Kaip pašalinti žmogiškas kančias

Pakylėtasis Mokytojas Gautama Buda per Kim Michaels, 2022 metų birželio 6 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2022 m. vebinare „Demokratija ir Kristiškumas“.

Beprecedentis Taikos Liepsnos paleidimas

AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Gautama Buda.

Taika yra liepsna, energija, sąmonė, būtybė – kosminė būtybė, savo pasiekimais pranokstanti lygmenį, kuriame aš esu būdamas Buda Žemei. Šią kosminę būtybę pritraukė prie Žemės pakylėtieji mokytojai, jūs – mūsų mokiniai, ir sąmonės pokytis, kuris įvyko dėl invazijos į Ukrainą. Šis įvykis sukūrė tokį didelį pokytį kolektyvinėje sąmonėje, kad mes, pakylėtieji mokytojai, kreipėmės į šią kosminę būtybę, prašydami magnetizuoti savo esybę eterinėje oktavoje virš Žemės ir paleisti beprecedentę Taikos Liepsnos bangą.

Na ir dabar, ši taikos liepsna nereiškia, kad Žemėje akimirksniu įsivyraus taika, fizinė taika. Tai, tiesą sakant, reiškia, kad ši liepsna apnuogins visas energijas, visą sąmonę, visas anti-taikos būtybes, tad gali pasirodyti, kad ši taikos liepsna iškels taikos priešingybę, tačiau tai vyks tik kurį laiką. Mes sakėme, kad Žemė negali pasipriešinti visos sferos aukštyn keliančiai traukai. Ir Žemė taip pat negali pasipriešinti Kosminei Taikos Liepsnai. Tad tai yra dispensacija, galimybė Žemei, pritraukta fakto, kad tiek daug žmonių Žemėje iš tiesų nori taikos. Jie nori ateities, kurioje galėtų taikiai gyventi, nesibaimindami tų, kurie yra pasiruošę atiminėti iš kitų jėga.

Sąmonė, kuri yra pasiruošusi atiminėti iš kitų jėga

Kas yra šis troškimas atiminėti jėga? Na, tai yra dvasiniai nuodai. Jie turi keletą elementų. Jie iš tiesų yra visų nuodų mišinys – neišmanymo, geismo, geidulių ir godumo, kadangi šiai sąmonei, kuri yra pasiruošusi atiminėti jėga, niekada nėra gana. Ką žmonės, būtybės, kurios yra pasiruošusios atiminėti jėga, generuoja? Jie generuoja kančias, dažnai taip pat ir kitiems žmonėms, tačiau kančias jie pirmiausia generuoja sau. Pavyzdžiui, karo sukėlėjai visada sugeneruoja nerimą savo prote ir keturiuose žemesniuosiuose kūnuose, kuris gali greitai tapti nepakeliamu. Būtent dėl to matėte lyderius, kurie pradėjo karus ir, tikrąja to žodžio prasme, išprotėjo, įžengdami į kliedinčią proto būseną, prarasdami ryšį su realybe. Tad ar iš tiesų galime sakyti, kad kai būtybė įžengia į šią sąmonę, kurioje nori arba yra pasiruošusi atiminėti jėga, jog ši būtybė tebeturi laisvą valią? Argi nėra taip, kad ši būtybė atidavė savo laisvą valią šiems kolektyviniams padarams, demonams arba puolusioms būtybėms, kurios nori kurti chaosą arba turi tikslą įrodyti, jog Dievas klysta? Ar iš tiesų tokie žmonės turi laisvą valią? Jie turi valią, tačiau ji nėra laisva.

Kas nutinka žmonių, kurie įžengia į šią sąmonę, būdami pasiryžę atiminėti jėga, psichologijoje? Jie, žinoma, įžengia į dualistinę sąmonę. Tai reiškia, kad jie gali naudotis dualistiniais samprotavimais savo veiksmams pateisinti, tačiau tik iš tam tikros perspektyvos. Matote, visą nepakilusią sferą aukštyn kelianti jėga yra Kristaus sąmonė, kuri viską vis labiau artina prie vienovės. Žinoma, tokioje tankioje planetoje kaip Žemė gyvenantiems žmonėms yra sunku suvokti vienovę, ir vis dėlto, egzistuoja aukštyn keliantis judėjimas visatoje. Kai įžengiate į atiminėjimo jėga sąmonę, negalite būti vienovėje. Nes jeigu būtumėte vienovėje, suvoktumėte, kad atimdami iš kitų jūs taip pat atimate iš savęs, ir kas gi būtų toks beprotis tai daryti?

Anti-ramybės ir nelaisvės būsena

Šios būtybės priešinasi aukštyn keliančiai visatos jėgai ir jos negali to nejausti. Dažnai jos nejaučia to sąmoningai. Jos nesuvokia, kodėl jaučia tai, ką jaučia, tačiau jos jaučia nerimą. Jos yra šioje nuolatinėje anti-ramybės, nerimo būsenoje. Jos nesugeba būti ramybėje savo pačių prote. Tai galiausiai gali atvesti prie išprotėjimo pagal bet kurį šio žodžio apibrėžimą, tačiau tarpiniame etape tai jas priverčia įžengti į iliuzijų būseną, kurioje jos nesugeba matyti savo veiksmų pasekmių. Jos negali pripažinti savo veiksmų pasekmių. Kodėl taip yra? Todėl, kad galėtų išgyventi psichologiškai šioje anti-ramybės būsenoje, jos privalo atrasti kažkokį argumentą savo prote, kuris jų prote pateisintų jų agresiją, jų atiminėjimą jėga, ir jos nesugeba pripažinti savo veiksmų pasekmių, kadangi šios pasekmės sugriautų jų pateisinimą. Jos privalo įžengti į iliuzijų būseną ir neigti realybę, kad galėtų išgyventi psichologiškai.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jos dabar įžengia į proto būseną, kuri yra didžiausia nelaisvės būsena. Kokia gi jiems lieka laisvė, padarius fizinius veiksmus jėga, kurių negalima sugrąžinti, sukūrus fizines pasekmes kitiems žmonėms, kurios negali būti panaikintos ar ištrintos? O jeigu jos pripažintų šias pasekmes, net ir pasekmes saviems žmonėms ir sau patiems, turėtų pripažinti, kad jų pateisinimas nebuvo pakankamas.

Tai reiškia, kad savo prote jos turėtų pripažinti padariusios klaidą, tačiau kai esate šioje ekstremalaus pasiryžimo atiminėti jėga būsenoje, save laikote pranašesne būtybe, nes būtent tai jums suteikia troškimą siekti aukščiausios valdžios, kuri jus verčia atiminėti jėga. O jeigu esate pranašesnė būtybė, negalite suklysti. O tiksliau, negalite pakelti suklydimo, ir todėl negalite pripažinti, kad suklydote. Negalite pripažinti realybės, kas iš tiesų vyksta pasaulyje, ir todėl esate visiškai nelaisvi. Negalite pakeisti savo proto, nes pakeisdami savo protą arba pakeisdami savo veiksmus turėtumėte pripažinti, kad pirmieji jūsų veiksmai buvo klaidingi ir pateisinimas šiems veiksmams buvo klaidingas, ir todėl jūs klydote, o jūs, būdami pranašesne būtybe, negalite pakelti suklydimo, tad privalote neigti. Tačiau šioje absoliutaus neigimo būsenoje prarandate bet kokią savo proto laisvę.

Gali atrodyti, kad puolusios būtybės turi laisvę daryti ką tiktai nori, neatsižvelgdamos į pasekmes kitiems, į kurias atsižvelgtų normalūs žmonės. Gali atrodyti, kad jos dažnai gali išsisukti darydamos dalykus, kadangi priverčia žmones, kurie jomis seka, perimti karmą. Tačiau kai pažvelgiate į puolusių būtybių proto vidų, matote, kad jos yra pačios nelaisviausios būtybės proto lygmenyje. Jos gali atrodyti laisvos fizinių veiksmų lygmenyje, tačiau jos yra pačios nelaisviausios būtybės proto lygmenyje.

Lyderiai, kurie negali pakelti suklydimo

Mes jau kurį laiką, per ankstesnę dispensaciją, kalbėjome apie puolusius angelus. Šioje dispensacijoje kalbėjome apie puolusias būtybes ir perdavėme labai gilius mokymus apie puolusias būtybes. Šie mokymai nuėjo į kolektyvinę sąmonę, kurioje pasiekė jiems atvirus žmones, nes šie žmonės žvelgė į istoriją ir klausė savęs, kodėl egzistuoja tokio tipo lyderiai Žemėje, kurie neturi jokios empatijos, kuriems visiškai nerūpi kitų kančios. Šie mokymai, žinoma, pasiekė jus, mūsų tiesioginius mokinius. Jūs kontempliavote šias idėjas, kalbėjote invokacijas, kurios buvo sukurtos pagal mūsų diktavimus, ir visa tai sukūrė aukštyn keliantį momentumą, kurį invazija į Ukrainą sustiprino ir kristalizavo iki tokio lygmens, kuomet buvo pasiekta kritinė masė planetiniu lygmeniu.

Įvyko pokytis kolektyvinėje sąmonėje, kuomet daug daugiau žmonių mato ir pripažįsta būtinybę suprasti, kodėl turime tokius lyderius net ir šiuolaikiniame pasaulyje, tokius lyderius, kurie imasi akivaizdžiai jėga paremtų veiksmų, sukurdami žiaurias pasekmes saviems žmonėms ir kitiems žmonėms. O po to jie nenori pripažinti pasekmių, pakeisti savo veiksmų, pakeisti savo proto. Jie neturi jokios empatijos. Jie yra pasiruošę nekreipti dėmesio į savo veiksmų pasekmes, ir kodėl? Na, kaip sakiau, todėl, kad jie negali pakelti suklydimo, ir būtent tai daugelis žmonių yra pasiruošę matyti: absoliutų nelankstumą, nesugebėjimą, nenorą pripažinti, kad suklydote ar kad jūsų veiksmai nebuvo patys geriausi, tiesą sakant, jie net ir jums patiems nebuvo naudingiausi.

Diktatūrų nelankstumas

Tai veda prie suvokimo, kad demokratijos yra tokios visuomenės, kurios gali sau leisti turėti klystančius lyderius. Tai yra visuomenės, kuriose žmonės gali sau leisti klysti. Jie gali sau leisti pripažinti, kad suklydo, ir atitinkamai pakeisti savo požiūrį ir savo veiksmus. Tai yra vienas iš esminių skirtumų tarp diktatūros ir demokratijos. Lyderis diktatūroje negali pripažinti, kad suklydo, o žmonės negali pripažinti, kad klydo dėl diktatoriaus, ir tai sukuria fundamentalų nelankstumą, tai reiškia, kad diktatūros nesugeba prisitaikyti prie kintančių aplinkybių. Jos privalo toliau daryti tą patį dalyką tikėdamosis kitokių rezultatų, kas yra, kaip žinote iš Einšteino, beprotybės forma. Jos, tikrąja to žodžio prasme, patenka į žemyn traukiantį sūkurį, kurį gali sustabdyti tik toks įvykis, kuris jas taip stipriai šokiruotų, kad sugriautų jų neigimą. Tai gali būti visiškas pralaimėjimas, kaip matėte tai nacistinės Vokietijos atveju. Tai gali būti šokiruojančio nežmoniškumo atskleidimas, kurį taip pat matėte nacistinėje Vokietijoje ir holokauste. Arba tai gali būti ekonominio žlugimo grėsmė, kurią matėte Sovietų Sąjungoje.

Matėte, kad diktatūroms kartais gali pavykti pakeisti kursą ir įžengti į aukštyn kylančią spiralę. Matėte, kaip Britanijos imperija buvo priversta pažvelgti į save, susidūrusi su Gandžio ir nesmurtinio judėjimo pavyzdžiu, ir todėl pakeitė savo diktatorišką elgesį su Indija, suvokusi, kad negalite teigti, jog esate demokratija namuose, ir tuo pat metu elgtis kaip diktatorius užsienyje. Matėte, kaip Vokietija iš Hitlerio valdomos diktatūros pavirto demokratine šalimi. Neseniai matėte, kaip Vokietija pripažino, kad jos vykdyta politika Rusijos ir Putino atžvilgiu buvo klaidinga, ir ji ryžosi tai pakeisti. Taip pat matėte kitas demokratijas, kurios pripažino, kad klaidingai vertino Putiną ir situaciją Rusijoje, ir jos ryžosi atitinkamai pasikeisti. Taip pat matėte kai kurias demokratines šalis, kurios kol kas neparodė noro tai padaryti.

Lankstumas lygu išlikimui

Ir vis dėlto, norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad prieš tapdamas Buda, įsikūnijime aš buvau daug, daug tūkstančių metų, iki kol įsikūnijau Gautama Buda. Nebuvau visą tą laiką Buda. Neturėjau Budos sąmonės, tačiau buvau įsikūnijime labai ilgą laiką. Pakilau prieš 2500 metų ir nuo to laiko buvau pakylėtasis mokytojas Budiškoje sąmonėje. Turiu labai ilgą patirtį, labai ilgą perspektyvą į Žemę. Tai reiškia, kad žinau, kokios visuomenės išlieka, o kokios neišlieka. Ir iš tiesų, vienintelis išlikimą užtikrinantis dalykas yra prisitaikymas, lankstumas, pasiryžimas keistis. Keistis ne tik horizontaliai, bet ir vertikaliai, transcenduojant savo ankstesnį sąmonės lygį.

Kiekvienas, kuris sugeba pažvelgti iš šios ilgos perspektyvos, iš kurios žiūriu aš, gali matyti, kad progresavimas yra absoliutus reikalavimas, ne tik Žemėje, bet ir visoje visatoje. Ankstesnės būsenos transcendavimas, progresavimas į aukštesnę būseną, būtent tai yra išlikimo pagrindas. Ir jūs taip pat galite šitai matyti, pažvelgdami į istoriją ir į tai, kaip visuomenės atsirasdavo ir išnykdavo. Galite pažvelgti į gyvūnų rūšis ir evoliuciją. Kodėl dinozaurai išnyko? Todėl, kad nesugebėjo prisitaikyti. Tad matote, jog tai iš tiesų yra gamtos dėsnis. Tai taip pat, žinoma, yra dvasinis dėsnis, tačiau galite į tai pažvelgti visiškai neutraliai ir galite tai vadinti gamtos dėsniu. Kai visuomenės tampa sustabarėjusios ir nelanksčios, ir atsisako prisitaikyti, jos negali išlikti ilgesnį laiką. Egzistuoja laiko limitas, galiojimo datos pabaiga. Kas priverčia visuomenes tapti nelanksčiomis? Jos negali pripažinti, nebūtinai, kad klydo, bet jos negali pripažinti, kad galėtų pasiekti kažką geresnio, nei turi dabar.

Civilizacijų žlugimas ir aukštyn kelianti likusios visatos trauka

Progresavimas link kažko geresnio yra dėsnis. Na ir dabar, žinoma, dalykas, kurį nebūtinai galite matyti iš rašytinės istorijos, yra tai, kad praeityje egzistavo amžiai, per kuriuos visa planeta buvo patekusi į žemyn traukiantį sūkurį, atvedusį prie civilizacijų žlugimo. Tokioje planetoje kaip Žemė yra įmanoma įžengti į žemyn traukiantį sūkurį ir priešintis šiam natūraliam progresuojančios savitranscendencijos dėsniui. Tačiau tai, žinoma, atvedė prie šių civilizacijų žlugimo, prie civilizacijų sunaikinimo ir populiacijos sumažėjimo iki labai labai žemo lygmens, lyginant su šiandiena. Tai, žinoma, negalėjo tęstis. Atėjo momentas, kai žemyn traukiantis sūkurys pasiekė dugną ir nebeliko žemesnės vietos, į kurią būtų galima leistis.

O tuomet likusios visatos aukštyn kelianti trauka pradėjo traukti Žemę aukštyn, ir palaipsniui žmonės į tai sureagavo, sukurdami aukštyn keliantį momentumą. Egzistuoja jėgos, kurios dirba prieš šį aukštyn keliantį momentumą, ir jos gali pasiekti tam tikrą sėkmę, sukurdamos šias imperijas, kurios gali laikinai sustabdyti augimą. Ir nors kartais šios imperijos gali gyvuoti tūkstantį metų, jos negali gyvuoti amžinai.

Ir jeigu pažvelgsite į rašytinę istoriją, matysite, kad tokių imperijų gyvavimo laikas akivaizdžiai darosi vis trumpesnis. Romos imperija gyvavo visai netrumpai. Katalikų imperija taip pat gyvavo netrumpai. Caristinė Rusijos imperija, Europos karaliai, Europos karalystės gyvavo kurį laiką. Tačiau matote, tas laikas trumpėjo. O tuomet matėte tuos lyderius, kurie turėjo ambiciją užkariauti visą pasaulį, kaip Napoleonas, ir juos kurį laiką lydėjo sėkmė, tačiau nelabai ilgai. Matėte Hitlerį, kurį kurį laiką lydėjo sėkmė, bet nelabai ilgai. Matote, kuo smurtiškesnių veiksmų imasi lyderiai, tuo trumpesnė yra jų gyvavimo trukmė. Sovietų Sąjunga išliko tiek ilgai kiek išliko dėl to, kad išvengė šaltojo karo pavirtimo karštuoju. Putinas išliko tiek ilgai kiek išliko dėl to, kad vengė peržengti tą ribą. Bet dabar riba buvo peržengta ir kelio atgal nebėra.

Naujas suvokimas nedemokratinėse šalyse

Ir daugelis žmonių gali pasiekti šį suvokimą ne tik demokratinėse šalyse, bet ir nedemokratinėse šalyse. Kolektyvinėje sąmonėje auga momentumas, kuomet daug, daug žmonių nedemokratinėse šalyse staiga, be jokių ankstesnių apmąstymų, pradeda suvokti savo šalies, savo ankstesnės valdžios ir diktatūros režimų silpnybes. Jie pradeda matyti, kad yra atsidūrę savidestrukciniame sūkuryje, kuris negali būti išsaugotas. Ir jeigu jie nori išvengti visuomenės žlugimo, privalo įvykti pokyčiai.

Yra žmonių Kinijoje, kurie sugeba matyti, kad invazija į Taivaną būtų savižudybė komunistinei partijai ir dabartiniam valdžios elitui Kinijoje. Yra žmonių arabų šalyse, kurie mato, kad dabartinė situacija, kurioje islamas turi tokią didelę įtaką valdžiai, nėra tvari. Yra žmonių kitose šalyse, kurie mato, kad tam tikrų lyderių mėginimai silpninti ir pakirsti demokratiją, suteikiant sau nekonstitucines galias, nėra tvarūs. Turkija čia yra vienas akivaizdus pavyzdys. Nepakanka pakeisti pavadinimą, turite pakeisti savo žaidimą. O tai reiškia, kad turite pakeisti žmogų viršuje.

Egzistuoja šis pamatinis, ir visgi daugiausia nematomas ir neatpažintas momentumas, kuris vis stiprėja ir auga link šio pripažinimo, kad kančios nėra neišvengiamos. Kančias, didžiąja dalimi, sukuria patys žmonės, ir jas sukuria tie žmonės, kurie atiminėja jėga, tie žmonės, kurie pateisina jėgos naudojimą ir nenori pripažinti, kad suklydo. Šis nelankstumas, šis nenoras prisitaikyti ir keistis, yra tikroji daugumos Žemėje matomų kančių priežastis. Tai, taip sakant, yra Samsaros jūrą maišanti jėga.

Žmogiškų kančių įveikimo raktas

Šis momentumas, kaip sakiau, iš dalies buvo sukurtas pakylėtųjų mokytojų mokinių, iš dalies budistų per praėjusius 2500 metų, kurie mėgino įkūnyti mano perduotus mokymus, iš dalies krikščionių, kurie mėgino įkūnyti Jėzaus mokymus, iš dalies žmonių demokratinėse šalyse ir netgi nedemokratinėse šalyse, kurie mąstė, kuo skiriasi diktatūros nuo demokratijų. Jie mąstė: „Kodėl žmonės kenčia? Kokia yra to priežastis? Ką būtų galima padaryti, kad palengvintume, galbūt netgi pašalintume žmogiškas kančias? Ar įmanoma pašalinti žmogiškas kančias?“ Daugelis to savęs klausė. Kai kurie padarė išvadą, kad tai padaryti yra neįmanoma, nes nematė, kaip tai būtų galima pasiekti. Kiti kontempliavo, kad tai turėtų būti įmanoma. Jie jaučia intuityviai, galbūt žino iš ankstesnių gyvenimų, galbūt iš buvimo tarp įsikūnijimų, kad yra įmanoma palengvinti, pašalinti, išrišti žmogiškas kančias.

Argi ne apie tai kalbėjo Buda? Argi ne apie tai kalbėjo Jėzus? Argi ne apie tai kalbėjo daugelis kitų religijų ir dvasinių judėjimų? Yra įmanoma įveikti kančias. Kai kurie sako, kad tai bus įmanoma tik palikus šį pasaulį. Tačiau daugelis, ypač šiuolaikiniame amžiuje, pradėjo klausti: „Ar neturėtų būti įmanoma tai pasiekti, net ir šiame pasaulyje, pasiekti šį išsilaisvinimą nuo kančių?“ Ir daugelis šių žmonių pradėjo įtarti, kad išsilaisvinimas iš kančių gali būti pasiektas ne išoriniu būdu, ne sukuriant idealią utopinę visuomenę. Juk kur iš tiesų vyksta kentėjimas? Galite sakyti, kad jeigu nukrentate nuo žirgo ir susilaužote koją, jaučiate fizinį skausmą, kuris jums kelia kančias. Tačiau kur yra patiriamas skausmas? Jūsų prote. Kai jums yra duodami anestetikai, numalšinantys skausmą, ar šie anestetikai paveikia jūsų sulūžusią koją? O gal jie paveikia smegenis, kurios jaučia fizinį skausmą?

Tačiau be fizinio skausmo, žinoma, egzistuoja psichologinis skausmo patyrimas, ir tai yra kančia. Skausmas, fizinis skausmas, net kai jis yra patiriamas smegenyse, iš tiesų nėra kančia, kadangi kančia nėra tapatu skausmui. Skausmas gali sukelti arba sužadinti kančią, tačiau pats skausmas nėra kančia. Kančia yra prote vykstantis patyrimas. Ir jis gali turėti įvairius elementus, tačiau visada egzistuoja šis elementas: „Neturėčiau jausti šio skausmo. Neturėčiau patirti šios būsenos. Šie žmonės neturėtų man to daryti.“ Visada egzistuoja šis jausmas prote: tai neturėtų vykti. Tačiau kadangi tai vyksta ir kadangi negalite to išvengti, jums tai tuomet kelia kančias.

Daugelis žmonių bent jau pradėjo įtarti ir jausti, kad kentėjimas vyksta prote, o tai reiškia, kad nors jis gali būti sukeltas išorinių veiksnių, tikroji kančių priežastis privalo būti vidinė. Tai reiškia, kad vienintelis būdas pašalinti kančias yra dirbti tiesiogiai su protu. Žinoma, demokratinės visuomenės mėgino sukurti situaciją, kurioje tų visuomenių piliečiai nepatirtų daugelio šių išorinių sąlygų, kurios tradiciškai keldavo kančias arba sužadindavo kančias. Yra daug žmonių demokratinėse visuomenėse, kurie nuo pat vaikystės ir visą savo gyvenimą nepatyrė šių sunkių fizinių aplinkybių. Tačiau daugelis žmonių vis tiek kenčia. Jie kenčia, nors nėra jokių fizinių priežasčių kentėti, tačiau jie turi psichologinę priežastį, kuri kelia kančias.

Demokratijos įrodė, kad net ir idealių materialų sąlygų suteikimas žmonėms nepašalina jų kančių. Dabar jau yra akivaizdu, kad vienintelis būdas pašalinti kančias yra dirbti su protu. Būtent apie tai aš ir kalbėjau prieš 2500 metų. Būtent apie tai kalbėjo Jėzus prieš 2000 metų. Apie tai kalbėjo Konfucijus ir Lao Dzė, ir kiti dvasiniai pasiuntiniai daugelyje skirtingų laiko periodų ir daugelyje skirtingų kontekstų. Jie dažnai nebuvo išgirsti, nes nors žmonės galėjo girdėti išorinį mokymą, jie nesugebėjo pilnai jo įsisavinti. Tačiau mes dabar artėjame prie amžiaus, kuriame vis daugiau ir daugiau žmonių sugebės suvokti mokymą, sugebės suvokti, kas iš tiesų yra sakoma: kad raktas kančioms įveikti slypi žmogaus prote.

Galite mėginti sukurti utopiją ir galite mėginti sukurti idealią visuomenę, tačiau tai niekada nepalengvins kančių. Ką jūs matote jėga paremtoje visuomenėje, kurioje valdžia remiasi jėga? Matote, kad tokioje visuomenėje egzistuoja didelės kančios. Žmonės Sovietų Sąjungoje akivaizdžiai kentėjo labiau už tuo metu Vakarų Europoje gyvenusius žmones. Žmonės Rusijoje prieš invaziją akivaizdžiai kentėjo labiau už žmones Vakarų Europoje. Žmonės Rusijoje po invazijos akivaizdžiai kenčia labiau už žmones Vakarų Europoje.
Matote, kad jėga paremtoje visuomenėje, jėga paremtoje valdžioje, žmonės kenčia labiau. Demokratinėje šalyje žmonės kenčia mažiau, tačiau vis tiek kenčia. Tik jų kančios yra kitokios. Jie kenčia ne dėl išorinių sąlygų, jie dabar daugiau ar mažiau kenčia dėl psichologinių sąlygų. Mes jau paaiškinome, dėl ko taip yra, kad žmonės, kurie patyrė traumą ankstesniuose gyvenimuose, turi tendenciją norėti įsikūnyti, jei tik įmanoma, demokratinėje šalyje, kurioje galėtų turėti geresnes galimybes išsigydyti savo sutraumuotą psichologiją.

Negalite kančių pašalinti jėga

Ir vis dėlto, mano mintis čia yra tokia, kad turite savęs paklausti, pagrinde demokratijose, tačiau kartu ir kitose šalyse, koks yra mūsų visuomenės tikslas? Galite pažvelgti į diktatūras ir matyti, kad diktatūros tikslas yra suteikti diktatoriui ir jį palaikančiam valdžios elitui tai, ko jie geidžia: galios jausmą, jausmą, kad jie yra pranašesni, kad yra turtingi ir privilegijuoti, kad ir kas tai būtų. Tačiau visos šios visuomenės pagrindas yra šis nedidelis valdžios elitas, kuris jėga atiminėja iš populiacijos.

Yra akivaizdu, kad kai turite šią jėga paremtą visuomenę, kurioje didžioji populiacijos dalis iš esmės yra nedidelio elito vergai, populiacija patirs kančias. Bus apstu išorinių aplinkybių, kurios vers populiaciją kentėti, kadangi žmonės jaus, jog tai nėra teisinga, jie turėtų turėti geresnį gyvenimą, jie neturėtų būti taip stipriai suvaržyti, jie neturėtų būti persekiojami ir taip toliau. Tačiau kaip taip pat paaiškinau, niekas nepatiria tokių didelių kančių, kokias patiria pats diktatorius ir jo pakalikai. Jie yra tie, kurių kančios yra didžiausios.

Galėtume sakyti, kad jėga paremta visuomenė nėra tokia visuomenė, kuri turėtų tikslą užbaigti ar netgi sumažinti žmogiškas kančias, ir ji negalėtų pasiekti šio tikslo, net jeigu norėtų tai padaryti. Negalite kančių pašalinti jėga. Jėga tegali sukelti dar daugiau kančių. Ir, žinoma, kančios taip pat sugeneruoja dar didesnę jėgą, kadangi šiame mąstyme esantys žmonės mano, kad jeigu jie jau kenčia, privalo egzistuoti išorinė priežastis, ir jeigu jie naudosis jėga tai priežasčiai sunaikinti, nebekentės. Tačiau jų mėginimas sunaikinti priežastį sukels tik dar didesnes kančias, ir todėl jie atsiduria šiame niekada nesibaigiančiame sūkuryje, kuris vis labiau intensyvėja, kol jie nebegali to pakelti psichologiškai ar net ir fiziškai.

Negalite pašalinti kančių materialine gerove

Kai tuomet pažvelgiate į demokratijas, ką iš tiesų galėtumėte pasakyti apie demokratijas? Galėtumėte pasakyti, kad tai yra tokios visuomenės, kurios yra išsikėlusios tikslą sumažinti žmogiškas kančias, sumažinti plačiosios populiacijos kentėjimą. Netgi galėtumėte sakyti, kad aukštesnis demokratijos tikslas yra pašalinti žmogiškas kančias. Tačiau su šių mokymų serija norime atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad tai negali būti pasiekta, kad ir kokia gera būtų išorinė jūsų sukurta visuomenė. Kad ir kokios geros būtų materialinės sąlygos, kad ir kokie laisvi būtų žmonės, kad ir kokį lengvą gyvenimą jie turėtų, tai nepašalins kančių, kadangi kančių priežastis yra vidinė. Ir kaip jau anksčiau sakėme, kitas logiškas žingsnis šiuolaikinėms demokratijoms yra susikoncentruoti į psichologinę gerovę, užuot koncentravusis į materialinę gerovę.

Tai yra akivaizdus aukštesnis laiptelis, kitas logiškas, natūralus žingsnis, progresavimas iš to, ką patyrė šiuolaikinės demokratijos, bent jau tos, kurios yra pasiekusios aukščiausią demokratinio proceso evoliuciją. Tai, vėlgi, nereiškia, jog jos turi pripažinti dvasinį mokymą ar pakylėtųjų mokytojų pagalbą, tačiau joms iš tiesų yra būtina atrasti tam tikrus universalius principus apie žmogišką psichiką ir juos įgyvendinti.

Galėtume sakyti, kaip sakėme, kad iš tiesų pats svarbiausias dalykas demokratijai yra žmonės, ne idėjos, ne teorijos, ne ideologijos. Pats svarbiausias dalykas demokratijai yra plačioji populiacija, o ne nedidelis elitas. Tačiau dar aukštesniame lygmenyje demokratijos tikslas yra palengvinti žmonių kančias. Tai, žinoma, yra dalykas, su kuriuo vis daugiau ir daugiau žmonių pradeda susiderinti, suvokti, pripažinti, kalbėti ir netgi rašyti. Jūs esate šio proceso dalis, būdami mūsų tiesioginiais mokiniais, esate jo dalimi keldami savo sąmonę, išsakydami prašymus, studijuodami mokymus, tačiau šio proceso dalimi taip pat yra daug, daug ir kitų žmonių.

Aukštyn kylančios spiralės visiems žmonėms sukūrimas

Kaip jau keletą kartų sakėme, ankstesnėse dispensacijose mūsų mokiniai turėjo poreikį jausti, kad jie vieni patys gelbėja pasaulį Sen Žermenui. Tačiau jūs esate pakankamai brandūs suvokti, jog tai yra naivus požiūris. Reikia daug, daug žmonių pasauliui pakeisti. Jūs galite būti pionieriais, ieties smaigaliu, tačiau negalite to padaryti vieni. Būtų naivu taip manyti. Todėl jau keletą kartų prašėme jūsų atlikti šį pokytį, kuomet jūsų veikla, kuria užsiimate, nebūtų daroma siekiant išaukštinti save ir pasirodyti ypatingais, nes kai esate šiame mąstyme, galite labai lengvai atsiverti dvasiniams pavydo ir pavyduliavimo nuodams. Ką šie nuodai verčia žmones daryti? Jūs iš tiesų norite būti tais vieninteliais, kurie daro kažką pozityvaus dėl Sen Žermeno. Nenorite, kad visi tie kiti tenai esantys žmonės susiderintų su mūsų idėjomis ir jas įgyvendintų, nes tai sumažintų jūsų nuopelnus. Ši sąmonė egzistavo ankstesnėse pakylėtųjų mokytojų dispensacijose ir daugelyje religinių bei dvasinių judėjimų.

Daugelis guru vis dar tebenori save aukštinti ir jie šitai perduoda savo pasekėjams. Mes jūsų prašome pakilti aukščiau, į aukštesnį brandos lygmenį, kuomet tai paleidžiate ir laikotės vizijos, kad visi žmonės, kurie turi potencialą susiderinti su šiomis idėjomis, jas įgyvendinti ir pakeisti pasaulį, būtent tą ir padarytų. Jie pasiektų maksimalią sėkmę, kuri yra numatyta jų dangiškajame plane. Nes iš tiesų, mano mylimieji, kai pasiekiate aukštesnį Kristiškumo lygmenį, jums yra akivaizdu, kad kitų žmonių pasiekta sėkmė įgyvendinant savo dangiškąjį planą tikrai negali nieko atimti iš jūsų dangiškojo plano. Priešingai, kuo didesnę sėkmę pasieks kiti žmonės, tuo didesnę sėkmę pasieksite ir jūs, nes jūs esate visumos dalis, ir tiktai siekdami kelti aukštyn tą visumą, maksimaliai pakelsite save. Būtent tai jums pradeda darytis akivaizdu, kai pasiekiate tam tikrą Kristiškumo lygmenį. Suvokiate, kad esmė čia nesu aš, kaip ši atskira būtybė. Esmė čia yra didesnis aš – visi žmonės, kurie yra aukštyn kylančioje spiralėje. Net ir visa žmonija, nes visi gali būti patraukti aukštyn kylančios spiralės, net jeigu jie dar nėra aktyviai į ją įsitraukę ir neprisideda prie jos akceleracijos.

Didelė konferencijos sėkmė

Ši konferencija, ir sakau tai ne tam, kad paskatinčiau jus jaustis ypatingais, tačiau iš tiesų nusipelnote realistiško įvertinimo – ši konferencija padarė didelį poveikį dėl jos surengimo laiko. Dėl pokyčio, dėl nubudimo, kuris įvyko dėl Vladimiro Putino šoko terapijos, ši konferencija, mūsų diktavimai, jūsų prašymai, jūsų įsisąmoninimas ir įsiklausymas į diktavimus padarė daug didesnį poveikį nei įprastai.

Galite sakyti: „Mes galėjome daugiau ar mažiau perduoti tuos pačius diktavimus prieš šešis mėnesius.“ Jūs galėjote sukalbėti ne tas pačias invokacijas, tačiau galėjote sukalbėti galingas invokacijas, ir galėjome surengti konferenciją apie demokratiją ir Kristiškumą rudenį. Tačiau kadangi kolektyvinė sąmonė buvo toje aklavietėje, kurioje ji tuo metu buvo, konferencija nebūtų padariusi tokio didelio poveikio, kokį padarė dabar. Jūs iš tiesų, šioje konferencijoje, padarėte didžiulį poveikį, suteikdami kryptį kolektyvinėje sąmonėje egzistuojančiai sumaiščiai. Kolektyvinė sąmonė buvo pilna energijos, tačiau jai stigo krypties. Tam tikra kryptis egzistavo, kadangi, kaip sakėme, demokratinės šalys iš tiesų sureagavo aukštesniu laipsniu nei tikėjomės. Tačiau vis dar tebebuvo tam tikras krypties stygius, ir jūs suteikėte impulsą, kuris, jeigu žmonės to norės, galės kristalizuotis naujomis vizijomis, naujomis kryptimis ir nauju ryžtu. Ir už šitai nusipelnote mūsų dėkingumo.

Ramybė, ateinanti iš „tebūnie kas bus“ mąstymo

Galbūt jau suvokiate, kad mes, pakylėtieji mokytojai, esame pačios lanksčiausios būtybės. Tai gali nustebinti kai kuriuos pakylėtųjų mokytojų mokinius, kurie mano, kad mes esame pastovūs. Tam tikra prasme, mes esame pastovūs savo sąmonės lygyje, nors visą laiką transcenduojame save, kaip sakėme. Tačiau mes esame be galo lankstūs, kai kalba pasisuka apie tai, kaip galėtume padėti žmonėms Žemėje. Bet kokia situacija, bet kokiu sąlygų Žemėje pasikeitimu visada siekiame pasinaudoti augimui skatinti. Žinoma, mes mieliau būtume išvengę šio karo. Bet dabar, kai jis jau vyksta, nežiūrime į tai su kažkokiu apgailestavimu. Mes sakome: „Kaip galėtume padėti žmonėms toliau iš čia judėti? Kaip galėtume paversti tai pozityviu dalyku ir paversti tai galimybe augti, kuri iš tiesų atneštų augimą ir priartintų planetą bei visuomenes, kurios to nori, prie Sen Žermeno Aukso Amžiaus?“

Šį mąstymą, žinoma, galite priimti ir jūs, mūsų mokiniai. Šis pasiuntinys, kaip pats sakė, patyrė šoką, kai prasidėjo karas, tačiau jis dirbo su savimi ir su savo psichologija, pakeitė savo mąstymą. Jam pagelbėjo mintis, kad kai šiandien žvelgiate į Žemę, galite matyti, kad sąlygos šioje Žemėje yra daug žemiau to lygmens, kuriame jos bus Sen Žermeno Aukso Amžiuje. Mes perdavėme pakankamai mokymų apie Sen Žermeno Aukso Amžių, kad visi galėtumėte matyti, jog šiuo metu Žemėje egzistuojančios sąlygos yra daug, daug žemesniame lygmenyje nei bus aukso amžiuje. Tai reiškia, jog privalo įvykti milžiniški pokyčiai, kad aukso amžius iš tiesų galėtų pradėti įsikūnyti.

Šis pasiuntinys suvokė, kad iki šiol jis turėjo požiūrį, mąstymą, jis tikėjosi, vylėsi ir laikė viziją, kad šie pokyčiai vyks laipsniškai, tad nebus šių didelių sukrėtimų, tokių kaip karas, tokių kaip koronos pandemija, kaip ekonominė griūtis ir panašių dalykų. Jis tikėjosi, kad toksai augimas, kurį jis matė didžiąja savo gyvenimo dalį ir kurį jūs matėte didžiąją savo gyvenimo dalį šiuolaikiniame demokratiniame pasaulyje, vyks ir toliau, vyks šis laipsniškas, pastovus progresas be didelių sukrėtimų.

Jis to tikėjosi. Tačiau kai ištyrė šį mąstymą, suvokė: „Bet jeigu pokyčiai, didžiuliai pokyčiai, kurie turi įvykti, tevyks laipsniškai, argi tai nereiškia, kad prireiks daug laiko aukso amžiui materializuotis?“ Tai paskatino jį pakeisti savo mąstymą ir tarti: „Na, galiu priimti, kad iš tiesų bus didelių sukrėtimų, didelių dramatiškų įvykių, kurie pakeis mąstymą, kad galėtume greičiau pasiekti aukso amžiaus įkūnijimą.“ Jūs visi galite padaryti tą patį, ne tik dėl to, kad tai iš tiesų paspartins augimą, nes nesilaikysite vizijos, kuri skatina lėtesnį augimą, bet ir dėl to, kad patys galėsite įgyti didesnę ramybę, pradėjus vykti šiems įvykiams.

Jokiu būdu nemenkinu žmonių Ukrainoje kančių. Nesakau, kad jeigu gyvenate Ukrainoje, turėtumėte sugebėti būti ramybėje dėl visos šios situacijos. Tačiau daugelis jūsų, dauguma mūsų mokinių, gyvenate taikesnėse šalyse, ir galite priimti taikesnę proto būseną. Priimti šią labiau „tebūnie kas bus“ vietoj šios baimės: „O, šitai privalo įvykti, arba tai privalo įvykti.“ Tai reiškia, kad kai iš tiesų nutiks dramatiški įvykiai, neprarasite savo ramybės. Neįžengsite į šią nerimo būseną, kurioje manote, kaip net ir šis pasiuntinys manė pradinėmis karo dienomis: „Bet šitai neturėjo įvykti. Kaip tai galėjo įvykti? To neturėjo įvykti.“ Vietoj to galite priimti mąstymą: „Na, dabar, kai tai jau įvyko, kaip galime išspausti iš to visa ką geriausia? Kaip galime tai paversti augimu?“ Tai jums palengvins išbūti visą jums likusį laiką įsikūnijime.

Gautamos pasiūlymas

Gali įvykti dramatiškų pokyčių. Mes iš tiesų niekada nesakėme, kad nebus tokių pokyčių. Tačiau mes dirbome link pastovesnio augimo, kuris nereikalautų šių labai skaudžių smūgių Skaudžių Smūgių Mokykloje. Jūs esate tiesioginiai mokiniai, jūs nesate Skaudžių Smūgių Mokykloje. Todėl jūs galite siekti tokios proto būsenos, kurioje nesate sutrikdomi, kai kiti gauna tuos skaudžius smūgius. Štai ko jums linkiu. Tikiuosi, kad ši konferencija padėjo jums labiau priartėti prie tos ramybės būsenos. Jeigu ji to nepadarė, siūlau jums savo kosminės taikos liepsną, kuri nuramins audringas mintis. Kalbėkite mano šaukinį, kalbėkite net ir šaukinio refreną. Tai tik keturios eilutės. Galite labai greitai išmokti jas atmintinai ir kalbėti, kai pajaučiate nerimą. Kalbėkite, kai gulite naktį ir jums yra sunku užmigti. Tiesiog tyliai kartokite mano šaukinio refreną:

Gautama, Kosminės Taikos Liepsna,

Audringos mintys rimsta manyje,

Mes spinduliuojam tylą – aš ir tu,

Samsaros jūroje tyla – ramu.

Laikau dėl jūsų viziją, kad Samsaros jūra bus nutildyta jūsų prote.

Tad dabar užsklendžiu jus savo kosminės taikos liepsnoje ir dėkingumo liepsnoje iš mūsų visų, kurių klausėte arba kuriuos kvietėte per šį didingą įvykį.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com