Bendradarbiavimas yra kelias į ateitį
Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas per Kim Michaels, 2022 metų birželio 6 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2022 m. vebinare „Demokratija ir Kristiškumas“.
AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas.
Kai savo augime pasiekiate Kristaus įžvalgumo lygmenį, kuriame pripažįstate, kad egzistuoja jėgos už demokratinio pasaulio ribų, kurios nori sunaikinti demokratiją, galite žengti svarbų žingsnį. Gali atrodyti, kad daugelis kitų šalių jau žengė šį žingsnį, tačiau jos nežengė jo iki galo, ir šis žingsnis, kurį galite žengti, yra pripažinti bendradarbiavimo vertę. Na ir dabar, sakysite, kai kurie sakys, kad demokratinis pasaulis jau bendradarbiauja, demokratinės šalys bendradarbiavo daugelį metų ir dešimtmečių, ir tai yra yra tiesa, tačiau egzistuoja aukštesnis bendradarbiavimo lygmuo, į kurį galite įžengti, kurį galite pasiekti, į kurį galite pakilti, kai pasiekiate tą suvokimą, apie kurį kalbėjome.
Tam tikra prasme, dauguma žmonių demokratiniame pasaulyje, kuriuos galėtume pavadinti sąmoningesniais žmonėmis – lyderiai, žiniasklaida, mokslininkai, politikai, daugelis istoriją studijavusių žmonių – jie suvokia, ką ketinu čia pasakyti, bet ar iš tiesų jie tai suvokia? Ar iš tiesų jie suprato, kaip tai yra svarbu?
Vėlgi, kalbėjome, kad galite būti sąmonės būsenoje, kurioje save laikote atskira būtybe, kažkieno priešais, konfliktuodami arba varžydamiesi su kitais žmonėmis, ir visas jūsų dėmesys yra sukoncentruotas į save. Bet tuomet galite turėti šį pereinamąjį laikotarpį, kuriame jums būna gana šitaip gyventi ir norite pasikeisti, pripažindami, kad jeigu „darysite kitiems tai, ką norėtumėte, kad kiti jums darytų“, tai pakels jus į aukštesnį lygmenį, ir dabar jūs persijungiate į kitą sąmonės būseną, kurioje jums gali būti sunku prisiminti, kaip jums viskas atrodė anksčiau, koks buvo jausmas būti jūsų senoje sąmonės būsenoje.
Esate linkę elgtis su žmonėmis remdamiesi prielaida, kad jie patyrė tokį patį pokytį, kokį patyrėte ir jūs, ir norite gebėti elgtis su jais tuo būdu, kaip sakėme, kad Vakarai norėjo elgtis su Rusija po Sovietų Sąjungos žlugimo. Tad dėl šito, dėl šio pokyčio jūsų sąmonėje, kurį laiką gali būti sunku suvokti, kad daugelis žmonių nepatyrė šio pokyčio, ir ką tai reiškia. Kai pasiekiate aukštesnį įžvalgumo lygmenį, aukštesnį sąmoningumo lygmenį, galite pradėti įgyti aukštesnį dinamikos pasaulyje supratimą.
Daugelis žmonių demokratiniame pasaulyje iš tiesų nesugeba susiderinti ar įsivaizduoti, ką reiškė gyventi kai kuriais ankstesniais amžiais. Jūs užaugote jausdami laisvę, reliatyvų saugumą, ir esate linkę manyti, kad tai yra normalu. Taip pas esate linkę manyti, kad visi to nori. Ir daugelis žmonių žino, kad yra šalių pasaulyje, kuriose žmonės neturi demokratinių teisių ir laisvių, tačiau jie iš tiesų nemąsto, kodėl taip yra. Jie mano, kad tai greičiausiai yra kažkokia anomalija, kuri greitai išnyks. Anksčiau ar vėliau šios diktatūros išnyks ir demokratija valdys pasaulį. Tai nėra klaidinga prielaida, nes demokratijos iš tiesų galiausiai valdys pasaulį ir diktatūros išnyks, tačiau jos neišnyks savaime. Jos išnyks tik tuomet, kai kritinė masė žmonių demokratiniame pasaulyje, ir net diktatoriškose šalyse, suvoks dinamiką, apie kurią noriu čia pakalbėti.
Grįžkime prie klausimo: kodėl pasaulyje egzistuoja blogis? Jeigu paklausytumėte, arba jeigu galėtumėte girdėti, kas vyksta pasaulyje, pamatytumėte, kad beveik kiekvieną sekundę kažkur šioje planetoje mažas vaikas klausia savo mamos: „Mamyte, kodėl pasaulyje egzistuoja blogis?“ Šis klausimas egzistuoja tiek pat ilgai, kiek pasaulyje egzistavo blogis, o jis neegzistavo visą laiką. Na ir dabar, žinoma, nesitikime, kad demokratinės šalys pripažins mūsų mokymus apie puolusias būtybes ir kad šioje planetoje iš tiesų nebuvo blogio, kol čia nebuvo leista įsikūnyti puolusioms būtybėms. Ir vis dėlto, noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad žmonės – sąmoningesni žmonės demokratinėse šalyse – gali pakilti aukščiau ir suvokti, kad egzistuoja dinamika pasaulyje, kuomet kažkas paskatina žmones turėti fundamentaliai kitokį požiūrį į gyvenimą nei turi dauguma žmonių demokratiniame pasaulyje.
Sąmonė, kuri yra pasiryžusi atiminėti iš kitų
Demokratiniame pasaulyje tai galite matyti, pavyzdžiui, nusikaltėliuose. Galite tai matyti taip vadinamose nusikaltėlių gaujose, mafijoje, kuriai priklausantys žmonės turi visiškai kitokią pasaulėžiūrą nei dauguma žmonių. Galite sakyti, kad jie yra nesąžiningi, jie yra nusikaltėliai, tačiau tai yra ne tik tai. Esmė yra, kad šie žmonės yra visiškai susikoncentravę į save ir į viską žiūri santykyje su savimi; santykyje su savo požiūriu, savo troškimais, savo fiziniais interesais, savo fiziniu saugumu, savo klestėjimu, su tuo, ko jie nori. Ir jie turi požiūrį, kad jeigu jie kažko nori, turi teisę tai gauti, net jeigu tai reikštų, kad jiems reikės tai atimti iš kitų žmonių. Tai yra šio mąstymo esmė: „Turiu teisę atimti iš kitų.“
Galite tai matyti per visą istoriją, kaip egzistavo šis mąstymas, jis visada egzistavo nusikaltėliuose, kurie yra pasiruošę vogti ar gal net žudyti kitus žmones, kad galėtų gauti jų turtą, tačiau matote tai netgi dar didesniu mastu imperijose ir šalyse, kurios troško atimti iš kitų šalių, troško plėšikauti. Galite grįžti į praeitį, kai matėte Čengischaną, Atilą Huną, matėte vikingus, matėte Romos imperiją, ir daugelis jų manė, kad yra visiškai įmanoma pateisinti jų norą grobti iš kitų jėga. Netgi galite grįžti į Senojo Testamento laikus, ir koks buvo šūkis? Akis už akį ir dantis už dantį. Iš ko tai gimė? Tai gimė iš šios sąmonės, to fakto, kad populiacijoje tais laikais dominavo mąstymas: „Aš turiu teisę atimti iš kitų.“
Tačiau už šio šūkio – „akis už akį ir dantis už dantį“ – taip pat egzistavo pripažinimas, kad jeigu visi atiminės iš kitų, visi turės mažiau. Kitaip tariant, visuomenės nusileis į labai žemą saugumo, klestėjimo, materialaus gyvenimo lygį, jeigu visi mėgins atiminėti iš kitų. Matote net ir Senajame Testamente, Senasis Testamentas yra grindžiamas šiuo pripažinimu, kad jeigu visi neatiminės iš kitų, bet laikysis tam tikrų taisyklių, visuomenei bus geriau. Būtent dėl to turite Dešimt Įsakymų: nežudyk, nevok ir taip toliau.
Koks buvo šio šūkio „akis už akį ir dantis už dantį“ tikslas? Tikslas buvo įbauginti žmones, kurie buvo pasiruošę atiminėti iš kitų, kad jie sustabdytų savo agresiją, baimindamiesi atpildo, bijodami, kad jiems nutiks kažkas blogo. Ir matote, kad tai buvo pernešta net ir į šiuolaikinį pasaulį, nes vis dar tebėra žmonių, kurie sugeba save sustabdyti tik bijodami bausmės, bijodami pasekmių, kad pateks į kalėjimą, kad jiems bus įvykdyta mirties bausmė ir panašiai.
Demokratijoms reikia pripažinti, kad nepaisant to, jog pasaulis padarė progresą, nepaisant to, kad demokratinės šalys padarė progresą ir pasiekė geresnį gebėjimą bendradarbiauti, pasaulyje vis dar tebėra daug šios sąmonės, kuri nori atiminėti iš kitų. Yra daug žmonių pasaulyje, kurie yra įstrigę šioje sąmonėje, ir yra šalių pasaulyje, kurios yra įstrigusios šioje sąmonėje.
Visos diktatūros yra įstrigusios šioje sąmonėje, kadangi diktatorius, kad galėtų tapti diktatoriumi, privalo tikėti turintis teisę atiminėti iš kitų, tai reiškia, iš savo paties žmonių. Jis turi teisę atimti iš jų valdžią, pinigus, jų gyvybę, jeigu jie jam nepaklūsta, jis turi teisę jėga atimti iš kitų. Demokratinis pasaulis privalo pripažinti, kad ši jėga egzistuoja, egzistuoja ši sąmonė, ir daugelis žmonių yra įstrigę šioje sąmonėje, ir demokratijos tai ignoravo, nes tikėjosi, kad palaipsniui tai išnyks.
Demokratinėms šalims reikia nubrėžti liniją ir būti vieningoms
Vėlgi, ši viltis nėra be pagrindo. Ši sąmonė iš tiesų galiausiai išnyks, kai kolektyvinė sąmonė bus pakelta ir tam tikriems žmonėms nebebus leidžiama įsikūnyti planetoje. Tačiau jeigu demokratijos toliau tai ignoruos, prireiks daug daugiau laiko, nei reikėtų tuo atveju, jeigu jos nubustų būtinybei ginti demokratiją nuo šio mąstymo, o tai reiškia, kad demokratijoms reikia pažvelgti tiek į vidų, tiek į išorę.
Joms reikia pažvelgti – ir paimkime čia akivaizdų dabartinį pavyzdį – į Vladimirą Putiną. Jis akivaizdžiai yra įsitikinęs, kad turi teisę atiminėti iš kitų. Ką jis darė per savo politinę karjerą? Jis atėmė gamtinių išteklių turtą iš žmonių, sukoncentravo jį į savo rankas ir į nedidelio elito rankas, o mainais į tai reikalavo iš jų jį remti. Jis nejaučia jokios sąžinės graužaties atiminėdamas iš savo žmonių. Jis atėmė iš jų demokratines laisves, atėmė iš jų net ir saugumą ir geresnės ateities viltį. Jis atėmė beveik tiek pat kiek Sovietų Sąjungos lyderiai, beveik tiek pat kiek patys blogiausi jos lyderiai, tai yra, Stalinas, beveik tiek pat kiek Stalinas buvo atėmęs iš savo žmonių.
Kol kas demokratinės šalys tikėjosi, kad tai tebus laikina fazė, kad tai nenueis per toli. Mes apie tai kalbėjome, bet dabar ši viltis buvo sudaužyta į šipulius, ir dabar yra būtina pripažinti, kad Putinas taip pat tiki turintis teisę atiminėti iš kitų. Kodėl jis pasiuntė savo pajėgas į Ukrainą? Todėl, kad Ukraina turi tai, ko jis nori, ir jis tiki turintis absoliučią, nekvestionuojamą teisę atimti tai jėga. Koks gi galėtų būti kitas paaiškinimas, kai ieškote paties paprasčiausio paaiškinimo? Žinoma, taip pat egzistuoja ir kiti veiksniai, tačiau jis iš tiesų tiki turintis teisę atimti iš Ukrainos jos nepriklausomybę, jos valstybingumą, Ukrainos žmonių turtą, jų gamybinius pajėgumus, jų gamtinius išteklius, bet taip pat net ir jų šviesą, jų dvasinę energiją.
Demokratinis pasaulis turi suvokti, kad pasaulyje yra šalių, kurios turi šį mąstymą. Kinija yra dar viena tokia šalis, taip pat arabų šalys, kitos diktatūros pasaulyje, jos visos yra pasiruošusios atiminėti jėga, jei tik mano, kad joms pavyks su tuo išsisukti. Ką reikia daryti demokratinėms šalims? Jos turi priversti šiuos žmones suprasti, kad jiems nepavyks su tuo išsisukti.
Jeigu klausėte Putino, galėjote matyti, kad jis iš tiesų savo intencijų visiškai neslėpė. Niekas juo netikėjo, tačiau jis išsakė daugelį dalykų. 2014 metais, kai užėmė Krymą, Vakarų šalys galėjo pasakyti: „Atėjo laikas nubrėžti ribą, kad Putinas suvoktų, jos negalės išlipti sausas su tolesnėmis aferomis.“ Ši riba nebuvo nubrėžta. Tad dabar jis yra Ukrainoje. Vakarų šalys dabar suvokė, jog jos turi nubrėžti ribą, jos turi pasakyti: „Viskas, neperženk šios ribos.“ Tačiau jos turi toliau to laikytis ir negalvoti: „Tikėkimės, kad karas pasibaigs ir galėsime grįžti prie kažkokio normalumo.“ Tol, kol Putinas bus valdžioje, negalėsite turėti jokių normalių santykių su Rusija.
Taip pat turite žengti žingsnį toliau ir tarti: „Ar iš tiesų galime turėti kažkokius normalius santykius su Kinija?“ Xi Jinpingas beveik atvirai paskelbė savo intencijas susigrąžinti Taivaną. Jis stiprino Kinijos kariuomenę, išleisdamas tam daugybę milijardų dolerių, statydamas laivus, lėktuvus, raketas, darydamas tą ir aną. Argi nėra akivaizdu, kad jeigu Vakarų šalys nori išvengti situacijos, kuomet staiga kiniečiai užpultų Taivaną, jie privalo pademonstruoti Kinijos lyderiams, kad jiems nepavyks su tuo išsisukti? Kai kurie yra su tuo susiderinę. Net ir prezidentas Baidenas savo neseniai įvykusioje kelionėje pasakė, kad JAV yra pasiruošusi ginti Taivaną karinėmis priemonėmis, ko kiti JAV prezidentai nelabai norėjo daryti, tačiau turi būti padaryta dar daugiau.
Demokratijos apgynimas nuo nusikaltėlių ir vidinių autoritarinių judėjimų
Tai tiek būtų apie tai, kas liečia išorinius dalykus, tačiau dabar pereisime prie vidinių dalykų, kurie, žinoma, yra svarbesnė ir sudėtingesnė problema. Matote tam tikrose demokratinėse šalyse nusikaltimų ir nusikaltėlių gaujų augimą. Kai kurie iš jų yra tarptautinės gaujos, kai kurie iš jų atvyksta iš kitų šalių, kurios nėra demokratiškos, ir vis dėlto, jie yra čia. Demokratinėms šalims, žinoma, reikia dėti didesnes pastangas tai sustabdyti, iš esmės apsaugant savo šalis ir žmones nuo nusikaltimų.
Taip pat ir internete matote augantį kibernetinį nusikalstamumą, ir tuo taip pat užsiima žmonės, kurie yra pasiruošę atiminėti jėga. Tačiau taip pat matote, kad atsiranda jėga, bent jau kai kuriose demokratinėse šalyse, ar tai būtų politikai, ar žiniasklaidos atstovai, kurie akivaizdžiai negerbia demokratinio proceso. Jie gali teigti ir kartais patys tuo tikėti, kad jie tai daro dėl šalies, nes šalis eina klaidinga kryptimi, ir šie žmonės žino geriau, jie žino geriau, kaip jų šalis turėtų būti valdoma, ir jie geriau moka ją nukreipti ta kryptimi, kas yra epiškai svarbu, svarbiau už visa kita. Todėl jie turi ne tik teisę, bet net ir pareigą užgrobti valdžią jėga ir užgniaužti opoziciją. Šį judėjimą matėte daugelyje šalių, vykstantį skirtingu intensyvumu.
Matote atsirandančias politines partijas, politinius kandidatus, žiniasklaidos žmones, kurie negerbia demokratijos. Tai yra dalykas, kurį šalims reikia labiau įsisąmoninti, ir populiacijoms reikia labiau tai įsisąmoninti, kad neleistų šiam judėjimui nueiti tiek toli, kiek jis nuėjo Jungtinėse Valstijose su Trampu.
Nes jeigu pažvelgtumėte į tai neutraliai, ką Trampas padarė po rinkimų? Jis pademonstravo akivaizdžią nepagarbą demokratiniam procesui ir parodė troškimą, nors jo ir neįgyvendino, užimti prezidento postą jėga. Daugelis jo pasekėjų tai palaikė, ir būtent dėl to jie jėga įsiveržė į Kongresą. Galite matyti ir kitose šalyse vykstančias panašias tendencijas, kuomet atsiranda lyderiai, kurie rodo nepagarbą demokratiniam procesui; jie varžo žodžio laisvę, žiniasklaidos laisvę, varžo teismų laisvę, kad įgiję valdžios galią galėtų peržengti konstitucijos jiems suteiktų įgaliojimų ribas. Matote žiniasklaidos kanalus, kurie iš esmės funkcionuoja kaip šių žmonių propagandos skleidimo kanalai, kaip Fox News Jungtinėse Valstijose, bet taip pat ir kiti kanalai kitose šalyse.
Šios šalys turi labiau tai įsisąmoninti, nes turite apginti savo žmones nuo tų, kurie yra pasiruošę naudotis demokratinėmis laisvėmis, kad atimtų demokratines laisves iš likusios populiacijos.
Neatimamų žmogaus teisių svarba
Gali būti, kad suvokiate, jog demokratinės šalys visada susidurdavo su tam tikru iššūkiu. Žmonės balsuoja ir dauguma nusprendžia ar tai rinkimų, ar referendumo rezultatus, tad tam tikra prasme galėtume sakyti, kaip dažnai buvo sakoma, kad egzistuoja daugumos valdžia. Ir vis dėlto, visos demokratijos remiasi tam tikromis teisėmis, tuo, kad žmonės turi teises, kurių jokia valdžia Žemėje negali iš jų atimti ir neturėtų galėti iš jų atimti. Tad net ne valdžia apibrėžia žmonių teises.
Diktatūrose, tokiose kaip Kinija arba Rusija, lyderiai tvirtai tiki turintys teisę apibrėžti savo žmonių teises, jie tiki, kad nėra už juos aukštesnės valdžios, tačiau demokratija yra paremta kažkokios aukštesnės valdžios egzistavimu. Neprivalote to vadinti Dievu ar gamtos Dievu, kaip tai vadino Amerikos tėvai-įkūrėjai. Jums netgi nėra būtina žiūrėti į tai kaip į dievybę. Jūs tiesiog turite rodyti pagarbą principui, kuris suteikia žmonėms teises ir demokratinė valdžia negali atimti šių teisių iš žmonių. Galime sakyti, kad tai yra natūralus dėsnis, kuris tiesiog demonstruoja, kad šalis funkcionuoja geriausiai tuomet, kai egzistuoja ši pagarba tai valdžiai, kuri yra aukščiau už žemiškas vyriausybes ir valdžias. Kai pripažįstate, kad egzistuoja teisės demokratijoje, matote, jog egzistuoja limitas, kokius sprendimus gali priimti dauguma. Demokratija negali tapti daugumos diktatūra, ir todėl turite pripažinti, kad privalo egzistuoti tolerancija skirtumams.
Tolerancijos paradoksas: toleruoti ar netoleruoti?
Ir dabar, vėlgi, turite pakilti aukščiau ir pripažinti, kad net ir tai gali būti panaudota prieš demokratiją. Nes ką gi žmonės, apie kuriuos ką tik kalbėjau, tie, kurie nori sunaikinti demokratiją, ką jie sakys? „Tai kodėl jūs netoleruojate mūsų? Mes turėtume turėti teisę būti kitokie, kaip ir gėjai bei lesbietės turi teisę būti kitokie.“ Bet matote, žmonės turi teisę būti kitokie, jeigu jie neatima kitų žmonių teisės būti kitokiais, o tiksliau, jeigu jie neatima kitų žmonių demokratinių teisių. Neseniai įvyko incidentas Jungtinėse Valstijose, kuomet Teksaso valstija norėjo išleisti įstatymą, teigiantį, kad socialinė žiniasklaida, tokia kaip feisbukas ar tviteris, neturi teisės riboti konservatyvių požiūrių. Kitaip tariant, jie norėjo sakyti, kad turėtų galėti dalintis viskuo, kuo tiktai nori šiuose socialinės medijos tinkluose, taip pat ir faktais nepagrįsta informacija apie vakcinas ar kaukių dėvėjimą, ar apie rinkimus ir tai, kad Trampas neturėjo būti išmestas iš tviterio ir panašiai.
Bet kas nutiktų jums išleidus tokį įstatymą? Jūs taip pat leistumėte rusų trolių fabrikams dalintis viskuo, kuo tik jie nori. Tad aš tiesiog čia sakau, kad privalo įvykti tam tikras įvertinimas. Kokia yra intencija? Ar egzistuoja intencija atimti jėga, jėga atimti demokratines teises iš populiacijos? Na, tai tuomet turite tai apriboti, kad apgintumėte daugumos teises. Vėlgi, kaip sakė Jėzus, tai yra labai subtilus dalykas, nes tai gali atvesti prie diktatūros, jeigu su tuo bus nueita per toli, bet šitai jūs taip pat turite pripažinti aukštesniuose Kristiškumo lygmenyse, kad kol dualistinė sąmonė egzistuos Žemėje, turėsite vengti kraštutinumų. Turėsite atrasti pusiausvyrą, kurioje nebūtumėte nei tame kraštutinume, nei aname kraštutinume, ir tiesą, sakant, nebūtumėte viduryje tarp kraštutinumų, bet atsitrauktumėte ir pažvelgtumėte į aukštesnę perspektyvą, Kristaus perspektyvą, tad demokratijoms reikia su tuo galynėtis.
Kaip galite apginti demokratiją ir demokratines teises nuo tų, kurie yra pasiruošę atimti tai jėga, arba klasta, kuri taip pat yra jėgos forma? Tai, žinoma, taip pat galioja ir ekonomikos sričiai, kuomet demokratinėms šalims reikia suvokti, kad jos turi ginti lygias teises, lygias ekonomines galimybes visiems piliečiams nuo valdžios elito, kuris nori jas atimti jėga ir iki šiol nepaprastai sėkmingai jėga grobė turtą iš populiacijos. O tai yra, kaip jau keletą kartų sakiau, akivaizdžiai antidemokratiška, ir tai yra demokratinės valdžios atsakomybė saugoti nuo to savo piliečius.
Bendradarbiavimas prieš antidemokratiškas jėgas
Na ir dabar, kai pradėsite daryti šį, taip vadinamą, namų valymą demokratinėse šalyse, tapsite atviri kitam labai svarbiam pamąstymui. Kaip sakė Jėzus, kai nupuolate žemiau to žmogiškumo lygmens ir negerbiate priesako „darykite kitiems tai, ką norėtumėte, kad kiti jums darytų“, negalite bendradarbiauti. Tačiau kai pakylate į tą pamatinį žmogiškumo lygmenį, galite pradėti bendradarbiauti, ir būtent tai, kaip sakiau, demokratinės šalys darė ilgą laiką, tačiau egzistuoja vis aukštesni bendradarbiavimo lygmenys, kurie bus pasiekti aukso amžiuje. Egzistuoja šio bendradarbiavimo proceso pakopos ir šiuo metu visų svarbiausia pakopa yra būtinybė demokratinėms šalims pasiekti suvokimą, jog joms reikia bendradarbiauti, kad galėtų apginti savo šalį ir visą demokratiją nuo antidemokratiškų jėgų.
Jeigu norite išvengti karinės konfrontacijos tarp NATO ir Rusijos, šalys, demokratinės šalys turi vieningai taikyti sankcijas. Suprantu, kad šiuo metu yra Europos šalių, kurios yra taip stipriai priklausomos nuo rusiškos naftos ir dujų, kad negali nuo jų išsivaduoti per vieną dieną, tačiau jos turi būti vieningos kuo greičiau atsikratydamos rusiškos naftos ir dujų. Nes vienintelis būdas, kuriuo galėsite išvengti karinės konfrontacijos, yra įgyvendinti sankcijas, kurios privers Putiną ir kitus žmones Rusijoje suvokti, kad jiems nepavyks su tuo išsisukti, kad yra savižudiška toliau tęsti šiuos karinius nuotykius. Kitu atveju rizikuojate karine konfrontacija tarp NATO ir Rusijos, ir tai gali įvairiais būdais eskaluotis, ko nenorėtų matyti nė vienas iš demokratinių lyderių. Tas pats ir su Kinija, jeigu norite išvengti situacijos, kurioje Kinija užpultų Taivaną, turite pademonstruoti vienybę, kad jūs šito nepriimsite. Taip pat turite kartu dirbti stabdydami demokratiją griaunančią trolių fabrikų ir kitų jėgų veiklą. Egzistuoja daug tokių jėgų, nes Rusija mėgina finansuoti įvairius judėjimus Vakaruose, kurie savo prigimtimi yra antidemokratiniai, kaip kai kurie dešiniojo sparno judėjimai, kuriuos matote Europoje, kurie akivaizdžiai negerbia demokratinių principų.
Visuma yra daugiau už jos dėmenų sumą
Tai yra bendradarbiavimo lygmuo, kuris egzistuoja šiuo metu, tačiau virš jo egzistuoja aukštesnis lygmuo, kuris, vėlgi, siejasi su Kristiškumu. Kai pakylate į aukštesnius Kristiškumo lygmenis, pradedate matyti už skirtumų, pradedate matyti pamatinę vienybę, pamatinę vienovę. Ir būtent tuomet pradedate jausti, net jeigu nekalbate tomis sąvokomis, net jeigu nesuvokiate gilesnių dvasinės realybės principų, pradedate jausti, kad kažkas įvyksta, kai žmonės ir šalys bendradarbiauja.
Ir čia, žinoma, galime grįžti prie Jėzaus palyginimo apie tuos, kurie padaugino savo talentus ir mainais gavo daugiau. Ir nors tai buvo išreikšta kontekste, kuris dabar tapo religiniu kontekstu, šis palyginimas iš tiesų aprašo universalų principą ir natūralų dėsnį, ir galite jo veikimą stebėti demokratinėse šalyse. Galite stebėti, kad kai visame pasaulyje dominavo mąstymas „esu pasiruošęs atimti iš kitų“, turtas, klestėjimas, pragyvenimo lygis buvo daug, daug žemesni negu šiandien. Net ir šiandien matote, kad pragyvenimo lygis diktatoriškose šalyse bendrai paėmus yra žemesnis nei demokratinėse šalyse, ir tai, žinoma, yra neišvengiama, iš dalies dėl to, kad diktatorius visada atiminėja iš žmonių, tad kaip gi žmonių pragyvenimo lygis galėtų būti pakeltas iki demokratinių šalių lygmens, kuriose to nėra?
Bet tai taip pat yra ir dėl to, kad kai kas įvyksta, kai žmonės ir šalys bendradarbiauja. Visuma yra didesnė už dėmenų sumą. Egzistuoja tam tikras padauginimo faktorius, kuomet žmonėms geriau sekasi, kai jie bendradarbiauja, tai pranoksta jų individualių pasiekimų sumą, ir tai yra dalykas, kurį reikia pradėti įsisąmoninti.
Bendradarbiavimas ir savanaudiškumas
Yra keletas ekonomistų, kurie pradėjo tai suvokti, tačiau šis suvokimas turi pasklisti daug plačiau per ateinantį dešimtmetį ir dar toliau, kuomet pripažintumėte, kad akivaizdžiai egzistuoja padauginimas. Vėlgi, iš tiesų negalite to paaiškinti materialistinės paradigmos rėmuose, ir tai yra vienas iš limitų, kuris neleidžia žmonėms šito pripažinti, tačiau galite atrasti šiek tiek universalų paaiškinimą tiesiog sakydami: „Nesuprantame kodėl, tačiau pastebime, kad kai bendradarbiaujame, visuma yra didesnė už dėmenų sumą, ir yra sukuriama daugiau, sukuriama daugiau turto.“ Ir tai palaipsniui gali sklisti ir atvesti prie pokyčio, kuomet demokratinės šalys galėtų bendradarbiauti aukštesniu būdu, kadangi jos būtų transcendavusios koncentravimosi į save liekanas.
Jeigu pažvelgtumėte į šį požiūrį: „Esu pasiruošęs atiminėti iš kitų“, tai yra visiškas susikoncentravimas į save. Demokratinėse šalyse jūs įveikėte troškimą fiziškai atiminėti iš kitų, tačiau vis dar tebeturite daug žmonių grupių, daug šalių, kurios pirmiausia rūpinasi savais interesais, jos ieško to pirmojo numerio, kaip yra sakoma Jungtinėse Valstijose, kurios save laiko pirmuoju numeriu tarp demokratinių šalių. Matote, kad vis dar tebėra daug, daug šalių, kurios yra susikoncentravusios į save. Kodėl Britanija pasitraukė iš ES? Dėl savo koncentravimosi į save, dėl to, kad manė, jog jiems bus geriau, nebendradarbiaujant su ES. Kodėl Vengrija, kodėl Lenkija pasitraukė iš tam tikrų ES taisyklių? Jos mano, kad galės didesnį pasiekimą pasiekti atskirai, nei galėtų tai padaryti bendradarbiaudamos, argi ne taip?
Na, jeigu ieškosite tik savanaudiškų interesų, būtent taip jums ir atrodys. Tačiau aš noriu jūsų dėmesį čia atkreipti į aukštesnį principą. Kai bendradarbiaujate, kai siekiate kelti visumą, kai pakylate virš siaurų savanaudiškų interesų prie nušvitusių interesų, visuma yra pakeliama į visiškai naują lygmenį, kuriame visiems visko yra daugiau.
Kitaip tariant, jeigu ES sugebėtų pakilti į aukštesnį bendradarbiavimo lygmenį nei yra šiandien, turto kiekis ES šalyse galėtų būti padidintas tiek kartų, kad kiekviena šalis būtų daug turtingesnė, ir būtent šis suvokimas ateis aukso amžiuje. Galime pasiekti daug daugiau bendradarbiaudami. Tiesą sakant, galime įgyti sau nepalyginamai daugiau, nesavanaudiškai stengdamiesi kelti visumą, nes visuma yra didesnė už jos dėmenų sumą.
Jeigu nesugebate bendradarbiauti, tuomet turite tik dėmenis, ir galbūt galite manyti turintys didesnę dalį už kitus, bet jeigu bendradarbiaudami galėtumėte padvigubinti savo turto dalį? Argi tai nebūtų geriau jūsų šaliai ir jūsų žmonėms? Bendradarbiavimas yra kelias į ateitį. Galite sakyti: „Kas vyksta pasaulyje? Kokia yra viena iš pagrindinių dinamikų, vykstančių pasaulyje?“ Tai yra, kad pasaulis palieka susiskaldymo erą ir pereina į bendradarbiavimo erą. Pasaulis palieka šį: „Esu pasiruošęs atimti iš kitų jėga, man rūpi tik mano paties siauri interesai, aš esu svarbiausias“, ir pereina į nesavanaudišką troškimą, pasiryžimą kelti aukštyn visumą. Tai yra bendradarbiavimas prieš savanaudiškumą, savanaudiškumas prieš nesavanaudiškumą.
Iš tiesų negalite sakyti prieš, nes kai esate nesavanaudiški, negalite būti tų, kurie yra savanaudiški, priešininkais. Jūs tiesiog esate nesavanaudiški ir tiesiog dirbate dėl visumos, nematydami jokio pasipriešinimo. Vėlgi, turime šį labai subtilų įžvalgumą. Galite sakyti: „Bet argi demokratinės šalys nebuvo šioje būsenoje, kurioje nematė jokių priešų? Ir būtent dėl to jos uždegė Putinui žalią šviesą.“ Ir taip, tai yra tiesa. Tačiau, vėlgi, egzistuoja šis žemesnis lygmuo, kuriame nematote priešinimosi, nes jo tiesiog nematote. Nėra taip, kad jis neegzistuoja, tačiau jūs jo nematote, kadangi pritaikėte tam tikrą principą nesubalansuotu būdu. Būtent dėl to: išmintingi kaip žalčiai, taikūs kaip balandžiai. Demokratijos dideliu laipsniu buvo taikios kaip balandžiai, tačiau nebuvo pakankamai išmintingos žalčių egzistavimui.
Vienas už visus ir visi už vieną
Vėlgi, turite pripažinti, kad neturite jokių agresyvių intencijų prieš kitas šalis, net ir prieš demokratijas, tačiau pripažįstate, kad jos vis dar gali turėti agresyvią intenciją prieš jus ir jūs tiesiog negalite šito ignoruoti. Matote, kaip NATO susikūrė kaip gynybinis aljansas, skirtas apginti Vakarų Europos šalis nuo Rusijos, nuo Sovietų Sąjungos. Bet dabar Putinas teigia, kad NATO yra agresyvus aljansas, kuris turi intenciją užpulti, užkariauti ar sunaikinti Rusiją.
Matote, kaip tie, kurie yra į save sukoncentruotame mąstyme, viską apverčia aukštyn kojomis. NATO yra skirta gintis nuo Rusijos agresijos, bet dabar Rusijos agresija sako, kad NATO puola Rusiją, kad ji yra grėsmė Rusijai. Tai yra dalykai, kurių negalite tiesiog ignoruoti, ir todėl turite pakilti aukščiau ir tarti: „Tai ką mums tuomet su tuo daryti?“
Na, negalime su Putinu arba su Rusija elgtis kaip su demokratine šalimi, nes yra akivaizdu, kad ji tokia nėra, tad ką galime daryti? Galime nubrėžti ribą ir būti vieningi. NATO tikslas arba šūkis yra muškietininkų priesaika: vienas už visus ir visi už vieną, jeigu viena šalis bus užpulta, visos kitos ateis į pagalbą. Na, galite tai išplėsti, kad tai apimtų bendrą bendradarbiavimą tarp demokratinių šalių, kad jeigu viena demokratinė šalis kažkokiu būdu būtų užpulta, ne tik karinėmis priemonėmis, bet ir ekonomiškai ar pasitelkiant propagandą, jos visos stovės kartu ir gins demokratiją.
Ir čia, žinoma, būtų galima daug daugiau ką apie tai pasakyti, egzistuoja vis gilesni bendradarbiavimo lygmenys, kuriuos bus galima pasiekti, mums pasistūmėjus toliau į aukso amžių. Kai ką iš to jau anksčiau minėjau, kalbėdamas apie tautinių valstybių išformavimą, regionų sukūrimą ir kitus dalykus, bet visa tai bus šiek tiek tolimesnėje ateityje, tad mes, Jėzus ir aš, pasirinkome susitelkti į tai, kas yra svarbiausia šiuo metu, atsižvelgiant į tą pokytį, kuris įvyko demokratinėse šalyse dėl šios invazijos į Ukrainą.
Noriu pasakyti, nors jau anksčiau tai minėjome, kad dėl šios invazijos įvyko labai reikšmingas pokytis. Demokratinės šalys kol kas į tai sureagavo geriau nei tikėjausi. Jos pademonstravo ryžtingumą ir pasiryžimą bendradarbiauti, ir yra labai svarbu, kad tai būtų išsaugota tiek ilgai, kiek reikės. Yra labai svarbu, kad tai tiesiog neišsisklaidytų, kai išorinė situacija pasidarys šiek tiek lengvesnė, bet kad tai taip pat būtų perkelta ir į kitas sritis ir panaudota šiam suvokimui vystyti, kad demokratinėms šalims seksis daug geriau, jeigu jos stovės kartu, susivienydamos, bendradarbiaudamos vis aukštesniu laipsniu.
Bendradarbiavimas yra gyvybiškai svarbus, nes kaip gi be jo galėsite atsilaikyti prieš šią antidemokratiškų šalių jėgą ir žmones, kurie iš tiesų gali užgrobinėti po vieną šalį, po vieną šalį vienu metu, jeigu jiems bus leidžiama tai daryti. Kaip kad NATO buvo sukurta atsiradus suvokimui, jog nė viena šalis Europoje viena pati nebus pajėgi apsiginti nuo Sovietų Sąjungos, taip pat yra ir su bendradarbiavimu. Rusijoje, Kinijoje, daugelyje musulmoniškų šalių vis dar tebematote šį troškimą grobti jėga, klasta, troškimą apgaudinėti, žiūrėti į kitus, žiūrėti į Vakarus ir sakyti: „O, jie yra supuvę, jie yra turtingi, jie iš tiesų neturėtų būti tokie turtingi, jie visa tai susigrobė iš savo kolonijų, tad mes turime teisę tai iš jų atimti. Kas gi čia tokio, jeigu juos apgaudinėsime, kas gi čia tokio, jeigu juos plėšime, kas gi čia tokio, jeigu tai darysime, mes turime teisę tai daryti, nes Vakarai yra didysis Šėtonas ir taip toliau.“
Turi būti pripažinta, kad šis mentalitetas vis dar tebeegzistuoja ir demokratinės šalys reprezentuoja judėjimą nuo šio susikoncentravimo į save: „Esu pasiruošęs atiminėti iš kitų jėga“, ir nuo to iš tiesų priklauso pasaulio ateitis. Ar iš tiesų galime įžengti į amžių, kuris nebūtų valdomas jėgos ir piktavališkų ketinimų? Ar galime įžengti į amžių, kuriame egzistuotų laisvė, egzistuotų saugumas, egzistuotų klestėjimas, egzistuotų galimybė sukurti geresnę ateitį ir toliau vystyti geresnę ateitį, ir išsaugoti tai, kas buvo pasiekta? Ar gali tai įvykti?
Tad štai ką jums norėjau duoti šiame mokyme. Mes jums, žinoma, davėme daug dalykų, jų buvo galima duoti dar daugiau, tačiau, kaip sakiau, mėginome būti praktiškais realistais ir sakyti: „Kas būtų svarbiausia šiuo metu, ką galėtume suprojektuoti į kolektyvinę sąmonę ir ką žmonės galėtų pagauti, idant padarytume pozityvų poveikį su šia konferencija, su mūsų prašymus išsakančiais mokiniais, tampančiais atviromis durimis projektuoti tai į kolektyvinę sąmonę?“
Mes abu su Jėzumi jaučiame sugebėję perduoti tai, ką norėjome perduoti, ir netgi šiek tiek daugiau, ir jūsų prašymai iš tiesų pasiekė tai, ką mes norėjome pasiekti, ir netgi dar daugiau. Vėlgi, net ir tokia konferencija kaip ši rodo, kad kai žmonės susirenka drauge, net ir per internetą, egzistuoja padauginimo faktorius, ir jūs apačioje kartu su mumis viršuje sukuriame tą simbiozinę vienybę, kuri padaugina talentus. Jūs dauginate talentus čia apačioje, mes grąžiname jums padauginimą to, ką jūs išsiuntėte, ir visuma yra didesnė už dėmenų sumą.
Ir už tai, Jėzus ir aš reiškiame jums savo dėkingumą. Tuo nenoriu pasakyti, kad tai yra paskutinis šios konferencijos diktavimas, tačiau jis yra paskutinis Jėzui ir man. Dėkojame jums ir užsklendžiame jus savo džiaugsmo liepsnose, kurias įkūnijame Žemei.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com