Tapkite laisvi Dievuje su Motinos Išmintimi
Pakylėtasis Mokytojas Godfris per Kim Michaels, 2025 metų rugpjūčio 08 d. Šis diktavimas buvo perduotas konferencijoje Amerikoje: „Pakilkite virš pranašumo-menkavertiškumo dualizmo“.
AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Godfris. Kas yra varde? Kodėl pasirinkau šį vardą savo pakylėtuoju vardu ar netgi slapyvardžiu, kurį naudojau savo paskutiniame įsikūnijime? Nes laisvė yra tik Dievuje. Tačiau, žinoma, ar galima sakyti, kad galite būti tiesiogiai laisvi Dievuje? Ar galite jūs – Žemėje esanti būtybė, ar net ir pakylėtasis mokytojas, tiesiogiai pažinti Dievą?
Tam tikra prasme – negalite. Pažįstate Dievą per Kristaus protą, per protą, kuris jus suvienija su jūsų šaltiniu. Ir vis dėlto, nepasiklyskime detalėse. Svarbiausia yra tai, kad nėra jokios laisvės atskirojo proto, žmogiško proto lygmenyje. Ir būtent tai žmonėms reikia suvokti, jeigu jie nori įveikti visą šią menkavertiškumo-pranašumo dinamiką.
Reinkarnacijos neigimas
Na, puikiai žinau, kad jeigu vidutinis amerikietis, jau nekalbant apie amerikiečius krikščionius, išgirstų mane sakant, kad aš, Pakylėtasis Mokytojas Godfris, buvau įsikūnijęs Džordžu Vašingtonu, reikšmingai prisidėjusiu prie šios šalies gimimo, jie, žinoma, tai neigtų. Kodėl? Todėl, kad neigia reinkarnaciją.
Tačiau kodėl krikščionybės religija ir kodėl kultūros, kurios atsirado iš krikščionybės religijos, neigia reinkarnaciją? Kodėl net ir mokslinis materializmas neigia reinkarnaciją? Na, taip tiesiog yra dėl to, kad tam tikra puolusių būtybių grupė nusprendė, jog joms nepatinka reinkarnacijos idėja. Ir todėl jos nusprendė ištrinti ją iš egzistavimo ją neigdamos ir priversdamos kaip įmanoma daugiau žmonių sekti paskui jas į šį neigimą.
Kodėl joms nepatiko ir nepatinka ši reinkarnacijos idėja? Na, dėl keleto priežasčių. Pirmoji yra ta, kad joms nepatinka idėja, jog galite būti, jų žodžiais tariant, nubausti ateities gyvenime už tai, ką padarėte šiame gyvenime. Nes jeigu pamąstytų, kokiomis pasekmėmis jų veiksmai joms pačioms atsilieps ateities gyvenimuose, jos negalėtų laisvai naudotis valdžia šiame gyvenime.
Jos negalėtų daryti ką nori, neatsižvelgdamos į pasekmes žmonėms, jeigu vargintųsi pamąstyti apie tai, kaip tai gali paveikti jas pačias ir suvaržyti jų ateities gyvenimus. Būtent tai matėte su Teodora, romėnų imperatoriaus Justiniano žmona šeštajame šimtmetyje, kuri reikšmingai prisidėjo prie reinkarnacijos neigimo katalikų bažnyčioje sustiprinimo. Ji, žinoma, nebuvo šio neigimo pradininkė. Neigimas buvo pradėtas kitų puolusių būtybių, kurioms taip pat nepatiko ši idėja.
Atskirojo proto limitai
Tačiau egzistuoja ir kitos priežastys, kodėl puolusioms būtybėms nepatinka reinkarnacijos koncepcija. Ir viena iš pagrindinių yra ta, jog tai atveria galimybę, kad kažkas galėjo praleisti ne vieną gyvenimą, siekdamas nuskaistinti savo protą nuo visų dualistinių elementų, siekdamas susiderinti su Kristaus protu, pakelti savo suvokimo lygmenį virš vidutinio žmogaus Žemėje, ir tikrai aukščiau už tų, kurie yra įstrigę dualizme. O tai tuomet reikštų, kad šie žmonės yra pasiekę aukštesnį sąmonės lygį nei kada nors galėtų pasiekti puolusios būtybės, tebebūdamos puolusioje sąmonėje.
Nes matote, yra puolusių būtybių, kurios suvokia, jos nesuvokia to taip aiškiai, kaip aš tai čia išreiškiu, tačiau jos suvokia, kad puolusi sąmonė turi savo limitus. Egzistuoja limitas galiai, kurią galite įgyti per puolusią sąmonę, per atskirąjį protą. Jos nemato to aiškiai, tačiau jaučia savo ribotumus.
Ir būtent dėl to, kai pamato kažką, kas peržengė dualistinį protą, kas susiderino su Vienu Protu ir tapo atviromis durimis Vienam Protui, jos žino negalinčios varžytis su ta būtybe, kaip kai kurie rašto aiškintojai ir fariziejai, ir Sanhedrinas žinojo, kad niekada negalėtų varžytis su Jėzumi. Nes jis turėjo galią, kuri pranoko šį pasaulį, o jų turima galia buvo iš šio pasaulio, ir ji negalėjo prilygti Kristaus galiai.
Tai kodėl jie tuomet neigia reinkarnaciją? Nes nori pavaizduoti, kad nėra jokio evoliucinio proceso, kuris galėtų jus atvesti į aukštesnes sąmonės būsenas. Pradedate savo gyvenime tokie, kokie esate dabar. Kodėl jiems tai yra svarbu? Na, tai yra svarbu todėl, kad, visų pirma, absoliuti dauguma populiacijos vis dar tebėra įstrigusi dualizme ir atskirtyje. Jie dar to neįveikė, tad nėra atviri Kristaus protui. Tačiau jie patys tuomet gali teigti, kad yra gimę su kažkokia ypatinga privilegija. Jie buvo išrinkti Dievo būti ypatingais, arba būti ypatingais juos išsirinko principas, pasak kurio išlieka tik stipriausi.
Kitaip tariant, esmė čia nėra naudotis savo pasiryžimu transcenduoti save, kad galėtumėte pakilti aukščiau savo sąmonėje. Ne, jūs jau tokie gimėte ir viskas. Ir todėl žmonės tiesiog turi priimti, kad jie niekada negalės mesti iššūkio vadams, kurie buvo išrinkti užimti vadovaujančius postus.
Gimimas „pranašesniais“
Ir tai, žinoma, yra koncepcija, kuri, kai į ją pažvelgiate, ateina iš istorijos glūdumų. Galite pažvelgti į Amerikos šalį. Galite šiandien matyti, turėdami vos žiupsnelį šios Motinos išminties, galite šiandien matyti, kad akivaizdžiai egzistuoja žmonių elitas Amerikoje, kurie tiki, kad yra pranašesni už plačiąją populiaciją.
Galite sugalvoti visokiausius pateisinimus, visokiausius intelektualius argumentus, tačiau jeigu turite bent truputėlį Motinos išminties, aiškiai tai matote. Tarsi turėtumėte kamerą, kuri yra nesufokusuota, tad viskas yra neryšku. Tačiau kai turite Motinos išmintį, staiga kamera susifokusuoja ir dabar jūs aiškiai matote valdžios elitą ir jų pranašumo jausmą.
Galite tai atsekti iš praeities ir niekur aiškiau to nepamatysite kaip taip vadinamajame Paauksuotame Amžiuje, kuomet šalis iš esmės buvo valdoma šių kapitalistų monopolininkų asmeninių interesų, Morgano, Rokfelerio ir kitų. Jie tikėjo, kad gimė pranašesniais ir iš esmės turi teisę išsiurbti iš žmonių tiek turto, kiek tik įmanoma.
Jie taip pat tikėjo, kad žino geriau už visus, kaip valdyti šalį. Jie nenorėjo kandidatuoti į postus, nes jiems nepatiko demokratija, tad jie buvo pasiruošę pirkti įtaką savo didžiulio turto pagalba. Tai, tikrąja to žodžio prasme, buvo geriausia valdžia, kokią yra įmanoma nupirkti už pinigus, kaip yra sakoma. Nesakau, kad dabartinė valdžia nėra nupirkta už pinigus, tačiau tai tikrai nėra geriausia valdžia. Kaip ji, žinoma, nebuvo ir Paauksuotame Amžiuje.
Elitistinis Tėvų Įkūrėjų požiūris
Bet dabar grįžkime į praeitį. Grįžkime prie šios šalies įkūrimo. Jeigu priimate, kad aš buvau Džordžas Vašingtonas, galite savęs paklausti: „Na, ar Džordžas Vašingtonas jautėsi pranašesniu?“ Kaip jau anksčiau paaiškinau, iš tiesų jaučiausi, savo jaunystės metais aiškiai jaučiau, kad esu pranašesnis, kad esu ypatingas, kad buvau išrinktas tam tikrai misijai. Tai nebūtinai buvo klaidinga, nes tai buvo įrašyta į mano Dangiškąjį planą, ir vis dėlto, ši pranašumo nuostata nebuvo konstruktyvi mano Dangiškojo plano išpildymui.
Ir kaip paaiškinau, tą žiemą Fordžo slėnyje pamačiau per intuityvią viziją šio požiūrio tuštybę, šio pranašumo jausmo, ir atsiklaupiau prieš Dievą, ir panirau giliai vidun, ir tomis koncepcijomis bei idėjomis, kurias jūs naudojate šiandien, kurias mes naudojame šiandien, pamačiau atskirąją savastį, kuri mane vertė jaustis pranašesniu, ir nusprendžiau ją paleisti, leisti jai mirti.
Ir būtent dėl to tuomet galėjau įvykdyti savo misiją ir padaryti tokį poveikį revoliuciniam karui, kurį padariau, kad ši šalis galėtų gimti. Ir vis dėlto, net ir po to vis dar tebeturėjau tam tikrą elitistinį požiūrį, su kuriuo užaugau, nes anais laikais Amerikos visuomenė buvo persigėrusi šiuo elitistiniu požiūriu. Matote tai pas Džefersoną, turėjusio šį džentelmeno ūkininko idealą, kuris gyvena savo ūkyje ir didžiąją laiko dalį praleidžia skaitydamas ir studijuodamas literatūrą bei kultūrą, ar dar kažką, nes jis, žinoma, turėjo vergus, kurie nudirbdavo visus sunkius darbus.
Tačiau matote, kad Tėvai-Įkūrėjai buvo savo laikmečio žmonės, savo laikų produktas, ir net ir Amerikoje egzistavo šis labai aiškus elitistinis požiūris. Ir dabar galite paklausti: iš kur tai atėjo? Ir tai, žinoma, atėjo iš Anglijos, kuomet, pažvelgę į tų laikų Britanijos visuomenę, matote, kaip tuo laiku šalį valdę karaliai ir kilmingieji turėjo tą pranašumo nuostatą.
Puolusio mąstymo elitizmas
Ir tuomet, na, galite paklausti: iš kur tai atėjo? Ir galite tai atsekti Anglijoje per karalius ir kilminguosius, ir galite matyti, kad tai egzistavo tiek ilgai, kiek turite rašytinę istoriją. Ir jeigu pažvelgtumėte į kitas civilizacijas ir kultūras, galėtumėte pamatyti tą patį fenomeną praktiškai visose kultūrose.
Kai kurie Egipto faraonai tikėjo, kad yra įsikūniję dievai. Kitos kultūros turėjo idėją, kad jų lyderiai buvo pasiųsti Dievo, nes jie turi ypatingus gebėjimus. Matote, negalite iš tiesų suvokti, iš kur ateina šis požiūris, jeigu neturite šios puolusių būtybių koncepcijos, kuomet matote, kad tai iš tiesų neatsirado šioje sferoje.
Matote, kad tai ateina iš daug seniau nei ši sfera, kadangi egzistuoja ši nedidelė puolusių būtybių grupė, kurios taip ilgai jautėsi pranašesnėmis, pranašesnėmis ne tik už kitus žmones horizontaliu būdu, bet pranašesnėmis net ir vertikaliu būdu, pranašesnėmis už Dievą. Kai kurios iš jų tiki, kad žino geriau už Dievą. Galite paklausti, kaip jos gali tuo tikėti? Taip yra dėl to, kaip sakėme, kad protas turi gebėjimą suformuluoti įvaizdį ir projektuoti, kad tai nėra įvaizdis – tai yra tikrovė. Būtent toks yra pasaulis.
Na ir kartais mes sudarėme įspūdį, kad šios puolusios būtybės yra, galėtume sakyti, blogos, tačiau taip pat būtų galima sakyti, kad jos tiesiog tyrinėja tai, ką galite padaryti su protu, konceptualiu protu, kuriame galite suformuluoti koncepciją, suprojektuoti ją ant Materijos šviesos, ir tuomet, kai gaunate grįžtamąjį srautą iš kosminio veidrodžio, galite tai panaudoti koncepcijai patvirtinti, kol pasieksite tašką, kai būsite taip stipriai ja įtikėję, taip stipriai pasinėrę į koncepciją, jog jausite, kad tai yra tikra – būtent toks yra pasaulis.
Ir kaip sakėme, tai nebūtinai yra blogai. Tai tiesiog yra vienas iš dalykų, kurį galite daryti su savo savimone, savo vaizduote ir savo laisva valia. Tai yra patyrimas, kurį galite patirti, ir tai yra patyrimas, kurį jums yra leidžiama patirti, kad galėtumėte ištyrinėti, ką yra įmanoma nuveikti su savo laisva valia, kad patirtumėte patirtis, kurių jums asmeniškai reikia, idant pasiektumėte tašką, kuriame pamatytumėte viso to tuštybę ir paleistumėte šį troškimą naudotis savo protu realybei apibrėžti, ir vietoj to atliktumėte pokytį ir suvoktumėte, kad nors protas turi gebėjimą apibrėžti tai, kas atrodo tikra, realybės jausmas egzistuoja vien pačiame prote, kadangi protas iš tiesų nepakeičia visatos veikimo už proto spektro ribų.
Nuo žmogaus sūnaus į Dievo sūnų
Galėtumėte sakyti, kaip mes sakėme, kad Žemė anksčiau buvo natūrali planeta, sukurta Elohimų. Šie Žemės planetą sukūrę protai toli pranoksta žmogiško proto lygmenį. Tačiau tuomet įvyko pokytis, kai dauguma žmonių įžengė į dualizmą ir jie dabar pradėjo tempti Žemę žemyn nuo savo pirminio tyrumo į mūsų taip pavadintos nenatūralios planetos būseną. Tačiau žmonių protų aprėptis neperžengia Žemės ribų. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl egzistuoja tokie milžiniški atstumai, kuriuos matote visatoje.
Žmonija, žmonijos protai turi gebėjimą pakeisti tam tikrus parametrus Žemėje, tačiau ne visus. Tačiau jie negali peržengti Žemės ribų. O tai reiškia, kad ateina momentas, kai suvokiate, jog jūsų protas gali sugebėti apibrėžti realybės jausmą čia Žemėje, tačiau tai iš tiesų nepakeičia visos visatos realybės.
Ir tuomet jūs atliekate tą sąmoningą pokytį, kuomet nusprendžiate: „Noriu patirti realybę už savo proto ir kolektyvinio proto Žemėje ribų. Noriu susijungti su pasaulio realybe, nes man jau gana mėginti apibrėžti, ką aš noriu matyti kaip tikrovę. Noriu žinoti, kas iš tiesų yra tikra, nes tai buvo sukurta didesnių protų už mano.“
Tai yra esminis pokytis, kuriame jūs pereinate iš buvimo žmogaus sūnumi, kaip Jėzus save vadino savo misijos pradžioje, į buvimą Dievo sūnumi, kuomet jūs matote savo dievišką kilmę. Ir todėl esate laisvi Dievuje nuspręsti, ta prasme, kad nusprendžiate: „Noriu žinoti realybę, kurią Dievas sukūrė, o ne tą realybę, kurią žmonės mėgino sukurti, įskaitant ir tai, ką aš mėginau sukurti savo paties prote.“
Prieštaravimų pamatymas su Motinos išmintimi
Ir tai yra revoliucinis pokytis. Tai yra senojo aš mirtis, ir jūs atgimstate į naują gyvenimą, o tiksliau, atgimstate į gyvenimą per Kristaus protą. Tai yra vertikalus pokytis. Tačiau iš kur ateina šis pokytis? Kas paruošia jūsų protą atlikti tą pokytį? Tai padaro Motinos išmintis.
Nes turi egzistuoti procesas jūsų prote, per kurį pradedate matyti savo pačių proto limitus. Ir tai yra Motinos išmintis, kuri leidžia jums pamatyti prieštaravimus, kuriuos jūs turite savo pačių prote dėl dualistinių poliariškumų. Ką mes mėginome paaiškinti su visais savo mokymais apie dualistinę sąmonę? Kai esate jos viduje, negalite matyti jos limitų, nes negalite neutraliai matyti dviejų dualistinių polių.
Vieną iš jų laikysite pranašesniu, o kitą menkesniu, vieną laikysite tiesa, o kitą – klaida. Galite tai pamatyti, užmezgę ryšį su Kristaus protu, tačiau taip pat galite tai pamatyti per Motinos išmintį, kuomet jūs iškeliate šiuos du požiūrius, kuriuos laikote skirtingose atskirosiose savastyse, kurios įprastai slepiasi pasąmonėje, jūs jas iškeliate virš sąmoningo suvokimo slenksčio ir galite neutraliai į jas abi pažvelgti ir matyti, kad jos viena kitai prieštarauja.
Ir užuot pasidavę įprastinei reakcijai, kai išsigąstate prieštaravimų ir vėl puolate vieną iš jų neigti, sakydami, kad kita privalo būti teisinga, galite atsitraukti šiek tiek atgal ir pamatyti, kad nė viena iš jų nėra teisinga. Abi jos yra atitrūkusios nuo realybės, ir todėl galite sakyti su Motinos išmintimi, kad privalo egzistuoti aukštesnis supratimas. Ir kur galima rasti tą supratimą? Siekiant Kristaus proto.
Ilgas procesas į revoliucinį pokytį
Galime sakyti, kad egzistuoja revoliucinis lūžio taškas, kuriame leidžiate senajam aš mirti ir atgimstate į savo pirminį savasties jausmą, kaip žmogus, kuris nusileido iš dangaus, tačiau niekas negali šio pokyčio atlikti akimirksniu. Reikalingas ilgas procesas, kad taptumėte pasiruošę šiam pokyčiui, ir mes jau anksčiau davėme įvaizdį, kad įžengimas į atskirtį ir dualizmą yra tarsi įžengimas į labirintą. Jūs įžengiate į labirintą, kelias išsiskiria, turite rinktis vieną arba kitą, vieną dualistinį polių arba kitą.
Jūs išaukštinate vieną dualistinį polių, pažemindami kitą. O tuomet, kai nueinate toliau, pasiekiate dar vieną skilimo tašką, kuriame dabar jūsų pasirinktam vienam dualistiniam poliui gali būti mestas iššūkis. Jūs ir vėl turite padaryti pasirinkimą, kuris jus nuveda dar giliau į labirintą, ir kiekvieną kartą, kai reaguojate, nes reaguojate įžengdami į labirintą, jūs darote pasirinkimą, kuris jus veda vis giliau ir giliau.
Nesuvokiate, ką čia renkatės, kadangi, kaip paaiškinome, kaip paaiškino Mokytojas MOR, jūsų savasties jausmas, kaip susijusio tapatumo, miršta, ir jūs atgimstate į atskirą savasties jausmą, kuris negali užmegzti ryšio su Kristaus protu, ir todėl nesugebate matyti už dualizmo egzistuojančios realybės. Jūs renkatės tarp šių dualistinių polių ir todėl nesate pilnai sąmoningi.
Jūs esate sąmoningi ta prasme, ką žmonės įprastai vadina sąmone, tačiau neturite Kristaus sąmonės. Tai reiškia, kad pasirinkimai, kuriuos darote, nėra, tam tikra prasme, sąmoningi pasirinkimai. Tai nėra sąmoningai jūsų suvokiami pasirinkimai. Jūs reaguojate į aplinkybes, naudodamiesi ribotu matymu rinktis. Tai jus verčia leistis vis giliau ir giliau, kol pasiekiate tą lūžio tašką, kuriame nusprendžiate: „Daugiau nebegaliu to daryti. Gyvenimas privalo būti daugiau nei tai.“
Ir tą akimirką galite gauti pagalbą iš už jūsų proto ribų esančio šaltinio. Ir tai gali įgyti dvi formas. Tai gali būti impulsas iš Kristaus proto. Tačiau daugelis žmonių, kai yra nusileidę giliau į dualizmą, iš tiesų nesugeba to girdėti. Atsarginis planas, kaip galėtume tai pavadinti, arba jūsų sugrįžimo omega aspektas yra Motinos išmintis.
Proto limitų pamatymas su Motinos išmintimi
Nes kaip nusileidžiate vis giliau ir giliau į atskirtį? Galime sakyti, jeigu pažvelgtume į žmoniją, kad absoliuti dauguma žmonių Žemėje yra atskirtyje. Tačiau jie į ją nenusileido taip giliai, kadangi neturėjo pakankamai stipraus savasties jausmo. Tačiau yra tokių, kurie nusileido giliai į dualizmą. Kai kurie iš jų yra puolusios būtybės, tačiau kiti yra pirminiai Žemės gyventojai, net ir kai kurie avatarai.
Tie, kurie turi stipresnį individualumą, nusileidžia giliau į dualizmą, nueina giliau į labirintą, nes jie moka geriau naudotis savo proto galiomis. Ir tai, tam tikra prasme, yra dviašmenis kardas, nes tai jiems leidžia leistis vis giliau ir giliau. Tačiau tai taip pat padaro poveikį, kad jie vis labiau ir labiau ima suvokti, kaip veikia jų protas. O tai reiškia, kad kai pasiekiate tą lūžio tašką, jums gali būti gana mėginti apibrėžti realybę savo pačių protu.
Galite pradėti matyti proto limitus. Ir tai yra Motinos išmintis, kuomet jūs dabar galite pradėti naudotis ta išmintimi ieškodami prieštaravimų savo pačių prote. Ir todėl tai yra dvikryptis metodas. Pamatote kažkokį prieštaravimą. Negalite jo išrišti linijišku analitiniu protu. Todėl ieškote kažko daugiau, kadangi Motinos išmintis skiriasi nuo žalčio išminties, žaltiško proto, puolusių būtybių mąstymo.
Žaltiškas protas tiki savo paties pranašumu ir todėl negali, nenori jo kvestionuoti. Jis negali pažvelgti už savęs. Tačiau Motinos išmintis nėra pati sau pakankama, savarankiškai gyvuojanti. Motinos išmintis netiki turinti gebėjimą viską žinoti ir apibrėžti realybę be Tėvo elemento, be Kristaus sąmonės.
Motinos išmintis visada ieško už savo ribų. Ir būtent dėl to, kai prieinate prie vienos iš šių mįslių, kurios negalite išspręsti išoriniu protu, Motinos išmintis sako: „Privalo būti kitas būdas į tai žiūrėti. Turi būti įmanoma suvokti kažką daugiau, suprasti daugiau nei tai, ką galiu šiuo metu matyti. Užuot galvojęs, kad privalau sumąstyti sofistiškesnį intelektualų žaltišką argumentą šiai mįslei išspręsti, turiu pakelti savo suvokimą, kad galėčiau pamatyti kažką, ko dabar negaliu matyti. Užuot galvojęs, kad atsakymas yra čia žemai, mano dabartiniame lygmenyje, suvokiu, kad privalo egzistuoti aukštesnis lygmuo šiame stebėjimo bokšte, į kurį kopiu. Kai užkopsiu į tą aukštesnį lygmenį, galėsiu matyti tai, ko šiuo metu nematau.“
Tai yra Motinos išmintis. Ji visada ieško už savo ribų, kadangi žino, jog nėra savaimiškai egzistuojanti. Ji egzistuoja poliariškume su Tėvu, ir todėl ji visada ieško to, kas yra ne priešingas, bet papildomas kūrinijos elementas, išbaigiantis Motiną.
Kai turite tą išmintį, kai įgyjate tą išmintį, nesate įstrigę savo pačių prote. Suvokiate: „Privalo būti kažkas daugiau nei tai, ką šiuo metu matau“, ir esate pasiryžę to siekti. Ir tuomet pamatote kažką, integruojate tai, įsisąmoninate tai, esate pasiryžę pažvelgti į save ir leisti tai savasčiai mirti, kuri laikosi įsikibusi iliuzijos, su kuria susiduriate.
Kai žinote geriau už Dievą
Vėlgi, matote, kad Motinos išmintis nėra savaimiškai egzistuojanti, ji yra pasiryžusi pažvelgti į save. Ji nemano, kad viską žino. Kas tai yra, kai iš tiesų į tai pažvelgiate? Kokia yra gilesnė šio Jėzaus teiginio prasmė, kuomet jis sakė, kad turėtumėte ieškoti ne krislo savo brolio akyje, o rąsto savojoje?
Na, tai yra, kad jūs žiūrite į išorę. Atsisakote pažvelgti į save. Atsisakote pripažinti, ką aš ką tik sakiau, kad jūsų protas turi gebėjimą apibrėžti iliuziją ir pristatyti ją kaip tikrovę. Jūs projektuojate: „O ne, tai ne aš apibrėžiau iliuziją. Tai padarė kažkokia aukštesnė galia, ar tai būtų gamtos dėsniai, ar Visagalis Dievas, ir todėl tai yra tiesa. Ir man nereikia pažvelgti į savo paties protą ir pamatyti iliuzijos, kurią priėmiau.“
Jūs nežiūrite į save, ir būtent tai veda į menkavertiškumo-pranašumo dinamiką. Ir nors iš pradžių gali būti sunku tai suvokti, faktas yra tas, kad tie, kurie yra įstrigę menkavertiškume, yra įstrigę tame pačiame mąstyme kaip ir tie, kurie yra pranašume. Nes ką gi daro tie, kurie tiki esantys menkesni? Jie nesusijungia su faktu, kad yra gimę iš Kristaus proto. Ir todėl menkumas ir pranašumas nėra tikrovė. Tai nėra realybė, kad jie yra menkesni. Jie vis dar tebėra įstrigę prote, kuris mano galintis apibrėžti realybę.
Ir tai yra tas pats protas kaip ir tų, kurie tiki esantys pranašesni. Tai tiesiog yra du skirtingi to paties proto poliai, dvi skirtingos to paties proto išdavos. Jie abu tiki žinantys geriau už Dievą. Pranašume esantys žmonės tiki, kad žino geriau už Dievą, kaip turėtų veikti visata. Menkavertiškume esantys žmonės netiki žinantys, kaip turėtų veikti visata. Tačiau jie tiki žinantys geriau už Dievą, kad yra menkesni.
Lygiai tas pats mąstymas, tiesiog pasireiškiantis dviem skirtingomis formomis, ir tai, kaip mes tiek daug kartų paaiškinome, yra neišvengiama dualizmo pasekmė. Tas pats mąstymas išsiskleidžia dviejuose regimai priešinguose poliuose. Tačiau tai yra tas pats mąstymas.
Dualizmo esmė
Tačiau problema su dualizmu yra ta, kad kai jau esate į jį įžengę, nematote, jog du poliai išėjo iš to paties mąstymo formos, kad jie abu yra apibrėžti dualistinio proto. Galvojate, kad vienas iš jų buvo paties Dievo apibrėžtas pranašesniu, arba buvo apibrėžtas gamtos dėsnių, o kitas yra apibrėžtas menkesniu. Tai nėra prote egzistuojantis apibrėžimas. Būtent toks esąs pasaulis.
Kitaip tariant, mąstymas pasidalija į dvi dalis. Tačiau kai esate susikoncentravę į vieną iš jų, galite matyti kitą kaip visišką priešingybę. Ir todėl negalite matyti, kad jie abu išėjo iš to paties mąstymo. Jūs tarsi žiūrite į prizmę, į kurią siunčiate baltą šviesą, ir iš jos išeina vaivorykštės spalvos. Tai yra ta pati balta spalva, kurią padalino prizmė.
Tačiau kai esate dualizme, nematote, kad egzistuoja prizmė. Nematote, kad už jos yra balta šviesa. Jūs tematote spalvas. Tačiau užuot žiūrėję į jas tik kaip į spalvas, jūs turite dualistinį vertybinį vertinimą: „A, raudona yra bloga, raudona yra iš velnio, o mėlyna yra gera,“ ir taip toliau. Tačiau tai tėra spalvos.
Jūs įžengiate į dualizmą. Žmonės pasidalija į skirtingas grupes. Tai tiesiog yra skirtingos grupės. Tačiau dualistinis mąstymas prideda vertybinį vertinimą. Kai kurios grupės yra pranašesnės už kitas. Kai kurie yra Dievo išrinktieji žmonės, o kiti yra velnio sūnūs.
Tai yra tokia sena istorija, kad kai pažvelgiate atgal į istoriją, jums neišvengiamai kyla klausimas: „Ar ilgai dar, o Viešpatie, jie turės žaisti šį žaidimą, kuriame galvoja žinantys geriau?“ Ar šviesūs plaukai ir mėlynos akys yra geresni už juodus plaukus ir rudas akis? Tai tiesiog yra dvi skirtingos formos. Ar apskritimas yra geresnis už kvadratą? Na, viduramžių katalikai taip galvojo. Apskritimas buvo tobulas Dievo kūrinys. Kvadratas esąs iš velnio.
Tačiau visa tai yra dualizmas. Ir tai yra dualizmo esmė. Kai esate į jį įžengę, jis atrodo toks tikras, kad negalite jo kvestionuoti. Būtent dėl to mes vėl ir vėl kartojome, kad negalite naudotis dualistiniu protu, kad įveiktumėte, išsilaisvintumėte nuo dualistinio proto. Kai jau esate jame įstrigę, esate įstrigę, nebent ieškotumėte kažko už savo proto ribų, ar tai per Motinos išmintį, pamatydami prieštaravimus, ar per Kristaus proto išmintį, ateinančią tiesiogiai.
Du Vieno Proto aspektai
Bet tuomet galime užduoti kitą klausimą. Mes čia kalbame apie Sofiją, Motinos išmintį. Ar ji yra atskirta nuo Kristaus išminties? Ne. Tai tiesiog yra kitas aspektas, kita Kristaus išminties išraiška. Nes be jo nieko nebuvo sukurta, kas yra sukurta. Tiesiog, vėlgi, Kristus prisiima dvi formas.
Kristus pasidalina į šių dviejų formų regimybę, nes kai žmonės yra įžengę į dualizmą, na, jis privalo atsižvelgti į jų proto būseną. Tačiau čia taip pat galime į tai pažvelgti ir iš kitos perspektyvos ir sakyti, kad kai pažvelgiate į faktą, jog žmonės Žemėje susikūrė savo pačių iliuziją, mają, apie kurią yra kalbama Rytuose, ji yra paremta dualizmu, kuriame į viską yra žiūrima kaip į priešingybes. Tačiau už to slypi gilesnė realybė, kad Vienas Protas buvo pirmasis Kūrėjo kūrinys.
Tačiau Vienas Protas, nepadalintas Kristaus protas, nesukūrė pasaulio, kadangi tai yra Vienas Protas. Pirmasis kūrimo aktas buvo dviejų polių atsiradimas Viename Prote, plėtimasis ir traukimasis. Ir šie du poliai yra papildantys vienas kitą, nes būtent jų abiejų sąveika sukuria formą. Tačiau kai įžengiate į dualizmą, jūs nebelaikote jų papildančiais vienas kitą. Jūs juos laikote priešingybėmis, panaikinančiomis viena kitą.
Ir jūs dabar įstringate galvojime, kad turite įtvirtinti vieną dualistinį polių kaip pranašesnį ir sunaikinti kitą. Ir tuomet būsite sukūrę šią nuostabią būseną, šią amžinai gyvuojančią karalystę, ar kad ir kaip jūs tai apibrėžtumėte. Tačiau, kaip sakėme, tiesiog yra taip, kad kai įžengiate į dualizmą, jaučiatės neišbaigti. Ir ego siekia užpildyti jūsų neišbaigtumą šio pasaulio dalykais.
Esminė dualizmo iliuzija
Na ir dabar, atkreipkite dėmesį, mes sakėme, kad tokia didelė jūsų proto dalis yra atskirosios savastys. Ir taip, egzistuoja atskiroji savastis, kuri jaučiasi neišbaigta. Tačiau ar neišbaigtumas egzistuoja tik atskirosiose savastyse? Ne, kadangi Sąmoningasis AŠ jaučiasi neišbaigtas, kai savęs nebelaiko susieta būtybe.
Ir tam, kad paslėptų tą neišbaigtumo jausmą, kuris jus būtent ir traukia atgal į vienovę, ego privalo jums sukurti įspūdį, kad galėsite sugrįžti į išbaigtumą, galėsite pasiekti pilnatvę per šio pasaulio dalykus. Ir galime sakyti, kad tai yra esminė dualizmo iliuzija.
Egzistencinė problema dualizme yra jausmas, kad esate neišbaigti, ir tikėjimas, kad galite tai kompensuoti, galite tai įveikti per kažkokius šiame pasaulyje egzistuojančius dalykus. Ir tai yra mąstymas, kuriame puolusios būtybės įstrigo nuo to momento, kai pirmą kartą nupuolė, ir jos atsinešė šį mąstymą į šią planetą ir labai gudriai jį perdavė daugumai žmonių Žemėje, kurie dabar taip pat tuo tiki.
Ką jūs dabar turite? Na, jūs turite šį mąstymą, kad privalome apibrėžti ideologinę sistemą, kuri turėtų gradacijas. Tai yra absoliuti tiesa, o šitai yra absoliuti klaida. Ir tuomet jūs apibrėžiate epinę kelionę, epinį tikslą įtvirtinti tai, kas yra teisinga, paversti tai dominuojančia jėga, sunaikinant tai, kas klaidinga. Daugelis žmonių istorijos eigoje buvo tame įkalinti.
Pati didžiausia ironija visame tame iš tiesų galėtų būti kryžiaus žygiai, kuomet tie, kurie teigė esantys Kristaus Žemėje atstovai, galvojo, kad yra būtina nužudyti kitos religijos narius. Bet kaip galite kažką nužudyti atsukdami kitą skruostą? Aš čia šiek tiek įdedu Motinos išminties, nes tiktai motina gali užduoti tokį klausimą. Dualizmo protas nesugebėtų užduoti šio klausimo.
Aklas sekimas aklais vadais
Ar tai yra sofistiška, kuo tiki puolusios būtybės? Ar jos yra sofistiškos savo įsitikinimuose? Jos yra įstrigusios pačioje elementariausioje dualistinės sąmonės iliuzijoje. Ir argi tai gali būti sofistiška? Kaip tai gali jus padaryti pranašesniais? Tai, tam tikra prasme, yra mėginimas pasiekti pranašumą per kvailumą. Ir argi tai nėra didžiausia kvailystė?
Tačiau, vėlgi, kai esate įstrigę dualizme, kai tikite, kai esate apakinti šių puolusių būtybių sofistiškumo, nesugebate užduoti paprasto klausimo arba atlikti paprasto stebėjimo: „Bet juk karalius nuogas“, nes neturite vaiko proto, Motinos išminties užduoti logiškus klausimus, kurių puolusios būtybės visomis išgalėmis stengiasi neleisti žmonėms užduoti, nes tariamai privalote būti sofistiški.
Tariamai turite tikėti tuo, ką sako tie siuvėjai, kad jie siuva šiuos sofistiškus rūbus karaliui. Ir visi tie dvariškiai pritariamai linksi: „O taip, negi nematai? Gi matai, kaip tai yra nuostabu? Ir aš noriu tokių rūbų. Tik, žinoma, ne tokių gražių kaip karaliaus. Tačiau noriu bent truputį panašių.“
Ir matote, kad galėtumėte išsaugoti iliuziją, jog esate pranašesni, nekvestionuojate tų, kurie apibrėžė iliuziją, kriterijų, kurie jus padaro pranašesniais. Ir būtent taip žmonės gali likti įstrigę, aklai sekdami aklais vadais, įsikūnijime po įsikūnijimo, po įsikūnijimo, kol pavargs vėl ir vėl, ir vėl, ir vėl atsimušti į sieną. Ir paklaus: „Ar tikrai gyvenime nieko daugiau nėra tik galvos skausmas?“ Ir tuomet jie tars: „O jeigu nustočiau stačia galva bėgti į sieną?“ Ir tuomet jie ieško Motinos išminties, kuri jiems parodo, kad egzistuoja alternatyva, nes alternatyva visada egzistuoja, kai esate pasiryžę jos ieškoti.
Už iliuzijos glūdintis patyrimas
Tačiau, vėlgi, tam reikalingas pasiryžimas ieškoti. Turite būti pasiryžę save kvestionuoti: kas vyksta jūsų prote? Kodėl? Nes ką aš sakiau? Tie, kurie yra menkavertiškume, turi tą patį mąstymą kaip ir tie, kurie yra pranašume. Tiek vieni, tiek kiti tiki, kad jų protai yra tokie sofistiški, kad gali apibrėžti, kas yra tikra. Ir būtent tai privalote ryžtis kvestionuoti, kad galėtumėte išsivaduoti iš tikėjimo, jog jūsų protas yra pranašesnis ir gali apibrėžti, kas yra tikra. Ir tuomet galite siekti Motinos išminties, galite siekti Kristaus proto išminties, ir galite pradėti lipti iš labirinto.
Tačiau kaip jūs tai darote? Jūs į jį įžengėte nesąmoningai, nesuvokdami, tačiau išeiti iš jo galite tik sąmoningai. Ką turiu omenyje sakydamas, kad jūs į jį įžengiate nesąmoningai? Nes jūs neigiate, kad jūsų protas sukuria iliuziją ir pristato ją kaip tikrovę. Jūs sakote, kad tai yra kažkas už jūsų proto ribų, kas sukūrė tikrovės jausmą.
Ir todėl, kad galėtumėte sąmoningai sugrįžti atgal, privalote pamatyti vieną iliuziją po kitos. Privalote pamatyti: „Aš priėmiau šią iliuziją savo prote. Turėjau priežastį tai padaryti toje situacijoje, kurioje buvau.“ Esmė čia nėra save pasmerkti, esmė tėra pamatyti, kad turėjote priežastį tai daryti. Tai jums suteikė tam tikrą patyrimą, bet dabar jums jau yra gana to patyrimo. Ir kaip galite pakeisti savo patyrimą? Taip, turite pakeisti struktūrą prote, kuri jums davė patyrimą, – savastį, pasąmonės savastį.
Pasąmonės savastį galėtume palyginti su geltonų akinių užsidėjimu. Ir dabar jūs patiriate: „O koks gražus ir žalias yra dangus.“ Akiniai nepakeitė dangaus spalvos, tačiau jie pakeitė jūsų patyrimą. Tol, kol turėsite troškimą patirti gyvenimą po žaliu dangumi, toliau gyvenkite su akiniais. Tačiau koks yra vienintelis būdas pakeisti patyrimą, kad dangus yra žalias? Nusiimti akinius. Ir kiek gi sunku gali būti tai pamatyti per Motinos išmintį?
Dualizmas kaip patyrimas
Esmė čia nėra gėris ir blogis. Dualizmas tiesiog yra patyrimas, kuriame apibrėžiate gėrį ir blogį. Kaip galite iš jo išsivaduoti? Na, nusiimkite dualistinius akinius. Tai yra vienintelis būdas, tačiau jūs tai galite padaryti tik sąmoningai. Jūs tai galite padaryti tik pamatydami, kodėl norėjote to patyrimo arba kodėl leidotės aplinkybių įstumiami galvoti, kad turite tik tas dvi pasirinkimo galimybes ir privalote rinktis vieną arba kitą. Tačiau kai šitai įsisąmoninate, tariate: „A, galėjau atsisakyti rinktis vieną iš dviejų. Ir galėjau atsitraukti žingsnelį ir tarti, kad šioje situacijoje privalo būti kažkas daugiau nei tai, ką šiuo metu matau.“
Ir tuomet būtumėte gavę pagalbą ir būtumėte galėję išmintingiau pasirinkti, būtumėte galėję pakilti į sekantį aukštesnį lygmenį ir pažvelgti į sekantį patyrimą, kurį patiriate: „Ar man jau yra gana to patyrimo?“ Tuomet galite savęs paklausti: „Kodėl užsidėjau akinius, kurie man davė tą patyrimą?“ Pasirenkate paleisti savo padarytus pasirinkimus. Renkatės siekti aukštesnio požiūrio. Nusiimate tuos akinius ir dabar žengiate dar vieną žingsnį link išėjimo iš labirinto.
Kristaus įtraukimas į labirintą
Tačiau jūs negalite viso to padaryti vienu ypu, kad ir ką kai kurie šiuolaikiniai mokytojai ar, tiesą sakant, ir kai kurie senovės mokytojai, beteigtų. Jūs išeinate iš labirinto sąmoningai arba visai iš jo neišeinate. Galite galvoti, kad iš jo išėjote, nes protas sugeba paimti bet kokį dvasinį mokymą ir įtraukti jį į labirintą, ir padengti jį dualistiniu sluoksniu.
Ir dabar galite sakyti: „O, taip, matau, kad egzistuoja ši nuostabi būsena, vadinama Kristiškumu arba nedualia sąmoningumo būsena. Ir aš jos noriu.“ O tiksliau, jūs sakote: „Noriu Kristiškumo būsenos – ne, noriu patyrimo, kad esu Kristiškume, be būtinybės ieškoti, kas mane atitraukė nuo Kristiškumo, be būtinybės ieškoti rąsto savo akyje. Noriu patyrimo, kad esu Kristiškume.“
Ir laisvos valios įstatymas reikalauja, taip, jums yra leidžiama naudotis Kristaus mokymais apibrėžti patyrimą, kad esate vienas iš tikrųjų Kristaus pasekėjų ir būsite garantuotai išganyti. Ir galite patirti tą patyrimą visą likusį gyvenimą ir galite jį patirti daug gyvenimų. Tačiau tai nepakeičia fakto, kad tiktai tasai, kuris nusileido iš dangaus, gali pakilti atgal į dangų.
Ir tol, kol nesugrįšite į tą būseną, grynojo, neutralaus Sąmoningojo AŠ suvokimo būseną, negalėsite palikti Žemės. Nes vis dar egzistuos kažkoks patyrimas, kurio jūs čia norite, ir laisvos valios įstatymas reikalauja, kad jums būtų leidžiama patirti bet kokį patyrimą tiek ilgai, kiek jūs jo norite. Ar suprantate, ką tai reiškia?
Laisvos valios alfa ir omega
Viskas turi alfą ir omegą. Laisvos valios įstatymas sako, taip, jums yra leidžiama patirti kokį tik norite patyrimą. Tačiau jis taip pat sako, kad būsite įstrigę toje savastyje, kurią susikuriate, kad patirtumėte tą patyrimą, kol sąmoningai išardysite savastį. Ir ji jus trauks atgal į Žemę, kol jos sąmoningai neišardysite.
Tai yra laisvos valios įstatymas savo alfa ir omega aspektuose. Tampate įstrigę savastyje, kuri jums duoda dualistinį patyrimą. Ir liksite įstrigę, kol ištrauksite tą savastį į sąmoningą suvokimą, pažvelgsite į ją ir tarsite: „Jau ganėtinai prisismaginai. Man jau gana tavęs. Pasitrauk nuo manęs, Šėtone, nes aš mąstau Dievo, o ne žmonių mintis.“
Išorinės formos peržengimas
Man buvo didelis džiaugsmas su jumis bendrauti. Esu dėkingas, kad tiek daug iš jūsų, tiek čia, tiek vebinare, kalbėjote mano šaukinį, nes tai tikrai nevyksta kiekvieną dieną. Nesakau, kad turėtumėte kalbėti mano šaukinį vietoj kitų mokytojų šaukinių. Ir vis dėlto, esu dėkingas, kad tiek daug iš jūsų tai padarėte, nes tai iš tiesų man labai padėjo išpildyti tikslus, kuriuos vis dar tebeturiu savo santykyje su Žeme. Ir aš turiu tam tikrus tikslus. Iš dalies dėl to, kad buvau čia įsikūnijęs daugelį gyvenimų. O iš dalies dėl to, kad buvau ankstesnės dispensacijos – AŠ ESU judėjimo pasiuntiniu.
Ir iš tiesų turiu tam tikrus tikslus, kuriuos norėčiau pamatyti išsipildančius, nes AŠ ESU judėjimas nepasiekė savo aukščiausio potencialo. Ir vis dar tebėra žmonių, kurie yra įstrigę, tai nebūtinai yra įsikūnijime esantys žmonės, bet žmonės, kurie nuėjo nuo gyvenimo scenos ir jie buvo AŠ ESU judėjimo dalimi, ir jie vis dar tebėra įstrigę tam tikrame kultūriniame mąstyme, kuris iš tiesų nebuvo sukurtas, bet atsirado AŠ ESU judėjime. Ir norėčiau pamatyti tuos žmones nuo to išsilaisvinant.
Ir šios dispensacijos mokymai iš tiesų galėtų jiems padėti. Ir kai kurie iš jūsų, kurie prisitraukėte į šią dispensaciją, iš tiesų buvote įsikūniję AŠ ESU judėjimo laikais. Ir jums iš tiesų, jeigu pajaučiate intuityviai, kad tai jums galioja, gali būti naudinga pažvelgti į AŠ ESU judėjimo mokymus, bent jau į tas tris žalias knygas, palyginti jas neutraliai su mokymais, kuriuos mes perdavėme per šią dispensaciją, ir ieškoti aukštesnio supratimo iš manęs ar bet kurio kito pakylėtojo mokytojo, su kuriuo norėtumėte užmegzti ryšį, pavyzdžiui, iš Sen Žermeno.
Ir jūs gautumėte tai, kas jums leistų išsilaisvinti nuo to užsilikusio mąstymo, kurį galėjote atsinešti iš savo ankstesnio įsitraukimo į AŠ ESU judėjimą. Ir aš norėčiau pamatyti tai įvykstant, idant AŠ ESU judėjimas nebūtų kažkuo, kas laikytų sielas tam tikrame lygmenyje. Ir nesakau, kad AŠ ESU judėjimo mokymai yra kažkuo ydingi, tačiau kaip kiti mokytojai sakė, jie buvo perduoti tam tikram sąmonės lygiui. Jums, kurie buvote įsitraukę į AŠ ESU judėjimą ankstesniame gyvenime ar net ir šiame gyvenime, jums reikia virš to pakilti.
Turite suvokti, kad išorinė forma nėra svarbiausia. Tai yra srautas, iš kurios atėjo išorinė forma. Tai esame mes, pakylėtieji mokytojai. Ir mes pastoviai judame pirmyn, transcenduojame save. Ir jeigu norite judėti kartu su mumis, turite transcenduoti save. Ir turite transcenduoti išorinę formą. Ar tai būtų AŠ ESU judėjimas, ar kažkas dar iš anksčiau: Egipto, Babilono ar Vedų mokymai, ar Budos mokymai, ar Jėzaus mokymai, tas, ar anas. Forma yra susietoji kilmė.
Yra impulsas iš pakylėtosios karalijos, kuris ateina per žmogišką būtybę. Ir pati forma, kurią apreiškimas prisiima, yra priklausoma nuo susietosios kilmės toje konkrečioje situacijoje ir visuomenėje, ir nuo pasiuntinio sąmonės, nuo žmonių, kurie tai gauna, sąmonės. Tai yra, kas yra. Tai yra tai, kas galėjo būti tuo metu perduota. Formą nulemia situacija, kuri egzistavo tenai praeityje.
Tekėjimas su mokytojais ir susietąja kilme
Tačiau esminis apreiškimo davimo tikslas yra pakeisti lygtį ir pakelti Žemę bei kolektyvinę sąmonę. Ir jeigu tai buvo sėkminga, tuomet susietoji kilmė, kuri egzistavo tuo metu, – jos daugiau nebėra.
Kam žvalgytis į praeityje egzistavusią formą? Kodėl gi nesekti tėkme, iš kur ji atėjo, iš kur atėjo apreiškimas? Ir užmegzti ryšį su pakylėtaisiais mokytojais, ir tekėti su mumis, užuot galvojus, kad privalote būti mums ištikimi, būdami ištikimi tam, kas įvyko tuomet. Nors tai, beje, niekada negalėtų būti pakartota, kadangi visa taki situacija pajudėjo pirmyn. Jeigu norite linijiško įvaizdžio, 20-ojo amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Žemė nebuvo ten, kur ji yra dabar kosmose. Ji pajudėjo erdvėje, kadangi Žemė pajudėjo kosmose, ir Žemė juda aplink Saulę spiraline orbita, ne eliptine orbita. Žemė niekada negrįš į tą patį tašką. Ji juda aukštyn, aukštyn, aukštyn į kosmosą. Žemė nebėra ten, kur buvo 20-ojo amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje.
Jeigu apreiškimas yra duodamas šiandien, jis nebus toks pat, koks buvo duotas AŠ ESU judėjime. Jis negali būti, nes Žemė nebėra ten, kur buvo. Susietoji kilmė nebėra ten, kur buvo anais laikais. Šviesą išskaidė susietosios kilmės prizmė. Tačiau prizmė keičiasi, todėl šviesa niekada neišsiskaido tuo pačiu būdu du kartus.
Tai, kas yra išreiškiama šiandien, yra planetos, kolektyvinės sąmonės susietosios kilmės atspindys. Tai taip pat niekada nebus pakartota. Tai nėra duodama visiems laikams. Tai nėra skirta būti. Jūs galite pasirinkti: užsifiksuoti į išorinę formą, kuri atėjo kaip žinia iš pakylėtosios karalijos, arba siekti susijungti su impulso šaltiniu, tai yra, su pakylėtaisiais mokytojais, ir tekėti kartu su mumis.
Tad esu dėkingas už tai, kad galėjau išprojektuoti šią žinią. Ir, vėlgi, tiesiog dėl to, kad ši žinia buvo ištarta fizinėje plotmėje ir padauginta jūsų čakrų, visos planetos susietojoje kilmėje įvyko pokytis. Ir tik tiek mes ir galime padaryti.
Taip, AŠ ESU judėjimas 20-ojo amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje iš tiesų pakeitė Žemę. Tačiau tai nebuvo galutinis pokytis, kurio tikėjosi daugelis mokinių. Ir kurio ir aš pats, tam tikru laipsniu, tikėjausi savo, sakykime taip, mažesnio sąmoningumo momentais. Esu čia sau labai dosnus. Būčiau galėjęs panaudoti tą kitą žodį. Kaip jis ten? Kvailas? Ir vis dėlto, mes esame tai, kuo tuo metu esame. Aš buvau tam tikroje sąmonės būsenoje. Buvau veikiamas tam tikrų kultūrinių įtakų. Ir tai, kas galėjo būti atnešta, buvo tai, kas tuo metu buvo įmanoma.
Aš tikėjau, troškau, kad tai bus idealus, aukščiausias apreiškimas. Tuo taip pat tikėjo Summit Lighthouse pasiuntiniai. Šis pasiuntinys tai įveikė. Ne mūsų gėdai, o jo nuopelnui. Jūs, kurie esate šios dispensacijos nariai, taip pat galite tai įveikti, ką daugelis jūsų jau padarėte. Nes kitaip jūsų čia nebūtų. Jūs vis dar tenai tebesėdėtumėte, būdami ištikimi AŠ ESU judėjimui arba Summit Lighthouse. Tačiau jums visiems gali būti naudinga apie tai pamąstyti. Ištikimybė išorinei formai ar ryšiui, jūsų asmeniniam ryšiu su pakylėtaisiais mokytojais.
Taip, be pasiuntinio nebūčiau galėjęs ištarti šios žinios fizinėje plotmėje. Tačiau jums šis pasiuntinys nėra reikalingas, kad galėtumėte susijungti su manimi ar bet kuriuo kitu pakylėtuoju mokytoju tiesiogiai savo prote. Niekada netikėkite, kad jums reikia kažko iš šio pasaulio, kad galėtumėte susijungti su pakylėtaisiais mokytojais, kurie yra už šio pasaulio ribų. Tai nėra Motinos išmintis.
Tad užsklendžiu jus savo džiaugsme ir savo Dievo laisvės liepsnoje, Dievo paklusnumo. Paklusnumas nėra aklas paklusnumas. Tai tiesiog yra pripažinimas, kad štai kokia yra realybė už dualistinio proto ribų.
Pakylėtasis Mokytojas Godfris AŠ ESU.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com