Tiesa yra progreso raktas

Pakylėtasis Mokytojas Ilarionas per Kim Michaels, 2022 metų spalio 30 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2022 m. vebinare Ukrainai.

AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Ilarionas, Penktojo Spindulio, kuris dažnai dar buvo vadinamas Tiesos Spinduliu, Čohanas. Pradėsiu nuo nesenstančio klausimo, kurį Poncijus Pilotas uždavė Jėzui: „Kas yra tiesa?“ Jūs, žinoma, galite matyti, pažvelgę į tuos istorijos laikotarpius, kai vykdavo karas, kad pirmoji pro langą išskrisdavo tiesa, jei net ji iš viso iki to laiko buvo kambaryje. Vykstant karui abi pusės naudoja propagandą įvairiems tikslams. Tačiau klausimas yra toks: kokie yra ilgalaikiai konflikto padariniai? Kaip į jį bus žiūrima, kai kovos liausis? Ar kažkuriuo metu atsiras pasišventimas tiesai?

Galite šiuo metu paklausti: „Kokia šalis iškils labiausiai pasikeitusi į gerąją pusę iš šio karo Ukrainoje? Ar tai bus Rusija? Ar tai bus Ukraina?“ Na, tai priklauso nuo to, kuri šalis turi didesnį pasišventimą tiesai. Vėlgi, daugelis žmonių klaus: „Na, o kas gi yra tiesa?“ Rusai teigia, kad jų būdas žiūrėti į karą yra tiesa. Rusai teigia, kad jų motyvacija pradėti karą yra tiesa. Ukrainiečiai teigia, kad jų požiūris į karą yra tiesa, ir kad tai, ką jie sakė karo metu, yra tiesa. Kas yra teisus? Kas klysta?

Mes jums perdavėme daug mokymų apie dualistinę sąmonę, apie tai, kad Žemė yra realybės simuliatorius, kuriame nėra jokios aukščiausios ar absoliučios tiesos. Suprantu, kad plačioji publika neturi suvokimo apie šiuos mokymus ir negali jų suvokti, ir vis dėlto, jūs, kurie esate pakylėtųjų mokytojų mokiniai, galite paklausti, remdamiesi šiais mokymais: „Bet ar yra kažkokia absoliuti tiesa? Ar egzistuoja kažkokia reali tiesa tokioje situacijoje kaip ši?“ Mes taip pat perdavėme daug mokymų apie linijišką protą ir linijiško proto limitus. Aiškiai pasakėme, kad iš tiesų negalite suvokti aukščiausios realybės per linijišką protą. Tačiau nepaisant visų šių mokymų, jūs, būdami pakylėtųjų mokytojų mokiniu, neturėtumėte daryti išvados, kad tiesos nėra ar kad nėra įmanoma žinoti, kas yra tiesa, tad aš jums duosiu kitokį požiūrį į tiesą.

Pasitikėjimo ir turto augimas

Ką jūs matote įvykus pasaulyje, ypač po Antrojo Pasaulinio Karo? Matote, kad atsirado vis didėjantis demokratinių šalių skaičius. Matote, kad šios šalys pradėjo įvairiais būdais bendradarbiauti. Matote, kad šios šalys patyrė ganėtinai dramatišką plačiosios populiacijos turto ir pragyvenimo lygio augimą. Matote, kad ekonomika, visas ekonomikos lygmuo šiose šalyse nepaprastai pakilo. Jeigu pažvelgsite į daugumos šiuolaikinių demokratijų ekonomikos lygmenį, pamatysite, kad jis yra daug, daug aukštesnis nei buvo po Antrojo Pasaulinio Karo ar netgi prieš Antrąjį Pasaulinį Karą. Ekonomika buvo akceleruota daug, daug kartų virš to lygmens, kuriame ji buvo.

Kuo yra paremtas šis augimas? Na, jis iš tiesų yra paremtas padidėjusiu pasišventimu tiesai. Tačiau tai nėra tai, ką jūs įprastai laikytumėte tiesa, samprotaudami apie tai, kuri religija, ar kuri ideologija, ar kuri filosofija yra tiesa. Tiesa turi skirtingus aspektus ir tiesa taip pat turi labai praktišką aspektą, ir tai tiesiog yra štai kas: jūs galite sudaryti sutartį tarp dviejų žmonių, ir abi pusės pasitiki, kad kita pusė išpildys susitarimą. Tai yra tiesos aspektas.

Tai taip pat yra labai linijiška. Susitinka du žmonės, du verslai, dvi šalys. Jie derybomis pasiekia susitarimą, kuris, kiekvieno iš jų įsitikinimu, bus jiems naudingiausias. Jie užtvirtina susitarimą, jį pasirašo ir nueina savais keliais tikėdami, kad kita pusė laikysis susitarimo. Jeigu viena pusė sako: „Aš pristatysiu X prekių kiekį šiuo metu“, tuomet galite tikėtis, kad būtent tai jie ir padarys. O jeigu kita pusė sako: „Aš užmokėsiu už šias prekes tuo metu“, tuomet prekes pristatantis asmuo gali tikėti, kad užmokestis iš tiesų bus atliktas. Šis labai labai paprastas mechanizmas sudaro pagrindą neįtikėtinam turto augimui, kurį matėte šiuolaikinėse šalyse, ypač demokratinėse šalyse.

Galite šiandien sakyti, kad egzistuoja daug aukštesnis bendradarbiavimo lygmuo tarp, pavyzdžiui, Europos šalių, nei buvo iš karto po Antrojo Pasaulinio Karo. Anais laikais buvo labai mažai pasitikėjimo tarp, pavyzdžiui, Vokietijos, Prancūzijos ir Anglijos, ar, tiesą sakant, ir tarp Italijos bei Ispanijos. Buvo labai mažai pasitikėjimo. Tačiau bėgant dešimtmečiams šis pasitikėjimas augo, ir būtent dėl šio vieno mechanizmo šalys padidino savo pasišventimą tam, ką galėtume pavadinti vienu iš tiesos aspektų: „Mes laikomės susitarimų, mumis galima pasitikėti“. Tačiau netgi daugiau negu tai – ES ir NATO sąjungose matote, kad čia atsirado tam tikras bendrų vertybių pagrindas: „Mes esame pasišventę taikai. Mes vienas kito nepulsime.“ Jeigu šalys Europos Sąjungoje tikėtų, kad rytoj diktatorius užgrobs valdžią Vokietijoje ir nuspręs užpulti jų šalis, nebūtų jokios Europos Sąjungos. Tad egzistuoja pasišventimas taikai. Mes vienas kito nepulsime.

Tačiau taip pat egzistuoja pasišventimas demokratijai: „Neleisime, kad mūsų šalys atkristų į kokią nors fašistinę, nacistinę ar komunistinę diktatūros formą.“ Ir virš viso to taip pat dar egzistuoja pasišventimas tiesai: „Mes savo šalis statysime, kiek tai yra įmanoma, remdamiesi faktais, remdamiesi tuo, kas iš tiesų vyksta, realybe, o ne kokia nors ideologija. Mes savo šalis statysime praktinių realijų pagrindų, remdamiesi praktiniu įvertinimu, kas yra geriausia mums ir kas yra geriausia visumai. Būsime pasišventę sąžiningiems susitarimams ir šių susitarimų laikymuisi.“ Kitaip tariant, sąžiningumas yra tiesos aspektas. Jūs esate sąžiningi vienas su kitu. Tai yra pagrindas abiem pusėms tikėti, kad susitarimo bus laikomasi, ir tai yra pasitikėjimo pagrindas. Matote pasitikėjimo augimą tarp Europos šalių, ir tai yra vienas iš svarbiausių turto augimo ramsčių.

Gamtos dėsnių patikimumas

Kaip pasitikėjimas būtų įmanomas be tiesos? Kaip be pasišventimo tiesai galėtų egzistuoti pasitikėjimas? Tai neįmanoma. Tai niekada nebuvo įmanoma praeityje. Tai niekada nebus įmanoma ateityje. Tai yra mūsų taip vadinamo linijiško proto aspektas. Na ir dabar, nepaisant to, ką mes sakėme apie linijiško proto limitus pažinti aukštesnę tiesą, pranokstančią tai, ką jūs galite stebėti išoriniu protu ir juslėmis, linijiškas protas taip pat turi kai ką labai vertingo.

Linijiškas protas iš tiesų slypi už jūsų taip vadinamų gamtos dėsnių. Galite pasitikėti, kad gamtos dėsniai funkcionuos tam tikru būdu ir nepaliaus tuo būdu funkcionuoti. Jeigu žinote gamtos dėsnius ir atliekate skaičiavimus išsiųsti raketą į Marsą, galite pasitikėti, kad raketa nepaliaus skrieti savo trajektorija, ir Marsas niekur nebus dingęs, kai į jį atskris raketa. Nėra jokios erdvės nuokrypiams šiuose dėsniuose. Galite pasitikėti, kad jeigu darysite kažką šiandien dėl savo ateities kūrimo, tai bus įkūnyta ateityje. Neįvyks jokios klaidos gamtos dėsniuose, kuri staiga sunaikintų jūsų planus ar jūsų pastangas.

Matote, tam tikru atžvilgiu, gamtos dėsniai yra linijiški, kadangi jie yra paremti tam tikrais nekintančiais principais, tad tai yra dar vienas tiesos aspektas: nekintamumas. Gamta negali staiga apsigalvoti ir nuspręsti suspenduoti gravitaciją, kad jūs visi išskrietumėte į atmosferą. Galite pasikliauti nenutrūkstamu gamtos dėsnių veikimu. Patikimumas, nekintamumas, linijiškumas leidžia žmonėms planuoti, paleisti planus veikti, dažnai labai didelius ir sudėtingus planus, ir jie gali pasitikėti, kad jiems įvykdžius savo planus, jie duos vaisių. Būtent tai matote plačiajame pasaulyje, ne tik Europos Sąjungoje, bet ir daugelyje kitų šalių, tapusių šios, kaip galėtume tai pavadinti, pasaulinės tvarkos dalimi.

„Pasaulinė tvarka“ ir savanoriškas vystymasis

Žinau, kad pasakyti žodžius „pasaulinė tvarka“, yra tas pats kas buliui prieš nosį pamojuoti raudona vėliava daugeliui konspiracijų teorijų šalininkų, ir, žinoma, iš tiesų yra puolusių būtybių, kurios rezga sąmokslą kontroliuoti pasaulį, tačiau jos nesugeba to padaryti, ir kodėl jos negali to padaryti? Mano mylimieji, pamąstykite apie labai, labai paprastą mechanizmą. Kokia yra konspiracijos esmė? Slaptumas. O kas yra to priešingybė, kuri, kaip ką tik paaiškinau, įvyko pasaulyje nuo Antrojo Pasaulinio Karo? Atvirumas, ir tai yra dar vienas tiesos aspektas. Jūs nesiekiate kažko nuslėpti. Kaip galite sudaryti su kažkuo sutartį, jeigu tas kažkas negali pasitikėti, kad jūs nemėginsite nieko nuslėpti, kas išduotų susitarimą? Matote, kad valdžios elitas, puolusios būtybės, kurios slapta mėgina sukurti savo pasaulinę kontroliavimo tvarką, jos yra istorijos pralaimėtojų pusėje.

Jeigu jos būtų sugebėjusios kontroliuoti pasaulį, tuomet šis vystymasis, kurį ką tik čia aprašiau, nebūtų įvykęs. Nesakau, kad jos neturi didelio kontrolės laipsnio, nes mes gi dažnai jūsų prašėme išsakyti prašymus dėl ekonominio valdžios elito. Valdžios elitas turi didelį kontrolės laipsnį ekonomikai finansų sistemoje, tačiau jie neturi absoliučios kontrolės, ir kodėl taip yra? Todėl kad tai, ką aš aprašiau, kaip didesnį bendradarbiavimą tarp šalių ir verslų, nėra tvarka, tai nėra pasaulinė tvarka, tai nėra kažkas, kas būtų primesta iš centrinės valdžios.

Kai pažvelgiate į pasaulį, kas įvyko per šiuos pastaruosius dešimtmečius? Įvyko laisvės, bendradarbiavimo ir turto augimas. Tai nėra prievartinis judėjimas, tai yra savanoriškas judėjimas, nes visos šios šalys pakilo į žmogiškumo lygmenį, kuriame gali matyti, kad tai yra geriausia mums, bet tai taip pat yra geriausia ir kitiems. Tiesą sakant, tai, kas yra geriausia mums, yra tai, kas yra geriausia kitiems. Situacija, kurioje visi laimi, iš tiesų yra geriausia mums, nes mums patiems yra naudingiausia, kad turto lygis kitose šalyse kiltų. Nes jeigu žmonės kitose šalyse turės daugiau pinigų, mes jiems galėsime parduoti daugiau produktų, ir todėl mes ir patys tapsime turtingesni, kitiems žmonėms tapus turtingesniais, ir visa ekonomika bus pakelta į visiškai naują lygmenį.

Tai nėra prievarta primestas vystymasis. Tai yra savanoriškas vystymasis, paremtas žmogiškumo augimu ir suvokimo, kaip veikia pasaulis, augimu. Jis yra paremtas augančiu suvokimu apie šiuos pamatinius principus, kurie valdo visatą ir padaro visatą tvaria. Tiesa yra viena iš tų liepsnų, viena iš tų principų, kuri padaro pasaulį tvariu. Nekintamumas padaro pasaulį tvarų. Taip, žinau, kad transcendencija taip pat yra to dalis, tačiau transcendencija vyksta šių dėsnių ir principų pagrindu, ir todėl egzistuoja nekintamumas transcendencijoje. Transcendencija yra paremta nekintamais dėsniais ir principais. Realybė yra tokia, kad tai, ką Putinas vadina „pasauline tvarka, kurioje Vakarai dominuoja pasaulyje“, nėra pasaulinė tvarka, tai nėra prievarta organizuojamos pastangos. Tiesą sakant, tai nėra kontroliuojama iš jokio centrinio taško.

Tai yra atsirandantis suvokimas apie labai paprastą faktą, kurį Jėzus aprašė palyginime apie talentus, kad jeigu padauginsite savo pastangas, būsite apdovanoti. Ir kaip jūs padauginate pastangas? Darydami kitiems tai, ką norėtumėte, kad kiti jums darytų, o tiksliau, siekdami pakelti aukštyn visumą. Būtent taip gausite didžiausią grąžą už savo pastangas. Atsiranda vis labiau augantis suvokimas apie tai, nors mažai žmonių sugebėtų tai išreikšti tokiais žodžiais, kokiais išreiškiau aš. Ir vis dėlto, kolektyvinėje sąmonėje atsiranda šis augantis pripažinimas.

Aukščiausia suktybė: sąžiningumas

Yra tokia sena knyga, kurią parašė amerikiečių rašytojas John Steinbeck, ir joje jis rašo apie žmogų, kuris visą savo gyvenimą mėgino sukčiauti, visą laiką mėgino išsiveržti į priekį apgaudinėdamas kitus žmones. Ir galiausiai, vieną dieną jam atėjo įstabi mintis, kad aukščiausia suktybė yra sąžiningumas, nes ką gi jis mėgino padaryti? Jis mėgino įgyti pranašumą, ir visą savo gyvenimą manė, kad vienintelis būdas įgyti pranašumą yra atimti kažką iš kitų, tuo būdu sukuriant jiems trūkumą. Jis manė, kad egzistuoja riboti ištekliai, tad kad pats galėtų turėti daugiau, jis turėjo grobti iš kitų. Tačiau galiausiai jis suvokė, kad tai, kas yra naudingiausia jam pačiam, iš tiesų yra tai, kas yra naudingiausia kitiems, nes šitaip yra pakeliamas bendras turto lygmuo ir tai visiems atneša naudą. Būtent tai suvokė daug, daug žmonių šiuolaikinėse šalyse.

Tai, ką Putinas vadina „Vakarais“, nėra tik Vakarai, nes iš tiesų daugelis žmonių ir Azijoje pradėjo tai suvokti. Japonija, Australija, Naujoji Zelandija, tam tikru laipsniu Indija. Daugelis žmonių, tiesą sakant, žmonės visose šalyse pradėjo tai suvokti: „Jeigu visi sugebėsime vieni kitais pasitikėti, galėsime įkūnyti daug didesnę gausą, o kuo didesnis gausos kiekis bus pasaulyje, tuo didesnę jis duos naudą mums.“ Taip, žinoma, egzistuoja valdžios elitas, kuris mėgina susigrobti vis daugiau ir daugiau šios gausos ir sukoncentruoti ją į savo rankas, kaip apie tai daug kartų kalbėjome, ir vis dėlto, egzistuoja šis gausos augimas ir jie negali jos visos sukontroliuoti. Tad matote, nors egzistuoja akivaizdžios išimtys, bendra tendencija yra aiški, ir visa tai yra pagrįsta pasitikėjimu. Galite pasitikėti vieni kitais. Sudarote verslo sandėrį, abu jo laikotės, jums abiem jis atneša naudą. Jeigu viena iš pusių nesilaiko sandorio, tai pakenkia abiem pusėms. Jūs pakenkiate sau, tapdami nepatikimais.

Kaip galime pasitikėti Rusija?

Kaip visa ši filosofinė diskusija yra susijusi su situacija Ukrainoje? Na, tiesą sakant, daugeliu dalykų. Pačiame akivaizdžiausiame lygmenyje galite matyti, kad Ukrainos valdžia pasirodė daug protingesnė už Rusijos valdžią, savo elgesyje su žiniasklaida, su Vakarų šalimis, su savo įvykių versijos skleidimu. Taip iš dalies yra dėl to, kad Ukrainos valdžia turi didesnį pasišventimą tiesai už Rusijos valdžią. Matysite, jeigu pažvelgsite į tai linijišku protu, kad Rusijos valdžia išsakė daug teiginių, kurie arba prieštaravo kitiems jų išsakytiems teiginiams, arba juos paneigė realybėje įvykę įvykiai. Pačioje karo pradžioje užsienio reikalų ministras pasakė: „Mes nesitaikome į civilius ar civilinę infrastruktūrą.“ Na, vos praėjusią savaitę matėte masinę ataką prieš civilinę Ukrainos infrastruktūrą. Tad čia matote, jog egzistuoja didelis nenuoseklumas tarp to, ką rusai sako ir ką rusai daro.

Na ir dabar, žinoma, yra žmonių, kurie suvokia, kad tai yra dalis strategijos. Rusai nori sukurti chaosą ir sąmyšį. Jie nori, kad pasaulis negalėtų nuspėti, ką jie ketina daryti. Rusiškame prote jie mano, kad šitaip jie įgyja kažkokį pranašumą. Jie mano, kad tai yra vienas iš būdų mesti iššūkį „pasaulinei Vakarų tvarkai“, kaip Putinas tai vadina. Tačiau ką aš ką tik pasakiau? Nėra jokios pasaulinės tvarkos. Egzistuoja pasitikėjimas, o ką daro rusai? Jie kiekvienam, turinčiam bent vidutinį intelekto lygį, demonstruoja, kad jais pasitikėti negalima. Kaip galite bent kažkuo tikėti, ką sako Rusijos valdžia? Kaip galite pasitikėti bet kokia jų pasirašyta sutartimi? Kodėl gi tiesiog nepalaukus, kol baigsis galioti ta sutartis dėl grūdų? Kodėl nusprendžiate dabar iš jos pasitraukti? Na, tam egzistuoja įvairios priežastys, įskaitant ir tai, kad jie žino, jog jeigu iš jos pasitrauks, grūdų kainos pakils ir jie gaus daugiau pinigų. Tačiau visa tai yra dalis šios strategijos, kurioje mano, kad jeigu bus nenuspėjami, jie įgis kažkokį pranašumą.

Jie mano, kad tai, kas įvyko Vakaruose, išaugęs pasitikėjimo lygis, yra silpnumo ženklas. Ir jie savo protuose galvoja, kad būdas mesti iššūkį pasaulio tvarkai yra būti visiškai nenuspėjamu. Mojuoti branduolinio karo vėliava, išsakyti visus šiuos teiginius, kuriuos paneigė faktai arba kiti jų išsakyti teiginiai, ir jie mano, kad jeigu niekas nežinos, ką jie ketina toliau daryti, jie turės kažkokią galią. Jie mano, kad tai verčia pasaulį jų bijoti ar netgi juos gerbti. Tačiau dalis pasaulio, kuri pakilo į šį aukštesnį pasitikėjimo lygmenį, tiesiog pažvelgia į tai ir purto galvas. Tai tarsi peštukas klasėje, kuris visaip išsidirbinėja, mėgindamas atkreipti į save dėmesį. Tačiau kaip tas mažas berniukas, kuris visus gąsdino sušukdamas „vilkas!“, jūs tai galite daryti tik tam tikrą skaičių kartų, ir galiausiai žmonės tiesiog papurtys galvas ir nuo jūsų nusigręš. Kaip galite rimtai žiūrėti į šalį, kuri šitaip elgiasi? Kaip galite ja pasitikėti? Kaip galite su ja bendradarbiauti? Kaip galite su ja daryti verslą?

Jūs čia matote fundamentalų pasaulėžiūrų skirtumą. Mes jau anksčiau kalbėjome, kad kai esate žemiau tam tikro sąmonės lygmens, tam tikro žmogiškumo lygmens, žiūrite į pasaulį tam tikru būdu, ir esate absoliučiai įsitikinę, kad esate teisūs, kad tai yra vienintelis būdas žiūrėti į pasaulį, ir dažnai taip pat projektuojate ant kitų, kad jie mąsto tuo pačiu būdu, kad jie turi tokias pačias intencijas. Būtent dėl to Putinas projektuoja ant Vakarų, kad jie jį privertė įsiveržti į Ukrainą, kad NATO yra agresyvi jėga, kuri nori užpulti ir sunaikinti Rusiją.

Tačiau dalykas, kurio iš tiesų nori Vakarų šalys, yra galėti pasitikėti Rusija, kad jos galėtų su ja bendradarbiauti abipusiai naudingu būdu. Vakarų šalys žiūri į tai, ką daro Putinas, ir jis neturi jokių šansų palenkti jų savo valiai. Jos tiesiog papurto galvas ir nusigręžia, kaip tą padarė daugelis Vakarų verslų, nes šie verslai suvokė: „Negalime daryti verslo Rusijoje, kadangi negalime pasitikėti, jog bus tęstinumas, negalime pasitikėti, kad situacija rytoj nepasikeis.“

Iššūkis Ukrainos šaliai

Matote, kad visa tai taip pat galioja ir Ukrainai, kadangi jūs turite tam tikrą bendrą Kievo Rusios protėvį, ir tam tikrą grupę žmonių, kurie yra labai panašaus mąstymo. Kaip sakėme, Sovietų Sąjungai žlugus, mąstymas Ukrainoje ne tiek jau labai skyrėsi nuo mąstymo Rusijoje, Maskvoje. Tad Ukrainos šalis susiduria su iššūkiu transcenduoti tą mąstymą, kuriame tiesa nėra kažkas linijiško, tiesa yra kažkas, ką galite bet kada pakeisti, galite sakyti viena, nors galvojate visai ką kita, galite sudaryti sutartį, neturėdami jokios intencijos jos laikytis. Nėra jokio tęstinumo, jokio nuoseklumo. Tai, žinoma, eina kartu su valdžios sąžiningumu žmonių atžvilgiu ir kitų šalių atžvilgiu. Tai taip pat daro poveikį verslo klimatui Ukrainoje ir korupcijai.

Yra toks senas anekdotas apie įmonę Rusijoje, kuri nori pastatyti pastatą, ir įmonė gauna pasiūlymus iš trijų kitų įmonių. Viena iš jų yra Turkijos įmonė, ir ji sako, kad pastato pastatymas kainuos milijoną. Kita įmonė yra iš Rusijos, ir ji sako, kad statybos kainuos du milijonus, o kai jų yra paklausiama kodėl, jie atsako: „Na, mes sumokėsime turkams vieną milijoną, kad jie pastatytų pastatą, o kitą milijoną pasiimsime sau į kišenę.“ O tuomet trečioji įmonė sako, kad jos siūloma kaina bus trys milijonai, ir kai jų yra paklausiama kodėl, jie atsako: „Na, mes sumokėsime turkams vieną milijoną, vieną milijoną pasiliksime sau, o trečią milijoną po stalu duosime jums.“ Ir šposas čia slypi tame, kad būtent trečioji įmonė visada gauna kontraktą. Būtent tai padaro korupcija: kontraktą gauna ne geriausiai reikalavimus atitinkanti įmonė, o ta įmonė, kuri yra labiausiai pasiruošusi sukčiauti ir būti nesąžininga.

Korupcijos kaina

Tačiau kokį poveikį tai padaro ekonomikai? Na, visų pirma, viskas kainuoja daugiau nei turėtų kainuoti, ir kažkas turi už tai sumokėti. Jeigu tai yra gyvenamasis pastatas, žmonės, kurie įsikels į šį pastatą, turės mokėti didesnę nuomos kainą, tiesą sakant, jų nuoma kainuos trigubai tiek, kiek jiems būtų reikėję mokėti, jeigu nebūtų buvę korupcijos. Ir tai pasklinda ratilais per visą ekonomiką, o tai reiškia, kad ekonomika yra laikoma žemesniame lygmenyje nei būtų buvusi, jeigu nebūtų buvę korupcijos. Daugelis žmonių sakys: „Na, mes esame visuomenės tarnautojai, valdžia mums beveik nieko nemoka, mes negalėtume išgyventi iš to, ką valdžia mums moka, tad turime imti kyšius, kad galėtume išgyventi.“ Tačiau kodėl taip yra, kad valdžia neturi pinigų mokėti savo tarnautojams padoraus atlyginimo? Taip yra dėl korupcijos, kuomet tiek daug įmonių mėgina sukčiauti ir išvengti mokesčių, ir tai tampa save pastiprinančiu poveikiu, kuomet korupcija neleidžia ekonomikai paaugti į aukštesnį lygmenį, ir matote tai visose šalyse, kurios yra korumpuotos.

Matote tai Irane, kuriame turite šį augantį jaunų žmonių procentą, kurie negali rasti darbo, kurie mato, kad jiems gali užtrukti dešimtmečius rasti darbą, o tai reiškia, kad jeigu jie neturės darbo, kaip galės sukurti šeimą, kaip galės įsigyti namą, kaip galės judėti į priekį gyvenime? Ir didele dalimi taip yra dėl korupcijos. Nėra to verslo pasitikėjimo klimato. Vakarų ekonomikoje jūs taip pat galite turėti situaciją, kurioje įmonė nori pastatyti pastatą ir ji surengia konkursą, tačiau ši įmonė rinksis tuos, kurie galės pasiūlyti žemiausią kainą ir geriausią kokybę. Ir tuo remdamasi, ji pasiūlys kontraktą, nebūtinai pasiūliusiems žemiausią kainą, bet bent jau tiems, kurie atrodys turintys didžiausią kvalifikaciją atlikti šį darbą.

Tai reiškia, kad kai įmonė pateikia pasiūlymą statyti pastatą, ji gali tikėtis sąžiningo įvertinimo. Jai nereikės sukčiauti, nereikės duoti kyšių, ji galės tai padaryti. Įmonės taip pat gali pasitikėti, kad jeigu paduos prašymą dėl statybų leidimo išdavimo vietinei valdžiai, šis prašymas bus įvertintas pagal atitinkamus kriterijus, o ne pagal tai, ar kažkokiam tarnautojui ar daugeliui tarnautojų buvo sumokėtas kyšis. Buvo įmonių, kurios svarstė daryti verslą Ukrainoje ir suvokė, kiek daug joms teks mokėti kyšių, tad jos nutarė, jog nėra verta tai daryti, arba pasakė: „Na, tai yra priešinga mūsų verslo principams, todėl mes to nedarysime.“ Ir tai laiko Ukrainos ekonomiką daug žemesniame lygmenyje nei ji iš tiesų galėtų būti.

Oligarchai ir monopoliai

O tuomet, žinoma, jūs turite visą šią oligarchų koncepciją, kurią taip pat matote ir kitose pasaulio šalyse, pagrinde Rusijoje, nors ne vien Rusijoje, kuriose egzistuoja korupcija, ir valstybė per šią korupciją leidžia tam tikroms įmonėms užimti privilegijuotas pozicijas. Tačiau kokį tai padaro poveikį ekonomikai? Poveikis yra toks, kad šioms įmonėms yra suteikiamas praktiškai visiškas monopolis. O kas nutinka, kai įmonė įgyja monopolį? Na, ji pradeda išnaudoti žmones.

Didžiųjų monopolininkų Vakaruose, Amerikoje svajonė 19-ajame amžiuje buvo sukurti monopolį, nes tai buvo vienintelis būdas, kuriuo jie galėjo uždirbti daugiau pinigų, nes kai turite monopolį, galite dirbtinai nustatyti aukštą kainą. Tačiau kas nutinka, kai žmonės turi mokėti daugiau už tam tikras prekes? Nutinka taip, kad žmonės turi mažiau pinigų pirkti kitas prekes, o tai reiškia, kad visa ekonomika traukiasi. Tad dabar jūs turite situaciją, kurioje kelios įmonės, keli oligarchai uždirba milijardus dolerių, ir jie mano, kad jiems puikiai sekasi. Tačiau viso to pasekmė yra tokia, kad ekonomika yra laikoma dirbtinai žemame lygyje, tad visi kiti žmonės uždirba mažiau pinigų. Daugelis verslų negali būti pradėti, o tai reiškia, kad didžioji dalis populiacijos yra laikoma skurde, kai tuo tarpu keletas oligarchų tampa pasakiškai turtingais.

Tai yra visiška priešingybė tiesai, kadangi tiesa yra ta, kad kuo daugiau turto bus plačiojoje populiacijoje, tuo didesnę jis visiems neš naudą, išskyrus galbūt tuos kelis asmenis viršuje, kuriems, kaip anksčiau sakėme, iš tiesų nerūpi, kiek pinigų yra ekonomikoje, jie tiesiog nori turėti daugiau nei populiacija. Ir kai jau patys turi užtektinai, jie iš tiesų nori laikyti ekonomiką suspaustą, kad galėtų toliau jaustis turinčiais daugiau už populiaciją. Tai yra feodaliniai viduramžių lordai, kurie sėdėjo savo pilyse, gyvendami ištaigingą gyvenimą, kai tuo tarpu jų žemę dirbę valstiečiai vos ne vos galėjo išgyventi ir išmaitinti savo vaikus. Tai nėra tiesa, nes tiesa yra: kai padauginate talentus, kai visi padaugina talentus, tuomet ekonomika yra padauginama ir visi turi daugiau. Tokia yra pamatinė tiesa apie ekonomiką.

Ekonomikos atstatymas

Vėlgi, ką Ukraina gali padaryti? Na, jai reikia atlikti pokytį ir pasakyti: „Mums reikia įveikti korupciją. Tai yra pagrindinis tikslas, kad galėtume tapti ES nare, kad galėtume tapti šiuolaikiška šalimi, kad galėtume padidinti ekonomiką, atstatyti ekonomiką.“ Ir jūs dabar turite galimybę, kadangi galite aiškiai sakyti: „Negalime leisti keliems oligarchams turėti šias privilegijuotas pozicijas ir darytis visus šiuos pinigus. Mums reikia atstatyti visą ekonomiką ir tai galėsime padaryti tik tuomet, jeigu žmonės turės pinigų, kuriuos galės leisti. Privalome sustabdyti turto sukoncentravimą į kelių žmonių rankas ir paskleisti jį visai populiacijai. Kitaip neturėsime visiškai jokių šansų atkurti savo ekonomikos. Liksime dirbtinai žemame lygmenyje, jeigu neįgyvendinsime šio pokyčio.“

Ir tuomet, žinoma, reikalingas pasišventimas būti atviriems ir sąžiningiems, ne kol vyksta karas, bet kai jis baigsis. Reikalingas sąžiningumas, reikalingas pasiryžimas grįžti atgal ir peržiūrėti visą situaciją, įvertinti, ką valdžia galėjo padaryti geriau, įskaitant ir tai, ar nereikėjo jai nuo pat pradžių rimčiau vertinti grėsmės ir geriau paruošti savo šalį galimai invazijai. Yra dalykų, kuriuos galima padaryti, kai karas liausis, ir jie turi būti padaryti, ir valdžia turi sąžiningai apie tai kalbėti ir neįpulti į spąstus, kuriuose nori išsaugoti šį įvaizdį, prie kurio jie dabar jau kaip ir įprato, kuomet jie yra laikomi didvyriais ir beveik neklystančiais.

Tai ypač yra iššūkis prezidentui: ar jis toliau išliks reliatyviai nuolankiu, realistišku žmogumi, kokiu buvo iki šiol? O gal jis pradės jaustis didvyriu ir norės išsaugoti šį buvimo didvyriu įvaizdį, tad jis mėgins tai išsaugoti, net jeigu tai jam trukdys būti sąžiningu? Šis iššūkis iškyla prieš visą valdžią, net ir karinę valdžią, ir pasišventimo tiesai bei sąžiningumui lygmuo bus tiesiogiai proporcingas progresui, kurį Ukraina galės padaryti po karo. Vėlgi, mes kalbame apie tai, kas įvyks po karo, kadangi matome ateitį. Mes žvelgiame į ateitį ir perduodame šiuos diktavimus turėdami tikslą įstatyti Ukrainą į geresnį kursą link geresnės ateities. Toks yra mūsų tikslas.

Ukrainos potencialo pamatymas

Galite paklausti: o kodėl mes nekalbame apie esamą dabartinę situaciją? Na, todėl, kad mes esame pakylėtieji mokytojai. Kai jau situacija yra peržengusi ribą į fizinę plotmę, mums egzistuoja tam tikra būtinybė atsitraukti ir leisti situacijai pačiai išsivystyti. Todėl pagrinde mums rūpi, kaip anksčiau sakėme, kritinės masės žmonių nubudimas, kad šiose situacijose, kuriose situacija gali pasisukti viena ar kita linkme, žmonės galėtų patraukti šalį pasirinkti aukščiausią kelią, kuomet galėtų būti įkūnyta aukščiausia įmanoma baigtis. Tai visada yra mūsų tikslas. Mes dirbame laisvos valios rėmuose. Tad pagrindinis mūsų rūpestis yra kryptis, kuria juda šalis.

Kol kas Ukrainos šalis labai gerai pasirodė, atsižvelgiant į aplinkybes. Ukrainos valdžia ir kariuomenė labai gerai pasirodė. Daugelis žmonių sakė, kad jie pasirodė žymiai geriau nei kas nors galėjo tikėtis. Mes nebūtinai tai sakysime, kadangi mes matėme potencialą. Jeigu žiūrėsite į tai iš mūsų perspektyvos, tai gali nuskambėti, tarsi mes rodome į šią problemą, atkreipiame dėmesį į tą iššūkį, štai tas turi įvykti, štai anas turi įvykti, tačiau, vėlgi, taip yra dėl to, kad matome Ukrainos potencialą. Jeigu to potencialo nebūtų, jeigu nebūtų kritinės masės žmonių, kurie galėtų tai suvokti ir paversti realybe, kokia būtų prasmė kažką sakyti?

Mes čia ne vien atrajojame žodžius, mes nukreipiame energiją ir įvaizdžius bei matricas į kolektyvinę sąmonę, kadangi žinome, jog yra žmonių, kurie gali tai suvokti, kuriuos tai gali įkvėpti, kuriuos tai gali pažadinti – net jeigu jie nežinos, iš kur tai ateina, ir todėl tai, ką sakome, gali padaryti pozityvų skirtumą. Jeigu tai negalėtų padaryti pozityvaus skirtumo, kam iš viso tai sakyti? Mes čia esame ne tam, kad suteiktume pramogą savo mokiniams. Mes čia esame ne tam, kad stimuliuotume savo mokinius su šia įžvalga ir ana įžvalga, kurios jiems leistų pasijausti ypatingais. Mes čia esame tam, kad padarytume skirtumą, pozityvų skirtumą, tad mes matome milžinišką Ukrainos šalies potencialą. Tai nereiškia, kad pritariame viskam, ką valdžia sako.

Kaip mums reikia pasikeisti?

Suprantame, kad Ukraina yra priklausoma nuo pagalbos iš Vakarų ir todėl ji sako, kad: „Mes šį karą kovojame ir dėl jūsų. Mes kovojame šį karą, kad sustabdytume Rusijos agresiją, kuri kitu atveju galėtų smogti Vakarams.“ Suprantame, kodėl tai yra sakoma, tačiau nereiškia, jog su tuo sutinkame. Tai nereiškia, kad mes turime šį epinį mąstymą. Žinoma, Vakarai puikiai gebėtų patys apsiginti, jeigu Rusija juos užpultų, jeigu prie to būtų prieita, ir matant Rusijos kariuomenės pasirodymą Ukrainoje nėra sunku prognozuoti, kas išeitų nugalėtoju. Ir vis dėlto, mes matome, kad ši situacija supurtė kolektyvinę Ukrainos sąmonę taip stipriai, jog egzistuoja realus potencialas, kad Ukraina gali akceleruoti savo augimą ir todėl gali pasivyti kitas Rytų Europos šalis, kurios jau prisijungė prie NATO ir ES. Kaip sakėme, Ukraina atsilieka nuo šių šalių, nes kitaip jau prieš daug metų būtų galėjusi prisijungti prie NATO ir ES. Mes nesakome, kad Ukraina dabar tapo šia pažengusia šalimi. Ji yra šalis, kuriai reikia pasivyti. Mes matome, kad tai yra įmanoma padaryti. Tikime, kad tai bus padaryta, tačiau tai pareikalaus pastangų ir pasiryžimo ištirti: „Kaip mums reikia pasikeisti?“

Negalite prisijungti prie ES ir manyti, kad tai bus amžina labdara. Turite pakilti aukščiau ir tarti: „Kaip galime užsitarnauti savo narystę? Kaip galime pripažinti, kad anksčiau neatitikome kriterijų, ir ką mums dabar reikia padaryti, kad tai pakeistume?“ Potencialas yra čia, potencialas yra toks milžiniškas, kad po 10, 15, 20 metų Ukraina bus padariusi tokią didelę pažangą, jog daugelis vyresnės kartos žmonių nesugebės tuo patikėti. Jie nepatikėtų tuo šiandien, jeigu jiems būtų pasakyta. Tai yra ateitis, į kurią mes žvelgiame, ir būtent dėl to mes duodame šias šiek tiek prablaivančias žinutes, kadangi norint, jog ši ateitis būtų įkūnyta, reikalingas tam tikras sąžingumas.

Tai yra dar vienas tiesos aspektas. Pažvelgiate į realybę: „Kur mes šiandien esame? Kur norime būti ateityje?“ Ir tuomet pripažįstate, kad galite pažvelgti į ateitį, susikurti tikslą ir sakyti: „Štai kur mes norime būti.“ Bet tuomet turite būti sąžiningi ir ryžtis pažvelgti: „Štai kur mes norime būti ir štai kur mes esame šiandien. Egzistuoja atotrūkis. Tarp šių dviejų dalykų egzistuoja atotrūkis. Kaip galime panaikinti šį atotrūkį?“ Vien norų nepakaks, nepakaks turėti ideologiją ir sekti šia ideologija.

Ar Ukraina kažko išmoko iš sovietinės patirties ir Sovietų Sąjungos žlugimo? Ar išmoko ji, kad ideologija neveikia, nes yra atitrūkusi nuo visatą palaikančių principų? Turite ryžtis pažvelgti į šiuos principus ir suderinti save ir savo šalį su šiais principais. Nes jeigu tai padarysite, galėsite nusibrėžti žingsnis po žingsnio kursą, kuris padės jums panaikinti atotrūkį nuo ten, kur esate šiuo metu, ir kur norite būti ateityje. Ateities tikslą galite pasiekti suderindami save su pamatiniais visatos principais, kurie yra patikimi, kurie yra linijiški, kuriais galima pasitikėti. Ir todėl, kai padarote vieną žingsnį, pakylate į tą lygmenį, o kai žengiate kitą žingsnį, pakylate į aną lygmenį, ir nepaliaujate mažais įtikinamais žingsneliais žygiuoti į priekį, kol pasieksite savo tikslą. Tačiau tam reikalingas pasiryžimas būti sąžiningais ir sakyti: „Mes dar neatvykome ir neatvyksime, jeigu nesikeisime. Kaip mums reikia pasikeisti? Ką mums reikia padaryti, kad galėtume pasikeisti?“

Būtent tai daryti nebuvo plataus noro prieš karą. Mes matome, kad karas viską pakeitė, ir todėl egzistuoja potencialas, kad kritinė masė žmonių gali pakilti aukščiau į tą pasiryžimą ir tarti: „Ko reikės, kad Ukraina taptų šiuolaikiška demokratine šalimi, kurioje klestėjimas būtų sukurtas visai populiacijai, o ne vien keletui? Ko reikės, kad tai pasiektume? Kaip mums nusigauti tenai iš čia?“ Čia nėra jokio užburto rato, kad negalėtumėte nusigauti tenai iš čia. Tiesą sakant, visa ši užburto rato koncepcija iš tiesų buvo įkvėpta, siekiant parodyti žmonėms, kad kai žvelgiate į situaciją iš tam tikros perspektyvos, atrodo, kad negalite nusigauti tenai iš čia. Tačiau taip yra dėl to, kad nenorėjote pažvelgti į save ir tarti: „Kaip mes turime pasikeisti?“ Nes tam tikra prasme galite sakyti: „Mes, kokie šiuo metu esame, negalime nusigauti tenai iš čia, kur esame dabar. Tačiau jeigu pakeisime save ir savo perspektyvą, tuomet „naujieji mes“ galėsime nusigauti į ten, iš kur esame, po to kai pakeisime savo perspektyvą.“

Tad čia nėra jokio užburto rato. Nėra jokios neįveikiamos kliūties. Viskas priklauso nuo jūsų pasiryžimo būti pasišventusiais tiesai, sąžiningumui, buvimui tais, kuriais galima pasitikėti. Šiuo metu jūs turite didelį pasitikėjimą iš šiuolaikinio demokratinio pasaulio. Turite būti labai atsargūs, kad išsaugotumėte šį pasitikėjimą. Ir jūs tai galite padaryti, ne meluodami, ne per propagandą, bet per pasišventimą būti sąžiningais ir mylinčiais tiesą, ir rodančiais, kad jumis galima pasitikėti. Akivaizdu, kad šiuolaikinis pasaulis Ukraina pasitiki daug labiau nei Rusija. Turite tai išsaugoti, jeigu norite padaryti maksimalų progresą Ukrainoje.

Tad dabar, daviau jums tai, ką norėjau duoti iš Penktojo Spindulio perspektyvos. Žinoma, Penktojo Spindulio aspektas yra gydymas. Tačiau kai iškyla tokia situacija, kokią jūs turite Ukrainoje, žinoma, reikalingas fizinis sužeistų kareivių ir civilių gydymas, tačiau kas liečia šalies išgydymą, na, šis gijimas vyksta per tiesą, per jūsų pasišventimą tiesai. Kai esate pasišventę tiesai, pasišventę pažvelgti į realybę, būti tais, kuriais galima pasitikėti, šitai gali išgydyti šalį tiek fiziškai – išgydant jos ekonomiką ir infrastruktūrą – bet taip pat išgydyti šalį psichologiškai, pakylant į aukštesnį požiūrį į save. Jūs turite galimybę nukalti naują nacionalinį tapatumą. Jeigu norite maksimalios sėkmės, šis tapatumas privalo būti paremtas tiesa, sąžiningumu, atvirumu.

Tad dabar, dėkoju jums, kad buvote transliacinėmis stotimis šiai žiniai nueiti į kolektyvinę sąmonę. Serapis perdavė jums vaizdą, kad jis spinduliuoja šviesą, kuri yra tarsi banga, ir mes visi iš tiesų tai darome per savo diktavimus, tad šiuo metu vyksta šis labai galingas tiesos sklidimas per kolektyvinę sąmonę, atnešantis šį aukštesnį koherentiškumą, dėl kurio tampa akivaizdu tiems žmonėms, kurie yra atviri, ir akivaizdu tai tampa net ir žemesniuose lygmenyse esantiems žmonėms, nesąmoningo suvokimo lygmenyje, kad tiesa yra vienintelis kelias į priekį.

Tiesa yra progreso raktas. Tad dabar užsklendžiu jus, kurie to klausotės, Tiesos Liepsnoje, kuria AŠ ESU.

Ilarionas AŠ ESU.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2022 Kim Michaels