Šivos veiksmas: žaltiškų melų, kurie supančiojo Rusijos žmones, sudeginimas
Pakylėtasis Mokytojas Šiva per Kim Michaels, 2025 metų balandžio 20 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2025 Velykų vebinare Ukrainai.
AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Šiva. Esu dėkingas galėdamas jums pranešti, jog dėka daugelio dvasingų žmonių pastangų Rusijoje per daugelį metų, dėl daugelio dvasingų žmonių kitur, kurie kalbėjo šiuos šaukinius ir invokacijas, taip pat ir tų, kurie kalbėjo šiuos šaukinius dėl situacijos su Ukrainos karu per šiuos kelis pastaruosius metus, ir, žinoma, tų iš jūsų, kurie dalyvavote šioje konferencijoje, aš galėjau visam laikui surakinti ir sudeginti specifinę žaltišką energiją, kuri kabojo virš Rusijos žmonių ilgą laiką, netgi ilgiau nei buvo kalbama apie Rusiją ir Rusijos žmones.
Žaltiška energija
Jeigu pažvelgtumėte į medį, galėtumėte pamatyti, kad jis turi šakas ir medį dengiančią lapiją. Tačiau jeigu pažvelgtumėte iš arčiau, galėtumėte pamatyti, kad tarp lapų slepiasi žaltys, kuris apsivijo savo kūnu aplink medžio kamieną ir pamažu smaugia medį. Na, tai yra situacija, kurioje Rusijos žmonės buvo labai ilgą laiką, nuo labai senos praeities, kaip mes anksčiau apie tai kalbėjome. Jie buvo paveikti šios žaltiškos energijos, kuri veikė kaip nuodai, patekę į jų identiteto, mentalinį ir emocinį kūnus, netgi tam tikru laipsniu ir į fizinį kūną.
Kas yra ši žaltiška energija? Na, kaip žinote iš Rojaus Sodo istorijos, Adomui ir Ievai buvo duotas specifinis nurodymas, jiems buvo pasakyta, kad jie tikrai mirs, jeigu suvalgys uždraustąjį vaisių. Ir žaltys pasėjo abejonę jų protuose: „Jūs tikrai nemirsite.“ Na, Rusijos žmonėms pakylėtieji mokytojai davė pažadą, kad jie turi tokį patį potencialą kaip visi kiti. Kad jie gali save transcenduoti ir pasiekti tokį patį lygį, kurį matė kituose. Tuo pat metu, Rusijos žmonės nebuvo taip toli pažengę kaip kitos žmonių grupės Žemėje, tačiau pakylėtieji mokytojai jiems davė pažadą, kad jeigu jie ryšis save transcenduoti, jie galės pasiekti tokį patį lygį, kurį matė kituose. Žaltys pasėjo abejonę Rusijos žmonių identiteto kūnuose, kad tai yra melas, kad tai nėra tiesa, kad jie negalėtų pasiekti tokio paties lygmens, nes nėra verti.
Žaltiški melai
Ir daugelis žmonių tuo patikėjo, nes jie matė: „Na, egzistuoja didžiulis skirtumas tarp ten, kur mes esame sąmonėje, ir tarp mūsų išorinės situacijos, ir kur kiti žmonės yra savo sąmonėje ir jų išorinės situacijos. Galbūt tai yra tiesa, kad mes nesame verti.“ O tuomet, mentaliniame lygmenyje, žalčiai įdiegė šį dar sofistiškesnį intelektualų samprotavimą, kad Rusijos žmonėms yra skirta atlikti ypatingą misiją pasaulyje, tačiau jie galės ją atlikti ne todėl, kad yra sofistiški, kaip matė esant kitus žmones. Jie ją galės atlikti, nes yra ypatingi, yra pasiruošę padaryti bet ką, kad ir kaip tai būtų žema. Kitaip tariant, jiems buvo pasakyta, kad tie kiti žmonės, jie turi tam tikrus dalykus, kurių nėra pasiruošę daryti. Ir būtent dėl to jie negalėtų padaryti to, ką Rusijos žmonės galėtų padaryti dėl pasaulio.
Ir tuomet jiems buvo pasakyta emociniame lygmenyje, jog tam, kad galėtų įvykdyti savo ypatingą misiją, jie turi būti pasiruošę stipriau kentėti už šiuos tariamai kitus sofistiškesnius žmones, kurie nebuvo tokie sugrubę, tokie tvirti, tokie nejautrūs, taip pasiryžę aukotis dėl tikslo kaip Rusijos žmonės. O tuomet, jeigu bus pasiryžę pakankamai aukotis, jie išpildys savo ypatingą misiją ir galės padaryti kažką epiškai svarbaus dėl Žemės, ko kiti žmonės negalėtų padaryti.
„Mes norime daugiau nei tai“
Nesakau, kad Rusijos žmonės buvo vieninteliai, kuriems buvo pasakytas panašus melas, tačiau Rusijos žmonės, daugelis jų, juo patikėjo. Ir tiki tuo iki pat šios dienos. Koks yra to poveikis? Na, pažvelkite į Sovietų Sąjungą, pažvelkite į Rusiją, valdomą Putino, pažvelkite į situaciją su karu Ukrainoje. Kas paskatino daugelį kitų žmonių save transcenduoti, susikurti geresnį pragyvenimo lygį, geresnę valstybės valdymo formą? Jie tai padarė, nes pasiekė tašką, kuriame tarė: „Viskas, gana. Mes norime daugiau nei tai.“
Kas įgalins Rusijos žmones pagerinti savo situaciją? Jie turi pasiekti tašką, kuriame tartų: „Viskas, gana. Mes norime daugiau nei tai.“ Kas neleidžia Rusijos žmonėms pasiekti to taško? Žaltiški melai, kuriuos ką tik aprašiau. Nes ką gi žalčiai šnibžda jiems į ausį? „Negalite sau leisti sakyti, kad viskas, gana, nes tuomet neįvykdysite savo misijos. Privalote dar daugiau aukotis, dar daugiau kentėti, tapti dar labiau sugrubę, naudoti dar daugiau jėgos, būti dar brutalesni, nes tai yra vienintelis būdas, kuriuo galėsite išpildyti savo misiją. Todėl privalote priimti bet kokius sunkumus, kuriuos jums primeta jūsų valdžia.“
Kiniečių kankinimo būdas
Tai primena senovinę kiniečių kankinimo formą. Tarkime, kad yra žmogus, kurį pagavo priešo pajėgos ir laiko jį pagautą priešo stovykloje. Šis žmogus, žinoma, norėtų ištrūkti, tačiau nėra tikras, jog tai yra įmanoma. O tuomet kažkas yra pasiunčiamas, užsimaskavęs, tenai, kur yra laikomas tas asmuo. Ir šis agentas sako pagautam žmogui: „Vos po kelių dienų kažkas ateis ir mes galėsime pabėgti, ir tu galėsi būti laisvas. Tačiau rytoj tave sugavusios gaujos lyderis pasikvies pas save ir pasakys tau, kad turi pasirinkti tam tikrą kūno dalį, kuri bus amputuota. Ir aš tau sakau, kad turi pasirinkti tą, su kuria galėtum geriausiai atsisveikinti, ar be kurios galėtum geriausiai išgyventi, idant galėtum išgyventi dar vieną dieną ir galėtum būti laisvas.“
Žmogus tuo patiki. Kitą dieną jis yra pašaukiamas. Jis pasirenka kūno dalį. Ji yra amputuojama. Jis yra grąžinamas į kalėjimą. O dabar tas asmuo, kuris buvo agentas, sako: „Žinai ką? Iškilo nenumatytų kliūčių. Išlaisvintojai šiandien neateis, tačiau jie ateis greitai. Kai tave rytoj pašauks ir privalėsi pasirinkti kitą kūno dalį, kuri bus amputuota, tiesiog pasirink tą, be kurios galėtum geriausiai išgyventi.“ Matote tendenciją. Kiekvieną kartą, kai įvyksta amputacija, žmogus paleidžia dar vieną kūno dalį. Jam yra pasakoma: „O, išlaisvinimas ir vėl buvo atidėtas, bet tu tiesiog laikykis. Tiesiog būk tvirtas, jis ateis.“ Ir tol, kol kalinys tuo tikės, ką jis darys? Jis ir toliau priims, kad jam būtų amputuota vis daugiau kūno dalių, nes laikosi įsikibęs vilties, kad galiausiai bus išlaisvintas.
Na, Rusijos žmonės buvo priversti patirti šią kankinimo formą psichologiniame lygmenyje ir, dideliu laipsniu, taip pat ir fiziniame lygmenyje. Tiek caristiniais laikais, tiek komunistiniais laikais, tiek putinistiniais laikais. Visada egzistuoja pažadas, kad Rusijos žmonės turi ypatingą misiją ir kad ji gali būti išpildyta. „Bet kol kas dar ne, nes privalote atiduoti daugiau savo laisvių, daugiau savo teisių. Turite netgi dar daugiau kentėti. Turite leisti, kad Ukrainoje būtų nužudyta dar daugiau kareivių. Bet tuomet ateis išlaisvinimas. Na, jis dar neateis, nes yra toks didelis pasipriešinimas iš išorės. Vakarai dirba prieš Rusiją, tad privalote dar daugiau aukotis. Bet tuomet ateis išlaisvinimas, tuomet ateis Pažadėtoji Žemė.“
Ir kiek ilgai tai tęsis? Tai tęsis tol, kol Rusijos žmonės tikės melais, kuriuos jiems pasakoja jų lyderiai. Tol, kol jie tikės, kad daugiau aukojimosi, daugiau kančių, daugiau sunkumų, daugiau brutalumo, daugiau jėgos, labai greitai atves į Pažadėtąją Žemę. Daugelis rusų jau paleido šį žaltišką melą, šį melų gniužulą, sovietiniais laikais. Dar daugiau jų paleido jį nuo tada, kai prasidėjo karas, tačiau vis dar tebėra pernelyg daug žmonių, kurie laikosi į jį įsikibę.
Galimybė Rusijos žmonėms
Bet dabar, dėka jūsų prašymų ir mano įsikišimo, aš nudobiau šį žaltį. Jie yra laisvi permąstyti, iš naujo viską įvertinti. Kaip ir visada, tai neveikia prieš žmonių laisvą valią. Bet dabar jie bent jau turi galimybę – taip pat ir per Dhjani Budų įsikišimą, kurie sudegino šiuos dvasinius nuodus – jie turi galimybę permąstyti, iš naujo įvertinti: „Ar mes toliau tikėsime melu, kad vis daugiau ir daugiau kančių atves mus į Pažadėtąją Žemę, kurioje nebus jokių kančių? Ar mes toliau tikėsime melu, kad kančios mus išves virš kančių?“ O gal jie paklaus savęs: „Kodėl mes tai darome?“ Galimybė yra čia, galimybė, kurios jūs, Rusijos žmonės, neturėjote tūkstančius metų. Kai sakau rusai, neturiu omenyje vien žmonių Rusijoje, bet taip pat ir Ukrainoje, Baltarusijoje ar kad ir kur jie būtų pasaulyje. Jūs turite galimybę, kurios neturėjote tūkstančius metų.
Jeigu ją priimsite, galėsite transcenduoti praeitį. Galėsite akceleruoti save, transcenduoti save, ir galėsite turėti tai, ką turi kiti žmonės. Tačiau negalėsite to turėti per kančias, per brutalumą, per jėgą. Jūs tai galite turėti, įgydami pamatinį žmogiškumą ir imdami judėti į esminį žmogiškumą. Būtent žmogiškumas yra Pažadėtoji Žemė, kurioje nėra jokių kančių. Ir būtent žmogiškumo stygius jums neleidžia jos pasiekti. Tolesnis žmogiškumo stygius nepriartins jūsų prie Pažadėtosios Žemės, tai tik atstums jus vis toliau ir toliau nuo jos.
Tai yra pasirinkimas, kurį jums duodu. Ir aš pasiunčiau savo angelus ir atstovus kiekvienam žmogui, kuris priklauso šiai grupei. Ir mes stovime priešais juos eterinėje karalijoje, ir mes šviečiame šviesą į žemesnę identiteto, mentalinę ir emocinę karalijas, kad jie negalėtų nepastebėti. Galbūt ne sąmoningame lygmenyje, bet iš tiesų kituose lygmenyse. Tad galimybė dabar buvo suteikta. Ir mes galime tik laukti ir žiūrėti, ką jie darys ar nedarys.
Kareivių sielų išlaisvinimas
Na o dabar, noriu atlikti dar vieną veiksmą, pasinaudodamas jūsų prašymais, ir noriu akceleruoti tam tikrą vystymąsi. Ir aš, žinoma, noriu ateiti į mūšio lauką ir išlaisvinti visas sielas, kurios tenai įstrigo nuo to laiko, kai prasidėjo karas. Ir kurios vis dar tebėra įstrigusios emocinėje arba mentalinėje karalijoje, keletas iš jų net ir žemesnėje identiteto karalijoje. Aš jas išlaisvinsiu, kad jos turėtų galimybę judėti toliau, jeigu pasirinks ją priimti. Ir dabar čia taip pat noriu aprašyti tam tikrą skirtumą, kurį matau iš savo lygmens. Galite pažvelgti į rusų kareivį, kuris buvo nužudytas, ir į ukrainiečių kareivį, kuris buvo nužudytas. Žinoma, jie visi yra individai, tačiau matote tam tikras išryškėjusias tendencijas.
Jūs galite ateiti ir pažvelgti į specifinį žmogų iš kiekvienos pusės. Ir galite sakyti: „Štai čia yra specifinės aplinkybės, kuriomis šis asmuo buvo nužudytas. Vyko tam tikras karinis veiksmas, mūšis, išpuolis, kad ir kaip tai vadintumėte, ir šis žmogus buvo nužudytas.“ Ir dabar, galite sakyti: „Ar šitai, šio kareivio mirtis, ką nors pasiekė, karo atžvilgiu, padėdama pastūmėti karą šia kryptimi ar ana kryptimi?“ Kodėl tai yra svarbu? Na, nes kai kareivis yra nužudomas kare, dauguma jų, po to kai palieka fizinį kūną, jie nori atsakymo į šį klausimą: „Ar mano mirtis padarė kokį nors skirtumą mano šaliai?“ Tai yra klausimas, kuris kyla daugumai kareivių – ne vien rusams ir ukrainiečiams – visame pasaulyje, per visą istoriją.
Mirimas už savo šalį
Galite sakyti, kad šalis turi tam tikrą teisę prašyti tam tikrų dalykų iš savo piliečių. Jūs šviečiatės, dirbate darbą arba pradedate verslą, mokate mokesčius, laikotės įstatymų, turite vaikų, ir taip toliau. Ir ekstremaliais atvejais šalis turi teisę prašyti savo piliečių mirti už savo šalį, apginti šalį. Tačiau tai yra didžiulės aukos prašymas iš savo piliečių. Ir todėl, kad tai galėtų turėti kažkokį teisėtumą, privalo būti priežastis, su kuria žmonės galėtų susiderinti, idant jie jaustų, kad jų mirtis padarė skirtumą. Jeigu negalite suteikti savo kareiviams jausmo, jog jų mirtis padarė skirtumą, kuriatės labai didelę karmą, versdami juos eiti į karą.
Ukrainos kareiviai
Tad jūs čia matote, Ukrainos pusėje, vykstančius individualius susirėmimus. Pavyzdžiui, galite matyti ukrainiečių generolą, kuris klaidingai įvertina situaciją mūšio lauke ir išsiunčia tam tikrus dalinius iš esmės beviltiškai užduočiai, kurioje yra garantuota, jog dauguma jų bus nužudyti. Ir tai nepadarys visiškai jokio skirtumo, nes generolas apsiskaičiavo. Galite sakyti, kad tie kareiviai, tam tikra prasme, mirė veltui. Tačiau, žinoma, žvelgiant iš bendros perspektyvos, ar jie tikrai mirė visiškai veltui? Ar jie jautė tai patys? Nes galbūt jie jautė, kai paliko kūną, kad taip, šis konkretus susirėmimas iš tiesų nepadarė jokio skirtumo. Tačiau žvelgiant bendrai, mūsų auka padarė skirtumą, nes padėjo mūsų šaliai išlikti. Bendrai paėmus, Ukrainos kareiviai, kai palieka kūną, jie vis dar jaučia, kad jų auka buvo vertinga, kad ji padarė skirtumą.
Kaip tai paveikia kareivį? Tai palengvina jo sielai judėti toliau, pereiti į tą patyrimą, apie kurį kalba ant mirties slenksčio pabuvoję žmonės, į šviesą. Ir todėl jie gali gauti pagalbą apdoroti savo gyvenimą, transcenduoti save, išsigydyti psichologiją ir judėti toliau. Jiems yra mažesnė tikimybė įstrigti emocinėje karalijoje, nes jie turi pozityvų požiūrį.
Rusijos kareiviai
Na, o kai dabar pažvelgiate į Rusijos pusę, matote lokaliame arčiausiame lygmenyje, kad viena iš pagrindinių taktikų, kurią naudoja rusų vadai, yra taip vadinami „patrankų mėsos“ šturmai, per kuriuos rusų kareiviai, kartais net ir sužeisti kareiviai, yra siunčiami per atvirą lauką, kad tiesiog sugertų ugnį iš ukrainiečių ir atidengtų jų pozicijas, kad į jas tuomet ugnį galėtų paleisti artilerija.
Tačiau daugelyje šių atakų nutinka taip, kad daug, daug daugiau žmonių miršta veltui nei kad iš tiesų yra būtina pasiekti kažkokį karinį tikslą. Dažnai Rusijos vadai atlieka vertinimą. Kurie yra silpniausi kareiviai? Be kurių būtų galima lengviausiai išsiversti? Ar jie turi fizinę negalią? Galbūt jie turi viršsvorį? Ar jie turi psichologinių problemų? Na, tuomet juos galima paaukoti. Išsiųskite juos tenai, kad jie pritrauktų ugnį ir būtų sušaudyti. Ką, jūsų manymu, tokie kareiviai jaučia, kai siela palieka kūną? Na, jie jaučia, kad niekam jie nerūpi. Tai, kad jie mirė, nepadarė jokio skirtumo.
Ir tuomet jūs turite šį skirtumą tarp rusų ir ukrainiečių kariuomenių. Galite sakyti, kad kiekviena kariuomenė turi tam tikrą brutalumą, nes individas negali būti gerbiamas. Svarbiausia yra bendra sėkmė mūšio lauke. Ir todėl žmonės turi būti muštruojami. Tačiau čia egzistuoja skirtumas, nors daugelis Ukrainos vadų buvo apmokomi Rusijos kariuomenėje, ir visgi egzistuoja skirtumas, kaip jie elgiasi su savo kareiviais. Rusijos pusėje su jais yra elgiamasi su akivaizdžiu brutalumu ir visiška nepagarba gyvybei. Ir tai taip pat prisideda prie to, kad Rusijos kareiviai jaučia, jog jie niekam nerūpi.
Ir dabar galite sakyti, kad kai kareiviai eina į mūšį, daugelis jų turi šį jausmą, kad jie tai daro dėl savo šalies ir jų šalis jais rūpinasi. Jų vadai jais rūpinasi. Jų šeimos namuose jais rūpinasi ir jų auka, kurią jie daro. Tačiau kiek ilgai trunka šis jausmas? Na, vėlgi, Ukrainos kareiviai gali tai išsaugoti. Ne ir po kūno mirties jie vis dar tebeturi tą jausmą, kad jų šaliai jie rūpėjo. Rusijoje, nors jie gali žinoti, kad jie rūpi savo šeimoms – tačiau kai susiduria su Rusijos armijos brutalumu, su mūšio lauko brutalumu – jie suvokia, kad jų šeimoms rūpėjo tik dėl to, kad joms buvo duotas visiškai nerealistiškas supratimas, koks iš tiesų yra karas.
Jie taip pat suvokia, kad savo kariuomenės vadams jie nerūpi. Ir kai kurie iš jų jaučia, kad: „Na, bent jau Putinui mes rūpime, nes mes tai darome dėl jo. Jis yra šalies tėvas. Mes dėl jo aukojamės.“ Tačiau dauguma rusų kareivių, kurie miršta mūšio lauke, ypač per šias beprasmiškas atakas, jų iliuzija yra sudaužoma į šipulius. Jie suvokia, kad Putinui jie visiškai nerūpi kaip individai. Ir tuomet tokio kareivio sielai yra labai sunku judėti toliau, nes vienintelis dalykas, ko ji nori, yra išnykti. Galime sakyti, mirti, tačiau kūnas jau yra miręs, o siela vis dar tebėra sąmoninga. Jie nenori gyventi. Jie nenori augti. Jie nenori gauti pagalbos. Jie nenori išgyti. Jie iš esmės tiesiog nori pranykti į nebūtį.
„To yra per daug“
Ir todėl pakylėtiesiems mokytojams yra labai sunku padėti tokioms sieloms, nes jie, žinoma, nori padėti kiekvienai sielai Žemėje. Tokia yra mūsų užduotis. Toks yra mums pavestas darbas. Tai yra mūsų pasišventimas. Tačiau mes privalome dirbti laisvos valios rėmuose. Tad kam iš tiesų atsiveria tokios sielos? Demonams iš astralinės plotmės, kurie nori pavogti jų energiją, priversdami jas jaustis blogai, priversdami jas jaustis dar blogiau. Tikrąja to žodžio prasme, kai kurios iš šių sielų prisitraukia prie šių pragaro karalijų, kur jos yra pastoviai kankinamos ir iš jų yra melžiama energija.
Kodėl aš jums visa tai pasakoju? Na, todėl, kad aš ką tik jums kalbėjau apie žaltišką melą. Ir šis melas yra, kad yra verta be galo kentėti, kad pasiektume tikslą. Tačiau vienas iš dalykų, kuris gali pažadinti Rusijos žmones iš to, yra suvokti, kad egzistuoja limitas, kiek žmonės yra pasiryžę aukotis. Ateina momentas, kai pažvelgiate į šių kareivių auką, kurie yra jūsų šeimos nariai. Ir tariate: „To yra per daug. Valstybė neturi teisės to iš mūsų prašyti. Mes to nepriimsime. Kodėl mes tai darome?“ Ir aš projektuoju tai į kolektyvinę sąmonę, kad tie žmonės, kurie turi kareivius, dingusius be žinios, kurie buvo nužudyti arba grįžo sužeisti, kad jie galėtų būti pažadinti. Ir suvoktų, kad dėl užuojautos žmonėms, kuriuos jie pažįsta, jie negali priimti šio melo, kad dar didesnės kančios išlaisvins mus nuo kančių. Didesnės kančios atves tik į dar didesnes kančias.
Ką aš padariau dėka jūsų prašymų, tai pasiunčiau atstovus kiekvienai iš sielų, kurios yra įstrigusios, išlaisvinti juos – net ir tuos, kurie yra įstrigę astralinėje plotmėje – ir pasiūlyti jiems galimybę augti, pakilti į aukštesnį lygmenį, kuriame jie galėtų gauti pagalbą. Kai kurie tai priims, kiti nepriims. Aš taip pat nuėjau pas šių kareivių šeimos narius, kad išlaisvinčiau juos nuo iliuzijos, idant vidiniuose lygmenyse jie turėtų galimybę pasirinkti. „Ar mes vis dar tebetikime, kad mums buvo verta paaukoti savo sūnus? O gal mes pažvelgsime į realybę, kad tai yra visiškai beprasmiškas žmonių gyvybių švaistymas? Ir kad valstybė neturi teisės to prašyti iš savo žmonių.“ Kai kurie pabus, kai kurie nepabus. Tokia yra laisvos valios prigimtis. Ir tuomet tenusileidžia Kristaus teismas tiems, kurie atstums šią galimybę.
Nors tai gali pasirodyti rūsti žinia, kaip ir kitos, kurios buvo perduotos šioje konferencijoje, iš tiesų tai yra vilties žinia, kad gali ateiti pabaiga Rusijos žmonių kančioms. Ši pabaiga gali ateiti, jeigu tai pasirinksite. Ir, žinoma, jeigu pasirinksite neužbaigti kančių, tuomet taip yra dėl to, kad jums dar nebuvo gana kentėti. Ir tuomet mes, iš pakylėtojo lygmens, privalome nusilenkti jūsų laisvai valiai ir palikti jus vienus savo kančiose neribotai ateičiai. Vėlgi, tai gali atrodyti rūsti žinia. Tačiau, mano mylimieji, joje taip pat yra vilties, nes dabar jūs turite galimybę, kurios neturėjote tūkstančius metų. Aš neturiu jokios nuomonės, kaip galėtume sakyti iš žmogiško lygmens, dėl to, ką individai ar kritinė masė Rusijos žmonių turėtų pasirinkti.
Man gana to, kad ištiesiau galimybę. Man to gana ir aš atsitraukiu, tačiau visada esu pasiruošęs pasiūlyti pagalbą tiems, kurie jos prašo, tiems, kurie ją priima. Ji lyja ant teisiųjų ir neteisiųjų. Neteisieji gali tapti teisiaisiais, tiesiog priimdami galimybę. Tad pasakiau, ką norėjau. Išspinduliavau pakankamai šviesos per jūsų čakras ir auras į kolektyvinę Rusijos žmonių sąmonę, ir, žinoma, į daugelio ukrainiečių sąmonę, kurie taip pat priklauso tai karminei grupei. Ir todėl, užsklendžiu jus Šivos ugnyje.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com