Formų pasaulis yra jūsų augimo pagalbininkas
Pakylėtasis Mokytojas Kuthumi per Kim Michaels, 2023 metų rugsėjo 23 d. Šis diktavimas buvo perduotas konferencijoje Almatoje, Kazachstane „Būkite Gyvenimo Upe veiksme“.
AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Kuthumi.
Laikas nuo laiko per šiuos praėjusius daugiau nei 20 metų, kai šis pasiuntinys buvo pasiuntiniu, žmonės jo klausdavo, kodėl aš nedirbu su šia nauja dispensacija. Pamaniau, kad pasinaudosiu šia galimybe, savo kaip Pasaulio Mokytojo tarnystėje, ir duosiu jums keletą mokymų apie praktinius tekėjimo su Gyvenimo Upe aspektus.
Kontrastas tarp kasdienio gyvenimo ir dvasinio augimo
Laikas nuo laiko mes kalbėdavome apie tam tikras mįsles, kurios egzistuoja fizinėje oktavoje, tam tikras mįsles dvasiniame kelyje, su kuriomis jums tam tikru momentu tenka galynėtis, mėginti išspręsti, mėginti virš jų pakilti. Tačiau galbūt pati didžiausia mįslė – mįslė, kuri egzistavo nuo paties pirmojo karto, kai savimonę turinčios būtybės atėjo į įsikūnijimą, ne tik Žemėje, bet bet kurioje nepakilusioje sferoje – yra, kaip suderinti dvasinį augimą su praktiniu kasdieniu gyvenimu.
Tačiau nenueikime į pernelyg dideles filosofijas ir pažvelkime į realybę, su kuria susiduriate čia Žemėje, labai tankioje planetoje. Ir ką tai reiškia, jog tai yra tanki planeta? Na, tai reiškia, kad jūsų fiziniai kūnai negali išsimaitinti vien dvasine šviesa, kurią jūs gaunate iš savo AŠ ESU Esaties. Daugelyje natūralių planetų, kurios buvo pakeltos iki tam tikro lygmens, tai iš tiesų gali būti pasiekta, nebūtinai visos būtybės toje planetoje gali tai pasiekti, tačiau iš tiesų tos, kurios uoliai pasišventė dvasiniam keliui ir pasiekė tam tikrą sąmonės lygį. Joms iš tiesų nėra būtinybės maitinti savo fizinių kūnų. Tačiau Žemėje, žinoma, jūsų kūnams reikalingas maistas. Jiems reikalinga tam tikra temperatūra. Jiems reikalinga pastogė, stogas virš galvos, apsauga nuo lietaus ir sniego. Ir, žinoma, kai kuriais atvejais, kai kuriose situacijose, jums reikalinga fizinė apsauga nuo gyvūnų arba nuo gyvūnų žmonių kūnuose, kurie gali jus užpulti.
Tai reiškia, kad kai esate įsikūnijime Žemėje ir kai imate suvokti, jog egzistuoja dvasinis kelias, vedantis į aukštesnius sąmonės lygmenis, susiduriate su šia mįsle: „Kaip galiu suderinti faktą, jog privalau pasirūpinti savo fiziniu kūnu, ir kaip tuo pat metu galiu eiti dvasiniu keliu?“ Ši mįslė, žinoma, dar labiau pasunkėjo po to, kai puolusios būtybės įsikūnijo Žemėje, nes jos paskleidė tiek daug melų ir iliuzijų, kaip kiti mokytojai jau apie tai kalbėjo. Jūs turite šį ganėtinai seną momentumą Žemėje, kai žmonės mato kontrastą, prieštaravimą tarp kasdienio gyvenimo ir dvasinio augimo. Kodėl būtent aš esu tasai pakylėtasis mokytojas, kuris apie tai kalba? Na, todėl, kad jeigu pažvelgtumėte į mano įsikūnijimus, į tuos, kurie yra žinomi, pamatytumėte, kad aš labai stipriai galynėjausi su šia problema.
Šventojo Pranciškaus pavyzdys
Galite pažvelgti į mano įsikūnijimą Šventuoju Pranciškumi, kuris yra žinomas daugeliui dvasingų žmonių. Galite matyti, kad aš užaugau ganėtinai turtingoje šeimoje ir praleidau daug metų mėgaudamasis taip vadinamais kūniškais malonumais, o po to patyriau nubudimą. Ir tuomet persijungiau beveik į priešingą kraštutinumą, pasirinkdamas asketo gyvenimą. Aš sukūriau šį vienuolių ordiną, kuriame – siekdamas pademonstruoti, jog esu pasiryžęs palikti žemiškus malonumus – be kitų dalykų, reikalavau, kad to ordino nariai galėtų valgyti tik tokį maistą, kurį jie rado išmestą arba gavo kaip išmaldą. Kai į tai žvelgiate iš neutralios perspektyvos, galite matyti, jog tai buvo akivaizdžiai nesubalansuotas požiūris. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl ordinas neišaugo, buvo ta, kad kai kurie žmonės mirė nuo apsinuodijimo maistu arba iš bado.
Matote, net ir tie iš mūsų, kurie dabar esame pakilę, su tuo galynėjomės, kai buvome įsikūnijime. Net ir kai kuriuose savo vėlesniuose įsikūnijimuose su tuo galynėjomės. Kodėl jums tai pasakoju? Na, todėl, kad galbūt galite pažvelgti į save ir matyti, jog iš tiesų nėra taip keista, kad ir jūs su tuo galynėjatės, ir galbūt galite turėti šiek tiek daugiau kantrybės su savimi. Bet taip pat jums pasakoju tai ir dėl to, nes kodėl gi neturėtumėte siekti pasimokyti iš mano patirčių? Kodėl neturėtumėte pažvelgti į šį Šventojo Pranciškaus gyvenimą iš kritiškesnės, neutralesnės perspektyvos?
Iš tiesų yra knygų, parašytų apie Šventąjį Pranciškų, kurias galite perskaityti. Tačiau užuot jas skaitę su šiuo, atvirai kalbant, stabmeldišku požiūriu, kurį daugelis žmonių yra susikūrę apie Šventąjį Pranciškų, jūs galite tai skaityti su neutralesne perspektyva. Galite savęs paklausti: „Ar tai, ką darė Šventasis Pranciškus, buvo pusiausvyroje? O gal tai buvo pernelyg ekstremalu, galbūt netgi, kai kuriais atžvilgiais, fanatiška?“ Ir aš pernelyg giliai į tai nesileisiu, nes raginu kiekvieną iš jūsų, jeigu jaučiate kažkokį artumą man, kaip pakylėtajam mokytojui, pasiskaityti apie Šventojo Pranciškaus gyvenimą ir patiems pasidaryti savo išvadas. Jūs taip pat galite paprašyti mano pagalbos padėti jums pamatyti, kas buvo nesubalansuota ir ko jūs asmeniškai galite iš to išmokti.
Ką daryti su kūno poreikiais
Aš tiesiog naudoju tai kaip pavyzdį, kaip iš esmės visiems dvasingiems žmonėms Žemėje teko su tuo galynėtis. Ir, žinoma, jūs turite įvairius būdus tai spręsti. Ir vienas iš tipiškų būdų, kurį matote nuo pačios giliausios senovės, yra tai, kad žmonės su kūniškais malonumais dorojasi, atsisakydami tų malonumų, pasitraukdami iš pasaulio, siekdami apriboti kūno poreikius iki absoliutaus minimumo, būtino kūno išgyvenimui. Daugelis asketų, kaip tie, prie kurių prisijungė Buda po savo nubudimo, nuėjo su tuo iki įvairių kraštutinumo formų. Mes, žinoma, daug kartų sakėme kaip pakylėtieji mokytojai, kad šiame amžiuje tai nėra konstruktyvus požiūris. Ir mes jūsų neskatiname to daryti.
Tačiau, žinoma, egzistuoja ir kiti metodai, kuriuos žmonės taikė. Vienas iš jų yra sakyti, kad kūniškas malonumas yra tiesiog kažkas, ką jūs turite įveikti. Ir jūs tai padarote pasiekdami tašką, kai tuo pasisotinate. Jums tiesiog reikia kurį laiką pasinerti į kūniškus malonumus, kol jais pasisotinsite. Ir kai žvelgiate į šį metodą, galite sakyti: „Na, pagrįsta tai ar ne pagrįsta?“ Ir atsakymas į tai yra taip ir ne. Kai kuriems žmonėms tai gali būti pagrįsta. Kai jie yra pakilę virš tam tikro lygmens aukštesniuose sąmonės lygmenyse, artėdami prie 96 lygmens, jie gali turėti tam tikrą jiems likusį troškimą patirti tam tikrą veiklą pasaulyje. Ir jiems gali būti naudinga kurį laiką užsiimti ta veikla, kol jiems bus gana.
Tačiau žemesniame sąmonės lygyje esantiems žmonėms nutinka taip, kad kai įsitraukiate į kūniškus malonumus, jie tiesiog atveria jūsų energetinį lauką visiems šiems padarams kolektyvinėje sąmonėje, kurie buvo sukurti iš žmonių, besimėgaujančių šiais malonumais. Ir jie tuomet siekia užvaldyti jūsų protą, jie siekia, kad ne tik įsitrauktumėte į malonumą su tikslu jį įveikti, bet kad įsitrauktumėte į jį neribotam laikui, kuomet jie galėtų vogti jūsų šviesą ir energiją.
Ir būtent tai nutiko su kai kuriais žmonėmis, kurie galvojo, jog yra dvasingi, ir manė, kad turėtų kurį laiką įsitraukti į šiuos malonumus. Tačiau vietoj to jie buvo įtraukti į šią nuolatinę karuselę, nebesugebėdami išsilaisvinti iš malonumų, nes buvo užvaldyti kažkokio padaro. O padaras turi nepasotinamą malonumų troškimą. Nes kai įsitraukiate į malonumą, duodate padarui savo šviesą. Tai niekada nesibaigia. Jam niekada nebūna gana. Niekada neateis momentas, kai vienas iš šių padarų pasakys: „Aš dabar jau pakankamai gavau iš tavęs energijos. Dabar tave paleisiu ir eisiu kabinėtis prie kitų.“ Jie nesugeba šitaip mąstyti. Todėl kai kurie žmonės iššvaistė daugelį gyvenimų, per kuriuos nė trupučio dvasiškai nepaaugo. Galiausiai kai kurie nubudo. Kiti to nepadarė.
Vėlgi, gali būti žmonių, kurie pasiekė tą lygmenį, kuriame jie nebėra pažeidžiami šių padarų. Jie gali mėgautis tam tikru malonumu, nepasiduodami padarams ir troškimo nepasotinamumui. Yra visiškai įmanoma, kai pasiekiate tam tikrą dvasinio kelio lygmenį, mėgautis seksualine veikla, neatveriant savo auros daugeliui šių seksualinių padarų, kurie siekia įtraukti žmones į karuselę, kurioje galėtų vogti jų šviesą. Kitaip tariant, jūs iš tiesų galite užsiiminėti seksu neatiduodami savo šviesos žemesnėms jėgoms. Tačiau tam, žinoma, reikalingas tam tikras sąmonės lygmuo, tam tikras neprisirišimo lygmuo. Ir tas pats galioja bet kuriai kitai pasaulietiškai veiklai.
Pasitraukimas iš pasaulio
Jūs, vėlgi, matote šį požiūrį, jog tam, kad būtumėte dvasingi, turite nedalyvauti pasaulietiškose veiklose, ne tik kūniškuose malonumuose, bet bet kokiose pasaulietiškose veiklose. Daugelis dvasingų žmonių priėmė šį mąstymą, kaip jį buvau priėmęs ir aš savo įsikūnijime Šventuoju Pranciškumi. Jie mėgina pasitraukti iš pasaulio, pasitraukti į vienuolyną, kuriame savo fizines veiklas apriboja iki absoliutaus minimumo. Jie neturi šeimos. Neturi darbo. Nedalyvauja visuomenėje. Jie gyvena šioje labai griežtai kontroliuojamoje vienuoliškoje aplinkoje, kurioje iš jų labai mažai reikalaujama kažką daryti fiziškai. Ir jie tuomet gali daug laiko skirti meditacijai arba maldai. Ar kad ir kaip jie įsivaizduotų dvasinę veiklą, kaip priešingybę pasaulietiškai veiklai.
Dalykas tas, kad šios konferencijos tema yra tekėjimas su Gyvenimo Upe. Ar susilaikymas nuo pasaulietiškų veiklų padeda jums tekėti su Gyvenimo Upe? Ir atsakymas į tai yra, daugumoje atvejų, nepadeda. Kartais gali būti, kad žmonės yra pasiekę sąmonės lygį, kuriame jie gali pasitraukti iš pasaulietiškų veiklų ir susiderinti su Gyvenimo Upe, ir leisti jai tekėti per savo maldas, per savo pasišventimą, per savo meditacijas. Neneigiu, kad tai gali įvykti, tačiau pasakysiu jums labai paprastą tiesą. Tie, kurie gali patirti Gyvenimo Upės tekėjimą per taip vadinamą dvasinę veiklą, Gyvenimo Upės tekėjimą taip pat galėtų patirti beveik per bet kokią veiklą, kurioje dalyvautų. Nes ką gi mes nuolat kartojome diktavimuose, ką sakė kiti mokytojai šia tema? Gyvenimo Upė neteka pagal išorines sąlygas.
Negalite sukurti vienuolyno aplinkos ar misterijų mokyklos, ar pakylėtųjų mokytojų organizacijos, kurioje visi tenai atėję ir dalyvaujantys veiklose automatiškai patirtų Gyvenimo Upės tekėjimą. Viskas priklauso nuo jūsų sąmonės. Ir kas gi jūsų sąmonėje atveria arba uždaro tekėjimą? Na, kuo labiau nesubalansuoti esate, tuo uždaresni esate tekėjimui. Ir žinau, kad tai nėra tikslus apibrėžimas, nes ką gi reiškia būti pusiausvyroje? Na, pamąstykime apie tai.
Nesubalansuotas požiūris į gyvenimą
Žuvų amžiuje buvo tam tikros iniciacijos, kurias kai kuriems žmonėms reikėjo išlaikyti, kad jie galėtų tapti pionieriais pokyčiui, kuris galėjo įvykti. Ir todėl, Žuvų amžiuje buvo labiau pagrįsta žmonėms pasitraukti iš pasaulio, bent jau kai kuriems žmonėms. Tačiau mes dabar esame Vandenio cikle. Ir šiame cikle tai nebėra konstruktyviausia, kad dvasingi žmonės mėgintų pasitraukti iš pasaulio. Ir todėl, šiomis dienomis ir šiame amžiuje pasitraukti iš pasaulio reikalinga tam tikra jėga. Tiesą sakant, jėga buvo reikalinga ir Žuvų dispensacijoje, ir vis dėlto, šiandien reikalinga didesnė jėga pasitraukti iš pasaulio. O jėga visada sukuria disbalansą. Nes kuo gi remiasi jėga? Jėga remiasi dualistiniu mąstymu, jog egzistuoja polius, kuris yra teisingas, ir kitas polius, kuris yra klaidingas. Tai iš esmės yra požiūris, kurį dvasingi ir religingi žmonės turėjo labai ilgą laiką. Jie naudojasi savo religija apibrėžti, kad pasak jų šventraščio ir jų doktrinų, tai yra Dievo valia, tai yra aukščiausias mokymas, tai yra aukščiausias būdas gyventi. Jie prisiverčia tuo būdu gyventi, galvodami, kad šitaip jie kažką gaus, pavyzdžiui, šitaip jie užsitikrins sau vietą danguje po mirties. Tačiau jie naudoja jėgą tai daryti.
Todėl jėga jus stumia link vieno iš šių dualistinių kraštutinumų, ir stumia nuo kito. Tačiau kai mėginate judėti link vieno dualistinio kraštutinumo, kas nutinka? Na, galime sakyti, kad tarp dviejų dualistinių kraštutinumų egzistuoja gumos juosta, ir ši gumos juosta yra surišta aplink jūsų liemenį. Ir štai jūs mėginate judėti link vieno dualistinio kraštutinumo. Kas nutinka? Gumos juosta tarp jūsų ir kito kraštutinumo įsitempia. Jūs ją traukiate. Ir ji darosi vis labiau įtempta. Ir kuo labiau artėjate prie „gero“ kraštutinumo, tuo labiau gumos juosta jus traukia link kito kraštutinumo. Kuo daugiau jėgos turite panaudoti savo progresavimui, tuo daugiau jėgos turite naudoti, kad išvengtumėte nuslydimo atgal. O tai reiškia, kad įžengiate į nesubalansuotą proto būseną, nesubalansuotą požiūrį į gyvenimą. Kitaip tiesiog negali būti.
Kalbu iš patirties. Aš pats tai patyriau daugelyje įsikūnijimų. Tą patį patyrė ir visi kiti pakylėtieji mokytojai. Mes daugiau nebemėginame kelti savęs ant pjedestalo ir sakyti, kad pakilome dėl to, jog taip stipriai skyrėmės nuo jūsų. Vietoj to mėginame padėti jums susiderinti su tuo, ką mes netgi sakėme ir ankstesnėse dispensacijose, tai yra, kad ką vienas padarė, visi padaryti gali. Iš to fakto, kad mums stigo pusiausvyros, galite matyti, kad nors jums galėjo stigti pusiausvyros, jūs vis tiek galite tai pasiekti. Nes jūs galite pamatyti tą disbalansą, pamatyti, kad tai ateina iš atskirųjų savasčių, ir tai įveikti.
Susiskaldymo transcendavimas
Koks yra konstruktyvus požiūris Vandenio Amžiuje į dvasingumą? Na, tai iš jūsų reikalauja įsisąmoninti, apie ką kalbėjo kiti mokytojai, kad puolusios būtybės sukūrė šį standartą, o tiksliau, daug standartų. Ir štai jūs čia esate, jūs pradedate suvokti, kad egzistuoja dvasinis kelias: „Aš turėčiau eiti tuo dvasiniu keliu, arba aš noriu eiti tuo dvasiniu keliu. Tai koks tuomet yra standartas, kurį turiu taikyti savo ėjimui dvasiniu keliu, ir kaip galiu įvertinti, ar darau progresą tame kelyje?“ Ir štai tuomet čia pasirodo puolusios būtybės, sakydamos: „Mes esame tikrieji mokytojai. Štai koks yra standartas. Laikykis to standarto ir darysi progresą kelyje. Nesilaikyk jo, ir nedarysi progreso.“
Daug, daug dvasingų žmonių priėmė tokį standartą, ir kuo jis visada yra paremtas? Kai kurios veiklos nėra dvasingos, o kitos veiklos yra dvasingos. Dalyvaukite dvasingose veiklose, venkite nedvasingų veiklų, ir darysite progresą. Ir ką iš tiesų tuomet sako šis standartas? Jis sako, kad kuo labiau save versite vengti nedvasingų veiklų, ir versite save užsiimti dvasingomis veiklomis, tuo didesnį darysite progresą. Tačiau palyginkite tai su tuo, ką aš ką tik pasakiau apie gumos juostą. Kai judate link tų dvasingų veiklų ir judate nuo nedvasingų veiklų, jūs įtempiate gumos juostą, kuri jus traukia link nedvasingų veiklų. Ir tai negali būti pusiausvyra.
Tai negali būti tai, ko mokė Buda, kalbėdamas apie neprisirišimą. Galėtume sakyti, kad prisirišimas sukuria disbalansą jūsų esybėje, ir kelias į aukštesnę sąmonės būseną yra įveikti savo prisirišimus, kad galėtumėte pasiekti pusiausvyrą. Vėlgi, pusiausvyra, apie kurią kalbėjo Buda, nėra vidurio taškas tarp dviejų dualistinių kraštutinumų. Tai yra visos dualistinės skalės transcendavimas. Kaip galite transcenduoti dualistinę skalę? Na, privalote palikti idėją, jog egzistuoja tam tikros veiklos, kurios yra dvasingos, ir kitos veiklos, kurios nėra dvasingos.
Na ir dabar, paimkite visus dvasingus žmones šioje planetoje ir pristatykite jiems tai, ką aš ką tik pasakiau. Jų reakcija būtų, kad 99% ar daugiau jų tai atmestų. Nes jie laikosi požiūrio, jog gi akivaizdžiai yra tokių veiklų, kurios nėra dvasingos, ir yra akivaizdžiai veiklų, kurios yra dvasingos. Ir jie gali cituoti įvairius dalykus. Jie gali sakyti, kad narkotikų pardavinėjimas, žmonių žudymas, dalyvavimas kare, vogimas iš kitų tikrai nėra dvasinga veikla.
Visko, ką darote, sudvasinimas
Ir būtent taip puolusios būtybės apgauna žmones. Nes iš kur gi ateina visi žudymai ir chaosas šioje planetoje? Iš puolusių būtybių, žinoma. Tai ne visada vykdo pačios puolusios būtybės, tačiau tai ateina būtent iš jų, ir jos įtraukia žmones į šias veiklas. Jos sukūrė šias veiklas. Ir dabar jos sako dvasingiems žmonėms, kurie pradeda busti dvasiniam keliui, jos naudojasi šiomis smurtinėmis veiklomis, kurias sugeneravo, sustiprinti šią idėją, kad akivaizdžiai egzistuoja veiklos, kurios nėra dvasingos. Ir todėl priešingoje pusėje privalo egzistuoti tam tikros veiklos, kurios yra dvasingos. Jeigu melsitės, medituosite, kartosite mantras, šaukinius arba suksite maldų malūnėlį, tai bus dvasinė veikla, kuri padės jums dvasiškai augti.
Na, galite sakyti, kad tai yra dar viena mįslė. Tačiau tai yra dirbtinė mįslė, sukurta puolusių būtybių. Todėl, kad realybė yra tokia, jog ne pati išorinė veikla yra dvasinga ar nedvasinga. Būtent asmens sąmonė lemia, ar ši konkreti veikla trukdo žmogui dvasiškai augti ar padeda žmogui dvasiškai augti. Kitaip tariant, kai esate pakėlę savo sąmonę iki tam tikro lygmens, tuomet kai dalyvaujate tam tikroje veikloje, padarote ją dvasinga. Žinoma, būtent dėl to ši mįslė yra dirbtinė, nes kai pakeliate savo sąmonę iki tam tikro lygmens, kuriame galite sudvasinti bet kokią veiklą, egzistuoja tam tikros veiklos, kuriose tiesiog nedalyvautumėte.
Žinoma, kito žmogaus nužudymas nėra dvasinga veikla. Tačiau nė vienas, kuris yra pakėlęs savo sąmonę iki tam tikro lygmens kelyje, neužsiimtų žudymais. Tai yra dirbtinė dilema, kai yra naudojamos šios akivaizdžiai agresyvios veiklos standartui sustiprinti: dvasinga veikla – nedvasinga veikla. Nes esmė čia yra ne pati veikla, esmė yra joje dalyvaujančio žmogaus sąmonėje. O tai reiškia, kad šiame Vandenio Amžiuje yra dirbtina, nereikalinga, nesubalansuota, nekonstruktyvu, arba turėtume sakyti, nedvasinga, išlaikyti šį pasidalijimą, kuris sako, kad bet kokia įprastinė kasdienė veikla nėra dvasinga. Ir tiktai tos veiklos, kuriose pasitraukiu iš įprastinio gyvenimo ir užsiimu dvasiniais ritualais, arba malda, arba meditacija, tiktai tos veiklos yra dvasingos.
Nuo ko pradėjau savo kalbą? Tai yra neišvengiama realybė Žemėje, kad jūsų fizinis kūnas turi tam tikrus poreikius. Labai labai ilgą laiką dvasiniai judėjimai, dvasiniai mokytojai sakydavo, kad rūpintis šiais kūniškais poreikiais nėra dvasinga. Turite neigti visus poreikius, kuriuos tiktai galima neigti. Ir turite patenkinti tik absoliučiai būtiniausius poreikius. Privalote valgyti. Tačiau turite valgyti kaip įmanoma mažiau. Ir turite valgyti maistą, kuris nėra skanus. Ir privalote užtikrinti, kad nesimėgautumėte savo valgomu maistu. O tuomet, jeigu nesimėgaujate gyvenimu, esate dvasingas. Kas tai per nesąmonė?
Taip, aš tuo tikėjau būdamas Šventuoju Pranciškumi. Iš tiesų. Tačiau nepadarykite klaidos ir nemanykite, jog vien dėl to, kad katalikų bažnyčia padarė mane šventuoju, aš buvau tobulas žmogus tame įsikūnijime. Atkreipkite dėmesį, kad nepakilau po to įsikūnijimo. Kodėl? Todėl, kad dar buvo dalykų, kuriuos turėjau išmokti. Turėjau psichologiją, kurią privalėjau išrišti. Supraskite, kad visas šis padalijimas tarp to, kas dvasinga ir nedvasinga, yra dirbtinis. Šiame Vandenio Amžiaus cikle, Sen Žermeno Aukso Amžiuje, tai nėra konstruktyvu. Tai nėra konstruktyvu jūsų augimui. Tai nėra konstruktyvu Aukso Amžiaus įkūnijimui.
Gyvenimo tikslas
Pamąstykite apie šią koncepciją. Sen Žermenas nori įkūnyti aukso amžių Žemėje. Ką, jūsų manymu, tai reiškia, kad bus aukso amžius? Ar manote, jog tai reiškia, kad didžioji dalis populiacijos gyvens vienuolynuose atokiuose regionuose ir neigs visus pasaulietinius malonumus? O gal manote, kad kasdienis gyvenimas taps daug geresnis nei yra dabar visiems Žemės žmonėms? Jie visi galės gyventi pasiturinčiai, neprivalėdami viso savo laiko ir energijos skirti rūpinimuisi fizinio kūno poreikiais, ir todėl dalį savo dėmesio galės skirti darbui su savo psichologija, visuomenės tobulinimui, pagalbai kitiems žmonėms? Matote, kad būtų įkūnytas aukso amžius, tai negalės būti padaryta, jeigu visi brandesni dvasingi žmonės laikysis šio požiūrio, kad jie turėtų pasitraukti iš visuomenės. Kas tuomet įkūnys Aukso Amžių? Puolusios būtybės? Ar vidutinis žmogus? Kaip kuri nors veikla visuomenėje patobulės, jeigu dvasiškai brandesni žmonės nedalyvaus visuomenėje?
Pamąstykite apie tai. Ar jūsų fizinis kūnas, materialus pasaulis, motinos karalija yra jūsų dvasinio augimo priešas? Kaip tai galėtų būti? Kaip gi tuomet augtumėte dvasiškai? Dabar tiesiog įsivaizduokite. Nėra jokio fizinio pasaulio. Tėra tik nediferencijuota Brahmano sąmonė. Tiktai Brahmanas yra tikras, pasaulis yra iliuzija. Ne, nėra jokios iliuzijos, yra tik Brahmanas. Nediferencijuota sąmonė. Na, visų pirma, kaip jūs egzistuotumėte kaip individuali būtybė, jeigu būtų tik nediferencijuota sąmonė? Bet dabar, sakykime, kad Brahmanas materializavo save individualiomis būtybėmis. Kaip jūs tuomet augtumėte, jeigu nebūtų pasaulio?
Mes jau anksčiau sakėme, kad jūs augate rinkdamiesi ir patirdami pasekmes. Tačiau jeigu nebūtų jokių formų, jeigu nebūtų jokios diferenciacijos, kaip galėtumėte kažką pasirinkti ir kaip tuomet patirtumėte pasekmę? Tai yra įmanoma tik dėl to, kad egzistuoja pasaulis, kuris turi formą, ir jūs turite galimybę daryti skirtingus pasirinkimus. Ir tiktai dėl to, kad egzistuoja pasaulis, kuris rodo skirtingas formas iš skirtingų pasirinkimų, jūs galite matyti savo pasirinkimų pasekmes. Ir tiktai tuomet, kai matote savo pasirinkimų pasekmes, turite galimybę pažvelgti į savo sąmonės būseną ir suvokti, jog pasekmės, kurias materializavote, yra jūsų sąmonės būsenos atspindys. Ir todėl galite patobulinti savo sąmonės būseną. Jūs galite pakelti savo sąmonės būseną ir materializuoti kitokias pasekmes. Kaip gi kitaip augtumėte?
O tuomet bus tokių, kurie sakys: „Na, gyvenimo tikslas nėra augti. Tikras yra nubusti iš iliuzijos ir suvokti, kad mes esame Brahmanas. Mes esame nediferencijuota sąmonė.“ Na, gerai. Bet jeigu tiktai Brahmanas yra tikras, iš kur gi atsiradote jūs? Be Brahmano nieko daugiau nebuvo, tiesa? Tai negalėjo būti kažkoks atsitiktinumas. Brahmanas turėjo nuspręsti jus sukurti. Ir kodėl jis tai padarė? Ar Brahmanas jus sukūrė individualia būtybe tiesiog tam, kad galėtumėte užmigti ir tuomet vėl pabusti, ir sugrįžti atgal į Brahmaną? Kodėl gi tuomet jis jus sukūrė? Brahmanas galėjo tiesiog likti Brahmanu, nediferencijuota sąmone. Ir vienintelis sprendimas čia yra tai, kad Brahmanas arba Kūrėjas sukūrė jus individualizuota būtybe, kad jūs galėtumėte palaipsniui plėsti savo savasties jausmą, kol pasiektumėte tokį patį sąmonės lygį kaip Kūrėjas.
Egzistuoja tokia Dievo įkvėpimo ir iškvėpimo koncepcija. Dievas iškvepia, sukuria formų pasaulį, sukuria savimonę turinčias būtybes tame formų pasaulyje, ir tuomet Dievas įtraukia tą formų pasaulį atgal į save. Bet kam Dievas tai darytų, jeigu pasaulis tiesiog išnyktų ir visos savimonę turinčios būtybės išnyktų? Dievas tai daro ne tam, kad įtrauktų jus atgal į neegzistavimą, bet tam, kad įtrauktų jus atgal pas Dievą kaip Dievą, kaip būtybę, pasiekusią tokį patį sąmonės lygį kaip Kūrėjas. Atvirai man pasakykite, kokį dar kitą galite matyti tikslą tam faktui, kad egzistuojate? O gal jūs jau taip toli esate nušokę nuo proto, kad neigiate, jog egzistuojate, nes jūsų aš tėra iliuzija? Tuo atveju, kad ir ką besakyčiau, mano žodžiai nepadarys jokio skirtumo. Tad eikime toliau.
Ar aš augu iš šios veiklos?
Jūs buvote sukurti plėsti savo savasties jausmą. Ir vienintelis būdas, kuriuo galite išplėsti savo savasties jausmą, yra sąveikauti su aplinka, kuri turi formą, kad jums renkantis, būtų skirtumas, darote tą ar aną. Būtent taip jūs augate! Kokia gi logika sakyti, kad šis formų pasaulis yra jūsų augimo priešas? Jis yra jūsų augimo pagalbininkas. Būtent jame egzistuojančios sąlygos leidžia jums augti. Tad argi yra prasmės dalinti pasaulį į dvasingas ir nedvasingas veiklas, mėginant išvengti nedvasingų veiklų ir eiti į dvasingas? O gal esmė yra sakyti, kad bet kuri veikla man gali leisti išplėsti savo savasties jausmą?
Esmė čia nėra rinktis: „Turėčiau daryti tą ar turėčiau daryti aną?“ Esmė yra pasirinkti: „Ar aš kažką išmokstu iš to, ką darau, ar neišmokstu iš to, ką darau?“ Užuot galvojus: „Ši veikla nėra dvasinga. Šita veikla yra dvasinga.“ Esmė yra pamąstyti: „Ar kažko išmokstu iš šios veiklos? Ar aš augu iš šios veiklos?“ Ir svarbiausia čia nėra pati veikla, svarbiau yra jūsų mąstymas, jūsų pasiryžimas pažvelgti į save. Kaip sakiau, žinoma, yra tokių veiklų, kuriose nedalyvautumėte, jeigu esate pasišventę savo augimui, nes žinote, jog tai jums nepadėtų augti. Jūs tai patyrėte ankstesniuose gyvenimuose.
Tačiau kai atmetate šias visiškai smurtines, agresyvias veiklas arba kitas veiklas, kurios daro žalą kitiems žmonėms – kai atmetate visą šitą šlamštą, sukurtą puolusių būtybių arba žmonių, kurie buvo įstrigę dualizme ir atskirtyje – jūs vis dar tebeturite daugybę veiklų, kuriose galite dalyvauti, nes jos nekenkia kitiems, jos nekenkia jums. Nėra jokios prasmės žiūrėti į šias veiklas ir sakyti: „O, tai yra dvasinga. O šitai nėra dvasinga.“ Paimkite bet kurias šias veiklas ir jos gali padėti jums augti, jeigu jose dalyvausite su požiūriu, kad norite pagreitinti savo augimą, kad esate pasiryžę pažvelgti į save ir į savo reakciją į bet kokią situaciją, su kuria susiduriate. Štai ką reiškia būti dvasingu! Tiesą sakant, visada taip buvo, tačiau netgi dar labiau taip yra Vandenio Amžiuje. Esmė čia nėra rinktis dvasingą veiklą ar nedvasingą veiklą. Esmė yra pasirinkti konstruktyvią veiklą ir paversti ją dvasinga, sudvasinti ją.
Vertinkite gyvenimą ir jame dalyvaukite
Jūsų kūnas turi tam tikrus fizinius poreikius. Kodėl turėtų būti nedvasinga jais pasirūpinti? Kodėl turėtų būti nedvasinga valgyti? Kodėl turėtų būti nedvasinga mėgautis valgymu? Jūs čia esate, jūs gyvenate šiame pasaulyje. Elohimai sukūrė Žemės planetą – yra ganėtinai sudėtinga užduotis sukurti planetą. Turite pasaulį, kuriame egzistuoja miriadai elementalių, dirbančių tam, kad atneštų visus šiuos fizinius dalykus, kurių reikia jūsų kūnui. Ir šie dvasingi žmonės, kurie sėdi savo vienuolyne, kramtydami kiekvieną ryžių kasnį po 108 kartus, tuo pat ignoruodami bet kokį ryžių kramtymo malonumą ir visą dėmesį koncentruodami į kažkokią mantrą. Kaip, jūsų manymu, jie verčia jaustis elementalius? Ar manote, kad elementaliai tuomet jaučiasi įvertinti? Anaiptol.
Tačiau pažvelkite į žmogų, kuris nepersivalgo, bet sako: „Turiu valgyti. Kodėl gi tuomet tuo nesimėgauti?“ Vertinate maistą ir elementalius, kurie dalyvavo to maisto materializavime, ir jie jaučiasi įvertinti. Kaip gi tai galėtų nebūti dvasinga? Pažvelkite į faktą, kad šiuolaikiniame pasaulyje, tam, kad galėtumėte gauti maisto, turite būti ūkininku ir jį užsiauginti, arba turite turėti darbą ir uždirbti pinigų, kad galėtumėte jį nusipirkti. Kaip gi tai galėtų nebūti dvasinga? Kaip gali būti nedvasinga turėti tam tikrą darbą ir dirbti tą darbą, sudvasinti tą darbą? Ką mes sakėme apie Gyvenimo Upę? Ji nepriklauso nuo fizinių sąlygų, tai reiškia, kad ji gali save per jus išreikšti bet kokioje situacijoje.
Kai turite darbą, kai dirbate darbe, kai turite šeimą, kai dalyvaujate kažkokiame gyvenimo aspekte, jeigu esate atviri, Gyvenimo Upė gali per jus tekėti ir save išreikšti. Ir pakelti Visumą, padėdama kitiems žmonėms, atnešdama naujas idėjas, daug, daug dalykų. Ir štai čia yra šie žmonės, kurie sako: „Turiu būti dvasingas. Deja, taip pat turiu dirbti darbe, tačiau tikrai juo nesimėgausiu. Darysiu absoliutų minimumą, kad galėčiau užsidirbti pinigų, su kuriais galėčiau nusipirkti rudų ryžių ir dalyvauti kitame savo dvasiniame užsiėmime.“
Ir kaip gi jie atsiveria Gyvenimo Upės tekėjimui tai darydami? Jie uždaro savo protą Gyvenimo Upės tekėjimui. Tačiau jeigu dalyvaujate savo kasdienėse veiklose, savo fizinėse veiklose, su požiūriu, kad esate pasiryžę sudvasinti šią veiklą, tuomet Gyvenimo Upė turi plyšį, per kurį tekės. Jūs tai jausite. Jausite džiaugsmą, ir staiga argi iš tiesų yra taip nemalonu turėti darbą, jeigu juo mėgaujatės? Argi jums iš tiesų yra nemalonu patirti, kad Gyvenimo Upė kelia aukštyn kitus žmones per jus? Kaip gi tai nėra dvasinga?
Leiskite savasčiai mirti
Štai ką čia mėginu paaiškinti: jeigu norite tekėti su Gyvenimo Upe, turite atverti jai savo protą. O proto atvėrimas reikalauja paleisti puolusių būtybių sukurtą standartą. Paleiskite jį. Ryžkitės pamatyti, kad turite tam tikras pasąmonės savastis. Jūs visi jas turite. Mes visi turėjome, kai buvome įsikūnijime. Pasąmonės savastis, paremtas standartu. Jos nori išsaugoti standartą. Jos nori išlaikyti jus tame standarte, nes šios savastys yra paremtos šiuo programavimu, kad jeigu atitiksite standartą, garantuotai būsite išganyti. O jeigu jo neatitiksite, garantuotai eisite žemyn. Jos nenori prarasti valdžios, kurią jums turi.
Turite ryžtis dėti pastangas pažvelgti šioms savastims į akis ir tarti: „Tu nesi aš. Aš nesu tu. Taip, aš tave sukūriau, bet netapau tavimi. Daugiau tavęs nebenoriu. Man tavęs nebereikia savo gyvenime. Pasitrauk. Leidžiu tau mirti.“ Ar matote magiją? Šios savastys projektuoja, kad egzistuoja problema, kurią privalote išspręsti. Turite būti dvasingi, o kad galėtumėte būti dvasingi, privalote laikytis standarto. Turite pagal jį gyventi. O mes sakome, kad jums reikia pasiekti tašką, kai pamatytumėte šią dinamiką ir priimtumėte sąmoningą sprendimą: „Daugiau nebemėginsiu išspręsti šios problemos, kadangi problema nėra tikra. Tiesiog paliksiu tą problemą. Tiesiog nueisiu nuo savasties.“ O savastis jums rėks: „Negali tiesiog nuo manęs nueiti. Tu mane sukūrei. Tu esi atsakingas.“ O atsakymas yra: „Taip, aš tave sukūriau. Ir todėl turiu teisę tave sunaikinti. Ir aš tave sunaikinu!“
Atskirties iliuzija
Ir kai galėsite tai padaryti, galėsite pasiekti tašką, kai bet kokioje veikloje, kurioje dalyvausite, galėsite jausti Gyvenimo Upės tekėjimą per tą veiklą. Ir būtent tai yra dvasingumas. Visi kiti dalykai, visos kitos dvasingumo formos, kurios neigia tai, ką čia sakau, visi kiti tenai esantys žmonės, visi tie guru, kurie neigia tai, ką čia sakau, ką jie daro? Jie siekia sukurti regimybę, kad yra dvasingi. Nes ką gi teigia puolusių būtybių sukurtas standartas, kurį labai mažai žmonių pamatė? Jis teigia, kad jeigu sukursite regimybę, jog esate dvasingi pagal šį Žemėje apibrėžtą standartą, pagal puolusių būtybių apibrėžtą standartą, tai galės apgauti Dievą. Jūs galėsite išsipirkti sau vietą danguje, gyvendami pagal standartą. Galėsite prasibrauti į dangų, gyvendami pagal standartą. Nes tai, kas apgauna žmones Žemėje, taip pat apgaus ir Dievą. Būtent tai teigia standartas. Žinoma, tai apgauna daug žmonių.
Pažvelkite į milijardus žmonių, kurie seka viena iš šių tradicinių pagrindinių religijų. Pažvelkite į bet kurią iš jų: krikščionybę, islamą, judaizmą, budizmą, induizmą, daugelį kitų. Jos sukuria regimybę, ką reiškia būti dvasingu pagal jų religiją. Ir tie, kurie seka ta religija, jie tuo tiki. Jie tiki, kad gyvendami pagal šį Žemėje apibrėžtą standartą, jie galės patekti į dangų. Nes jie nenori pripažinti, kad egzistuoja fundamentalus skirtumas tarp Žemės ir Dangaus. Bet koks yra šis skirtumas? Ar skirtumas yra tarp Žemės ir Dangaus, ar visgi skirtumas yra tarp atskirties mąstymo ir vienovės mąstymo?
Pažvelkite į teiginį: „Tiktai Brahmanas yra tikras.“ Paprastai yra sakoma: „Tiktai Brahmanas yra tikras. Pasaulis yra iliuzija.“ Tačiau, kaip jau sakiau, tai nėra logiška. Nes jeigu tik Brahmanas būtų tikras, tuomet Brahmanas turėjo sukurti pasaulį. Ir tuomet pasaulis privalo savyje talpinti Brahmaną. O tai reiškia, kad pasaulis privalo būti tikras. Nėra jokio prieštaravimo, jokios prieštaros, jokio konflikto tarp Dievo ir pasaulio. Nes Dievas mato, kad pasaulis yra sukurtas iš jo paties substancijos ir esybės. Dievas nemato jokio atstumo, jokios atskirties, jokio atotrūkio tarp savęs ir pasaulio. Jis save mato kiekviename pasireiškime. Atskirtis tarp Dievo ir pasaulio neturi jokios tikrovės.
Kur gali egzistuoti atskirtis tarp Dievo ir pasaulio? Tiktai savimonę turinčių būtybių su laisva valia protuose. Tų būtybių, kurios pasirinko įžengti į atskirties būseną, kurioje jos naudojasi dualistine sąmone regimybei apibrėžti. Ir ši regimybė sako: „Pasaulis yra atskirtas nuo dangaus. Kad galėtumėte patekti į dangų, privalote apleisti pasaulį.“ Realybė yra, kad vienintelis būdas patekti į dangų yra įveikti iliuziją, jog kada nors galėjote būti nuo jo atskirti. Ir todėl priimti, kad esate danguje čia ir dabar. Tad nors vis dar tebesate fiziniame kūne, būdami įsitraukę į fizines veiklas, jūs galite išreikšti dangų tose veiklose. Jūs galite leisti Gyvenimo Upei tekėti per jus į šias veiklas. Štai kas yra dvasingumas! Visa kita tėra regimybė.
Ir leiskite man jums kai ką pasakyti, ko joks žmogus negalėtų išsiaiškinti savarankiškai. Realybė yra tokia, kad nė viena kada nors Žemėje sukurta regimybė niekada nieko neapgavo pakylėtoje karalijoje. Galite sukurti pačią įmantriausią regimybę. Ir puolusios būtybės sukūrė labai įmantrias regimybes. Galite projektuoti ant jų realybės jausmą. Ir galite būti absoliučiai įtikėję, kad tai yra tikra. Tačiau kad ir kaip stipriai būtumėte tuo įtikėję, kad ir kokia įmantri būtų jūsų regimybė, visos būtybės pakylėtoje karalijoje gali ją permatyti kiaurai, gali matyti, kad tai yra niekas. Tame nėra jokios realybės.
Visų galingiausių imperijų ir civilizacijų, sukurtų žmonių, mažiausia būtybė danguje – jeigu galėtume kalbėti apie mažiausią, kas, žinoma, neturi jokios prasmės – gali matyti per jų iliuziją kiaurai. Nes kad patektumėte į pakylėtąją karaliją, turite įveikti pamatinę iliuziją Žemėje, jog galite sukurti regimybę iš atskirties, kuri būtų tikra. Vienintelė realybė yra vienovė. Tiktai Brahmanas yra tikras. Tiktai vienovė yra tikra. Tačiau dualizmas nereiškia diferenciacijos, nes Brahmanas išreiškė save visomis diferencijuotomis formomis, kurios sudaro pasaulį. Kaip galite būti dvasingi? Ne neigdami pasaulį ir galvodami, jog turite patekti į dangų. Nes ką darote, tai darydami? Patvirtinate atskirties iliuziją. Ir kaip gi atskirties iliuzijos patvirtinimas galėtų kada nors jus atvesti į Dievo karalystę? Gi būtent atskirties iliuzija jus ir išvedė iš Dievo karalystės. Kaip gi dar įmantresnės atskirties iliuzijos sukūrimas galėtų jus sugrąžinti į karalystę? Tai NEĮMANOMA!
Vienintelis būdas sugrįžti į karalystę yra atlikti pokytį savo prote ir suvokti, kad niekada nebuvo, niekada negalėtų būti jokios atskirties tarp Brahmano arba Dievo, arba Kūrėjo ir formų pasaulio. Ir kai šitai matote, Gyvenimo Upė ima per jus tekėti ir išreikšti tą realybę. Ir būtent tai padės kitiems žmonėms! Būtent tai galiausiai pakeis kolektyvinę sąmonę, kai pakankamai žmonių atsivers šiai realybei. Būtent tai galiausiai atneš Aukso Amžių. Kai žmonės atsivers tėkmei, idant kiti žmonės galėtų jausti: „Šis žmogus – per jį kažkas teka, ko anksčiau nebuvau patyręs. Tai nėra žmogiška. Tai yra daugiau. Aš taip pat to noriu.“ Štai kas atneš pokyčius. Tai yra tikrasis dvasingumas.
Visos kitos dvasingumo formos tėra regimybės. Ir jų visų poveikis yra vienodas. Jos sustiprina atskirties iliuziją. O tai nėra dvasingumas, kad ir kokia būtų jūsų sukurta regimybė. Kad ir kokią stabmeldystę būtumėte susikūrę aplink tam tikrą guru, tariamai pasiekusį kažkokį aukštą sąmonės lygį, nors jis ir toliau tvirtina atskirtį tarp Brahmano ir pasaulio. Yra tokių, kurie, jeigu kada nors perskaitytų šį diktavimą, imtų ginčyti tai, ką sakau. Jie išnarstytų diktavimą po kaulelį. Jie atrastų kažkokius žodžius. Jie imtų su jais ginčytis kitais žodžiais, kurie, jų įsitikinimu, paneigia tai, ką sakau.
Tačiau ką aš iš tiesų padariau su šiuo diktavimu? Ar daviau tik žodžius? O gal tie žodžiai buvo užpildyti Gyvenimo Upe? Klausimas šis, kaip ir visada, yra klausimas dvasingiems žmonėms: ar koncentruositės į išorinę formą? O gal susijungsite su dvasia, slypinčia už formos? Ar žiūrėsite į žodžius, lyginsite juos su kitais dvasiniais mokymais, kurie, jūsų manymu, yra aukščiausi dvasiniai mokymai? Ir sakysite: „O, šitas Kuthumi sako kažką, kas yra priešinga tam, ką sakė Ramana Mahariši, arba ką sakė Vedų rišiai, ar ką sakė Buda, ar ką sakė Jėzus, ar ką sakė mano kaimynas. Tad tai negali būti tikra.“ Ir jeigu žiūrėsite vien į regimybes, tikrai galvosite, kad aš nesu tikras, nes tiktai regimybė jums atrodys tikra. Toks yra dualistinės sąmonės poveikis, kad regimybę ji pristato kaip tikrovę.
Susijungimas su Pakylėtuoju Mokytoju Kuthumi
Kaip ištrūksite iš šio iliuzijų šydo, iš šios majos, iš šios mirties sąmonės? Susijungdami su kažkuo, kas yra už jos. O kas yra už jos? Gyvenimo Upė, Dvasios tekėjimas, kurio dalimi mes, pakylėtieji mokytojai, esame, su kuriuo mes esame viena. Jeigu nenorėsite pažvelgti už žodžių ir susijungti su mano Gyvąja Dvasia, kuri teka per žodžius, tuomet šis diktavimas nieko dėl jūsų nepadarys. Ir tiesiog turėsime pakartoti seną posakį, kad kai mokinys pasiruošęs, pasiruošęs ir jo mokytojas. O tai reiškia, kad jeigu mokinys nėra pasiruošęs, mokytojas negali jam pasirodyti. Jeigu mokinys nėra pasiruošęs, ir perskaito arba išklauso šio diktavimo, ir nesusijungia su manimi kaip su gyva pakylėtąja būtybe, tuomet šis mokinys nėra pasiruošęs. Gerbiu visų žmonių laisvą valią. Nesiekiu čia su visais užmegzti ryšį. Siekiu užmegzti ryšį tik su tais, kurie yra pasiruošę.
Kadangi per šią dispensaciją daug nekalbėjau, aš, žinoma, esu čia, pakylėtoje karalijoje. Esu susietas su šiuo pasiuntiniu. Galėtume sakyti, kad pasiuntinio protas ir balso stygos yra plyšys, tarsi piltuvas, susiaurėjantis apačioje ir platus viršuje. Pasiuntinio protas yra siauras plyšys. Mano protas yra didelis piltuvas. Ir yra tiek daug, ką galėčiau perduoti, tiek daug, ką galėčiau pasakyti. Bet yra tik šis siauras piltuvas laike ir erdvėje. Yra tas faktas, kad jūs esate laike ir erdvėje, kad jūsų kūnai turi tam tikrus poreikius. Kas įeina, privalo išeiti. Ir todėl sakau, kad jeigu to, kas buvo pasakyta per šį diktavimą, nepakako jums susijungti su tuo, kas aš esu, jokie žodžių kiekiai to nepadarys.
Todėl būsiu ramybėje, pasinaudojęs šia galimybe, šia man suteikta galimybe. Ir būsiu ramybėje su tuo, kas buvo pasakyta, kas buvo pasakyta už žodžių. Ir galbūt pasinaudosiu kitomis galimybėmis pasakyti kitus dalykus, tačiau šiuo metu tai nėra svarbu. Svarbiausia iš tiesų yra tai, kad esu dėkingas už tai, jog galėjau bendrauti su jumis, kurie čia esate, su tais, kurie tai skaitys, su tais, kurie tai klausys. Ir tikiuosi, kad kai kurie iš jūsų taip pat esate dėkingi už šį protų susitikimą. Protų susiliejimą, jeigu ryžotės sulieti savo protą su Pakylėtojo Mokytojo Kuthumi, kuris AŠ ESU, protu.
Tad užsklendžiu jus Liepsnoje, kuria AŠ ESU. Nesudėsiu į žodžius šios liepsnos, nes negalite suprasti liepsnos per žodžius. Galite tik ją patirti arba jos nepatirti. Aš ją patiriu. Pasiuntinys ją patiria. Dauguma jūsų, kurie čia fiziškai esate, ją patiriate. Dauguma jūsų, kurie dalyvaujate per internetą, ją patiriate. Ir patirdami ją, siunčiate impulsus į kolektyvinę sąmonę, kurie gali padėti daugeliui kitų žmonių nubusti ir patirti, kad yra kažkas už pasaulietiškų regimybių. Ir tas kažkas yra tikriau už regimybes. Tai yra dvasinio kelio pradžia. Tai yra proceso į tikrąjį dvasingumą Žemėje pradžia. Ir plėsdami savo patyrimą, kas yra tikra, ir savo gebėjimą atskirti tai, kas tikra, nuo to, kas netikra, ir savo gebėjimą būti neutraliais ir tiesiog patirti tai, kas tikra, ir patirti tai, kas netikra, – tai yra pati dvasingiausia veikla, kurioje galite dalyvauti. Ir būtent tai pakels Žemę į Sen Žermeno Aukso Amžių. Myliu jus ir užsklendžiu jus šioje meilėje.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com