Gyvenimo Upės džiaugsmo patyrimas
Pakylėtasis Mokytojas MOR per Kim Michaels, 2023 metų rugsėjo 22 d. Šis diktavimas buvo perduotas konferencijoje Almatoje, Kazachstane „Būkite Gyvenimo Upe veiksme“.
AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas MOR ir aš jau esu daugiau nei buvau prieš pradėdamas šį diktavimą. Kodėl esu daugiau? Todėl, kad pradėjau šį diktavimą. Matote, būtent taip veikia Gyvenimo Upė. Kai išdrįstate būti atviromis durimis Gyvenimo Upei išreikšti save fizinėje oktavoje, tampate daugiau. Kai pakylate, žinote, jog kad ir ką bedarytumėte, tampate daugiau. Nebijote ir nesijaudinate, kad galite padaryti klaidą, kad galite padaryti kažką, kas nėra teisinga ar nėra pakankamai gera. Jūs tiesiog leidžiate sau būti tėkmėje, ir tuomet patiriate, jog kad ir kokia būtų tėkmė, jūs tampate daugiau.
Tobulumo standartas Žemėje
Noriu pakalbėti tema, kuri yra susijusi su kitu veiksniu Žemėje, neleidžiančiu jums pasinerti į Gyvenimo Upės tėkmę. Jeigu kažką žinote apie pakylėtųjų mokytojų judėjimų istoriją, galite manyti, jog yra keista, kad pasirinkau kalbėti šia tema, nes kai kuriose ankstesnėse pakylėtųjų mokytojų organizacijose buvau laikomas labai rimtu mokytoju, labai griežtu disciplinuotoju, daug reikalaujančiu iš savo čelų. Ir tai iš tiesų paskatino kai kuriuos iš tų čelų, įsikūnijusių čelų, įžengti į šią būseną, kuri jiems trukdo, neleidžia plaukti su Gyvenimo Upe. Ir kas tai yra per būsena? Tai yra, kad jūs į save žiūrite pernelyg rimtai, į gyvenimą žiūrite pernelyg rimtai, į dvasinį kelią žiūrite pernelyg rimtai. Iš kur ateina ši psichologija? Nes visa tai, žinoma, yra psichologija, kaip jūs žinote, tie iš jūsų, kurie esate atviri šiai dispensacijai. Na, galiausiai tai ateina iš puolusių būtybių. Ir ką jos padarė? Na, kaip jau anksčiau sakėme, jos sukūrė šią mąstymo matricą, kad egzistuoja standartas, pagal kurį viskas privalo būti vertinama. Viskas privalo būti lyginama su standartu, ir jūs privalote įvertinti, kur tai atitinka standartą. Ar tai yra gera ar bloga? Ar tai yra aukščiau ar žemiau? Ar tai yra pakankamai gera pagal standartą? Ir, žinoma, aukščiausias poliariškumas, vienas standarto polius, yra tobulumas. Ir lyginant su tobulumu, niekas nėra pakankamai gera.
Tai gali nustebinti kai kuriuos žmones, kurie sakys, kad: „Na, gi pakylėjimas tikrai yra tapimo tobula būtybe procesas, tad kai pakylate, privalote būti tobuli, ir viskas, ką jūs darote, privalo būti tobula.“ Bet matote, tai yra visiškai klaidingas supratimas. Vėlgi, jūs žiūrite į pakylėtąją karaliją iš nepakilusios sferos, iš labai tankios planetos. Jūs žiūrite į sąlygas Žemėje ir projektuojate, kaip viskas turėtų būti dvasinėje karalijoje, remdamiesi tuo, ką jūs matote nepakilusioje karalijoje. Jūs paimate šį tobulumo standartą ir projektuojate jį ant pakylėtųjų mokytojų, bet matote, mes nesame veikiami šio tobulumo standarto. Kodėl? Todėl, jog tam, kad pakiltumėte, privalote transcenduoti standartą, kuriame tobulumas yra viename, o prastumas kitame skalės gale. Ką Jėzus sakė prieš 2000 metų, koks yra reikalavimas, norint įžengti į karalystę? Jeigu netapsite kaip maži vaikai, niekaip nepateksite į karalystę.
Kaip tapti kaip mažu vaiku
Ką daro vaikas? Jis žaidžia su gyvenimu. Jis plaukia su gyvenimu. Jis plaukia su Gyvenimo Upe, bent jau tol, kol vaikas turi kažkiek nekaltumo. Žinoma, vaikas gali būti prislėgtas traumų iš ankstesnių gyvenimų ir todėl gali nesugebėti plaukti su Gyvenimo Upe. Tačiau sveikas vaikas plauks su Gyvenimo Upe ir turės vaikystės periodą, per kurį bus nekaltas. Jis trykš džiaugsmu. Jis džiaugsmingai tekės su situacijomis gyvenime. O tuomet, kai vaikas tampa vyresnis, ypač kai pradeda lankyti mokyklą, kurioje staiga viskas yra taip rimta, vaikas palaipsniui praranda tą nekaltumą.
Matote, kad daugelyje visuomenių, tiesą sakant, visose visuomenėse, suaugusieji žiūri į mažus vaikus ir jaučiasi pakylėti vaikų nekaltumo ir džiaugsmingumo. Tačiau tie patys suaugusieji, kai vaikai pasiekia tam tikrą amžių, turi šį mechanizmą savo protuose, kuris sako: „Na, tu jau nebesi vaikas. Dabar privalai pradėti elgtis tam tikru būdu, kaip mes tikimės, jog elgsiesi, kaip visuomenė tikisi, kad elgsiesi. Dabar jau nebegali būti tuo džiaugsmu trykštančiu vaiku, turi pradėti rimtai žiūrėti į gyvenimą.“ Argi tai nėra kognityvinis disonansas? O tuomet, suaugusieji ne tik ant vaikų projektuoja, kad jie turėtų atitikti šį standartą, jie, žinoma, taip pat tai projektuoja ir ant savęs. Kai tie patys suaugusieji išgirsta apie dvasinį kelią ir kad galite pakelti savo sąmonę, ir užsitarnauti savo pakylėjimą, jie projektuoja tą įvaizdį ant dvasinio kelio, kad turite būti rimti, kad turite atitikti tam tikrą standartą.
Tobulumo standarto atitikimas
Ir kokia yra viso to pasekmė? Tai yra, kad visi žmonės, kurie yra įsikūnijime Žemėje, susikūrė šią labai stiprią asmeninę savastį, kuri, žinoma, yra surišta su labai stipria kolektyvine savastimi, jog kad ir ką bedarytumėte, kad ir kas benutiktų, jums reikia lyginti tai su šiuo standartu. Kad ir koks tai būtų standartas jūsų konkrečioje kultūroje, jis dažnai būna paremtas tam tikra religija. Pažvelkite, kaip viduramžiais katalikai beveik negalėjo pajudėti. Viskas privalėjo būti daroma pagal doktrinas ir atitikti bažnyčios reikalavimus, nes kitaip galėjote atsidurti priešais inkviziciją ir būti kankinami. Pažvelkite į kai kurias šiandienines musulmonų šalis. Argi yra natūralu, kad moteris, šiek tiek laisviau dėvinti skarą, yra suimama policijos ir yra taip stipriai sumušama, kad miršta? Ar tai yra natūralu? Negi iš tiesų manote, kad būtent to nori Dievas? Nes galiu jus užtikrinti iš savo asmeninės patirties, kad tai nėra tai, ko Dievas nori. Tai nėra Dievo valia, su kuria aš turiu šiek tiek patirties, būdamas Pirmojo Spindulio, Dievo Valios Čohanu.
Kai iš pradžių atrandate dvasinį kelią, yra neišvengiama, kad turite šią savastį, su kuria buvote užauginti savo kultūroje, ir netgi kurią susikūrėte per daugelį gyvenimų, stiprinote per daugelį gyvenimų. Ir štai jūs atrandate pakylėtųjų mokytojų mokymą. Ir ką dauguma žmonių daro? Jie paima savo turimą Dievo įvaizdį, kad ir koks būtų šis įvaizdis, ir suprojektuoja jį ant pakylėtųjų mokytojų, ir dabar jie mano, kad mes esame panašūs į tą piktą ir teisiančią būtybę danguje. Ir daugelis čelų ankstesnėse dispensacijose žiūrėjo į El Morija, kaip aš tuo metu vadinausi, šiuo būdu: El Morija yra griežtas disciplinuotojas, reikalaujantis paklusti Dievo valiai. Ir jeigu paklūstate Dievo valiai, tai yra tarsi tramdomųjų marškinių dėvėjimas. Turite būti labai rimti ir visada gyventi pagal šį standartą, nes kitaip El Morija stovės tenai pakeltu pirštu, o šito jūs tikrai nenorite matyti.
Tiek daug mokinių projektavo šį pikto Dievo įvaizdį ant manęs, kad galiausiai nusprendžiau, jog turiu kažką padaryti šiam įvaizdžiui sudaužyti, nes jis stabdė žmones. Ir būtent dėl to pakeičiau savo vardą į Mokytojo MOR, tuo būdu sutrukdydamas daugeliui čelų su tuo požiūriu pereiti į šią dispensaciją, ir tie iš jūsų, kurie esate šioje dispensacijoje, galite būti už tai dėkingi, nes galiu jus užtikrinti, kad yra labai sunku bendrauti su šiame mąstyme esančiais žmonėmis, ypač kai turite šiuos naujus mokymus, kuriuos turite šioje dispensacijoje. Aš nesu piktas dievas danguje. Kaip pakylėtasis mokytojas galėtų būti piktas? Kaip pakylėtasis mokytojas galėtų būti teisiantis? Kodėl pakylėtasis mokytojas turėtų jus lyginti su puolusių būtybių sukurtu standartu? Kodėl pakylėtasis mokytojas turėtų norėti, kad atitiktumėte tą standartą?
Pakylėjimo džiaugsmas ir pakylėtoji karalija
Kas nutinka, kai pakylate? Jūs transcenduojate žemišką mąstymą ir todėl nebesate slegiami šio standarto, ir todėl nebežiūrite į save taip rimtai, nežiūrite į gyvenimą taip rimtai, ir todėl, kaip jūs jaučiatės?
Pažvelkite į save, įsivaizduokite save: jūs ėjote keliu ilgą laiką. Galbūt artėja jūsų kūno natūralios gyvenimo trukmės pabaiga. Jūs pasiekėte 144 sąmonės lygį. Stovite tenai priešais duris, kurios veda į pakylėtąją karaliją, tačiau kad galėtumėte pereiti per tas duris, turite paskutinį kartą ilgai pažvelgti į Žemę ir pažiūrėti, ar joje nėra nieko, kas jus čia atgal traukia. Mes dabar darome prielaidą, kad nėra nieko, kas jus atgal traukia, bet dabar aš tiesiog prašau jūsų pamąstyti apie tai, kad eidami šiuo ilgu dvasiniu keliu iš 48 į 144 sąmonės lygį, jūs turėjote tam tikrą požiūrį, tam tikrą supratimą apie dvasinį kelią ir save, kaip tuo keliu einantį mokinį arba čelą. Vėlgi, nemėginu nė viename ieškoti kokių nors ydų ar ką nors kaltinti, tiesiog prašau jūsų pažvelgti, remiantis tuo, kaip jūs į save šiandien žiūrite, kaip jūs matote kelią, kaip jūs žiūrite į save, einančius tuo keliu.
Aš tiesiog prašau jūsų suvokti, kad jūs iš tiesų galite turėti tokį požiūrį, kurį turite susikūrę apie kelią šiuo metu, ir galite atsinešti jį su savimi iki 144 lygmens, bet tuomet, kai tenai stovite ir matote, kad nėra nieko, kas jus trauktų atgal į Žemę, jūs staiga apsigręžiate ir žengiate pro tas duris, ir kai įžengiate pro tas duris, prieš jus atsiveria tarsi ištisas naujas pasaulis. Tarsi jūs prieš tai būtumėte ėję šiuo siauru tuneliu, o dabar išėjote į ryškią saulės šviesą. Įvaizdis, kurį turėjote susikūrę apie save ir kelią, ištirpsta toje ryškioje saulės šviesoje, ir ką jūs jaučiate? Jūs jaučiate džiaugsmą, kunkuliuojantį džiaugsmą. Tiesiog negalite jo nejausti. Galite manyti, ir daugelis mokinių iš ankstesnių dispensacijų iš tiesų mano, kad tai yra tokia monumentali, iškilminga, rimta proga, kai pereinate per tas duris, ir galite galvoti, kad angelai pučia trimitus ir pakylėtieji mokytojai, kurie nori jus pasveikinti, stovi priešais jus išsirikiavę. Ir galite manyti, kad vyksta kažkokia epiškai svarbi ceremonija, tačiau kas iš tiesų įvyksta, kai būtybė pereina per tas duris, taip, iš tiesų laukia eilė pakylėtųjų mokytojų, kurie dirbo su ta būtybe, ir jie nori ją pasveikinti atvykus į pakylėtąją karaliją, tačiau kai būtybė žengia per tas duris ir pirmą kartą patiria pakylėtąją karaliją, jūs tiesiog negalite susilaikyti nesijuokę.
Iš pradžių matote, kaip žmogus būna nustebęs. Jo veidas yra pilnas nuostabos, o tuomet akys išsiplečia ir veide pasirodo ši didelė šypsena, ir tuomet pasigirsta šis širdingas juokas, ir galite pamanyti, kad mes, pakylėtieji mokytojai, tiesiog stovime tenai ir laukiame, kol žmogus nustos juoktis, bet kodėl turėtume tai daryti? Mes dalinamės jo džiaugsmu, tad mes taip pat juokiamės, ir mes juokiamės, ir juokiamės, kol žmogus priima pakylėtosios karalijos džiaugsmą, nes daugelis žmonių niekada apie tai netgi nemąstė prieš pakildami, nes nešiojosi su savimi šį rimtuolišką mąstymą. Vėlgi, jokiu būdu jūsų dėl to nekaltinu. Jūs esate labai sunkioje planetoje. Eiti dvasiniu keliu nėra lengva, tad kad ir koks jums būtų reikalingas požiūris, kuris jus veda aukštyn tuo stačiu keliu, tai yra visiškai priimtina. Aš tik sakau, kad jeigu žiūrite į save ir gyvenimą pernelyg rimtai, apsisunkinate plaukimą Gyvenimo Upe, nes ko reikia, kad galėtumėte plaukti Gyvenimo Upe? Jeigu netapsite kaip mažas vaikas, kaip galėsite plaukti?
Jūs iš tiesų galėtumėte, jeigu norite, pažvelgti į savo požiūrį, kurį turite susikūrę į dvasinį kelią, pažvelgti, kaip rimtai žiūrite į kelią, ir jūs bent jau galite pamąstyti, kad galbūt iš tiesų galėtumėte pakeisti savo požiūrį, galbūt galėtumėte perjungti tą jungiklį prote, susiderindami su džiaugsmu. Nebūtinai su pakylėtosios karalijos džiaugsmu, nes Gyvenimo Upė taip pat yra pilna džiaugsmo. Galėtume sakyti, kad džiaugsmas yra Gyvenimo Upės variklis.
Savitranscendencijos džiaugsmas
Matote, ką padarė puolusios būtybės primesdamos šį standartą. Jos sukūrė šį labai keistą požiūrį, kad išganymas yra kažkas, kas jums yra primetama. Piktas dievas danguje sukūrė šį labai griežtą įstatymą, ir jeigu negyvensite pagal šį įstatymą, atsidursite pragare, ar bent jau į skaistykloje, kad ir kas tai būtų. Jeigu norite išvengti šios labai nemalonios būsenos, turite siekti patekti į dangų. Ką tai padaro? Ar norite patekti į dangų? Ar jie jums suteikė kokį nors pojūtį, kad yra trokštama patekti į dangų? Ar sėdėsite tenai ant rožinio debesėlio, grodami arfa visą amžinybę? Ar tai jums atrodo patrauklu? Na, tai tikrai neatrodė patrauklu man, kai buvau įsikūnijime. Tarsi būtumėte verčiami nueiti į dangų, kad išvengtumėte šios labai blogos būsenos pragare. Tačiau esate verčiami. Koks gi gali būti džiaugsmas, kai esate verčiami? Kaip džiaugsmas ir prievarta gali kartu egzistuoti? Pažvelkite į vaiką. Jis gali nekaltai žaisti, tačiau pamėginkite priversti vaiką kažką padaryti, ir visas džiaugsmas pranyks.
Realybė yra tokia, kad varomoji Gyvenimo Upės jėga, varomoji savitranscendencijos jėga yra tai, kad kai transcenduojate vieną savasties būseną į kitą, pajaučiate didesnį džiaugsmą, bent jau kai perkopiate tam tikrą lygmenį. Galėtume sakyti, kad kai esate dualistinėje sąmonėje, žemiau 48 lygmens, galite nejausti džiaugsmo, kai transcenduojate tam tikrą savastį, tačiau jūs bent jau pajaučiate tam tikrą laisvę, tam tikrą pagerėjimą. Tačiau ateina toks momentas, kai pasiekiate tam tikrą lygmenį, ir tai tikrai įvyksta kai perkopiate 96 lygmenį, kuomet galite persijungti ir suvokti, kad kiekvieną kartą, kai paleidžiate atskirąją savastį ir pakylate į sekantį kelio lygmenį, jaučiate tam tikrą džiaugsmą. Ir tuomet galite persijungti ir suvokti, kad niekas jūsų neverčia eiti dvasiniu keliu. Jus traukia aukštyn ši Gyvenimo Upė, nes patiriate didesnį džiaugsmą, judėdami aukštyn.
Disciplina: ryžtas, o ne jėga
Jeigu pažvelgtumėte, kaip praeityje daugelis šių mokinių žiūrėjo į mane kaip į griežtą disciplinuotoją, pamatytumėte, jog savo protuose jie iš tiesų manė, kad aš verčiu juos eiti keliu. Aš verčiu juos būti tokiais disciplinuotais ir po tris su puse valandos per dieną kalbėti šaukinius, ir lankytis keturiose šaukinių pamaldose per savaitę, kur šaukinius jie kalbėjo po keturias valandas. Jie jautėsi verčiami tai daryti, ir niekada iš tiesų nepripažino, kad jautėsi verčiami, arba nesustojo ir nepaklausė savęs: „Kodėl jaučiuosi verčiamas? Iš kur ateina prievarta? Ar ji iš tiesų ateina iš El Morijos, o gal ji ateina iš kažkur kitur?“ Ir, žinoma, kai neužduodate šio klausimo, negalite atrasti, iš kur ateina prievarta. Ir kaip sakiau, prievarta galiausiai ateina iš puolusių būtybių, tačiau tai jums iš tiesų nėra taip svarbu, nes svarbiausia jums yra pamatyti, kad egzistuoja prievartos elementas jūsų pačių esybėje, nes jūs turite savo asmeninę atskirąją savastį, kuri jus verčia eiti keliu.
Kai kurie šie mokiniai turėjo šį įsivaizdavimą apie El Moriją, kad jis, kaip disciplinuotojas, sakytų: „O kaip gi disciplina? Argi nereikia disciplinos eiti keliu? Argi neturite būti disciplinuoti, kad galėtumėte kalbėti tuos šaukinius kiekvieną dieną, jog darytumėte progresą?“ Na, kaip kiti mokytojai jau sakė, kai einate nuo 48 iki 96 lygmens, jūs traukiate save virš kolektyvinės sąmonės. Tam reikalingos tam tikros pastangos, tam tikras uolumas, tam tikra disciplina, nes jeigu sau leisite iš pradžių pakilti aukščiau, o tuomet leisite sau būti nutempti žemyn masinės sąmonės, pakelsite save aukštyn, o tuomet būsite nutempti žemyn, jūs šitaip ir mėtysitės pirmyn ir atgal, užuot pastoviai progresavę aukštyn. Taip, tam tikra disciplina yra reikalinga, tačiau argi disciplina būtinai turi būti priešinga džiaugsmui?
Daugelis žmonių, sakytų, kad taip, tačiau aš sakyčiau: „Kas taip sako? Iš kur tai ateina?“ Prievarta yra džiaugsmo priešingybė, tačiau argi disciplina yra lygi prievartai? O gal tai tiesiog yra ryžtas, kuomet jūs priimate sprendimą, paremtą ne jėga, bet paremtą pripažinimu, jog išsilaisvindami nuo žemesnių sąmonės būsenų jūs patiriate daugiau džiaugsmo? Tiesa, daugelis šių buvusių mokinių priėmė sprendimą būti disciplinuoti ir jie jautėsi priversti tai daryti. Jie tai darė iš jėga paremto mąstymo, tačiau argi tai buvo vienintelis būdas būti disciplinuotu? Argi tai buvo vienintelis būdas priimti tą sprendimą? Žinoma, kad ne. Būtent tai jūs galite pamatyti, ir kai turite mokymą apie atskirąsias savastis, jūs tuomet galite ieškoti šio prievartos elemento savo esybėje, ir tai bus individualu kiekvienam iš jūsų, ir tuomet galite suvokti, jog tai yra atskiroji savastis. Ir jūs ją galite atsekti iki kolektyvinės atskirosios savasties, kuri buvo sukurta puolusių būtybių. O kodėl jos ją sukūrė? Tam, kad sustabdytų jūsų progresą kelyje.
96 lygmens ir jėga paremto mąstymo peržengimas
Galime sakyti, kad einant nuo 48 iki 96 lygmens, reikalingas stropumas, disciplina, kad nueitumėte tuo keliu pačiu greičiausiu būdu. Tačiau kai pakylate virš 96 lygmens, disciplina ir stropumas iš tiesų nebėra reikalingi, nes dabar jums nebereikia disciplinuoti savo proto. Jūs turite pereiti į kitą fazę, kurioje iš tiesų suvokiate, kad turite įveikti visas šias savastis, kurios yra grįstos šiuo jėga paremtu mąstymu.
Dar kartą pamąstykite apie puolusių būtybių primestą standartą. Ką daro standartas? Sakykime, kaip ekstremalų pavyzdį, jog norėdami patekti į dangų, turite išpildyti visas musulmonų religijoje apibrėžtas taisykles. Pagal pačią griežčiausią įmanomą Korano interpretaciją, jūs turite išpildyti visas šias taisykles. O jeigu to nepadarysite, jūsų laukia labai ilgos kančios pragare. Argi tuomet nesijaustumėte priversti laikytis šių taisyklių? Argi tai neišvaro džiaugsmo iš daugelio žmonių gyvenimo, ką jūs iš tiesų ir matote daugelyje musulmoniškų šalių? Matote tai tokioje daugybėje kitų religijų, kuriose tie, kurie tariamai yra labiausiai pasišventę savo religijos pasekėjai, turi mažiausiai džiaugsmo. Jie į save ir į gyvenimą žiūri labai rimtai.
Kai pakylate virš to 96 lygmens, suvokiate, kad yra tiek daug šių savasčių, kurios yra paremtos jėga. Mėginate jėga prasibrauti į dangų. Iš esmės, už to glūdintis mąstymas yra: „Galiu priversti Dievą priimti mane į dangų. Jeigu išpildysiu visas Dievo taisykles, kurias jis apibrėžė šioje išorinėje religijoje, tuomet, jeigu jų visų pažodiškai laikysiuosi, Dievas bus priverstas mane įleisti.“ Milijonai, tiesą sakant, milijardai žmonių Žemėje įžengė į šį mąstymą, priimdami tam tikrą religiją, mėgindami stropiai ja sekti, vien tam, kad patirtų, palikę įsikūnijimą, kad durys į dangų jiems buvo uždarytos. Jie negalėjo į jį patekti. Kai kurie žmonės tai patyrė per keletą gyvenimų, ir tuomet jie į savo sekantį įsikūnijimą ateina netikėdami jokiomis religijomis, atmesdami visas religijas, tapdami ateistais arba agnostikais. Kiti ateina ir tampa dar stropesni, netgi dar rimčiau žiūrėdami į taisyklių laikymąsi.
Jie gali vis labiau tai vystyti, kol, kaip sakėme, kai naudojate jėgą, ateina momentas, kai esate susikūrę tokį didelį pasipriešinimą, jog nebegalite to pakelti. Tačiau, deja, su daugeliu šių gyvybės srautų nutinka taip, kad jie pasiekia tą tašką, kuomet ateina tas kitas laikas jiems grįžti į įsikūnijimą, ir jie yra labai, labai sumišę. Jie nebežino, ką daugiau daryti. Jie iš tiesų nebegali klausyti vienos iš šių tradicinių religijų, tačiau nežino, o kas dar be jų yra. Ir tuomet jie įžengia į šią niekieno žemę, kurioje nėra Dievo, išoriškai neatmesdami religijos, bet taip pat nepriimdami ir dvasinio kelio, ir šitaip jie gali nugyventi keletą įsikūnijimų.
Kaip tai yra susiję su jumis? Jums, kurie esate dvasingi žmonės, reikia pripažinti, kad egzistuoja šis labai stiprus momentumas Žemėje, kai žiūrite į gyvenimą, ir ypač į religiją bei dvasingumą, labai rimtai. Todėl yra beveik neišvengiama, kad turite tam tikras savastis savo keturiuose žemesniuosiuose kūnuose, kurios yra paremtos šiuo prievarta grįstu mąstymu. Tačiau kai pakylate virš 96 lygmens, jums reikia pasiekti tą suvokimą, kad negalite jėga prasibrauti į dangų. Negalite jėga prasibrauti į pakylėtąją karaliją. Tad kokia gi prasmė toliau mėginti save versti laikytis šios griežtos disciplinos kelio, kurį galėjote būti sau apsibrėžę ir kuris galėjo jums būti pagrįstas, kai buvote žemiau 96 lygmens? Bet dabar, kai peržengėte tą tašką, jūs pakilote virš kolektyvinės sąmonės, ir dabar jums nebėra konstruktyvu versti save eiti šiuo keliu.
Kai kurie iš jūsų patyrėte, kad nebegalite laikytis šio labai griežto režimo, kalbėdami tiek daug invokacijų ar šaukinių per dieną. Tiesą sakant, daugelis mokinių tuomet jautė, kad jeigu nesugebės to išpildyti, tuomet aš, ar jie vadintų mane El Morija ar Mokytoju MOR, greičiausiai juos pasmerksiu, ir tuomet jiems geriau būtų pasislėpti nuo manęs, nes aš tuomet manysiu, kad jie nebėra pakankamai geri čelos.
Naudokitės savo intuicija pamatyti, kas jums yra teisinga
Tačiau kas aš esu? Ar esu griežtas disciplinuotojas, norintis reformuoti išorinį žmonių elgesį? O gal esu pakylėtasis mokytojas, norintis pakelti žmonių sąmonę? Mano tikslas kiekvienam čelai yra pakelti žmogaus sąmonę. Egzistuoja fazė, kai disciplinos laikymasis padeda mokiniui kelti sąmonę. Visiškai tai palaikau. Tačiau ateina momentas, kai tai nebėra konstruktyvus metodas. Tai ar tuomet noriu, kad toliau tai darytumėte, jeigu tai nepadeda jums augti? Ne, kodėl turėčiau to norėti? Aš esu pakylėtasis mokytojas. Nemėginu daryti to, ką mėgina daryti religijos, reformuoti jūsų išorinį elgesį, mėginti priversti jus atitikti šį standartą, nes žinau, kad tai jums nepadės patekti į dangų. Kas jums leis patekti į dangų? Kristaus sąmonės pasiekimas. Vienovės su savo AŠ ESU Esatimi pasiekimas.
Kas nutinka, kai pradedate patirti intuityvesnius patyrimus su savo AŠ ESU Esatimi, su pakylėtaisiais mokytojais, su dvasine karalija? Jaučiate didesnį džiaugsmą, o džiaugsmas traukia jus aukštyn. Tačiau jeigu laikysitės įsikibę šio jėga paremto mąstymo, galvodami, kad turite toliau kalbėti visus šiuos šaukinius ir invokacijas tuo pačiu būdu, kaip tai darėte anksčiau, negalite susiderinti su džiaugsmu, negalite sau leisti jausti džiaugsmo, nes jūs netgi galite turėti atskirąją savastį, kuri sako, kad jeigu jaučiatės džiaugsmingi, taip tikriausiai yra dėl to, kad nesate pakankamai stropus čela. Nesate pakankamai griežti, ir todėl El Morija stovės tenai iškėlęs pirštą, jeigu jausitės džiaugsmingi. „O dabar atsargiai, rimtai į save žiūrėk“, galvoja jie, kad aš sakau, bet aš nieko panašaus nesakau. Aš tiesiog noriu, kad visi augtų pačiu sparčiausiu tempu, kuriuo jie gali augti. Neteisiu, kad visi turėtų augti tuo pačiu tempu. Žiūriu į kiekvieną žmogų ir sakau: „Kaip galiu padėti tau augti?“ Nenoriu, kad kiekvienas čela darytų tą patį dalyką. Tai nėra mano metodas, ir tai nėra pakylėtųjų mokytojų metodas. Žinoma, kai egzistuoja organizacija, turinti tūkstančius narių, bent jau Žuvų dispensacijoje, privalote duoti tam tikras gaires. Tačiau vis tiek niekada nenorėjau, kad visi aklai laikytųsi gairių. Norėjau, kad jie individualiai su tuo susiderintų, naudotųsi savo intuicija pamatyti, kas jiems yra teisinga.
Jeigu iš tiesų norite atlikti tą persijungimą ir pradėti tekėti su Gyvenimo Upe, jums reikia kontempliuoti šiuos dalykus, visus šiuos dalykus, kuriuos mes jums duodame. Nesakau, kad jums reikia paimti kiekvieną diktavimą, kurį mes jums duosime šioje konferencijoje, ir kontempliuoti viską, ką kiekvienas mokytojas pasakė. Ką jūs darote, tai klausote, skaitote ir tuomet pajaučiate: „O tas mokytojas pasakė kažką, kas man yra svarbu.“ Ir tuomet jūs paimate tai, kontempliuojate tai, mėginate pažiūrėti, ką galite padaryti, jog persijungtumėte, mėginate pažiūrėti, ar egzistuoja kažkokia atskiroji savastis, kurią galite atpažinti ir leisti jai mirti, ir tuomet galite pereiti prie sekančio dalyko, kuris jus traukia, kuris su jumis rezonuoja. Nepulkite į desperaciją, manydami, kad turite viską, kas buvo pasakyta, iš karto išstudijuoti. Kelias yra procesas, kuriam reikia laiko. Negalite akimirksniu perjungti savo savasties jausmo. Nė vienas iš mūsų niekada nesugebėjo to padaryti.
Natūrali džiaugsmo tėkmė
Visada reikia laiko eiti keliu ir keisti savo savasties jausmą laipsniškai, po žingsnelį. Skirtingiems kelio lygmenims gali reikėti skirtingos motyvacijos. Tačiau labai atidžiai apie tai pamąstykite, kad kuo aukščiau pakylate kelyje, tuo mažiau belieka prievartos ir tuo daugiau atsiranda džiaugsmo. Pamąstykite apie tai, ryžkitės ieškoti prievartos elementų ir ryžkitės priimti džiaugsmo tėkmę ir į ją panirti. Nes kai įveiksite prievartą, jausite džiaugsmą, kadangi tai yra natūralus Gyvenimo Upės tekėjimas. Negalite džiaugsmo priversti tekėti, o tiksliau, galite priversti jį atsitraukti iš savo proto, naudodami jėgą, naudodami jėga paremtą požiūrį į kelią. Jūs galėtumėte teoriškai, išgirdę šiuos mokymus, sakyti: „Aš noriu būti Gyvenimo Upėje. Ką turiu padaryti, kad susikurčiau šį griežtą režimą, kuris mane atvestų į Gyvenimo Upę?“ Tačiau to padaryti yra neįmanoma. Galite nustoti save versti nebūti Gyvenimo Upėje ir tuomet natūraliai būsite Gyvenimo Upėje. Gyvenimo Upė tekės per jus, kai sukursite jai atviras duris, užuot jėga užtrenkę šias duris. Negalite džiaugsmo pasiekti prievarta. Jums nereikalinga jėga pasiekti džiaugsmą. Jis teka natūraliai. Jums tiesiog reikia atverti jam savo protą. Jūsų protą uždaro būtent jėga, jėga paremtas mąstymas, savo ištakomis ateinantis iš puolusių būtybių ir šio standarto, ir tuomet jos projektuoja, kad tai yra ne šiaip koks standartas, ne, tai yra Dievo standartas, tai yra absoliutus standartas, ir tiktai išpildę šį standartą, pateksite į Dievo karalystę. Na, ar tikrai norite patekti į tą pačią karalystę, į kurią braunasi puolusios būtybės? Manau, kad ne. Tad nežiūrėkite į kelią su puolusių būtybių mąstymu.
Praregėjimas iš regimybių
Žinoma, puolusių būtybių mąstymą galite rasti kiekvienoje Žemės religijoje, net ir daugelyje dvasinių mokymų. Net ir ankstesnėse pakylėtųjų mokytojų dispensacijose organizacija buvo stipriai paveikta šio jėga paremto mąstymo, ir jie visi būtų sakę, kad tai atėjo tiesiai iš El Morijos. Bet ar tikrai? Ar tikrai tai atėjo iš manęs ar tiesiog iš įvaizdžio, kurį jie projektavo ant manęs? Taip, galite sakyti, ir iš tiesų pilnai tai pripažįstu, kad galite grįžti ir išstudijuoti kai kuriuos šiuos senus diktavimus, kuriuos daviau, ir galite sakyti: „Na, bet jis gi iš tiesų kalba ganėtinai griežtai, argi ne taip?“ Ir sutinku, kad tai yra tiesa, tačiau tam egzistuoja priežastys. Visų pirma, tai buvo perduota paskutinėje organizacijoje, kurią mes galėjome remti Žuvų Amžiuje, ir todėl buvo būtina įkūnyti tam tikrus dalykus, kuriuos žmonės idealiai turėjo įveikti Žuvų Amžiuje. Mes vylėmės, kad galėsime padėti tiems, kurie buvo atviri pakylėtųjų mokytojų mokymams, išlaikyti tas iniciacijas, kurių didžioji dalis žmonijos neišlaikė Žuvų amžiuje, nes tuomet tai būtų palengvinę kitiems išlaikyti tas iniciacijas. Ir kai kurie iš tiesų išlaikė tas iniciacijas, tačiau daugelis to nepadarė. Ir tai yra neišvengiama. Ir čia galima prisiminti mano seną posakį, kurį mėgdavau sakyti: tegul skiedros lekia kur nori, nes mes tegalime duoti mokymą, bet negalime garantuoti, ką žmonės darys su mokymu.
Turite čia suprasti, kad viena iš pamatinių dinamikų, vykstanti Žemėje, yra tai, ką mes sakėme, kad Žemėje egzistuoja įtikinamas paneigiamumas, įtikinamas įtikinamumams. Tai reiškia, kad jūs galite, prote, susikurti regimybę, matricą, fasadą, įvaizdį, ir galite projektuoti protu tikroviškumo jausmą ant šio įvaizdžio. Būtent tai darė puolusios būtybės per daugelį amžių nuo pat tada, kai čia atėjo. Būtent tai darė visa žmonija ilgą laiką nuo to momento, kai puolusių būtybių buvo įtraukta į dualizmą. Ką padarė Jėzus, kai atėjo prieš 2000 metų? Jis atėjo mesti iššūkį būtent šiam mąstymui, kad galite susikurti išorinę regimybę ir tai jums leis patekti į karalystę. Jis pasakė daug dalykų, kurie buvo užmaskuoti, kurie galėjo padėti žmonėms suvokti, kad tiktai sąmonės transformacija leis jums patekti į karalystę.
Tai yra tikroji iniciacija, kuri turėjo būti išlaikyta Žuvų amžiuje, kuomet pripažįstate, jog didelė dalis to, kas egzistuoja religijose, politinėse filosofijose, moksle, materializme – visa tai tėra regimybė, prote sukurtas įvaizdis. Ir tuomet žmonės ant to projektuoja realybės jausmą, tačiau kad ir kiek jie beprojektuotų realybės jausmą, tai nepaveikia to, kaip pakylėtieji mokytojai į tai žiūri, nes mes matome, kad šis įvaizdis nėra realybė, tai tėra įvaizdis. Net ir ankstesnėje dispensacijoje mes sustiprinome tam tikrus įvaizdžius, kad padėtume žmonėms pasiekti tašką, kuriame jie galėtų matyti, kad tai tebuvo įvaizdis, ir kai kurie žmonės tai padarė, o kai kurie kiti to nepadarė.
Už misterijų šydo
Tačiau šioje dispensacijoje mes taikome kitokį metodą. Mes nesiekiame sustiprinti įvaizdžio. Mes siekiame labai tiesmukai apnuoginti visus įvaizdžius, tačiau negalime to padaryti akimirksniu. Būtent dėl to mes palaipsniui vystome mokymus. Jeigu pažvelgtumėte į 2002 metus, iš pradžių mes mėginome nutiesti tiltą į senesnes dispensacijas, šitaip regimai patvirtindami tam tikrą tenai egzistavusį mąstymą, tačiau palaipsniui, sistematiškai, žingsnis po žingsnio, tai kvestionavome, tapdami vis atviresni, vis tiesiau mesdami iššūkį ne tik puolusių būtybių sukurtiems netikriems įvaizdžiams, bet ir žmonių protuose egzistuojantiems įvaizdžiams, gimusiems iš šių atskirųjų savasčių.
Tad ką šiandien matote, galėtume sakyti, jog Žuvų Amžiuje mes vis dar tarsi slėpėmės už šydo. Mes tarsi išėjome į viešumą, perdavėme atvirą mokymą, kad mes egzistuojame kaip pakylėtieji mokytojai, kad galime kalbėti per pasiuntinį, kad egzistuoja kelias, egzistuoja iniciacijos. Tačiau viskas vis dar tebebuvo įsupta į tam tikrą misteriją, ir tai buvo dermėje su Žuvų iniciacijomis, nes net ir Jėzus negalėjo duoti tiesaus mokymo prieš 2000 metų, kaip ir Buda negalėjo perduoti visiškai tiesaus mokymo prieš 2500 metų. Ir tiktai kolektyvinės sąmonės pakėlimas, kuris iš dalies buvo atneštas mokslinio mąstymo, kurį rėmė Sen Žermenas, leido pakankamam žmonių skaičiui Žemėje tai transcenduoti, transcenduoti šį, kaip galėtume tai pavadinti, mitologinį mąstymą, ir todėl jie tapo atviri tokiai dvasingumo formai, kuri nėra įsupta į šią misteriją, į šią mitologiją, kuomet beveik galėtume sakyti, jog mes atskleidėme, kad egzistuoja pakylėtieji mokytojai, tačiau buvo šis rūkas, kuris slėpė juos nuo jūsų akių.
O dabar mes išeiname į viešumą ir sakome, kad atėjo laikas atsikratyti šio šydo, atėjo laikas kalbėti labai tiesiai ir tegul skiedros lekia kur nori. Tie, kurie negali pakelti šio tiesumo, na, jie turi senesnius mokymus, jie turi kitus dvasinius mokymus. Visada galite kažką rasti sau. Tačiau šioje dispensacijoje mes nebežaidžiame žaidimų, nebežaidžiame slėpynių. Mes sakome: „Štai mes čia, štai kas mes esame, štai kokie mes esame, štai koks yra kelias.“ Kai kuriuos tai, kad neliko šydo, nuvils. Ką darė šydas?
Pažvelkite į tai, grįžkite ir pažvelkite į istoriją. Pažvelkite į daugelį skirtingų religijų. Egzistuoja ši misterija, supantį Dievą arba dvasinę karaliją. Žmonės tarsi gali matyti, kad ten aukštai kažkas yra, tačiau jie mato tik trumpas prošvaistes to, kas slepiasi už šydo. Ir ką tai leidžia žmonėms padaryti? Tai leidžia jiems projektuoti ant dangaus pasaulio, projektuoti ant pakylėtųjų mokytojų. Ir kaip iš pradžių sakiau, jūs žiūrite į sąlygas, kokios jos yra pasaulyje, ir projektuojate, kad būtent taip viskas yra ir pakylėtoje karalijoje. Yra žmonių, kuriems reikalingas šis požiūris, ir jiems gali jo reikėti dar 10 ar 15 gyvenimų. Tačiau taip pat yra daug žmonių, kurie, kaip mes žinome, yra pasiruošę labiau tiesioginiam supratimui ir labiau, kaip galėtume tai pavadinti, „jokių nesąmonių“ požiūriui. Jeigu pažvelgtumėte į mokymus, kuriuos perdavėme šioje dispensacijoje, jeigu iš tiesų į juos pažvelgtumėte, juose nėra labai daug kas paslėpta, nebėra likę didelės mistikos apie tai, kas mes esame, kokios mes esame būtybės, kokia yra kelio esmė. Tai nėra kažkokios šlovingos, mistiškos iniciacijos, kurias išlaikote ir dabar jus pasitinka pakylėtieji mokytojai danguje šioje epiškai svarbioje ceremonijoje.
Jeigu paimtumėte mokymus, kuriuos mes perdavėme šioje dispensacijoje, kokia yra dvasinio kelio esmė? Trys dalykai: psichologija, psichologija ir koks buvo trečias? [Auditorija sako: „Psichologija“.] Būtent. Tie iš jūsų, kurie esate tam pasirengę, galite daryti greitesnį progresą, nes kuo plonesnis yra šydas, tuo aiškiau galite matyti kelią ir tuo greičiau galite eiti tuo keliu.
Mokytojo MOR Esaties patyrimas
Jaučiu didžiulį džiaugsmą galėdamas ne tik kalbėti jums per žmogišką pasiuntinį, bet ir bendrauti su jumis šiuo būdu. Pamėginkite šiek tiek perjungti savo protą. Pamėginkite atsitraukti nuo išorinės situacijos. Iš tiesų nėra taip svarbu, kad čia, šioje scenoje, sėdi žmogus, turintis kažkokį iškilų, prakilnų pakylėtųjų mokytojų pasiuntinio titulą, ir jis priima diktavimą iš Mokytojo MOR. Tai nėra svarbu, pasiuntinys nėra svarbus, žinia nėra svarbi, žodžiai, kurie yra sakomi, nėra svarbūs. Svarbiausia yra tai, kad atsirado šis plyšys šyde, per kurį galiu labiau tiesioginiu būdu materializuoti savo Esatį, nei paprastai galėčiau tai padaryti, jums gyvenant savo kasdienį gyvenimą ir būnant gyvenimo šurmulyje. Perjunkite savo protą, pažvelkite už išorinės situacijos, už pasiuntinio ir žodžių. Atsiverkite mano Esaties patyrimui.
Ką aš iš tiesų noriu pasiekti, perduodamas diktavimą? Ar mano tikslas yra duoti jums žodžiais išreikštą mokymą? Ko aš iš tiesų noriu, tai noriu, kad paliestumėte mokytojo rūbo kraštą, kaip yra sakoma, o tiksliau, kad patirtumėte mano Esatį. Kur jūs tai patirsite? Ar patirsite tai žiūrėdami į pasiuntinį, klausydamiesi žodžių? Ne, jūs tai patirsite savo viduje, savo širdyje. Ne prote, ne protaujančiame prote, bet širdyje.
Kai bus užleista muzika po šio diktavimo, leiskite sau tiesiog susiderinti savo širdyje, jeigu to norite, ir jeigu norite patirti Mokytojo MOR Esatį, tiesiog būkite neutralūs, būkite atviri ir leiskite sau pajausti, kaip tam tikras Gyvenimo Upės aspektas, kurį jūs žinote Mokytojo MOR vardu, teka per jus. Būtent tai iš tiesų trokštu, kad patirtumėte, ir tai jūs galite patirti ne tik dabar. Jūs tai galite patirti bet kuriuo metu, kai klausysite šio diktavimo, skaitysite jį, kalbėsite mano šaukinius, susiderinsite arba tiesiog nutildysite protą, įžengdami į neutralią būseną ir susiderindami su mano Esatimi.
Tad dabar, užsklendžiu jus Pirmojo Spindulio džiaugsme ir leidžiu jums susiderinti, kai jūs leidžiate sau tekėti su muzika ir atsiveriate Mokytojo MOR Esačiai.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com