Ryšių su savo šeimos nariais nutraukimas
Pakylėtoji Mokytoja Motina Marija per Kim Michaels, 2021 metų rugsėjo 4 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2021 Amerikos vebinare „Artėjant prie Aukso Amžiaus santykių“.
AŠ ESU Pakylėtoji Mokytoja Motina Marija.
Šiame perdavime norėčiau su jumis pakalbėti apie šeimą. Tai yra derama, ne tik dėl to, kad esu Dangiškosios Motinos atstovė Žemei, bet ir dėl to, kad daugelis krikščionių mane, žinoma, laiko Jėzaus motina, ir todėl jie mane laiko šventosios šeimos dalimi, kurią jie garbina, nors paprastai tai daro labai nerealistiškais ir stabmeldiškais būdais. Ir vis dėlto, nusprendžiau prisiimti šią užduotį pasidalinti su jumis keliais pastebėjimais apie šeimas ir kokią jos patirs transformaciją, mums pereinant į aukso amžių.
Šis pasiuntinys prieš keliolika metų gyveno Jutos valstijoje Jungtinėse Valstijose. Daugelis jūsų tikriausiai žinote, kad tai yra mormonų bažnyčios būstinė ir didžioji dalis populiacijos toje valstijoje yra mormonai. Šiam pasiuntiniui vienas jo draugas pasakė, kad ženklas, iš kurio galite atskirti, jog įėjote į mormonų namus, yra, kad svetainėje rasite nedidelį įrėmintą paveikslėlį su išsiuvinėta fraze: „Šeima yra amžinai“. Tai jums, iš esmės, parodo, kaip mormonai su šeimos koncepcija nuėjo į vieną kraštutinumą. Jie tiki, kad po šio gyvenimo pakils į aukštesnę karaliją. Jie nenaudoja žodžio „pakils“, ir vis dėlto, jie gyvens aukštesnėje karalijoje kartu su savo dabartinės šeimos nariais, ir jie gyvens su šia šeima visą amžinybę.
Na ir dabar, suprantu, kad dauguma jūsų, kurie esate dvasingi žmonės, pakylėtųjų mokytojų mokiniai, pažvelgsite į savo dabartinę šeimą ir pagalvosite: „Jokiu būdu nenorėčiau gyventi su šiais žmonėmis amžinai.“ Kodėl taip yra, kad yra žmonių pasaulyje, ne tik mormonai, bet daug ir kitų žmonių, kurie tiki, jog jų šeimos nariai yra patys svarbiausi žmonės jų gyvenime, ir jie nori, ar bent jau jaučia pareigą leisti su jais laiką, net ir palikę Žemės planetą, net ir palikę savo dabartinį gyvenimą? Kodėl taip yra, kad matote šiame kraštutinume žmones, kurie nori leisti laiką su savo šeimomis, o tuomet kitame kraštutinume yra daug žmonių, ypač dvasingų žmonių, kurie nenori praleisti daugiau laiko nei yra būtina su savo šeima, nes nejaučia, kad turėtų kažką bendro su savo šeima, ypač kai kalbama apie dvasinį augimą?
Taip, žinoma, yra dėl to, kad kai pažvelgiate į Žemės planetą, matote, kaip mes tiek daug kartų sakėme, jog egzistuoja daug skirtingų sąmonės lygmenų. Jeigu pažvelgtumėte į Maslow poreikių piramidę, pamatytumėte, kad žemiausiuose piramidės lygmenyse, kuriuose žmonės turi fiziologinius ir saugumo poreikius, jie, kai žiūrite į tai tradiciškai, būdavo labai tampriai susiję su šeima. Šeimos nariai mėgino palaikyti vienas kitą, siekdami fiziškai išgyventi, jie mėgino apsaugoti vienas kitą. O tuomet, kai pereinate į sekantį poreikių lygmenį, į meilės ir priklausymo poreikių lygmenį, dauguma žmonių bent jau mėgino patenkinti šiuos poreikius šeimoje.
Jūs taip pat galite pažvelgti į daugelį visuomenių, pradedant nuo seniausių jums žinomos istorijos laikų, ir pamatysite, kad daugelyje visuomenių fundamentaliausias visuomenės vienetas buvo šeima. Tai vis dar galioja daugeliui visuomenių pasaulyje, bent jau tose visuomenėse, kuriose vyrauja monoteistinės patriarchalinės religijos. Jų šeimos centre buvo tėvas. Ir nors praktikoje būtent moterys laikė šeimą kartu, jos iš tiesų nebuvo laikomos itin svarbiomis, nes svarbesnis buvo tėvas. Tačiau iš tiesų pasaulyje esama ir matriarchalinės kultūros pavyzdžių, pavyzdžiui, kai kuriose Amerikos indėnų gentyse motina buvo pati svarbiausia arba centrinė šeimos figūra. Tad iš tiesų gali būti šeimų, kurių centre yra tėvas; gali būti šeimų, kurių centre yra motina, ir bet kuriu atveju šeima tuomet gali būti bazinis visuomenės vienetas.
Na ir dabar, jeigu dar kartą pažvelgtume į Maslow poreikių piramidę, kai pakylame į šiuos aukštesnius poreikius, pasiekiame pripažinimo poreikį. Ir nors kai kurie žmonės gali pasiekti šio poreikio patenkinimą savo šeimoje, dauguma žmonių turi poreikį peržengti šeimos vieneto ribas ir siekti kažkokio pripažinimo iš platesnės visuomenės. Žinoma, kai pasiekiame aukščiausius poreikius, kaip juos aprašė Maslow, saviaktualizacijos poreikius, na, daugumai žmonių, turinčių šį poreikį, sąmoningai suvokiančių šį poreikį ir siekiančių šio poreikio išpildymo, sunkiai sekasi atrasti jiems reikalingą palaikymą šeimoje, kad galėtų iš tiesų save aktualizuoti. Dauguma žmonių, tarp kurių esate ir jūs, kurie pakilo į šį saviaktualizacijos poreikių lygmenį, rado labai menką paramą savo šeimoje savo asmeniniam ar dvasiniam augimui. Tam, žinoma, egzistuoja įvairios priežastys, ir apie kai kurias iš jų pakalbėsiu.
Tačiau pirmiausia pažvelkime, kodėl šeimos buvo tokios svarbios daugelyje kultūrų. Tam yra grynai praktinių priežasčių. Visų pirma, yra faktas, kad žmonių kūnams užtrunka daug laiko pasiekti pilnametystę. Vaikams užtrunka daug laiko tapti savarankiškais, ypač šiose medžiotojų-rinkėjų kultūrose, ar net ir žemdirbių kultūrose. Penkiamečiui paprasčiausiai būtų neįmanoma išeiti į laukus ir imti arti bei sodinti javus. Jis yra priklausomas nuo savo tėvų dėl savo fizinio išgyvenimo, ir paprastai liks nuo jų priklausomas iki vėliausios paauglystės, galbūt net ir po jos. Tam egzistuoja tam tikros visiškai praktinės priežastys. Taip pat egzistuoja ir kitos priežastys, ta prasme, kad kai kurios šios labiau organizuotos centralizuotos visuomenės šeimą laikė labai patogiu vienetu, galinčiu nukelti atsakomybę nuo valstybės pečių.
Pavyzdžiui, galite matyti komunistinėse visuomenėse, kad nors valstybė tariamai buvo visų svarbiausia, jie vis tiek pasikliovė šeima, kad ši augintų savo vaikus ir padėtų jiems išgyventi, idant jie tuomet galėtų pradėti lankyti mokyklą, kurioje juos būtų galima indoktrinuoti komunistine ideologija. Daugelis valstybių norėjo, kad šeimos išpildytų tam tikrus vaidmenis, kuriomis valstybė nenorėjo būti apkrauta, pavyzdžiui, kad jos prižiūrėtų vaikus arba pasirūpintų baziniu vaikų auklėjimu. Tačiau jeigu peržengtume šiuos išorinius praktinius dalykus, kurie yra pripažįstami plačiajame pasaulyje, galite paimti mūsų dvasinius mokymus ir pažvelgti į faktą, kad puolusios būtybės mėgino paveikti kiekvieną gyvenimo planetoje aspektą. Ir ką puolusios būtybės nori pasiekti šeimose? Kaip jos jas paveikė, kaip jos mėgino paveikti žmonių požiūrį į šeimą ir į tai, kaip funkcionuoja šeimos?
Na, kaip sakėme, puolusios būtybės jau labai seniai nusprendė padaryti vyrus dominuojančia lytimi planetoje. Jos tai padarė, kadangi vyrai yra labiau pažeidžiami epinio mąstymo. Ir todėl juos galima lengviau patraukti eiti į karą. Jos taip pat tai padarė dar ir dėl to, kadangi iš biologinės perspektyvos, moterys gimdo vaikus, moterys augina vaikus, ir todėl yra praktiškiau, kad moterys liktų su vaikais, idant vyrai būtų laisvi vykti į karą, o moterys ir vaikai vis dar galėtų išgyventi. Tad tokiu pagrindu puolusios būtybės suprojektavo šį šeimos įvaizdį, kurioje tėvas yra ne tik šeimos galva, bet kartu jis yra tarsi šeimininkas, o moteris ir vaikai yra jo vergai. Jie ne tik privalo paklusti tėvui, bet jeigu jis nusprendžia vykti į karą arba vykti į kryžiaus žygį, jie tiesiog turi tai priimti, turi tai iškęsti, ir turi suktis geriausiai kaip sugeba, kad galėtų išgyventi jam išvykus. Ir todėl jis buvo laisvas daryti tai, ką jam daryti liepė visuomenės vadai, kurie, daugumoje atvejų, buvo puolusios būtybės.
Tačiau, žinoma, čia taip pat yra ir tam tikra subtilesnė motyvacija, kurią puolusios būtybės turi, norėdamos sukurti šiuos labai tampriai susietus šeimos vienetus. Ką jūs matote daugelyje šeimų, bent jau tam tikrose visuomenėse? Jūs tiek daug to nebematote labiau išsivysčiusiose pasaulio šalyse, tačiau pažvelkite į daugelį mažiau išsivysčiusių šalių, pavyzdžiui, Vidurio Rytuose. Ir ką jūs matote? Na, jūs matote, kad šeima iš tiesų yra įsupta į pareigos aurą, į pareigos dvasią. Žmonės jaučia pareigą vieni kitiems. Jie jaučia privalantys būti ištikimi savo šeimos nariams ar netgi savo šeimai kaip kažkokiam abstrakčiam vienetui. Jūs ne tik neturėtumėte kvestionuoti tėvo, kaip šeimos galvos, bet turėtumėte jausti ištikimybę savo tėvams, savo broliams ir seserims, savo vaikams, ir tai privalo tęstis visą jūsų gyvenimą.
Vėlgi, daugeliu atvejų tam egzistuoja praktinė priežastis, kuri yra, kad jeigu grįžtumėte į mažiau išsivysčiusias visuomenes, arba jeigu nueitumėte į mažiau išsivysčiusias visuomenes šiandien, pamatytumėte, kad valstybė nenori prisiimti naštos ir rūpintis senesnių žmonių išgyvenimu. Todėl turėjo būti sukurta ši pareigos dvasia, ši pareigos nuostata, idant vaikai jaustų pareigą rūpintis savo tėvais tol, kol jie bus gyvi. Kai tėvai pasidaro pernelyg seni, kad galėtų patys savimi pasirūpinti, vaikai privalo prisiimti šią naštą, idant visuomenei, valstybei nereikėtų tuo rūpintis. Tai yra praktinis aspektas. Tačiau kita monetos pusė, gilesnis aspektas, yra tai, kad puolusios būtybės norėjo sukurti šį šeimos vienetą kaip pagrindą lojalumui, pareigai.
Tam egzistuoja dvi pagrindinės priežastys: pirmoji yra tai, kad yra puolusių būtybių įsikūnijime, ir puolusios būtybės įsikūnijime ne visada būna aukščiausiais ir galingiausiais visuomenės lyderiais. Joms iš tiesų kartais tenka įsikūnyti paprastose šeimose. Ir puolusios būtybės visada turi vieną norą – gauti energiją iš jas supančių žmonių. Kai yra sukurta ši pareigos dvasia šeimoje, įsikūnijime esanti puolusi būtybė tuomet gali išnaudoti savo šeimos narius ir gauti iš jų energiją, naudodamasi jų lojalumo jausmu. Kad ir ką puolusi būtybė bedarytų, jos šeimos nariai turi pareigą jį arba ją palaikyti, idant ji toliau galėtų gauti jų energiją, kuri jai galbūt netgi leistų išgyventi, galbūt netgi leistų išgyventi nedirbant, ir taip toliau. Tai yra viena priežastis, kodėl puolusios būtybės to nori, galėtume tai pavadinti labiau asmenine priežastimi.
Taip pat egzistuoja ir neasmeninė priežastis, kadangi puolusios būtybės, žinoma, dažnai būna visuomenės lyderiais. Ko puolusios būtybės nori iš visuomenės populiacijos, kuriai vadovauja? Jos nori ištikimybės. Jos nori, kad visi žmonės jaustų pareigą lyderiams, ar tai būtų karalius ar imperatorius, ar jaustų pareigą valstybei, kuriai vadovauja puolusios būtybės. Galite pažvelgti į daugelį šių kultūrų, kurios turėjo labai stiprią centralizuotą valdžios struktūrą, diktatorišką valdžios struktūrą, Romos imperija, Sovietų Sąjunga, senovės Kinija, ir pamatysite, kad žmonės buvo užprogramuoti, jiems nuo vaikystės buvo diegiama ir jiems buvo plaunamos smegenys jausti pareigą valstybei, visuomenei. Tačiau šis programavimas prasidėjo šeimoje nuo gimimo. Šeima tapo pamatiniu vienetu šiam pareigos jausmui, kuris prasidėjo nuo pareigos jausmo šeimos nariams, bet tuomet palaipsniui buvo išplėstas, kol pareigos jausmas buvo išplėstas iki visuomenės, iki valstybės.
Štai ko puolusios būtybės nori iš šeimų. Na ir dabar, žinoma, jūs jau galite matyti, kad kai kuriose labiau išsivysčiusiose pasaulio šalyse tai pradėjo keistis. Yra daug žmonių, kurie pažvelgia į kai kurias šias šiuolaikines visuomenes ir skelbia šeimos vieneto subyrėjimą. Jie pranašauja, kad tai atves prie šių visuomenių griūties. Tačiau, žinoma, taip yra dėl to, kad jie neatsižvelgia į augimą, kuris įvyks. Pamatysite visuomenes, kuriose žmonės nejaus pareigos savo šeimos nariams. Pamatysite visuomenes, kuriose egzistuos socialinės gerovės sistema arba socialinio saugumo tinklas, kuomet vyresnio amžiaus žmonės gaus pensiją iš valstybės, tai reiškia, kad jie galės gyventi nepriklausomai nuo savo vaikų, o vaikai nebus įpareigoti jais rūpintis. Tačiau pareigos taip pat nejaus ir vyresni žmonės, jie nesijaus esantys našta savo vaikams. Tam tikra prasme, abi pusės bus išlaisvintos gyventi labiau sau pakankamą, savarankišką gyvenimo būdą.
Jūs taip pat, žinoma, matote, labiau išsivysčiusias šalis, kurios turi valstybinę sveikatos apsaugos sistemą, ir todėl vyresnių žmonių sveikata jose nekelia problemos nei jiems, nei jų vaikams. Ir dėka to matote, kad egzistuoja mažesnis pareigos jausmas šeimai. Taip pat matote, kad egzistuoja mažesnis pareigos jausmas valstybei, lyginant su labiau diktatoriškomis šalimis. Tai nereiškia, kad žmonės nesijaučia bendruomenės dalimi. Paprastai matote, kad daugelyje labiau išsivysčiusių šalių žmonės nejaučia tokios ištikimybės valstybei, kaip ją jaučia žmonės diktatoriškoje visuomenėje. Žmonės laisvoje demokratijoje jaučia didesnę laisvę pasirinkti savo gyvenimo būdą. Jie nejaučia pareigos valstybei eiti į karą, ar stoti į kažkokią visuomeninę tarnybą, kurioje privalėtų vykdyti valdžios diktatus, kadangi jų valdžia nėra diktatoriška. Ir vis dėlto, vis tiek matote, kad daugelis šių žmonių yra pasiruošę dirbti didžiąją savo suaugusio gyvenimo dalį, mokėdami galėtinai didelį procentą nuo savo pajamų mokesčiams. Ir dalis šių pajamų, žinoma, nueina remti jų pačių tėvus ir vyresnius šeimos narius, kurie turi sveikatos apsaugą ir pensijas, kurių kitu atveju negalėtų turėti, nes iš kur gi valstybė gautų pinigų, jeigu dirbanti populiacija nemokėtų mokesčių?
Na ir dabar, matote, kad daugelyje šių šiuolaikinių šalių tam nėra jokio pasipriešinimo ar maištavimo prieš tai. Kodėl taip yra? Kodėl taip yra, kad daugelis šių žmonių yra pasiruošę prisiimti ant savęs šią didelę mokesčių naštą, kad galėtų įgyti laisvę, kurios jie neturėtų, jeigu jiems reikėtų rūpintis savo tėvais ar seneliais, ir todėl jiems nereikia jaustis įsipareigojusiais? Na, žinoma, taip yra dėl to, kadangi šiuolaikinėse demokratijose, bent jau daugumoje jų, matote šį augantį mūsų taip pavadinto pamatinio žmogiškumo jausmą. Pamatinis žmogiškumas yra tai, kas ateina iš vidaus. Tai tik ir tegali ateiti iš vidaus. Tai nėra kažkas, kas galėtų būti primesta.
Galite pažvelgti į tam tikras visuomenes, tokias kaip komunizmas, kuriose visa ši komunistinės ideologijos idėja buvo sukurti šį idealios bendruomenės jausmą, kurioje visi darytų ką gali, ir tuo pat metu gamintų arba vartotų tai, ko jiems reikia. Ir egzistavo šios nuostabios visuomenės svajonė, šios puikios bendruomenės, kurioje viskas klostytųsi pačiu geriausiu būdu. Tačiau praktikoje to nebuvo įmanoma įgyvendinti. Ir vis dėlto, nors egzistavo tam tikras solidarumas tarp žmonių, jis egzistavo kaip reakcija į valstybės vykdomą priespaudą. Valstybė, kai suvokė, jog ši puiki bendruomenė neįvyks spontaniškai, mėgino tai pasiekti jėga. Jie mėgino jėga sukurti lojalumą, kaip tai darė daugelis kitų diktatoriškų valstybių. Ir jūs galite jėga priversti kažką tam tikru būdu išoriškai elgtis, jūs netgi galite indoktrinuoti kai kuriuos žmones. Tačiau egzistuoja tam tikras bendruomeniškumo jausmas, tam tikras pamatinio žmogiškumo jausmas, kurio neįmanoma pasiekti per prievartą. Jis tegali ateiti iš vidaus.
Na ir dabar, žinau, kad galite tam paprieštarauti. Ir galite sakyti, kad daugelis krikščioniškų šalių, daugelis krikščioniškų bendruomenių, daugelis krikščioniškų bažnyčių turi šį bendruomeniškumo jausmą, kuomet jie padeda vieni kitiems savo taip vadinamoje Kristaus Dvasioje. Tačiau jeigu grįžtumėte prie Jėzaus mokymų, ir aš buvau įsikūnijime tuo laiku, mačiau bendruomenę, kurią Jėzus mėgino sukurti iki savo nukryžiavimo, ir tą bendruomenę, kuri atsirado tarp jo pasekėjų po nukryžiavimo. Jėzus mėgino sukurti šį spontanišką pamatinio žmogiškumo augimą iš vidaus, nes žmonėms keliant savo sąmonę, jie užmegzdavo ryšį su savo pačių šerdiniu žmogiškumu ir suvokdavo, pradėdavo matyti tai vienas kitame. Ir būtent taip galite įkūnyti tą žmogiškumo jausmą, kuris nebūtų primestas per prievartą.
Na ir dabar, iš tiesų yra krikščionių grupių, kuriose žmonės susiderino, net ir per tuos iškreiptus Kristaus mokymus, kurie jiems buvo duoti evangelijose, jie vis tiek sugebėjo susiderinti su tuo pamatiniu žmogiškumu, bent jau tam tikru laipsniu, ir jie turi tam tikrą bendruomeniškumo jausmą. Tačiau taip pat yra daug krikščionių grupių, kuriose jie demonstruoja šį išorinį elgesį, tačiau jis yra išgaunamas prievarta, kadangi krikščionybė tapo dar viena religija, kaip aiškiai tai matote katalikų bažnyčioje ir daugelyje fundamentalistų bažnyčių, kurios programuoja žmones jausti pareigą bažnyčiai, tikėjimui. Kaip ir mormonai, nuo kurių pradėjau savo kalbą, yra tik vienas iš šių pavyzdžių, kai žmonės jaučia didelį pareigos jausmą bažnyčiai, šeimai. Tačiau jie taip pat, daugelis jų, turi tikrą pamatinio žmogiškumo įsisąmoninimą, ir daugelis kitų krikščionių grupių turi tą patį. Tad egzistuoja šis mišinys, kuomet yra šis išorinis pareigos jausmas, tačiau daugelis žmonių taip pat turi tą vidinį pamatinio žmogiškumo jausmą, ir todėl jie turi tam tikrą bendruomenę.
Tačiau aš noriu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad daugelis labiau išsivysčiusių šalių yra pakilusios virš šio pareigos jausmo, žmonės nejaučia pareigos valstybei. Ir daugelyje šių šalių žmonės taip pat nejaučia pareigos ir bažnyčiai. Vietoj to įvyko taip, jog kadangi šios šalys yra paremtos demokratiniais idealais, kurie garantuoja individualią laisvę, įvyko šis spontaniškas pamatinio žmogiškumo jausmo augimas. Daugelis žmonių turi šį jausmą, ne pareigą bendruomenei, bet jausmą, kad jie kažkam priklauso, ir jie turi suvokimą, kad viskas veiks tik tuomet, jeigu visi įneš savo indėlį. Nesakau, kad dauguma žmonių turi kažkokį pažangų supratimą apie tai, tačiau jie, per daugelį gyvenimų, įsisąmonino tai, nebūtinai turėdami komunistinį ar krikščionišką idealą, jie tiesiog tuo gyvena. Ne iš kažkokio ideologinio mąstymo, bet tiesiog dėl to, kad per daugelį gyvenimų jie įsisąmonino šį pamatinį žmogiškumą. Jie atpažįsta jį kituose žmonėse, kadangi atpažįsta jį savyje.
Kai kuriose šiose šalyse jūs matote prasidedančią tendenciją, kuomet šis tradicinis požiūris į šeimą buvo išardytas ir pakeistas kitokiu požiūriu. Na ir dabar, galite pažvelgti į faktą, kad skyrybų skaičius yra daug didesnis kai kuriose šiose šiuolaikinėse šalyse nei kai kuriose kitose šalyse, pavyzdžiui, Vidurio Rytuose, kur egzistuoja daug griežtesnis religinis gyvenimo būdas. Kai kurie žmonės žiūri į tai labai negatyviai ir mano, jog tai yra negatyvi tendencija. Tačiau gilesnė realybė iš dvasinės perspektyvos yra tokia, kad nors čia iš tiesų yra negatyvių aspektų ir negatyvių tai sukeliančių priežasčių, dvasinė priežastis tam yra tokia, kad žmonių individualus augimas buvo akceleruotas. Kaip jau anksčiau sakėme, daugelyje šiuolaikinių demokratijų didelė populiacijos dalis pakilo iki saviaktualizacijos poreikių. Augimas jiems yra visų svarbiausias.
Na ir dabar, žemesniuose lygmenyse, ypač žemiausiuose fiziologinio, saugumo, meilės ir priklausymo poreikių lygmenyse, saugumas nėra svarbus šiems žmonėms, jiems yra svarbus stabilumas. Štai kodėl jie nori tvaraus šeimos vieneto. Štai kodėl jie nori šio saugumo, ir būtent dėl to jie yra pasiruošę ištverti, netgi laikydami tai pozityviu dalyku – šį pareigos jausmą šeimai. Kai pakylate į saviaktualizacijos poreikių lygmenį, svarbiausias poreikis jūsų gyvenime nebėra saugumas ar stabilumas. Tai yra augimas. Ir nors žmonės nebūtinai tai suvokia, jie iš tiesų ieško augimo savo santykiuose. Ir kai santykiai nesuteikia augimo, jie šiuos santykius nutraukia. Ir jie ieško to augimo, kad ir kaip jį įsivaizduotų, naujuose santykiuose. Kai kuriems žmonėms gali tekti pereiti keletą santykių, tačiau daug, daug žmonių iš tiesų pasiekė tašką, kuriame suvokė, kad nors jie gali pakeisti savo partnerį, egzistuoja tam tikra dinamika, kuri nesikeičia. Ir kai kurie žmonės pradėjo suprasti, jog taip yra dėl to, kad jie patys nepasikeitė. Jų psichologijoje yra kažkas, kas nepasikeitė. Ir kai jie pasiekia šį suvokimą ir pradeda tirti savo psichologiją, tirti savo šablonus, jie tuomet gali transcenduoti tam tikrą šabloną. Ir dabar jie gali atrasti ilgiau trunkančius santykius, kadangi atrado naują požiūrį į savo santykius.
Ir čia iš tiesų vyksta taip, kad daugelis šių žmonių, kurie patiria vieną arba keletą skyrybų, iš tiesų padeda išardyti senąjį, varžantį, pareiga paremtą šeimos šabloną ir atverti kelią naujam požiūriui į šeimas, naujam šeimos supratimui. Pavyzdžiui, galite matyti, kad prieš vieną ar dvi kartas žmonės labai retai išsiskirdavo. Šie žmonės pareigos jausmą jautė tik savo biologiniams vaikams. Dauguma žmonių nenorėjo turėti nieko bendro ir jau tikrai nejautė jokios atsakomybės už vaikus, kurie nebuvo jų pačių biologiniai vaikai.
Šiandien jūs matote daug žmonių, kurie ne tik kad turi biologinius vaikus, bet jie netgi gali turėti biologinius vaikus su daugiau nei vienu partneriu. Tačiau jie taip pat turi artimą ryšį su vaikais iš savo dabartinio partnerio buvusių santykių. Daugelis žmonių šiandien kontaktuoja su didesniu vaikų skaičiumi nei vien jų pačių biologiniai vaikai. O kadangi kai kurie šie vaikai nėra jų biologiniai vaikai, nors jie iš tiesų gali kartu su jais gyventi, atsiranda būtinybė šiems žmonėms atrasti naują būdą bendrauti su vaikais. Jie taip pat dažnai atranda naują būdą bendrauti su savo partneriais. Ir jūs, žinoma, galite matyti daugelyje šiuolaikinių demokratijų, kad tradiciniai vyrų ir moterų vaidmenys buvo išardyti, todėl vyras nebėra namų galva, nes vyras ir moteris yra lygūs partneriai priiminėjant sprendimus. Moterys dažnai yra įgijusios išsilavinimą, jos dažnai turi karjerą, ir todėl jų vyras privalo dalyvauti vaikų auginime, padėti atlikti namų ruošos darbus ir taip toliau.
Matote, kad tai veda prie daug platesnio požiūrio į šeimas. Tam tikra prasme, prie platesnės šeimos. Šeimos buvo išplėstos. Jos nebėra šis griežtas vienetas, sukoncentruotas aplink vieną vyrą ir vieną moterį, bei jų biologinius vaikus. Atsiranda daugiau bendruomeniškumo jausmo, ir tai atves prie to, mums judant toliau į aukso amžių, kad daugelis šalių pradės eksperimentuoti, kaip kai kurie žmonės jau tai padarė, su bendruomeniškesne gyvenimo forma.
Tai nereiškia, jog čia kalbu apie žmones, gyvenančius kolektyviniuose blokuose, kur jie dalinasi namais ir kartu gyvena vienuose namuose. Tačiau iš tiesų atsiras auganti tendencija, kuomet vis daugiau ir daugiau žmonių suvoks, kad tiesiog nėra praktiškai įmanoma, žmogiškai įmanoma dviem žmonėms, vyrui ir žmonai išlaikyti šeimą kartu, jiems abiem dirbant. Nėra įmanoma suteikti vaikams dėmesį, kurio jiems reikia ir kurio jie nusipelno, vyrui ir žmonai dirbant 40 ar daugiau valandų per savaitę. Matote, kad jau yra daug vaikų, užaugusių ankstesniais dešimtmečiais, kurių tėvai tiek daug dirbo, jog vaikai iš esmės buvo palikti patys sau. Ir atsiranda augantis pripažinimas, jog ši tendencija nėra tvari. Bet kas tuomet yra tvaru?
Na, labai gali būti, kad žmonės susirinks drauge ir tars: „Mes esame maždaug vienodo amžiaus žmonių grupė. Esame pasiruošę apsigyventi kartu, nebūtinai vienuose namuose, bet pakankamai netoli vienas kito, kad galėtume padėti vieni kitiems su vaikais.“ Jie, žinoma, gali pritraukti ir vyresnių žmonių, ar tai būtų jų pačių tėvai ar kiti žmonės, kuriuos domintų šis vaidmuo, ir šie žmonės suformuotų tokį vienetą, kuris nebūtų tradicinis šeimos vienetas, bet būtų platesnis vienetas, apimantis daug suaugusiųjų, net ir skirtingo amžiaus. Tad šie žmonės padėtų vieni kitiems. Ir jie pasidalintų įvairiomis savo naštomis. Jie netgi gali nuspręsti pastatyti, nebūtinai bendruomeninius gyvenamus namus, bet pastatyti būstus ar namų kvartalus, kurie būtų skirti šiam tikslui, labiau bendruomeniško gyvenimo formai, kurioje vyktų didesnis bendravimas tarp žmonių. Gali būti keletas namų, turinčių bendrą sodą, kuriame būtų įrengta žaidimo aikštelė, saugi žaidimo aikštelė vaikams, kur jie galėtų būti prižiūrimi vyresnių žmonių, ir taip toliau. Taip pat būtų galima sukurti veiklas vyresniems vaikams, kuomet bendruomenė, pavyzdžiui, galėtų dalintis išlaidomis renginiams, veždami vaikus į sporto užsiėmimus ar kultūrines veiklas, ir jie galėtų tai daryti paeiliui, vietoj dabartinės koncepcijos, kuomet mama yra barbė devyndarbė, vežiojanti vaikus į šiuos sporto būrelius ir skirianti didžiąją dalį savo laiko tai daryti.
Čia yra daug, daug dalykų, kurių nenoriu pernelyg detaliai nagrinėti iš praktinių aspektų, nes tai bus individualu skirtingoms šalims ir skirtingoms visuomenėms. Tačiau matote, kad egzistuoja didžiulės galimybės sukurti naują šeimos tipą. Tai gali nebūti vadinama šeima, tačiau tai yra vieta, kurioje žmonės susirenka drauge, ne todėl, kad tiesiog netyčia gimė toje pačioje šeimoje ar tuose pačiuose namuose, o dėl to, kad turi bendrą interesą. Jie suvokia, kad galbūt turi konkretų interesą auginti vaikus tam tikru būdu, kūrybiškesniu, labiau avangardiniu būdu. Ir jie imasi tai daryti kartu, galbūt netgi šiam tikslui sukurdami mokyklas.
Ir tai pradės vis labiau ir labiau vykti aukso amžiuje, kuomet pamatysite šias platesnes bendruomenes, kurios pradės formuotis aplink panašaus mąstymo žmones, kurie susirinks drauge ir palaikys vienas kitą, kurdami kitokį gyvenimo būdą. Gilesnio suvokimo, didesnio sąmoningumo, socialiai atsakingesnį gyvenimo būdą. Tad tokie bus kai kurie išoriniai pokyčiai, kurie nutiks šeimai aukso amžiuje. Tačiau aš taip pat noriu pakalbėti apie tai, ką jūs, kaip dvasingi žmonės, galite padaryti trumpalaikėje perspektyvoje, padaryti dabar, savo santykiuose su savo pačių šeimomis.
Na ir dabar, žinoma, koncepcija, kad šeima yra amžinai, galėtų būti perkelta reinkarnacijos koncepcijai. Mormonai, žinoma, netiki reinkarnacija, kaip ir dauguma kitų krikščionių. Tačiau kai pripažįstate reinkarnaciją, galite matyti, kad egzistuoja kitoks būdas interpretuoti šią koncepciją, kad šeima yra amžinai. Nes matote daugelyje pasaulio vietų, kuriose egzistuoja šie labiau tradiciniai šeimos vienetai, kuriuose tie patys žmonės reinkarnavosi kaip šeima daugelį gyvenimų.
Kai kurie iš jūsų, kurie esate dvasingi žmonės, patenkate į šią kategoriją. Galite turėti bent kai kuriuos savo šeimos narius, su kuriais inkarnavotės ilgą laiką, daugelį gyvenimų. Nebūtinai visus gyvenimus iš eilės. Tačiau jeigu pažvelgtumėte į praeitį kelis šimtus metų, jūs keletą kartų buvote toje pačioje šeimoje su kai kuriais savo šeimos nariais šiame gyvenime. Ką tai jums reiškia – apie tai turite labai atidžiai pamąstyti, kad pajaustumėte, kokia tai yra jūsų dangiškojo plano dalis. Ir iš esmės čia yra dvi pagrindinės kategorijos, apie kurias norėčiau, kad pamąstytumėte.
Tarp jūsų yra tokių, kurie jaus, jog jūsų dangiškajame plane nėra įrašyta pakilti po šio gyvenimo. Jūs neplanavote, kad tai būtų jūsų paskutinis gyvenimas. Yra daugiau dalykų, kuriuos norite patirti ar prie kurių norite prisidėti. Norite dar kartą reinkarnuotis, kad galėtumėte padėti atnešti Sen Žermeno Aukso Amžių į fizinį įsikūnijimą. Tai reiškia, jog gali būti, kad inkarnuojatės su tais pačiais žmonėmis, kadangi turite labiau ilgalaikį tikslą padėti jiems augti sąmonėje. Tai galioja kai kuriems iš jūsų, ne daugumai jūsų, bet kai kuriems iš jūsų. Ir šitai, žinoma, yra teisėta jūsų dangiškojo plano dalis, ir todėl galite jausti, kad šie šeimos nariai yra jūsų dangiškojo plano dalis, bendravimas su jais, siekimas padėti jiems augti yra jūsų dangiškojo plano dalis.
Tačiau tarp jūsų yra daug kitų, tiesą sakant, dauguma jūsų galėjote reinkarnuotis su tais pačiais žmonėmis daug kartų, bet dabar jums atėjo laikas transcenduoti bet kokius ryšius, kuriuos su jais turite. Tai gali įvykti, net jeigu tai nėra jūsų paskutinis gyvenimas, tačiau jūs norite pakelti savo tarnavimą pakylėtiesiems mokytojams į aukštesnį lygmenį, tiek šiame gyvenime, tiek savo būsimuose gyvenimuose. Ir todėl jums reikia išsilaisvinti nuo šių, kaip mes tradiciškai tai vadintume, karminių ryšių.
Daugelis jūsų reinkarnavotės su tais pačiais žmonėmis vėl ir vėl, ir vėl, nes turite su jais karmą. Ir būdami dvasingu žmogumi norite subalansuoti šią karmą. Na ir štai čia turite būti labai, labai atsargūs ir suvokti, kad puolusios būtybės gali pasinaudoti bet kokia idėja, siekdamos ją iškreipti, įskaitant ir reinkarnacijos koncepcija. Jeigu nuvyktumėte į Indiją ir pažiūrėtumėte, kaip vidutinis induistas suvokia reinkarnaciją, galėtumėte išvysti puolusių būtybių pirštų antspaudus, kuriuos jos paliko ant šių žmonių reinkarnacijos suvokimo. Jie turi labai sustabarėjusį požiūrį, kad jūsų gyvenimas iš esmės yra nulemtas jūsų karmos iš ankstesnių gyvenimų. Realybė yra, kaip mes mėginome įvairiais būdais paaiškinti, jog karma tiesiog yra beasmenė energija. Karma yra tai, nuo ko galite išsilaisvinti, ir kai iš tiesų išsilaisvinate nuo savo karmos, tampate laisvi judėti toliau.
Puolusios būtybės mėgino tai iškreipti, susiedamos tai su pareigos jausmu. Puolusios būtybės nori, kad tikėtumėte, jog jeigu turite karmą su žmonėmis, taip gali būti dėl to, jog jūs juos sužeidėte ar netgi nužudėte ankstesniame gyvenime. Todėl dabar turite pareigą likti su jais amžinai. Puolusios būtybės nori, kad būtent tai jūs jaustumėte joms. Kitaip tariant, jeigu turite karmą su puolusia būtybe, niekada negalėsite išsilaisvinti nuo tos puolusios būtybės. Būtent tuo jos nori jus įtikinti. Tačiau jos taip pat nori jus įtikinti, kad niekada negalėsite išsilaisvinti nuo žmonių, su kuriais turite karmą, nes tai jus verčia suktis šiuose karminiuose ratuose gyvenimas po gyvenimo.
Jeigu pažvelgsite į tai, ką mes sakėme apie karmą, suvoksite, kad ji turi du aspektus. Vienas aspektas yra grynai beasmenė energija, energijos sankaupa, kurią galite transmutuoti kviesdami violetinę liepsną ir kitas dvasines energijas, ir kai jau energijos nebėra, jos nebėra. Nėra jokios pareigos energijai. Energija sukuria magnetinę trauką jūsų keturiems žemesniesiems kūnams, tačiau kai traukos nelieka, kodėl savo prote turėtumėte jausti pareigos jausmą šiai energijai, kurios nebėra? Tačiau kitas karmos aspektas yra tai, kad galite turėti tam tikrą požiūrį, tam tikrus įsitikinimus, kurie yra šios karmos dalis. Kartais būtent šie įsitikinimai paskatino jus susikurti karmą su tuo žmogumi jų ankstesniame gyvenime. Nebūtinai buvo taip, kad sužeidėte tą žmogų. Daugelis jūsų daug gyvenimų nebuvote smurtaujantys žmonės. Nesusikūrėte karmos žeisdami kitus žmones. Tačiau jūs susikūrėte karmą, pavyzdžiui, eidami ir mėgindami pakeisti šiuos žmones. Ir jūs susikūrėte karmą, nebūtinai dėl to, kad būtumėte padarę kažką tiems žmonėms, bet dėl to, kad leidote sau jausti pareigą padėti šiems žmonėms. Ir todėl, nematydami, kad jie keistųsi, jaučiate negalintys jų palikti. Jaučiate, kad negalite nuo jų išsilaisvinti.
Matote, tai yra vienas karmos aspektas, kuomet jūs ir jūsų protas turi tam tikrus įsitikinimus, kurie saisto jus su šiais žmonėmis. Daugeliu atvejų, tai nėra kažkas negero, ką jūs būtumėte padarę. Netgi nėra taip, kad šie įsitikinimai būtų klaidingi. Tačiau jums reikia pamąstyti, kiek ilgai norite nešiotis šiuos įsitikinimus su savimi, būdami susaistyti su šiais žmonėmis, kurie galėjo neaugti keletą gyvenimų. Ar tai tikrai yra jūsų dangiškojo plano dalis padėti šiems žmonėms? Jeigu tai yra jūsų dangiškojo plano dalis, tuomet, žinoma, toliau tai darykite. Tačiau daugeliui jūsų, net jeigu norite pasilikti įsikūnijime, yra kitų dalykų, kuriuos galite norėti padaryti kaip savo dangiškojo plano dalį. Kad tai padarytumėte, jums reikia išsilaisvinti nuo šių žmonių, kurie atima jūsų laiką, jūsų energiją, jūsų dėmesį, kurių jums nebelieka, kurių nebeturite pakankamai, kad padarytumėte kai kuriuos kitus dalykus, kurie yra jūsų dangiškojo plano tarnystė. Tarnavimas aukštesniam tikslui.
Tai pagrinde yra tiems iš jūsų, kurie esate įsirašę į savo planą reinkarnuotis. Tačiau daugelis jūsų, kurie esate dvasingi žmonės, ypač pakylėtųjų mokytojų mokiniai, ypač šioje dispensacijoje, tai yra jūsų dangiškasis planas, kad tai yra jūsų paskutinis gyvenimas, jūs norite pakilti po šio gyvenimo. Ir šiuo atveju egzistuoja visiškai kiti aspektai, apie kuriuos turite pamąstyti. Nes dabar jūsų požiūris į šeimą yra, kad šeima nėra amžinai. Šeima yra tai, nuo ko jums reikia išsilaisvinti, kad būtumėte laisvi pakilti ir niekas jūsų netrauktų atgal į Žemę.
Jūs, žinoma, galite matyti, kaip mes sakėme, kad ateina momentas, kai jūs dabar stovite priešais vartus, ir jeigu per jus žengsite, atsidursite pakylėtoje karalijoje. Tačiau, kad galėtumėte per juos žengti, turite pažvelgti atgal į Žemę, ir Žemėje negali būti nieko, kas jus atgal tenai trauktų. Jeigu turite stiprų pareigos jausmą šeimos nariui, ar tai būtų vaikas, brolis ar sesuo, ar tai būtų vienas iš tėvų, tuomet jūs pažvelgsite atgal ir sakysite: „Negaliu jų palikti, tad privalau reinkarnuotis ir likti su jais.“ Ir šitai, žinoma, yra kažkas, ką galite jausti savo sąmoningame prote, net jeigu prieš šį įsikūnijimą įsirašėte į savo dangiškąjį planą pakilti.
Ir štai čia jums reikia būti labai atsargiems savo požiūryje į šeimą, ir jums reikia ištirti, ar turite kažkokį bendrą pareigos jausmą šeimos nariams, ar kažkokiems konkretiems šeimos nariams. Ir tuomet jums reikia labai atidžiai ieškoti šių atskirųjų savasčių, kurias galite turėti, kurios jus gali rišti prie šio šeimos nario, turite naudotis įrankiais šioms savastims apnuoginti ir jas įveikti. Ir jums tuomet taip pat reikia pasitelkti intuiciją ir suvokti, kad turite susiderinti su savo dangiškuoju planu, nes tuomet jūs jausite, kad prieš ateidami į įsikūnijimą, labai aiškiai nusprendėte: „Aš noriu išsilaisvinti nuo šių žmonių visam laikui, visiškai nuo jų išsilaisvinti, tapti nuo jų nepriklausomas, kad galėčiau judėti toliau ir pakilti.“
Tai yra tikra tiesa, kad daugelis žmonių kaltins jus savanaudiškumu. Puolusios būtybės kaltins jus, kad esate savanaudžiai norėdami pakilti. Jos sakys, kaip ir kai kurie jūsų šeimos nariai, kurie nėra puolusios būtybės, sakys: „Negali manęs palikti, negali tiesiog nuo manęs nueiti. Tu pažadėjai!“ Bet, mano mylimieji, kai esate nusprendę, kad tai bus jūsų paskutinis gyvenimas, jūs iš tiesų galite nueiti nuo puolusių būtybių. Jūs galite nueiti nuo žmonių, kurie nėra puolusios būtybės. Kad ir kokius būtumėte davę pažadus savo išoriniu protu, šiame gyvenime ar netgi ankstesniuose gyvenimuose, jūs galite nueiti. Tai yra jūsų teisė. Ir tai nėra savanaudiška, nes, kaip anksčiau sakėme, didžiausia tarnystė, aukščiausia tarnystė, kurią galite atlikti Žemės planetai, yra pakilti ir tuo būdu patraukti aukštyn kolektyvinę sąmonę.
Jeigu nusprendėte, kad būtent šiame gyvenime turite užsitarnauti savo pakylėjimą, jums reikia pažvelgti į šiuos šeimos saitus ir įveikti bet kokį pareigos jausmą, bet kokį prisirišimą. O tai reiškia, kad jums ypač reikia įsisąmoninti, kaip jau apie tai kalbėjome, ar turite troškimą pakeisti kitus žmones. Ar netgi troškimą išgelbėti kitus žmones.
Matote, yra psichologinė koncepcija, kuri egzistuoja jau ilgą laiką, ir ši koncepcija dažnai yra vadinama gelbėtojo kompleksu. Taip, žinoma, yra dėl to, kad matote žmones šiandien ir matėte istorijoje, kurie jaučia, jog turi išgelbėti pasaulį arba išgelbėti konkrečius kitus žmones. Ir šį jausmą ypač gali išsiugdyti avatarai. Daugelis jūsų atėjote čia kaip avatarai su tam tikru jausmu, kad atėjote čia išgelbėti Žemės planetos. Nesakau, kad čia atėjote su tuo, kas yra tradiciškai vadinama gelbėtojo kompleksu. Tačiau jūs čia atėjote su aiškiu pojūčiu, kad norite atnešti pokyčius į Žemę. Tuomet, kai čia atėjote ir patyrėte gimimo traumą, puolusios būtybės privertė jus jausti, kad padarėte klaidą, mėgindami išgelbėti Žemę ar jas pakeisti, ir štai tuomet žmonės gali pradėti ugdytis šį gelbėtojo kompleksą.
Gelbėtojo kompleksas yra obsesinis-kompulsinis poreikis kažką pakeisti. Pakeisti visuomenę, sugalvoti kažkokį naują būdą daryti dalykus, ar išgelbėti specifinius žmones, pakeisti specifinius žmones. Ir galite matyti nemažai pakylėtųjų mokytojų mokinių, ne tiek daug šioje dispensacijoje, bet iš tiesų tai matėte ankstesnėse dispensacijose, kurie turėjo tam tikrą gelbėtojo kompleksą, ir jie valandų valandas kalbėjo šaukinius, nes mėgino išgelbėti pasaulį. Ir jie manė, kad tai yra jų būdas tai padaryti.
Tačiau koks yra aukščiausias būdas išgelbėti pasaulį? Pakilti. Kaip užsitarnaujate savo pakylėjimą? Įveikdami bet kokius kompleksus, taip pat ir gelbėtojo kompleksą. Ir būnant avataru jums ypač reikia įveikti šį troškimą, kaip mes sakėme, kažką pakeisti Žemėje. Negalėsite palikti Žemės, jeigu vis dar bus kažkas, ką jausite turintys pakeisti Žemėje. Negalėsite palikti Žemės, jeigu joje vis dar bus žmonių, kuriems jausite turintys padėti, turintys juos išgelbėti, turintys pakeisti Žemę. Turite pasiekti tašką, kai stovėsite priešais tuos vartus, ir privalėsite pažvelgti atgal, ir kad ir kas jus būtų atvedę į Žemę, kad ir kokias būtumėte turėję idėjas prieš čia ateidami, ar idėjas, kurias išvystėte čia būdami, jums reikia pažvelgti į tai ir tarti: „Žemė yra tokia, kokia yra, čia nėra nieko, ką aš noriu pakeisti.“ Nes kitaip negalėsite visam laikui palikti šios planetos.
Ko reikia, kad avataras galėtų pasiekti šį tašką? Na, reikia, kad galiausiai iš pradžių išrištumėte savo gimimo traumą, tačiau gimimo trauma, kaip šis pasiuntinys suvokė prieš keletą metų, iš tiesų suteikia galimybę pažvelgti į motyvaciją, kurią turėjote iki ateidami į Žemę. Pažvelgti į tai, kokia buvo jūsų motyvacija, kuri jus čia atvedė, kokios buvo idėjos, įsitikinimai, kuriuos turėjote, koks buvo įvaizdis, kurį turėjote apie Žemę ir ką jūs galite padaryti Žemėje. Ir esmė čia nėra sakyti, kad visa tai buvo klaidinga, esmė yra sakyti, kad dabar atėjo laikas tai transcenduoti, idant galėčiau pakilti. Turite transcenduoti, kad galėtumėte pakilti, kaip anksčiau sakėme. Tai reiškia, kad jums reikia tai išrišti, ir jums reikia pasiekti šį tašką, kuriame visiškai priimate laisvą valią, ko neturėjote iki čia ateidami. Todėl galite pažvelgti į Žemę ir tarti: „Esu laisvas išeiti ir palikti Žemę laisvos valios pasirinkimams tų, kurie vis dar tebėra įsikūnijime.“
Ir kaip tai yra susiję su šeima? Na, jeigu tai yra jūsų paskutinis gyvenimas, tuomet jūs sąmoningai pasirinkote kai kuriuos šeimos narius. Kad ir kur būtumėte gimę, kad ir kas būtų jūsų tėvai, broliai ir seserys, ar antrosios jūsų pusės, jūs pasirinkote kai kuriuos šeimos narius, kad jie jums pristatytų iniciaciją, kurios dar neišlaikėte. Kitaip tariant, jie mėgins priversti jus jausti pareigą. Jie mėgins priversti jus jausti, kad turite juos išgelbėti arba pakeisti, ir vienintelis tikslas, dėl kurio jūs save pastatėte arti šių žmonių, yra priversti save susidurti su šia psichologija ir ją įveikti. Jūs norite įveikti šią psichologiją, kad galėtumėte judėti toliau.
Todėl avatarui, kuris yra savo paskutiniame gyvenime, ar net ir pirminiam gyventojui, kuris yra savo paskutiniame gyvenime, šeima tiesiog yra būdas jums suteikti sau iniciaciją, kurią jums reikia išlaikyti, kad galėtumėte visiškai išsilaisvinti nuo Žemės. Tai reiškia, jog privalote, nes būtent tai jūs nusprendėte savo dangiškajame plane, išsilaisvinti nuo savo šeimos narių. Privalote išsilaisvinti nuo savo šeimos narių. Nebenorite jų pakeisti, nebejaučiate jiems pareigos, nekeičiate savęs tam, kad prie jų prisitaikytumėte, ir taip toliau.
Tai gali būti ganėtinai sudėtinga psichologija kai kuriems iš jūsų, ir reikės laiko tai įveikti. Su tais įrankiais, kuriuos turite, galite sutrumpinti tą laiką. Tačiau kai kuriems tai vis tiek užtruks daug metų. Galite pažvelgti į šio pasiuntinio gyvenimą ir matyti, kad jis pradėjo sąmoningai eiti dvasiniu kelių prieš 45 metus, ir pakylėtųjų mokytojų mokymus studijavo didžiąją to laiko dalį. Ir jam prireikė dešimtmečių, kad įveiktų tam tikrus savo psichologijos aspektus. Ir taip pat bus daugeliui jūsų. Kai kurie gali tai padaryti greičiau, nes jūs matote pavyzdį, turite įrankius, tačiau tai vis tiek gali užtrukti laiko. Tačiau turite pripažinti, kad šeima nėra amžinai. Niekas Žemėje nėra amžinai. Tiesą sakant, niekur nėra nieko amžinai, nes pakylėtoji karalija yra nuolatinėje savitranscendencijoje.
Tad tokie buvo pastebėjimai, kuriais šiuo metu norėjau su jumis pasidalinti. Kai kuriems iš jūsų tai gali būti tai, apie ką jums reikia atidžiai pamąstyti, pamedituoti, naudotis savo intuicija. Kai kurie iš jūsų galite atrasti, kad turite tam tikrus šablonus savo išoriniame prote, kurie jus verčia norėti atmesti tai, ką mes sakome, kurie jus verčia norėti toliau jaustis įsipareigojusiais, ir tai tuomet yra jūsų galimybė į tai pažvelgti ir pamatyti, kad pasipriešinimas, kurį galite turėti mokymui, iš tiesų apnuogina būtent tai, ką jums reikia įveikti ir ką jūs norėjote įveikti, prieš ateidami į įsikūnijimą.
Galbūt jau pradedate suvokti, mano mylimieji, kad kai esate aukšto išsivystymo siela ir planuojate šį įsikūnijimą, jūs tai darote iš sąmonės lygmens, kuris yra aukščiau išorinio proto, kurį turite ateidami į įsikūnijimą? Jūs tarsi išlipate iš savo išorinio proto, pažvelgiate į jį iš išorės ir tariate: „Kas yra mano keturiuose žemesniuosiuose kūnuose, ką man reikia išspręsti, kad galėčiau būti laisvas?“ Ir tuomet jūs specialiai save įstumiate į situacijas, kuriose priverčiate susidurti su šiomis problemomis, kad negalėtumėte jų ignoruoti.
Bet tuomet, kai ateinate į įsikūnijimą, jūs dabar ateinate būtent su šiuo išoriniu protu ir žiūrite į tendencijas, kurias nusprendėte norintys išrišti, iš vidaus. Esate veikiami suvokimo filtro, atskirųjų savasčių, įsitikinimų. Ir būtent dėl to, mano mylimieji, dažnai, kai išgirstate dvasinį mokymą, kuris yra sukurtas jus išlaisvinti, jūsų išorinis protas priešinasi ir prieštarauja mokymui, ginčijasi su mokymu ir mėgina sugalvoti įvairiausius argumentus, kodėl jūs turėtumėte jį ignoruoti. Žinoma, puolusios būtybės mėgins jus šitaip veikti, jos dažnai naudosis kitais žmonėmis, mėgindamos jus šitaip paveikti, kad ignoruotumėte mokymą.
Daug, daug žmonių buvo situacijoje, kai atrado dvasinį kelią, jie pajautė šią didelę trauką iš vidaus juo eiti, tačiau jie turėjo antrąją pusę, kuri jautė iš to grėsmę ir tam priešinosi. Tai kartais atvedė prie skyrybų, tačiau tai taip pat kai kuriuos žmones paskatino nuspręsti visiškai nustoti siekti savo dvasinio augimo, arba sulėtinti savo dvasinį augimą, kad prisitaikytų prie savo antrosios pusės. Viskas su tuo gali būti gerai, jeigu planuojate turėti daugiau gyvenimų. Tačiau jeigu tai yra jūsų paskutinis gyvenimas, tuomet negalite to daryti ilgesnį laiką. Jūs galite gebėti tai daryti kurį laiką. Nesakau, kad jums visiems reikia eiti ir nutraukti savo santykius, tačiau jums reikia labai atidžiai pažvelgti už išorinio proto ir susiderinti, naudotis savo intuicija, susiderinant su dangiškuoju planu, kad galėtumėte matyti, kada ateina laikas judėti toliau ir nutraukti ryšius su žmonėmis, kurie stabdo jūsų dvasinį augimą.
Labai gali būti, kad galite turėti tam tikrą antrąją pusę daugelį metų, ir ji nestabdo jūsų dvasinio augimo. Tačiau gali ateiti toks momentas, kuomet, kadangi antroji pusė nenori keistis, ji pradeda lėtinti jūsų dvasinį augimą ir jums ateina laikas judėti toliau. Daugelis jūsų jau tai padarėte. Tačiau daugelis jūsų dar to nepadarėte dėl įvairių priežasčių. Jums reikia labai atidžiai apie tai pamąstyti ir jums reikia pažvelgti už išorinio proto. Naudokitės mūsų mokymais kaip įrankiu susiderinti su savo giliausia intuicija, kuri peržengia išorinį protą, idant žinotumėte iš vidaus, kada yra laikas palikti savo šeimos narius.
Tad dabar, daviau jums tai, ką norėjau jums duoti, ir todėl užsklendžiu jus savo didelėje meilėje jums. Žinoma, aš, kaip Dievo Motina, kaip Dievo Motinos Žemei atstovė, turiu patį plačiausią požiūrį į šeimą Žemėje. Kas yra mano šeima? Visa žmonija yra mano šeima. Matote, negalite turėti visos žmonijos kaip savo šeimos ir kartu turėti tradicinio patriarchalinio požiūrio į šeimą. Privalote pasiekti daug platesnį požiūrį, kuris yra būtent tai, prie ko žmonės, patys pažangiausi kūrybiški žmonės judės, mums judant tolyn į aukso amžių.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com