Išsilaisvinkite nuo reakcinių šablonų su puolusiomis būtybėmis
Pakylėtasis Mokytojas Padma Sambhava per Kim Michaels, 2023 metų rugsėjo 24 d. Šis diktavimas buvo perduotas konferencijoje Almatoje, Kazachstane „Būkite Gyvenimo Upe veiksme“.
AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Padma Sambhava, ir tai neturėtų jūsų stebinti, taip nuostabiai sukalbėjus mano mantrą 144 kartus, kas iš tiesų nedažnai yra daroma Žemėje. Ir vis dėlto, tai yra galinga mantra, ir jūs tikrai galite patirti jos galią sukalbėdami ją devynis kartus arba 33 kartus, arba 108 kartus. Tačiau egzistuoja ypatingas padauginimas, kurį galiu suteikti, kai sukalbate šią mantrą 144 kartus.
Susidūrimas su puolusiomis būtybėmis
Tad koks tuomet yra mano tikslas? Na, mano tikslas iš tiesų yra toliau pratęsti šį nuostabų mokymą, kurį davė Sen Žermenas, bet taip pat pratęsti tai, ką davė kiti mokytojai. Paimkime šią koncepciją, kurią davė Sen Žermenas, jog kiekvienas iš jūsų turite savastį, kuri yra labai stipriai susikoncentravusi į save. Kas iš tiesų yra šis aš, į kurį ši savastis yra susikoncentravusi? Na, tai yra tas aš, kuris yra apibrėžtas santykyje su Žeme. Ar būtumėte avataras, atėjęs į Žemę iš natūralios planetos, ar būtumėte vienas iš pirminių gyvybės srautų Žemėje, jūs suformavote savastį reaguodami į dabartines sąlygas Žemėje. Kai sakau, dabartines sąlygas, aš, žinoma, neturiu omenyje šio dabartinio momento. Tiesą sakant, turiu omenyje momentą, kai sukūrėte tą savastį, susidūrę su tomis sąlygomis.
Ir mes jums davėme šią gimimo traumos koncepciją, kuri yra tai, su kuo avatarai gali susidurti, kai pirmą kartą įsikūnija Žemėje ir susiduria su puolusiomis būtybėmis. Mes jums davėme žemiškos traumos koncepciją, kuri yra, ką patyrė pirminiai gyventojai, kai pirmą kartą susidūrė su puolusiomis būtybėmis. Nors naudojame skirtingus žodžius, procesas, žinoma, yra labai panašus, nes kas čia iš tiesų įvyksta, yra tai, kad jūs susiduriate su tam tikromis būtybėmis, ir bent kai kurios iš jų yra žmogiškuose kūnuose, tokiuose pačiuose kaip jūsų. Jūs greičiausiai nesuvokiate puolusių būtybių ir kitų oktavų – emocinio, mentalinio ir identiteto lygmens. Jūs susiduriate su šiomis būtybėmis, kurios yra fiziniuose kūnuose tokiuose kaip jūsų, jos atrodo panašios į kitus jūsų pažįstamus žmones, ir jos, iki tam tikro momento, elgėsi bent jau kažkiek panašiai į kitus žmones.
Bet dabar jūs atsiduriate situacijoje, kurioje esate fiziškai užpuolami arba kankinami šių žmonių, arba esate emociškai arba mentališkai pažeminami, išniekinami, priverčiami jaustis neadekvačiais, kvailais, ir daug kitų tokių negatyvių jausmų. Ir kas tokioje situacijoje nutinka, yra tai, kad, visų pirma, suvokiate, jog yra žmonių, kurie atrodo kaip žmogiškos būtybės, su kuriomis iki šiol buvote susidūrę, tačiau staiga suvokiate, kad jie nesielgia nė kaip vienas kitas žmogus, kuriuos jūs iki šiol buvote sutikę. O kodėl jos taip nesielgia? Todėl, kad suvokiate, jog jos neturi tokių ribų, kurias turi normalūs žmonės, ribų, ką jie gali padaryti kitiems, o tiksliau ribų, ką jie gali padaryti jums. Tad iki šiol jūs buvote susidūrę su žmonėmis, kurie laikėsi jūsų visuomenėje apibrėžtų normų, kad ir kokios jos būtų. O kas yra visuomenė? Tai yra kartu gyvenančių žmonių grupė, ir tam, kad jie galėtų kartu gyventi, privalo egzistuoti tam tikras elgesio kodeksas, tam tikrų taisyklių rinkinys, kaip žmonės vieni su kitais elgiasi. Ir dalyje šių taisyklių yra apibrėžta, kad egzistuoja tam tikri dalykai, kurių jūs nedarote būdami žmogumi.
Tai, žinoma, yra dviašmenis kardas, kaip apie tai kalbėjo kiti mokytojai. Kiekviena kultūra yra apibrėžusi, kad negalite būti dvasingi būdami žmogumi. Negalite būti atviromis durimis Gyvenimo Upei. Negalite išsiskirti iš minios įvairiais būdais. Iš vienos pusės kultūra apibrėžia, jog negalite būti Kristaus būtybe Žemėje. Tačiau iš kitos pusės kultūra apibrėžia, jog egzistuoja tam tikri dalykai, kurių negalite daryti kitiems žmonėms. Negalite jų žeisti arba naudoti prieš juos prievartos, arba jų kankinti, arba įvairiais būdais juos žeminti.
Bet dabar jūs staiga susiduriate su žmonėmis, kurie, kaip suvokiate, neturi jokių ribų. Jų pasiryžimas jus žeisti, jums kenkti, psichologiškai jus sunaikinti, iš tiesų neturi jokių ribų. Jie yra pasiruošę padaryti viską, ką tik gali sugalvoti, savo tikslui pasiekti. O tuomet jūs suvokiate, kad jų tikslas iš tiesų nėra jus nužudyti. Jų tikslas yra sunaikinti jus emociškai, psichiškai, psichologiškai, kad ir kaip jūs tuo metu tai matytumėte. Tačiau suvokiate, kad jie nori jus sunaikinti.
Jūs galite pajausti tam tikrus jausmus iš jų, kad jie jūsų nekenčia. Ir, žinoma, jūs nesugebate suprasti kodėl: „Ką aš padariau?“ Ir daugeliu atvejų, jūs galite pažvelgti į tokią situaciją kaip ši ir sakyti, kad jūs nepadarėte nieko fiziško šiems žmonėms. Kodėl jie jūsų nekenčia? Kodėl jie jus nori sunaikinti? Ir su tuo, žinoma, susidūrė daug, daug žmonių savo ankstesniuose gyvenimuose. Tai yra šis patyrimas, jog egzistuoja tam tikri žmonės, kurie neturi įprastinių ribų, ir jie turi beveik nevaržomą troškimą jums pakenkti.
Šoko būsena
Ir galite matyti, kai pažvelgiate į istoriją, kaip žmonės mėgino su tuo dorotis – su blogio problema, kaip tai yra vadinama – ir daugeliui žmonių tai ateina iš asmeninės patirties. Kai susiduriate su šia situacija, nutinka taip, kad patiriate tokį didelį šoką, jog esate visiškai prislegiami. Esate emociškai prislegiami. Esate mentališkai prislegiami. Esate prislegiami identiteto lygmenyje, nes negalite suprasti, kodėl jums tai nutiko. Dažnai jums kyla du klausimai: „Kodėl man tai nutiko? Kodėl jie man tai daro?“ Ir mes galime tai pasakyti šitaip: kai kuriais atvejais, jūs po tokios patirties paliekate įsikūnijimą. Jie, tikrąja to žodžio prasme, nužudo jūsų fizinį kūną. Kitais atvejais, jie jus kankina, ir jūs vis dar tebesate įsikūnijime, galbūt kalėjime, galbūt tiesiog esate išmetami į visuomenę, būdami labai stipriai sužeisti, tame tarpe ir emociškai. Tačiau bet kuriuo atveju, turite šiek tiek laiko po šio įvykio su tuo dorotis, mėginti atrasti būdą toliau kažkaip gyventi.
Yra daug žmonių, kurie, po tokio įvykio, iš tiesų praranda savo norą gyventi, savo valią gyventi. Jie beveik pasiduoda ir nebenori būti gyvi, nebenori būti sąmoningi. Tačiau, žinoma, fizinė oktava arba Žemės planeta apskritai yra ganėtinai negailestinga aplinka. Jūs galite norėti nebebūti įsikūnijime, ir taip, galite nužudyti savo fizinį kūną ir palikti įsikūnijimą, tačiau nespėsite apsižiūrėti ir vėl būsite grįžę kitame kūne. Galite norėti būti nesąmoningi, tačiau yra labai sunku padaryti save nesąmoningu. Kai kurie žmonės ima naudoti chemines medžiagas arba kitas priemones, tačiau kad ir ką bedarytumėte, negalite išvengti būtinybės apdoroti šį patyrimą ir kažkaip su juo susigyventi. Ir kaip jūs apdorojate patyrimą?
Na, jūs susikuriate atskirąją savastį. Jūs susikuriate pasąmonės savastį, arba, daugumoje atvejų, jūs susikuriate kelias savastis, ir vis dėlto, kalbėkime apie tai paprasčiau. Koks yra šios pasąmonės savasties tikslas, kokia yra jos funkcija? Na, galutinė jos funkcija yra padėti jums toliau būti sąmoningu, būti gyvu ir sugebėti tai pakelti. Jūs galite ištverti būti gyvu, ištverti būti sąmoningu. O tai reiškia, kad ši atskiroji savastis privalo mėginti padaryti du dalykus. Visų pirma, ji turi mėginti išstumti tą patirtį iš jūsų sąmoningo suvokimo, kad nebebūtumėte prislėgti. Tačiau ji taip pat turi mėginti paaiškinti patirtį, kad galėtumėte pakelti gyvenimą Žemėje, nepaisant to fakto, jog žinote, kad šie dalykai gali nutikti. Kuo ši savastis gali naudotis patirčiai paaiškinti? Na, tiktai tuo, kas yra prieinama toje kultūroje, kurioje ši patirtis įvyko.
Slapti puolusių būtybių kėslai
Ir būtent dėl to jūs matote, kai žvelgiate į tai istoriškai, kaip sunku žmonėms buvo suprasti šią blogio problemą. Nes kai žvelgiate į žinomą istoriją, matote, kad nė viena egzistavusi religija ar filosofija nedavė aiškaus paaiškinimo, kas yra blogis ir kodėl jis egzistuoja. O kodėl jos to nepadarė? Todėl, kad buvo paveiktos puolusių būtybių. Puolusios būtybės, kai atėjo į Žemę, jos turėjo vieną bendrą tikslą. Jos norėjo užvaldyti Žemę. Ir čia buvo trys elementai.
Visų pirma, jos turėjo nuslėpti savo pačių egzistavimą. Jos turėjo nuslėpti faktą, kad jos čia yra. Ir kad kai kurios iš jų yra fiziniame įsikūnijime, tačiau puolusios būtybės taip pat egzistuoja emocinėje, mentalinėje ir identiteto karalijose. Jos išprojektavo šias filosofijas ir religijas, arba paėmė, kas jau buvo sukurta, kai čia atėjo, ir iškraipė tai, siekdamos nuslėpti, kad egzistuoja šios būtybės, kurios fundamentaliai skiriasi nuo kitų žmonių. Kodėl šios būtybės egzistuoja, iš kur jos atėjo, kodėl joms buvo leista ateiti į Žemę, kokią jos turi psichologiją? Tačiau jos taip pat nuslėpė ir tai, kad egzistuoja kitos karalijos be fizinės – emocinė, mentalinė ir identiteto karalijos, ir kad ir tose karalijose yra puolusių būtybių, kurios siekia kontroliuoti žmones.
Kitas dalykas, kurį joms reikėjo pasiekti, yra tai, kad joms reikėjo kaip įmanoma labiau atkirsti Žemę, atkirsti žmones nuo tiesioginio ryšio su ta karalija, kuri egzistuoja už keturių materialios visatos lygmenų ribų – su dvasine karalija. Praktikoje tai, žinoma, reiškia, kad jos turėjo atkirsti žmones nuo tiesioginio ryšio su pakylėtaisiais mokytojais, nes mes esame ir buvome, nuo pat pradžių, tos būtybės, kurioms buvo pavesta padėti gyvybės srautams Žemėje augti. Būtent tai joms reikėjo padaryti.
O tuomet trečias dalykas buvo tai, kad jos turėjo neleisti nė vienam žmogui pasiekti tam tikro sąmonės lygmens, nes kai pasiekiate tam tikrą lygmenį, ar vadintumėte tai Kristiškumu ar Budiškumu, jūs įgyjate šį įžvalgumą. Įžvalgumą, kuris nėra paremtas intelektualiniais samprotavimais, bet yra paremtas tiesioginiu Gyvenimo Upės patyrimu, kaip mes ją dabar vadiname, nors ji gali būti vadinama kitais vardais ir buvo vadinama kitais vardais. Kai patiriate, jog egzistuoja realybė už regimybių Žemėje, kad esmė čia nėra ginčytis už ar prieš, tiesiog žinote, kad tai, kas yra virš Žemės, yra tikra, o ši idėja ir ana idėja, ir sekanti idėja ateina iš puolusių būtybių, ir tai nėra tikra. Jūs taip pat žinote, kad egzistuoja būtybės, kurios nėra visiškai geranoriškos, ir todėl galite matyti, kad egzistuoja tam tikros būtybės, kurios nėra panašios į žmones, jos, tiesą sakant, yra linkusios į blogį. O tai, žinoma, reiškia, kad jos nebegali nuo jūsų nuslėpti savo egzistavimo, ir jeigu apnuoginsite tai kitiems žmonėms, jos negalės išlikti pasislėpusios. Tad jos daro viską, ką gali, kad sutrukdytų žmonėms pasiekti tam tikrą įžvalgumo lygmenį, Kristiškumą, Budiškumą, dvasinį augimą, kad ir kaip norėtumėte tai vadinti. Ir kaip jos tai daro?
Avatarai: balansuojantis veiksnys Žemėje
Na, kaip ką tik sakiau, jos priverčia žmones patirti šią labai sunkią traumą, ir jeigu pažvelgtumėte į žmoniją, galėtumėte matyti, kad planetoje egzistuoja beveik aštuoni milijardai žmonių ir ne visi jie patyrė tokią sunkią traumą. Kodėl jie to nepatyrė? Todėl, kad nekėlė grėsmės puolusioms būtybėms. Jūs taip pat matote, kad beveik visi žmonės yra patyrę vienokias ar kitokias traumas, ir taip yra dėl to, kad kai žmonės yra sutraumuoti, juos yra daug lengviau kontroliuoti, nes jie turi susikurti šias atskirąsias savastis, kad galėtų gyventi su trauma. Tačiau kai kalba eina apie avatarus arba tuos pirminius gyventojus, kurie pradėjo pasiekti aukštesnį sąmonės lygį, na, puolusios būtybės tokiems žmonėms, tokioms būtybėms yra paruošusios specialų meniu. Ir tai yra daug labiau koncentruotas, asmeninis puolimas. Ir koks yra šio puolimo tikslas?
Na, žinoma, tai yra įvairūs dalykai, tačiau susikoncentruokime į daugelio avatarų situaciją. Avatarai turi ganėtinai skirtingas motyvacijas savo atėjimui į Žemę, priklausomai nuo sąmonės lygmens, kurį turėjo iki savo atėjimo. Tačiau ką galime pasakyti, yra tai, kad kai pakylėtieji mokytojai nusprendė leisti puolusioms būtybėms ateiti į Žemę, šį sprendimą nebuvo paprasta įgyvendinti, nes puolusioms būtybėms buvo leista čia ateiti ir būti pakaitiniais mokytojais, kadangi, kaip sakėme, tiek daug žmonių sugebėjo mokytis tik iš Skaudžių Smūgių Mokyklos. Ir yra tik vienas dalykas, kuriame puolusios būtybės pranoksta pakylėtuosius mokytojus, ir tai yra skaudžių smūgių dalinimas žmonėms, kadangi mes gerbiame laisvą valią.
Tad buvo paleista veikti labai sudėtinga lygtis, kai puolusioms būtybėms buvo leista čia ateiti. Ir iš esmės tai buvo, kad puolusioms būtybėms nebus leista sutrikdyti pusiausvyrą Žemėje labiau nei iki tam tikro laipsnio, iki tam tikro lygmens. Ir tai yra labai sunku vizualizuoti, bet tiesiog paimkime svarstyklių įvaizdį, kurios turi dvi ant jų kabančias lėkštes. Jeigu įdėsite svorį į vieną lėkštę, ji nusvirs, svarstyklės nusvirs į tą pusę. Tad štai jūs čia turite vieną lėkštę, jūs į ją įdedate puolusią būtybę ir ji nusvyra žemyn. Tačiau tai gali sutrikdyti planetos pusiausvyrą, tad kaip būtų galima to išvengti? Įdedate avatarą į kitą lėkštę, ir jeigu avataras turi panašų pasiekimų lygmenį iš natūralios planetos kaip ta puolusi būtybė, kuri iš tiesų turi ne pasiekimus, bet negatyvius pasiekimus, tuomet svarstyklės išsilygins.
Puolusi būtybė yra Žemėje, ji gali daryti viską, ką daro puolusios būtybės, ir žeisti kitus žmones, tačiau ji negali akceleruoti žemyn traukiančio sūkurio, kuriame buvo Žemė čia atėjus puolusioms būtybėms. Bet ir avataras negali apgręžti žemyn traukiančio sūkurio, nes jį atsveria puolusios būtybės. Ir tai išsaugo, galėtume sakyti, tokią būseną, kurioje būtent pirminiai Žemės gyventojai turi nuspręsti, ar Žemė toliau leisis žemyn ar kils aukštyn. Kitaip tariant, puolusios būtybės nelemia Žemės ateities, kaip ir avatarai nelemia Žemės ateities.
„Negali mūsų ignoruoti“
Ką jūs dabar matote? Na, matote kai kuriuos avatarus, kurie atėjo į Žemę specifiškai laikyti atsvarą specifinėms puolusioms būtybėms. Tai reiškia, kad avatarai turėjo tam tikrą suvokimą – taip, jūs šitai pamirštate išoriniu protu – tačiau galite atkurti su tuo ryšį intuityviai, kad turite išlaikyti save, galėtume sakyti, tyrumo būsenoje. Egzistuoja tam tikros veiklos Žemėje, į kurias negalite sau leisti įsitraukti. Tai tiesiog yra kažkas, ką jūs jaučiate intuityviai. Kitaip tariant, negalite sau leisti, žinoma, daryti tai, ką daro puolusios būtybės, tačiau jūs taip pat negalite iš tiesų leisti sau įsitraukti į kovą prieš puolusias būtybes, kadangi tuomet negalėsite laikyti pusiausvyros.
Ir tai iš tiesų reiškia, kad turite tam tikrą intuityvų pojūtį, jog turėtumėte laikytis atokiau nuo puolusių būtybių. Turėtumėte vengti kontakto su jomis. Vėlgi, tai galioja ne visiems avatarams, bet tai iš tiesų galioja kai kuriems. Ką puolusios būtybės daro, kai jus užpuola? Na, iš esmės, ką dauguma avatarų Žemėje matė, yra tai, kad jie mato, kas vyksta Žemėje, jie mato, ką puolusios būtybės daro, ir jie žino, kad nenori tame dalyvauti. Jie nori laikytis atokiau nuo viso to, o tai iš esmės reiškia, kad jie mėgina ignoruoti puolusias būtybes.
Tačiau, žinoma, tai yra priešinga tam, ko nori puolusios būtybės, nes jeigu ignoruojate puolusias būtybes, jūs laikote atsvarą puolusioms būtybėms. Jeigu laikotės atokiau nuo tam tikros puolusios būtybės, vis dar galite laikyti pusiausvyrą, išlygindami svarstykles. O kitas dalykas yra, žinoma, tai, kad puolusios būtybės mano, jog yra labai, labai svarbios, tad blogiausias dalykas joms yra sutikti kažką, kas nemano, kad jos yra svarbios, bet tiesiog jas ignoruoja. Ir, žinoma, puolusi būtybė gali jausti, kad avataras turi šviesos, daugiau šviesos už jas, tad jos nenori, kad avatarai jas ignoruotų.
Iš esmės galite galvoti, kad egzistuoja išorinės priežastys, kodėl jos jus asmeniškai puola. Gali būti specifinė situacija, kaip toji, apie kurią yra rašoma knygoje Mano Gyvenimai, kurioje jos mėgina priversti jus jaustis atsakingais už kažką, kas įvyko. Arba galite jausti, kad jos jus puola iš gryniausios neapykantos. Tačiau gilesnė priežastis, kodėl jos jus puola, yra sakyti jums: „Negali mūsų ignoruoti. Negali gyventi gyvenimo Žemėje, tarsi mūsų čia nebūtų. Privalai į mus reaguoti.“ Ir būtent dėl to jos mėgina įstumti jus į situaciją, kurioje patirtumėte tokią didelę prievartą, kad negalėtumėte to ignoruoti. Kad jūs, taip sakant, būtumėte priversti reaguoti. Būtumėte priversti pasiekti šį suvokimą, šį atsimušimo į dugną patyrimą, kuriame patiriate, jog egzistuoja šios būtybės, kurios turi nevaržomą pasiryžimą jus sunaikinti. Ir kai šitai pripažįstate, kad šios būtybės egzistuoja ir kad jos į jus taikosi, yra neįmanoma nereaguoti.
„Ką aš padariau, kad to nusipelnyčiau?“
Nė vienas iš mūsų, kada nors atėjusių į Žemę avatarais, nesugebėjo išvengti reagavimo. Yra visiškai nesvarbu, kokią mitologiją jūs susikūrėte apie Jėzų ar Budą, ar tą ar aną labai ypatingą mokytoją. Niekas negali išvengti reagavimo. Pakylėtieji mokytojai, žinoma, tai numatė, tačiau tai taip pat numatė ir daugelis avatarų, nes mes galėjome matyti, kad nors tai yra labai sudėtinga situacija, tai vis tiek yra mūsų galimybė augti.
Nesileidžiant į pernelyg sudėtingus svarstymus apie tai, štai prie ko aš noriu pasilikti: kai patyrėte šį puolimą, susikūrėte savastį. Susikūrėte daugiau savasčių, bet paprastumo dėlei sakykime, kad susikūrėte šią savastį. Ir kokia yra esminė šios savasties psichologija? Tai yra, kad jums nutiko kažkas tokio baisaus, jog negalite to ignoruoti, tačiau iš tiesų tas kažkas jus paveikė tokiu būdu, kad tiesiog negalite nuo to nueiti. Negalite to tiesiog paleisti, tarsi tai būtų visiškai nesvarbu. Matote, puolusios būtybės sako: „Negali mūsų ignoruoti, nes mes esame labai svarbios.“ Jūs susikuriate šią savastį. Kodėl susikūrėte šią savastį? Todėl, kad nors būtent jos jus užpuolė, jūs, būdami avataru, jaučiatės atsakingi už viską, ką darote Žemėje. Jūs jaučiatės atsakingi net ir už savo buvimą čia. Jaučiate, kad privalėjo egzistuoti kažkokia priežastis, kodėl jos jus užpuolė. Ir, žinoma, priežastis iš tiesų buvo. Jūs esate avataras. Jūs turite gyvenimą. Jos nenori, kad jūs čia būtumėte.
Tačiau jūs jaučiate, kad turi būti kažkas jumyse, ar kažkas, ką jūs padarėte ar kas jūs esate, kas privertė jas jus užpulti. Ir būtent dėl to negalite tiesiog to paleisti. Matote, ką sakė Sen Žermenas? Jūs turite šią savastį, kuri yra susikoncentravusi į save, ir būtent tai puolusios būtybės sugebėjo priversti jus susikurti. Nes jūs iš esmės sakote: „Ką aš padariau, kad to nusipelnyčiau?“ Galvojate, kad kažkas yra jumyse, dėl ko jūs buvote šitaip užpulti, ir galvojate, kad jums reikia išsiaiškinti, kas tai yra. Ir kol to neišsiaiškinsite, negalėsite paleisti situacijos.
Ir tai, žinoma, dar labiau stiprina puolusių būtybių projekcijos, kurios pasinaudoja šiuo troškimu, kurį jūs turite ateidami į Žemę, kad norite pagerinti sąlygas Žemėje. Norite padaryti pozityvų skirtumą. Ir kai jos priverčia jus patirti šią traumą, jos dažnai priverčia jus jausti, kad: „O, neturėjau to kažko padaryti.“ Arba jaučiate: „Neturėjau šitaip reaguoti.“ Kitaip tariant, jos priverčia jus įeiti į šį mąstymą, kad buvo kažkas, ką turėjote padaryti kitaip, ar tai būtų buvęs fizinis veiksmas ar jūsų psichologinė reakcija į situaciją. Jūs turėjote sugebėti pasielgti geriau.
„Turiu sutvarkyti šią problemą“
Ir dabar jūs turite šią savastį, kuri sako: „Kažkas su tavimi yra ne taip Žemėje. Tu padarei kažką ne taip arba tu esi netinkamas žmogus. Neturi teisės būti tuo, kuo esi. Neturi jokios teisės čia būti. Neturėjai padaryti tos ar anos klaidos.“ Kitaip tariant, jūs dabar jaučiate, kad nors jie jus užpuolė, jūs jaučiatės kažkiek atsakingi už tai, ką padarėte arba kaip reagavote. Tačiau, žinoma, jūs nebuvote atsakingi. Tačiau ar matote psichologinį mechanizmą? Dėl to kad galvojate, jog kažkas su jumis yra ne taip, jūs tiesiog negalite to paleisti. Galvojate, jūsų savastys projektuoja, kad yra problema, kurią turite išspręsti. Ir kol neišspręsite tos problemos, negalėsite paleisti situacijos. Ir tai tuomet paskatino daugelį avatarų įsitraukti į santykį su puolusiomis būtybėmis, mėginti išstudijuoti puolusias būtybes ir jų psichologiją, ir suprasti, kodėl puolusios būtybės daro tai, ką daro: „Kodėl jos manęs taip nekenčia? Kodėl jos galvoja, kad klystu, kad esu blogas žmogus, kad neturėčiau čia būti?“ Ir visi šitie dalykai. Nes jūs galvojate, kad jeigu sugebėsite jas suprasti ir kodėl jos jus užpuolė, galbūt galėsite ištaisyti situaciją. Galbūt galėsite jas pakeisti, kad jos jūsų taip nebekęstų, kad jos nebenorėtų, jog dingtumėte iš šios planetos, kad jos negalvotų, jog jūs esate blogas žmogus.
Matote, buvo specifinė situacija, kai tai jums nutiko, kiekvienam iš jūsų. Jūs, kiekvienas iš jūsų, turėjote į tai savo individualią reakciją. Jūs susikūrėte savo asmeninę savastį, paremtą šia reakcija. Tačiau centrinis mechanizmas yra toks pat. Jūs jaučiate, kad kažkas įvyko, ir tai buvo problema. Jūs iš dalies esate atsakingi už tą problemą, todėl esate atsakingi už tos problemos ištaisymą. Ir jaučiate, kad kol negalite, kol nesate ištaisę problemos, negalite to paleisti. Tačiau kas čia iš tiesų vyksta, yra tai, kad jūs iš esmės sakote: „Negaliu paleisti puolusių būtybių. Negaliu palikti puolusių būtybių. Negaliu ignoruoti puolusių būtybių, kol neištaisysiu problemos.“ Ir, žinoma, tai yra tiksliai tai, ko nori puolusios būtybės.
Jos nori, kad jūs jų neignoruotumėte, tačiau jos taip pat nori, kad jūs su jomis užmegztumėte santykį, nes tuomet galėsite su jomis susikurti karmą, galėsite susipainioti su jomis gyvenimas iš gyvenimo trunkančiais karminiais ryšiais, ir nebelaikysite tokios pačios pusiausvyros prieš jas, kurią laikėte anksčiau. Jos galės nutempti jus žemyn, ir todėl galės priversti svarstykles nusvirti į savo pusę, o tai reiškia, kad jos galės paveikti daugiau žmonių ir galės įgyti didesnę kontrolę planetai. Tai vis dar nereiškia, kad jos galės paveikti planetos ateitį, nes jeigu joms pavyks kai kuriuos avatarus įtraukti į santykį su jomis, tuomet, žinoma, pakylėtieji mokytojai, Karminė Valdyba, pasiųs kitus avatarus, tad pusiausvyra bus išsaugota. Būtent dėl to puolusios būtybės nesunaikino Žemės planetos.
Į save susikoncentravusi savastis
Tačiau problema, žinoma, yra tokia, kaip gi mes, pakylėtieji mokytojai, galime padėti tiems avatarams, kurie susipainiojo, užmezgė ryšius su puolusiomis būtybėmis. Ir kaip sakė Sen Žermenas, visi mūsų mokymai, kuriuos mes jums davėme apie šias pasąmonės savastis, atskirąsias savastis, iš tiesų jus veda link šio taško, kuriame galite pamatyti, kad kai patyrėte šią traumą, susikūrėte šią savastį, kuri yra labai stipriai susikoncentravusi į jus. Prieš jums ateinant į Žemę, ar netgi prieš jums patiriant šią traumą, jūs nebuvote, kaip avataras, susikoncentravę į save. Jūs koncentravotės į tai, kaip galėtumėte padėti žmonėms Žemėje, kaip galėtumėte padėti pakylėti Žemę. Jūs buvote susikoncentravę už savo ribų. Tačiau po to, kai patyrėte šią didelę traumą, tapote susikoncentravę į save.
Ir tai gali būti šiek tiek sudėtinga, kadangi daugelis avatarų, žinoma, vis dar tebėra išsaugoję šį jausmą, kad: „Aš esu čia tam, kad kažką padaryčiau.“ Avatarai paprastai įsitraukia į veiklas, kurios kažkokiu būdu padeda žmonijai progresuoti. Tačiau dalykas tas, kai kai jau esate susikūrę šią savastį, kuri yra susikoncentravusi į jus, viskas, ką jūs darote, yra daroma per tą savastį ir yra susieta su ta savastimi. Jūs galite atlikti regimai altruistišką veiklą, tačiau jūs tai darote iš šios į save sukoncentruotos savasties perspektyvos, ir vėlgi: „Kokioje šviesoje tai mane parodys?“ Jūs visą laiką esate jautrūs kitų žmonių reakcijoms.
Daugelis avatarų reagavo jausdami, kad: „O, aš čia esu tam, kad padėčiau kitiems žmonėms, tačiau puolusios būtybės manęs nekenčia, ir dauguma žmonių mane tiesiog ignoruoja, nes negali suprasti, ką mėginu juos išmokyti. Tačiau taip tikriausiai yra dėl to, kad nemoku pakankamai gerai bendrauti su žmonėmis Žemėje. Privalau save pakeisti, kad galėčiau pasiekti žmones.“ Ir jūs dabar įsitraukiate į šią tendenciją, kurioje reaguojate į sąlygas Žemėje. Jūs reaguojate į puolusias būtybes: „Galbūt galiu padaryti, kad jos liautųsi manęs nekęsti.“ Jūs reaguojate į žmones: „Galbūt galiu padaryti, kad jie manęs klausytųsi.“
Bet jūs dabar reaguojate. Ir būtent tai daro ši save vertinanti savastis. Ji priverčia jus reaguoti, nes jūs visą laiką mėginate pasiekti kažką už savo proto ribų, kažką, kas apima kitus žmones su laisva valia, kai kurias puolusias būtybes, kai kuriuos žmones, tačiau jūs mėginate tenai kažką pakeisti. Kitaip tariant, užuot buvę tarsi saulė, spinduliuojanti savo šviesą, jūs vis dar spinduliuojate šviesą, tačiau savo prote galvojate, kad šviesa turėtų sugeneruoti tam tikrą rezultatą. Ir jūsų į save sukoncentruota savastis viską vertina: „Ar pasiekiu rezultatą ar ne?“ Tai yra akivaizdžiai reakcinė tendencija.
Vėlgi, kiekvienas iš jūsų, kai pradėsite tai išvynioti, ir daugelis jūsų jau naudojotės mokymais ir įrankiais, pamatysite, kad turite savo individualų specifinį požiūrį į tai. Jūs turite tarsi tam tikrą įvaizdį apie save santykyje su Žeme: Kodėl jūs čia esate? Ką galite pasiekti? Kaip galite tai pasiekti? Ir tai yra labai individualu. Jums yra būtina individualiai tai atskleisti savyje. Negalime duoti diktavimo, kuriame paaiškintume tai kiekvienam, iš dalies dėl to, kad tai užimtų daug laiko, bet taip pat ir dėl to, kad jeigu duotume jums net ir tam tikrus pavyzdžius apie tai, galite pagalvoti: „Gerai, tuomet ir mano savastis greičiausiai yra tokia.“ Tačiau ji nėra tokia. Visos šios savastys yra individualios. Tačiau jūs, žinoma, galite, naudodamiesi mūsų įrankiais, atskleisti, kokios jos yra kiekvienam iš jūsų.
Negalite ištaisyti šios problemos
Tačiau čia noriu susikoncentruoti į tai, jog kad ir kokios būtų specifinės šių savasčių charakteristikos, pamatinė psichologija yra visiškai tokia pati. Egzistuoja problema, kurią privalote išspręsti, ir kol ji nėra išspręsta, negalite paleisti situacijos. Negalite paleisti savasties. Negalite paleisti puolusių būtybių. Negalite paleisti žmonių. Negalite paleisti Žemės. Kaip sakė Sen Žermenas: „Jūs laikotės į kažką įsikabinę.“ Galbūt išrišote kitus dalykus savo psichologijoje, tačiau yra kažkas, į ką jūs laikotės įsikabinę. Ir esmė, kodėl jūs laikotės įsikabinę, yra šis jausmas, kad yra kažkas, ką turite ištaisyti, kažkas, ką turite pakeisti, ir tik tuomet galėsite paleisti.
Ir, žinoma, tai yra neįmanoma situacija. Nes kažkas, ką jums reikia pakeisti, yra paremta situacija, kuri galėjo įvykti prieš du milijonus metų. Ir tos situacijos nebėra fizinėje plotmėje. Ji negali būti pakeista. Kaip jūs kada nors ištaisysite problemą? Na, kai kurie sakys: „Na, galiu padaryti, kad puolusios būtybės liautųsi manęs nekęsti. Galiu padaryti, kad žmonės manęs klausytų.“ Ir, taip, potencialiai jūs galėtumėte tai padaryti. Tačiau problema čia yra ta, kad ar iš tiesų yra įmanoma padaryti, kad puolusios būtybės liautųsi jūsų nekęsti kaip avataro? Ar yra įmanoma padaryti, kad žmonės jūsų klausytų? Na, taip, tai yra įmanoma. Ir teoriškai, yra įmanoma pakeisti puolusią būtybę. Ir vis dėlto, net jeigu pakeistumėte puolusią būtybę, net jeigu jums pavyktų priversti žmones jūsų klausyti, ar tai leistų jums pajausti, kad išsprendėte problemą? Ir būtent tai jums reikia suvokti, kad tai jums neleistų to pajausti. Kodėl? Na, pažvelkite į Žemę. Galbūt jums pavyko pakeisti kai kurių puolusių būtybių nuomonę apie jus. Tačiau vis dar tebėra puolusių būtybių planetoje, kurios daro visokiausius dalykus. Jums gali pavykti priversti kai kuriuos žmones jūsų klausytis, tačiau egzistuoja milijardai kitų žmonių, kurie nesiklausys.
Leiskite šioms reakcinėms savastims mirti!
Turite sau užduoti paprastą klausimą: „Ar noriu likti Žemėje tol, kol visos iki paskutinės puolusios būtybės bus pasikeitusios arba dingusios, ir kol visi žmonės bus pasiruošę klausyti dvasinio mokymo? O gal noriu užsitarnauti savo pakylėjimą dabar arba kitame gyvenime?“ Jūs turite laisvą valią. Galite likti Žemėje tiek ilgai, kiek tiktai norite. Tačiau daugelis jūsų prisitraukėte prie šių mokymų būtent dėl to, kad esate savo Dangiškajame plane įsirašę, jog pakilsite po šio gyvenimo arba kitame gyvenime. Būtent su tuo jums reikia susiderinti. Galėtume sakyti, kad būdami avataru jūs atėjote į Žemę, kad apgręžtumėte Žemę, kad įstatytumėte Žemę į aukštyn kylančią spiralę, kuri ją išvestų į tapimo natūralia planeta kelią. Ir tai yra įmanomas tikslas. Taip, tai yra įmanomas tikslas. Tai yra pasiekiamas tikslas. Bet pažvelkite į planetą, kokia ji šiuo metu yra, ir pamatysite, kad nors Sen Žermenas kalba apie Aukso Amžių, dar reikės nueiti ilgą kelią, kad Žemė taptų natūralia planeta.
Klausimas, vėlgi, yra, kiek ilgai norite likti Žemėje? Tačiau net jeigu jaučiate, kad norite likti Žemėje, kol įvyks kažkokie pozityvūs pokyčiai, jums vis tiek gali būti labai naudinga pažvelgti į šią dinamiką, apie kurią kalbėjome. Nes tol, kol turėsite šią į save sukoncentruotą savastį, jūs, visų pirma, negalėsite padaryti maksimalaus poveikio Žemei, nes iš tiesų negalėsite būti atviromis durimis Šventajai Dvasiai ir Gyvenimo Upei, kol turėsite šią į save sukoncentruotą savastį. Ir dar daugiau, negalėsite mėgautis savo buvimu čionai, nes negalėsite būti laisvi nuo praeities. Vis dar tebebūsite reakcinėje būsenoje, reaguodami į puolusias būtybes, reaguodami į žmones, netgi reaguodami į save, reaguojančius į Žemę. Jūs turite sluoksnius reakcinių savasčių. Susikuriate vieną reakcinę savastį, kuri jus verčia reaguoti tam tikru būdu, nesubalansuotu būdu. Siekdami tai įveikti, susikuriate kitą reakcinę savastį, kuri reaguoja į jūsų pirmąją reakcinę savastį, ir tai gali augti sluoksnis ant sluoksnio. Ar norėtumėte dabar pakilti, ar likti Žemėje, klausimas, vėlgi, yra, ar norite išsilaisvinti nuo šio reakcinio požiūrio į gyvenimą Žemėje?
Ir jeigu jūs to norite, jums reikia pažvelgti į šią į save susikoncentravusią savastį. Ir ką jums reikia padaryti, tai reikia paimti mokymus, kuriuos davėme, mąstyti apie juos, kas jums individualiai veikia, naudotis invokacijomis, kurios buvo perduotos. Tačiau labiausiai jums reikia mąstyti apie šitai, apie tą savastį, kuri sako, kad: „Kažkas įvyko praeityje, kas yra problema, ir negalėsi palikti Žemės arba savo paties praeities, arba puolusių būtybių, kol neištaisysi problemos.“ Tačiau turite suprasti, kad problema, kuri buvo apibrėžta šios savasties, neturi visiškai jokios tikrovės, nes ji buvo sukurta puolusių būtybių manipuliacijomis. Ir viskas, ką jos daro, yra melas. Viskas yra iliuzija. Kad ir kokius gudrius argumentus jos sugalvotų, visa tai tėra dūmų uždanga. Ir kai pradedate tai matyti, štai tuomet galite pažvelgti, kodėl jūs laikotės įsikibę upės kranto, ir galite matyti: „Čia nėra jokios problemos, kurią reikėtų išspręsti, jokios problemos, kurią aš noriu išspręsti. Yra neįmanoma išspręsti problemą, ir nenoriu daugiau galvoti, kad tai yra įmanoma.“ Ir štai tuomet jūs galite atleisti savo pirštus, o tiksliau, savo protą, ir tiesiog paleisti.
Paleiskite visa tai!
Tačiau kad tai galėtų įvykti, jums reikia ir jums teks susidurti su tuo, ką Jėzus vadino šio pasaulio princu, o Buda vadino Maros demonais. Ir jūs žinote pasakojimą apie tai, kaip Buda sėdėjo po figmedžiu, būdamas pasiruošęs įžengti į Nirvaną, ir paskutinė iniciacija, kurią jam reikėjo išlaikyti, buvo susidūrimas su Maros demonais. Ir, kaip jau anksčiau sakėme, tikrasis išbandymas čia buvo, ar sugebės jie priversti jį reaguoti? Tačiau kaip jie galėjo priversti jį reaguoti? Jeigu jis būtų galvojęs, kad egzistuoja kažkokia problema, kurios jis neišsprendė. Jeigu jis būtų galvojęs: „Aš tiesiog negaliu palikti puolusių būtybių.“ Ir ką šie demonai darys, ką darys puolusios būtybės, tai jos rėks jums ir šnibždės gudrius argumentus jums į ausį: „Negali tiesiog mūsų palikti. Negali tiesiog nuo mūsų nueiti. Negali mūsų ignoruoti. Mes esame labai svarbios.“ Jos netgi projektuos ant jūsų, kad jūs svarbūs esate tik santykyje su jomis. Jeigu jas paliksite, tapsite nebesvarbūs. Ir visokiausi tokie gudrūs argumentai.
Tačiau jums kažkaip reikia pasiekti tašką, kuomet jūs pažvelgtumėte į tai, pamatytumėte tai ir tartumėte: „Man jau gana reagavimo į šias puolusias būtybes. Aš jus palieku. Palieku problemą. Daugiau nebenoriu jos ištaisyti, ar jos kompensuoti, ar ją paaiškinti, ar ją suprasti. Nebenoriu suprasti puolusių būtybių. Nebenoriu pakeisti žmonių. Tiesiog noriu būti tuo, kuo esu, per tą laiką, kuris man liko Žemėje, o tuomet noriu pakilti.“ Ir jūs galite pasiekti tą suvokimą, kai pasiekiate tą pakylėjimo tašką. Buda tai suvokė, kai sėdėjo tenai, būdamas pasiruošęs įžengti į Nirvaną. Jėzus tai suvokė, kai kabėjo ant kryžiaus ir atidavė šmėklą. Šmėkla buvo ši savastis, kad yra kažkas, ko jis negali palikti Žemėje. Tačiau nėra tokio dėsnio, kuris sakytų, kad tai privalo būti paskutinis dalykas, kurį jūs paleidžiate Žemėje. Teoriškai jūs tai galite paleisti bet kada. Ir daugelis jūsų dirbote su savimi taip ilgai, kad galite, artimiausiu laiku, artimiausioje ateityje, pasiekti šį tašką, kuriame tai paleistumėte.
Ir tai yra aukščiausia laisvė Žemėje. Kai galite būti Žemėje, galite būti pasaulyje, bet nebūti iš pasaulio, nes jūs į nieką Žemėje nereaguojate. Ir būtent tai, žinoma, mes trokštame pamatyti. Žinoma, norime to visiems žmonėms, tačiau realistiškai kalbant, labiau tai yra pakylėtųjų mokytojų mokiniai, kurie ryžosi naudotis mūsų šioje dispensacijoje perduotais mokymais, būtent jie turi potencialą tai pasiekti. Ir jūs visi turite šią galimybę. Kai kurie iš jūsų galite jausti, kad jums dar toli iki to, jums vis dar reikia padaryti daug darbo, tačiau jūs vis dar turite laiko Žemėje, tiesa? Kodėl tuomet atidėlioti iki paskutinės minutės? Kodėl paversti tai paskutiniu dalykų, kurį galėsite paleisti Žemėje? Nes jeigu sugebėsite tai paleisti anksčiau, tuomet jūsų buvimas Žemėje jums ne tik teiks didesnį džiaugsmą, nes būsite laisvi nuo šios naštos, bet jūs taip pat padarysite daug didesnį pozityvų poveikį kolektyvinės sąmonės kėlimui. Ir daugelis jūsų turite įsirašę tai savo Dangiškajame plane, kad norite padaryti didžiausią įmanomą poveikį savo paskutiniame įsikūnijime. Ir jūs esate pasiryžę daryti viską, ko reikės, kad pasiektumėte tą tašką, kuriame galėtumėte padaryti tą poveikį.
Daugelis jūsų jau nuėjote daug žingsnių ta kryptimi. Nežinojote sąmoningai, koks yra tikslas, link kurio judate, bet dabar žinote. Galite akceleruoti savo progresą. Visi įrankiai, kuriuos mes davėme, yra vertingi. Galėtume duoti daugiau įrankių, tačiau jums nėra būtina to laukti, nes jūs jau turite įrankius, kurie gali padėti jums tai įveikti. Ir esmė čia nėra mechaniškai naudotis įrankiais. Esmė yra kūrybiškai pažvelgti į save ir savo pačių reakcijas iš skirtingų kampų, kol pamatysite, kodėl esate taip stipriai susikoncentravę į save, kodėl yra tas vienas dalykas, kurio negalite paleisti.
Tad štai ką norėjau jums duoti šioje konferencijoje. Esu dėkingas už galimybę. Džiaugiuosi būdamas su jumis, būdamas su tiek daug iš jūsų, kurie sugebėjote išlipti iš savo išorinio proto ir ne vien klausytis diktavimo, bet iš tiesų tai patirti ir sugerti, pažvelgdami už žodžių, susijungdami su sąmonės srautu, kuris AŠ ESU, kuris yra už žodžių, kuris kuria žodžius. Tikiuosi, kad ir jūs mėgavotės mano Esatimi, kaip aš mėgavausi jūsų. Tad užsklendžiu jus savo meilėje ir savo dėkingume.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com