Laisvė nuo „turėtų“ ir „neturėtų“
Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas per Kim Michaels, 2021 metų rugsėjo 5 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2021 Amerikos vebinare „Artėjant prie Aukso Amžiaus santykių“.
AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas, Septintojo Spindulio Čohanas.
Kaip galite pasiekti laisvės būseną savo santykiuose? Na, egzistuoja vidinė laisvė, egzistuoja išorinė laisvė, ir kai kuriuose santykiuose negalite pasiekti išorinės laisvės. Tačiau visuose santykiuose galite pasiekti vidinę laisvę, išrišdami atskirąsias savastis, kaip sakė kiti Čohanai.
Aš čia noriu pakalbėti apie tai, kad ateina toks momentas, kai jums reikia pažvelgti į kažką, kas, žinoma, yra atskiroji savastis, tačiau tai taip pat yra tam tikras požiūris, tam tikras mąstymas. Ir šį mąstymą galima apibūdinti vienu žodžiu: turėtų. Kai pažvelgiate į Žemę, matote, kad yra tiek daug dalykų visose visuomenėse ir kultūrose, ir visose istorinėse epochose, kuomet žmonės turėjo tą jausmą, jog yra kažkas, ką jie turėtų daryti, tam tikras būdas, kaip jie turėtų gyventi, arba jie turėjo stiprų jausmą, kad yra kažkas, ko jie neturėtų daryti, tam tikras būdas, kaip jie neturėtų elgtis arba neturėtų tikėti, arba neturėtų gyventi, neturėtų kalbėti, neturėtų atrodyti ir taip toliau.
Yra tiek daug šių „turėtų“ ir „neturėtų“, kad susisuka galva, vos tik pradedate apie tai mąstyti. Kaip galite pasiekti vidinę laisvę savo santykiuose, ir tiesą sakant, visuose kituose gyvenimo aspektuose? Atsikratydami žodžio „turėtų“. Žinoma, tai yra daugiau nei vienas žodis, kurio jums reikia atsikratyti, nes ankstesniuose gyvenimuose susikūrėte daug atskirųjų savasčių, kurios koncentruojasi į tam tikrą dalyką, kurį jūs turėtumėte daryti, arba į tam tikrą dalyką, kurio neturėtumėte daryti. Tai bus procesas, per kurį jums reikia į tai pažvelgti ir pradėti tai vieną po kito įveikti. Tačiau čia jums noriu duoti mintį, kad yra įmanoma per ganėtinai trumpą laiką išsilaisvinti nuo bent jau kai kurių šių „turėtų“. Ir tai gali paveikti jūsų santykius labai giliu būdu, idant galėtumėte turėti santykius, kurie būtų ne tik laisvi, bet ir kūrybiški. O kas yra kūrybiški santykiai, apie tai norėčiau pakalbėti vėliau.
Tačiau pirmiausia noriu susitelkti į šį žodį ir koncepciją „turėtų“. Ką mes kartojome daug, daug kartų? Aukščiausias šios nepakilusios sferos įstatymas yra laisva valia. Ir sakėme beveik tiek pat daug kartų, kad sunkiausiai suprantamas dalykas laisvoje valioje yra tai, jog ji yra laisva. Na, jeigu laisva valia yra laisva, argi tai nereiškia, kad turite visišką laisvę pasirinkti ką tiktai norite? Laisvos valios įstatyme, šiame kosminiame laisvos valios įstatyme; na ir dabar, įsivaizduokite, kad turite kosminę įstatymų knygą, kurioje laisvos valios įstatymas yra užrašytas žodžiais, ir tuomet galite užduoti sau klausimą, ar galėtų šiame kosminio įstatymo tekste apie laisvą valią būti žodis „turėtų“?
Žinoma, negalėtų, nes tuomet laisva valia nebūtų laisva, jeigu egzistuotų kažkokie pasirinkimai, kuriuos turėtumėte daryti, ir kažkokie pasirinkimai, kurių neturėtumėte daryti. Tai yra prieštaravimas, kad galite turėti laisvą valią ir yra tam tikri dalykai, kuriuos turėtumėte daryti arba kurių neturėtumėte daryti. Iš kur ateina šis „turėtumėte“? Na, žinoma, tai iš tiesų ateina iš puolusių būtybių, kurios sukūrė visas šias idėjas, ką jūs turėtumėte ir ko neturėtumėte daryti. Ir jos iš dalies tai padarė, kaip vieną monetos pusę – žmonėms kontroliuoti, bet taip pat siekdamos apginti save.
Kadangi jos tiki, bent jau kai kurios iš jų tiki, jog Dievas joms nesuteikė visiškai laisvos valios, kadangi jos neturėtų susidurti su savo pasirinkimų pasekmėmis. Ir todėl Dievas iš jų reikalauja daryti tam tikrus dalykus. Jos mano, kad Dievas apibrėžė tam tikrus dalykus, kuriuos jos turėtų arba kurių neturėtų daryti. Ir būtent dėl to jos yra baudžiamos už tai, kad nupuolė. Na ir dabar, kaip mes paaiškinome vėl ir vėl, nuopolis nebuvo kažkas, kas joms būtų buvę primesta, jis įvyko dėl jų laisvos valios pasirinkimų. Galime diskutuoti, kiek laisva ji buvo, tačiau jos turėjo laisvę įstumti save į proto būseną, kurioje buvo iki nupuldamos.
Jums, kaip avatarams, yra labai svarbu kontempliuoti, kodėl priėmėte šiuos „turėtų“ ir „neturėtų“. Na ir dabar, mes sakėme, kad atėjo toks momentas, kai buvo nuspręsta leisti puolusioms būtybėms įsikūnyti Žemėje. Todėl į kai kurias natūralias planetas buvo išsiųstas tam tikras kvietimas avatarams pasisiūlyti ateiti į Žemę ir laikyti dvasinę pusiausvyrą Žemei. Noriu absoliučiai aiškiai pasakyti, jeigu yra įmanoma kažką absoliučiai aiškiai pasakyti nenatūralioje planetoje, kad tai buvo visiškai savanoriška. Niekas iš jūsų nereikalavo ir jūs nebuvote verčiami palikti natūralią planetą ir įsikūnyti Žemėje. Nebuvo jokio tokio reikalavimo.
Tačiau turite suprasti, kad už kosminio gimimo traumos, kurią patyrėte ateidami į Žemę, vis dar gali būti kažkas neišrišto, kas jus atvedė į Žemę, jūsų požiūris, jūsų įsitikinimai, tai, kaip jūs žiūrite į atėjimą į Žemę. Buvo bent dalis avatarų, kurie susikūrė šį mąstymą, kad, na, kažkas gi turi įsikūnyti Žemėje, kad atsvertų puolusias būtybes, kažkas turėtų įsikūnyti Žemėje, kad sudarytų atsvarą puolusioms būtybėms. Ir todėl jie priėmė šį mąstymą, kad jie turėtų tai padaryti, iš to jausmo, kad ir kas tai būtų buvę, ir tai gali būti skirtinga kiekvienam žmogui, tačiau jie turėjo šį jausmą: „Aš turėčiau eiti į Žemę ir tenai įsikūnyti“.
Kai kurie šie avatarai turėjo šį patyrimą, kiti tai patyrė po atėjimo į Žemę, nors ir nejautė, kad turėtų ateiti į Žemę. Tačiau jūs ateinate į Žemę, jūs dabar susiduriate su puolusiaisiais, kurie agresyviai siekia jus pažeminti ir sunaikinti. Ir dauguma avatarų patyrė tokį didelį šoką, mes visi patyrėme šoką, tačiau dauguma mūsų patyrėme tokį didelį šoką dėl puolusių būtybių agresyvumo ir pasiryžimo mus sunaikinti, kad jautėme, jog tai neturėtų su mumis vykti. Nes mes atėjome į Žemę su geriausiomis intencijomis, mes atėjome į Žemę padėti Žemės planetai, padėti kelti Žemę, padėti kelti Žemės žmones, tad buvo tam tikrų dalykų, kurie neturėjo mums nutikti. Kai kurie netgi priėmė šį požiūrį, kad „Dievas neturėjo leisti, kad man tai nutiktų“.
Matote, kai kurie žmonės, kai kurie avatarai atėjo su „turėtų“ savo sąmonėje. Tačiau dauguma avatarų, po to kai patyrė gimimo traumą, priėmė tam tikrus „neturėtų“. Na ir dabar, net jeigu neatėjote čia su tuo jausmu, kad turėtumėte čia ateiti, jūs, žinoma, turėjote priežastį, dėl kurios čia atėjote. Ir buvo labai nedidelis avatarų procentas, kurie čia atėjo dėl to, kad suvokė, jog tai gali padėti jiems augti. Tai gali padėti jums augti. Tačiau dauguma avatarų atėjo dėl kitos priežasties.
Mes kalbėjome apie tai, kad vyksta tam tikras progresas natūralioje planetoje, kuomet jūs iš pradžių esate labiau susikoncentravę į save, o tuomet palaipsniui kylate aukštyn, pradėdami vis labiau tarnauti visumai, bendruomenei, visuomenei, visai savo planetai ir visoms joje gyvenančioms būtybėms. Kuo aukštesnę evoliuciją pasiekiate natūralioje planetoje, tuo labiau pereinate į šį tarnavimo būvį.
Kai buvo pagarsintas kvietimas vykti į nenatūralią planetą, dauguma avatarų, kurie nusprendė tai daryti, matė, kad šitaip jie atliks tarnystę, tarnystę Žemei, tarnystę pakylėtiesiems mokytojams, prisiimdami šią užduotį. Jokiu būdu nesakau, kad kažkas su tuo yra ne taip, tai yra visiškai natūralu, visiškai suprantama. Tačiau turite čia suprasti, kad po to, kai atėjote į Žemę ir patyrėte Žemės tankumą, sunkumą ir nemalonumą, dauguma mūsų pasiekėme šį tašką, kuriame iš tiesų pripažinome, jog mums nepatinka būti Žemėje, tai nėra malonu. Čia iš tiesų nėra nieko, ką mes asmeniškai norėtume padaryti ar patirti, ar pasiekti Žemėje, kažką asmeniško. Dauguma mūsų nusprendėme, jog čia mes esame tik dėl to, kad suteiktume tarnystę.
Ir tuomet į protą įslenka šis jausmas, jog kadangi čia yra taip nemalonu būti, taip pat turėtų egzistuoti pozityvus patyrimas, kuris galėtų kompensuoti visus nemalonumus. Ir kad pasiektume šį pozityvų patyrimą, yra kažkas, ką mes turėtume pasiekti Žemėje, idant galėtume jausti, kad atlikome tarnystę. Juk šiaip ar taip, jeigu atėjome į Žemę ir patyrėme visus šiuos nemalonius dalykus, ir jeigu neatlikome jokios tarnystės, ir mūsų buvimas čia nepadarė jokio pozityvaus skirtumo, tuomet gali labai lengvai pasirodyti, kad mūsų atėjimas čia neturėjo jokios prasmės, ar bent jau mums pradeda taip atrodyti mūsų protuose.
Mes dabar įstumiame save į šią proto būseną, kurioje jaučiame, kad yra kažkas, ką turėtume padaryti, kažkas, ką turėtume pasiekti, kažkokios problemos, kurias turėtume išspręsti, kažkokie žmonės, kuriems turėtume padėti čia Žemėje. Ir tai, vėlgi, yra suprantama. Tai yra suprantama reakcija. Tačiau tai taip pat yra labai kebli reakcija, atsižvelgiant į laisvos valios prigimtį. Nes ką tai reikštų padaryti pozityvų skirtumą Žemėje?
Tai, iš esmės, reikštų, kad pakeitėme kai kuriuos Žemėje gyvenančius žmones, ar tai būtų pirminiai gyventojai, ar puolusios būtybės. Mes dabar susikūrėme šį mąstymą, jog tam, kad pasiektume tai, ką manome turintys pasiekti Žemėje, turėtume sugebėti pakeisti kitus žmones, o tai reiškia, jog turėtume pakeisti jų protą. Ir vis dėlto, mes vėl ir vėl patiriame, kad puolusios būtybės nuožmiai mus puola, o dauguma pirminių Žemės gyventojų mus ignoruoja arba agresyviai mus atstumia.
Per daugelį gyvenimų pradedame jausti: „Kodėl čia esu? Kokia prasmė man yra čia būti? Ar ką nors pakeičiau? Ką aš pasiekiau?“ Tai mus paskatina susikurti šias atskirąsias savastis, kurios vis dar, kai kurios iš jų, mėgina mus versti kažką pasiekti, kažką padaryti, nes jeigu mes iki šiol nepasiekėme solidaus rezultato, tikriausiai taip yra dėl to, kad tiesiog nedarėme to, kas yra teisinga. Mes pakankamai nesistengėme. Todėl privalome padvigubinti savo pastangas. Jeigu iš pradžių nepavyksta, mėginkite, mėginkite, mėginkite dar kartą. Susikuriame visą šį savasčių konglomeratą, kurios turi šį obsesinį-kompulsinį troškimą, kad turime kažką padaryti Žemėje, turime čia kažką pasiekti, kas padarytų skirtumą, turėtume sugebėti kažką pasiekti, turėjome kažką pasiekti.
Ir tai gali labai stipriai paveikti mūsų santykius su kitais žmonėmis, kuomet mes einame į santykiuos su šiuo jausmu, kad turėtume sugebėti padėti kitiems žmonėms. Užuot turėję taikius santykius, užuot į santykius ėję su taika, mes į juos einame ne tiek su baime, kiek su šiuo pareigos jausmu, kad turėtume sugebėti kažką pasiekti per šiuos santykius, padėdami kitam žmogui. Ir tai vis dar duoda šį jėgos elementą, šį įtampos elementą.
Mes nesame ramybėje, ir todėl, žinoma, nesame laisvi, nesame laisvi savyje, negalime su kitais žmonėmis laisvai bendrauti, mes netgi nesame laisvi bendrauti su kitais žmonėmis kaip su sau lygiais, nes jaučiame, kad esame pažangesnės būtybės, ir kiti žmonės turėtų mūsų klausyti, mokytis iš mūsų, jie turėtų būti mūsų įkvėpti. Tai sukuria tam tikrą dinamiką, kuri yra paremta jėga, paremta šiuo „turėtų“ jausmu. Ir jeigu ryšitės pažvelgti į savo asmeninius santykius, gali būti, jog sugebėsite atpažinti šią tendenciją.
Šis pasiuntinys iš tiesų pažvelgė į savo pirmąsias tris santuokas ir pripažino, kad jose egzistavo tam tikra dinamika, kuomet jis jautė, jog turėtų padėti savo partnerėms pasiekti kažkokį išgijimą, kažkokį psichologijos išrišimą, tą patį jis jautė ir su savo tėvu, ir su daug kitų žmonių, kuriuos sutiko savo gyvenime. Ir tiktai tuomet, kai pradėjo tirti šiuos šablonus ir klausti savęs, iš kur jie atėjo, jis pradėjo įgyti gebėjimą bent jau šiek tiek išsilaisvinti nuo šio jausmo, kad turėtų pakeisti kitus žmones. Ir padirbėjęs su tuo keletą metų, jis pasiekė tašką, kuomet suvokė: „Viskas, palieku šį kitų žmonių keitimo verslą.“ Ir tai įvyko dar prieš jam gaunant mokymus apie avatarus ir atskirąsias savastis, tad tai jam buvo sunkus procesas, kurį turėjo pereiti.
Ir tiktai po to, kai gavo mokymus apie avatarus, jis pradėjo kontempliuoti: „Kas mane atvedė į Žemę? Kas buvo mano požiūryje, ką turiu įveikti?“ Ir štai tuomet jis pradėjo pripažinti, jog nepaisant to, dėl ko jis manė atėjęs į Žemę, manydamas, jog atėjo suteikti tam tikrą tarnystę, tikroji priežastis, dėl kurios jis atėjo į Žemę, buvo įveikti kažką savyje, išrišti kažką savyje. Ir tai labai tampriai siejasi su laisva valia, nes kaip galite turėti laisvus santykius su kitais žmonėmis, jeigu jaučiate, kad turėtumėte padėti jiems pasikeisti?
Kaip žmogus iš tiesų pasikeičia? Padarydamas laisvos valios pasirinkimą. Jeigu jaučiate, kad turėtumėte padėti jiems padaryti tam tikrą pasirinkimą, jūs jų neišlaisvinate priiminėti savo pasirinkimų savo laiku. Bet jūs taip pat neišlaisvinate ir savęs bendrauti su jais laisvu būdu, nes prisiimate tam tikrą mokytojo, guru vaidmenį, jausdami, kad turėtumėte elgtis tam tikru būdu, siekdami pakeisti kitą žmogų. O tai reiškia, jog jūs, tam tikra prasme, esate pasiruošę pakeisti save, kad pakeistumėte kitą žmogų, ir tai yra kito žmogaus laisvos valios negerbimas. Tačiau tai taip pat yra ir savo laisvos valios negerbimas.
Na ir dabar, vėlgi, aš nieko dėl to nekaltinu. Tai yra suprantama reakcija. Ir daugelis mūsų pasidavėme šiai arba panašiai reakcijai. Kiekvienas iš mūsų galime turėti savo individualias priežastis, savo individualų požiūrį ir psichologiją. Tačiau mes visi į tai įžengėme. Mes norime kažką pasiekti, tačiau vienintelis būdas tai pasiekti yra pakeisti kitus žmones. O tam, kad pakeistume kitus žmones, mes esame pasiryžę keisti save.
Pirmas dalykas, kurį noriu jums duoti iš septintojo spindulio, yra štai kas. Turite labai atidžiai permąstyti savo troškimą pakeisti kitus žmones. Dalis jo ateina iš atskirųjų savasčių, kurias susikūrėte Žemėje, tačiau dalis jo ateina iš atskirųjų savasčių, kurias susikūrėte natūralioje planetoje, nes jūs nebuvote pakilę natūralioje planetoje. Jūs atsinešėte tai su savimi į Žemę. Ir tam, kad galėtumėte visiškai išsilaisvinti, jums reikia į tai pažvelgti, dirbti su tuo, ir duoti tam laiko, kol pasieksite tą vidinį išrišimą: „Man gana keisti kitus žmones, nė vieno neturiu pakeisti Žemėje.“ Ir štai tuomet jūs galite pradėti išsilaisvinti nuo šios „turėčiau“ pareigos, o tai reiškia, kad jūs dabar galite pradėti į save žiūrėti kitokiu būdu. Galite pažvelgti į savo kelionę Žemėje kitokiu būdu.
Na ir dabar, kaip sakiau, dauguma mūsų, kurie atėjome į Žemę kaip avatarai, atėjome su jausmu, jog mes čia esame tam, kad tarnautume. O kai tuomet susidūrėme su šiuo puolusių būtybių puolimu, mes įžengėme į šį „turėtume“ ir „neturėtume“, mes turėtume pasiekti tam tikrus rezultatus. Tam tikra prasme, egzistavo tam tikra įtampa mūsų požiūryje, ką reiškia tarnauti, mes neatlikome tarnystės laisvai, mes ją atlikome iš to jausmo, kad turėtume atlikti tarnystę arba kad turėtume pasiekti tam tikrus rezultatus. Mes žiūrime į Žemę ir sakome: „Tai daugiau yra pareiga, kurią atliekame kaip tarnavimą kitiems žmonėms arba pakylėtiesiems mokytojams.“ Egzistuoja tas „turėtume“ elementas, tas jėgos elementas, tas pareigos elementas.
Ir dėl to nesame laisvi savo prote pamąstyti: „Ar galėtų būti kažkas, kuo mes iš tiesų galėtume mėgautis čia Žemėje? Ar galėtų būti kažkas, ką mes iš tiesų norėtume čia nuveikti Žemėje?“ Ir atėjo toks momentas, kai šis pasiuntinys susidūrė su šiais klausimais savyje. Ir jis buvo šokiruotas suvokęs, kad per visus tuos daugybę įsikūnijimų ir daugybę metų, kuriuos praleido šioje planetoje, jis niekada neišdrįso atvirai užduoti šių klausimų: „Ar yra kažkas, ką aš noriu daryti Žemėje? Ar yra kažkas, ką man patinka daryti Žemėje? Ar iš tiesų galiu būti ramybėje čia būdamas ir pasiimdamas iš šios planetos geriausia, ką ji gali duoti, ir gaudamas geriausius patyrimus, kuriuos galiu patirti per man čia likusį laiką?“ Ir daugelis jūsų atrasite savyje tokią pačią reakciją. Kai kurie iš mūsų, kurie pakilome, iš tiesų įsisąmoninome tą reakciją. Tačiau tarp mūsų taip pat buvo tokių, kurie sugebėjo pakilti, nors mes iš tiesų iki galo to neišrišome, kol nepasiekėme labai aukšto lygmens, kuomet mums jau buvo per vėlu iš tiesų kažką nuveikti Žemėje, nes čia pat buvo mūsų pakylėjimas.
Matysite, jeigu sąžiningai pažvelgsite į ankstesnes pakylėtųjų mokytojų organizacijas, matysite, kad jos dažnai turėjo labai panašią tendenciją. Pasiuntinys arba pasiuntiniai turėjo šį pareigos jausmą, šį jausmą, kad atlieka tarnystę. Ir daugelis mokinių turėjo tą patį dalyką. Iš tiesų nebuvo taip, kad žmonės, sėdėję daržinėje Montanoje, mėgavosi septynias valandas kalbėdami šaukinius, jie tai darė iš pareigos jausmo, jausdami, kad atlieka tarnavimą Žemei, žmonijai, pakylėtiesiems mokytojams.
Nemėginu sakyti, kad tai buvo blogai, nemėginu to sumenkinti. Aš tiesiog sakau, kad galite matyti šį pareigos jausmą, šį jausmą, kad: „Mes turėtume tai daryti, ir neturėtume mėgautis gyvenimu. Nes būdami pasišventusiais pakylėtųjų mokytojų mokiniais, kurie nori užsitarnauti savo pakylėjimą, negalime iš tiesų leisti sau mėgautis gyvenimu. Ir pamąstyti apie tai, kuo mes galėtume mėgautis Žemėje. Turime mąstyti tik apie tai, ką turėtume daryti, kad užsitarnautume savo pakylėjimą ar išgelbėtume pasaulį dėl Sen Žermeno.“ Vėlgi, nemėginu to pašiepti. Nesityčioju iš to. Tačiau labai aiškiai išsakau tendenciją, kurią galite pastebėti, jeigu ryšitės į tai pažvelgti.
Tad štai ką jums čia duodu: kai pasiekiate tašką, kuriame jaučiate šią vidinę ramybę savo santykiuose, esate išrišę kai kurias savo išorines savastis, tai iš tiesų yra sekantis logiškas žingsnis pamąstyti: „Ko aš noriu iš savo santykių? Ką noriu patirti savo santykiuose? Kokius santykius aš noriu turėti su žmonėmis?“ Tai yra visiškai teisėta, nes kad ir kodėl būtumėte atėję į Žemę, kad ir kokią pareigą arba tarnystę jaustumėte turintys atlikti, jūs vis dar tebeturite laisvą valią. Ir turite teisę pamąstyti: „Kokių noriu patirčių?“
Ir yra labai konstruktyvu ir vertinga tai daryti, nes, vėlgi, ką mes sakėme: turėsite ilgai paskutinį kartą pažvelgti į Žemę. Ir jeigu bus kažkokia patirtis, kurią jūs iš tiesų troškote patirti, tačiau nepatyrėte, na, kaip galėsite būti pasiruošę pakilti, juk tai turi būti laisvas pasirinkimas, mano mylimieji, galite ateiti į Žemę, galite prabūti Žemėje du milijonus metų iš šio pareigos jausmo ir jausmo, kad turite tarnauti, tačiau negalėsite pakilti iš pareigos jausmo, negalėsite pakilti iš tarnystės kitiems. Tai privalo būti visiškai laisvas pasirinkimas, kuomet jūs nusprendžiate, kad to aš noriu labiau už viską Žemėje.
Ir kad galėtumėte pasiekti šį tašką, kuomet galite nuspręsti, jog norite savo pakylėjimo labiau už bet kokį patyrimą, kurį galėtumėte patirti Žemėje, turite būti permąstę, kokias patirtis galite patirti Žemėje, ir ar yra tokių patirčių, kurių jūs iš tiesų trokštate. Ir jeigu tuomet pamatote, kad yra tam tikrų patirčių, kurių jūs trokštate, na tai tuomet iš tiesų galite siekti šių patirčių ir patirti tas patirtis, arba jums gali reikėti su tuo padirbėti, kad galėtumėte paleisti šį troškimą, iš tiesų nepatyrę pačios patirties. Tikslą galite pasiekti abiem būdais.
Ateina toks momentas, kai jums iš tiesų reikia sąžiningai pamąstyti: „Ar noriu būti santykiuose su šiuo asmeniu?“ Ir jeigu galite atpažinti, kad turite šį jausmą, jog turėtumėte būti santykiuose su šiuo asmeniu, galbūt dėl to, jog jie yra šeima, galbūt dėl to, jog kažkuriame ankstesniame gyvenime nusprendėte, jog turite padėti šiam asmeniui ir negalite tiesiog jo palikti, nors yra akivaizdu, kad jie nenori, jog jiems būtų padedama, na, tuomet jūs nesate iš tiesų laisvi. Nesate laisvi nuspręsti: „Kokių aš noriu santykių, kokius žmones noriu prisitraukti į savo gyvenimą?“
Ir tai mane atveda prie sekančios temos, kurią noriu paliesti, ir tai yra, kad dauguma santykių, kai žiūrite į juos Žemėje, jie yra paremti šiuo pareigos jausmu, šiuo „turėtų“ ir „neturėtų“ jausmu. Tačiau yra ir kitokia santykių rūšis, kurie yra ganėtinai reti, ir visgi jie labiau paplis aukso amžiuje. Ir tai yra santykiai, kuriuos norėčiau pavadinti kūrybiškais santykiais.
Tai yra santykiai, kuriuose abu žmonės santykiuose, o galbūt netgi daugiau žmonių, jeigu tai yra grupė arba komanda, yra tokie laisvi savo psichologijoje, kad gali susikoncentruoti į kūrybišką tikslą. Tai gali būti bet kas, nuo asmeninių meilės santykių, iki vaikų auginimo, šeimos auginimo, dirbant kartu kažkokioje aplinkoje, arba atnešant kažkokį naują išradimą, kažkokią naują idėją. Tai gali būti bet kas, kas būtų kūrybiška, kuomet jūs patobulintumėte kažkurį gyvenimo aspektą. Tačiau tai nebūtų paremta pareigos jausmu, šiuo „turėtų“ arba „neturėtų“ jausmu. Tai ateitų iš troškimo būti kūrybišku.
Na ir dabar, jūs iš tiesų galite pažvelgti į tai, ką čia sakau, ir tarti: Na, argi tu čia nekalbi būtent apie tai, ką mes darėme du milijonus metų, mėgindami tarnauti šiai planetai? Na, išorine prasme, iš tiesų apie tai kalbu, kalbu apie tą patį dalyką. Kalbu apie tai, kad pagerintumėte kažkokį gyvenimo aspektą. Tačiau vidine prasme, tai yra visiškai skirtingi dalykai, nes jūs to nedarote iš pareigos jausmo. Jūs to nedarote iš prievolės jausmo, kai privalote jausti, kad kažką pasiekėte Žemėje, jūs tai darote be visų šių jėga paremtų aspektų. Vietoj to, esate laisvi būti kūrybiški.
Kūrybiškumas negali būti pasiektas jėga – jis negali ateiti iš pareigos ir prievolės. Suprantu, kad daugelis žmonių, jeigu jie tai perskaitytų, sakytų: „O kaip dėl posakio, kad bėda yra išradimo motina? Pažvelk, kaip dažnai žmonės buvo desperatiškoje situacijoje, ir to pasekoje jie atrado kažkokį naują sprendimą, kažkokį naują išradimą.“ Ir tai yra tiesa. Tačiau bėda išradimo motina yra tik amžiuje, kuris nėra aukso amžius, nes tai yra jėga paremtas, baime paremtas amžius.
Tačiau aukso amžiuje, į kurį trokštu išvesti šią planetą, bėda nebus išradimo motina, kūrybiškumas ir džiaugsmas bus išradimo motina. Žmonės išradinės ne dėl to, kad turėtų tai daryti, ne dėl to, kad susidurs su kažkokia krize, jie išradinės dėl to, kad norės tai daryti, jie tuo mėgausis, išradinėjimas jiems teiks džiaugsmą ir pilnatvę. Tai yra fundamentalus skirtumas.
Ir tai yra pokytis, kurį galite pasiekti savo santykiuose. Kai tampate pakankamai laisvi savo pačių psichologijoje, kai pasiekiate tą vidinę ramybę, apie kurią kalbėjo Nada, ir savybes, apie kurias kalbėjo kiti Čohanai, galite pasiekti tašką, kuriame galėtumėte turėti kitokią santykių formą, nes tai būtų kūrybiški santykiai, kurie nebūtų paremti baime arba nebūtų paremti jėga. Jie būtų paremti meile. Nes būtų kažkas, ką jūs mylėtumėte Žemėje.
Kai pažvelgiate į tai, ką mes čia sakėme apie tai, kaip dauguma mūsų atėjome į Žemę, su šiuo jausmu, kad turime tarnauti, arba su pareigos jausmu, galite sakyti, jog tame esama tam tikros meilės. Nesakau, kad tai neatėjo iš meilės ir kad tai nebuvo paremta meile. Tai nebuvo paremta baime, tačiau tai nebuvo aukščiausia meilės forma, nes aukščiausia meilės forma iš tiesų nėra tai, kad jaustumėte, jog turėtumėte tai daryti, bet kad jūs trokštate tai daryti, o tiksliau, jūs jaučiate, kad jūsų AŠ ESU Esatis trokšta kažką patirti arba kažką išreikšti. Tai yra aukščiausia meilės forma, tai yra, išorine prasme, jūs galite daryti beveik tą patį dalyką, tačiau vidinis patyrimas yra visiškai kitoks. Nes kai atliekate šią tarnystę iš pareigos jausmo, Sąmoningasis AŠ nėra grynojoje sąmonėje, jis turi tam tikras savastis, per kurias save išreiškia.
Kai Sąmoningasis AŠ yra grynojoje sąmonėje, štai tuomet jis yra atviros durys AŠ ESU Esačiai. Ir tuomet Sąmoningasis AŠ neturi pareigos jausmo, to jausmo, kad jis turėtų daryti tam tikrus dalykus. Jis tai daro, nes jaučia per jį tekančios AŠ ESU Esaties džiaugsmą.
Žinau, kad tai yra abstrakti koncepcija, ir tai tikriausiai yra aukščiau už tai, apie ką dauguma jūsų esate pasiruošę mąstyti. Ir visgi aš norėjau paskleisti šias idėjas tiems, kurie yra joms pasiruošę. Tačiau jūs visi galite gauti naudos pamąstydami apie šį „turėtų“, ir kiek daug „turėčiau“ jūs turite.
Ir galite pažvelgti į savo santykius ir galite iš tiesų sukurti tam tikrą skalę, kuomet jūs pasakote, kiek daug „turėtų“ čia yra, ar kiek mažai „turėtų“ čia yra. Ir galite matyti, kad kai kurie santykiai yra laisvesni už kitus. Ir jūs iš tiesų galite pradėti siekti tos būsenos, kuomet esate laisvi, jūsų netrikdo žmonės, kurie turi visus tuos „turėtų“, ką jūs turėtumėte daryti ir ko jūs neturėtumėte daryti. Ir jūs tapsite vis labiau laisvi nuo reagavimo į juos. Ir todėl tapsite vis atviresni prisitraukti žmones su tokiu pačiu laisvės lygmeniu, idant galėtumėte turėti santykius, kurie nebūtų paremti visais šiais „turėtų“.
Žinoma, yra dar daug daugiau, ką būtų galima pasakyti apie santykius, mes, Čohanai, galėtume pasakyti daug daugiau dalykų. Tačiau mes nusprendėme, kad duosime jums tam tikras ganėtinai paprastas praktines idėjas, kuriomis galėsite pradėti naudotis. Ir kaip sakėme, jums nereikia jausti pareigos panaudoti visas jas iš karto. Jūs pažvelgiate į jas ir pažiūrite, ar yra tarp jų viena, su kuria rezonuojate. Ir tuomet susikoncentruojate į tą idėją ir pasinaudojate ja geriausiai kaip sugebate. O tuomet, kai jaučiate, kad perėjote tam tikrą fazę, pažvelgiate į sekantį dalyką, ir šitaip kopiate aukštyn.
Jeigu norite, jūs, žinoma, galite tarti: „Paversiu tai savo prioritetu susikoncentruoti į savo santykius, tad paimsiu knygas iš asmeninio meistriškumo kurso, ir visas jas dar kartą perskaitysiu. Ir pažiūrėsiu, kaip tai, ką mokytojai sako, iš tiesų siejasi su mano santykiais ir mano požiūriu į santykius.“ Ir būsite nustebinti rezultatų, kuriuos galėsite pasiekti tai darydami, nes šiose knygose yra daug mokymų, kurie iš tiesų galioja visiems sąmonės lygmenims. Knygos turi specifinį tikslą, tačiau jose yra žymiai daugiau, nes mes niekada neapsiribojame tik viena specifine užduotimi, mes visada perduodame mokymų įvairovę, kurie toli peržengia specifinę užduotį, ir todėl gali padėti daugeliui skirtinguose sąmonės lygiuose esančių žmonių.
Tad dabar, mano mylimieji, daviau jums tai, ką norėjau duoti iš septintojo spindulio. Noriu išreikšti savo dėkingumą iš visų Čohanų ir visų kitų mokytojų, kurie čia kalbėjo, idant jūs, reikia tikėtis, pajaustumėte, kaip nepaprastai mes vertiname kiekvieną iš jūsų, dalyvavusį šiame vebinare, tuos, kurie, žinoma, klausėsi šio vebinaro. Ir todėl tikimės, kad jūs visi jausite, jog buvote pakylėtųjų mokytojų veiklos Žemėje dalimi. Ir tikimės, kad leisite sau pajausti džiaugsmą ir pilnatvę, buvus šios patirties dalimi. Tuo nenoriu pasakyti, kad šis patyrimas yra baigtas, kadangi Gautama Buda taip pat kalbės, tačiau norėjau išreikšti gilų Čohanų ir kitų mokytojų, kurie kalbėjo, dėkingumą.
Tad dabar, užsklendžiu jus kunkuliuojančioje džiaugsmingoje laisvės liepsnoje, kuri AŠ ESU.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com