Kaip gyventi pagal savo demokratines idėjas
Pakylėtasis Mokytojas Mokytojas MOR per Kim Michaels, 2022 metų birželio 6 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2022 m. vebinare „Demokratija ir Kristiškumas“.
AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas MOR. Kaip daugelis jūsų žinote, 16-ajame amžiuje buvau įsikūnijęs Tomu Moru. Tame įsikūnijime išleidau knygą, pavadintą Utopija, kuri net ir šiandien sulaukia žmonių dėmesio. Įvairūs taip vadinami ekspertai labai skirtingai interpretuoja šią knygą. Tačiau kai kurie iš jų suvokė, kad šia knyga aš tikriausiai nemėginau rimtai rekomenduoti tokios visuomenės, nes ji labiau buvo skirta pašiepti tuometinių laikų Angliją.
Pažvelgiant į dabartį
Tačiau ji yra daugiau nei tai, nes ji taip pat turėjo tikslą pašiepti tuos, kurie buvo nepatenkinti savo dabartine visuomene ir visada žiūrėjo į ateitį, manydami, kad visuomenė bus geresnė ateityje, galimai, tolimoje ateityje. Tą patį, žinoma, galite rasti ir šiandien. Galite rasti daug žmonių, tiek demokratiniame pasaulyje, tiek kitur, kurie yra nepatenkinti pasauliu, koks jis yra. Jie visada žiūri į negatyvą, visada ieško problemų, visada mėgina analizuoti, kas ne taip yra čia, kas ne taip yra ten. Ir jie mano šitai darantys su geriausiomis intencijomis. Jie mano mėginantys atrasti teoriją, kaip būtų galima sukurti idealią visuomenę ateityje.
Tai taip pat vyko 16-ajame amžiuje ir daugelyje kitų laiko periodų. Visada egzistavo tam tikra žmonių grupė, kai kurie iš jų yra puolusios būtybės, kurie visada kritikavo savo dabartinį laikmetį, žvalgydamiesi į kažkokią geresnę ateitį. Ir ką jie šitaip daro? Jie, tam tikra prasme, sako, kad dabartinis laikmetis nėra geras. Egzistuoja ši problema, egzistuoja ana problema, vyksta visokiausi blogi dalykai visuomenėje. Ir todėl žmonės turėtų būti nepatenkinti dabartimi ir laukti ateities. Tai ne taip jau labai skiriasi nuo katalikų bažnyčios ir daugelio kitų krikščioniškų bažnyčių, skleidusių idėją, kad negalite iš tiesų būti laimingi šiame pasaulyje. Laimingi tapsite, kai būsite išganyti po šio gyvenimo ir pateksite į dangų. Kas, žinoma, įvyks tik tuomet, jeigu paklusite bažnyčios diktatams.
Egzistuoja labai stiprus mentalitetas pasaulyje, labai stiprus kolektyvinis padaras, kuris su panieka žiūri į dabartį ir visada žvalgosi į ateitį. Ar netgi žvalgosi į praeitį, manydamas, kad viskas buvo daug geriau taip vadinamais „senais gerais laikais“. Matote žmones, kurie ilgisi Romos imperijos, tos imperijos ar anos imperijos, arba ilgisi utopinės visuomenės, kuri, jų įsitikinimu, materializuosis ateityje.
Negalite išspręsti problemos su ta pačia sąmonės būsena, kuri sukūrė problemą
Bet kaip iš tiesų pagerinate visuomenę? Daugelis sakys, kad pagerinate visuomenę analizuodami ir atkreipdami dėmesį į egzistuojančias problemas, ir tuomet išspręsdami tas problemas. Na ir dabar, kaip apie tai kalbėjo Jėzus ir Sen Žermenas, visada egzistuoja subtilumas. Visada egzistuoja iššūkis įžvelgti aukštesnį požiūrį, aukštesnę perspektyvą. Jūs, žinoma, galite pažvelgti atgal į istoriją ir matyti, kad žmonės analizavo problemas ir tuomet mėgino atrasti sprendimus toms problemoms. Be to neapsieisite. Tačiau jeigu tai bus vienintelis jūsų metodas, iš tiesų nepasieksite sėkmės. Ir tikrai nesukursite idealios visuomenės.
Kodėl jos nesukursite? Ką iš tiesų atstovauja Kristaus sąmonė? Galite sakyti, kad Jėzus atėjo atnešti mokymą, kuris galėtų tarnauti katalizatoriumi Žuvų Amžiuje geresnės visuomenės sukūrimui. Pakankamai pagrįstas požiūris. Galite sakyti, kad Jėzus atkreipė dėmesį į tam tikras tuometinės visuomenės problemas. Ir todėl galėtumėte sakyti, kad, na, Jėzaus metodas buvo analizuoti problemas ir pateikti sprendimą. Tačiau tai iš tiesų nėra pilnas Kristaus ir Kristaus sąmonės supratimas. Mes perdavėme daug, daug mokymų per šį pasiuntinį apie dualistinę sąmonę. Kalbėjome apie Hėgelio aprašytą dialektiką. Tezė sukuria arba sugeneruoja antitezę, o jų sąveika sugeneruoja sintezę, kuri tampa sekančia teze ir taip toliau. Būtent tai nutinka tuomet, kai mėginate analizuoti problemas ir spręsti problemas su savo dabartiniu sąmonės lygiu.
Einšteiną mes įkvėpėme pasakyti: „Negalite išspręsti problemos su ta pačia sąmonės būsena, kuri sukūrė problemą.“ Ir būtent tai daro daugelis žmonių per šį analizavimą. Nes kokia gi sąmonė sukūrė problemą? Na, tai padarė antikristo sąmonė. Ką žmonės naudoja problemai analizuoti? Antikristo sąmonę. Ką jie naudoja siūlydami sprendimą? Antikristo sąmonę. Ir kaip problema, kuri buvo sugeneruota antikristo sąmonės, galėtų būti išspręsta antikristo sąmonės? TAI YRA NEĮMANOMA.
Už problemų slypinčios sąmonės transcendavimas
Ką iš tiesų padarė Jėzus? Ką jis iš tiesų atstovavo? Ką jis iš tiesų atstovavo pasauliui? Tai, kad aukščiausias sprendimas problemoms yra sąmonės transcendavimas. Labai gerai žinau, kad nė vienas krikščionis neturi pagrindo šitai suprasti iš krikščioniškų doktrinų. Todėl, kad mokymai, kaip tiek daug kartų paaiškinome, buvo iškreipti susiformavusios katalikų bažnyčios, kurioje valdžią užgrobė valdžios elitas. Ir būtent antikristo sąmonė, Petro sąmonė tapo katalikų bažnyčios pamatu. Jeigu grįžtumėte į 16-ąjį amžių, aš ir pats buvau labai aršus katalikas tame įsikūnijime ir pats tuo metu nesugebėjau šito suvokti.
Tad suvokiu, kaip tai yra sunku, bet dabar mes esame Žuvų Amžiaus pabaigoje ir pereiname į Vandenio Amžių. Ir yra daug, daug žmonių pasaulyje, kurie turi pagrindą šitai suvokti. Netgi suvokdami tai universaliame kontekste, kuomet jie matytų, jog turite pakilti į aukštesnį sąmonės lygį, į aukštesnę perspektyvą, kad galėtumėte išspręsti problemą. Todėl, kad dauguma žmogiškų problemų yra specifinės sąmonės būsenos išdava. Sen Žermenas ir Jėzus kalbėjo apie šį koncentravimąsi į save, apie šį savanaudiškumą, šią nuostatą, kad pirmiausia viskas man, pasiruošimą daryti kitiems tai, ko nenorėtumėte, kad kiti jums darytų ir troškimą atiminėti iš kitų jėga. Tik pažvelkite į šiandieninį pasaulį. Pasiryžimas atiminėti jėga. Pažvelkite, kiek daug problemų kyla iš šios sąmonės būsenos. Visi nusikaltimai, visi karai, visos invazijos ir užkariavimai.
Pažvelkite į ekonomiką. Valdžios elitas yra pasiryžęs atimti iš žmonių jėga, kas sukūrė visas jūsų matomas ekonomines problemas. Tai sukūrė pasaulinį jūsų matomą skurdą. Tai sukūrė pajamų paskirstymo nelygybę. Tai sukūrė infliaciją, pinigų sistemą, spekuliacijas, kurios veda prie kainų augimo ir taip toliau. Ir visa tai ateina iš žmonių, kurie mėgina jėga atimti iš visumos, iš populiacijos. Tiek daug problemų, kurias matote pasaulyje, buvo sugeneruotos iš šios sąmonės būsenos.
Ir kaip galėsite išspręsti tas problemas, jeigu netranscenduosite tos sąmonės būsenos ir nepakilsite į sąmonės būseną, kuri yra demokratijos pagrindas? Kuomet darytumėte kitiems tai, ką norėtumėte, kad kiti jums darytų, neatiminėdami jėga, dirbdami dėl visumos kėlimo aukštyn, kadangi suvokiate, jog tai yra aukščiausias būdas kelti save. Tai neprivalo vykti religiniame kontekste. Tai neprivalo vykti dvasiniame pakylėtųjų mokytojų kontekste. Tai yra, ką daugelis žmonių gali suvokti ir stebėti universaliame kontekste.
Ir jūs, žinoma, galite pažvelgti, kai šitai suvokiate, kokios visuomenės sugebėtų pasiekti šį sąmonės pokytį. Na, tai tikrai nebūtų Putino Rusija ar Xi Kinija, ar Vidurio Rytų šalys. Tai privalo būti demokratijos. Ir todėl demokratijoms yra būtina pripažinti, kad yra privalu pakilti į aukštesnį sąmonės lygmenį, net ir į aukštesnį visuomenės suvokimą, žmonių santykių ir valdžios suvokimą. Ir į tai taip pat įeina lyderių pasirinkimas.
Kognityvinis valdžios elito disonansas
Jeigu grįžtume prie knygos „Utopija“, daugelis komentuotojų teigė, kad aš rašiau satyrą apie tuometinę Angliją. Tame iš tiesų esama tam tikros tiesos. Mačiau problemas Anglijoje. Nebūčiau sugebėjęs jų paaiškinti taip, kaip galiu jas paaiškinti šiandien, nes kitaip būčiau tai užrašęs knygoje. Tačiau šiandien galiu pasakyti, jog labai aiškiai suvokiau, kad pagrindinė problema 16-ojo amžiaus Anglijoje buvo ta, kad turėjome karalių ir jį supančių kilmingųjų grupę, kurie turėjo tą sąmonę, kad turi teisę atiminėti iš žmonių jėga. Egzistavo daugiau nei vienas valdžios elitas, jūs, pavyzdžiui, žinote apie vykusį Rožių Karą, kuris vyko tarp dviejų besivaržančių valdžios elitų. Aš tuo metu tai suvokiau.
Ir taip pat suvokiau, nors man buvo sunku tai išreikšti žodžiais, kad problema su visais tais lyderiais buvo ta, kad jie teigė turintys tam tikrus idealus, tačiau jų elgesys buvo priešingas jų išpažįstamiems idealams. Pavyzdžiui, jie teigė, kad yra krikščioniai, tačiau išnaudojo populiaciją. Jie atiminėjo turtą ir valdžią, ignoruodami faktą, kad pasikeitė žemdirbystės praktikos, ir daugeliui žmonių buvo iškilęs bado mirties pavojus. Tai tikrai negalėjo būti krikščioniškų idealų ir krikščioniškų mokymų išraiška. Jie nenorėjo to matyti, kadangi visas jų dėmesys buvo sutelktas į save, į savo valdžią ir savo privilegijuotą gyvenimo būdą. Jiems niekas daugiau nerūpėjo. Aš šitai mačiau.
Mačiau šią dichotomiją, šį kognityvinį disonansą. Ir būtent dėl to užėmiau tą poziciją, pasipriešindamas Henriui VIII, kai jis norėjo išsiskirti su savo žmona ir popiežius nenorėjo su tuo sutikti. Daugelis sakė, kad tai dariau dėl to, jog buvau ištikimas katalikų bažnyčiai. Na, nebuvau visiškai aklas faktui, kad ir pati katalikų bažnyčia, nors teigė sekanti Kristaus mokymais, jos veiksmai dažnai būdavo priešingi šiems Kristaus mokymams. Tad aš iš tiesų tuo laiku mačiau, kad egzistavo tam tikra lyderių klasė, kurie piktnaudžiavo valdžia. Ir jaučiau, kad mano vaidmuo tame įsikūnijime buvo parodyti pavyzdį žmogaus, kuris nekeliaklupsčiautų prieš šiuos lyderius. Kuris nepaklustų jų valdžiai ir piktnaudžiavimui valdžia, bet imtų ginti tai, ką tiki esant teisinga.
Kitaip tariant, daugelis žmonių sakė, kad Tomas Moras buvo užvaldytas idėjos, jog bažnyčios mokymų turėtų būti laikomasi paraidžiui. Ir būtent dėl to jis buvo nusistatęs prieš skyrybas. Jis buvo nusistatęs prieš karaliaus norą išsiskirti su savo žmona, negalėjusią jam pagimdyti vaikų, kad galėtų susirasti kitą žmoną ir susilaukti palikuonio. Ir kai žiūrime į tai šiandien, matome, kad skyrybos yra visuotinai priimamos, jas priima net ir katalikų bažnyčia, nors ir labai nenoriai, ir visi, kurie to nori, gali išsiskirti. Šis klausimas mums šiandien nebėra svarbus. Kodėl gi Tomui Morui tai buvo taip svarbu, kad jis dėl to buvo pasiruošęs prarasti net ir savo galvą? Bet matote, skyrybų problema tebuvo išorinė problema. Tai nebuvo tikroji problema, aukštesnė problema, nes tai buvo mano troškimas pasipriešinti piktnaudžiavimui valdžia.
Na ir dabar, nesakau, kad padariau tai su kankinio kompleksu. Tačiau kai sėdėjau kalėjime, kontempliuodamas savo sparčiai nykstančias ateities perspektyvas, nebuvau aklas faktui, kad tą patį, tam tikru būdu, padarė ir Jėzus. Neturėjau iliuzijų, kad buvau pasiekęs tokį patį dvasinių pasiekimų lygmenį, kokį buvo pasiekęs Jėzus. Tačiau iš tiesų suvokiau, kad Jėzus taip pat pasipriešino piktnaudžiavimui valdžia, atsisakydamas paklusti valdžiai. Ir todėl jis leido, kad jam būtų įvykdyta mirties bausmė. Nebuvau aklas faktui, kad daugelis kitų žmonių istorijoje padarė tą patį. Ir kad retkarčiais yra būtina žmogui, kuris yra pasiekęs tam tikrą Kristiškumo lygmenį, kurio nebūčiau galėjęs šitaip įvardinti, užimti tą poziciją ir pademonstruoti nenorą paklusti piktnaudžiavimui valdžia, pademonstruoti pasiryžimą nenusilenkti valdžiai.
Būtent šią dinamiką mėginau atskleisti Utopijoje. Mėginau parodyti, kad tuometinėje visuomenėje – ne tik Anglijoje, bet ir visoje Europoje – egzistavo ši valdančioji klasė, kuri akiplėšiškai piktnaudžiavo savo valdžia. Ji skelbė, kad išpažįsta krikščioniškus idealus, tačiau jų veiksmai buvo priešingi krikščioniškiems idealams. Galėtume sakyti, kalbėdami šiuolaikiniais terminais, kad užėmiau poziciją prieš valdžios elitą. Užėmiau poziciją prieš puolusias būtybes. Henris VIII, žinoma, buvo puolusi būtybė, kaip puolusios būtybės buvo daugelis Europos karalių ir imperatorių.
Pozicijos užėmimas prieš piktnaudžiavimą valdžia
Kuo tai yra reikšminga Kristiškumui? Na, nesakau, kad kiekvienas žmogus, kuris pasiekia aukštą Kristiškumo laipsnį, turi leistis nužudomas. Tačiau iš tiesų ateina momentas, kai privalote pasipriešinti piktnaudžiavimui valdžia. Atsisakote tam paklusti. Gali būti situacijų, kuriose nemaištaujate išoriniu būdu. Kas ciesoriaus, atiduodate ciesoriui, o kas Dievo – Dievui. Tačiau poziciją užimate savo prote. Atsisakote paklusti piktnaudžiavimui valdžia. Atsisakote paklusti propagandai, spaudimui, melams, visoms šioms vykstančioms manipuliacijoms. Daugelis jūsų tai padarėte priimdami mūsų mokymus, kontempliuodami šiuos mokymus, juos įsisavindami. Tačiau, žinoma, visada egzistuoja skirtingi laipsniai, kas gali būti padaryta.
Kuo tai yra svarbu demokratijai? Na, kas, tam tikra prasme, yra demokratija? Tai yra tokia valstybės valdymo forma, kurioje bent jau kritinė masė žmonių yra užėmusi poziciją prieš piktnaudžiavimą valdžia. Kaip susikūrė demokratijos? Pažvelkite į Jungtines Valstijas, kuriose ankstyvieji patriotai atsisakė paklusti Anglijos karaliui. Kaip demokratijos susikūrė Europoje? Kritinė masė žmonių pasiekė tašką, kuriame pasiryžo nebeleisti, kad juos išnaudotų karalius ir kilmingųjų klasė, kurie juos išnaudojo ištisus šimtmečius.
Kaip tai yra susiję su pasauline situacija? Na, tai yra susiję tuo būdu, kad būtent demokratijos privalo užimti poziciją prieš valdančiąją klasę, kuri piktnaudžiauja valdžia. Išoriniu būdu tai įvyksta pasipriešinant tokioms šalims kaip Rusija, Kinija ir kitoms, kurios piktnaudžiauja valdžia, arba nacistinei imperijai ir daugeliui kitų pavyzdžių. Tačiau tai taip pat turi vidinį komponentą, kuomet žmonėms, lyderiams, išsilavinusiems žmonėms, žiniasklaidos atstovams, politikams reikia pakilti į aukštesnį suvokimo lygmenį, kuriame jie ryžtųsi stoti prieš tuos, kurie piktnaudžiauja valdžia.
Kai kuriose šalyse tai gali būti korupcija. Tai gali būti taip vadinamas „’senųjų berniukų’ tinklas“, kuomet darote paslaugas tiems, kurie yra ištikimi jums ir jūsų politinei partijai. Tai gali būti ekonomika, kurioje tie, kurie vadovauja ekonomikai, akiplėšiškai piktnaudžiauja valdžia, siurbdami turtą iš žmonių. Tai gali būti pozicijos užėmimas prieš tuos, kurie buvo išrinkti per demokratinį procesą, bet dabar piktnaudžiauja demokratiniu procesu, siekdami išlikti valdžioje arba apriboti (demokratinių) valdymo procesų ir institucijų teises. Yra daug tokių pavyzdžių, net ir demokratinėse šalyse galite matyti lyderių, kurie buvo demokratiškai išrinkti, tačiau po to ėmė piktnaudžiauti savo valdžia – griežtindami kontrolę, ribodami laisves, varžydami laisvą spaudą, silpnindami demokratines institucijas, tokias kaip teismai, net ir parlamentai, ir taip toliau. Daug pavyzdžių.
Ir šalims yra būtina pakilti aukščiau, aiškiai suvokiant faktą, kad net ir demokratinėse šalyse vis dar tebėra žmonių, kurie yra pasiruošę piktnaudžiauti valdžia. Pažvelgę į rašytinę istoriją, galite matyti šią tendenciją susiformuoti nedideliam elitui, kuris yra pasiruošęs piktnaudžiauti valdžia, nes yra pasiryžęs atiminėti iš kitų jėga. Ir, žinoma, tai yra absoliučiai antidemokratiška. Ir todėl negali būti leidžiama, kad tai vyktų. Tačiau tam vykti buvo leidžiama daugumoje demokratinių šalių.
Tai gali vykti piktavališkesniu būdu, kaip šitai, pavyzdžiui, matėte 19-ojo amžiaus pabaigoje. Jungtinėse Valstijose susiformavo monopolininkų kapitalistų klasė, kurie sąmoningai mėgino pakirsti demokratinį procesą, naudodamiesi savo pinigais, pirkdami įtaką, kurdami institucijas, kurios buvo antidemokratinės. Tokias kaip Federalinio Rezervo Sistema, kuri nebuvo federalinė, ir taip pat nebuvo joks rezervas. Matote tai pasireiškiant įvairiais agresyviais būdais. Matote tai tam tikrose šalyse, kuriose žmogus pasiekė valdžią ir dabar mėgina konsoliduoti šią valdžią aplink save ar savo paties partiją, griaudamas kitas demokratines institucijas. Tačiau jūs taip pat tai matote subtilesniais būdais.
Senųjų berniukų tinklas demokratinėse šalyse
Ir bendrai dabar pasaulyje matote, kad kuo didesnė yra šalis, tuo stipresnė egzistuoja tendencija atsirasti elitui, kuris yra pasiruošęs akiplėšiškai ir naudodamas jėgą piktnaudžiauti valdžia. Didžiausiu mastu tai matote Jungtinėse Valstijose, kadangi ji yra didžiausia demokratinė šalis. Ji turi daugiausiai galios. Joje yra daugiausiai pastatyta ant kortos. Joje galima užsidirbti daugiausiai pinigų. Tie, kurie yra pasiruošę piktnaudžiauti valdžia, daugiausia valdžios gali įgyti Jungtinėse Valstijose.
Bet dabar paimkime pavyzdį, su kuriuo yra pažįstamas šis pasiuntinys, Daniją, nedidelę šalį. Iš tiesų negalėtume sakyti, kad Danijos valdžios elite egzistuojantys žmonės yra tai pačiai puolusių būtybių klasei priklausantys žmonės, kaip tie, kuriuos matote Jungtinėse Valstijose, Rusijoje ar Kinijoje. Danijoje tiesiog negalėtumėte įgyti tokios didelės valdžios, kad tai būtų patrauklu tokio tipo puolusioms būtybėms. Ir vis dėlto, net ir Danijoje turite valdžios elitą, kuris valdo šalį. Ne dėl to, kad jie turi galią, o dėl to, kad pažįsta žmones. Ir iš tiesų buvo atliktas tyrimas, kuriuo buvo atskleista, kaip šiek tiek daugiau nei 400 žmonių iš esmės valdo visą šalį savo įtakos pagalba. Jie tai daro ne klasta ir ne jėga, jie tai daro per tai, ką jie laiko geranorišku mėginimu valdyti šalį pačiu geriausiu būdu, kadangi šie žmonės mano, jog yra labiausiai tinkami tai daryti. Ir nėra taip, kad Danija būtų nefunkcionuojanti ar nedarni šalis. Ji funkcionuoja pakankamai gerai. Tačiau problema čia yra ne ta, kaip mėginome paaiškinti.
Problema yra ta, kas skatina žmonių augimą. O tai galima pasiekti tik tuomet, kai žmonės yra įsitraukę į valdymą ir kai nėra šio „senųjų berniukų“ tinklo. Kadangi pagrinde būtent seni berniukai – ir jie, žinoma, visi yra baltaodžiai Danijoje – valdo šalį užkulisiuose. O patys žmonės turi labai mažai įtakos. Daugelis šių žmonių netgi nėra išrinkti politikai. Jie yra finansų, pramonės ir akademijos pasaulio lyderiai. Tačiau jie savo įtaka pagrinde naudojasi per pažintis, turėdami ryšių, pakalbėdami su šiuo asmeniu, rekomenduodami tai, ir pasisakydami prieš tą, ir taip toliau. Tą patį, žinoma, matote ir daugelyje kitų mažesnių demokratinių šalių. Ir tą patį jūs, žinoma, matote ir didesnėse šalyse.
Tad yra būtina šitai įsisąmoninti. To iš tiesų nebūtų galima pavadinti korupcija ekonomine prasme. Tai labiau būtų proto korupcija, kadangi šie žmonės mano žinantys geriausiai. Jie yra absoliučiai įsitikinę, kad yra teisūs. Ir jie visi turi šį kognityvinį disonansą. Net ir tie, kurie atrodo kaip geradariškas valdžios elitas, kadangi jie akiplėšiškai nepiktnaudžiauja valdžia, nemeluoja ir nemanipuliuoja. Jie vis tiek turi kognityvinį disonansą, manydami, kad turi tam tikrus idealus, tačiau nemato, kad jų veiksmai nėra dermėje su jų idealais. Tai yra vienas iš tolimesnių demokratijos žingsnių.
Sąžiningas savęs ištyrimas: ar mes gyvename pagal savo demokratinius idealus?
Žinau, kad Jėzus su Sen Žermenu jums davė daug, daug „sekančių žingsnių demokratijai“. Ir viso to gali pasirodyti šiek tiek per daug. Tačiau, žinoma, mes jums duodame tai koncentruotu būdu konferencijoje. Tačiau diktavimai bus įkelti į internetą, kuriame žmonės juos galės dar ilgai studijuoti. Neprivalote visko sugerti iš karto. Tačiau noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad vienas iš tolimesnių logiškų demokratijos žingsnių yra pažvelgti į veidrodį ir paklausti: „Kokie yra mūsų turimi idealai? Kokie yra idealai, kuriais yra paremta mūsų demokratinė šalis ir konstitucija?“ O tuomet turime pažvelgti į visuomenę ir paklausti: „Kur mes matome žmones, institucijas, visuomenės aspektus, kurie akivaizdžiai neatitinka šių idealų, šių pamatinių idealų?“ Tai yra demokratijos dalis, šis savęs tyrimas, sąžiningas savęs tyrimas, vis labiau ir labiau demokratiją suderinant su idealais, kurie būtent ir paskatino demokratijos susikūrimą.
Sakau tai ne tam, kad ką nors kaltinčiau. Yra akivaizdu, kad jeigu grįžtumėte į Jungtines Valstijas, tėvai-įkūrėjai, keletas iš jų, sugebėjo susiderinti su pakylėtaisiais mokytojais ir gauti iš mūsų tam tikras idėjas. Tačiau jie iš tiesų nesugebėjo suvokti gilesnės už jų slypinčios prasmės ir nesugebėjo gyventi pagal šiuos idealus. Matote, kaip kai kurie tėvai-įkūrėjai patys netgi tebebuvo vergvaldžiai, nors pasirašė Nepriklausomybės Deklaraciją, teigiančią, kad visi žmonės buvo sukurti lygūs.
Aš nieko nekaltinu. Nesakau, kad demokratinės šalys atsilieka ir turėjo būti tai padariusios jau prieš kelis dešimtmečius. Tiesiog sakau, kad atėjo laikas apie tai pamąstyti. Ir daugelis žmonių, kurie nėra pakylėtųjų mokytojų mokiniai, yra atviri apie tai mąstyti. Daugelis jau tai daro. Daugelis jau į tai žiūri. Yra daug žmonių spaudoje ir žiniasklaidoje. Yra tyrinėtojų. Yra rašytojų, autorių, kurie yra atviri šioms idėjoms.
Pavyzdžiui, galite matyti, ir duosiu jums tik vieną pavyzdį, kaip viena iš katalikiškiausių šalių Europoje yra Lenkija, tačiau per kelis pastaruosius metus atsirado žurnalistų, kurie iškėlė į viešumą pedofilijos vešėjimą katalikų bažnyčioje. Ir tai tik vienas pavyzdys, kaip bažnyčia, kuri teigia sekanti Kristaus idealais, sistematiškai leidžia vykti seksualiniam vaikų išnaudojimui, kas tikrai negali būti dermėje su Kristaus idealais. Ir tuo pat metu ji visa tai stengiasi paslėpti, stengiasi visa tai neigti, kas, vėlgi, negali būti dermėje su Kristaus idealais. Ką Jėzus būtų pasakęs katalikų vyskupui, kuris slėpė dvasininkų seksualinį ištvirkavimą, perkelinėdamas juos į kitas parapijas? Ar jis būtų pasakęs: „Puikiai padirbėjai saugodamas bažnyčią.“ O gal jis būtų pasakęs: „Pasitrauk nuo manęs, Šėtone, tu man papiktinimas!“ Na, spręskite patys.
Realybė čia yra tokia, kad savo įsikūnijime Tomu Moru ir keliuose kituose savo įsikūnijimuose aš užėmiau poziciją prieš piktnaudžiavimą valdžia. Tai nereiškia, kad visada buvau šis utopiškas tobulo žmogaus idealas. Nes aš taip pat ne taip seniai buvau įsikūnijęs Akbaru, ne tokiu jau didžiu valdovu, kuris naudojosi savo galia teritorijoms užkariauti, žudyti žmones, daryti tą ir aną. Matote, kaip turėjau įsikūnijimų, kuriuose kentėjau nuo kitų galia piktnaudžiaujančių žmonių, ir taip pat turėjau įsikūnijimų, kuriuose pats buvau valdžios pozicijoje. Ir todėl turėjau galimybę pademonstruoti, ar sugebėsiu gyventi pagal savo kitų įsikūnijimų idealus. Ir aš nesugebėjau to padaryti. Ir taip pat yra su daugeliu iš mūsų, kurie šiandien esame pakylėtieji mokytojai, kai buvome įsikūnijime, mums buvo sunku gyventi pagal savo idealus.
Suprantame, kaip tai yra sunku, ir būtent dėl to nieko nekaltinu. Kalbu tai ne tam, kad priversčiau ką nors pasijausti neadekvačiu. Tiesiog atkreipiu jūsų dėmesį, kad gyvenimui progresuojant, kolektyvinei sąmonei kylant aukštyn, tampa vis lengviau gyventi pagal savo idealus, ypač demokratinėse šalyse. Yra lengviau gyventi pagal savo idealus demokratijoje nei diktatūroje, kurioje galite prarasti galvą stoję ginti savo idealų. Arba galite atsidurti darbo stovykloje Sibire, kaip nutiko Navalnui Rusijoje.
Pažvelgimas į visuomenę nekaltinant
Matote, kad tai tiesiog yra natūralus vystymasis, natūrali kylančios sąmonės ir Žemės progresavimo pasekmė, kad demokratinės šalys pradeda labiau stebėti save. Jos įgyja didesnį pasiryžimą pažvelgti į save, įvertinti save ir nenueiti į neigimą. Nenueiti į šį atsisakymą pažvelgti į save. Tai taip pat reiškia, kad egzistuoja būtinybė šitai įsisąmoninti. Egzistuoja būtinybė atsirasti grupei žmonių, kurie ryžtųsi pažvelgti į visuomenę be šio kritikuojančio, analitinio mentaliteto, apie kurį anksčiau kalbėjau, kuomet jūs iš esmės naudojatės dualistine sąmone dualistinės sąmonės problemoms analizuoti.
O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad visada galiausiai padarote išvadą, kad problema, su kuria susiduriate, su kuria susiduria visuomenė, buvo sukurta tam tikros žmonių grupės. Ir būtent jie turi pasikeisti, jie turi būti priversti pasikeisti arba būti nužudyti, jeigu nesikeis. Jūs, kitais žodžiais tariant, ieškote atpirkimo ožių. Kai analizuojate dualistinę problemą su dualistine sąmone, visada galiausiai imate ieškoti atpirkimo ožių.
O esmė čia nėra ieškoti atpirkimo ožių. Esmė čia nėra kaltinti kitus ir badyti į kitus pirštais. Egzistuoja būtinybė atsirasti žmonių grupei – judėjimui, organizacijoms, institucijoms, rašytojams, – kurie pažvelgtų į visuomenę nekaltindami, nedarydami iš kitų žmonių atpirkimo ožių. Demokratinės šalys, žinoma, čia jau yra padariusios tam tikrą progresą. Didesnis progresas buvo padarytas Skandinavijos šalyse, Šiaurės Europos šalyse nei daugelyje kitų šalių. Kanada yra dar vienas pavyzdys. Taip pat ėjimo į tai tendenciją matote ir Pietų Korėjoje, nors ten dar nėra pasiektas toks pat išsivystymo laipsnis.
Ir, žinoma, deja, Jungtinės Valstijos atsilieka ir čia. O atsilieka jos dėl to, kad yra tiek daug žmonių, tiek dešinėje, tiek kairėje, kurie įžengė į šią nesubalansuotą proto būseną, kurioje kaltina, bado į kitus pirštais ir ieško atpirkimo ožių. Vėlgi, žinau, kad kartojome tai vėl ir vėl, tačiau tai yra toks akivaizdus pavyzdys tiems, kurie turi akis matyti ir ausis girdėti. Pažvelkite, kaip Donaldas Trampas nuo pat savo atėjimo į politinę areną ieškojo atpirkimo ožių, kaltino kitus, sakydamas, kad tai tie kiti žmonės yra problema. Iš esmės, jeigu pažvelgtumėte į tai, ką kalbėjo Sen Žermenas ir Jėzus, Trampas yra tokio lyderio pavyzdys, kuris yra visiškai susikoncentravęs į save, kas, žinoma, yra skiriamasis valdžios elito bruožas. Jis iš esmės tarp eilučių sakė: „Visi, kurie man nepaklūsta, yra problema. O jūs, kurie man paklūstate, privalote kažką padaryti su tais kitais žmonėmis.“ Na, tai nėra demokratija! Ir tai tikrai nė vienos šalies neatves prie aukso amžiaus!
Tai tesukurs vidinį konfliktą ir nesantaiką, kurie tik atidės augimą link aukso amžiaus. Tačiau netgi dar daugiau – kaip mes taip pat jau sakėme – tai sukurs susiskaldymą tarp žmonių grupių, kuris yra labai patogus valdžios elitui, nes nuslepia vaidmenį, kurį jie vaidina finansų, ekonomikos sferoje. Ir tai leidžia valdžios elitui toliau siurbti turtą iš žmonių, žeminant žmonių pragyvenimo lygį. Nes žmonės yra taip užsiėmę vienas kito kaltinimu, kad nesugeba matyti, jog tikroji problema yra valdžios elitas, iškreipęs ekonomiką iki beveik neįsivaizduojamo lygmens. Ar bent jau yra beveik neįsivaizduojama, kad iki šiol tai dar nebuvo atskleista ir parodytas tikrasis šių manipuliacijų veidas. Ir, jūs, žinoma, negalite tikėtis, kad toks asmuo kaip Donaldas Trampas, kuris pats naudojosi šia finansų sistema, ją apnuogins ar ims kažką daryti, kad tai sustabdytų. Tai, vėlgi, yra kognityvinis disonansas. Turite prezidentą, kuris teigia norintis rūpintis dirbančiosios klasės žmonėmis, tačiau visiškai nieko nedaro dėl valdžios elito, kuris išnaudoja dirbančiąją žmonių klasę.
Praeities, dabarties ir ateities pakylėtųjų mokytojų mokinių judėjimas
Tad štai tokios yra idėjos, kuriomis pamaniau būsiant svarbu čia pasidalinti. Noriu pasakyti, kad ne dažnai kalbu per šį pasiuntinį, nes kiti mokytojai prisiėmė didesnį vaidmenį. Tačiau mane labai džiugina judėjimas, kaip galėtume jį pavadinti, atsiradęs šioje dispensacijoje. Tiek daug žmonių, įvairios grupės įvairiose šalyse, priėmė šiuos mokymus į širdį, pritaikė juos, kalbėdami invokacijas ir šaukinius. Nėra taip, kad mūsų, pavyzdžiui, per Summit Lighthouse perduoti šaukiniai nėra galingi ar jau nebetekę galios. Tačiau turėtų būti akivaizdu, kad šaukiniai, kurie buvo perduoti prieš 30, 40, 50 metų negali būti tokie reikšmingi dabartinei situacijai kaip šaukiniai ir invokacijos, kurie yra duodami šiandien, kurie yra suformuluojami šiandien.
Aš, žinoma, taip pat labai džiaugiuosi dėl mokymų kiekio, kurie buvo perduoti. Žinau, kad daugelis jūsų pasijaučiate prislėgti jau vien nuo minties, kad turėtumėte viską išstudijuoti. Mes tai suprantame. Nesakome, kad turėtumėte viską išstudijuoti. Tačiau šie mokymai iš tiesų yra čia, fizinėje plotmėje, internete, knygose, kuriose žmonės dabar ir ateityje gali juos rasti. Ir kuriose šie mokymai galės pasitarnauti katalizatoriumi, uždegančiu žmogų, nebūtinai tam, kad jis taptų pakylėtųjų mokytojų mokiniu. Tačiau jie uždegtų žmogų, turintį kažkokį išmanymą tam tikroje srityje, kad jis staiga patirtų šią epifaniją: „Dabar jau matau, ko anksčiau negalėjau iki galo suvokti, ko negalėjau suprasti! Dabar tai matau. Juk tai taip akivaizdu!“ Ir tuomet žmogus paima idėją, bėga su ja, nepagerbdamas šaltinio, iš kurio tai gavo, nes nei šiam šaltiniui, nei šiam pasiuntiniui nereikia to pagerbimo. Pakanka matyti, kad idėja atnešė vaisių ir buvo paleista veikti.
Tai, žinoma, man, kaip pakylėtajam mokytojui, teikia didelį džiaugsmą. Ir tai iš tiesų yra darbo, kurį pradėjau su ankstesne dispensacija, būdamas pagrindiniu jos rėmėju, užbaigimas. Kaip kai kurie iš jūsų žinote, aš oficialiai patraukiau savo paramą iš tos organizacijos, pažadėdamas remti žmones, kurie bus tam pasiruošę. Tačiau, žinoma, turėjau tikslą remdamas tą organizaciją. Ir nors dalis šio tikslo buvo pasiekta Summit Lighthouse žmonių, kurie taikė mokymus, kalbėjo šaukinius, tiktai dabar iš tiesų pradedu matyti savo tikslo išsipildymą su šių aukštesnių mokymų apie non-dualizmą perdavimu, su mokymų apie dualistinę sąmonę, puolusias būtybes, avatarus, gimimo traumą, psichologijos išrišimą perdavimu. Ir visų šių dalykų tiesiog nebuvo galima perduoti prieš 30, 40 metų, kadangi kolektyvinė sąmonė nebuvo tam pasiruošusi.
O dabar mes matome mokinių grupę, kurie yra pasiruošę atverti savo protą šiems mokymams, pasinaudoti mokymais, ir būtent tai yra tas pagrindas, leidžiantis mums atnešti šiuos mokymus. Galite sakyti: „Na, jeigu turime apmokytą pasiuntinį, kuris yra remiamas pasiuntinys, ar neturėtume gebėti perduoti kokį tik norime mokymą?“ Bet iš tiesų tai nėra taip. Pasiuntinys gali turėti gebėjimą priimti mokymą, priklausomai nuo savo sąmonės lygmens ir psichologijos išsprendimo, tačiau privalo egzistuoti mokinių grupė, kurie galėtų tai priimti, galėtų tai suvokti ir pradėti įgyvendinti. Ir turi būti bent kažkiek žmonių plačiojoje populiacijoje, kurie būtų pasiruošę priimti idėjas, nežinodami, iš kur jos ateina. Taip pat turi egzistuoti tam tikras kolektyvinės sąmonės lygmuo, kad šios idėjos nebūtų tiesiog kaip kiaulėms numesti perlai. Toks tiesiog yra dvasinis įstatymas, kurio pakylėtieji mokytojai privalo laikytis, perduodami mokymus tokioje tankioje planetoje kaip Žemė. Privalo egzistuoti tam tikras priėmimas apačioje, ir tik tuomet galime kažką perduoti iš aukščiau.
Tad mes tikimės, kad šis momentumas toliau augs ir vystysis, vis didesniam žmonių skaičiui atrandant šiuos mokymus ir juos skleidžiant. Mes, žinoma, tikimės, kad šis tempas galės būti išlaikytas ir toliau, perduodant dar daugiau mokymų, ir kad mokymai, kurie buvo perduoti, galės pasiekti platesnę auditoriją. Tad su tuo, užsklendžiu jus džiaugsmingoje Pirmojo Spindulio, Dievo Valios liepsnoje, tos Dievo Valios, kuria AŠ ESU Žemei.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com