Ne jėga paremti santykiai
Pakylėtoji Mokytoja Motina Marija per Kim Michaels, 2021 metų rugsėjo 4 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2021 Amerikos vebinare „Artėjant prie Aukso Amžiaus santykių“.
AŠ ESU Pakylėtoji Mokytoja Motina Marija.
Pamąstykite, mano mylimieji, apie tai, kad egzistuoja didelis skaičius mūsų taip vadinamų šiuolaikinių demokratijų. Šiose šalyse jums nėra leidžiama vairuoti automobilio, kol nesate išmokę eismo taisyklių, kol neturite teorinio pagrindo automobiliui vairuoti, ir kol nesate pakankamai praktikavęsi išlaikyti vairuotojo egzaminą. Tiktai po to galite gauti vairuotojo pažymėjimą ir įgyti teisę vairuoti automobilį. Tačiau tos pačios šalys nekelia jokių reikalavimų gimdyti ir auginti vaikus. Kiekvienas, kuris fiziškai tai geba, gali pagimdyti vaiką ir auginti tą vaiką be jokių išankstinių reikalavimų, kuriuos turėtų išpildyti. Ar tai yra logiška? Ar tai yra tvaru? Ar tai yra racionalus požiūris šiose labai racionaliose visuomenėse?
Kai mąstote apie santykius, praktiškai nėra kitų tokių santykių visuomenėje, kurie būtų svarbesni už santykius tarp tėvų ir vaikų. Praktiškai nėra kitų tokių santykių, kurie darytų didesnį poveikį žmonių asmeniniam gyvenimui, bet kartu ir visuomenei. Tai, kaip vaikai yra auginami, labai stipriai veikia kokie jie bus suaugę, ar jie galės funkcionuoti visuomenėje. Ir tai, kaip vystosi ta vaikystė, daro didelę įtaką tam, ar tėvams arba vaikams reikės pagalbos iš visuomenės, ar jie galės laikytis šio kažkiek įprastinio proceso, lankydami mokyklą, šviesdamiesi ir tapdami produktyviais individais.
Kodėl taip yra, kad visuomenės nepadarė daugiau ruošdamos žmones tapti tėvais? Žinau, kad daugelis visuomenių siūlo tam tikrus šviečiamuosius kursus, tačiau jie nėra privalomi. Kodėl taip yra? Ir čia jums reikia pripažinti tam tikrą dichotomiją, tam tikrą enigmą, egzistuojančią šiose visuomenėse. Paprastas faktas yra toks, kad šiuolaikinės demokratijos yra paremtos pagarba individualių žmonių teisėms. Ir būtent dėl to demokratijos, demokratinės vyriausybės tradiciškai rodė nenorą pernelyg kištis į žmonių asmeninį gyvenimą. Demokratija, demokratinė vyriausybė ir biurokratija tarsi sako, kad jų įtaka baigiasi prie žmonių individualių namų ir butų slenksčio, ir valdžia neturėtų (kaip bendra taisyklė) kištis į tai, kas vyksta žmonių privačiuose namuose. Žinoma, vis dar vyksta tam tikras kišimasis, ir vis dėlto, tokia yra bendra taisyklė. Tai sukūrė šį nenuoseklumą, kadangi pamatinė prielaida yra tokia, jog tai, kas vyksta žmonių privačiuose namuose yra privatu, ir todėl tai neveikia visuomenės.
Tačiau, žinoma, tai nėra tiesa. Tai, kas vyksta privačiuose namuose, ypač kai tai yra susiję su vaikų auginimu, gali net labai persiduoti visuomenei ir ją paveikti. Ką žmonės daro savo namuose, jeigu gyvena vieni, taip pat gali persiduoti visuomenei ir ją paveikti, jeigu jie turi priklausomybės problemų, jeigu pasineria į nusikalstamumą arba serga psichinėmis ligomis. Matote, kad dabartinėje situacijoje, kai dažnai nutinka taip, kad šeimos subyra, vieniši tėvai augina vaikus, žmonės piktnaudžiauja įvairiomis medžiagomis turėdami mažų vaikų, ir taip toliau, matote, kad tai yra auganti kaina visuomenei, kuri susiduria su šiomis problemomis ir siekia padėti šiems žmonėms.
Visuomenės yra verčiamos mąstyti, ką jos galėtų padaryti šioje situacijoje. Ką jos gali padaryti, tai gali iki minimumo sumažinti kainą žmonėms ir kainą visuomenei. Ir kaip visada, egzistuoja du keliai, du pagrindiniai keliai, kuriuos visuomenės gali pasirinkti. Pirmasis yra, kad galite tapti vis labiau ir labiau taisyklėmis varžoma visuomenė, kurdami įstatymus, kurie, pavyzdžiui, reikalautų iš žmonių atitikti tam tikrus reikalavimus, kad jie galėtų tapti tėvais. To, žinoma, daugelis visuomenių nenorės daryti, nes tai labai lengvai gali atvesti prie tam tikros diskriminacijos, kai tam tikroms visuomenės grupėms nebūtų leidžiama turėti vaikų. O tai, žinoma, prieštarautų demokratiniams idealams. Tad čia yra vienas scenarijus, kai visuomenės yra verčiamos leisti vis daugiau ir daugiau taisyklių, vis daugiau ir daugiau kištis į tai, kas vyksta privačiuose namuose.
Tačiau tam yra alternatyva, ir alternatyva yra padaryti tai, apie ką mes jau kalbėjome, – kelti sąmonę. Turite suvokti, kad visas progresas, kuris įvyko istorijoje, buvo atneštas keliant sąmonę, plečiant žinias, šviečiantis, kuomet žmonės galėjo daryti geresnius pasirinkimus, nes jie turėjo geresnį pagrindą sąmoningesniems pasirinkimams daryti, užuot darę nesąmoningus pasirinkimus. Mes, žinoma, norėtume matyti tai vykstant ir aukso amžiuje, kad visuomenės suvoktų, jog jos neturi troškimo ar teisės eiti į privačius namus ir versti žmones auklėti vaikus tam tikru būdu, ar atimti iš žmonių teisę turėti vaikų. Tačiau ką jos gali padaryti, tai gali neleisti problemoms atsirasti.
Kaip galite tai padaryti? Na, kaip jau sakėme, pripažįstate, kad žmonės yra psichologinės būtybės ir kad viskas, kas vyksta žmonių gyvenime, yra sąlygų jų psichikoje, pasekmė. Ir todėl, jeigu visuomenė nori pagerinti savo piliečių gyvenimo kokybę, ir jeigu visuomenė nori iki minimumo sumažinti socialinės gerovės programų kainą, tuomet ši visuomenė tiesiog privalo šviesti savo žmones apie jų psichologiją ir kaip spręsti psichologines problemas.
Tai turi tapti šių gerbūvio valstybių prioritetu tapti geros savijautos visuomenėmis, kuomet jos nuo ankstyviausio amžiaus siektų padėti vaikams geriau suvokti savo psichologiją, išmokti įvaldyti savo psichologijos pagrindus, reaguoti į situacijas konstruktyviu būdu, įveikti savo turimas traumas, ar jos būtų pripažįstamos visuomenės kaip ateinančios iš ankstesnių gyvenimų ar ne. Jos vis tiek gali padėti vaikams gydytis šias traumas, jos gali pasiūlyti tėvams ir vaikams psichologines konsultacijas, nes tai iš tiesų visuomenei kainuos mažiau, nei mėginti spręsti problemas, kurios jau tapo nevaldomomis. Visuomenei kainuotų daug mažiau užkirsti kelią daugeliui problemų, psichologinių problemų, nei mėginti susidoroti su jomis, kai jos jau yra įsigalėjusios.
Ir pokytis, kurio mes ieškome, yra, kad atsiras šis augantis suvokimas, jog visuomenės tiesiog negali daryti prielaidos, kad žmonės savaime suaugs ir taps produktyviais piliečiais. Jos negali daryti prielaidos, jog kadangi žmogus ar du žmonės yra biologiškai pajėgūs pagimdyti vaiką, jie taip pat yra psichologiškai pajėgūs išauginti tą vaiką. Vietoj to, jos turėtų pačiame ankstyviausiame amžiuje mėginti padėti žmonėms pasiekti didesnį vientisumą savo psichologijoje, savo psichikoje. Psichikos vientisumas – štai ką norėtume matyti tampant prioritetu labiausiai išsivysčiusiose šalyse.
Tai, žinoma, gali atvesti prie daugelio pokyčių ir, atvirai tariant, mes numatome, kad pirmiausia tai įvyks ne kaip vyriausybės remiama programa. Mes, vėlgi, matome, kaip kalbėjo Sen Žermenas, kad bus keliamas suvokimas apie būtinybę susiburti ir suformuoti bendruomenes, paremtas gilesniu ryšiu tarp žmonių. Iš pradžių atsiras žmonių grupės vėliausiame paauglystės etape ir dvidešimtmečiai, kurie mąstys apie tėvystę, tačiau jie supras, kad turi geriau tam pasiruošti. Jie galės susiburti drauge, galės sukurti privačias organizacijas, privačias bendruomenes žmonėms šviesti ir ruošti juos psichologiškai tapti tėvais. Jie taip pat galės sukurti grupes, kuriose sieks padėti vieni kitiems, nes pripažins, kad esant tokiems darbo arba studijų reikalavimams, porai nėra lengva auginti vaiką šiandieniniame pasaulyje. Ir jeigu poros galėtų apsijungti drauge ir įtraukti vyresnius žmones, tuomet jos galėtų sukurti bendruomenę, kurioje taptų daug lengviau auginti vaikus.
Tai gali atrodyti ganėtinai paprasti pokyčiai, tačiau iš tiesų jie gali tapti tikra revoliucija, atnešdami naują tėvystės suvokimą ir naujus santykius, pokytį santykiuose tarp tėvų ir vaikų. Iš pradžių jie, žinoma, pagrinde remsis pragmatizmu, tačiau tai gali atvesti prie nepalyginamai daugiau. Kuomet atsiras daug gilesnis suvokimas ir tradicija eiti gilyn į psichologiją. Ir tuomet šitai, šiek tiek labiau ilgalaikėje perspektyvoje, paskatins visuomenes sakyti: „Bet mes matome, kad žmonių grupės tai padarė, mes matome, kad jiems tai veikia. Ką mes, kaip visuomenė, galėtume padaryti, kad prisidėtume prie šio proceso?“ Ir štai tuomet jūs galite pradėti kurti programas, kurios būtų pradedamos taikyti jau darželyje, šviesdami žmones apie psichologiją, galite pradėti kurti programas, kurios siūlytų psichologinę pagalbą visiems apie tėvystę galvojantiems ir jau tėvais tapusiems žmonėms.
Galite suvokti, kad vaikas patiria didžiulius pokyčius paauglystės metais, ir reikalingas tam tikras tiek vaikų, tiek tėvų švietimas, kad jie galėtų tam pasiruošti ir tai įveikti. Tačiau paauglystės metais tėvams iš tiesų reikalinga pagalba iš išorės, kad galėtų susitvarkyti su vaikais, šios pagalbos jiems gali reikėti, kai vaikai yra labai maži, ir jos jiems reikia, kai jie tampa paaugliais. Jeigu jie yra pasiekę kažkokį psichologinį išgijimą ir suvokimą, jie gali patys susitvarkyti su pereinamuoju periodu, reikia tikėtis, padedant kitiems jų šeimos ar grupės nariams. Ir vis dėlto, visuomenė iš tiesų turėtų labiau padėti paauglystės metais, padėdama vaikams pereiti šį sudėtingą periodą.
Prie ko tai gali atvesti šiek tiek labiau ilgalaikėje perspektyvoje? Na, tai gali atvesti prie išardymo to, apie ką aš anksčiau kalbėjau. Aš kalbėjau apie šeimą, kuri yra tapusi vienetu (arba yra vienetas daugelyje visuomenių), skatinančiu pareigos jausmą, lojalumo jausmą, kuomet žmonės jaučia pareigą elgtis tam tikru būdu su savo šeimos nariais, arba dėl to, kad tai daryti jie buvo išauklėti savo šeimos narių. Ir tai turi būti išardyta. Ir yra viena sritis, kurioje tai turi būti išardyta tėvų ir vaikų santykiuose. Ir tai yra nuosavybės jausmas.
Šiandien, ypač šiose tradicinėse patriarchalinėse visuomenėse, egzistuoja jausmas, kad vaikai priklauso tėvams, o vaikai taip pat turi tam tikrą nuosavybės teisę į savo tėvus. Kitaip tariant, egzistuoja šis pareigos jausmas. Galite matyti, kad net ir šiuolaikinėse visuomenėse žmonės kalba apie „mano vaikai“, „mano tėvai“, tačiau iš tiesų, jeigu paimtume demokratinius individualios laisvės ir individualių žmonių teisių idealus, nė viena visuomenė neturi teisės savintis piliečių. Kaip vienas pilietis galėtų savintis kitą pilietį? Kaip tėvas gali savintis vaiką? Kaip vaikas gali savintis tėvą? Tai yra priešinga demokratiniams individualių žmonių teisių idealams. Kai visuomenės, kaip kai kurios šiuolaikinės demokratijos jau pradėjo tai daryti, pakils virš šio savininkiškumo jausmo, žmonėms pradės atsiverti nauji horizontai.
Jūs galite, kaip jau anksčiau kalbėjome, turėti jausmą, kuomet asmuo gali pagimdyti vaiką neketindamas jo auginti. Kiti žmonės gali auginti vaiką, jį arba įsivaikindami, arba kitais būdais. Taip pat gali būti šis jausmas, kad jūs iš tiesų neturite auginti savo vaiko nuo kūdikystės iki suaugusiojo amžiaus. Nesakau, kad tai bus visuotinis fenomenas. Tačiau matysite, šiandien, kai į tai žiūrite, kad yra situacijų, kuriose egzistuoja tokia intensyvi psichologinė dinamika tarp vieno iš tėvų arba abiejų tėvų ir vaiko, kad nei vaikas, nei tėvai neklesti toje situacijoje. Tiesą sakant, jų santykiai yra tokie nedarnūs, jog abi pusės nuo jų kenčia.
Na ir dabar, žinoma, kai kuriuos šiuos dalykus galima išspręsti, pasitelkiant psichologinę pagalbą. Tačiau kol visuomenė nepripažins reinkarnacijos ir nedės pastangų padėti vaikams (ar, tiesą sakant, ir tėvams) išsigydyti savo ankstesnių gyvenimų traumų, vis dar bus situacijų, kuriose karma, psichologija iš ankstesnių gyvenimų bus tokia intensyvi, kad tai iš tiesų bus žalinga visiems tame dalyvaujantiems žmonėms, įskaitant kitus brolius ir seseris, kurie gali susidurti su ta situacija. Tuo atveju, tai gali būti toks kaip ir saugumo mechanizmas, kad tėvai galėtų priimti sprendimą ir tarti: „Nejaučiame gebantys auginti šį vaiką. Ką visuomenė galėtų dėl mūsų padaryti?“ Ir tuomet tėvai galėtų atiduoti vaiką, nesulaukdami už tai pasmerkimo, su kuriuo susiduria šiandien daugumoje šalių. Taip pat gali ateiti momentas, kai vaikas galės pasiekti tašką, kai galės pasakyti konsultantui: „Daugiau nebenoriu gyventi su savo tėvais.“ Ir tuomet jam gali būti suteikta konsultacija arba vaikas gali būti perkeltas į kitą situaciją, bent jau laikinai.
Matysite, kad santykiams išyrant, taip pat gali iširti ir šis pareigos jausmas, šis jausmas, kad esate įkalinti santykiuose. Atvirai kalbant, daugelyje šiuolaikinių šalių egzistuoja tabu, kuomet būdami tėvais, ar net ir būdami tam tikrą amžių pasiekusiu vaiku, tiesiog privalote mėginti kapstytis į priekį, kad ir kokia būtų sunki situacija, nes jums nėra leidžiama sakyti: „Aš daugiau nebenoriu to daryti.“ Bet argi laisvoje demokratinėje visuomenėje neturėtumėte turėti šio pasirinkimo?
Nesakau, kad daugelis žmonių tuo pasinaudos. Aš tik sakau, kad jeigu galėsite atsikratyti šios traumos, šio spaudimo, kuomet žmonės jaučiasi įkalinti tėvų-vaikų santykiuose, tai iš tiesų gali palengvinti situaciją žmonėms, nes jie žinos, kad egzistuoja alternatyva, jie žinos, kad iš tiesų nėra įkalinti, ir tai gali padėti abiem pusėms pasiekti konstruktyvesnius santykius.
Mes jau anksčiau kalbėjome apie faktą, kad gali ateiti toks amžius, kai vaikai ir tėvai kartu su konsultantu susės ir aptars ateitį. Ir 12 metų amžiaus vaikai yra pakankamai subrendę tai daryti. Galite turėti situaciją, kurioje tėvai ir vaikas sudaro sutartį, apibrėžiančią, kaip nuo šiol turėtų vystytis jų santykiai. Jeigu vaikas lieka namuose, abi pusės sutinka su tam tikromis sąlygomis. Tačiau taip pat yra galimybė, abiem pusėms su tuo sutinkant, kad vaikas bent jau kuriam laikui paliks namus. Matote, įvyks taip, kad šis jėgos elementas, kuris kyla iš savinimosi jausmo, iš pareigos jausmo, bus išbrauktas iš tėvų-vaikų santykių.
Kaip Sen Žermenas sakė, technologija aukso amžiuje nebus paremta jėga, ir santykiai aukso amžiuje taip pat nebus paremti jėga. Na ir dabar, kai jau turėsite šiuos principus, nustatytus tėvų-vaikų santykiuose, jie, žinoma, taip pat veiks ir santykius tarp tėvų. Aukso amžiuje atsiras daug didesnis suvokimas žmonėse, prieš užmezgant santykius, kuriuose jie mąsto susilaukti vaikų; atsiras augantis suvokimas, požiūris, kad, visų pirma, turėti vaikų nėra pareiga. Nejausite, jog privalote turėti vaikų, vien dėl to, kad jūsų tėvai susilaukė jūsų, ir jie jums daro spaudimą, nes nori anūkų, arba visuomenė jums daro spaudimą susilaukti vaikų, kad būtų skatinamas visuomenės augimas, kurio reikalauja visuomenė. Pora turės galimybę apsitarti ir nuspręsti: mes neturėsime vaikų, ar bent jau, kol kas jų neturėsime iki vėlesnio gyvenimo tarpsnio, ir čia nebus jokios su tuo susijusios stigmos.
Tačiau taip pat nutiks taip, kad atsiras bendras gilesnis santykių suvokimas. Nutiks taip, kad žmonės santykius užmegs žymiai sąmoningesniu būdu, ir ką matote savo kartoje, ar savo tėvų kartoje, yra tai, kad žmonės kontaktą turėjo tik su nedideliu skaičiumi žmonių, pagrinde su vietine bendruomene. Tad vaikas auga, lanko mokyklą, susitinka tam tikrą skaičių panašaus amžiaus kitų vaikų savo klasėje ar kitoje aplinkoje, ir todėl turi labai ribotą pasirinkimą rasti partnerį.
Dažnai šie santykiai gali atrodyti atsitiktiniai, kad susitikote atsitiktinai ir pajautėte potraukį vienas kitam, ir užmezgėte santykius. Na ir dabar, realybėje, kai žinote apie reinkarnaciją, jie ne visada yra tokie jau atsitiktinai, jie dažnai būna karminiai santykiai, kuomet žmonės inkarnuojasi toje pačioje lokalioje vietoje dėl karminių priežasčių, ir todėl jie prisitraukia vienas prie kito dėl karminių priežasčių. Tačiau aukso amžiuje bus vis mažiau ir mažiau šių karminių santykių. Nes žmonėms dirbant su savo psichologija, jiems nebereikės būti tokiuose karminiuose santykiuose.
Nutiks taip, kad žmonės pradės labiau įsisąmoninti, jog jiems reikia geriau save pažinti, jiems reikia suvokti, kokių jie trokšta santykių, ir todėl, kokio žmogaus jie ieško santykiams užmegzti. Jie tuomet ieškos per internetą daug platesnėje bazėje, siekdami rasti tinkamesnį partnerį. Taip pat bus išvystyta daug priemonių suporuoti žmones, kad jie turėtų didesnį suderinamumą santykiuose. Jūs jau matote šias pažinčių svetaines, kurios taiko įvairius kriterijus, tačiau aukso amžiuje tai bus išplėsta, tai pasieks daug didesnę pažangą, ir žmonės turės daug geresnį pagrindą sutikti partnerį. Ir tai nebus paremta seksualiniu potraukiu ar karminiu potraukiu, nes santykių užmezgimo procesas bus daug labiau pasvertas. Pagrindinis klausimas iš tiesų nebus tai, ar mes esame seksualiai ar romantiškai patrauklūs vienas kitam, bet ar mes iš tiesų vienas kitą traukiame kaip partneriai, galintys pasiekti arba padėti vienas kitam pasiekti tikslus, kuriuos išsikėlėme santykiams, arba tikslus, kuriuos turime individualiai.
Tad čia matote, jog iš tam tikros perspektyvos, dalis misterijos, dalis romantikos bus išbraukta iš santykių. Santykiai bus žymiai panašesni į verslo santykius, nes bus paremti pragmatiškais kriterijais. Tai gali pasirodyti daug mažiau romantiška, tačiau jie bus žymiai harmoningesni, juose bus daug daugiau darnos. Ar vis dar egzistuos santuoka šiose šalyse aukso amžiuje? Na, vis dar galės egzistuoti tam tikra santuokos forma, tačiau dažniau bus sudaroma sutartis, kurią abu partneriai suformuos, jie ją kartu aptars ir pasirašys, nes tai padarę, jie pasieks didesnį pasišventimą.
Tradiciškai, aukštesnis santuokos tikslas yra paskatinti du partnerius pasišvęsti santykiams. Žinoma, tai buvo iškreipta, tad santuoka tapo pareiga, ypač kai atsiranda nėštumas, tad tai ne visada funkcionavo šiuo būdu. Žinoma, šiandien, su kitokiu požiūriu į skyrybas, to yra mažiau. Vietoj to įvyks taip, kad tai bus pakeista sąmoninga sutartimi, kurią sudarys partneriai, ir kaip jau anksčiau apie tai kalbėjome, daugelis žmonių sudarys tokią sutartį prieš nuspręsdami susilaukti vaikų, ir joje bus pasakyta, kad jie įsipareigoja gyventi kartu ir auginti vaikus, kol vaikai suaugs, ir tuomet jie galės iš naujo įvertinti savo santykių sutartį.
Iš tiesų, visa tai sukasi apie tai, kad žmonės sąmoningiau suvoktų, į ką jie leidžiasi užmegzdami santykius (meile paremtus santykius, tėvystės santykius), idant jie į juos neitų aklai, kad tai nebūtų nežinomybė, ar jie iš viso galės funkcionuoti savo santykiuose. Tai ne tik padarys stiprų pozityvų poveikį žmonėms, nes jie turės daug taikesnius ir harmoningesnius, bei konstruktyvesnius santykius; tačiau tai taip pat padarys didžiulį pozityvų poveikį visuomenei, nes nebematysite konfliktų, skyrybų, iširusių namų ir sužalotų vaikų, kuriuos matote šiandien.
Iš tiesų, galite sakyti, kad tuose santykiuose bus žymiai mažiau mistikos, žymiai mažiau romantikos. Tačiau galite grįžti į praeitį ir sakyti, jog buvo laikai, kai dauguma žmonių tikėjo, jog miškuose klajoja antgamtinės būtybės, ir tai kūrė tam tikrą mistiką. Žmonės nesuvokė bakterijų egzistavimo, tad jie nežinojo, kodėl suserga ir miršta, ir tai kėlė tam tikrą mistiką, tačiau ši mistika dingo, atsiradus žinioms, kurias žmonės turi šiandien. Tad taip, mistika dingo, tačiau taip pat dingo ir ligos bei prietarai, ir baimės, ir ar kas nors norėtų tai iškeisti ir grįžti į atgal į tuos laikus, kaip viskas tuomet buvo?
Matysite, kad, žinoma, bus tam tikras pasipriešinimas šiems pokyčiams, nes žmonės laikysis įsikibę šio romantikos jausmo. Tačiau iš kur iš tiesų ateina šis romantikos jausmas? Didelė dalis romantikos jausmo, kurį žmonės šiandien turi, iš dalies ateina iš reklamos industrijos. Kuomet žmonės yra programuojami ieškoti šių tobulų santykių, idant kompanijos galėtų jiems kažką parduoti. Tačiau jeigu atsektumėte, kur veda šie pėdsakai, pamatytumėte, kad tai, vėlgi, ateina iš puolusių būtybių. Puolusios būtybės sugebėjo sukurti visą šią kultūrą, kurioje egzistuoja šis ilgesys, šis tobulų romantiškų santykių troškimas. Puolusios būtybės, žinoma, padarė viską, ką galėjo, kad padarytų žmonėms šias psichologines žaizdas, dėl kurių jiems yra neįmanoma turėti tobulų romantiškų santykių.
Tad daugeliu atvejų, puolusios būtybės mėgino įstumti žmones į užburtą ratą, kuriame jie turi tam tikrą troškimą, tam tikrą tikslą, tačiau yra garantuota, kad tai negalės būti išpildyta. Iš dalies dėl to, kad tai jau nuo pat pradžių buvo nerealistiškas tikslas, o iš dalies dėl to, kad žmonės neturi priemonių iš tiesų tai įgyvendinti. Realybė yra tokia, kad ši tobulų romantiškų santykių svajonė yra visiškai nerealistiškas lūkestis, bent jau tokioje planetoje kaip Žemė, bet taip pat ir dėl to, kad žmonės neturi psichologinio vientisumo turėti tokius santykius. Matote, kad puolusios būtybės tiesiog tai daro, iš dalies siekdamos kurti chaosą, iš dalies siekdamos kontroliuoti žmones, iš dalies siekdamos pavogti jų energiją ir įstumti žmones į šias situacijas, kuriose jie paleistų negatyvią energiją, nes jaustųsi įstrigę arba būtų nuolatiniame konflikte.
Tad čia matote, kad didelė dalis įvaizdžių, kuriuos žmones turi susikūrę apie tobulus romantinius santykius, iš tiesų yra paremti mūsų taip vadinamu epiniu mąstymu. Ne ta prasme, kad yra kažkokie epiniai pokyčiai, kurie privalo įvykti visuomenėje. Bet tai tiesiog yra galvojimas, kad čia egzistuoja drama, kuri vystosi. Kitaip tariant, šio tobulo romantinio partnerio radimas daugeliui žmonių yra kaip didžiausia asmeninė drama. Ar jie rastų partnerį, ar nerastų partnerio, su kuriuo konfliktuotų, žmonės vis tiek jaučia savo gyvenime turintys dramą. Daugelis žmonių vis dar tebeturi poreikį turėti šią dramą.
Tam tikra prasme, galėtume sakyti, kad vienas šiuolaikinės visuomenės aspektas yra tai, apie ką mes anksčiau sakėme, kad daugelis žmonių įžengė į saviaktualizacijos poreikius, tačiau jie negavo jokios pagalbos save aktualizuoti. Jie iš tiesų neturi jokio tikslo savo gyvenimui, ir tai veda prie nuobodulio jausmo. Daug, daug žmonių labiau išsivysčiusiose pasaulio visuomenėse jaučia nuobodulį savo gyvenime. Jie ieško kažkokios dramos, kad ji tiesiog nukreiptų jų dėmesį kita kryptimi, atitrauktų jų dėmesį nuo kasdienio gyvenimo rutinos. Būtent dėl šios priežasties jūs matote žmones reaguojant, daugelį žmonių reaguojant Jungtinėse Valstijose į politinę situaciją. Jie susikuria šį epinį mąstymą, kad tam tikras asmuo turi būti prezidentu, nes kitaip šalis sugrius. Tai tiesiog yra drama; tai yra ne kas kita kaip drama.
Matote, vėlgi, asmeniniai santykiai, romantiniai santykiai, svajonė apie tobulą partnerį tėra drama, kuri vystosi. Jeigu pažvelgtumėte į populiarius filmus apie santykius, pamatytumėte, kaip juose visą laiką yra mėginama sukurti šį dramos jausmą aplink santykius. Visada yra kažkas, kas grasina dviem žmonėms, kurie mėgina būti kartu, grasina juos išskirti, ir jie turi įveikti šias aplinkybes, kol galiausiai galės vienas kitą turėti.
Daugeliui žmonių šiandien yra reikalinga ši drama, nes jie vis dar tebėra tame epinės sąmonės aspekte. Tam tikra prasme, galėtume sakyti, kas gi yra visas šis epinis mąstymas – tai tėra drama. Tai tik puolusios būtybės, kurios yra didžiausios dramos karalienės ir karaliai, kuriantys dramą ir traukiantys į ją kitus žmones. Įvyks taip, ir tai jau pradėjo vykti labiau išsivysčiusiose šalyse, kad kai kurie žmonės išauga iš šio dramos poreikio. Jie nori kažko kito, jie nori daugiau nei tai. Jie žiūri į šiuos santykius, kuriuos turėjo patys, jie žiūri į savo pažįstamų žmonių santykius ir mato, kiek daug yra nedarnių santykių.
Vis daugiau ir daugiau žmonių pradeda savęs klausti, ar santykiai tik tokie ir gali būti? Ar jie turi tokie būti? Gal yra ir kitokia santykių forma? Ar galime turėti harmoningesnius, konstruktyvesnius santykius? Ar galime turėti santykius, kuriuose nekovotume antagonistiniame mūšyje, nemėgintume vienas kito pažeminti sarkazmu ar ironija, bet iš tiesų vienas kitą palaikytume, nes būtume nusprendę, kad norime gauti viską, kas yra geriausia iš savo santykių, priimdami vienas kitą, palaikydami vienas kitą ir padėdami vienas kitam augti.
Ir tai gali įvykti, kai žmonės įgyja gebėjimą tvarkytis su savo psichologija, jie gali padaryti šį pasirinkimą ir tarti: „Kam reikalingos dramos, kam reikalinga romantika, aš noriu santykių, kurie iš tiesų veiktų, ir todėl nepaliksiu to savieigai. Darysiu viską, ką galiu, kad rasčiau partnerį, kuris derės su mano požiūriu į santykius.“ Tuo remdamiesi, galite nuspręsti, kad turėtumėte pirkti akcijas pažangesnėse pažinčių užmezgimo kompanijose. O jei rimtai, yra akivaizdu, kad egzistuoja milžiniškas potencialas aukso amžiuje padėti žmonėms rasti partnerį, padėti žmonėms labiau įsisąmoninti santykius. Egzistuoja milžiniškas potencialas knygoms, seminarams, kursams. Gali būti sudaryta ištisa konsultavimo programa, kuomet dabar jūs turite verslo konsultantus, bet taip pat galėtumėte turėti labiau paplitusius santykių konsultantus, kurie tai darytų iš noro padėti žmonėms surasti su jais derančius partnerius, nes jie būtų labiau įsisąmoninę, ko iš tiesų nori iš santykių.
Jeigu pažvelgtumėte į praeitį, į ankstesnes kartas, pamatytumėte, kad žmonės neturėjo labai sąmoningo suvokimo apie tai, ko jie nori iš santykių. Jie buvo auginami su tam tikru požiūriu į santykius. Jie jautė, kad turėtų užmegzti santykius, turėtų susilaukti vaikų, turėtų turėti namus, bet kaip tiksliai visa tai turėtų vykti ir kaip tai turėtų būti kuriama, jie menkai tenutuokė. Žinoma, aukso amžius pakels žmonių suvokimą, jie sugebės apibrėžti, kokių nori santykių, jie taip pat apibrėš ir atras visiškai naujus santykius, kurių šiandien netgi nematote, kadangi žmonės negali jų įsivaizduoti, remdamiesi tuo, su kuo jie buvo auginami. Egzistuoja milžiniškas, milžiniškas potencialas aukso amžiuje eksperimentuoti su naujų rūšių santykiais, su sąmoningesniais santykiais, padedant žmonėms atrasti tokius santykius ir pakelti savo suvokimą apie tai, ko jie iš tiesų nori.
Ir šitai, bent kai kurie iš jūsų, esate įsirašę į savo dangiškąjį planą – būti šios tendencijos dalimi, padedant atnešti tokius santykius. Tai nereiškia, kad turėtumėte tai daryti reklamuodami pakylėtųjų mokytojų mokymus. Jūs tiesiog paimate mūsų idėjas ir išreiškiate jas universaliu būdu, ir atrasite, kad žmonės į tai sureaguos. Bus žmonių, kurie bus pasiruošę šioms idėjoms, ir jūs iš tiesų atrasite, jeigu tai yra jūsų dangiškojo plano dalis, kad tai jums yra didelę pilnatvę teikiantis darbas.
Tad dabar, daviau jums tai, ką kol kas norėjau jums duoti. Ir, vėlgi, mano dėkingumas už jūsų dėmesį, už jūsų pasiryžimą dalyvauti santykiuose, kurie yra šios konferencijos dalis. Nors mes ją surengėme per internetą, jūs vis tiek, visi jūs, kurie dalyvaujate šioje konferencijoje, jūs užmezgate santykius, sukuriate per šias tris dienas bendruomenę, ir tai yra labai reali bendruomenė, egzistuojanti sąmonėje emocinėje, mentalinėje ir identiteto karalijose, nors ir negalėtume sakyti, kad tai yra labai fizinis ryšys. Tačiau, tam tikra prasme, jis yra fizinis, nes jūs esate fiziškai susiję.
Mano mylimieji, dėkoju jums už jūsų pasiryžimą dalyvauti šiuose santykiuose. Šios bendruomenės kūrime, pakylėtųjų mokytojų aukštai, ir jūsų čia žemai, ir jūsų taip pat susisiejančių horizontaliai, ir šitaip jūs turite vertikalią aštuoniukę ir horizontalią aštuoniukę, ir turite tą energijos tekėjimą iš mūsų į jus, ir iš savęs į vienas kitą, ir iš jūsų į kolektyvinę sąmonę, ir todėl visuma yra keliama aukštyn šiame procese. Tad būkite užsklęsti Dangiškosios Motinos Žemei dėkingume.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com