Sovietinio mąstymo Ukrainoje transcendavimas
Pakylėtoji Mokytoja Motina Marija per Kim Michaels, 2025 metų balandžio 18 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2025 Velykų vebinare Ukrainai.
AŠ ESU Pakylėtoji Mokytoja Motina Marija ir prisiėmiau šią užduotį atidaryti šią konferenciją. Jau anksčiau kalbėjau apie karą Ukrainoje. Jau anksčiau kalbėjau apie potencialą, kad tai jau seniai būtų buvę galima sustabdyti, ir tuo metu tai buvo realistiškas potencialas. Tačiau šis potencialas neišsipildė. Galite paklausti: kodėl jis neišsipildė? Na, iš dalies dėl to, kad Ukrainos žmonės netranscendavo savo sąmonės būsenos, tačiau pagrinde dėl to, kad Rusijos žmonės netranscendavo savo sąmonės būsenos.
Egzistavo realistiškas potencialas kažkuriuo metu, kad kai kurie Rusijos lyderiai ir daugelis Rusijos žmonių pamatys karo beprasmybę ir pareikalaus pokyčių, pareikalaus nutraukti karą, ir tai potencialiai galėjo paveikti net ir Putiną ir, taip sakant, priversti jį atsitraukti nuo agresijos ir karo. Tačiau to neįvyko, pagrinde dėl to, kad Rusijos žmonės, ne visi, tačiau dauguma jų, nenorėjo pažvelgti į save ir prisiimti atsakomybę nuspręsti, kokioje šalyje jie nori gyventi. Rusijos žmonės nenusprendė, kad jie nenori gyventi tokioje Rusijoje, kokia ji yra dabar. Jie nenusprendė, kad nenori gyventi diktatoriškoje valstybėje, kuri varžo jų laisves. Jie nenusprendė, kad nenori gyventi šalyje, kurioje kyla kainos ir išgyventi darosi vis sunkiau. Jie nenusprendė, kad jiems jau yra gana.
Būtinas pokytis
Mes jau anksčiau sakėme, jeigu grįžtume prie Ukrainos, kad Ukrainos žmonės taip pat turi priimti svarbius sprendimus, ir ypač tai yra, ar jie paleis senąjį mąstymą, kuris, taip sakant, įsišaknijo Ukrainos žmonėse sovietinėje eroje. Žvelgiant iš tam tikro lygmens, galite žiūrėti į Ukrainos kolektyvinę sąmonę ir matyti, kad vienybė ir koherentiškumas iš tiesų išaugo, priešinantis Rusijos dominavimui Ukrainoje. Mes jau anksčiau sakėme, kad karas iš dalies prasidėjo dėl kolektyvinėje Ukrainos sąmonėje egzistuojančio skilimo, nes pernelyg daug žmonių vis dar tebesijautė tokie artimi Rusijai ir nenorėjo paleisti savo ryšių su Rusija, ir pasukti Ukrainą link tapimo šiuolaikine demokratine šalimi, orientuota į Vakarus. Ir čia įvyko pokytis, nes dabar yra daug daugiau žmonių, kurie yra pasiryžę paversti Ukrainą demokratine šalimi, kuri būtų orientuota į Vakarus ir būtų atskirta nuo Rusijos įtakos.
Tačiau kol kas dauguma žmonių iš tiesų giliai nepažvelgė į mentalitetą, į įsitikinimus, į pasaulėžiūrą, kuri buvo įdiegta į kolektyvinę sąmonę ir kurią daugelis jų individualiai turėjo sovietiniais laikais. Tai sakydama, turiu omenyje daug subtilių dalykų. Jūs matėte, kaip kai kurios kitos Rytų Europos šalys atliko šį pokytį. Matėte Baltijos šalis, kurios atliko šį pokytį. Ir vis dėlto, kaip mes netgi sakėme ankstesnėje konferencijoje, surengtoje prieš kelerius metus Estijoje, nė viena iš Rytų Europos šalių iš tiesų pilnai nepaliko komunistinio arba sovietinės eros mąstymo. Tai turi daug aspektų, tačiau vienas iš jų, į kurį noriu čia atkreipti jūsų dėmesį, yra pusiausvyra tarp valstybės ir individo.
Tai yra labai subtili tema, nes, viena vertus, galite sakyti, kad: „Kas leidžia šaliai funkcionuoti? Kas suteikia šaliai nacionalinį tapatumą?“ Na, šalis turi turėti tam tikras charakteristikas, kurios būtų bendros bent jau daugumai tos šalies žmonių, nes kitaip šalis bus pernelyg išsibarsčiusi ir susiskaldžiusi, ir neturės aiškaus nacionalinio tapatumo. Privalo egzistuoti kažkoks koherentiškumas, kažkokia vienybė, netgi kažkoks mąstymo bendrumas žmonių pasaulėžiūroje. Viena vertus, tai yra būtina, kad galėtumėte sukurti nacionalinį tapatumą. Tačiau kita vertus, klausimas yra toks: „Kas veda šalį į priekį? Kas atveria šalį progresui, inovacijoms, pokyčiui?“ Na, tai padaro individualus kūrybiškumas. Jeigu pažvelgsite į pasaulio istoriją, jeigu pažvelgsite į šalis, imperijas, visuomenes, matysite, kad visada egzistavo įtampa tarp šių dviejų polių.
Vienodumas ir sovietinis mąstymas
Galite matyti, jeigu studijavote mūsų mokymus, kad jeigu grįžtumėte į tuos laikus, kai Žemė buvo žemyn traukiančiame sūkuryje, Žemę į žemyn traukiantį sūkurį įstūmė visuomenių vienodumas, kuomet žmonėms buvo diegiama laikytis standartų, visuomenės normų, kadangi visuomenės lyderiai ėmė bijoti, kad jeigu žmonės nebus auginami su šiuo vienodumu, visuomenė pakriks. Realybėje, kaip paaiškinome, būtent kūrybiškumo stygius, pasiryžimo keistis stygius kėlė grėsmę visuomenės išlikimui, tačiau lyderiai nesugebėjo to matyti. Tą patį galite matyti ir šiandien. Kas Sovietų Sąjungoje vertė lyderius manyti, kad jie privalo, visų pirma, programuoti žmones, plauti žmonėms smegenis nuo pat mažens, pasitelkdami propagandą, o visų antra, užgniaužti visus nepritariančius balsus? Na, tai buvo ši baimė, kad skirtumai kels grėsmę sistemos išlikimui.
Tai, taip sakant, buvo įdiegta į komunistinę sistemą. Tačiau tai taip pat buvo įdiegta į rusų mentalitetą. Sovietiniais laikais tai, žinoma, buvo užprogramuota į visų žmonių, kurie priklausė Sovietų Sąjungai ir Varšuvos paktui, protus. Tačiau egzistavo dideli skirtumai, kiek žmonės tam pasidavė. Ar žmonės iš tiesų tikėjo propaganda, o gal jie turėjo pakankamai individualaus suvokimo žinoti, kad tai tėra propaganda? Ir čia jūs matote, kad Ukraina buvo trečioje vietoje, jeigu žiūrėtumėte į Sovietų Sąjungą ir jos regionus, kiek stipriai žmonės tikėjo propaganda. Pirmoje vietoje, žinoma, buvo tikrosios Rusijos žemės, kaip galėtume tai pavadinti, Maskva, Sankt Peterburgas, žemės į vakarus nuo Uralo. Antroje vietoje buvo Baltarusija, o trečioje – Ukraina.
Nors ir patyrėte tokius didelius sukrėtimus kaip holodomoras Ukrainoje, vis dar tebebuvo daug žmonių, kurie tikėjo propaganda. Tuo nenoriu pasakyti, kad jie tikėjo komunizmu, marksizmu ir leninizmu, tačiau jie tikėjo tam tikra propaganda apie tai, ką reiškia būti rusų kilmės, Rusijos palikuoniu, kilusiu iš ypatingų Rusijos žmonių. Todėl jie tikėjo, kad būdami individu Ukrainoje, turite atsisakyti savo individualumo vardan bendros kolektyvinės sąmonės, bendros pasaulėžiūros, bendro požiūrio, ką reiškia būti individu šioje valstybėje. Buvo šalių, ypač Baltijos šalys, kuriose didžioji žmonių dauguma nepasidavė propagandai, jie netikėjo propaganda, netikėjo ta pasaulėžiūra. Jie jautėsi pavergti, jie ilgėjosi laisvės, ir vos tik pamatė galimybę, pasinaudojo ja.
Perėjimas į demokratinį mąstymą
Ukrainoje pernelyg daug žmonių tuo patikėjo, ir nekalbu čia vien apie artumą Rusijai, paklusimą Rusijai, bet ir apie idėją, kad individas turėtų paklusti valstybei. Priežastis, kodėl tai yra tokia svarbi tema, yra būtent ta, kad, kaip sakėme, klausimas, su kuriuo susiduria Ukrainos žmonės, yra toks: „Ar taps Ukraina demokratiška, nepriklausoma šalimi, orientuota į Vakarus, ar priešingai – liks Rusijos įtakos sferoje?“ Ir jeigu Ukraina nori likti Rusijos įtakos sferoje, tuomet priešinimasis Rusijos invazijai neturėjo visiškai jokios prasmės. Aš tai, žinoma, sakau norėdama paprovokuoti, nes žinau, kad didžioji žmonių dauguma Ukrainoje nenori paklusti Rusijai ir leisti jai užgrobti Ukrainą, ir todėl jie priešinosi ir palaikė priešinimąsi, palaikė karą. Tačiau, kaip sakiau, nepakankamai žmonių atliko pokytį, kuriame būtų suvokę, kad sovietinės eros mąstymas yra demokratinio mąstymo antitezė.
Sovietinės eros mąstymas yra: „Valstybė yra svarbiausia; individas yra bereikšmis.“ Demokratinis mąstymas yra: „Individas yra svarbiausias; valstybė egzistuoja tam, kad tarnautų individui.“ Tačiau, žinoma, individas turi rasti savo vietą visumoje, kadangi demokratiniai idealai nereiškia, jog yra uždegama žalia šviesa egoizmui, savanaudiškumui ir narcisizmui. Yra akivaizdu, kad demokratinėje šalyje privalo egzistuoti tam tikras koherentiškumas, idant individai savo elgesyje nenueitų į tokius kraštutinumus, kurie būtų žalingi visumai. Tačiau tai įvyksta savanoriškai, o ne valstybei užgniaužiant individualumą, ir tai yra perėjimas, kurį, istoriškai kalbant, žmonėms yra sunku atlikti.
Jokiu būdu nemėginu pasakyti, kad ukrainiečiams tai padaryti yra sunkiau nei daugeliui kitų žmonių. Šį perėjimą yra sunku atlikti. Nėra jokios aiškiai nubrėžtos procedūros, kaip tai padaryti. Tam reikia laiko. Karas tai akceleravo. Aš tiesiog atkreipiu dėmesį ir projektuoju į kolektyvinę sąmonę, kad šiame procese turi būti pasistūmėta toliau, jeigu Ukraina nori įkūnyti savo aukščiausią potencialą, kuris yra tapti demokratiška šalimi, paremta demokratiniais idealais. Ir nesakysiu čia, Vakarų idealais, nes tai yra demokratiški, universalūs demokratiški idealai. Tiesiog taip jau nutiko, kad daugiau šalių Vakaruose suvokė jų reikšmę.
Įtampa tarp demokratijos ir diktatūros
Galite matyti, jeigu pažvelgsite į tai platesniame kontekste, kad mes jau keletą metų kalbame apie įtampą tarp demokratijos ir nedemokratinių valstybės valdymo formų. Sakėme, kad demokratiją puola nedemokratinės šalys, kurios nenori atlikti perėjimo į demokratiją. Sakėme, kad jos iš paskutiniųjų mėgina apriboti ar netgi sunaikinti demokratiją.
Tad kas čia iš tiesų vyksta yra tai, kad galite žinoti, jog yra tam tikrų pavyzdžių, kai dvi upės atvingiuoja iš skirtingų krypčių ir staiga susilieja į vieną. Galbūt žinote, kad yra tokių pavyzdžių, kai viena upė yra labai ruda, nes nešasi daug dumblo, o kita upė yra skaidresnė. Kai jos susitinka, tarp dviejų vandenų atsiranda įtampa ir atsiranda zona viduryje, kurioje vanduo pradeda maišytis. Skaidresnis vanduo tampa labiau dumblinas, rudesnis vanduo tampa skaidresnis, tačiau reikia laiko, kol šie vandenys pakankamai susimaišo, kad vienas imtų dominuoti prieš kitą. Galėtume sakyti, jeigu pažvelgsite į pasaulį, kad egzistuoja tam tikros susidūrimo zonos, susikirtimo taškai, kuriuose anti-demokratijos jėgos susikerta su demokratija. Ir yra akivaizdu, kad Ukraina yra pačiame šių jėgų centre.
Ukrainos, kaip susidūrimo taško, iššūkis
Šiuo metu galite pažvelgti į kitas vietas pasaulyje, kuriose vyksta panašūs dalykai, tačiau šiuo metu, žinoma, Ukraina yra tarp anti-demokratiškos Rusijos ir demokratiškos Europos. Dėl to, tam tikra prasme, Ukrainai yra lengviau atlikti perėjimą, tačiau kita prasme, tai yra iššūkis. Dėl to, kad vyksta karas, Ukraina turi atlikti šį perėjimą greičiau už kai kurias kitas šalis, kurios turėjo daugiau laiko tai padaryti. Ir dėl to yra labai svarbu, kad Ukrainos žmonės pradėtų apie tai mąstyti. Galite sakyti: „Bet, Motina Marija, mes esame karo sūkuryje, argi turime laiko atsisėdę filosofuoti?“ Tai yra tiesa daugeliui jūsų, kurie esate įsitraukę į kovojimą kare. Tačiau yra žmonių, kurie nėra labai įsitraukę į kovojimą kare. Tiesą sakant, yra žmonių, kurie gyvena beveik normalų gyvenimą, panašų į tą, kurį gyveno prieš prasidedant karui. Yra žmonių, kurie turi tam tikrą suvokimą, turi laisvo laiko tai kontempliuoti. Turi atsirasti žmonių, kurie turėtų laiko kontempliuoti ilgalaikę Ukrainos ateities perspektyvą, nes jeigu jūs visi koncentruositės į karą, kaip tuomet galėsite turėti aiškų tikslą, link kurio galėtumėte judėti?
Aš čia nekaltinu žmonių, kurie yra susikoncentravę į karą ir Ukrainos, kaip nepriklausomos šalies, išlikimą. Tiesiog sakau, kad reikalingi abu dalykai. Turi atsirasti žmonių, kurie galėtų pradėti tai kontempliuoti, ir būtent dėl to aš projektuoju tai į kolektyvinę sąmonę: „Kokia Ukraina bus šalimi, kai karas baigsis?“ Esmė čia yra kontempliuoti: „Kaip mes, Ukrainoje, žiūrime į šį santykį tarp individo ir valstybės?“
Pokyčiai Ukrainos kariuomenėje
Matysite, kad yra tam tikrų akivaizdžių vietų, kuriose turi būti padarytas darbas. Ir tik kaip vieną pavyzdį, paminėsiu karines pajėgas, kuriose daugelis žmonių, užimančių vadovaujančius postus Ukrainos kariuomenėje, buvo apmokyti sovietiniais laikais arba Rusijoje, jie buvo apmokyti Rusijos, ir jie vis dar tebemąsto tuo būdu, kuriuo juos užprogramavo mąstyti Rusijos karinė doktrina, tai yra, kad individas yra nereikšmingas. Individualus kareivis nėra reikšmingas.
Būtent dėl to matote Rusiją siunčiant šias patrankų mėsos atakas, visiškai neatsižvelgiant į tai, kiek yra nužudoma kareivių, jei tik jie pasiekia tikslą. Ir galite matyti, tiesiog iš bendros sveiko proto perspektyvos, jog atsižvelgiant į tai, kad Rusija turi didesnę populiaciją už Ukrainą, Ukraina negali laimėti su šia strategija. Jūs neturite pakankamai žmonių. Todėl reikalingas kitoks būdas, ir čia, žinoma, tarp daugelio žmonių Ukrainos kariuomenėje jau įvyko pokytis arba šis pokytis pradėjo vykti, tačiau reikia, kad tai įvyktų dar daugiau. Turi atsirasti daugiau laisvės individualiai iniciatyvai kariuomenėje. Reikalinga kitokia vadovavimo struktūra, kad būtų geresnis informacijos srautas iš fronto linijos iki aukščiausio kariuomenės lyderių lygmens, idant jie tikrai žinotų, kas iš tiesų vyksta, o ne ką jie norėtų matyti vykstant.
Tai yra viena didžiausių Rusijos kariuomenės silpnybių, kad tie, kurie yra žemesniuose lygmenyse, bijo raportuoti faktus iš mūšio lauko savo vadams. Vadai gyvena informaciniame burbule, nežinodami, kas iš tiesų vyksta fronto linijoje. Net ir pats Putinas nežino tikrojo žuvusiųjų skaičiaus, nežino karo kainos, nes nenori žinoti, ir niekas negali priversti jo žinoti. Tai turi pasikeisti. Nesakau, kad tai jau nepradėjo keistis, tačiau tai iš tiesų nepasikeitė tiek, kiek galėtų. Galite matyti, kad nors tai gali atrodyti kaip filosofinis tikslas, iš tiesų tai yra labai praktiškas dalykas, kadangi Ukrainos kariuomenė nelaimės, jeigu neatliks šio pokyčio.
Iš viršaus į apačią vykdomas valdymas
Kitas šio pokyčio aspektas, ir mes, vėlgi, galime tai pailiustruoti su kariuomene, tačiau tai peržengia kariuomenės ribas, yra tai, kad ką jūs matėte Sovietų Sąjungoje? Matėte partinį elitą. Jie taip pat gyveno informaciniame burbule, nes turėjo mūsų taip pavadintą ideologinį mąstymą. Jie, pavyzdžiui, nustatydavo penkmečio planą ir tuomet tikėdavosi, kad visi žemesniuose lygmenyse esantys žmonės vykdys tą penkmečio planą. Dalis šio penkmečio plano buvo, pavyzdžiui, žemės ūkio produkcija, kuri yra labai stipriai priklausoma nuo orų, ir todėl penkmečio planas dažnai negalėdavo būti įvykdytas. Tačiau ar buvo koks nors atgalinis informacijos srautas, kuris galėtų informuoti viršūnėje esančius žmones? O gal vyko mėginimas nuslėpti, kas iš tiesų vyksta, nuo viršūnės šūlų, kad nebūtumėte kaltinami dėl to, jog neįvykdėte nerealistiškų tikslų?
Matote, tai yra mąstymas, kuriame visi žemesniuose lygmenyse siekia kažką nuslėpti nuo tų, kurie yra aukštesniuose lygmenyse. Aukštesnieji lygmenys iš tiesų nenori išeiti iš savo komforto zonos, išsipurvinti rankų ir pažiūrėti, kas iš tiesų vyksta, nes jie bijo tų, kurie yra dar aukštesniame lygmenyje, ir todėl nėra to noro pažvelgti, kas iš tiesų veikia. Vietoj to žmonės žiūri, kaip mes norėtume, kad viskas veiktų. Ir čia daugumoje Europos demokratijų jau įvyko pokytis, ne visose, bet daugumoje jų. Būtent dėl to jos pasiekė ekonominę sėkmę ir pakėlė populiacijos pragyvenimo lygį, nes kas jus įgalina pakelti pragyvenimo lygį? Tai, kad esate pasiruošę pažvelgti į praktinę, fizinę realybę, pažvelgti į tai, kas veikia ir kas neveikia. Pavyzdžiui, turite gamyklą, kuri, tarkime, gamina automobilius. Esate pasiruošę eiti ir pažvelgti į individualaus darbuotojo situaciją ir tarti: „Jeigu pagerinsime darbuotojo situaciją, kad jis galėtų lengviau atlikti savo darbą, jis iš tiesų taps produktyvesnis, ir todėl geriau elgdamiesi su savo darbuotojais, galėsime padidinti produktyvumą ir gamybą.“
Kai tai yra atkartojama visuose visuomenės lygmenyse, pakeliate pragyvenimo lygį. Tai taip pat iš jūsų reikalauja pažvelgti į tai, ar galime leisti nedideliam elitui, ar vadintumėte juos oligarchais ar dar kažkuo, tapti tiek nepalyginamai turtingesniais už visus kitus populiacijoje? Ar galime jiems leisti dominuoti ekonomikoje, nes jie norės ginti savo privilegijuotas pozicijas, užuot, kaip sakiau, žiūrėję į praktines realijas, kas veikia geriausiai, ne tik individui, bet ir visuomenei.
Ar tai iš tiesų yra geriausia visuomenei, kad turite nedidelį elitą, kuris yra labai, labai turtingas, o didžioji dauguma žmonių skursta? Na, jeigu tai būtų buvęs geriausias modelis, tai kodėl tuomet žlugo caristinė Rusijos imperija? Kodėl žlugo feodalinės Europos visuomenės? Kodėl žlugo daugelis kitų šių elitistinių visuomenių? Todėl, vėlgi, kad nebuvo informacijos tekėjimo, o tai reiškia, kad žmonės viršūnėje nežino, kas iš tiesų vyksta praktinėje realybėje, ir todėl jie negali priimti gerų vadovaujančių sprendimų. Jie negali pakeisti savo visuomenės, keičiantis sąlygoms.
Prisitaikymas ir aštuoniuke vykstantis informacijos tekėjimas
Ką jūs matote istorijoje ir apie ką mes kalbėjome daug kartų? Išgyvena ne stipriausieji, jeigu kalbėdami apie stipriausius, turėsime omenyje agresyviausius arba nuožmiausius. Išgyvena tie, kurie geriausiai moka prisitaikyti, tie, kurie sugeba prisitaikyti prie pokyčių, nes viskas pastoviai keičiasi.
Būtent tai Buda vadino susietąja kilme prieš 2500 metų. Mokslas tai įrodė vėl ir vėl, tiesiog iš stebimos istorijos. Viskas keičiasi. Tie, kurie sugebės prisitaikyti prie pokyčių, išgyvens, klestės. Tie, kurie nesugebės prisitaikyti prie pokyčių, – juos ištiks dinozaurų likimas. Tad kalbėdama apie šį sovietinės eros mentalitetą noriu jums parodyti, kad jis yra nukreiptas prieš pokyčius. Jis siekia sukurti vienodumą ir stabilumą, o ne gebėjimą prisitaikyti. Kas yra varomoji gebėjimo prisitaikyti jėga? Tai yra individai, kurie dirba laukuose, dirba gamyklose, dirba įvairiose visuomenės srityse. Jie tiesiogiai patiria, kas veikia ir neveikia. Jeigu nėra jokio grįžtamojo ryšio srauto, per kurį komunikacija galėtų tekėti aukštyn, kaip tuomet lyderiai gali priiminėti teisinga informacija paremtus sprendimus? Todėl jie priiminėja neteisinga informacija paremtus sprendimus, kurie yra kvaili, savidestrukciniai sprendimai. Ar suvokiate, kad užuot kalbėję apie demokratiją ir diktatūrą, galėtumėte išdėlioti visuomenes pagal tai, kiek jos yra lanksčios, kaip gerai jos sugeba prisitaikyti, ir tai priklauso nuo informacijos tekėjimo aukštyn, o ne žemyn.
Todėl galite matyti, kad tose šalyse, kurios turi šį informacijos tekėjimą, informacija neteka tik viena kryptimi, iš žemai aukštyn, taip pat turi vykti tekėjimas iš aukštai žemyn, kad būtų skaidrumas, idant lyderiai galėtų paaiškinti žmonėms, kodėl jie priima tam tikrus sprendimus, tad galime sakyti, jog tai yra „aštuoniukės tėkmės“ informacija. Tai yra vienas visuomenės tipas, kurioje informacija teka aštuoniuke, ir kitas visuomenės tipas, kurioje ši tėkmė buvo sustabdyta. Tėkmės nėra, nes lyderiai nenori girdėti, ką žemiau jų esantys žmonės patiria praktikoje, ir jie nenori pasakyti žmonėms, kas vyksta aukštesniuose lygmenyse. Jie nenori paaiškinti, kodėl priima sprendimus, kuriuos priima.
Atsakomybės vengimas
Kodėl ne? Kodėl lyderiai nenori sakyti žmonėms, kodėl jie priima sprendimus? Na, jie nenori, kad iš jų būtų reikalaujama atsakomybės. Egzistuoja šis labai gilus troškimas išvengti atsakomybės.
Jūs tai šiuo metu labai aiškiai matote Rusijoje, kur Putinas su savo propagandos mašina daro viską, ką gali, kad išvengtų atsakomybės perkėlimo pačiam Putinui. Kas priėmė sprendimą įsiveržti į Ukrainą? Putinas. Kas yra vienintelis, kuris galėtų iš tiesų sustabdyti tai, kas vyksta? Na, Putinas. Kas yra tasai, kuris nepriėmė to sprendimo? Putinas. Kas yra atsakingas už vis didėjančias negatyvias pasekmes Rusijai ir Rusijos žmonėms? Na, Putinas. Žvelgiant iš grynai neutralios, objektyvios perspektyvos, Putinas yra tasai, kuris yra atsakingas, tačiau tuo pat metu, Rusijoje, iš Putino niekas nereikalauja atsakomybės. Iš jo nėra reikalaujama atsakyti. Yra senas posakis: „Bet kokia valdžia gadina, o absoliuti valdžia gadina absoliučiai.“ Kodėl taip yra? Todėl, kad kai turite absoliučią valdžią, nėra jokio informacijos tekėjimo, kuri grįžtų jums atgal, ir nėra jokio paaiškinimo, kuris būtų nuleidžiamas žemyn, kodėl yra daromi dalykai. Tai reiškia, kad lyderis, kuris turi absoliučią valdžią, nėra už nieką atsakingas, tačiau tai taip pat reiškia, kad lyderis tampa nelankstus. Kai jau lyderis yra pradėjęs eiti tam tikra kryptimi, vienintelė kryptis, kurią jis sugeba matyti, yra toliau eiti ta kryptimi, naudojant vis daugiau ir daugiau jėgos, kol ši jėga baigiasi ir jis atsiduria skaudžių smūgių mokykloje.
Priešinimasis perėjimui
Mes jau anksčiau sakėme, kad jeigu Ukraina nori išgyventi karą ir judėti toliau, Ukraina turi atsitolinti nuo Rusijos, tačiau visų pirma, nuo Rusijos mentaliteto, kurį čia dabar aprašiau. Ukraina privalo tapti žymiai lankstesnė, ji turi pasiekti daug didesnį skaidrumą informacijos tekėjime. Ukrainai reikia įtvirtinti šį aštuoniukės informacijos srautą, ir yra daug žmonių Ukrainoje, kurie tam priešinasi ir kurie tam priešinsis. Tam priešinsis ginkluotosios pajėgos. Daugelis didelių verslininkų, vadinkite juos oligarchais ar dar kažkuo. Taip pat žmonės vyriausybėje, kurie yra įpratę užimti privilegijuotus postus, kuriuose gali imti kyšius ir išvengti atsakomybės. Taip pat išrinkti politikai.
Žinoma, ne visi šie žmonės priešinsis perėjimui, tačiau daugelis jų priešinasi perėjimui. Nors kai kurie iš jų gali matyti, jog karas reiškia, kad Ukraina negalės išlikti kokia buvo. Vis dar yra žmonių Ukrainoje, kurie tiki, kad: o, viena diena karas baigsis ir gyvenimas sugrįš į normalias vėžes. Tačiau vis daugiau ir daugiau žmonių per šiuos praėjusius trejus metus pradėjo suvokti, kad niekas nebebus kaip buvo iki karo, kad karas privertė Ukrainą atlikti absoliutų pokytį. Tačiau net ir daugelis tų žmonių, kurie geba matyti, kad viskas nebebus kaip buvo, jie vis dar priešinasi šiam pokyčiui, apie kurį kalbu, nes jie galvoja: „Taip, matau, kad Ukraina turi pasikeisti, tačiau aš galiu išsaugoti savo poziciją, ir juk tikrai galiu atrasti būdą, kaip galėčiau išlaikyti patogią vietą.“ Ir tai šiuo metu yra tai, kas stabdo Ukrainą, ir tai iš tiesų stabdo karo užbaigimą, nes tai neleidžia Ukrainai žengti tam tikrų žingsnių, kurie galėtų ją iškelti virš tos kritinės ribos, kurioje kolektyvinėje sąmonėje įvyktų pokytis, ir Ukraina galėtų tapti didesniu karminiu veidrodžiu Rusijai.
Karminis veidrodis Rusijai
Žinau, kad tai yra nauja koncepcija, tačiau prisiminkite situaciją, kurioje Jėzus buvo suimtas ir teisiamas. Jis nesipriešina savo suėmimui. Jis nesigina. Nesiginčija su tais, kurie jį kaltina. Jis leidžia jiems daryti, ką jie nori daryti. Na ir dabar, nesakau, kad Ukraina turėtų nustoti kovoti ir leisti rusams ją visą užimti. Aš tiesiog sakau, kad kai pasiekiate tam tikrą sąmonės lygį, kuris yra aukštesnis už tų, kurie jus puola, jūsų sąmonė tampa karminiu veidrodžiu, atspindinčiu atgal į jus nukreiptą agresiją. Ukraina dar nepasiekė to sąmonės lygio, ir būtent dėl to karas didžiąja dalimi atsidūrė šioje aklavietėje. Būtent dėl to, nors Ukraina gavo karinę pagalbą, jai nepavyko sukurti proveržio. Visgi nenoriu pasakyti, kad taip yra tik dėl Ukrainos. Ir vis dėlto, jeigu kritinėje masėje žmonių įvyktų pokytis, pamatytumėte, kad situacija pradėtų keistis.
Kitas aspektas, kodėl situacija yra atsidūrusi aklavietėje, yra, žinoma, tai, kad Rusijoje neįvyko pokytis. Taip iš dalies yra dėl to, kad ekonomika Rusijoje dar nesugriuvo, tačiau ji vis labiau artėja prie lūžio taško. Galime sakyti, kad teoriškai gali būti du veiksniai, kurie galėtų priversti Rusiją sustabdyti karą. Vienas būtų, kad jie triuškinančiai pralaimėtų mūšio lauke, tačiau kitas yra ekonomikos žlugimas. Ir pagal tai, kaip šiuo metu viskas vyksta, ekonomikos žlugimas yra labiau tikėtinas veiksnys, galintis išardyti šią aklavietę. Rusija vis labiau ir labiau artėja prie negrįžtamo taško. Galite ginčytis ir sakyti, kad ji jau peržengė negrįžtamą tašką, tačiau tai dar iki galo neprasiveržė, kad žlugimas taptų akivaizdus.
Yra sakančių, kad Rusija jau yra žlugimo būsenoje, bent jau tam tikrose Rusijos ekonomikos srityse, tačiau dar nebuvo plataus pripažinimo apie tai iš Rusijos lyderių ar Rusijos žmonių, ar, tiesą sakant, ir tarptautiniu mastu. Taip iš dalies yra dėl šio informacinio srauto stygiaus. Yra labai didelė tikimybė, kad per šiuos metus šis žlugimas ims darytis vis labiau akivaizdus. Iš tiesų tėra laiko klausimas, kada Putinas ir jam artimų žmonių ratas turės pasirinkti. Ar sustabdys karą ir mėgins išgelbėti ekonomiką, ar toliau tęs karą, kol ekonomika sugrius ir privers juos sustabdyti karą?
Nepasiduokite ir būkite lankstūs!
Kodėl aš apie tai kalbu? Kaip tai yra susiję su Ukraina? Na, žinoma, yra dalykų, kuriuos jūs galite padaryti kaip ukrainiečiai. Tačiau jūs taip pat, dabartinėje situacijoje, tiesiog turite toliau priešintis ir laukti, kol situacija pasikeis. Turite priešintis, kol kažkas sugrius Rusijoje. Šitai, kaip mes visi pakylėtieji mokytojai žinome, jums yra labai sunki situacija. Mes visi žinome, ką jūs išgyvenote per šiuos trejus metus. Mes, kaip jau anksčiau sakėme, neturime žmogiškos užuojautos, tačiau iš tiesų jaučiame dangišką užuojautą tam, ką jūs patiriate. Mes jaučiame lygiai tokią pačią užuojautą tam, ką patiria Rusijos žmonės. Tačiau jie, didžiąja dalimi, yra mums nepasiekiami. Žinoma, dauguma ukrainiečių taip pat nėra mums pasiekiami tiesiogiai. Tačiau kolektyvinė sąmonė Ukrainoje yra atviresnė pokyčiui nei kolektyvinė sąmonė Rusijoje. Jums reikia pasiruošti laikytis ir nepasiduoti, kol kažkas sugrius. Turite būti lankstūs ir dirbti su tuo, kad ir kokia būtų situacija, įskaitant Jungtinėse Valstijose, Trampo administracijoje, kurioje yra akivaizdu, jog viskas labai greitai keičiasi. Jums tiesiog reikia suprasti, kad šiuo metu situacija yra labai taki, ir nors tai jums gali kelti nesaugumo jausmą, iš tiesų tai yra galimybė, nes situacijos nenuspėjamumas, nors ir nėra malonus, taip pat savyje slepia galimybes.
Dalykai gali sugriūti Rusijoje, dalykai gali sugriūti Jungtinėse Valstijose, tad įvyks lūžis, kuris suteiks Ukrainai pranašumą. Jums tiesiog reikia būti lankstiems, išsaugant visas galimybes atviras, ir būti kantriems. Leiskite situacijai vystytis, nes ką mes sakėme? Sakėme per Naujuosius Metus, kad su šviesos nusileidimu per šį ateinantį 12 metų ciklą, tie, kurie nėra pusiausvyroje, ims demonstruoti vis didesnį disbalansą. Akivaizdu, kad Trampo administracija nėra pusiausvyroje savo požiūryje į Europą, NATO ir Ukrainą. Kurį laiką gali atrodyti, kad disbalansas darysis vis didesnis, tačiau taip yra dėl to, kad vis labiau artėja persilaužimas. Situacija pasikeis, tad jums reikia pozityviai žiūrėti į ateitį. Ką mes sakėme per Naujuosius Metus? Visiems žmonėms reikia būti pozityviems, ypač dvasingiems žmonėms.
Pakylėtųjų mokytojų mokinių poveikis
Ir paskutinė mano intencija su šiuo perdavimu yra parodyti jums, kad dvasingi žmonės, ypač pakylėtųjų mokytojų mokiniai Ukrainoje, Rusijoje, Kazachstane ir kitose buvusiose sovietinėse arba Rytų Varšuvos pakto šalyse, – jūsų šaukiniai padarė milžinišką skirtumą nuo tada, kai prasidėjo karas. Jūsų pasiryžimas susiburti kartu, kalbėti šiuos šaukinius ir invokacijas, ir žinau, kad yra sunku kai kuriems iš jūsų Rusijoje tai daryti, tačiau jūsų pasiryžimas tai daryti padarė didelį poveikį. Labai gerai žinome, kad dažnai gali atrodyti, jog kalbate šiuos šaukinius ir invokacijas, bet ką tai pakeičia išorinėje situacijoje? Jūs, visų pirma, laikėte dvasinę pusiausvyrą, tačiau taip pat užkirtote kelią įvykti blogesniems dalykams. Jūs taip pat nutiesėte kelią įvykti pozityviems dalykams.
Kaip jau anksčiau sakėme, Ukraina, žinoma, yra Rusijos agresijos auka, tačiau mes nesiekiame nubausti Rusijos žmonių, bet siekiame tiek Ukrainą, tiek Rusiją, tiek kitas šalis kuo labiau pastūmėti į priekį. Jūsų išsakyti prašymai padėjo atverti kelią progresui tiek Rusijoje, tiek Ukrainoje, tiek kitose šalyse, kurios yra šios lygties dalis. Ir už tai esu jums dėkinga, ir viliuosi, kad būsite įkvėpti toliau tęsti savo prašymų išsakymą ir vigiles, kol nukreipsime jus savo dėmesį sutelkti į kitas temas. Tad dabar, noriu jums visiems padėkoti, tiems, kurie išsakėte prašymus dėl šios situacijos Ukrainoje per šiuos daugiau kaip trejus metus. Visi jūs, kurie dalyvaujate šioje konferencijoje, turite mano, kaip Dievo Motinos atstovės Žemėje, dėkingumą. Jūsų prašymai suteikia mums įgaliojimus padaryti daug dalykų emocinėje, mentalinėje ir identiteto karalijose. Daug dalykų, kurių negalite matyti, tačiau jie iš tiesų padaro didelį pozityvų poveikį.
Kaip jau anksčiau sakėme, mes, kadangi egzistuoja Laisvos Valios Įstatymas, turime ribotas galias kažką padaryti fizinėje oktavoje. Tačiau jūsų prašymai suteikia mums galią kažką padaryti emocinėje, mentalinėje ir identiteto karalijose, ir pašalinti tas būtybes, kurioms kviečiate teismą. Tai reiškia, kad žmonės fiziniame įsikūnijime, jų protai nebus taip stipriai užvaldyti šių būtybių, ir tai gali atvesti prie progreso fizinėje karalijoje. Tad už šitai esu jums dėkinga, ir tikiuosi, kad jaučiate mano padrąsinimą jums. Todėl užsklendžiu jus Dievo Motinos Liepsnoje, kurią saugau Žemei, visiems žmonėms Žemėje.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com