Demokratija neįmanoma be Kristiškumo
Pakylėtasis Mokytojas Jėzus per Kim Michaels, 2022 metų birželio 4 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2022 m. vebinare „Demokratija ir Kristiškumas“.
AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Jėzus. Kodėl pasirinkome susieti žodžius demokratija ir Kristiškumas? Na, dėl tos paprastos priežasties, kad negalite turėti demokratijos be tam tikro Kristiškumo lygmens, minimalaus Kristiškumo lygmens. Jūs galite nevadinti to Kristiškumu, jūs netgi galite niekaip to neįvardinti, kadangi nesuprantate, kas tai yra. Tačiau pažvelgę į istoriją matysite, kad šalis negali tapti demokratija, jeigu tarp aukščiausių 10% nėra tam tikro lygmens Kristiškumo ir netgi tam tikro lygmens tarp didžiosios populiacijos dalies.
Na ir dabar, matėte šalių, kurios mėgino tapti demokratijomis dar nebūdamos pasiekusios to Kristiškumo lygmens, kadangi, žinoma, yra įmanoma sakyti: „Kitos šalys turi demokratinę valstybės valdymo formą ir mes to norime, mes tai įgyvendinsime.“ Tačiau jeigu nėra reikalingo Kristiškumo lygmens, tuomet šis demokratijos eksperimentas nebus sėkmingas.
Visuomenės, kuriose dominuoja savanaudiškumas
Kas yra šis Kristiškumo lygmuo, apie kurį kalbu? Sen Žermenas kalbėjo apie tendencijas, kurias galite pastebėti, pažvelgę į pasaulio istoriją. Jūs, pavyzdžiui, galite matyti, kad egzistuoja ir visą rašytinę istoriją egzistavo ši įtampos, kovos tarp nedidelio elito ir didžiosios dalies populiacijos dinamika. Elitistinėje visuomenėje egzistuoja akivaizdus koncentravimasis į save ir į savo asmeninius interesus, kaip jūs juos sugebate matyti ir apibrėžti savo dabartiniame sąmonės lygyje. Kitaip tariant, elitistinėje visuomenėje dominuoja savanaudiškumas, koncentravimasis į save, susitelkimas į save kaip jūs save suvokiate. Ir kai esate šioje žemesnėje sąmonės būsenoje, jūs save laikote atskira būtybe, kuri varžosi su kitais žmonėmis ir jiems priešinasi. Savo prote turite labai aiškiai nubrėžtą ribą tarp savęs ir saviškių, ir visų kitų žmonių. Galbūt netgi turite atpirkimo ožį, kuris yra tikroji problema, neleidžianti jums turėti to, ką jūs manote jums priklausant.
Tad čia mes matome koncentravimąsi į save kaip į atskirą būtybę. Galite aiškiai matyti elituose, kuriuos matėte istorijos eigoje, kaip jie buvo susikoncentravę į save, neturėjo jokios empatijos, jie visiškai nesijaudino dėl plačiosios populiacijos ir jiems visiškai nerūpėjo jų kančios. Jiems atrodė visiškai normalu pavergti 99% populiacijos, kad patys galėtų mėgautis privilegijuotu gyvenimo būdu.
Jeigu grįžtume laiku atgal prieš 2000 metų, kai vaikščiojau tais dulkėtais Palestinos keliais, ką mėginau padaryti? Na, aš, žinoma, mėginau paruošti dirvą ir padėti pamatus progresui, kurį kosminės tarybos laikė potencialiai galinčiu įvykti Žuvų amžiuje. Aš, žinoma, pilnai sąmoningai to nesuvokiau, tačiau kadangi buvau susiderinęs su savo AŠ ESU Esatimi, su tam tikrais pakylėtaisiais mokytojais ir buvau atviromis durimis Šventajai Dvasiai, tai galėjo būti perduota per mane. Jie numatė, kad aukščiausias taškas, aukščiausia Žuvų amžiaus išdava bus demokratijos užgimimas ir demokratijos sklidimas, idant ji taptų reikšmingu veiksniu pasaulio mastu.
Darykite kitiems tai, ką norėtumėte, kad kiti jums darytų
Dvasia per mane iš tiesų padėjo pamatus demokratijai, kurios visa esmė buvo išreikšta šiais žodžiais: „Darykite kitiems tai, ką norėtumėte, kad kiti jums darytų.“ Arba, jeigu pacituotume tai iš negatyvaus poliaus: „Nedarykite kitiems to, ko nenorėtumėte, kad kiti jums darytų.“ Šis mąstymas, šis šūkis yra pamatinis, ne vienintelis, bet pamatinis demokratijos ramstis, nes ko tam reikia? Tam reikia tam tikro žmogiškumo lygmens, kurį mes pavadinome pamatiniu žmogiškumu, ir tai tiesiog yra štai kas. Jūs suvokiate: „Aš turiu tam tikrus jausmus, turiu tam tikras mintis, turiu vidinį gyvenimą savo psichikoje. Esu veikiamas, mano vidinis gyvenimas yra veikiamas to, kas vyksta mano išorėje, įskaitant ir tai, ką kiti žmonės daro man.“
Tačiau štai čia yra esminis skirtumas. Ateina toks momentas tam tikros sielos evoliucijoje, kuomet ji pradeda pastebėti, kad jeigu sužeidžiu kitus žmones, jie supyksta ir kažkuriuo metu gali atsilyginti man tuo pačiu. Jeigu šauksiu ant kitų žmonių, jie gali šaukti man atgal, arba kažkas kitas gali ant manęs rėkti. Jūs pradedate pastebėti, kad visada egzistavo šablonai tarp žmonių. Žmonės ginčijasi, jie kovoja, jie vienas kitą įžeidinėja. Vienas žmogus sužeidžia kitą, kitas žmogus arba kito žmogaus šeima atkeršija, ir kaip matėte Vidurio Rytuose, kur aš pasirodžiau fiziniu pavidalu, žmonės vieni kitiems kerštavo labai ilgą laiką. Kartais net iki tokio lygmens, kuomet niekas net nebepamena, nuo ko prasidėjo šis ciklas. Tai reiškia, kad net ir tuo metu, net ir Vidurio Rytuose buvo žmonių, kurie tai pastebėjo, ir jie pastebėjo, kad jeigu aš padarau kažką kitiems, tikėtina, kad kas nors kitas tą patį padarys man.
Kaip galėtume sustabdyti šį sūkurį? Kaip galėtume išlaisvinti visuomenę, kad joje nedominuotų šie konfliktai, šios kovos dėl smulkmenų? Na, kažkas turi pradėti tai daryti. Kažkas privalo pradėti elgtis su žmonėmis kitaip, nei kiti žmonės elgiasi su jais. Arba nedaryti kitiems to, ko nenorėtumėte, kad kiti jums darytų. Tai yra demokratijos pamatas, kadangi demokratija gali veikti tik tuomet, kai egzistuoja savanoriškas susitarimas, jog egzistuoja tam tikri dalykai, kurių mes vieni kitiems nedarome. Galite sakyti: „Bet mūsų demokratija yra paremta žmonių teisėmis. Mes apibrėžėme savo Konstitucijoje, kad žmonės turi tam tikras teises, teisę į gyvybę, laisvę, laimės siekimą – kad ir kas ten būtų parašyta.“ Galite sakyti: „Mes apibrėžiame savo įstatymuose, kad turite teisę turėti kažkokį turtą ir niekas neturi teisės jo iš jūsų atimti, o jeigu jie tai padarys, jų imsis įstatymas.“ Ir visa tai yra tiesa, bet matote, demokratija niekada negalėtų to įgyvendinti jėga, per įstatymą, naudodamasi policija, nes jeigu demokratija turėtų tai įgyvendinti jėga, tai būtų diktatūra, ji taptų diktatūra. Turėtų būti tiek daug policijos, tiek daug sekimo, kad tai jau nebebūtų demokratija.
Pamatinis žmogiškumas – demokratijos pagrindas
Demokratijos pagrindas yra tai, kad didžioji populiacijos dalis turi šį galimai garsiai neįvardintą susitarimą, kad egzistuoja tam tikri dalykai, kurių mes vieni kitiems nedarome, nes kai mes nedarome šių dalykų, mūsų visuomenė funkcionuoja taip, kaip mes norime, kad ji funkcionuotų. Mes galime gyventi savo gyvenimą nepatirdami prievartos iš kitų žmonių ir nebūdami nužudyti. Galime gyventi taikų gyvenimą, galėdami kurti savo ateitį su pasitikėjimu, kad galėsime išsaugoti tai, ką įgijome, galėsime pjauti, ką pasėjome, ir mūsų vaikai galės pjauti tai, ką mes pasėjome. Tai yra pamatinis susitarimas nedaryti kitiems to, ko nenorėtumėte, kad jums būtų daroma, tad tai yra pats pagrindas.
Na ir dabar, yra šalių, kuriose didžioji žmonių dalis pasiekė šį pamatinį žmogiškumo lygį. Galite matyti daugelį šiuolaikinių demokratinių šalių, kuriose visuomenė funkcionuoja tokiu būdu, kad žmonės vieni prieš kitus nesmurtauja. Visose šalyse vis dar tebeegzistuoja nedidelis procentas nusikaltėlių, kurie pažeidinėja kitų žmonių teises, vogdami jų turtą, kartais netgi nužudydami kitus, tačiau matote labai, labai žemą nusikalstamumo lygį daugelyje šiuolaikinių demokratijų. Ir galite matyti, kad šios šiuolaikinės demokratijos nėra policinės valstybės, jos neturi žiaurius metodus taikančių, visur zujančių policijos pajėgų. Žmonės nebaudžia savo nusikaltėlių taip stipriai kaip tai yra daroma daugelyje kitų šalių. Jie, pavyzdžiui, nenukerta rankos tiems, kurie vagia. Ir galite matyti, jog priežastis, kodėl nusikalstamumo lygis yra žemas, yra ne dėl plačiai ir griežtai naudojamų policijos pajėgų. Taip iš tiesų yra dėl šio egzistuojančio susitarimo tarp žmonių daugumos, kad tai tiesiog būtų neįsivaizduojama, jog galėtumėte tai daryti kitiems.
Talentų padauginimas
Ir šiose šalyse jūs taip pat, žinoma, matote, kad jos turi labai aukštą gausos lygį, žmonės gauna dideles algas, jie gali sau leisti įsigyti namą, automobilį, jie gali turėti geras darbo sąlygas, trumpas darbo savaites, jie turi geras socialines paslaugas. Jeigu suserga, jie gali nueiti pas gydytoją arba nuvykti į ligoninę, nepatirdami dėl to bankroto ir taip toliau. Tad čia galite matyti, kai šitai stebite, kad kai egzistuoja šis žmogiškumo lygmuo, šalis klesti ir žmonės klesti. O kodėl taip yra? Taip yra dėl to, kad dar vienas ramstis yra tai, apie ką aš kalbėjau prieš 2000 metų, papasakodamas palyginimą apie tarnus, gavusius skirtingą talentų kiekį iš savo šeimininko, kuris po to išvyko. O kai sugrįžo, jis pareikalavo atsiskaityti už tai, ką jie padarė su savo talentais. Du tarnai padaugino juos ir jiems buvo duota daugiau, o vienas jų nepadaugino ir jam buvo duota mažiau ir buvo atimta iš jo ir tai, kas jam buvo duota, kadangi jis neišpildė įstatymo, teigiančio, kad turite padauginti tai, kas jums buvo duota.
Koks yra šis įstatymas? Jis yra, kad kai darote kitiems tai, ką norite, kad kiti jums darytų, jūs padauginate talentus, o kai padauginate talentus savo elgesiu su kitais žmonėmis, tuomet Dievas, Dvasia, visata, kad ir kaip norėtumėte tai vadinti, padaugins tai, ką gaunate iš Dvasios, ir todėl turėsite daugiau. Tam, kas turi, bus dar pridėta. Tai yra paprasti principai, kurie buvo išreikšti pačioje Žuvų Amžiaus pradžioje ir jie padėjo pamatus šiuolaikinėms demokratijoms.
Daugelis žmonių to nepripažins, kadangi šiuolaikinės demokratijos taip pat yra sekuliarios visuomenės, ir vis dėlto, šis pamatas iš tiesų egzistuoja. Realybė yra tokia, kad kai kurios iš šių šiuolaikinių demokratijų turi mažiausią bažnyčių lankomumą tarp krikščioniškas bažnyčias turinčių šalių, tačiau jie elgiasi krikščioniškiau už kai kurias kitas šalis, kurių žmonės reguliariai vaikšto į bažnyčias ir daro visus išorinius dalykus, reikalaujamus bažnyčios, bet iš tiesų nesielgia su kitais žmonėmis taip, kaip aš jiems sakiau vieniems su kitais elgtis. Ir priežastis, žinoma, čia yra ta, kad mokymai, kuriuos perdaviau prieš 2000 metų, mokymai, kurie buvo perduoti per mane, buvo universalūs mokymai. Mano perduotas mokymas buvo toks pat universalus kaip ir gravitacijos dėsnis. Jeigu nušoksite nuo skardžio, nukrisite žemyn. Jeigu su kitais elgsitės gerai, gausite daugiau iš visatos. Tai yra universalūs dėsniai. Tad krikščionybė iš tiesų turėjo tapti kažkuo panaši į budizmą, bent jau kaip į jį žiūri kai kurie žmonės, nelaikydami jo religija su doktrinomis ir ritualais, ir institucijomis, o laikydami jį filosofija. Tad krikščionybei buvo skirta būti konstruktyvaus gyvenimo filosofija. Jeigu tai būtų buvę išsaugota, šiuolaikinėms demokratijoms nebūtų buvę būtina tapti sekuliariomis, nes visuomenės net nebūtų tapusios religinėmis visuomenėmis. Jūs, žinoma, matėte su Romos katalikų bažnyčios susiformavimu, kad visuomenės Europoje tapo religinėmis visuomenėmis ir, kaip sakė Sen Žermenas, jos taip pat buvo elitistinės visuomenės.
Krikščionybė kaip universali, neelitistinė filosofija
Na ir dabar, jeigu į tai pažvelgsite, pamatysite, kad kai vaikščiojau Žeme, kai šis mokymas buvo perduotas per mane, jis susidūrė su pasipriešinimu. Galite matyti tai evangelijose. Galite matyti, kaip ne tik rašto aiškintojai ir fariziejai, bet ir Sanhedrinas, sekuliarūs žydų visuomenės vadai, o taip pat romėnai buvo nusistatę prieš šį mokymą. Ir dalykas, kurio krikščioniai, ar bent jau tie, kurie teigia esantys mano pasekėjai, paprastai nesupranta, yra, kodėl egzistavo šis pasipriešinimas. Ir, žinoma, žvelgiant iš visuotinės perspektyvos, puolusios būtybės, kurios yra antikristo sąmonėje, nenorėjo, kad kas nors pademonstruotų Kristaus sąmonę, tačiau taip pat egzistavo dar ir kitas šio pasipriešinimo sluoksnis. Jeigu pažvelgsite į tai, ką aš iš tiesų kalbėjau, kas per mane buvo pasakyta, visa tai buvo neelitistinė filosofija. Žydų visuomenė tais laikais buvo elitistinė visuomenė. Egzistavo valdžios elitas, ne tik sekuliarus karalius, bet taip pat ir religiniai autoritetai, rašto aiškintojai, fariziejai, Sanhedrinas ir jie tvirtai savo gniaužtuose laikė žydų populiaciją.
O štai dabar ateina šis pamokslautojas, vaikštantis su ilgais plaukais ir barzda, dažnai visas dulkėtas nuo klajonių įvairiais keliais, ir štai jis teigia, kad kiekvienas žmogus turi priėjimą prie Dievo savo širdyje ir religiniai autoritetai jam nėra reikalingi. Koks piktžodžiavimas! Koks papiktinimas! To negalima leisti! Pagriebkime ir prikalkime jį prie medinio kryžiaus, nutildykime jį visais įmanomais būdais! Būtent to krikščionybė šiandien nesugeba matyti. Kodėl ji nesugeba to matyti? Dėl septyniolika amžių trukusio katalikų bažnyčios programavimo, kuri krikščionybę pristatinėjo kaip elitistinę religiją. Konstantinas nenorėjo populistinės universalios religijos, kurioje žmonės galėtų Dievą pasiekti savarankiškai. Jis norėjo valstybės kontroliuojamos religijos, kurioje žmonės Dievą ir išganymą galėtų pasiekti tik per jo kontroliuojamą instituciją.
Tik pažvelkite į istoriją, į Nicėjos susirinkimą, ir jūs pamatysite tai labai aiškiai, jeigu turite akis matyti. Po trijų šimtmečių, per kuriuos krikščioniška filosofija murkdėsi kolektyvinėje sąmonėje, ji buvo paversta dar viena elitistine religija, kuri pavergė žmones ir Europą paskandino tamsiuosiuose amžiuose, sukurdama sekuliarų elitą su dieviškas teises turinčiais karaliais ir mėlyno kraujo kilmingųjų klase, kurie atseit buvo fundamentaliai kitokie, sukurti kitokiais nei žmonės, sukurti valdyti žmones. Kokia nesąmonė!
Romos katalikų bažnyčia kaip naujos elitistinės religijos pagrindas
Kur tai užrašyta evangelijose? Kur tai galite rasti mano pasakytuose žodžiuose? Taip, aš iš tiesų sakiau „kas ciesoriaus, atiduokit ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“, tačiau Romos katalikų bažnyčia neatiduoda kas Dievo Dievui, nes Kristaus sąmonę jie pakeitė Petro sąmone, kuris manęs tris kartus išsigynė, o jie manęs išsigynė 3 milijardus kartų nuo 325 m. po Kr. arba 381 m. po Kr., priklausomai nuo to, ką norite laikyti Romos katalikų bažnyčios gimimo data. Jeigu to nebūtų įvykę, krikščionybė nebūtų tapusi šia didele, galinga religija, bet tuomet mes taip pat būtume išvengę kryžiaus žygių, inkvizicijos, raganų medžioklių ir visų kitų panašių nesąmonių, o tai juk nebūtų buvę taip blogai, tiesa? Ir jeigu viso to nebūtų įvykę, jeigu nebūtume turėję šių neginčijamų katalikų bažnyčios doktrinų, kurios supriešino ją su ankstyvaisiais mokslininkais, tuomet šiuolaikinėms demokratijoms nebūtų reikėję tapti sekuliariomis šalimis, kadangi jos tiesiog būtų turėjusios filosofiją, kuri būtų priimta žmonių, ne kažkokios institucijos ir ne kokios nors valstybės.
Ar tai reiškia, kad demokratija būtų galėjusi atsirasti anksčiau? Na, iš tiesų taip, kodėl gi ne? Kas stabdė demokratijos atsiradimą? Na, daugiau nei bet kuris kitas vienas veiksnys – katalikų bažnyčia. Ar katalikų bažnyčia yra demokratiška institucija? Ar parapijiečiai balsuoja? Ar jie renka savo vietinį dvasininką, vyskupą, popiežių? Nėra nė lašelio demokratijos katalikų bažnyčioje. Jeigu nebūtų įvykęs šis krikščionybės institucionalizavimas, elitizavimas, tuomet demokratijos iš tiesų būtų galėjusios atsirasti anksčiau. Jos būtų galėjusios atsirasti Europoje, kadangi būtumėte galėję neturėti karalių, kurie tikėjo turintys dievišką teisę valdyti. Galbūt nebūtumėte turėję šių puolusių karalių, kurie kovojo karus vienas prieš kitą, o siekdami tai pateisinti, supriešino tarpusavyje savo žmones. Tačiau jeigu jie iš tiesų būtų į save žiūrėję pagal krikščionišką pasaulėžiūrą, krikščionišką požiūrį į žmones, kaip tuomet prancūzai, britai ir vokiečiai būtų galėję būti priešais? Taip, kai turėjote puolusią būtybę, kuri buvo Prancūzijos karaliumi, ir puolusią būtybę, kuri buvo Anglijos karaliumi, tuomet jie iš tiesų galėjo būti priešais. Bet žmonės, kodėl jie turėtų būti priešais? Jeigu jie visi buvo krikščioniai ir laikėsi šios krikščioniškos etikos daryti kitiems tai, ką norėtumėte, kad kiti jums darytų, kaip galėjo egzistuoti kažkoks priešiškumas? Kaip galėjo vykti karas?
Iššūkio metimas Šėtono sąmonei
Tad čia matote, kad tai, tam tikra prasme, yra pats elementariausias Kristiškumo lygmuo. Krikščionybės religija, žinoma, to nesupranta, ji to nepripažįsta. Kodėl ji to nepripažįsta? Todėl, kad ji tapo elitistine, savo išskirtinumą pabrėžiančia religija, teigiančia, kad tiktai popiežius ir bažnytinė hierarchija turi priėjimą prie Dievo. Ir niekas už šios hierarchijos ribų neturėtų drįsti kalbėti su Dievu savarankiškai. O jeigu jie tai darys, bus išvadinti raganiais ir raganomis ir sudeginti ant laužo kaip eretikai arba kitais būdais nukankinti. Tai yra Kristiškumas: kad pripažįstate, jog kiti žmonės turi tas pačias teises kaip ir jūs, tačiau iš tiesų jūs tuo pripažįstate, kad tai yra jūsų pačių labui elgtis su kitais žmonėmis taip, kaip norėtumėte, kad su jumis būtų elgiamasi. Kodėl taip yra? Kodėl yra taip, kad tai yra Kristiškumo lygmuo? Kas yra Kristiškumas? Na, paimkime situaciją iš Biblijos, kuomet aš pradėjau sakyti savo mokiniams, kad turėsiu vykti į Jeruzalę ir daug kentėti nuo valdžios atstovų, o Petras man tarė: „Toli gražu, Viešpatie, tau to nenutiks.“ O aš jam atsakiau: „Pasitrauk nuo manęs, Šėtone“, nes tą akimirką Petras, Petro sąmonė atstovavo Šėtoną. Kas yra Šėtonas? Tai yra šio pasaulio princas, šio pasaulio sąmonė, kuri sako: „Viskas šiame pasaulyje turėtų paklusti dominuojančiai šio pasaulio sąmonei.“ Kitaip tariant, jums nėra leidžiama būti Kristumi šiame pasaulyje.
Kas yra Kristus? Kristus yra tasai, kuris ateina mesti iššūkį šio pasaulio princui. Iššūkį Šėtono sąmonei. Iššūkį mąstymui, kuriame yra dauguma žmonių, neišmanymui, dvasiniam aklumui, savanaudiškumui, kuriame žmonės nemato, kas jiems patiems yra naudingiausia. Kristiškumas ateina mesti iššūkio šiai sąmonei, savanaudiškumo, susikoncentravimo į save sąmonei. Ir ko reikia, kad galėtumėte atpažinti Kristų? Reikia būti pasiekus tam tikrą Kristiškumo lygį.
Pamatinis Kristiškumo lygmuo
Na ir dabar, Kristus sako: „Jeigu darysite kitiems tai, ką norėtumėte, kad kiti jums darytų, jūsų gyvenimas bus geresnis.“ Žvelgiant iš racionalios, žmogiškos perspektyvos, kodėl kas nors turėtų tikėti tuo, ką sako Kristus? Nes galite pastebėti: ei, aš su šiuo žmogumi elgiausi maloniai, o jis su manimi nesielgė maloniai, tai kodėl turėčiau tikėti tuo, ką sako Kristus? Na, ką gi iš tiesų sako Kristus? Ar Kristus sako, kad jeigu elgsitės su kitais žmonėmis maloniai, jie garantuotai su jumis taip pat elgsis maloniai? Kad tas žmogus, kuriam padėsite pereiti gatvę, taip pat bus malonus jums?
Ne, Kristus to nesako, kadangi Kristus pripažįsta, jog žmonės yra žmonės, ir žmonės turi laisvą valią, ir žmonės yra skirtinguose sąmonės lygiuose, skirtinguose savanaudiškumo lygiuose. Kristus tiesiog sako: „Jeigu elgsitės su žmonėmis taip, kaip norėtumėte, kad būtų elgiamasi su jumis, tai sugrįš jums atgal. Ne iš to konkretaus žmogaus, bet tai sugrįš jums iš visatos per tam tikrus kitus žmones. Ir kuo daugiau žmonių visuomenėje elgsis su kitais šiuo būdu, tuo daugiau tai jiems sugrįš. Kuo daugiau jie padaugins savo talentus, tuo daugiau jie padidins savo gausą ir staiga visi turės pakankamai, ar bent jau dauguma turės pakankamai.“
Matote, Kristus nesako, jog egzistuoja vienas prie vieno atitikimas žmogiškame lygmenyje tarp to, ką jūs darote kitiems, ir ką kiti daro jums. Kristus sako, kad egzistuoja tarpininkas; egzistuoja kažkas aukštesnio už žmogišką lygmenį, egzistuoja kažkas aukštesnio už šį pasaulį, už šio pasaulio princą, ir ši aukštesnė valdžia sugrąžins jums pagal tai, ką jūs duodate kitiems. Jeigu padauginsite talentus, Dievas jums duos daugiau. Negalite to priimti per žmogiškus samprotavimus ir žmogiškus argumentus. Jūs tai galite priimti tik per tam tikrą vidinio žinojimo lygmenį, per intuiciją, įžvalgumą ir tai yra Kristiškumas, tai yra pradinės Kristiškumo pakopos. Pati pirmoji Kristiškumo pakopa yra tai, kad pripažįstate, jog už šio pasaulio egzistuoja realybė.
Na ir dabar, prieš 2000 metų žmonės iš tiesų negalėjo to suvokti aukščiausiu įmanomu būdu, nes jie neturėjo žinių apie žmogaus psichologiją ir protą. Jiems reikėjo turėti šį įvaizdį, kad egzistuoja Dievas. Egzistuoja Dievas danguje ir šis Dievas juos apdovanos už tai, ką jie daro kitiems. Ir tie, kurie tai priėmė, pademonstravo pamatinį Kristiškumo lygmenį, kuomet iš tiesų tikite, kad egzistuoja kažkokia aukštesnė valdžia virš Žemės. Kalbant apie valdžią, jūs iš tiesų tikite, kad egzistuoja valdžia, kuri yra aukštesnė už visas žemiškas valdžias. Ar tai būtų karalius, ar dvasininkas, ar vyskupas, ar popiežius, ar diktatorius, ar šio pasaulio princas, egzistuoja valdžia, kuri yra aukščiau už bet kokius žmogiško lygmens dalykus. Būtent dėl to sakiau: „Kas ciesoriaus, atiduokit ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“, nes kartais nėra jokios prasmės priešintis to laikmečio pasaulietiniam valdovui. Vietoj to, savo dėmesį sukoncentruojate į savo sąmonės kėlimą, ir palaipsniui tai jums sugrįš iš aukštesnės valdžios, užuot leidęsi į dualistinę kovą su puolusiomis būtybėmis, kaip apie tai tiek daug kartų kalbėjome. Tai yra pamatinis Kristiškumo lygmuo. Egzistuoja kažkas, kas yra tikra virš žmogiško lygmens. Tačiau dabar, su šiandieninėmis psichologijos žiniomis, galime nueiti daug toliau.
Žmogaus protas kaip save išpildanti sistema
Sen Žermenas sakė, kad jeigu paimtumėte Akmens Amžiaus žmogų ir papasakotumėte jam apie skaitymą, jis nesugebėtų to suprasti. Na, jeigu paimtumėte prieš 2000 metų gyvenusį žmogų ir papasakotumėte jam apie psichiką, protą, ego, savo psichologijos išrišimą, jis visiškai nepajėgtų to suvokti. Tad čia jūs turite suprasti, kaip sakė Sen Žermenas, kad kolektyvinė sąmonė buvo labai stipriai pakelta aukštyn per praėjusius 2000 metų. Be visų kitų dalykų, prie to prisidėjo per mane perduoti mokymai, nors ne tik jie. Tačiau kolektyvinė sąmonė buvo pakelta ir žmonės šiandien gali suprasti tam tikrus dalykus, kurių anais laikais nepajėgė suprasti. Daugelis žmonių šiandien sugeba suprasti, kad žmogaus protas turi tam tikrą dinamiką, tam tikrus veikimo mechanizmus, ir yra daug, daug žmonių šiandieniniame pasaulyje, kurie pažvelgė į šį faktą, jog žmonės dėl nieko negali sutarti. Jie turi skirtingus požiūrius, skirtingas nuomones. Jie taip pat mato, kaip istorijoje egzistavo ne tik tarpusavyje kariavusios religijos ir žmonės kovojo ne tik dėl religijos, bet ir dėl politinių teorijų, dėl kitų teorijų; mokslinis materializmas kovojo prieš religiją, kapitalizmas kovojo prieš komunizmą ir taip toliau. Ir viso šio priešiškumo tarp žmonių varomoji jėga buvo tas faktas, kad jie turėjo skirtingus požiūrius, skirtingas nuomones.
Šiandien įsikūnijime yra daug, daug žmonių, kurie yra pasiruošę atlikti iš tiesų visai nedidelį pokytį, užduodami klausimą: kodėl taip yra? Kodėl taip yra, kad žmonės dėl nieko negali sutarti? Na, taip yra dėl to, kad jie turi skirtingus požiūrius, taip, bet kodėl jie turi skirtingus požiūrius? Kas vyksta šių žmonių protuose? Kodėl turite krikščionį, kuris yra absoliučiai įsitikinęs, kad jo religija yra vienintelė teisinga ir kad jis garantuotai pateks į dangų? Turite musulmoną, kuris yra absoliučiai įsitikinęs, kad jog religija yra vienintelė teisinga, o tas krikščionis absoliučiai klysta, kaip kad ir krikščionis yra įsitikinęs, jog musulmonų religija yra klaidinga. Kodėl turite materialistus, kurie yra absoliučiai įsitikinę, kad jų religija, mokslinis materializmas, yra vienintelė teisinga, o visos kitos yra netikros, ir kad jie, materialistai, garantuotai nueis į kažkokį materialistų dangų, kuriame nieko nebus, kai tuo tarpu visi religingi žmonės garantuotai degs kažkokiame pragare, nors jie iš tiesų negali paaiškinti, kur jis yra?
Kodėl taip yra? Daugelis žmonių yra pasiruošę pripažinti, kad taip yra dėl to, jog žmogaus protas turi gebėjimą tapti save išpildančia, save patvirtinančia, save cituojančia sistema. Ir mechanizmas yra labai paprastas. Jūs priimate tam tikrą idėją kaip nekvestionuojamą. Ji arba turi kažkokį neginčijamą autoritetą, nes buvo perduota paties Dievo, arba turi neginčijamą mokslo autoritetą, kadangi yra paremta moksliniais šio visuotinio natūralaus dėsnio atradimais. Arba ji yra paremta kažkokia istorine būtinybe, ar kad ir kas tai būtų, ką galite apibrėžti. Tačiau daug žmonių yra pasiruošę matyti, kad yra daug pavyzdžių, kaip žmonės išaukštino vieną kažkokį dalyką sakydami: „Šito negalima kvestionuoti, tai yra akivaizdu, tai yra tiesa, tai yra absoliutu, ir todėl visi tai kvestionuojantys dalykai yra klaidingi.“
Ir kai žmonės įžengia į šią proto būseną, jie sako, ne sąmoningai, bet pasąmoningai jų protai ieško ir priima tiktai tai, kas patvirtina jų neginčijamą tikėjimą, ir ignoruoja arba atmeta, arba neigia viską, kas peržengia šio tikėjimo ribas arba tai kvestionuoja. Kitaip tariant, žmonės ieško patvirtinimo, o kadangi žmogiškas intelektas gali ginčytis už ir prieš bet kokį teiginį, jis visada gali juos įtikinti, jog jie yra teisūs, o visi, kurie jiems prieštarauja, klysta. Kitaip tariant, šių žmonių protai tampa uždara sistema, kuri save patvirtina, nes ieško ir priima tiktai tai, kas ją patvirtina, ir atmeta viską, kas jos nepatvirtina.
Ir daugelis žmonių yra pasiruošę matyti, kad būtent tai atvedė prie civilizacijų žlugimo, prie daugybės katastrofų. Tačiau tai taip pat dažnai buvo individualaus nelaimingumo priežastimi, nes tai atima iš žmonių gebėjimą prisitaikyti prie kintančių sąlygų, jie nesugeba to padaryti savo asmeniniame gyvenime, ir visuomenės nesugeba prisitaikyti prie pokyčių planetos mastu. Labai paprastai matote, kad tereikia labai nedidelio pokyčio žmonių protuose ir jie šitai suvoks: protas turi šį gebėjimą. Kaip galime to išvengti? Kaip galime virš to pakilti? Kaip galime save išlaisvinti, kad netaptume tokio uždaro proto? Privalome peržengti savo proto ribas. Privalome atrasti kažką, kas būtų už mūsų proto. Ir tai negali būti kažkas, kas būtų apibrėžta Žemėje, kadangi matome, jog tiek daug žmonių manė, kad jie turi religinę doktriną, kuri yra už jų proto ribų, ir manė, jog tai yra aukščiausias autoritetas. Arba jie turėjo politinę doktriną, kuri buvo už jų proto, arba mokslinę doktriną, kuri buvo už jų proto. Privalo būti kažkas daugiau. Jeigu nieko daugiau nėra, tuomet esame pasmerkti. Žmonija yra pasmerkta. Mes toliau nepaliausime grumtis ir kovoti tarpusavyje, kol vienas kitą sunaikinsime, kaip daugelis žmonių bijo, kad gali įvykti.
Grynosios sąmonės patyrimas ir Kristiškumo esmė
Ar egzistuoja alternatyva? Ir kai kurie žmonės, daugelis žmonių, yra pasiruošę pripažinti, kad ji egzistuoja. Jie nėra pasiruošę to pripažinti teoriniame lygmenyje. Jie yra pasiruošę tai pripažinti patyriniame lygmenyje, kadangi patiria, jog egzistuoja toks jų proto aspektas, kuris yra aukščiau jausmų, aukščiau minčių, net ir aukščiau tapatumo jausmo. Jie patyrė mūsų taip vadinamą grynąją sąmonę. Tai yra kažkas, kas egzistuoja už proto, už jų tapatumo jausmo, už jų minčių šablonų, jų įsitikinimų, jų emocinių šablonų; kažkokia vidinė tyla, vidinis išsiplėtimas, kažkas, ko negalite paversti reliatyviu, negalite su tuo ginčytis, negalite tuo naudotis, kad kažką įrodytumėte šiame pasaulyje. Ir tai yra Kristiškumo esmė. Patiriate kažką, kas egzistuoja už jūsų proto ribų, koks jis šiuo metu yra.
Petras, kai pirmą kartą mane sutiko, išgyveno šį patyrimą, kaip ir visi, kurie manimi sekė, ir šių žmonių, žinoma, buvo daug daugiau nei dvylika. Jis patyrė, kad kažkas manyje yra daugiau nei tai, ką jis pats turėjo savyje. Jis patyrė, kad per mane srūva energija, kuri yra daugiau nei jis turėjo savo paties prote. Jis tai pripažino. Šito pripažinimas yra Kristiškumo esmė. Tačiau visada egzistuoja klausimas, kurį pademonstravo Petras.
Pirmasis ir antrasis Kristaus iššūkis
Ir kaip jau anksčiau sakėme, pirmasis Kristaus iššūkis yra pripažinti, kad egzistuoja kažkas daugiau už jūsų proto ribų. Antrasis iššūkis yra nepaliauti siekti to patyrimo ir neleisti savo išoriniam protui įtraukti to patyrimo į savo pasaulėžiūrą ir suvokimo filtrą. Kitaip tariant, Petras, kai pasakiau savo mokiniams, jog turėsiu vykti į Jeruzalę, uždėjo savo suvokimo filtrą, savo tikėjimo sistemą, savo pasaulėžiūrą ant manęs ir tarė: „Ne, ne, tu to nedarysi, nieko tau nenutiks, kas neatitinka mano pasaulėžiūros.“ O tai, žinoma, yra Šėtono sąmonė, kuri nori įtraukti Kristų, kuris yra už žmogiško proto, į žmogiško proto sukurtą mąstymą, pasaulėžiūrą, į uždarą sistemą. Jis nori paimti Kristų, kuris ateina jūsų išgelbėti iš uždaros sistemos, ištraukti jus iš uždaros sistemos, suteikti jums alternatyvą uždarai sistemai; išorinis protas nori įtraukti Kristų į šią sistemą, kad dabar turėtumėte pretekstą, jog nors pripažinote Kristų, jums vis dar nėra būtina stengtis atsikratyti visų savo uždaros sistemos iliuzijų.
Demokratija negali funkcionuoti be pagarbos
Grįžkime prie mano minties, kad turite pripažinti, jog tai yra jūsų pačių labui daryti kitiems tai, ką norėtumėte, kad kiti jums darytų. Tai nėra intelektualiniai samprotavimai. Tai nėra argumentais paremtas procesas. Tai tegali ateiti iš šios patirties: „Yra kažkas, kas yra tikra, yra kažkas, kas yra aukščiau už visus dalykus, už visas idėjas, visus įsitikinimus, kuriuos galime apibrėžti Žemėje. Yra kažkas daugiau už mano paties protą. Mano esybė yra didesnė už šį išorinį protą.“ Ir kai pripažįstate tai savyje, jūs taip pat pripažįstate tai kituose, ir todėl turite šį pamatinį žmogiškumą, kuris yra pagarbos kitiems žmonėms pagrindas. Galėtume sakyti, kad gerbiate save ir perkeliate tai kitiems, ir būtent tai yra demokratijos pamatas. Kaip be viso to galėtumėte turėti demokratiją? Pamąstykite apie tai. Jeigu nėra pagarbos tarp žmonių, kaip galite turėti demokratiją? Mes jau anksčiau apie tai kalbėjome ir įvykiai tai įrodė, kad negalite priversti šalies tapti demokratiška.
Džordžas W. Bušas, kuris įsiveržė į Iraką 2003 metais siekdamas nuversti Sadamą [Huseiną], tikėjosi galėsiantis priversti Iraką tapti demokratine šalimi. Na, iš tiesų jis nesitikėjo, kad galės priversti tai įvykti. Jis manė, kad vos tik Sadamas bus pašalintas, šios šalies žmonės iš karto puls pasinaudoti proga tapti demokratija. Tačiau istorija įrodė, kad to neįvyko, nes, vėlgi, jeigu nėra pagarbos, kaip demokratija gali funkcionuoti? Matote, kodėl Irako žmonės 2003 metais turėjo diktatorių, kuris taip blogai elgėsi bent jau su kai kuriais savo žmonėmis? Taip buvo dėl to, kad nebuvo tos abipusės pagarbos, žmonės buvo susiskaldę į šiitus ir sunitus, į tuos ir anuos, į kurdus ir į dar visokiausius dalykus.
Jie nežiūrėjo už išorinių apibrėžimų, pasaulietinių apibrėžimų: „O, jie yra sunitai. Neprivalau jų gerbti. Jie manęs negerbia. Kodėl turėčiau juos gerbti?“ Nebuvo šio pripažinimo, kad: „Jeigu gerbsiu kitus, net jeigu jie manęs negerbs, būsiu apdovanotas Dievo arba visatos, kad tai darau, nepaisant to, ką daro kiti žmonės ar ką jie nesiliauja daryti.“ Būtent tokia yra kito skruosto atsukimo esmė, kuomet nesiliaujate sukti kito skruosto. Viso to nebuvo, o kadangi to nebuvo, jie turėjo diktatorių, kuris negerbė žmonių. Kodėl taip buvo? Todėl, kad žmonės negerbė vieni kitų, o kodėl jie negerbė vieni kitų? Todėl, kad negerbė savęs. Kodėl jie negerbė savęs? Todėl, kad nepatyrė, jog yra daugiau, daugiau nei žmonės. Jie buvo įstrigę Šėtono sąmonėje, kaip joje buvo įstrigęs Petras, tačiau Petras bent jau atpažino Kristų, o jie niekur nematė Kristaus, jie nepripažino, kad Kristus turi kažkokią vertę. Jie težiūrėjo į Koraną kaip į išorinį, o ne į vidinį autoritetą, ką iš tiesų yra įmanoma padaryti, kaip tą pademonstravo sufiai.
Neatsiejamas ryšys tarp Kristiškumo ir demokratijos
Ir prie ko visa tai veda? Tai veda prie fakto, kad kai suvokiate, jog Kristiškumas yra universalus terminas, egzistuoja neatsiejamas ryšys tarp Kristiškumo ir demokratijos. Negalite demokratijos turėti be Kristiškumo. Galite turėti Kristiškumą be demokratijos, tačiau negalite turėti demokratijos be Kristiškumo, bent jau ne tokioje demokratijoje, kuri galėtų ilgiau išlikti. Šias mintis yra labai labai svarbu suprojektuoti į kolektyvinę sąmonę.
Galėtume sakyti, kad daugelis jūsų, kurie esate pakylėtųjų mokytojų mokiniai, kurie studijavote per šį pasiuntinį perduotus mokymus, jūs jau esate šiek tiek su tuo susipažinę. Galbūt jums tai nebus kažkas labai naujo tame, apie ką mes iki šiol kalbėjome, tačiau jūs taip pat suvokiate, kad yra daug, daug žmonių, kurie nėra pripažinę savo išoriniu protu dvasinio gyvenimo aspekto. Tačiau jie vis tiek gali suvokti tam tikras idėjas, ne tame kontekste, kuriame jūs jas suvokėte, tačiau jie gali suvokti tam tikras idėjas. Šios idėjos, kurias mes kalbame fizinėje plotmėje, gali įeiti į kolektyvinę sąmonę, yra žmonių, kurie gali jas pagauti ir pradėti jomis remdamiesi veikti. O jūs, dalyvaudami konferencijoje, sustiprinate tai, ką mes kalbame per šį pasiuntinį, ir tuomet ši projekcija, sustiprinta jūsų aurų ir čakrų, nueina į kolektyvinę sąmonę su didesne jėga. Tad yra labai vertinga turėti platformą, kurioje galime tai kalbėti.
Anti-demokratinis puolusių būtybių aljansas
Žinoma, kaip sakė Sen Žermenas, jūs gyvenate laikais, kai demokratijai yra metamas iššūkis, kadangi egzistuoja tam tikros šalys, kurios neturi demokratinės valstybės valdymo formos, jos neturi jokių intencijų ar tikslo padaryti savo šalies labiau demokratiška, ir todėl jos jaučia grėsmę iš demokratinių šalių. Kodėl jos jaučia šią grėsmę? Kodėl Vladimiras Putinas ir Xi Jinpingas jaučia grėsmę iš demokratinių šalių egzistavimo? Todėl, kad žino, jog yra labai sunku šiame komunikacijų amžiuje neleisti savo žmonėms suprasti, kad žmonės demokratinėse šalyse gyvena visiškai kitokį gyvenimą nei žmonės Rusijoje ar Kinijoje. Jie turi laisvę, jiems nereikia bijoti savo pačių valdžios, jie gali kalbėti ką tiktai nori, rašyti ką tiktai nori, dalintis kuo tiktai nori internete. Jie taip pat turi ekonominę laisvę, jie gali pradėti savo verslą, gali pasilikti tai, ką uždirba. O taip pat, žinoma, jie turi materialiai turtingą gyvenimo būdą, kuomet, pavyzdžiui, vidutinis žmogus Vakarų Europoje turi daug aukštesnį pragyvenimo lygį už vidutinį žmogų Rusijoje ar Kinijoje.
Jie žino, tam tikra prasme, kad Rusijoje ir Kinijoje atsiranda augantis suvokimas, jog: „Mes neturime to, ką turi žmonės demokratinėse šalyse.“ Jie jaučia iš to grėsmę, kadangi žino, jog gali ateiti momentas, kai kritinė masė žmonių jų šalyje pradės kvestionuoti: „Kodėl mes neturime to, ką turi žmonės demokratinėse šalyse? Ar taip yra dėl to, kad neturime demokratinės valstybės valdymo formos?“ Jie daro viską, ką gali, kad sutrukdytų žmonėms užduoti šį klausimą, tačiau žino, jog negalės to daryti amžinai, tad jie jaučia grėsmę iš demokratijos. Jie nusprendė, netgi jie abu tarpusavyje, padaryti tam tikrus dalykus, kad šiek tiek nusmukdytų demokratiją, pažemintų demokratijas, pavaizduotų jas neįgaliomis ir visokiais būdais mestų joms iššūkį.
Jūs čia taip pat, žinoma, turite fundamentalius aspektus, kuriuos matote puolusiose būtybėse. Jeigu grįžtume prie Senojo Testamento, kaip jau anksčiau sakėme, jame yra tam tikrą vertę turinčių istorijų, pavyzdžiui, turite istoriją apie Kainą ir Abelį. Kodėl Kainas nužudė Abelį? Kodėl Kainas pavydėjo Abeliui? Todėl, kad Abelis nebuvo puolusi būtybė, o Kainas buvo. Abelis turėjo tai, ko Kainas neturėjo. Nebuvo taip, kad Kainas nebūtų galėjęs to turėti, tačiau jis tai būtų galėjęs gauti tiktai palikdamas puolusią sąmonę, o kadangi nenorėjo to daryti, negalėjo to turėti. Matant, kad Abelis tai turi, jam nuolatos buvo primenama, ko jis pats neturi, o jis to nenorėjo, tad norėjo nužudyti Abelį, kad šisai jam to neprimintų, jog yra kažkas, ko jis neturi.
Tad turite du dviejų didelių šalių lyderius, kurie abu turi Kaino sąmonę. Jie pavydi to, ko patys neturi. Jie nenori keistis, tad žino, jog negalės to turėti. Tačiau jeigu jiems kaip nors pavyktų sugriauti tai, ką žmonės turi demokratinėse šalyse, tuomet jie galėtų pasijausti geriau dėl savęs, kad to neturi. Nes egzistuoja toks keistas puolusios sąmonės aspektas, kad jeigu niekas to neturi, tuomet nėra taip blogai, jeigu ir aš to neturiu, bet jeigu kažkas tai turi, o aš to neturiu, tuomet jie tai laiko nepriimtina, jiems tai yra nepakeliama.
Tad matote, jog iš tiesų egzistuoja jėgos fiziniame pasaulyje, egzistuoja žmonės, egzistuoja šalys, kurios daro viską, ką gali, mėgindamos mesti iššūkį demokratijai. Tačiau, žinoma, taip pat egzistuoja tamsos jėgos ir puolusios būtybės emocinėje karalijoje, mentalinėje karalijoje ir identiteto karalijoje, kurios taip pat norėtų mesti iššūkį demokratijai. Jos, žinoma, nenugalės. Joms gali pavykti pasiekti laikiną sėkmę, kaip jos tai supranta, tačiau jos nenugalės. Kodėl jos nenugalės? Todėl, kad kaip metate iššūkį demokratijai? Ką sakė Sen Žermenas? Demokratija yra tokia visuomenė, tokia valstybės valdymo forma, kuri nėra paremta jėga. Kaip metate iššūkį demokratijai? Tiktai naudodamiesi jėga. Žinoma, tie, kurie nori mesti iššūkį demokratijai, mąstyti sugeba tik jėgos kategorijomis.
Vėlgi, tiesiog pažvelkite į istoriją. Pažvelkite, kiek daug buvo jėga paremtų imperijų. Kurį laiką jos sugebėjo sėkmingai gyvuoti. Bet kur jos visos yra dabar? Istorijos šiukšlių dėžėje. Vladimiro Putino Rusija, Xi Jinpingo Kinija – jos taip pat keliauja į tą šiukšlių dėžę. Tėra laiko klausimas, kiek visa tai truks. Putinas labai stipriai akceleravo šį procesą įsiverždamas į Ukrainą. Jeigu Xi Jinpingas nuspręs įsiveržti į Taivaną, tą patį jis padarys Kinijai.
Tad čia matote, jog tai yra pamatinis Kristiškumo lygmuo, kurį jums reikia turėti, kad galėtumėte turėti demokratiją, tačiau turite turėti aukštesnį Kristiškumo lygį, kad galėtumėte išsaugoti demokratiją, o tai, žinoma, bus kito mokymo tema.
Nenoriu jūsų per daug perkrauti viename mokyme, tad dabar užsklęsiu jus džiaugsme, kurio daugelis gali neasocijuoti su Kristumi, tačiau džiaugsmas iš tiesų yra Kristaus liepsna, nes kai pripažįstate savo vienovę su Dievu ir savo vienovę su visais žmonėmis, ir savo vienovę su visa gyvybe, kaip galėtumėte nesijausti džiaugsmingi? Kas gi sukuria Samsaros jūrą, kančias, antagonizmą, blogus jausmus Žemėje? Atskirties jausmas. Kai susiderinate su vienove, ką jaučiate? Jaučiate energiją, kuri persmelkia visą formų pasaulį, ir nors tai nėra tai, ką žmonės įprastai vadina džiaugsmu, tai vis tiek yra aukštesnė džiaugsmo forma. Ir jūs tai jaučiate, kai pasiekiate tam tikrą Kristaus sąmonės lygį. Tad toje Džiaugsmo Liepsnoje, kuria AŠ ESU, užsklendžiu jus.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com