Leiskite į save sukoncentruotai savasčiai mirti ir įšokite į Gyvenimo Upę
Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas per Kim Michaels, 2023 metų rugsėjo 24 d. Šis diktavimas buvo perduotas konferencijoje Almatoje, Kazachstane „Būkite Gyvenimo Upe veiksme“.
AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas ir aš esu laisvas. Kodėl aš esu laisvas? Todėl, kad plaukiu su Gyvenimo Upe. Nėra laisvės už Gyvenimo Upės ribų. Ir kai tai sakau fizinėje oktavoje, Maros demonai, tamsos jėgos, šio pasaulio princas, kelia savo bjaurias galvas virš vandens, kuriame jie paprastai slepiasi, ir ima tai ginčyti, nes jie sako, kad laisvė įmanoma tik būnant atskira būtybe ir išaukštinant tą atskirą būtybę tiek, kiek tik yra įmanoma ją išaukštinti, kol ji pati taps dievu.
Klaidingas, dualistinis Dievo ir laisvės įvaizdis
Bet matote, kaip kada nors galėtų egzistuoti dievas, kuris būtų atskirtas nuo Kūrėjo? Nėra nieko šiame formų pasaulyje, kas galėtų egzistuoti be Kūrėjo. Koncepcija, kad galėtumėte sukurti atskirąją savastį, kuri galėtų pasiekti tokį patį statusą kaip Kūrėjas, gali kilti tik tokiame prote, kuris yra visiškai įstrigęs iliuzijoje, majoje, apgaulėje. Kaip galite būti laisvi iliuzijoje? Laisvi galite būti tik tikrovėje. Visos šios tamsos jėgos, kurios mėgino, kai kurios jų labai ilgą laiką, pasiekti šią aukščiausią laisvę, kurioje jos mano turėsiančios galią daryti ką nori, jos nėra laisvos.
Egzistuoja senovinis melas, kurį paskleidė puolusios būtybės po to, kai atėjo į šią planetą, kad laisvę įgyjate tik sukildami prieš Dievo valią. Tačiau kai sukylate prieš Dievo valią, prieš kurį gi dievą jūs sukylate? Na, tiktai prieš žmonių sukurtą dievą, piktą būtybę danguje. Ką iš tiesų padarė puolusios būtybės? Jos iš pradžių sukūrė netikrą dievą tokiu būdu, kad atrodė, jog šis dievas nori kontroliuoti viską, ką jūs darote. O tuomet jos apibrėžė koncepciją, kad tiktai sukildami prieš šį dievą, jūs įgyjate laisvę. Tiktai pasiekę visišką savanaudiškumą, susikoncentravimą į save, susitelkimą į save, jūs įgyjate laisvę.
Ir tokie yra du dualistiniai poliai, kurie yra projektuojami, ir tai yra tik dar vienas iš miriadų pavyzdžių, kaip dualistinė sąmonė apibrėžia šiuos dualistinius kraštutinumus ir tuomet projektuoja, kad vienintelis būdas žiūrėti į problemą, yra, kad štai čia yra tiesa, o štai čia yra klaida. Tačiau, kaip mes tiek daug kartų sakėme, nei taip vadinama dualistinė tiesa, nei dualistinis taip vadinamas melas, neturi jokios realybės. Jie abu yra iliuzijos. Tikrasis Kūrėjas nėra tironas danguje, nes tikrasis Kūrėjas jums davė laisvą valią, davė jums savimonę, suteikdamas jums savo paties Proto dalelę, savo Vieno Proto tąsą, ir jis jums suteikė laisvę daryti su tuo aš ką tiktai norite. Jūs turite laisvę įžengti į iliuziją ir su savo iliuzijomis arba savo didybės manija nueiti tiek toli, kiek tik sugebėsite, kol galiausiai jums bus gana. Ir visiems galiausiai bus gana. Ar bent jau, kol kas, visiems galiausiai buvo gana.
REALYBĖJE visa gyvybė yra viena
Nėra laisvės atskirtyje. Negalite savęs laikyti atskira būtybe ir būti laisvu. Kodėl taip yra? Na, taip yra ne dėl išorinių priežasčių. Taip yra ne dėl to, kad Dievas jus baudžia arba riboja. Taip yra dėl to, kad jūsų gyvenimo patyrimas priklauso tik nuo jūsų proto turinio. Kad ir kokį savasties jausmą apsibrėžtumėte, būsite įstrigę toje savastyje. Jeigu save laikysite atskiruoju aš, būsite įstrigę tame aš. Ir todėl jau pats šis būdas, kuriuo save apsibrėžiate, atima jūsų laisvę. Galite save apsibrėžti tokiu būdu, kad galvojate, jog turite laisvę, nes šioje pasaulėžiūroje, kurią apsibrėžėte, galvojate, jog galite daryti ką norite. Galvojate, jog visiškame savanaudiškume, visiškame kitų gyvybės formų nepaisyme, įgyjate visišką laisvę. Tačiau tai yra iliuzija, o kodėl tai yra iliuzija?
Na, tai yra viena iš esminių mįslių Žemėje. Tai yra iliuzija, nes realybėje visa gyvybė yra viena. Kaip kiti mokytojai sakė, pažvelkite į šį teiginį: „Tiktai Brahmanas yra tikras, o pasaulis yra iliuzija.“ Bet jeigu tik Brahmanas egzistuoja, tuomet nėra nieko, kas būtų už Brahmano ribų, tad pasaulis taip pat privalo būti Brahmanas, tai reiškia, jog viskas yra viena susietojoje kilmėje, apie kurią taip seniai kalbėjo Buda.
Realybė yra, kad viskas yra sukurta iš Kūrėjo esybės, ir todėl viskas yra viena Kūrėjo esybėje. Ir todėl iliuzija arba įspūdis, arba pasaulėžiūra, arba patyrimas, kad esate atskira būtybė, kuri gali daryti ką nori, tegali būti iliuzija. Ši iliuzija neegzistuoja jokioje realybėje. Ši iliuzija egzistuoja tiktai prote, savimonę turinčių būtybių prote, kurios pasirinko įžengti į atskirties iliuziją, užuot pasilikusios vienovės ar bent jau susietumo realybėje.
Savo gyvenimą pradedate būdami susieta būtybe. Tai yra natūrali būsena. Jūs tuomet galite plėsti savo susietumo jausmą, kol peržengiate tam tikrą slenkstį ir dabar jūsų susietumas sklandžiai pereina į vienovės jausmą, kuris tuomet pereina, ne į vienovės jausmą, bet į vienovės patyrimą. Tačiau kadangi egzistuoja laisva valia, savimonę turinti būtybė turi teisę pereiti į kitokią sąmonės būseną, kurioje ji savęs nelaiko vienovėje su Gyvenimo Upe. Nes net kai pradedate savo kelionę 48 lygmenyje tokioje planetoje kaip Žemė, kaip paaiškinome, jūs turite tam tikrą pojūtį, kad esate susieti su Gyvenimo Upe. Galite to nevadinti Gyvenimo Upe, galite į tai šitaip nežiūrėti, tačiau jūs vis dar turite tam tikrą pojūtį, kad esate su kažkuo susieti, ir yra tik vienas dalykas, su kuriuo jūs galite būti susieti, su Gyvenimo Upe, kuri buvo sukurta iš visų būtybių, kurios transcenduoja save, grįždamos į, o tiksliau, judėdamos į tą Kūrėjo sąmonės būseną.
Kas yra tikroji vienovė?
Tad nėra jokios laisvės už vienovės ribų, ir tai pareikalaus tam tikrų apmąstymų tiems, kurie yra pasiryžę spręsti šią regimą mįslę. O tokioje planetoje kaip Žemė, tam yra reikalingi ypatingi apmąstymai, nes labai gerai žinote, būdami dvasingais žmonėmis, kad egzistuoja toks dalykas, vadinamas kolektyvine sąmone, masine sąmone. Ir egzistuoja tos puolusios būtybės, kurios rodys į šią būseną Žemėje ir sakys: „Na, jeigu kalbate apie vienovę, tuomet tai tikrai privalo būti vienovė, kad jūs sekate kolektyvine sąmone.“ Jūs visi užaugote to nežinodami, jūsų tėvai to nežinojo, dažnai ir jūsų visuomenė to nežinojo, tačiau jūs visi buvote auklėjami sekti kolektyvine savo šalies sąmone. Tačiau tai nėra vienovė, kadangi kolektyvinė sąmonė Žemėje egzistuoja už šio atskirties iliuzijos šydo, tad jums buvo diegiama sekti kolektyvine sąmone, kuri yra atskirties būsenoje. Tačiau tai nėra vienovė, nes kas yra vienovė?
Na, pati aukščiausia vienovės būsena yra Kūrėjas. Ar matote nors vieną visuomenę Žemėje, kuri turėtų šią koncepciją, jog ji mano judanti link vienovės su Kūrėju? Ne. Visos visuomenės Žemėje apsibrėžia save kaip egzistuojančias atskirai nuo kitų visuomenių. Būtent dėl to Žemėje egzistuoja konfliktai. Turite lokalizuotą vienovės jausmą vienoje šalyje, kuri sako: mes esame amerikiečiai, mes esame rusai, mes esame anglai, ir tai yra vienovė – būti tokiais kaip mes. Tačiau, žinoma, kitos šalys apibrėžia vienovę kitaip, tad tarp jų atsiranda konfliktas, ir tai negali būti aukščiausia vienovė. Tai yra lokalizuotas vienovės jausmas, paremtas atskirties iliuzija, ir todėl tai nėra tikroji vienovė.
Kas yra tikroji vienovė? Na, tai yra suvokimas, kad Žemė yra viena planeta milžiniškoje visatoje. Pažvelkite, kaip šis naujausias kosmoso teleskopas išplėtė astronomų viziją, ir jie yra tokie priblokšti to, ką pamatė, nes tai neatitinka jų branginamos paradigmos. Nuolatos matote, kokioje didžiulėje esate visatoje. Žinote, kad egzistuoja gravitacijos jėga, ar bent jau tai, ką mokslininkai vadina gravitacijos jėga, kuri viską jungia visatoje. Ir jūs iš tiesų žinote, iš savo mokslo, kad jūsų Žemė nėra atskiras darinys. Jūs esate susieti su visuma.
Žemė plaukia su visuma, visatai plečiantis. Žemė yra traukiama kartu kažkokios jėgos, kuri verčia visatą plėstis. Mokslininkai galvoja, kad tai yra gravitacija, ar kad ir ką jie galvotų, tačiau jie neatrado, kas yra ši jėga. Tačiau iš tiesų tai yra, ką galėtume pavadinti suvienijančia jėga, ir ją taip pat galėtume vadinti Gyvenimo Upe, Šventąja Dvasia, Budos Prigimtimi. Ir net jeigu visi žmonės Žemėje galėtų sutarti, ką reiškia būti žmogumi, tai vis tiek nebūtų vienovė, nes negalite vienovės pasiekti žiūrėdami vien į planetinį lygmenį.
Ji yra tokia lokalizuota, tokia neįtikėtinai lokalizuota, ir todėl jums reikia pripažinti, kai tampate dvasingu žmogumi, kuris suvokia, jog yra daugiau, ką galima suprasti apie gyvenimą nei tai, ką jums pasakojo darželyje ar per tikybos pamokas, turite suvokti, kad turite pažvelgti už šios lokalios perspektyvos. Turite pamatyti, kad yra kažkas daugiau virš Žemės. Yra kažkas už materialaus spektro ribų. Ir kai pradedate mąstyti, kas tai galėtų būti, suvokiate, jog egzistuoja kitos savimonę turinčios būtybės, kurios nėra varžomos fizinių kūnų fizinėje Žemės oktavoje. Ir jeigu norite pasiekti vienovę, kalbėti apie vienovę, jums reikia užmegzti ryšį su tomis būtybėmis, nes būtent jos šiuo metu formuoja tą vienijantį Gyvenimo Upės judėjimą.
Kūrėjo sąmonės pasiekimas
Ir čia yra dar viena dilema, kuri iškyla kai kurių žmonių protuose, kurie sakys: „Na, regis, kad egzistuoja kažkokia kosminė jėga, kuri visus traukia į vienovę, Dievo iškvėpimas ir įkvėpimas, tad Dievas traukia viską atgal į save. O tai turi reikšti, kad galiausiai išnyksite kaip individuali būtybė, kai sugrįšite į vienovę.“ Ir būtent taip atrodo būtybei, kuri yra įstrigusi atskirtyje. Ir, žinoma, galėtume paklausti: bet ar čia nėra tiesos grūdo? Na, taip. Kai esate įtraukiami į vienovę, atskirasis aš išnyksta ir jo nebelieka. Tačiau jūsų tikrasis aš, jūsų AŠ ESU Esatis, toje Esatyje įtvirtintas individualumas, neišnyksta, kai esate vienovėje, nes net kai šis jūsų Kūrėjo sukurtas kūrinys bus pasiekęs savo galutinę išraišką, nebus taip, kad visos savimonę turinčios būtybės išnyks atgal į Kūrėją.
Vietoj to, visos savimonę turinčios būtybės, kurios ryžosi pasinaudoti joms suteikta galimybe, bus pasiekusios Kūrėjo sąmonę. Ir, žinoma, tuomet žmonės sakys: „Bet ką tai reiškia?“ Na, tai reiškia, kad kai pasiekiate Kūrėjo sąmonę, galite pasirinkti, ar norėtumėte sukurti savo formų pasaulį. „Na“, sakys žmonės, „ar tai tuomet reiškia, kad egzistuoja ir kiti formų pasauliai, kitos visatos be mūsų?“ Na, žinoma, kad egzistuoja. „O kiek jų yra“, klaus jie. Ir atsakymas yra, tai yra toks didžiulis skaičius, kad jo neįmanoma suvokti su ta sąmone, kurią žmonės gali pasiekti Žemėje.
Nei pradžios, nei pabaigos
Egzistuoja nesuvokiamas skaičius visatų, jų visą laiką yra sukuriama vis daugiau ir daugiau. Ir tuomet žmonės sakys: „Bet kaip visa tai prasidėjo? Kada visa tai prasidėjo? Juk turėjo būti pradžia. Turėjo būti toks laikas, kai nebuvo formų pasaulio, o tuomet užgimė pirmasis formų pasaulis, ir kaip tai įvyko? Iš kur tai atsirado? Iš kur atsirado pirmasis kūrėjas?“ Tačiau tai yra klausimai, kurie kyla iš atskirties proto, mūsų taip vadinamo linijiško proto.
Linijiškas protas žiūri į Gyvenimo Upę, ir kai mes jums duodame Gyvenimo Upės koncepciją, kuri teka, linijiškas protas nori sakyti: „O kada prasidėjo tekėjimas? Kada Gyvenimo Upė pradėjo tekėti? Kas buvo iki Gyvenimo Upės, kai nebuvo tekėjimo?“ Ir mes jums davėme mokymus, kad buvo laikas, kai buvo tik Kūrėjas, Kūrėjas sukūrė tuštumą, išprojektavo sferą tuštumoje, išprojektavo formas toje sferoje. Tad jūsų formų pasaulis iš tiesų turėjo pradžią, tačiau visas kūrimo procesas niekada neturėjo pradžios. Ir galite sakyti, kodėl yra verta jums tai kontempliuoti? Na, vertė yra tame, kad jeigu norite prisijungti prie Gyvenimo Upės, jums reikia atrasti būdą neutralizuoti savo asmeninį, individualų linijišką protą. Kadangi linijiškas protas nepaliaus kelti visų šių klausimų, siekdamas jus įtraukti į samprotavimus: „Bet kada tai prasidėjo? Kas buvo iki tol? Kokia yra viso to priežastis? Juk turėjo būti toks laikas, kai nieko nebuvo.“
Tačiau niekada nebuvo laiko, kai nieko nebuvo. Buvo laikas, kai jūsų formų pasaulis neegzistavo. Buvo laikas, kai jūsų Kūrėjas sukūrė tuštumą, ir toje tuštumoje nieko nebuvo, o tiksliau nebuvo jokio daikto, kadangi dar nebuvo apibrėžtos jokios formos. Tačiau kūrinija egzistavo dar iki jūsų, o iki to laiko egzistavo kita kūrinija. Ir ateina momentas, kuomet, kai žiūrite į tai iš linijiško proto, matote, jog linijiškas protas nesugeba su tuo susidoroti. Jis negali vis grįžti atgal į kažką, kas buvo anksčiau. Jeigu vis galvosite, kad turėjo būti absoliuti pradžia, ir vis galvosite, kad, na, iki šito turėjo būti kažkas, o tuomet buvo šitai, tačiau iki to turėjo būti dar kažkas, ir vis grįžinėsite atgal, ateis momentas, kai linijiškas protas nesugebės su tuo susidoroti.
Tai yra tobulas pavyzdys, ką mes mėginome paaiškinti apie jūsų atskirąsias savastis. Atskirosios savastys projektuoja, kad egzistuoja problema, kurią privalote išspręsti. Linijiškas protas yra atskiroji savastis. Jis projektuoja: „Bet juk turėjo būti pradžia, kada buvo pradžia? Kas buvo iki pradžios?“ Tačiau galite eiti vis toliau į praeitį. Kodėl? Todėl, kad esate laike ir erdvėje, ir neturite neriboto laiko ir erdvės, kad grįžtumėte vis labiau į praeitį, kuri buvo iki tol. Tai yra tas pats, kaip kalbėjome anksčiau, kad jeigu pradėsite skaičiuoti: vienas, du, trys, keturi, galėsite skaičiuoti amžinai, išskyrus tai, kad negalite amžinai skaičiuoti, nes neturite amžinybės šiame gyvenime.
Tačiau teoriškai galėtų atsirasti žmogus, kuris būdamas dešimties metų nuspręstų: „Aš dabar pradėsiu skaičiuoti ir skaičiuosiu visą savo likusį gyvenimą.“ Ir šis žmogus galėtų suskaičiuoti iki labai didelio skaičiaus, tačiau jis negalėtų suskaičiuoti didžiausio skaičiaus, kadangi nėra jokio didžiausio skaičiaus. Matote, galite būti įstrigę šiame linijiškame prote visą savo likusį gyvenimą, uždavinėdami visus šiuos klausimus. Tačiau jie neturi jokio atsakymo, ir jūs niekada nerasite absoliučios pradžios, iš dalies dėl to, kad turite ribotą laiką, tačiau iš tikrųjų dėl to, kad nebuvo jokios absoliučios pradžios.
Ko jūs norite?
Sprendimas šiai mįslei nėra išspręsti mįslę tame sąmonės lygmenyje, kuriame mįslė buvo apibrėžta, bet išeiti iš tos atskirosios savasties, kuri projektuoja mįslę, ir tiesiog pasakyti: „O kam man reikia žinoti, kaip visa tai prasidėjo, jeigu tiesiog galiu įšokti į tėkmę ir plaukti su upe, ir jausčiau daug didesnę laisvę ir malonumą plaukdamas su upe, nei tiesiog stovėdamas ant kranto ir svarstydamas, iš kur atsirado ši upė?“
Tad klausimas, kurį turėtumėte sau užduoti, yra toks: „Ar noriu aukščiausio supratimo su linijišku protu, o gal noriu patirti plaukimą su Gyvenimo Upe?“ Ko reikia, kad galėtumėte plaukti su upe? Tiesiog šokite į ją. Bet kol stovėsite tenai krante, laikydamiesi įsikibę šios dilemos, kurią norite išspręsti prieš įšokdami, na, negalėsite įšokti, tiesa? O ką darys upė? Ji toliau tekės. Ar pakenkiate upei neįšokdami? Ne. Ar pakenkiate sau neįšokdami? Taip. Galbūt ne iš atskirosios savasties perspektyvos, bet iš aukštesnės perspektyvos jūs kenkiate sau.
Pakilimo iš Žemės srautas
Kaip aš tapau Laisvės, Septintojo Laisvės Spindulio Žemei atstovu? Aš įšokau į tą savitą Gyvenimo Upės srovę, kuri yra Septintasis Laisvės Spindulys. Kaip galėjau į tai įšokti? Na, todėl, kad pakilau iš Žemės. Kaip aš pakilau iš Žemės? Įšokdamas į šią srovę Gyvenimo Upėje, kurią Žemėje sukūrė visi tie, kurie pakilo anksčiau. O dabar, žinoma, jūs sakysite linijišku protu: „Aha, Sen Žermenai! Tu sakai, kad buvo laikas, kai dar niekas nebuvo pakilęs iš Žemės.“ Žinoma, kad sakau.
Jūs esate formų pasaulyje, kuris turėjo pradžią. Taip, jūsų formų pasaulis turėjo pradžią. Formų pasaulis kaip aukštesnė realybė neturėjo pradžios. Visada egzistavo formų pasaulis. Visada egzistavo tėkmė, kadangi formų pasaulis niekada nėra statiškas. Jis nuolatos transcenduoja save, ir kai vienas formų pasaulis pasiekia savo paskutinį ciklą, yra sukuriamas kitas arba daug kitų, ir visada taip buvo. Niekada nebuvo laiko, kai tai prasidėjo. Tačiau buvo laikas, kai Žemė buvo sukurta Elohimų savo tyroje būsenoje. Į įsikūnijimą Žemėje nusileido gyvybės srautų banga, o po kurio laiko, tiesą sakant, praėjus nemažai laiko, pirmoji būtybė pakilo iš Žemės.
Tai, žinoma, anais laikais padaryti buvo lengviau, nes Žemė buvo natūrali planeta. Ir vis dėlto, pirmoji būtybė pakilo, tuomet kita pakilo, vis daugiau ir daugiau pakilo, ir per labai ilgą laiko tarpą pakilo daug būtybių ir sukūrė šį momentumą, šią pakilimo iš Žemės Gyvenimo Upę. O tuomet atėjo antroji gyvybės srautų banga, trečioji ir ketvirtoji, ir ketvirtojoje staiga atsirado daugiau žmonių, kurie nesugebėjo pakilti, ir tai galiausiai atvedė prie žemyn traukiančio sūkurio, kuris baigėsi tuo, kad čia buvo leista įsikūnyti puolusioms būtybėms, ir tuomet Žemė nustojo būti natūralia planeta. Tapo sunkiau pakilti iš Žemės, tačiau tai vis dar buvo įmanoma, iš dalies dėl to, o tiksliau, didele dalimi dėl to, kad tiek daug būtybių pakilo, kol Žemė tebebuvo natūrali planeta. Ir buvo sukurta ši srovė Gyvenimo Upėje, ir ši srovė nė kiek nesusilpnėjo dėl to, kad Žemė tapo nenatūralia planeta.
Tik įvyko taip, kad žmonėms įsikūnijime tapo sunkiau susiderinti su ta srove, tačiau srovė vis dar čia tebėra. Ji vis dar tebėra labai galinga. Ji padidėja kiekvieną kartą, kai būtybė pakyla iš Žemės. Ką aš padariau, aš tik įšokau į tą Gyvenimo Upės srovę. Būtent taip pakilau. Būtent taip pakilo Jėzus. Būtent taip pakilo Gautama. Būtent taip visi, kurie kada nors pakilo, tai padarė. Tai įvyko ne dėl to, kad būčiau buvęs kažkuo labai ypatingas, labai pažengęs, ir būtent dėl to pakilau. Ypač ankstesnėse dispensacijose, yra daug, daug pakylėtųjų mokytojų mokinių, kurie turi šį stabmeldišką požiūrį, kad Sen Žermenas turėjo būti labai ypatingas, ir jie žiūri į jo ankstesnius įsikūnijimus ir į tai, kad jis pakilo, ir kad jis buvo Europos Stebukladarys, o dabar jis yra Laisvės Dievas Žemei. Tad jis tikrai buvo daug ypatingesnis už mane. Bet pamąstykite apie tai.
Pakylėjimo proceso lygybė
Koks yra reikalavimas, norint įšokti į Gyvenimo Upę, kurią savo pakylėjimu sukūrė visos čia anksčiau atėjusios būtybės? Reikalavimas yra ryžtis paleisti viską savo keturiuose žemesniuosiuose kūnuose. Savo emocijas, surištas su Žeme, žinoma, savo fizinį kūną, savo emocijas, savo mintis, surištas su Žeme, savo tapatumo jausmą, surištą su Žeme. Turite visa tai paleisti. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad kai pakylate, jūs stovite tenai – netgi nėra prasmės sakyti, kad stovite, nes esate be fizinio kūno, tačiau kartais mes naudojame tuos įvaizdžius, kad galėtumėte geriau įsivaizduoti.
Tad štai jūs tenai esate kaip Sąmoningasis AŠ, kuris, kaip mes sakėme, yra kas? Grynoji sąmonė. Tai reiškia, kad nėra jokio tapatumo identiteto kūne, nėra jokių minčių mentaliniame kūne, jokių jausmų šablonų. Jūs esate tiesiog grynoji sąmonė. Ir mano Sąmoningojo AŠ grynoji sąmonė nėra toliau pažengusi už jūsų Sąmoningojo AŠ grynąją sąmonę. Aš grįžau į tą būseną, nustojau save laikyti tuo, kuo buvau savo paskutiniame įsikūnijime ar kuo buvau ankstesniuose įsikūnijimuose Žemėje. Atidaviau tai, leidau mirti, atidaviau visą tapatumą, kurį turėjau, susijusį su Žeme. Buvau toje pačioje grynoje būsenoje kaip buvo jūsų Sąmoningasis AŠ, kai nusileido, ir kaip bus jūsų Sąmoningasis AŠ, kai pakilsite. Nėra absoliučiai jokios prasmės sakyti, kad mano Sąmoningasis AŠ turėtų būti labiau pažengęs ar išmintingesnis už jūsų. Aš tiesiog įšokau.
Visgi tikslumo dėlei reikėtų pasakyti, jog tai nereiškia, kad visi yra tokie patys kai pakyla, kadangi, kaip paaiškinome, jums įsikūnijant Žemėje, jūsų AŠ ESU Esatis mokosi iš jūsų patirčių, ir tai nueina į jūsų kauzalinį kūną ir, žinoma, skirtingos būtybės naudojasi savo laisva valia skirtingais būdais. Gali būti taip, žinoma, ir taip ir būna, kad vieno žmogaus AŠ ESU Esatis gali būti pasiekusi aukštesnį lygmenį už kito, priklausomai nuo to, kaip jūs išnaudojote galimybę būti įsikūnijime. Ir vis dėlto, AŠ ESU Esatis nesilygina su kitais dualistiniu būdu, tad, vėlgi, yra beprasmiška visa tai sakyti. Kai kurie mokiniai tarsi galvojo, kad: „Sen Žermenui arba Jėzui buvo lengviau pakilti nei bus man“, bet tai tiesiog nėra tiesa.
Mes visi esame lygus prieš pakylėjimo įstatymą. Mes visi turėjome sekti tuo pačiu procesu. Mes visi turėjome viską paleisti, tad kai pradedate šitai kontempliuoti, suvokiate kai ką labai gilaus. Jūs iš tiesų suvokiate, kad neprivalote būti kažkuo ypatingi iš žemiškos perspektyvos, kad galėtumėte įšokti į Gyvenimo Upę. Jums, tiesą sakant, reikia nustoti save laikyti kažkuo ypatingais, kad galėtumėte įšokti į Gyvenimo Upę. Ir kai pažvelgiate į Žemę, jūs čia matote įdomų reiškinį.
Poreikio būti ypatingu transcendavimas
Matote, kad, visų pirma, jūs, žinoma, matote puolusias būtybes, kurios visada mėgina išsikelti save į ypatingumo statusą, ir puolusios būtybės labai dažnai būna nejautrios gyvybei, jos naudojasi valdžia ir visais tais dalykais. Tačiau taip pat matote, kad yra žmonių, kurie nėra puolusioje sąmonėje arba jie transcendavo puolusią sąmonę, ir todėl jie tapo dvasiniais mokytojais, įvairiais dvasiniais guru. Ir kai pažvelgiate į dvasinius judėjimus, į tenai egzistuojančius dvasinius guru, matote, kad beveik visi judėjimai skelbiasi esantys kažkuo ypatingi. Tai dažnai yra paremta šiuo galvojimu, jog guru pasiekė tam tikrą aukštą ypatingą lygmenį ir, kaip sakėme, čia egzistuoja tam tikra mįslė, nes kaip gi patrauksite žmonių dėmesį, jeigu neteigsite, kad galite kažką dėl jų padaryti, ko jie nori.
Tačiau čia noriu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad jeigu matote dvasinį guru, kuris teigia, jog yra ypatingas, arba leidžia savo mokiniams projektuoti, kad jis yra ypatingas, tas asmuo, kad ir kokius teiginius jis būtų išsakęs, nėra įšokęs į Gyvenimo Upę. Kad ir ko jis bemokytų, kad ir kokią regimą galią jis galėtų turėti, priversdamas žmones parkristi, nualpti, drebėti ar kad ir kas tai būtų, tai neateina iš Gyvenimo Upės. Iš kur tai ateina? Na, iš žemesnių karalijų, iš astralinės plotmės, iš mentalinės, ar kad ir iš kur tai ateitų. Bet matote, kai iš tiesų pasiekiate aukštesnius sąmonės lygmenis, pradėdami artėti prie 144 lygmens, jūs nebelaikote savęs ypatingais. Kodėl nebelaikote? Nes ką gi reiškia pasiekti aukštesnius sąmonės lygmenis? Tai reiškia, kad pradedate ne tik suprasti, bet ir patirti visos gyvybės vienovę. Ir kai patiriate visos gyvybės vienovę, šie dualistiniai vertybiniai vertinimai, kuriuose kažkas yra labiau ar mažiau ypatingas, labiau ar mažiau pažengęs, – jie tiesiog išnyksta.
Jūs netgi nebelaikote savęs ypatingu, nes įveikėte šią dualistinę sąmonę. Kitaip tariant, nelaikote savęs ypatingu, nes nematote savęs ypatingu. Tai tiesiog nunyksta ir jūs apie tai daugiau net nebegalvojate. O priežastis, kodėl tai yra svarbu, yra ta, kad jums visiems reikia suprasti, jog neprivalote tapti kažkuo ypatingu pagal kokį nors standartą šiame pasaulyje, kad galėtumėte įšokti į Gyvenimo Upę, kad galėtumėte atsiverti Gyvenimo Upei.
Ar esate pasiruošę atsiverti Gyvenimo Upei?
Mes labai gerai suprantame šią mįslę, kurią jums visiems, kurie esate mūsų tiesioginiai mokiniai, iškeliame. Ar suprantate mįslę, kurioje esate? Jūs čia sėdite. Klausotės žmogaus, kuris priima diktavimą iš pakylėtojo mokytojo. Tikite, kad šis pasiuntinys yra pasiuntinys, o aš esu per jį kalbantis pakylėtasis mokytojas. Žinote, kad ne visi tai daro. Dauguma jūsų suvokiate, kad jūs negalėtumėte to daryti. Jūs patiriate Gyvenimo Upės tekėjimą per šį pasiuntinį ir galite galvoti: „Na, jis gali daryti kažką, ko aš negaliu, tad jis turi būti ypatingas, lyginant su manimi. Galbūt jis įgijo gebėjimą atsiverti Gyvenimo Upei, bet aš neturiu to gebėjimo, nes nesu tame lygmenyje. Dar nėjau keliu 47 metus. Neišlaikiau visų šitų iniciacijų. Nebuvau apmokomas būti pasiuntiniu.“
Visa tai niekaip nėra susiję su atsivėrimu Gyvenimo Upei. Ką mes sakėme, ką sakė kiti mokytojai šiomis ankstesnėmis dienomis? Gyvenimo Upė nepaklūsta šio pasaulio regimybėms. Jeigu manote, kad turite būti ypatingi, turite eiti šiuo iniciacijų keliu, kad atsivertumėte Gyvenimo Upėje, jūs vis dar tebesate įstrigę šiame išoriniame, linijiškame mąstyme. Kuo gi šis pasiuntinys yra ypatingas? Na, jis pamatė šio mąstymo iliuziją ir nusprendė, jog kad ir kaip jis bežiūrėtų į save, kad ir ką jis begalvotų, ar yra vertas ar ne, jis ryšis atsiverti Gyvenimo Upės tekėjimui. Ir, vėlgi, nėra taip, kad turite daryti tą patį, ką daro pasiuntinys. Tačiau jūs galite nuspręsti atsiverti Gyvenimo Upei. Nėra nieko, kas trukdytų jums tai padaryti, tik jūsų pačių noras arba nenoras atsiverti.
Žinoma, jūs turite atskirąsias savastis, galbūt tam tikras atskirąsias savastis, kurios jus blokuoja. Galbūt šis pasiuntinys kažkada anksčiau įveikė tas atskirąsias savastis. Tačiau net ir tai nėra, vis tiek nėra, kažkas, kas tai padarytų jums neįmanoma, nes jūs galite naudotis mūsų mokymais atpažinti tas atskirąsias savastis, paleisti jas ir tuomet būsite laisvi tenai stovėti, pažvelgti į Gyvenimo Upę ir nuspręsti: „Šoksiu į ją ar laikysiuosi įsikibęs į tai, kad ir kas tai būtų, į ką laikausi įsikibęs?“ Sprendimas yra jūsų, aš tik atkreipiu jūsų dėmesį į tai, kad jeigu turite savo prote šį mechanizmą, kuris galvoja, kad: „Taip, galbūt kada nors ateityje, kai būsiu toliau pažengęs, kai būsiu išlaikęs daugiau iniciacijų, tuomet galėsiu atsiverti Gyvenimo Upei“ – visa tai yra atskirosios savastys.
Ir, žinoma, jūs turite laisvą valią, jūs turite teisę leisti šioms atskirosioms savastims jus riboti. Visgi kai kurie iš jūsų, noriu atkreipti jūsų dėmesį, turite baimę, kas gali nutikti, jeigu atsiversite tėkmei. Kiti mokytojai apie tai kalbėjo, apie šią patirtį, kai buvote persekiojami ankstesniuose gyvenimuose ar net ir šiame gyvenime, kai patekote į bėdą viešai kalbėdami. Tačiau tai, vėlgi, yra kažkas jūsų prote, ką jūs galite pamatyti ir paleisti.
Daugelis jūsų, kaip mes sakėme, jau esate patyrę atsivėrimą Gyvenimo Upei. Ir kai jau kartą esate tai patyrę, žinote, jog tai yra įmanoma. Tereikia tik ir vėl jai atsiverti. Ir viena iš didžiausių kliūčių vėl jai atsiverti yra išorinis protas, linijiškas protas, kuris dabar nori analizuoti: „O, kas įvyko? Kaip kiti žmonės reagavo? Ar turėjau tai sakyti? O gal turėjau sakyti tai?“
Perjunkite savo protą
Tačiau, kaip mes taip pat sakėme, tai yra visiškai nereikalinga. Štai ką jums čia siūlau: perjunkite savo protą. Mąstykite apie šį pokytį, kol galėsite iš tiesų jį atlikti. Koks yra Gyvenimo Upės tikslas? Tikslas yra parodyti žmonėms, pademonstruoti žmonėms, padėti jiems patirti, kad egzistuoja realybė – galite kalbėti apie iliuziją arba Mają, ir sakyti, kad dauguma žmonių yra įsupti šio Majos šydo – o Gyvenimo Upė, kai ji per jus teka, pademonstruoja, kad už šydo egzistuoja realybė. Yra kažkas už šydo. Štai koks yra tikslas.
Kokia gi yra prasmė paimti sąmonę, kuri kuria šydą, kuri sudaro šydą, puolusių būtybių standartą, šias regimybes pasaulyje, šį kultūrinį sluoksnį, ir naudotis tuo analizuojant Gyvenimo Upės reiškimąsi. Galite atlikti pokytį savo prote ir tarti: „Man nereikia analizuoti to, kas įvyko. Man tiesiog reikia laukti sekančios galimybės, kai galėsiu atsiverti Gyvenimo Upei ir leisti jai per mane tekėti. Ir kad ir kas būtų išreikšta, bus tai, ką Upė norėjo išreikšti, ir man nėra būtina žinoti savo išoriniu protu, kodėl Gyvenimo Upė tai pasakė tam konkrečiam žmogui. Man nereikia žiūrėti, kaip žmogus sureagavo į tai, kas buvo pasakyta, ir tuomet nuspręsti: ‘O, daugiau nebegaliu to daryti’.“
Nėra jokio reikalo vertinti
Ar pradedate suvokti, ką mėginu pasakyti? Jaučiu, kad dauguma jūsų to nesuvokiate, tad leiskite man šiek tiek atsitraukti ir pažiūrėti, ar nėra kito būdo išreikšti tai žodžiais. Majos šydas iš tiesų turi tik vieną funkciją – paslėpti realybę, kad egzistuoja kažkas už šydo. Majos šydas turi funkciją, kad jis nudažo viską, ką jūs matote, kai esate šydo viduje. Majos šydas taip pat jums suteikia tam tikrą realybės pojūtį tam, ką jūs matote šydo viduje. Viskas yra iliuzija, bet kadangi jūs žiūrite į tai iš vidaus, jūs patiriate tai kaip tikrovę. Būtent dėl to žmonės yra įstrigę iliuzijoje, Majoje, apie kurią kalbėjo Buda, kuri kelia kančias. Majos šydas turi funkciją, kuri jus verčia viską vertinti, remiantis standartu, kurį šydas apibrėžia kaip tikrovę.
Ir kaip matote Žemėje, yra šalių, kurios apibrėžia realybę vienu būdu, o kitos ją apibrėžia kitu būdu. Egzistuoja religijos, kurios apibrėžia, kad jos turi aukščiausią realybę, o kitos religijos apibrėžia, kad jos tai turi. Matote, kad nėra vieno realybės apibrėžimo, kai esate šydo viduje. Tačiau yra daug žmonių, kurie mano, jog turi aukščiausią realybę, ir būtent tai laiko žmones įstrigusius.
Ir štai jūs čia, jūs dabar esate pakylėtųjų mokytojų mokinys. Jūs girdite šią Gyvenimo Upės koncepciją. Jūs turite visus tuos mokymus, kuriuos mes perdavėme. Tačiau vis dar tebeegzistuoja šis sluoksnis, kuris verčia jus viską vertinti. Galvojate, kad taip pat turėtumėte vertinti ir Gyvenimo Upę ir kaip ji per jus teka. Ir štai jūs čia, jūs atveriate savo protą, Gyvenimo Upė teka per jus, jūs kažką pasakote kitam žmogui. O tuomet tekėjimas baigiasi ir dabar jūs įeinate į šį vertinimą išoriniu protu apie tai, kas nutiko, kas buvo pasakyta. Jūs galite tai kurį laiką daryti, net ir ilgą laiko po to, kai tai įvyko. Tačiau ką jūs darote? Jūs paimate iliuziją ir projektuojate ją ant realybės, kuri per jus teka. Ir būtent tai mes visi mėginome pasakyti šioje konferencijoje. Tame nėra jokios logikos. Tai yra visiškai nereikalinga. Žinau, kad reikia šiek tiek laiko išsilaisvinti nuo šių savasčių, kurios tai ant jūsų projektuoja. Tačiau jums yra būtina pripažinti sąmoningu protu, kad visa tai yra nereikalinga.
Tad štai jūs čia. Atsiranda plyšys. Gyvenimo Upė per jus teka. Tekėjimas baigiasi. Jūs grįžtate į savo įprastinį gyvenimą ir į savo įprastinę sąmonės būseną. Tačiau galite priimti sprendimą ir pasakyti: „Aš nevertinsiu to, kas buvo pasakyta. Tiesiog lauksiu kitos galimybės, kai pajausiu, kad Gyvenimo Upė beldžiasi į mano protą ir nori per mane tekėti, ir tuomet leisiu Upei tekėti.“
Duosiu jums vieną pavyzdį. Žinote, kad pasiuntinys įrašė šiuos YouTube video. Jis pats pasakė, kad nebūtų galėjęs to padaryti prieš keletą metų, nes nebuvo pakankamai laisvas tai daryti. O priežastis, kodėl jis nebuvo laisvas, yra ta, kad po to, kai jis būtų įrašęs šiuos video ir juos tenai įkėlęs, jis tuomet būtų vertinęs ir analizavęs tai, ką pasakė: „Ar turėjau pasakyti kažką kitaip? O gal nereikėjo to sakyti?“ Ir tai tęsiasi, ir tęsiasi, ir tęsiasi, kaip jūs visi esate tai patyrę, jūsų protai gali suktis ir suktis, žiūrėdami į praeitį. Bet matote, nėra jokio reikalo vertinti. Jūs tiesiog vėl atsiveriate Gyvenimo Upės tekėjimui. O tuomet Gyvenimo Upė gali išreikšti kažką kitokio, apie ką nebuvo kalbama ankstesniame išsireiškime, nes negalite visko apimti. Aš esu pakylėtasis mokytojas, tačiau vis dar kalbu per pasiuntinį, kuris yra laike ir erdvėje. Negaliu visko aptarti viename diktavime. Būtent dėl to mes duodame laipsnišką apreiškimą.
Koncentravimasis į save
Vėlgi, ilgas mokymas, kuris gali pasirodyti sunkiai suvirškinamas, bet aš dar nebaigiau. Link ko mes jus vedėme? Ką aš iš tiesų mėginu padėti jums pamatyti? Pažvelkime į tai iš šiek tiek kitokios perspektyvos. Mes jums perdavinėjome šiuos tiesioginius mokymus per žmones, mūsų taip vadinamus pasiuntinius, dabar jau ilgą laiką. Tai prasidėjo XX-ojo amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje su Guy Ballard AŠ ESU judėjime, perėjo kelis kitus judėjimus, ir šis pasiuntinys yra vėliausia šio laipsniško apreiškimo dalis. Per šiuos daugelį metų mes matėme tam tikras tendencijas. Mes matėme daug, tiesą sakant, milijonus mokinių, kurie atrado šiuos mokymus, juos studijavo, juos taikė, kalbėjo šaukinius, jie galbūt prisijungė prie organizacijos, arba tiesiog darė tai kaip individai, studijuodami ir praktikuodami mokymus.
Mes matėme daug šių mokinių, kurie paėmė šį tikrą mūsų jiems perduotą mokymą, ir taikė jį geriausiai kaip sugebėjo, dažnai su dideliu ryžtu ir dideliu užsidegimu. Ir mes matome, kad dauguma šių mokinių padarė progresą. Tačiau net ir tarp tų, kurie padarė progresą, yra tik reliatyviai nedidelis mokinių skaičius, kurie iš tiesų peržengė tą slenkstį, kurį peržengus galime sakyti, kad jie įkūnijo Kristiškumą, jie pasiekė asmeninę laisvę, vidinę laisvę. Ir čia aš norėčiau truputį pakalbėti apie tai, kodėl tai pasiekia reliatyviai tiek nedaug mokinių? Kodėl taip yra, kad kai kurie mokiniai to nepasiekia? Kur glūdi skirtumas? Ir jūs, žinoma, galite žiūrėti į skirtingus veiksnius, tačiau egzistuoja vienas veiksnys, į kurį norėčiau atkreipti jūsų dėmesį.
Vėlgi, leiskite man pasinaudoti pasiuntiniu kaip pavyzdžiu, nes jis yra viešas asmuo, ir tuomet man nereikės taip atvirai kalbėti apie jus visus. Jeigu galėtumėte pažvelgti į šį pasiuntinį, kai jis pirmą kartą atrado pakylėtųjų mokytojų mokymus ir dvasinį kelią 1983-84 metais, pamatytumėte, kad jis buvo labai panašus į daugumą jūsų. Jis buvo labai stipriai susikoncentravęs į save, ir tai nereiškia, kad jis buvo savanaudiškas. Dauguma jūsų nesate savanaudiški, nesate egoistiški, nesate narcizai, nežeidžiate kitų žmonių, bent jau nedarote to sąmoningai ir tyčia. Galite sužeisti kitus žmones to nesuvokdami, tačiau visi žmonės yra tokioje padėtyje. Tačiau šis pasiuntinys buvo labai stipriai susikoncentravęs į save.
Ir kaip sakėme, o tiksliau, kaip sakė pasiuntinys, čia egzistuoja tam tikra mįslė. Jūs esate dvasingas žmogus, nes esate pasiryžę pažvelgti į save, ir tai beveik neišvengiamai mus visus nuveda prie to, kad tampame labai susikoncentravę į save. Vėlgi, čia nekalbame apie savanaudiškumą pagal pasaulietišką apibrėžimą. Kalbu apie susitelkimą į save, į vertinimo koncentravimąsi: „Ar pasielgiau teisingai? Ar reikėjo man tai padaryti? Ar reikėjo man tai pasakyti?“ Ir galite sakyti, kad – jeigu pažvelgtumėte į šį pasiuntinį ir į daugelį jūsų – jis turėjo tai, ką turi dauguma dvasingų žmonių, tam tikrą menkavertiškumo kompleksą, nes nebuvo visiškai tikras, kad turi teisę čia būti.
Tai yra jūsų kaip avataro gimimo traumos dalis, kadangi puolusios būtybės daro viską, ką gali, kad priverstų jus jausti, jog neturite teisės būti Žemėje. Jūs atrandate dvasinį judėjimą ir dabar siekiate pasinaudoti tuo judėjimu šiam menkavertiškumo kompleksui kompensuoti. Tai nereiškia, kad pereinate į pranašumo kompleksą. Tai nebūtinai turi tai reikšti. Yra mokinių, tam tikras mokinių skaičius, kurie pereina į šį jautimąsi pranašesniais. Tačiau šis pasiuntinys didžiąja dalimi išvengė tų spąstų, kaip ir daugelis jūsų. Jis tiesiog visą save pašventė dvasiniam keliui, turėdamas tikslą įveikti šį menkavertiškumą ir pasiekti tašką, kuriame galėtų priimti, kad: „Aš turiu teisę būti šioje planetoje“ ir daugelis jūsų galite tą patį matyti savyje.
Tuo noriu pasakyti, kad pasiuntinys buvo susikoncentravęs į save. Kad ir kas būtų nutikę, kad ir su kokia situacija jis būtų susidūręs, jis visą laiką vertino, jame buvo ši savastis, kuri vertino: „Ką tai man reiškia? Kaip kiti žmonės į mane žiūri? Kaip aš turėčiau į save žiūrėti?“ Vėlgi, tai nėra savanaudiškumas, kaip jis įprastai yra apibrėžiamas, tačiau tai yra susikoncentravimas į save, į save kaip į centrą. Jūs, kai esate šioje proto būsenoje, iš tiesų galvojate, ir šis pasiuntinys gali tai atpažinti savyje, jūs iš tiesų galvojate, kad visas pasaulis žiūri į jus, ir, beje, Dievas taip pat žiūri į jus ir: „O, dabar kai išgirdau apie šiuos pakylėtuosius mokytojus, gi tikrai pakylėtieji mokytojai žiūri į mane visą laiką. Ir jie visą laiką vertina – ar aš padariau klaidą? Ar tai nebuvo pakankamai gerai, ką padariau? Galbūt galėjau padaryti kažką kitaip?“
Tai, vėlgi, yra šis koncentravimasis į save, kadangi jūs turite atskirąją savastį, kuri galvoja, kad viskas, ką jūs darote, yra labai svarbu – yra labai labai svarbu, kad nepadarytumėte klaidos. Ar galite paimti tai, ką čia pasakiau, ar galite tai susieti su tuo, ką kalbėjo kiti mokytojai? Egzistuoja regimybė pasaulyje, kuri paslepia Gyvenimo Upę, o Gyvenimo Upės tikslas yra suteikti jums patyrimą, kad yra kažkas už regimybės ribų, ir tas kažkas yra tikresnis nei tai, ką jūs matote iš regimybės vidaus. Lygiai taip pat yra ir su koncentravimusi į save. Galvojate, jog tai yra tikra. Šis pasiuntinys pirmuosius 10-15 metų, kai pradėjo eiti keliu, galvojo, jog tai yra tikra, šis jo koncentravimasis į save. Jis galvojo: „O, El Morija visą laiką į mane žiūri, vertindamas, ar elgiuosi teisingai, ar esu geras čela ar ne, tad geriau jau sukalbėsiu daugiau šaukinių. Galėjau sukalbėti daugiau šaukinių. Kodėl to nepadariau? Turėčiau būti stropesnis.“
Ir ką visa tai padaro, tai tiesiog priverčia jus susikoncentruoti į save. Tai jus padaro įsitempusiais, neįtikėtinai įsitempusiais. Ar galite tai atpažinti savyje? Šią įtampą? Aš jūsų nekaltinu. Vienintelis mano troškimas yra pamatyti jus išsilaisvinant nuo įtampos, kaip aš tapau laisvas ir kaip pasiuntinys tapo laisvas, ir kaip jūs visi galite tapti laisvi. Matote ką padaro įtampa? Ji neleidžia jums atsiverti Gyvenimo Upei, nes jūs visą laiką nerimaujate: „Kaip aš čia pasirodysiu? Kaip aš atrodysiu kitų žmonių akyse? Kaip aš atrodysiu savo paties prote? Kaip aš atrodysiu pakylėtųjų mokytojų protuose?“
Didelė galimybė
Tad dar netgi iki atsiverdami Šventosios Dvasios arba Gyvenimo Upės tekėjimui, privalote turėti garantiją, kad tai jūsų neparodys blogoje šviesoje. Iš kur gi ateis ta garantija? Tikrai ne iš Gyvenimo Upės, nes Gyvenimo Upė sako, kad šios regimybės, dėl kurių taip jaudinatės, yra visiškai netikros. Mes norime jus išlaisvinti nuo šios iliuzijos. Bet ar suvokiate, ką sakau? Nenorite būti išlaisvinti, nes galvojate, jog yra nepaprastai svarbu toliau tokiu būdu į save žiūrėti. Ir todėl jūs iš esmės sakote Gyvenimo Upei: „Neišlaisvink manęs, palik mane ramybėje, aš kaip nors tai išsiaiškinsiu, sugebėsiu pats tai padaryti.“
Šis pasiuntinys iš tiesų galvojo, jog kadangi turi šį aukštą mokymą iš pakylėtųjų mokytojų ir visus šiuos šaukinius, kad galiausiai jam pavyks tai pasiekti. Tačiau jis pasiekė tašką, kai suvokė, jog tai nėra tikra, visa tai yra tuštybė, visa tai neturi jokios prasmės, ir būtent tuomet jis tai paleido. Ir štai tuomet jis galėjo pradėti apmokymus savo misijai. Ir visgi tai nereiškė, kad jis buvo įveikęs visą šį koncentravimąsi į save, kadangi jis vis dar tebeturėjo atskirąsias savastis iš ankstesnių gyvenimų.
Ir, vėlgi, atidžiai paklausykite, mes jūsų dėl to nekaltiname. Mes suvokiame, kad jūs visi patyrėte puolusių būtybių prievartą, ir todėl susikūrėte šias atskirąsias savastis, kad galėtumėte su tuo susigyventi. Mes tik sakome, visos šios traumos, jeigu pažvelgtumėte į pasaulį ir pažvelgtumėte į žmones, kurie patyrė traumą, gamtos kataklizmus, karus, ligas, visokiausius dalykus, jeigu nueitumėte pas šiuos traumų konsultantus, pamatytumėte, kad pagrindinis traumos poveikis yra tai, jog ji priverčia jus susikoncentruoti į save. Ir aš tiesiog atkreipiu jūsų dėmesį, kad kai žiūrite į visus šiuos daugybę dešimtmečių, per kuriuos mes perdavinėjome visus šiuos mokymus, ir pažvelgiate į visus šiuos mokinius, kuriuos mes pritraukėme, tik reliatyviai nedidelis skaičius šių mokinių pasinaudojo mokymais, kad įveiktų šį koncentravimąsi į save, o dauguma mokinių to nepadarė.
Kodėl jums tai sakau? Ar sakau tai tam, kad priversčiau jus blogai jaustis? Ne. Tai sakau tam, kad padėčiau jums suvokti, kad iš visų šių mokinių, kurie atrado pakylėtųjų mokytojų mokymus, jūs esate tie, kurie turite didžiausią galimybę įveikti šį susikoncentravimą į save. Kodėl? Na, iš dalies dėl to, kad jums buvo duoti mokymai apie atskirąsias savastis, kurių nedavė jokie ankstesni pakylėtųjų mokytojų mokymai. Tačiau kodėl jūs buvote pritraukti prie šio mokymo, prie šios dispensacijos? Kodėl jūs iš viso esate tam atviri? Todėl, kad ankstesniuose gyvenimuose jūs jau buvote priartėję prie šio taško, kuriame galite pradėti tirti šį susikoncentravimą į save ir jį įveikti.
Matote, visada egzistuoja atitikimas tarp mokymo ir kodėl esate atviri mokymui. Taip yra dėl to, kad turite realistišką galimybę pritaikyti mokymą. Kai tai paimsite, ne tik tai, ką aš pasakiau šiame diktavime, bet ir ką kiti mokytojai pasakė šioje konferencijoje, ką mes kalbėjome ankstesnėse konferencijose apie atskirąsias savastis, galėsite pradėti tai įsisąmoninti. Nes koks yra šio susikoncentravimo į save poveikis? Tai yra, kad jūs nesuvokiate, jog esate susikoncentravę į save.
Ką aš darau su šiuo diktavimu? Aš žengiu žingsnį, prie kurio mes labai laipsniškai vedėme, nes visa tai, ką mes jums davėme apie atskirąsias savastis, vedė prie šio taško, kuomet galime sakyti: Didžiausia atskiroji savastis, kurią turite įveikti, yra ši savastis, kuri jus verčia būti taip stipriai susikoncentravusiais į save kaip į atskirą būtybę, kad ir kaip į save žiūrėtumėte. Kuomet jūs žiūrite į save taip rimtai, galvojate, jog yra taip svarbu viskas, ką jūs darote, galvojate, jog galėtumėte padaryti šią siaubingą klaidą, arba galbūt jūs padarėte šią siaubingą klaidą, ir kadangi padarėte šią siaubingą klaidą, niekada negalėsite nuo jos išsilaisvinti, niekada negalėsite būti iš tiesų atpirkti, negalėsite tiesiog nuo jos nueiti.
Nuėjimas nuo savo asmeninės naštos
Galėtume sakyti, kad jūs visi nešiojatės asmeninę naštą, nuo kurios manote negalintys nueiti. Dauguma jūsų netgi nematote, kad nešiojatės šią naštą. Galbūt galėjote pamatyti kitus dalykus savo psichologijoje, kuriuos įveikėte, tačiau nematėte, kad nešiojatės šią naštą, ir jeigu pažvelgtumėte į šią naštą, pamatytumėte, kad jos apačioje yra šis įsitikinimas, jog padarėte kažką praeityje, kas jus veikia iki pat šiol, ir tiesiog negalite nuo to nueiti, nes tai iš tiesų įvyko, ir niekas negalėtų to panaikinti. Tai yra puolusios būtybės kalba. Būtent tai puolusios būtybės projektuoja į jūsų protą.
Mes jau anksčiau tai sakėme, tačiau aš dar kartą tai pakartosiu. Puolusios būtybės projektuoja melą, kad nors turite laisvą valią, galite padaryti pasirinkimą su savo laisva valia, kuris turėtų tokias pasekmes, jog niekada negalėtumėte išsilaisvinti nuo pasekmių. Kitaip tariant, jūs iš esmės galite padaryti pasirinkimą savo laisva valia, kuris suspenduotų jūsų valios laisvę, nes negalite įveikti pasirinkimo pasekmių. Tai yra melas. Tai yra esminis melas apie laisvą valią. Tačiau laisva valia, – kaip mes vėl ir vėl kartojome, ir jeigu to nepastebėjote, grįžkite ir dar kartą perskaitykite tuos diktavimus, ir pamatysite, kiek daug kartų mes tai sakėme – laisva valia yra laisva. Tai reiškia, kad galite padaryti bet kokį pasirinkimą, kokį tik norite, tačiau jūs taip pat galite panaikinti arba pakilti virš bet kokio pasirinkimo, kurį buvote padarę, padarydami sąmoningesnį pasirinkimą.
Tačiau ši asmeninė našta, apie kurią kalbu, šis susikoncentravimas į save, verčia jus galvoti, kad nors įveikėte kitus dalykus iš savo praeities, arba kitus dalykus savo psichologijoje, yra šis vienas dalykas ir šis vienas dalykas kažkokiu tai būdu skiriasi nuo tų kitų savasčių, kurias įveikėte, kadangi tai yra kažkas tokio rimto, kad negalite tiesiog į tai pažvelgti ir tarti: „Aš tiesiog tave palieku. Atsisakau mėginti išspręsti šią problemą arba kompensuoti už tai, kas įvyko praeityje. Aš tiesiog tave palieku, nes tu nesi tikras. Tu nesi aš. Aš padariau tą pasirinkimą, taip, tačiau aš netapau tavimi. Tu tiesiog esi savastis, ir aš tau leidžiu mirti.“
Galvojate, kad negalite to padaryti. Padarėte tai su kitais dalykais, tačiau galvojate, kad negalite to padaryti su šiuo dalyku. Ir būtent tai mes matėme vykstant per visus tuos dešimtmečius. Tiek daug mokinių, jie padarė progresą, bet tuomet buvo ta viena asmeninė našta, šis susikoncentravimas į save, kurio jie nesugebėjo įveikti. Jie negalėjo pro jį persilaužti. Ir būtent šis vienas dalykas, ši asmeninė našta jums trukdo iš tiesų visiškai atsiduoti į Gyvenimo Upę ir plaukti su ta upe, nes galvojate, kad negalite tiesiog įšokti į upę. Turite laikytis į tai įsikibę krante.
Tiesiog paleiskite tai!
Na, kai kurie iš jūsų eksperimentavote. Tad įsivaizduokite, kad štai čia teka Gyvenimo Upė, jūs stovite krante, o ši asmeninė našta yra medis, ir jūs laikotės apsikabinę tą medį, bet įmerkiate savo kojos pirštą į vandenį. Ir galvojate: „O, tai nebuvo jau taip labai pavojinga. O jeigu įmerkčiau visą pėdą? O taip, visai nieko. O dabar visą koją. O galbūt tiesiog turėčiau įšokti abiem kojomis? Bet jūs vis dar tebesilaikote apsikabinę medį, nes gi tikrai privalote laikytis apsikabinę tą medį. Nors ir esate dvasiniame kelyje, ir nors jie kalba apie laisvę – ne, privalau laikytis apsikabinęs medį.“
Ir kai kurie iš jūsų sugebėjote nulenkti tą medį, kad galėtumėte įšokti į upę ir netgi visa galva į ją pasinerti, ir jūs jaučiate upės tekėjimą ir galvojate: „A, aš esu Gyvenimo Upėje!“ Bet tuomet, jeigu pažvelgtumėte šiek tiek atidžiau, suvoktumėte, kad, taip, jūs esate Gyvenimo Upėje, tačiau jūs neplaukiate su Gyvenimo Upe, nes vis dar tebesilaikote įsikibę į medį. Ir ko mes visiems jums trokštame? Mes trokštame, kad pasiektumėte tą tašką, kai galėtumėte atsigręžti ir pasakyti: „O, aš laikausi į tai įsikibęs. Kodėl? Kodėl aš laikausi į tai įsikibęs?“ Ir tuomet suvokiate, kad nėra absoliučiai jokio kosminio įstatymo ir jokių aplinkybių Žemėje, kurios sakytų, jog turite laikytis į tai įsikibę. Ir štai tuomet jūs galite atsigręžti ir tarti: „O jeigu tiesiog paleisčiau? O jeigu tiesiog tai paleisčiau?“ Ir kai paleidžiate, štai tuomet jūs atsiduriate Gyvenimo Upėje, štai tuomet jūs plaukiate su Gyvenimo Upe. Ir tai yra ta kliūtis, kurią norėtume, kad jūs visi įveiktumėte. Mes norėtume pamatyti, kad kiekvienas iš jūsų įveiktumėte tą kliūtį.
Tikiuosi, kad tai, ką mes jums čia davėme, galės padėti jums bent jau įsisąmoninti tai, į ką laikotės įsikibę. Tai yra pirmas žingsnis. Ir tuomet galbūt galite sukaupti drąsą ir pažvelgti: „Kodėl aš laikausi į tai įsikibęs? Koks yra įsitikinimas, kurį apie save turiu, kuris mane verčia galvoti, kad negaliu tiesiog paleisti? Negaliu tiesiog nuo to nueiti? Negaliu tiesiog nuo to nuplaukti?“ Pamenate Jėzaus žodžius: „Šio pasaulio princas ateina ir nieko manyje neranda?“ Ką šio pasaulio princas jumyse randa? Jis randa tai, kas yra jūsų prote, ko jūs manote negalintys paleisti, štai ką randa šio pasaulio princas. Ir šio pasaulio princas karštligiškai ir su didele panika projektuoja ant jūsų, kad negalite paleisti. Galite paleisti kitus dalykus, bet šito dalyko tikrai negalite paleisti. Tačiau visa tai yra melas. Visa tai yra netikrovė.
Niekas Žemėje negali jūsų apibrėžti
Nėra jokio kosminio dėsnio, jokio Dievo įstatymo, jokio karmos įstatymo ir jokių aplinkybių Žemėje, kurios galėtų sutrukdyti jums paleisti. Ir kodėl taip yra? Todėl, kad esate Sąmoningasis AŠ. Nesate Žemės produktas. Jūsų neapibrėžia jokios sąlygos Žemėje. Kodėl pradėjau savo kalbą pasakydamas, kaip pakilau? Pakilau sugrįždamas į Sąmoningojo AŠ grynąją sąmonę. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad kai Sąmoningasis AŠ patiria save kaip grynąją sąmonę, jis patiria: „Manęs niekas Žemėje neapibrėžia. Manęs neapibrėžia fizinis kūnas, mano emociniai šablonai, mano minčių šablonai, mano tapatumo jausmas. Niekas mane neapibrėžia.“ O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad galite visa tai paleisti. Tiesiog galite tai paleisti ir jūs vis dar būsite tuo, kuo esate.
Tačiau aš kalbu apie tai, kad jūs tai galite padaryti dar iki pakildami, ir esmė čia nėra paleisti savo išorinę asmenybę ar savo tapatumo jausmą, ar mentalinius šablonus. Esmė čia nėra visa tai paleisti, nes jums reikalinga tam tikra išorinė asmenybė, kad galėtumėte save išreikšti pasaulyje. Tačiau esmė yra paleisti šią vieną naštą, kurią nešiojatės ir kuri jus verčia būti susikoncentravusiais į save. Nes kai paleisite šią naštą, tuomet jūsų keturi žemesnieji kūnai taps atviromis durimis Gyvenimo Upei tekėti per jus ir reikštis per jus.
Ir kai tai padarysite, pajausite vienovės laisvę, kurios niekada negalėtumėte jausti turėdami šią asmeninę naštą, nes pažiūrėkite, ar jaučiatės laisvi nešiodamiesi šią naštą? Ar jaučiatės laisvi, kai esate taip stipriai susikoncentravę į save ir kai visos jūsų mentalinės jėgos yra skiriamos šiems vertinimams: „Kaip aš čia atrodau?“ Nesate laisvi. Tačiau kai tai paleisite, būsite laisvi. Nors vis dar tebebūsite fiziniame kūne ir jūsų išorinė situacija nebus pasikeitusi, jūs galėsite būti laisvi išreikšti save ir leisti Gyvenimo Upei per jus tekėti be jokio analizavimo. Jūs tiesiog koncentruositės į tai, koks yra sekantis dalykas, kurį Gyvenimo Upė nori išreikšti. Nereikia žvalgytis į praeitį.
Tiesą sakant, galėtume sakyti, kad tai yra vienas iš dvasinio augimo ženklų, kad nebesižvalgote į praeitį. Žinoma, tai galima pasiekti tik tuomet, kai paleidžiate šias atskirąsias savastis, kurios visą laiką mėgina jus įtraukti į kažkokį įvykį praeityje ir sakyti, kad negalite to įveikti. Bet jūs galite. Vėlgi, galime sakyti, kad ką šio pasaulio princas ir Maros demonai ant jūsų projektuoja? Jie projektuoja ant jūsų, kad sąlygos šiame pasaulyje ir kažkas, ką padarėte šiame pasaulyje, gali jus amžinai veikti. Kitaip tariant, kažkas, ką jūs padarėte praeityje, gali jus veikti šiandien ir galės jus veikti neribotą laiką ateityje.
Bet ką mes tiek daug kartų sakėme? Žemė yra teatras, Žemė yra realybės simuliatorius, ir visas formų pasaulio tikslas yra jūsų augimas sąmonėje. Žvelgiant iš Dievo perspektyvos, iš kosminio įstatymo perspektyvos, nėra jokios sąlygos materialiame pasaulyje, kuri galėtų kada nors jus apibrėžti, kuri galėtų amžinai jus stabdyti. Tai, kas jus stabdo, tėra tai, į ką laikotės įsikibę savo prote, ir nėra nieko už jūsų proto ribų, kas galėtų sutrukdyti jums paleisti. Tai yra esminis suvokimas, kurio visos tamsos jėgos nenori, kad suvoktumėte. Kad galite nustoti žiūrėti į jas rimtai. Nustoti žiūrėti rimtai į save. Tiesiog paleiskite tai, ką jos kalba, ir tiesiog paleiskite tai, į ką laikotės įsikibę. Pasakykite man, kaip kada nors būsite laisvi nepaleisdami? Kaip galite būti laisvi, kol laikotės į kažką įsikibę? Kaip pasieksite galutinę laisvę? Viską paleidę.
Tam tikra prasme, galėtume sakyti, kad pakylėjimas yra galutinė laisvė, nes jūs paleidžiate viską Žemėje. Tačiau kaip Buda mėgino paaiškinti prieš 2500 metų ir kaip Jėzus mėgino paaiškinti, yra įmanoma būti įsikūnijime ir būti paleidus prisirišimus, kad būtumėte laisvi netgi vis dar tebebūdami fiziniame kūne, net ir būdami varžomi įvairių sąlygų, tačiau jūs būtumėte laisvi savo prote.
Tad apėjau pilną ratą. Daviau jums tai, ką norėjau jums duoti, išskyrus vieną dalyką. Noriu jums duoti savo meilę, ir yra taip primityvu sakyti tai žodžiais. Tai yra taip primityvu kalbėti apie meilę žodžiais. Tačiau tikiuosi, kad sugebėsite susiderinti su šia energijos tėkme, kurią paleidau per šiuos tariamus žodžius ir už žodžių. Tikiuosi, kad galėsite susiderinti, ir tikiuosi, kad galėsite patirti, jog aš, Sen Žermenas, myliu jus, kiekvieną iš jūsų.
Tam tikra prasme, galėtume sakyti: „Na, ar Sen Žermenas mane myli dėl to, kad esu geras mokinys, ar dėl to, kad mano, jog galiu padėti jam atnešti aukso amžių?“ Bet yra ne taip. Myliu jus dėl to, kad jūs esate jūs. Jūs esate jūs. Nereikalinga jokia kita priežastis. Matote, vėlgi, jeigu išgirstate mane sakant, kad aš jus myliu, ir jūsų išorinis protas projektuoja, ką tai reiškia? Negalite patirti. Tiesiog paleiskite ir patirkite. Tekėkite į meilės patyrimą.
Tad užsklendžiu jus Laisvės Liepsnoje, kuri AŠ ESU, tačiau Laisvės Liepsna taip pat galiausiai yra Meilė.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com