Paprasta augimo formulė: mylėkite kažką daugiau už atskirąjį aš
Pakylėtasis Mokytojas Paulius Venecijietis per Kim Michaels, 2024 metų rugpjūčio 3 d. Šis diktavimas buvo perduotas Gydymo konferencijoje Čikagoje: „Išgydykite savo širdį ir Amerikos širdį“.
AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Paulius Venecijietis, Trečiojo Spindulio Čohanas, kaip jūs visi gerai žinote, bet man vis tiek patinka tai sakyti.
Besąlygiška meilė ir sąlygiška meilė
Kaip iškreipiate širdies čakrą? Kaip uždarote širdies čakrą? Per meilę. Kaip išgydote širdies čakrą? Per meilę. Ar kam nors tai atrodo logiška? Tai ir neturi atrodyti logiška, nebent, žinoma, suvokiate, kad egzistuoja dieviška meilė ir žmogiška meilė. O tiksliau, meile paremta meilė ir baime paremta meilė. Besąlygiška meilė ir sąlygiška meilė. Širdies čakrai yra skirta būti atviromis durimis dieviškai meilei tekėti į jūsų esybę ir pasaulį. Tačiau kai jaučiate, kad ši dieviška meilė yra atstumiama, nusprendžiate uždaryti širdies čakrą, nes kažkodėl galvojate, kad turite apsaugoti dievišką meilę, kaip kad turite apsaugoti AŠ ESU Esatį.
Tačiau, žinoma, dieviška meilė yra besąlygiška. Kaip kas nors iš nepakilusios sferos galėtų pakenkti ar netgi paveikti dievišką meilę? Tai, kas neturi jokių sąlygų, negali būti paveikta to, kas turi sąlygas. Žmonės beveik visuotinai patiria šią reakciją, kuomet jie jaučia, kad jų meilė buvo atstumta šiame pasaulyje. Tai, žinoma, prasidėjo nuo puolusių būtybių, ir tuomet jie jaučia būtinybę uždaryti savo širdies čakrą. Tačiau kaip galite pateisinti širdies čakros uždarymą? Per žmogišką meilę, kurioje jūs apibrėžiate sąlygas. Savo širdį kitiems žmonėms galite atverti tik tam tikromis sąlygomis. Ir šitai, kai primetate šias sąlygas, laiko jūsų širdies čakrą uždaryta, nes jūs dabar atsiduriate šiame mąstyme, kai vertinate, kada meilė turėtų tekėti ir kada meilė neturėtų tekėti. Ir galvojate, o tiksliau, atskirosios savastys, kurias susikūrėte tvarkytis su šoku ir trauma, jos galvoja, kad gali apibrėžti, kada besąlyginei meilei turėtų būti leidžiama tekėti, ir kada jai neturėtų būti leidžiama tekėti. Ir kaip jos tai apibrėžia? Savo apibrėžiamomis sąlygomis.
Matote, naudojate sąlygas apibrėžti, kada besąlyginė meilė turėtų tekėti ir kada ji neturėtų tekėti. Vėlgi, akivaizdus prieštaravimas, kai pradedate tai matyti. Bet būtent tai daro žmonės. Tiesiog pažvelkite į žmonių santykius. Kai įžengiate į žmogišką meilę, jaučiate, kad meilę galite išreikšti kitai būtybei, kitai žmogiškai būtybei, tiktai tuomet, kai tas žmogus išpildo tam tikras sąlygas. Matote žmones, kurie įsimyli, kaip yra sakoma, ir dabar jie jaučia, kad čia egzistuoja žmogus, kuris išpildo jų sąlygas, tad jie leidžia meilei tekėti. Na ir dabar, kai kuriais atvejais, tai iš tiesų yra tikra meilė. Jie vis dar turi tam tikrą atvirumą savo širdies čakroje ir leidžia bent jau dalinai atsiverti vožtuvui, per kurį gali pratekėti truputis dieviškos meilės, ir tai jiems leidžia jausti šį meilės srautą, šį buvimo meilėje džiaugsmą.
Tačiau yra daug kitų žmonių, kurie neturi atvirumo širdies čakroje, ir todėl, kai jaučiasi įsimylėję, taip, jie išreiškia meilę, tačiau tai yra žmogiška meilė. Tai, tiesą sakant, yra sąlygiška meilė. Ir jos teikiamas jausmas vis dar gali atrodyti geresnis už jų įprastinę proto būseną, tačiau tai tikrai neprilygsta jausmui, kurį jaučiate per jus tekant dieviškai meilei. O tuomet, laikas bėga, „medaus mėnuo baigiasi“, kaip yra sakoma, ir kas tuomet nutinka? Na, žmonės dabar pradeda jausti, kad jų meilės objektas nebeišpildo sąlygų, ir todėl jie pradeda stabdyti meilę, dažnai dėl to, kad bijo būti sužeisti. Tačiau kas gali būti sužeistas? Ar besąlyginė meilė gali būti sužeista? Ne. Tiktai žmogiška meilė gali būti sužeista. Arba tiktai savastys, kurios tesugeba matyti žmogišką meilę, gali būti sužeistos.
Kai naudojate meilę kitiems kontroliuoti
Na ir dabar, žmonės įžengia, arba tie, kurie yra atviri tik žmogiškai meilei, jau yra įstrigę šiame mėginime meilę naudoti meilės objektui kontroliuoti, kontroliuoti žmogų, kurį jie teigia mylintys. Matote nesuskaičiuojamus pavyzdžius iš žmonių santykių, iš tų, kurie nuėjo į šį mėginimą kontroliuoti, naudotis meile kaip kontroliavimo priemone. Tačiau kaip besąlyginė meilė galėtų būti kontroliuojama? Kaip ji galėtų būti naudojama kitiems kontroliuoti? Tai neįmanoma. Tik sąlygiška meilė gali būti naudojama kontroliavimui. Ir kaip siekiate kontroliuoti? Sukurdami sąlygas ir tuomet projektuodami ant kito žmogaus, kad jis arba ji turėtų išpildyti tas sąlygas. Daugelis žmonių yra įžengę į šį mąstymą, kuris labai primena derėjimosi mąstymą, kuomet jie mano, kad susitikti su kitu žmogumi ir jį įsimylėti yra panašu į prekybą, derybas, natūrinius mainus: „Tu man padarysi tą, o aš tau padarysiu šitą. Tu išpildysi mano sąlygas, o aš išpildysiu tavo sąlygas.“ Tai yra meilės santykiai ir tai yra žmogiškos meilės santykiai, tačiau jie visi yra paremti kontroliavimu.
Bet dabar palikime vidutinį žmogų ir pažvelkime į jus, dvasingus žmones, kurie esate pradėję atverti savo širdies čakrą. Arba galbūt jūs iš tiesų sąmoningai to nesuvokėte. Kaip galite išsilaisvinti iš šio žmogiškos meilės ciklo, iš įstrigimo į šiuos kontroliavimo žaidimus, kuriuose siekiate kontroliuoti kitus žmones, ar netgi siekiate kontroliuoti pasaulį? Na, kaip sakiau, būtent sąlygiška meilė uždaro širdį, o besąlyginė meilė ją atidaro. Bet jeigu nesate atvėrę vožtuvų, kaip galite patirti besąlyginę meilę? Negalite, ir būtent tai sukuria užburtą ratą. Kaip galite iš jo ištrūkti? Kontempliuodami, kas yra žmogiška meilė, kas yra sąlygiška meilė, suvokdami ir priimdami, kad dieviška meilė yra aukščiau sąlygų, ir tuomet pažvelgdami į save. Ką aš myliu? Ar yra kažkas, ką myliu labiau už šiuos kontroliavimo žaidimus, paremtus sąlygiška meile? Ar yra kažkas, ką myliu labiau už šį išorinio aš įžeidumą, ir šiuos beprasmiškus, bevaisius, niekada nesibaigiančius valdžios ir kontroliavimo žaidimus, kuriuos žmonės žaidžia? Ir jūs, dvasingi žmonės, ar tai šiame gyvenime, ar tai ankstesniuose gyvenimuose atradote kažką, ką mylite labiau.
Meilė kažkam DAUGIAU
Jeigu grįžtumėte į mano ankstesnį įsikūnijimą, kuriame buvau Paolu Veroneze, Italijos tapytoju; meną mylėjau labiau už visas šias žmogiškas nesąmones. Matote tiek daug žmonių amžių bėgyje, kurie pakilo virš šių žmogiškų kovų dėl valdžios, nes jie kažką mylėjo. Tai gali būti, ne visai bet kas, bet tai gali būti daug dalykų. Tai gali būti kažkoks tikslas, tai gali būti religija, tai gali būti menas, tai gali būti išradimas. Tai gali būti kitas žmogus, kurį jūs iš tiesų mylite labiau už savo žemesniojo aš kontroliavimo žaidimus. Tai gali būti vaikai, tai gali būti gamta, tai gali būti grožis. Tai gali būti dvasiniai mokymai, dvasinės būtybės, netgi Dievas. Tačiau yra kažkas, ką jūs mylite labiau už tai, kas žmogiška. Ką reiškia labiau mylėti? Tai reiškia, kad jūsų meilė peržengia sąlygas. Tai nereiškia, kad ji yra visiškai besąlygiška, tačiau ji peržengia tas sąlygas, kurios šiuo metu yra apibrėžtos jūsų atskirųjų savasčių, privertusių jus uždaryti bent kai kuriuos vožtuvus savo širdies čakroje.
Turite atrasti ir kultivuoti kažką, ką mylėtumėte labiau, ir tai, žinoma, galima akceleruoti, naudojantis mokymais, kuriuos perdavėme apie atskirąsias savastis, apie tam tikros atskirosios savasties atpažinimą, pamatant jos žaidžiamus žaidimus ir tuomet kontempliuojant: „Ką aš myliu labiau už šitai?“ Nes jeigu yra kažkas, ką jūs mylite labiau už atskirųjų savasčių įžeidumą, tuomet esate pasiryžę atiduoti atskirąją savastį ir leisti jai mirti, kad pasiektumėte DAUGIAU. Ir tai nereiškia, kad galite iš karto atverti vožtuvą širdyje ir patirti besąlyginės meilės tekėjimą. Tačiau tai reiškia, kad iš tiesų galite įveikti kai kurias sąlygas ir tuomet palaipsniui pasiekti tašką, kai atveriate vieną, po to kitą, po to dar keletą kitų vožtuvų širdies čakroje, galiausiai atverdami juos visus. Tai yra paprasta formulė, kuri gali pasirodyti labai paprasta, pernelyg paprasta, ypač tiems, kurie turi labai aktyvius protus. Tačiau pasinaudoję šia formule, galite įveikti visas sąlygiškas savastis, kurios verčia vožtuvus širdies čakroje užsidaryti, nes yra kažkas, ką mylite labiau už savastį, kurią atiduodate.
Ir kai atiduosite pakankamai savasčių, staiga atsiras vibracija, vožtuvas pradės pulsuoti ir staiga jis atsivers ir per jį pasipils besąlyginės meilės srautas. Galbūt kartais jus taip nustebins ir sukrės šis besąlyginės meilės srautas, kad vėl uždarysite vožtuvą ir tarsite: „Kas čia nutiko, kas įvyko, ką aš padariau?“ O tuomet, kai suvirškinsite šią patirtį ir labiau prie jos įprasite, vėl galėsite truputėlį praverti vožtuvą, ir galbūt jį tuomet vėl uždarysite, kol galiausiai galėsite jį išlaikyti atvertą vis ilgiau ir ilgiau, ir patirsite tą besąlyginės meilės tekėjimą.
Meilės tekėjimo pajautimas
Na ir dabar, jums gali pasirodyti keista, kad jeigu labiau mylėsite Dievą ar savo AŠ ESU Esatį, ar pakylėtąjį mokytoją, kad tai gali padėti jums atverti širdies čakrą, nes galvojate: „O, bet AŠ ESU Esatis yra tenai aukštai, kitoje širdies vožtuvų pusėje. Kas iš to, kad besąlyginė meilė tekės per mano širdies čakrą ir tuomet tekės aukštyn, atgal į AŠ ESU Esatį?“ Tačiau iš tiesų vyksta ne taip. Matote, vėlgi, AŠ ESU Esatis yra meilės srauto šaltinis. Jai nereikia, kad jūs į ją iš savęs nukreiptumėte meilę, tačiau mylėdami Esatį arba Dievą, arba pakylėtąjį mokytoją, jūs atveriate širdies čakrą, tad galite jausti meilės tekėjimą, ir būtent šis meilės tekėjimo patyrimas teikia jums pilnatvę. Meilė neteka atgal aukštyn – ji teka į pasaulį. Tiesiog susikoncentruodami į tai, ką mylite labiau dvasinėje karalijoje, atveriate širdies čakrą.
Kai jaučiatės apsaugoti savasties
Ką labiau mylite? Jūs visi turite kažką, ką labiau mylite. Galite sakyti: „Kodėl šiuo metu esu tam tikrame dvasinio kelio lygmenyje?“ Tarkime, kad esate 87 sąmonės lygyje. Kaip jūs iki jo pakilote? Mylėdami kažką daugiau kiekviename žingsnelyje link 87 lygmens. Tačiau šiame lygmenyje vis dar egzistuoja kažkokia atskiroji savastis, kurią jūs turite, ir jūs dar neatradote kažko, ką mylėtumėte labiau už tą savastį, ir būtent dėl to esate savo dabartiniame lygmenyje, kad ir koks tai būtų lygmuo. Tad jums reikia kultivuoti šį įprotį stebėti save, pažvelgti į save: Ar yra kažkokia reakcija? Ar yra pasipriešinimas? Ar yra kažkas, ką jaučiu mane stabdant? Ir tuomet jūs tiesiog suvokiate, kad neatradote kažko, ką labiau mylėtumėte. Tačiau kodėl jūs neatradote kažko, ką labiau mylėtumėte? Todėl, kad mylite tą savastį.
Na ir dabar, jus gali šokiruoti tai, kad galite mylėti atskirąją savastį. Tačiau jūs iš tiesų nemylite jos dieviška meile, jūs ją mylite žmogiška meile, kaip kad galite mylėti kitą asmenį žmogiška meile. Ir kodėl jūs mylite žmogiška meile? Todėl, kad manote, jog tai jums kažką duoda. Kodėl taip yra, kad žmonės vienas kitą myli žmogiška meile? Todėl, kaip sakiau, kad jie sudarė sandorį: „Tu kažką dėl manęs darai, dėl to aš tave myliu.“ Net ir atskirosios savasties atveju, egzistuoja tam tikra žmogiška meilė savasčiai, nes: „Savastis mane saugo nuo tam tikro patyrimo. Ji apsaugo mane nuo tam tikro jausmo jautimo.“ Turite pasiekti tą tašką, kai šitai įsisąmoninate ir tuomet kontempliuojate: „Ar yra kažkas, ką myliu labiau už šią savastį ir idėją, kad savastis mane nuo kažko saugo?“ Ir iš pradžių tai gali kelti tam tikrą iššūkį, kol susikursite įprotį, nes jūs, žinoma, jausite, kad jeigu atiduosite savastį, būsite pažeidžiami ir būsite sugniuždyti šio blogo jausmo, kurį patyrėte praeityje.
Paimkime šio pasiuntinio pavyzdį – jo gėdos jausmą. Jis turi atskirąją savastį, kuri neleidžia jam jausti gėdos tam tikrose situacijose, ir jis galvoja, kad jeigu ją atiduos, bus sugniuždytas šio gėdos jausmo. Bet matote, kada buvo sukurta ta savastis? Ji nebuvo sukurta vaikystėje, net jeigu galėjote jausti gėdą ar patirti kitų patirčių vaikystėje, ji buvo sukurta ankstesniuose gyvenimuose, labai seniai. Tai reiškia, kad jūs dabar pakilote daug aukščiau to sąmonės lygmens, kuriame buvo sukurta ta savastis. Tai reiškia, kad šiandien į šias situacijas nebereaguosite tokiu pačiu būdu kaip reagavote tuomet. Kodėl to nematote? Todėl, kad turite savastį ir galvojate, jog vienintelis būdas reaguoti į tokias situacijas yra per savastį, ir būtent todėl, kai suvokiate, jog mylite kažką labiau už šitai, norite pakilti aukščiau, norite išsilaisvinti iš savasties. Ir tuomet galite išlipti iš savasties ir suvokti: „Net jeigu neturėsiu savasties, nereaguosiu į šias situacijas tuo pačiu būdu, kaip reagavau anais laikais, nes dabar esu visai kitas žmogus, turiu kitokią reakciją.“ Ir todėl galite išdrįsti leisti savasčiai mirti.
Sąlygų apibrėžimas patirčiai sukurti
Ir tai, vėlgi, yra paprastas raktas. Bet matote, meilė yra labai paprasta. Ji arba teka, arba neteka, tačiau besąlyginė meilė visada teka, niekas negali jos sustabdyti. Štai kodėl meilė yra paprasta. Dieviška meilė neatsižvelgia į jokias sąlygas. Kaip ji gali būti komplikuota? Kas ją komplikuoja? Kas komplikuoja dalykus? Jūsų apibrėžiamos sąlygos. Na ir dabar, nesakau, kad yra blogai apibrėžti sąlygas. Jūs esate nepakilusioje sferoje. Esate bendrakūrėjas. Kaip jau anksčiau sakėme, kaip bendrakuriate? Suformuodami koncepciją prote ir suprojektuodami ją ant Materijos šviesos, ir kol esate nepakilę, kaip suformuojate koncepciją? Apibrėždami sąlygas. Ir štai čia, žinoma, viskas tampa šiek tiek sudėtingiau, kadangi turite dviejų rūšių sąlygas. Dualistines sąlygas ir tas, kurios nėra dualistinės.
Sąmoningasis AŠ pradeda nuo 144 sąmonės lygmens, prisiima iliuziją, nusileidžia į 143-ąjį, prisiima dar vieną iliuziją, ir šitaip vis leidžiasi iki 48-ojo lygmens. Iliuzijos prisiėmimas iš tiesų yra sąlygos apibrėžimas. Kas yra sąlyga? Grynoji Sąmoningojo AŠ sąmonė apibrėžia, kad: „Šiame pasaulyje Žemėje, mane apibrėžia ši sąlyga.“ Tuomet jis apsibrėžia dar vieną sąlygą. Tai yra tarsi deimanto briaunos. Jeigu turite nenušlifuotą deimantą, iš pradžių nušlifuojate vieną pusę, po to kitą, po to trečią, kol atsiduriate 48 lygmenyje. Jūs dabar esate sukūrę šią daugiabriaunę būtybę, apibrėždami šias sąlygas. Vėlgi, tame nėra nieko blogo. Būtent tai jūs turite padaryti, kad galėtumėte nusileisti į įsikūnijimą nepakilusioje sferoje, net ir natūralioje planetoje. Ką šios sąlygos daro? Jos tiesiog suteikia tam tikras patirtis, kurias tuomet AŠ ESU Esatis panaudoja savo augimui.
Dualistinės sąlygos
Na ir dabar, kai įžengiate į dualizmą, jūs, žinoma, pradedate apibrėžti daugiau sąlygų, tačiau dabar jos yra paremtos dualistiniu mąstymu, kuris visada turi priešingus, bet reliatyvius polius, ir štai tuomet įžengiate į žmogišką meilę. Matote, besąlyginė meilė yra besąlyginė meilė, tačiau kai nusileidžiate į 48 sąmonės lygį, meilė iš jūsų AŠ ESU Esaties teka per visas šias sąlygas, visas šias deimanto briaunas, kurias sukūrėte, ir tuomet ji yra išreiškiama susilpninta forma 48 lygmenyje. Na ir dabar, jūs vis dar jausite tai kaip didelę pilnatvę jums teikiantį jausmą 48 lygmenyje, tačiau, žinoma, kildami aukščiau jausite ją labiau koncentruota forma, ir imsite ją jausti vis geriau ir geriau. Tačiau kai įžengiate į dualizmą, negalite jausti besąlyginės meilės tekėjimo net ir susilpnintoje formoje. Jos tekėjimas yra sustabdomas, širdies čakra yra uždaroma, ir todėl dabar jūs pradedate apibrėžti, kas yra meilė, ir apibrėžiate ją iš dualistinio proto, apibrėžiate ištisą sąlygų rinkinį, kokia jūs esate būtybė šiame dualistiniame pasaulyje, kuriame dabar manote esantys.
Tai, žinoma, yra žymiai sudėtingiau išpainioti, tačiau tai gali būti išpainiota ir išpainioti tai iš tiesų galima naudojantis meile, naudojant šią formulę. Na ir dabar, galite paklausti: ar būtybė, kuri yra žemiau 48 sąmonės lygmens, gebėtų suvokti šį mokymą ir juo pasinaudoti? Na, ji negalėtų jo suvokti, tačiau ji galėtų juo pasinaudoti. Ji galėtų jį perskaityti ir galėtų tiesiog labai paprastai nuspręsti: „Jaučiu, kad esu varžomas savo dabartinės sąmonės būsenos, man jau gana būti suvaržytam, ar yra kažkas, ką labiau myliu?“ Tai būtų sunkiau, tačiau tai būtų įmanoma padaryti, ir žmogus tiesiog galėtų pasinaudoti šia formule, pakildamas iki 48 lygmens, kuriame jis patirtų ryšį su savo AŠ ESU Esatimi, ir tuomet toliau iš tenai kiltų po vieną pakopą, mąstydamas: „Ką aš labiau myliu?“ Tačiau daugeliui žmonių, kurie yra žemiau 48 lygmens, nutinka taip, kad jie įstringa žaltiškame mąstyme, kuris visada samprotauja naudodamasis logika. Jie įstringa mąstyme, kad viskas negali būti taip paprasta. Jie galėtų perskaityti arba išgirsti šį diktavimą, ir sakytų: „A! Šis mokytojas nežino ką kalba. Tai negali būti taip paprasta! Negalite tiesiog sakyti, kad myliu kažką labiau, ir tuomet nuo to išsilaisvinu. Tai negali būti taip paprasta. Privalo būti kažkas, ką turėčiau išsiaiškinti, kad galėčiau būti laisvas.“
Paprasta augimo formulė
Mes, žinoma, perdavėme šiuos mokymus, kad jums reikia pažvelgti į savo turimą savastį, kuri atitinka jūsų dabartinį sąmonės lygį, ir pamatyti iliuziją. Bet matote, pamatyti iliuziją nėra tas pats kaip kažką išsiaiškinti linijišku, analitiniu, intelektualiu protu, nes kaip pamatote iliuziją? Patirdami, kad egzistuoja realybė aukščiau iliuzijos. Kas yra ta realybė? Na, tai yra vienas iš septynių spindulių. Tai gali būti meilė, tačiau lygiai taip pat tai gali būti vienas iš kitų spindulių. Tad kadangi tarnauju šioje tarnystėje, susitelkime į meilę. Jeigu sugebėsite patirti meilę kažkam daugiau, tai jums suteiks atskaitos tašką įvertinti iliuziją, kurią turite, ir tiesiog palyginę meilės vibraciją su už iliuzijos esančios baimės vibracija, galite suvokti, jog tai yra iliuzija.
Matote, tiek daug žmonių įstrigo, ypač šiuolaikiniame amžiuje, bet net ir senesniuose amžiuose, mąstyme, kad prisiėmėte iliuziją, ir egzistuoja logikos bei samprotavimų procesas, kuris jus paskatina padaryti šią išvadą. Turite išnarplioti tą procesą, pamatyti iliuziją, ją permatyti, ir tuomet kažkokiu būdu, magiškai, iliuzija išnyks. Tai iš tiesų yra tiesa, kad daugelis iliuzijų yra sukuriamos per šį žaltiškos dualistinės logikos procesą, ir jūs iš tiesų galite apsukti šį procesą ir tuo būdu pamatyti iliuziją. Tačiau tai yra tik vienas būdas. Kitas būdas yra susijungti su dieviška savybe ir tiesiog nuskaityti iliuzijos vibraciją bei palyginti ją su kažko aukštesnio vibracija. Ir, vėlgi, sakysite: „Na, žemiau 48 lygmens negalite patirti dieviškos meilės ir su ja susijungti, tu gi ką tik taip sakei.“ Na, taip, bet net ir žmogiška meilė gali suteikti kontrastą žmogiškai baimei.
Daugelis žmonių, kurie yra žemiau 48 lygmens, patyrė, kad myli savo vaikus stipriau už kažkokį limitą savo protuose, ir jie, pavyzdžiui, pasakė, nebūtinai sąmoningai, tačiau jie pasakė: „Negaliu leisti, kad mano psichologija sutrukdytų man pasirūpinti savo vaikais.“ Daugelis nesugebėjo to padaryti, tačiau daugelis tai padarė. Kai kurie jautė meilę gyvūnui, kai kurie jautė meilę tikslui, kai kurie jautė meilę kažką gerai daryti, kad ir kas tai būtų. Patirdami kontrastą tarp meilės lygmens, kai mylite kažką aukštesnio už savastį, ir baime paremtos savasties vibracijos, iš tiesų galite pamatyti iliuziją ir nuo jos išsilaisvinti, paleisdami tai, kas yra mažiau, kad pakiltumėte į tai, kas yra daugiau.
Meilės mįslė
Na ir dabar, meilė turi mįslių, nes kalbėjau apie besąlyginę meilę. Bet kas iš tiesų yra meilė? Meilė yra tai, kas visada yra daugiau. Meilė niekada nestovi vietoje. Meilė negali būti uždaryta į jokią matricą, į jokią formą. Negalite sukurti kažkokios formos ir sakyti: „Tai yra meilė. Pažvelk į tai. Tai yra aukščiausia meilė.“ Negalite. Meilė nepriims ribų ir sąlygų. Ji tekės aplink jas, ji tekės per jas. Ji visada yra daugiau. Tačiau linijiškas protas sakys: „Ką turi omenyje, kad ji visada yra daugiau? Iš kur mums žinoti, kad ji yra daugiau? Čia turi būti linijiška skalė. Štai čia yra vienas meilės lygmuo, o kad galėtų būti daugiau, ji pereina į kitą lygmenį. Tačiau jeigu ji turi lygmenį, ji privalo turėti sąlygas. Tai kaip tuomet ji galėtų būti besąlyginė? Kaip gi tai, kas yra besąlygiška, galėtų tapti daugiau?“
A, mano mylimieji, tai yra iššūkis. Neketinu šios mįslės išspręsti už jus. Tiesiog paliksiu jus su šia mįsle, nes kai pasiekiate tam tikrą kelio lygmenį, šios paprastos mįslės kontempliavimas iš tiesų gali jums padėti atsiskirti nuo linijiško proto, ir daugelis jūsų buvote stipriai paveikti to linijiško proto. Daugelis jūsų tai suvokiate, kai kurie iš jūsų to dar nepamatėte, kaip visą laiką turite šią programą, šį jūsų proto kertelėje vykstantį vertinimą. Vos tik atsiranda situacija, į kurią patenkate, prasideda šis mąstymo, vertinimo procesas. Pažvelkite į save dabar. Sėdite čia, patirdami diktavimą iš pakylėtojo mokytojo. Kas vyksta jūsų proto gilumoje? Ar jūs mąstote? Ar analizuojate? Ar teisiate? Ką jis sako? Ką jis tuo nori pasakyti? Ar tai turi prasmę? Ar tai įsipaišo į mano pasaulėžiūrą? Ar galite atpažinti šį mąstymo procesą? Vertinimą? Analizavimą? Egzistuoja tam tikra jūsų proto dalis, kuri galvoja: „Aš jau šitai išsiaiškinau. Aš viską išsiaiškinau. Šis mokytojas manęs nenustebins, nes kad ir ką jis besakytų, galiu tai sutalpinti į savo pasaulėžiūrą.“
Nuolatinis vertinimas
Na, sutalpinkite tą iššūkį, kaip tai, kas besąlygiška, gali būti daugiau, į savo pasaulėžiūrą, mano mylimieji, ir pažiūrėkite, ar toli nueisite, tačiau ryžkitės būti sąžiningi ir pažvelgti į šį vertinimą. Šis pasiuntinys puikiai suvokia, kad jis tai turėjo visą savo gyvenimą iki paskutinių poros metų. Ir jam iš tiesų prireikė tiek daug laiko, nuo to momento, kai atrado dvasinį kelią, kad tai transcenduotų. Kai kurie iš jūsų pradėjote tai transcenduoti, tačiau daugelis jūsų iš tiesų dar nepradėjote to matyti. Nes kas vyksta, kai vertinate? Tai yra koncentravimasis į save, į atskirąją savastį. Atskiroji savastis nori išgyventi. Kaip ji išgyvena? Laikydama jus susikoncentravusius į save, manančius, kad turite išsiaiškinti, kaip veikia pasaulis. Jūs visą laiką mąstote: „A taip, šitie pakylėtieji mokytojai, jie tokie kaip ir įdomūs. Jie turi tam tikrus pažangius mokymus. Jeigu sugebu juos suvokti savo protu ir galiu sutalpinti juos į savo pasaulėžiūrą, esu ypatingas. Esu protingas, nes galiu visa tai suprasti.“
Kaip nuo šito išsilaisvinsite? Žaltiška logika projektuoja į kolektyvinę sąmonę, kad kai išsiaiškinsite aukščiausią paslaptį, būsite laisvi. Pažvelkite į dvasinius mokymus, į organizacijas. Argi nebuvote paveikti šios idėjos, kad egzistuoja kažkoks aukščiausias mokymas, kažkokia aukščiausia įžvalga? Ir kai tai atrasite, būsite viską išsiaiškinę ir tuomet būsite laisvi. Tuomet būsite nušvitę. Tuomet būsite pasiruošę pakilti. Tuomet būsite protingesni už visus kitus. Mes visi tai turėjome, kai buvome įsikūnijime. Aš taip pat nebuvau išimtis. Tačiau kai kurie iš jūsų to dar nesuvokėte. Jūs nepažvelgėte į save ir neatpažinote šios programos, šio nuolatinio vertinimo. Tarsi jūsų gyvenimas būtų sporto žaidimas, ir turite šį nuolatinį komentatorių iš televizoriaus: „O, koks geras perdavimas. Ne, nepakankamai toli. Kodėl jis nematė to vaikino, kuris stovėjo tenai visiškai laisvas?“ Ir tai vyksta nuolatos, tarsi savo galvoje turėtume kalbančią mašiną.
Ar yra bent kažkokia prasmė tame, ką ji kalba? Ar ji kalba, kad padėtų jums išsilaisvinti? Ar ji kalba, kad iš tiesų išspręstų šią mįslę, kurią pati projektuoja? Ne. Ji kalba tik tam, kad palaikytų savo gyvastį. Nes ji mano, kad jeigu nustos kalbėti, jūs suvoksite, kad ji nėra tikra, ir ji mirs, tad ji toliau kalba ir kalba, ir kalba, stengdamasi išlaikyti jus įsitraukusius, galvojančius, kad yra kažkas, ką čia turite išsiaiškinti ir įvertinti. Kai kuriems jums, vienintelis dalykas, kuris jums trukdo pakilti, ar bent jau užsitarnauti savo pakylėjimą, yra būtent šį programa, šis koncentravimasis į save, šis mėginimas kažką išsiaiškinti. Kai kurie iš jūsų turite savastį, kuri mano, kad sugebėsite viską išsiaiškinti. Šis pasiuntinys ne taip seniai suprato, jog iš tiesų manė, kad gali pergudrauti puolusias būtybes. Jis manė galintis atrasti kažkokį argumentą, kuris priverstų jas pamatyti, kaip nelogiška yra tai, ką jos sako, kaip nenuoseklu yra tai, ką jos sako, kaip kvaila yra tai, ką jos sako, kaip jis pripažino Estijoje, kad jam sunkiai sekasi pakelti kvailumą.
Na, jo proto kertelėje vis dar yra ši savastis, kuri vertina, ar kažkas yra kvaila ar ne, ar kažkas yra pernelyg kvaila, kvailiau nei leidžia įstatymas. Vėlgi, nuolatinis vertinimas. Jūs visi turite kažką panašaus. Tai nebūtinai yra kvailumas, tai gali būti ir kažkas kito. Pasiuntinys suvokė, kad jis iš tiesų manė galintis apnuoginti, kaip yra absurdiška tai, ką puolusios būtybės sako ir daro. O tuomet jis suvokė: „Bet palaukite minutėlę, yra visai nemažai būtybių, kurios pakilo iš Žemės, ir palaukite minutėlę, kai paskutinį kartą tikrinau, aš dar nebuvau pakilęs. Tai kodėl aš nepakilau, o jos pakilo? Kodėl Paulius Venecijietis pakilo, Mokytojas MOR pakilo, Sen Žermenas pakilo, Motina Marija pakilo, Jėzus pakilo? Ką jie išsiaiškino, ko aš neišsiaiškinau?“ Na, jis suvokė: „Jeigu būtų buvę įmanoma įrodyti, kad puolusios būtybės klysta, argi Jėzus arba Gautama, arba Sen Žermenas jau nebūtų to padarę? Jeigu manau, kad galiu padaryti tai, ką šios būtybės, kurios pakilo, negalėjo padaryti, argi negalvoju, kad esu protingesnis už jas?“ Ir kai jis tai pamatė, leido savasčiai mirti, kadangi suvokė, jog tai tegali būti atskiroji savastis, kuri galvoja, jog yra protingesnė už pakylėtuosius mokytojus. Galbūt tai buvo atskiroji savastis, kuri galvojo, kad yra protingesnė, ar kad turėtų būti protingesnė, tiek už pakylėtuosius mokytojus, tiek už puolusias būtybes. Tai reiškia, kad jis negalėjo paleisti, nes vis dar tebeieškojo to aukščiausio argumento.
Tiesiog paleiskite!
Kai kurie iš jūsų ieškote kažkokio aukščiausio supratimo, tačiau tai yra sąlygos, kurias patys sau apsibrėžėte. Taip, puolusios būtybės ir žaltiška logika iš tiesų galėjo jus paveikti, tačiau galiausiai, ši kalbanti galva jūsų prote, kuri yra tarsi papūga, nuolatos kartojanti tą patį dalyką, – jūs ją sukūrėte. Ir nuostabiausias dalykas, kuris įvyksta tai pripažinus, yra, kad jūs galite ją panaikinti. Jums tiesiog reikia ją pamatyti ir pamatyti, kas tai iš tiesų yra: „Kodėl turiu viską vertinti? Kodėl turiu pastoviai žiūrėti į save, kritikuoti save, save smerkti, save teisti, kad neatitinku kažkokio standarto? Ar pakilsiu, galiausiai atitikęs standartą, galiausiai atradęs šį galutinį argumentą? O gal pakilsiu tuomet, kai pamatysiu, kaip yra beprasmiška tai daryti ir sakyti – ką aš myliu labiau už šį žaidimą?“ Ir tuomet tiesiog paleidžiate, nueinate nuo to. Žinoma, tai nebuvo pabaigta. Žinoma, puolusios būtybės sakys: „Cha, mes esame protingesnės už jį ar už ją.“ Tačiau kas gi čia yra protingiausias? Puolusios būtybės ar pakylėtieji mokytojai, kurie pakilo? Tad tegul puolusios būtybės galvoja, ką nori galvoti. O kas gi tau? Tu sek paskui mane.
Matote, ką aš sakiau? Meilė yra paprasta. Ji visą laiką nori daugiau. Kad galėtumėte turėti daugiau, turite paleisti tai, kas mažiau. Negi yra sunku tai suprasti? Ir ką gi čia reikia suprasti? Jums nieko nereikia suprasti prote, nes meilė yra visiškai patyriminė. Arba patiriate besąlyginę meilę, arba apibrėžiate sąlygas prote, kurios, jūsų manymu, yra meilė. Nėra nieko, ką galėtumėte suprasti apie meilę. Jums nieko nereikia išsiaiškinti apie meilę. Jums tiesiog reikia atsiverti jos tekėjimui. Patirti jos tekėjimo jums neleidžia visos tos įmantrios sąlygos, kurias susikūrėte prote.
Praregėjimas iš sąlygų, kurios, galvojate, jus apibrėžia
Na ir dabar, taip pat galėtume sakyti iš kitos perspektyvos, kad jūsų širdies čakrą uždarytą laiko šis koncentravimasis į save, į išorinę savastį. Tai ką tuomet reiškia mylėti kažką labiau už tą savastį? Tai reiškia, kad esmė čia nebėra savastis. Galėtume sakyti, kad esmė čia nebesate jūs. „Tai nėra apie mane“ – tačiau turite turėti įžvalgumą, kad esmė čia yra ne apie jus kaip apie atskirąjį aš. Esmė yra apie jus kaip apie tikrąjį aš, Sąmoningąjį AŠ.
Ką tai reiškia, kad Sąmoningasis AŠ yra grynoji sąmonė arba neutrali sąmonė? Jis nepriima jokių sąlygų kaip jį apibrėžiančių. Vėlgi, tai atrodo kaip prieštaravimas arba mįslė linijiškam protui, nes argi aš ką tik nesakiau, kad Sąmoningasis AŠ nusileidžia į 144 lygmenį, apsibrėžia sąlygą, ir tuomet leidžiasi vis žemiau iki pat 48 lygmens? Taip, tačiau kol turite bent kažkokį ryšį su savo AŠ ESU Esatimi, nesate pilnai susitapatinę su sąlygomis. Matote, egzistuoja fundamentalus skirtumas net ir tarp būtybės 48 lygmenyje, kuriame turite daug sąlygų, tačiau suvokiate, jog jos tėra priemonė sąveikauti su nepakilusia sfera, ir būtybės, kuri yra žemiau 48 lygmens, kuomet esate praradę ryšį su savo AŠ ESU Esatimi, ir todėl esate pilnai susitapatinę su savo sąlygomis. Kodėl esate tam tikrame sąmonės lygyje, tarkime, 87-ame? Todėl, kad egzistuoja sąlyga 87-ame lygmenyje, kuri, galvojate, jus iš tiesų apibrėžia. Sąmoningasis AŠ galvoja: „A, ši sąlyga mane apibrėžia.“ Kaip pakilsite į 88 lygmenį? Pamatydami: „O, bet ta sąlyga 87 lygmenyje manęs iš tiesų neapibrėžia. Aš esu daugiau.“ Ir tuomet pakylate į 88 lygmenį. Iš pradžių jaučiate: „A, dabar aš jau save pažįstu. Štai kas aš esu.“ Tačiau po kurio laiko pradedate suvokti, kad galbūt vis dar egzistuoja kažkoks limitas. „Ar myliu kažką labiau nei buvimą 88-ame lygmenyje?“ Na, tai tuomet jūs pakylate į 89 lygmenį ir taip toliau.
Beždžionėlės proto vidinis kritikas
Aš buvau tapytojas. Ką matote tapytojų pasaulyje? Matote tapytojus ir matote kritikus. Kas yra kritikai? Tai yra žmonės, kurie nemoka tapyti, tačiau mano žinantys geriau už tapytojus, kaip tapytojai turėtų tapyti, ir ką tapytojas turėjo galvoje, kai tai tapė. Bet argi tapytojas būtinai turėjo būti sugalvojęs kažkokią įmantrią prasmę nutapytam paveikslui? Galbūt jis tiesiog tapo, nes myli grožį, jam patinka skirtingų spalvų, skirtingų dažų atspalvių šviesos žaismas. Galbūt jam patinka, kad tapydamas jis gali išgauti tam tikrą permatomumą, kuomet atrodo, kad kažkas už paveikslo per jį šviečiasi. Čia nėra jokių įmantrių samprotavimų.
Galbūt esate girdėję, kad prieš daugelį metų keletas žmonių sumanė paimti keletą drobių, teptukų ir dažų, ir sudėjo visa tai į kambarį su būriu šimpanzių. Šimpanzės pradėjo piešti ant drobių ir jos nupiešė šiuos abstrakčius paveikslus. Ir tuomet jie nusprendė pristatyti šiuos paveikslus meno parodoje, ir čia kritikai sumąstė visokiausius įmantrius argumentus, ką šis tapytojas turėjo galvoje, padėdamas tą raudonų dažų dėmę toje konkrečioje vietoje. Jis čia esą turėjo kažkokią gilesnę intenciją. Na, ir kaip manote jie jautėsi, kai suvokė, kad tą paveikslą nutapė šimpanzė?
Matote, šis jūsų vidinis kritikas mėgina viską sukomplikuoti, kad palaikytų savo gyvastį. Mėginate sakyti, kad čia privalo egzistuoti kažkokia įmantri priežastis, kažkas, ką turite išsiaiškinti, tačiau didžioji dalis jūsų mąstymo proceso tėra beždžionėlės protas, tapantis ant jūsų mentalinio kūno drobės. Čia nėra nieko, ką reikėtų išsiaiškinti. Tiesiog paleiskite. Ir dabar, kai tai sakau, stebėkite savo reakciją, stebėkite savo vidinio kritiko reakciją: „O, bet tu negali tiesiog paleisti. Ne, ne, tai nėra tiesa, ką jis sako. Viskas negali būti taip paprasta. Negali tiesiog paleisti. Yra kažkas, ką turi išsiaiškinti.“ Nėra nieko, ką turėtumėte išsiaiškinti, kad išliptumėte iš atskirojo proto. Tiesiog turite jį palikti, tą atskirąjį protą. Nėra nieko, ką turite atrasti, kad išliptumėte iš atskirojo proto, išskyrus, galbūt, besąlyginę meilę.
Tai NĖRA sudėtinga
Galite pamąstyti, kas nutinka, kai įsimylite. Mylite šį žmogų. Jaučiate šį meilės tekėjimą. Kodėl tai yra toks geras jausmas? Todėl, kad kai esate įsimylėję, nesate prote. Nemėginate nieko išsiaiškinti, kiek pažengęs yra kitas žmogus, kodėl jūs mylite tą žmogų, kodėl tas žmogus nusipelno būti mylimas. Jūs tiesiog jaučiate tekėjimą. O tuomet, kai įsimylėjimas baigiasi, kas nutinka? Na, dabar protas įleidžia savo čiuptuvus į šiuos santykius, ir dabar atsiranda kažkas, ką turite išsiaiškinti. Ir staiga santykiai, kurie prasidėjo iš buvimo meilės tėkmėje, gali tapti kažkuo visai kitu.
Kaip tame filme, pavadinimu „Tai… sudėtinga“, staiga santykiai tampa sudėtingi, užuot buvę meilės tekėjimu, bet kas padaro juos sudėtingais? Juos tokiais padaro tas vidinis kritikas, kurį jūs turite. Ir kodėl jis juos padaro sudėtingais? Ar tam yra kažkoks realus tikslas? Ar tai kažkur veda? Ar yra kažkas, ką jūs išsiaiškinsite? Jis juos padaro sudėtingais, kad išliktų gyvas. Na ir dabar, kai kurie sakys: „Bet pažvelkite į visus šiuos mokymus, kuriuos jūs mums davėte, kad mes įžengiame į atskirtį, patiriame patirtis, tačiau kai išeiname iš atskirties, pakildami aukščiau ir pamatydami iliuzijas, mes taip pat iš to paaugame. Ar nėra gerai, kad tai yra sudėtinga? Ar čia nėra pamokos, kurią mums reikia išmokti? Argi čia nėra kažkokios pamokos, kurią turime išmokti?“ Na, taip, tačiau kokia yra pagrindinė pamoka, kurią jums reikia išmokti Žemėje? Tai yra, kad nėra nieko Žemėje, ko negalėtumėte paleisti. Jums tiesiog reikia tai pamatyti, pamatyti, kad tai nėra tikra.
Taip, mes nepropaguojame akimirksniu įvykstančio nubudimo, kuomet jūs, iš bet kurio lygmens, galėtumėte akimirksniu katapultuotis į 144 lygmenį, bet matote, ką sakau. Už kiekvieno lygmens iliuzijų yra tiesiog šis suvokimas, kad čia nėra nieko, ką reikėtų išsiaiškinti. Esmė čia yra tiesiog paleisti, ir jūs galite tai paleisti, tiesiog patirdami kontrastą tarp iliuzijos vibracijos ir meilės vibracijos. Nėra nieko, ką turėtumėte išsiaiškinti. Man kyla pagunda sušukti: nėra nieko, ką turėtumėte suprasti!
Kontempliuokite meilės mįslę
Aš mėgavausi bendravimu su jumis. Tikiuosi, kad jūs taip pat tuo mėgavotės. Aš mėgavausi bendravimu su jumis visais ir su visa jūsų grupe, tiek su tais, kurie esate čia, tiek su tais, kurie esate prisijungę. Tiesą sakant, bendravau su jumis energetiniame lygmenyje, už išorinių žodžių, kurie buvo kalbami. Kai kurie iš jūsų tai jaučiate, kai kurie nejaučiate. Tai nėra svarbu. Aš buvau kaip tas tapytojas, su savo teptuku ir palete, tapiau jūsų aurose, kur tik buvo kažkas, ką galėjau apšviesti, akivaizdžiau jums parodyti. Ir jeigu norite, retkarčiais paskirkite man truputėlį savo dėmesio. Paprašykite manęs parodyti jums, ko nepamatėte. Padėsiu jums geriausiai kaip sugebu.
Tam nereikia jokių sudėtingų ritualų. Net nėra būtina sukalbėti mano šaukinio, nors galite tai padaryti, jeigu norite. Nereikia paimti mano knygos iš asmeninio meistriškumo knygų serijos, nors galite tai padaryti, jeigu norite. Jūs taip pat galite tai padaryti labai paprastai. Tiesiog galite kontempliuoti besąlyginės meilės mįslę – tapimą daugiau. Kai jaučiate, kad tai painioja jūsų išorinį protą, tiesiog galite pasiųsti man mintį: „Pauliau Venecijieti, padėk man šitai pamatyti. Padėk man pamatyti tai, ko nepamačiau“, ir aš padėsiu, geriausiai kaip galiu, padėsiu jums tai pamatyti. Ką daro tapytojas? Tiek daug žmonių yra susikoncentravę į dažų užtapymo ant drobės veiksmą, tačiau didis tapytojas iš pradžių pamato, pamato tai, ko dauguma žmonių nemato. Koks yra svarbiausias dvasios mokinio gebėjimas? Pamatyti tai, ko dauguma žmonių nemato. Pamatyti tai savo paties prote, ko dauguma žmonių nemato savo pačių protuose.
Vėlgi, man buvo malonu su jumis bendrauti, ir užsklendžiu jus tame Trečiojo Spindulio džiaugsme. Spinduliavau besąlyginę meilę, tačiau per šio diktavimo procesą aš taip pat tapau daugiau, daugiau besąlygiškas.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com