Pranašumo-menkavertiškumo melo permatymas Kristaus protu ir Motinos Išmintimi
Pakylėtoji Mokytoja Nada per Kim Michaels, 2025 metų rugpjūčio 07 d. Šis diktavimas buvo perduotas konferencijoje Amerikoje: „Pakilkite virš pranašumo-menkavertiškumo dualizmo“.
AŠ ESU Pakylėtoji Mokytoja Nada.
Kokia buvo gilesnė žinia, kurią norėjo perduoti Jėzus? Daugelis krikščionių niekada net neuždavė sau šio klausimo, tačiau taip greičiausiai yra dėl to, kad neskaitė evangelijų, kurias jie teigia esant neginčijamu Dievo žodžiu. Argi evangelijos nesako, kad Jėzus mokė minias palyginimais, tačiau kai būdavo vieni, paaiškindavo visus dalykus savo mokiniams? Argi jie nenori šios gilesnės žinios, kurią Jėzus perdavė savo mokiniams? O gal jiems užtenka palyginimų? Akivaizdu, kad šis vidinis mokymas nebuvo užrašytas. Tačiau tas faktas, jog tai buvo paminėta, privalo reikšti, kad tai buvo svarbu.
Vidinė Kristaus žinia
Sakote nesuprantantys, kodėl Jėzus mokė dviem skirtingais lygmenimis? Nepagalvojate, kodėl taip buvo? Nemąstote, kad galbūt Jėzus turėjo gilesnę žinią, kuriai plačioji visuomenė prieš 2000 metų nebuvo pasiruošusi, ir būtent apie tai yra užsimenama evangelijose? Šios žinios nerasite užrašytos evangelijose. Tačiau evangelijose yra užrašyti palyginimai, kuriems žmonės tuo laiku buvo pasiruošę. Nemąstote, kad laikai pasikeitė per 2000 metų, ir galbūt kolektyvinė sąmonė buvo pakelta, kaip galite tai matyti iš fakto, jog daugelis šalių dabar yra demokratijos. Egzistuoja aukštesnis žmogiškumo lygmuo, bent jau kai kuriose šalyse. Tai nebėra akis už akį ir dantis už dantį.
Nemąstote, ar negalėjo Jėzus turėti intencijos, kad šis aukštesnis mokymas, kurį prieš 2000 metų jis galėjo duoti tik savo mokiniams, kartais neturėtų, laikui bėgant, būti perduotas platesniam žmonių ratui, galbūt visiems? Jūs man sakote, kad apie tai nemąstėte? Ir jums neįdomu sužinoti, kokia buvo ši gilesnė žinia? Jus tenkina tai, kas galėjo būti duota minioms prieš 2000 metų, nors tai buvo užrašyta praėjus daug laiko po to, kai Jėzus nustojo mokyti. Galbūt tai užrašę žmonės tenai net nebuvo ir nebuvo sutikę Jėzaus asmeniškai, tačiau jus tai tenkina ir jūs sakote: „Tai yra neklystantis Dievo žodis. Aš nieko daugiau nenoriu. Net jeigu Jėzus norėtų, kad turėčiau daugiau, aš to nenoriu, nes man tai yra patogu. Aš visa tai kontroliuoju. Išsiaiškinau, apie ką kalba šventraščiai. Ir nenoriu, kad kas nors trikdytų mano tikėjimą, kad esu geras krikščionis ir garantuotai būsiu išganytas išorinio išganytojo, kai paliksiu gyvenimo sceną.“
Kristaus vienybė
Kokia buvo gilesnė žinia, kurios Jėzus mėgino išmokyti savo mokinius? Dabar nekalbėkime apie tai, kiek jam pasisekė tai padaryti, kiek jie buvo pasiruošę suvokti tą žinią, nes šiandien tai nėra svarbu. Yra daug, daug žmonių, kurie inkarnavosi daug kartų per praėjusius 2000 metų. Kartais krikščioniškoje kultūroje, kartais kitose kultūrose, ir jie išaugo per tuos 2000 metų į aukštesnį sąmonės lygį, ir daug, daug žmonių, esančių įsikūnijime šiandien, yra daug aukštesniame suvokimo lygyje nei buvo Jėzaus mokiniai prieš 2000 metų. Todėl, kaip jau anksčiau sakėme, milijonai žmonių yra pasiruošę suvokti tą vidinę Kristaus žinią.
Kas yra ta vidinė žinia? Na, ji, žinoma, yra daugiabriaunė. Tačiau atsižvelgiant į šios konferencijos temą, susitelkime į vieną konkretų aspektą, ir tai tiesiog yra šitai – Kristaus protas yra vienytojas. Tai yra protas, kurio paskirtis yra įtvirtinti vienovę, vertikaliai tarp jūsų ir jūsų šaltinio, ir horizontaliai tarp jūsų ir kitų žmonių, kurie įtvirtino kažkokį ryšio laipsnį su savo šaltiniu, su savo aukštesniuoju aš, su pakylėtaisiais mokytojais, su Kūrėjo esybe. Horizontali vienybė yra neįmanoma, kol individualiame lygmenyje nėra įtvirtinta bent tam tikra vertikali vienybė. Tai yra bendruomenės, kurią Jėzus mėgino sukurti, pamatas.
Vienybė ir konformizmas
Kas nutiko krikščionybei? Jie taip pat mėgino sukurti bendruomenę. Tačiau tai yra išorinė bendruomenė, jėga sukurta bendruomenė. Joje visi yra verčiami paklusti nustatytoms doktrinoms ir taisyklėms, ir ritualams, kurių privalote laikytis nekvestionuodami, ir kokia yra viso to pasekmė? Na, dauguma krikščionių yra akli aklų pastorių pasekėjai, stovinčių sakyklose kiekvieną sekmadienį. Jie niekada nemąstė, kokia yra gilesnė Kristaus žinia, jie niekada nemąstė apie vienovę, niekada nebuvo iš tiesų patyrę, ką tai reiškia, ir todėl bendruomenė, kurią jie mėgina sukurti, gali turėti tam tikrą konformizmo laipsnį. Tačiau konformizmas nėra vienybė. Jis yra jėga primetamas žmonėms, kurie yra verčiami sekti aklais vadais, jų ritualais, jų dogmomis ir doktrinomis.
O Jėzus norėjo sukurti tikrą bendruomenę, kuri nebūtų paremta prievarta, kadangi ji būtų paremta kiekvieno bendruomenėje esančio žmogaus siekimu sustiprinti savo ryšį su savo aukštesniuoju aš ir Jėzumi, kaip pakylėtuoju mokytoju, ir tai tuomet tampa horizontalios vienybės pamatu. Jūs vis dar galite turėti tam tikras taisykles. Vis dar galite turėti tam tikrus parametrus savo bendruomenei, tačiau tai nėra primetama jėga. Tai yra pasirenkama, nes kai įtvirtinate tam tikrą vidinį ryšį su savo aukštesniuoju aš, yra tam tikri dalykai, kurių daugiau nebedarote nei sau, nei kitiems.
Jūs matėte, kaip bėgant amžiams daugelis krikščioniškų bendruomenių mėgino laikytis išorinių taisyklių evangelijose, mylėti savo artimą, daryti kitiems tai, ką norėtumėte, kad kiti jums darytų, ir jos mėgina savo išoriniu protu priversti save tai daryti veiksmų lygmenyje, išorinio elgesio lygmenyje. Tačiau Jėzui nerūpėjo jo tikrųjų mokinių išorinis elgesys. Jis davė palyginimus, kad padėtų minioms pakeisti savo elgesį, idant jos nedarytų nuodėmių arba karmos, ir galėtų iš to paaugti. Tačiau savo mokiniams jis norėjo padėti įtvirtinti tą individualų vidinį ryšį, kuomet egzistuoja dalykai, kurių tiesiog nesugalvotumėte daryti kitiems. Jūs savęs neverčiate išoriniu protu to nedaryti. Tai tiesiog yra atspindys to, kuo jūs save laikote, remdamiesi savo vertikaliu ryšiu su savo aukštesniuoju aš ir Kristaus protu.
Vienovė ir atskirties jausmas
Ir ką daro Kristaus protas? Jis padeda jums pamatyti vienybę. Vertikaliai su savo aukštesniuoju aš, su pakylėtaisiais mokytojais. Horizontaliai su visais kitais žmonėmis, ar bent jau su tais žmonėmis, kurie taip pat turi vienybės su savo šaltiniu pajautimą. Tai tampa pasirinktu konformizmu, tačiau iš tiesų tai nėra konformizmas. Tai tiesiog yra jūsų sąmoningumo lygmens išraiška. Ir, žinoma, galime sakyti, kaip Motina Marija taip išraiškingai paaiškino, jog šie akli vadai nesugeba matyti vienovės. Jie negali patirti vienovės, ir todėl, žinoma, jie negali jos pasirinkti. Jie negali sukurti vienove paremtos bendruomenės. Bet dabar jūs galite savęs paklausti, ar Jėzus norėjo, kad tokie vadai užvaldytų krikščionybės religiją? Ir, vėlgi, jeigu turite Motinos išmintį, galite aiškiai matyti, kad tai nebuvo Jėzaus vizija.
Ką jis sakė rašto aiškintojams ir fariziejams? „Veidmainiai, jūs esate savo tėvo sūnūs, kuris nuo pat pradžių buvo melagis, nuo pat pradžių buvo žudikas. Jūs esate tarsi nubaltinti antkapiai, pilni mirusiųjų kaulų, kurie iš išorės atrodo gražiai, bet viduje tiesiog nieko nėra.“ Kodėl? Todėl, kad neturite vienybės. Turite atskirą savasties jausmą, ir visas jūsų požiūris į krikščionybės religija yra paremtas jūsų atskirojo aš vizija, kad ir kokia ji būtų, ir jūs siekiate įgyvendinti tą viziją čia Žemėje. Atskirasis aš nesugeba matyti vienybės, nes jis negali užmegzti ryšio su Kristaus protu. Kaip Jėzus tuomet sakė Petrui: „Pasitrauk nuo manęs, Šėtone, tu man papiktinimas. Tu myli ne tai, kas iš Dievo, o kas iš žmonių.“
Kas yra iš Dievo? Tai, kas yra paremta vienybe, vienybės matymu už įvairovės. Jūs matote už išorinės formos, ir matote, kad visos šios skirtingos formos, kad ir kaip jos beatrodytų, jos visos yra atsiradusios iš to paties šaltinio. Tai yra, iš Kristaus proto, vienijančio proto. Ir tai yra meilė tam, kas iš Dievo, kad siekiate įtvirtinti vis aukštesnį ir aukštesnį ryšio laipsnį su tuo Vienu protu. Tai, kas iš žmonių, yra viskas, kas kyla iš atskirties. Ir kaip tai yra susiję su šios konferencijos tema?
Atskirties iliuzija
Na, kuo iš tiesų yra paremtas pranašumas ir menkavertiškumas? Kur tai prasideda? Ar tai ateina iš Kristaus proto? Kaip tai galėtų iš ten ateiti, jeigu Kristaus protas yra paremtas vienybe? Argi menkavertiškumas ir pranašumas nėra padalijimas? Ar Kristaus protas yra suskilęs?
Tad štai filosofinis klausimas pasaulio filosofams. Ar Kristaus protas yra padalintas? Ar egzistuoja Kristaus prote erdvė menkavertiškumui ir pranašumui? Kur tai galėtų būti Viename prote, kuris suvienija jus su jūsų Kūrėju, su jūsų šaltiniu ir su visais žmonėmis horizontaliai? Kur galėtų būti ši erdvė padalijimui prote, kurio paskirtis yra vienyti? Kur čia yra logika? Su Motinos išmintimi tai tampa aišku. Kai neigiate Motinos išmintį, galite sugalvoti filosofinius, intelektualius argumentus. Tačiau Motinos išminties šviesoje realybė tampa aiški. Nėra erdvės Kristaus prote padalijimui. Nes jeigu būtų, kaip jis galėtų būti vienijančiu protu?
Tai kas tuomet yra atskirtis? Na, koks yra pirmas žingsnis į atskirtį? Privalote sukurti padalijimą. Jūs esate atskirti nuo kažko, tad privalo būti padalijimas, kad galėtumėte atskirti, ir galite sakyti, kaip jau anksčiau minėjome, ar gali egzistuoti padalijimas realybėje, jeigu viskas yra sukurta iš Kristaus proto? Kristaus protas niekada negali prarasti vizijos, kad jis buvo sukurtas Kūrėjo, kad jis iš esmės yra viena su Kūrėju, ar bent jau yra iš Kūrėjo esybės. Kristaus protas visada žino, kad jokia forma, kuri buvo sukurta iš Kristaus proto, iš tiesų nėra atskirta nuo visumos. Ji gali atrodyti atskirta, tačiau ne Kristaus protui. Tad kur gali egzistuoti padalijimas? Tiktai atskirajame prote. Tiktai prote, kuris įžengė už iliuzijos šydo. Nėra atskirties realybėje. Atskirtis tegali būti iliuzija, sukurta prote.
Nėra padalijimo Kristaus prote
Kokia buvo pagrindinė Jėzaus žinia, pagrindinė užduotis? Pademonstruoti, kad žmogus gali pakilti virš atskirojo proto ir susijungti su Kristaus protu. Ir pademonstruoti, kad visi žmonės turi tą potencialą. Tie, kurie to nemato, kurie save laiko atskiromis būtybėmis, jie yra iliuzijos būsenoje. Na ir dabar, čia egzistuoja subtilumas, tam tikras slidumas, ir tai yra, kad iš atskirties būsenos atrodys, jog atskiras protas yra atidalintas nuo Kristaus proto, yra atskirtas nuo Kristaus proto, yra priešingybėje Kristaus protui. Ir jūs netgi galite pažvelgti į kai kuriuos Jėzaus teiginius, kuriuose jis aiškiai save atskiria nuo rašto aiškintojų ir fariziejų, nuo netikrų mokytojų, nuo aklų vadų. Tačiau tai buvo mokymas, duotas minioms.
Gilesnis mokymas, kuris buvo duotas Kristaus mokiniams, tikriesiems Kristaus mokiniams, yra tai, kad Kristus, net ir įsikūnijęs Kristus, neturi priešų, neturi priešininkų. Galite kalbėti apie antikristo protą, kaip mes dažnai tai darėme. Tačiau Kristaus protui antikristo protas nėra Kristaus priešininkas. Jis nėra Kristaus priešingybė. Tai tiesiog yra forma, kuri nėra vienovėje su Kristaus protu, tačiau jai buvo leista būti sukurtai dėl laisvos valios. Tačiau Kristaus proto atskirasis protas niekada neapgaus. O ką jis apgauna? Na, atskirasis protas apgauna save. Kaip ir puolusios būtybės apgavo save galvodamos, kad yra Kristaus proto priešpriešoje. Jos sukūrė velnią, kuris yra paties Dievo priešininkas, dirbantis prieš Dievo tikslą. Tačiau nėra jokio padalijimo, kuris egzistuotų Kristaus prote, kadangi padalijimas gali egzistuoti tik atskirajame prote, tačiau viskas, kas išeina iš atskirties proto, yra iliuzija. Kai jau turite šį padalijimą, kai įžengiate už šio šydo, galite kurti padalijimą po padalijimo, po padalijimo. Galite sukurti šį vertybinį vertinimą, kad kai kurie žmonės yra prastesni, o kiti pranašesni. Galite sukurti, kaip tai padarė krikščionybės religija, šį įvaizdį, kad visi žmonės yra nusidėjėliai, ir visgi kai kurie žmonės yra ypatingi. Kai kurie žmonės netgi yra paskirti Dievo užimti karaliaus ar kilmingojo, ar dvasininko postą.
Padalijimas į menkumą ir pranašumą
Jūs tai netgi matote tarp daugelio fundamentalistų krikščionių Jungtinėse Valstijose, kad kai kurie šie pamokslautojai yra vadinami Dievo vyrais. Aleliuja, Dievo vyras. Ir kaip tai gali būti, jeigu jie nėra vienovėje su Kristaus protu, bet yra įstrigę atskirtyje? Nes jeigu pažvelgtumėte į šiuos Dievo vyrus, jie akivaizdžiai save laiko pranašesniais už tuos, kurie nėra Dievo vyrai, ir mums, žinoma, net nereikia čia paminėti moterų šiame kontekste. Nes šiems Dievo vyrams moterys neturi visiškai jokios vertės. Išskyrus tai, kad tyliai sėdėtų bažnyčiose ir valytų tualetus. Padalijimas į menkumą ir pranašumą yra absoliuti iliuzija, absoliuti fantazija, ir galime paklausti: „Ar tai sukūrė krikščionybės religija?“ Žinoma, kad ne. Jūs tai matote Senajame Testamente. Izraelitai yra Dievo išrinktieji žmonės. Dievo išrinktieji žmonės? Vėlgi, tiktai atskirties protas gali šitaip galvoti. Nes kai turite Motinos išmintį ir bent kažkokį vertikalų ryšį su Kristaus protu, žinote, kad viskas išėjo iš Dievo esybės Vieno proto.
Be jo nieko nebuvo sukurta, kas yra sukurta, ir visgi yra žmonių šioje mažytėje planetoje, vadinamoje Žeme, kurie buvo išrinkti šio pranašiausio visatos Dievo, o visi kiti yra pasmerkti amžinai kentėti pragare, nes jie dėl kažkokios priežasties nebuvo išrinkti? Na, tai galėtų skambėti bent kažkiek įtikinamiau, jeigu tie, kurie save laiko išrinktaisiais Dievo žmonėmis, gyventų pagal visus Dievo reikalavimus ir elgtųsi taip, kaip Dievas jiems sakė elgtis. Tačiau yra akivaizdu, kad tie, kurie save laiko išrinktaisiais Dievo žmonėmis, nedarė to istoriškai, ir jie, kiek mes tai galime matyti iš pakylėtosios karalijos, nedaro to ir šiandien. Tad kaip galite tuo tikėti, nebent būtumėte įstrigę iliuzijoje? Negalite tuo tikėti, jeigu turite Motinos išmintį ir turite kažkokį ryšį su Vienu protu, kadangi tuomet matote, jog bet koks padalijimas negali ateiti iš Vieno proto, ir todėl nė vienas žmogus nėra pranašesnis už kitus. Nėra žmonių, kurie būtų išrinktieji Dievo žmonės.
Gali būti tokių, kurie pasirenka įžengti į vienovę su Vienu protu. Jie tuomet pasirenka būti Dievo žmonėmis, tačiau sakyti, kad Dievas išsirinko tam tikrus žmones, kurie, kad ir kaip elgtųsi, negali prarasti to statuso, na, tai negali būti Motinos išmintis, ir tai tikrai negali būti Vienas protas. Visas šis padalijimas į pranašumą ir menkumą prasideda nuo šio jausmo, kad jūs atskyrėte save, ir atskyrę save nuo kitų žmonių, galite su jais lygintis.
Kristaus proto realybė
Bet kodėl norėtumėte lygintis su kitais žmonėmis čia Žemėje? Kodėl norėtumėte susikurti jausmą, kad turite aukštesnį statusą už kitus žmones čia Žemėje?
Sakykime, kad turite šią milžinišką vietą Žemėje. Ji yra padengta smėliu, tačiau smėlyje yra įsimaišę deimantai, ir tuomet jūs duodate kiekvienam žmogui tam tikrą plotą, kuris priklauso tik jam. Žmonės gali su juo daryti ką nori, tačiau jie žino, kad smėlyje yra deimantų, ir jeigu kasite smėlį, gausite deimantus. Viskas iš tiesų priklauso tik nuo to, kiek sunkiai norite dirbti, kiek stipriai esate pasiryžę gauti kuo daugiau deimantų. Galime tai palyginti su Kristaus protu. Visi žmonės savo prote turi smėlį, kuris slepia Kristaus proto deimantus. Ir daugindami talentus, siekdami vienovės, siekdami plėsti savo ryšį su Kristaus protu, jūs galite atrasti didžiai brangų perlą, deimantus, ir gauti vis daugiau ir daugiau. Jūs dauginate talentus, o Kristaus protas padaugina jūsų šviesą ir jūs gaunate vis daugiau ir daugiau kūrybinės šviesos.
Tad iš tiesų vienintelis reikšmingas įvertinimas, kurį galite sau pritaikyti ir tam, kur jūs esate, yra: „Koks yra mano sąmoningumo lygmuo? Kiek turiu vienybės su Vienu protu?“ Jūs, taip sakant, lyginate save su Savimi, vertikaliai. Kiek yra vienybės? Kokio stiprumo laipsnio yra vienybė, kurią turiu su Kristaus protu? Kai tai yra jūsų matas, ir kiekvienas, kuris iš tiesų supranta Jėzaus žinią, gali priimti tai kaip savo mato vienetą, kur tuomet yra poreikis lygintis su kitais? Galbūt kai kurie žmonės ne visai tai suvokia. Bet ką Jėzus sakė? „Dievo karalystė yra jumyse.“ Tai reiškia, kad neįžengsite į Dievo karalystę ieškodami jos išorėje. Į Dievo karalystę įžengsite, kai ieškosite jos savyje, savo pačių prote. Tai kodėl tuomet jums reikėtų lygintis su kitais, užuot žiūrėjus vidun, užuot ėmus kasti deimantus smėlyje, lakiame žmogiškos sąmonės smėlyje? Bet jūs atrandate tuos nedidelius Kristaus akmenėlius ir dedate juos į krūvą, ir statote ant jų. Kodėl reikėtų lygintis? Kokio statuso norite čia Žemėje?
Atskirojo proto perspektyva
Tačiau kai įžengiate į atskirtį, jūs, žinoma, negalite siekti vienovės su Kristaus protu. Jūs negalite būti vienovėje ir būti atskirtyje tuo pat metu. Logiškai tai yra neįmanoma. Tačiau jūs vis dar, kai esate atskirtyje, norite kažko, nes nors, kai esate įžengę į atskirtį, nesuvokiate, ką praradote, jaučiate, kad kažką praradote. Būtent apie tai kalbėjo Jėzus, kalbėdamas apie tuos, kurie yra mirę. Kuomet jis sakė jaunuoliui, norėjusiam palaidoti savo tėvą: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius.“ Tai yra dar vienas geras pavyzdys, kodėl negalite Biblijos suprasti pažodžiui, nes kitaip galite įsivaizduoti bėgiojančius lavonus, kurie laidoja kitus lavonus. Tai tiesiog nėra realistiškas scenarijus.
Tad turi egzistuoti gilesnė prasmė už šio teiginio. Tai yra, kad tie, kuriuos Jėzus vadino numirėliais, įžengė į iliuziją, jog yra atskiros būtybės, ir todėl jie mirė kaip susietos būtybės, nelaikydami savęs susietomis būtybėmis, jų tapatumas, kaip susietų būtybių, mirė. Jie atgimė save laikyti atskiromis būtybėmis. Būtent dėl to, kad įžengtumėte į karalystę, turite ryžtis leisti tam atskiram tapatumui mirti, kad galėtumėte atgimti kaip žmogus, kaip būtybė, kuri yra susieta su Vienu protu. Ir tuomet esate gyvi, dvasiškai gyvi. Kai mirštate kaip susieta būtybė ir atgimstate atskira būtybe, jūs to nesuvokiate. Neprisimenate, kad kada nors buvote susieta būtybė. Kitaip negalėtumėte patikėti iliuzija, kad esate atskira būtybė. Iliuzija jums neatrodytų tikra.
Statuso Žemėje iliuzija
Tačiau jūs vis dar turite pojūtį, kad kažką praradote, ir dabar privalote kompensuoti. Ir kaip jūs tai kompensuojate? A, siekdami kažko šiame pasaulyje, kas jus padarytų pranašesniais už kitus žmones, nes tuomet, galvojate jūs, jeigu turėsite kažkokį statusą Žemėje, Dievas privalės jus įleisti į karalystę. Bet matote, Dievas jūsų neištrėmė iš karalystės. Jūs pasirinkote išeiti. Dievas to už jus nesutvarkys, nes Dievas jums davė laisvą valią. Į karalystę jūs galite sugrįžti tik savo pasirinkimu. Tačiau tai turi būti sąmoningesnis pasirinkimas už tą, kurį padarėte įžengdami į atskirtį. Niekas šiame pasaulyje – ir tai yra dar viena Jėzaus žinia, kuri yra mažai suprantama tarp krikščionių – niekas šiame pasaulyje nepadės jums užsitarnauti įžengimo į karalystę. Štai kodėl Jėzus sakė: „Sunkiau turtuoliui įeiti į karalystę nei kupranugariui išlįsti pro adatos ausį.“
Kad ir kokį statuso jausmą galėtumėte susikurti Žemėje, lygindamiesi su kitais žmonėmis, tai absoliučiai nieko nereiškia Dievo akyse. Tačiau jūs šito negalite priimti, kai esate įstrigę atskirajame prote. Privalote tikėti, kad galėtumėte išsaugoti savo pranašumo jausmą, jog yra įmanoma kažkaip kažką padaryti šiame pasaulyje, kas priverstų Dievą atverti perlinius vartus, idant tie, kurie yra tokie pranašesni už kitus čia Žemėje, būtų įleisti. Tačiau jeigu pažvelgtumėte į istoriją ir pažiūrėtumėte į žmones, kurie jautėsi pranašesniais už kitus, kas buvo tie žmonės? Na, kai kurie iš pačių blogiausių diktatorių, kuriuos matėte istorijoje. Ar iš tiesų galite įsivaizduoti Hitlerį, sėdintį Dievo karalystėje, geriantį arbatą su Jėzumi ir liepiantį angelams kažką pagroti iš Vagnerio repertuaro savo arfomis? Ne, tai nėra tikėtinas scenarijus.
Tad kaip galima galvoti, kad tie žmonės, kurie save laikė pačiais pranašiausiais, būtų galėję prasibrauti į dangų? Pažvelkite į žmones, kurie persekiojo Jėzų, kurie jį suėmė, jį teisė ir įvykdė jam mirties bausmę. Rašto aiškintojai ir fariziejai, Sanhedrinas, jie jautėsi pranašesniais. Jie buvo žydų religijos vadai, kurią jie tikėjo esant vienintele tikra religija, nes jie yra Dievo išrinktieji žmonės. Ir štai čia pasirodo šitas apsišaukėlis Jėzus. Jie akivaizdžiai jautėsi pranašesniais už jį, ir jie įvykdė Kristui mirties bausmę. Ar jie sėdi danguje šiandien? Na, kai paskutinį kartą tikrinau, jų čia nebuvo.
Praregėjimas iš melo, naudojantis Motinos Išmintimi
Matote, tai, kas yra iš žmonių, yra daugiabriauniška, tačiau esmė yra ta, kad tai, kas yra iš žmonių, yra ši iliuzija, kad galite padaryti kažką Žemėje, kas jus padarytų pranašesniais už kitus žmones, ir Dievas tai gerbs ir įleis jus į karalystę. Visiška ir absoliuti iliuzija. Galite tai matyti vertikaliai, kai pasiekiate vienovę su Kristaus protu ir matote Dievo realybę, kadangi matote, jog Kristaus uolos nepajudino žmonių interpretacijos ir doktrinos. Tačiau jūs taip pat galite tai matyti horizontaliai, susiderindami su Motinos išmintimi, kuomet matote, jog tai net tik kad yra atitrūkę nuo to, ką Jėzus iš tiesų sakė ir ką jis kalbėjo tarp eilučių, bet tai taip pat nėra logiškai nuoseklu. Tai tiesiog prieštarauja sau.
Nėra jokio nuoseklumo šiuose įsitikinimuose, kai iš tiesų į juos pažvelgiate, ir Motinos išmintis leidžia jums padaryti tai, apie ką kalbėjo Motina Marija. Jūs paimate šiuos du dualistinius poliariškumus, kurie yra kraštutinumai, ir vienas iš jų paprastai būna paslėptas arba įvardinamas kaip netiesa, ir ištraukiate juos į sąmoningą suvokimą, ir per Motinos išmintį matote, kad nėra taip, jog vienas iš jų yra teisingas, o kitas klaidingas. Jie abu yra iliuzijos ir atitrūkę nuo Vieno proto realybės. Ir štai tuomet galite pradėti kvestionuoti pamatinį padalijimą, kuris veda į menkavertiškuną ir pranašumą. Negali būti jokio menkavertiškumo ir pranašumo Kristaus prote, nes nėra jokio padalijimo. Jeigu visi gimė iš to paties šaltinio, jeigu visi yra Dievo sūnūs ir dukterys, kaip vienas Dievo sūnus arba dukra galėtų būti pranašesnis už kitus? Dievas tuomet būtų turėjęs juos tokiais sukurti.
Bet matote, kai paimate Motinos išmintį ir pritaikote ją šiems žmonėms, kurie jaučiasi pranašesniais – paimkime krikščionių dvasininkus Jungtinėse Valstijose, kurie, dėl įvairių priežasčių, jaučiasi esantys pranašesni, jie yra Kristaus pasekėjai, jie yra Dievo vyrai – ką jie jaučia? Jie jaučiasi pranašesni. Tačiau jie pripažįsta, kad būtent Dievas turėjo sukurti juos pranašesniais, kadangi Dievas yra visagalis Kūrėjas, kuris viską sukūrė. Ir kai kalba viename kontekste, jie duoda užuominas į tai, kad Dievas juos turėjo sukurti pranašesniais. Tačiau antra vertus, jeigu jie buvo sukurti pranašesniais, ar jie iš tiesų yra pranašesni? Nes jeigu jie buvo sukurti pranašesniais, tai tuomet ne jų pačių veiksmai juos padarė pranašesniais, tiesa? Vienintelis būdas būti iš tiesų pranašesniu yra padaryti kažką, kas būtų nepalyginamai geriau už tai, ką gali padaryti kiti.
Jeigu galite nubėgti 100 metrų greičiau už visus kitus, nes treniravotės ir supratote, kaip reikia bėgti ir pasiekti gerą fizinę formą, tuomet esate geresni už visus kitus bėgikus ir esate pranašesni. Bet jeigu tiesiog taip įvyko, kad Dievas jus sukūrė greitesniais, tai nėra toks pat pranašumo jausmas, tiesa? Matote prigimtinį prieštaravimą šiuose žmonėse. Kai paimate Motinos išmintį, matote, kad jie nori jaustis pranašesniais dėl savo asmeninių pasiekimų. Tačiau kita vertus, jeigu Dievas viską sukūrė, ir jeigu jie nori turėti šį neginčijamą autoritetą, kurio niekas negalėtų kvestionuoti, tuomet Dievas turėjo juos tokiais sukurti. Tačiau tuomet jūs laimite vieną, bet pralaimite kitą, ir tokia yra dualistinio mąstymo prieštaraujanti prigimtis. Kad ir ką bedarytumėte, siekdami save išaukštinti iš vienos pusės, tai silpnina jūsų pranašumą iš kitos pusės. Niekada negalėsite iš tiesų pasiekti to, apie ką svajojate, šio aukščiausio statuso čia Žemėje, nes kuo daugiau trauksite į vieną pusę, tuo labiau svarstyklės leisis į kitą pusę. Kitaip tiesiog negali būti.
O koks yra rezultatas? Niekada nesijaučiate patenkinti. Niekada nesate ramybėje. Niekada nėra gana. Jie įsitraukia į šį mėginimą, šį niekada nesibaigiantį mėginimą pasiekti vis aukštesnį ir aukštesnį statusą, lyginantis su kitais. Tačiau kad ir kiek valdžios ar pinigų turėtų, to niekada nėra gana, ir būtent dėl to jie negali įžengti į dangaus karalystę. Nes jeigu siekiate kažko Žemėje, ko niekada negalėsite gauti, kaip galėsite palikti visą tą siekimą ir tiesiog įeiti į karalystę kaip mažas vaikas?
Dvasinio impulso išsiuntimas
Man buvo didelis džiaugsmas ir privilegija su jumis kalbėti. Vertinu faktą, kad jums visiems buvo ilga diena ir vis tiek ryžotės čia būti, ir būti atviromis durimis spinduliuoti tai į kolektyvinę sąmonę. Galite sakyti, iš tam tikros perspektyvos: „O koks bus rezultatas? Ką gero tai padarys?“ Tačiau nustebtumėte, kiek daug žmonių Amerikoje ir kitur, kurie buvo įsikūniję krikščionybės religijoje daugelį gyvenimų, kurie patyrė, kad pažadas, jog jie nueis į dangų po šio gyvenimo, jeigu bus geri krikščioniai, buvo melagingas pažadas, nes jie turėjo grįžti į įsikūnijimą, neturėdami sąmoningo suvokimo apie tai, tačiau turėdami subtilų intuityvų pojūtį, kad krikščionybės religijai kažko stinga. Ir nustebtumėte, kokio nedidelio reikia impulso, kaip tasai, kuris buvo čia išsiųstas, kuris galėtų juos perstumti už tos ribos, kuomet jie staiga pradeda matyti ir atveria savo protus gilesniam supratimui.
Kai kurie iš jūsų esate čia, nes žmonės, kurie mokymuose buvo ilgiau, buvo atviromis durimis išsiųsti impulsą, į kurį sureagavote, ir, žinoma, visada taip buvo amžių bėgyje. Tie, kurie yra pionieriai viename amžiuje, sukuria impulsą, kurį žmonės vėlesniais amžiais atranda ir tuomet padaugina tą impulsą, ir būtent taip plečiasi Dievo karalystė. Tad esu jums už tai dėkinga. Tai buvo mano privilegija duoti jums šią įvadinę pamoką, kaip galėtume sakyti. Ir mes, žinoma toliau ant to statysime ateinančiomis dienomis.
Užsklendžiu jus Šeštajame Taikos Spindulyje, kurį saugau Žemei. Nada, AŠ ESU.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com