjo sakyti. Kokia turėtų būti tikroji Kristaus žinia. Kai kurie sakys, kad Kristaus žinios esmė yra savanaudiškumo įveikimas. Tačiau šie krikščioniai sako, kad Kristaus žinia yra savanaudiškumo sudievinimas kaip aukščiausios žmogaus išraiškos. Matote, kai pažvelgiate į tai su Motinos išmintimi, tai tiesiog yra dualistinė sąmonė, kuriai buvo leista išlįsti iš slėptuvės, tad dabar ji, užuot visada mėgindama išlikti pasislėpusi, išeina į viešumą tokiu ekstremaliu nesubalansuotu pasireiškimu, kad tiesiog nebegali išlikti pasislėpusi nuo tų, kurie turi akis matyti ir ausis girdėti.
Ir per ateinančius metus ar šiek tiek ilgiau, daugelis amerikiečių nubus kontrastui tarp to, ko Jėzus iš tiesų mokė, ir ką reiškia žmogiškumas, ir ką kai kurios iš šių jėgų skelbia ir kaip jos elgiasi.
Susietosios kilmės pastūmimas
Galite sakyti, ar tai yra rūsti žinia ar pakylėjanti žinia? Na, tai priklauso nuo to, kaip jūs į tai žiūrite. Aš į tai žiūriu kaip į pakylėjančią žinią, nes tai tiesiog yra būtina fazė, kurią Amerika turi pereiti, kad galėtų pradėti įkūnyti aukso amžių. Vėlgi, mes jau anksčiau sakėme, kad egzistuoja toks didelis skirtumas tarp aukso amžiaus mąstymo ir dabartinio mąstymo Žemėje, kad jeigu tai reikėtų įveikti nedideliais žingsniais, tai užtruktų labai daug laiko. Paleisdami šviesą, kurią paleidome per Naujuosius Metus, iškeldami į paviršių nesubalansuotus įsitikinimus, mes sutrumpiname laiką, kada aukso amžius galės būti pradėtas įkūnyti. Man tai yra geros naujienos. Puolusioms būtybėms – nelabai. Bet kam rūpi? Tam tikra prasme, man, kaip Dangiškajai Motinai, rūpi visos būtybės, tačiau aš taip pat gerbiu jų laisvą valią ir todėl manęs nejaudina jų troškimas pasilikti mirties sąmonėje.
Tad daviau jums tai, ką norėjau jums duoti šiame mokyme. Pamatysime, ar tai bus paskutinis mano pasisakymas šioje konferencijoje, bet jis bent jau bus paskutinis šiandienai. Ir tikriausiai jums tai yra palengvėjimas, nes turėjote ilgą dieną, tačiau turiu pasakyti, kad tai buvo labai produktyvi diena, nes iš tiesų pajudinote susietąją kilmę. Aiškiai tai matau iš pakylėtosios būsenos. Jūs iš tiesų pajudinote dalykus. Supurtėte dalykus. Sustiprinote šviesą, kuri buvo paleista per Naujuosius Metus, ir todėl sukūrėte netgi dar didesnę sumaištį, kas yra gerai, nes tai sutrumpina laiką.
Ir argi Jėzus nesakė, kad laikas bus sutrumpintas išrinktiesiems? Tačiau jūs ir esate išrinktieji, nes pasirinkote čia būti. Ir daugelis kitų žmonių, dėl tų impulsų, kuriuos jūs išspinduliavote, dabar taip pat gali pasirinkti būti tarp tų, kurie atpažįsta skirtumą tarp mirties sąmonės ir Kristaus sąmonės.
Tad esu jums už tai dėkinga, ir laukiu, kaip ir mes visi, tolesnio šios konferencijos vystymosi. Užsklendžiu jus Dangiškosios Motinos meilėje, kurią jaučiu kiekvienam iš jūsų.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com