Išsilaisvinkite nuo „kas teisus, o kas klysta“ žaidimo
Pakylėtoji Mokytoja Motina Marija per Kim Michaels, 2021 metų rugsėjo 3 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2021 Amerikos vebinare „Artėjant prie Aukso Amžiaus santykių“.
AŠ ESU Pakylėtoji Mokytoja Motina Marija.
Mintis, kurią noriu jums čia duoti, yra, kad kai vertinate savo santykius būdami dvasingu žmogumi, jums reikia įvertinti: „Ar tai man padeda augti? O gal tai trukdo mano augimui? Ar tai padės man išpildyti savo dangiškąjį planą? Ar tai sutrukdys mano dangiškajam planui? Ar tai padės man užsitarnauti savo pakylėjimą? Ar tai mane atitrauks nuo mano pakylėjimo?“ Tokie yra pamatiniai klausimai dvasingam žmogui, kurio intencija yra pasiekti maksimalų dvasinį augimą šiame gyvenime.
Tai, žinoma, galioja ne vien jūsų santykiams, bet visiems jūsų gyvenimo aspektams, tačiau susikoncentruokime į tai, kaip tai gali padėti jums jūsų santykiuose. Pirmas dalykas, į kurį noriu atkreipti jūsų dėmesį, yra, kad jeigu pažvelgtumėte į daugelį santykių Žemėje, ir aš čia nekalbu vien apie vyro ir žmonos santykius, bet ir visus kitus santykius, pamatytumėte, kad yra daug žaidimų, kuriuos žmonės žaidžia savo santykiuose, tačiau yra vienas žaidimas, kuris labai stipriai dominuoja Žemėje. Ir tai yra žaidimas, kuriame mėginate visada būti teisūs, arba kita jo pusė, kai mėginate įrodyti, kad kiti žmonės klysta.
Na ir dabar, galite paklausti: kodėl tai yra toks dominuojantis žaidimas Žemėje? Na, jūs, kurie esate tiesioginiai mūsų mokiniai, galite paimti visa tai, ką mes jums perdavėme apie puolusias būtybes, ir galite matyti, kad nuo tos akimirkos, kai jos nupuolė, ar netgi dar prieš nupuldamos, jos buvo įsitraukusios į šį žaidimą, kuriame mėgino įrodyti savo teisumą, įrodydamos, kad, iš pradžių, kiti žmonės, o tuomet pakylėtieji mokytojai, o galiausiai Dievas – klysta.
Visi klysta, išskyrus jas, o jos yra absoliučiai teisios. Galėtume sakyti, kad tai yra pirminis puolusių būtybių žaidimas. Jos, žinoma, atsinešė jį su savimi, kai atėjo į Žemę. Jos sugebėjo užmaskuoti jį po įvairiomis kaukėmis. Tai gali varijuoti nuo aukščiausios ideologijos turėjimo, iki sporto žaidimų, iki gebėjimo žinoti viktorinose daugiau už visus kitus. Tačiau tai labai stipriai reiškiasi asmeniniuose santykiuose, kuriuose tiek daug žmonių yra įstrigę šiame šablone, kuriame beveik viskas, kas nutinka, tampa kažkokio nesutarimo šaltiniu, pereinančio įvairius etapus, tačiau galutinis jo tikslas yra vienam žmogui įrodyti savo teisumą, įrodant, kad kitas žmogus klysta. Tai yra toks dažnas reiškinys, ir galite jį matyti daugelyje gyvenimo aspektų.
Matote, kaip vyras ir žmona daro tai vienas kitam, dažnai dėl nereikšmingų dalykų, kurie iš tiesų yra visiškai nesvarbūs. Matote brolius ir seseris, kurie pradeda tai vieni kitiems daryti labai ankstyvame amžiuje. Matote tėvus, kurie tai daro vaikams, vaikus, kurie tai daro tėvams. Matote viršininkus, kurie tai daro savo darbuotojams, ir atvirkščiai. Matote politikus, kurie tai daro vieni kitiems, verslus, kurie tai daro vieni kitiems, ir matote tai praktiškai visuose gyvenimo aspektuose.
Na ir dabar, galite paklausti, kodėl tai yra taip svarbu žmonėms? Realybė yra, kad tai nėra svarbu žmonėms, tai yra labai svarbu puolusioms būtybėms. Žinoma, puolusios būtybės ir tie žmonės, kurie buvo įtraukti į šį žaidimą, laikui bėgant sukūrė tam tikrus labai galingus kolektyvinius padarus, kurie siekia priversti žmones įsitraukti į šiuos ginčus, kas yra teisus ir kas klysta. Tačiau tai nėra svarbu šiems padarams, ta pačia prasme, kaip tai yra svarbu žmonėms ar puolusioms būtybėms, kadangi padarai neturi savimonės. Svarbiausia jiems yra gauti energiją, ir jie sąmoningai net nesuvokia, kaip jie mėgina priversti žmones ginčytis. Tai tiesiog yra šablonas, kurį jie robotiškai kartoja, tarsi kompiuteris, vykdantis kompiuterinę programą. Tai nėra svarbu padarams, ir tai taip pat iš tiesų nėra svarbu ir žmonėms. Svarbu tai yra tik puolusioms būtybėms.
Žinoma, būdami dvasios mokiniu galite matyti, kad nenorite būti įtraukti į šį žaidimą, kuris buvo sukurtas puolusių būtybių ir iš tiesų tik joms yra svarbus. Ką galite padaryti? Na, jeigu rimtai norite išsilaisvinti nuo šių šablonų, jums reikia pažvelgti į savo pačius artimiausius santykius. Jums reikia pamatyti, ar nebuvote įtraukti į šį šabloną, kuriame pastoviai ginčijatės su žmonėmis, remdamiesi šia sąmone, šia dualistine sąmone, kad yra kažkas teisinga ir klaidinga, ir kažkas turi būti teisus, o kažkas kitas privalo klysti. Galite pažvelgti, ar turite savyje šią savastį, kuri niekada nenori, kad klystumėte, ir todėl visą laiką mėginate įrodyti, kad kitas žmogus klysta. Arba galite pažiūrėti, ar neturite jos priešingybės – savasties, kuri niekada nenori savęs primesti kitiems, niekada nenori įrodyti, kad jie klysta, ir todėl, daugeliu atvejų, priima pasyvią poziciją, ir arba nenori ginčytis, arba sutinka su kitais žmonėmis, nors ir žinote, kad jie iš tiesų nėra teisūs tame, ką sako.
Jeigu matote šiuos šablonus, jūs, žinoma, galite naudotis mūsų įrankiais jiems išrišti, ir dažnai atrasite, jeigu į tai pažvelgsite, kad tai ateina iš ankstesnio gyvenimo santykių su puolusiomis būtybėmis, dažnai iš jūsų gimimo traumos, nes ką gi puolusios būtybės mėgino padaryti, kai privertė jus patirti šią gimimo traumą? Na, žinoma, jos mėgino įrodyti, kad esate neteisūs. Esate neteisūs, kad atėjote į Žemę, ir esate neteisūs tiesiog būdami tuo, kuo esate.
Tai, žinoma, jus paskatina suvokti, kad yra labai svarbu dirbti su šia problema ir ją išspręsti, kad galėtumėte pasiekti šį tašką, kai tai jūsų visiškai nebetraukia. Ir noriu, kad žinotumėte, tie iš jūsų, kurie esate dvasios mokiniai, kad jūs, visų pirma, žinoma, turėtumėte stengtis neatiduoti savo energijos šiems padarams, šiems kolektyviniams padarams, nes tai yra juodoji skylė, kurios niekada negalėsite užpildyti, jūs tik iššvaistysite savo energiją.
Tačiau tikroji problema, į kurią noriu čia atkreipti jūsų dėmesį, yra ta, kad daugelis jūsų, kurie esate avatarai, perėjote labai ilgą procesą, iš dalies iki ateidami į Žemę, bet ypač po to, mėgindami suprasti, kodėl Žemė yra tokia, kokia yra. Kodėl sąlygos čia yra tokios, kokios yra. Jūs priėmėte požiūrį, ir tai buvo reikalingas požiūris tam tikroje pakopoje, kuomet mėginote suprasti. Vėlgi, jūs matote padarinį ir galvojate, kad jeigu suprasite priežastį, manote galėsiantys pakeisti priežastį ir tuo būdu galėsite pakeisti padarinį. Pažvelgiate į Žemę, pažvelgiate į Žemėje egzistuojančią netvarką ir sakote: „Kokia yra priežastis? Privalau suprasti priežastį.“
Kai iš pradžių ateinate į Žemę, jūs ateinate su geriausiomis intencijomis, jūs neturite jokios agresyvios intencijos. Galbūt galite neturėti pilno laisvos valios supratimo, pilno supratimo apie tai, kas vyksta Žemėje, tačiau neturite intencijos naudoti prievartą prieš kitus, neturite intencijos žeminti kitus žmones, kad įrodytumėte, jog jie klysta. Bet dabar jūs susiduriate su puolusiomis būtybėmis, kurios labai agresyviai nori priversti jus jausti, kad suklydote, ir jūs, labai tikėtina, pasidavėte vienai iš dviejų reakcijų. Jūs arba atsisakote priimti, kad suklydote, ir vietoj to mėginate įrodyti, kad puolusios būtybės klysta, arba priėmėte, kad suklydote, ir tuomet prisiėmėte ant savęs šią kaltės, abejonių ir baimės naštą, svarstydami, ar nepadarėte klaidingo sprendimo ateidami į Žemę.
Tačiau jūs patys patyrėte, kad atėjote su geriausiomis intencijomis, jūs neketinote nieko Žemėje žeminti, įskaitant ir puolusių būtybių, tačiau patyrėte, kad jos labai agresyviai mėgino jus pažeminti, priversti jus jaustis neteisiais. Kai tai su jumis nutiko, tapote labai jautrūs tam. Taip pat lengvai galėčiau sakyti, kad mes tampame labai jautrūs tam, nes tai nutiko daugumai mūsų, kurie atėjome čia kaip avatarai. Na ir dabar, jūs pradedate pastebėti, kad tai taip pat nutinka ir kitiems žmonėms, kuriems puolusios būtybės tai daro, kad egzistuoja tam tikra kultūra, kurioje norite įrodyti, jog kiti žmonės klysta, įrodydami, kad esate teisūs kažkokiu absoliučiu būdu. Jūs pradedate labai gerai tai suvokti, o tai reiškia, kad dažnai pereinate šį procesą, padarydami išvadą, kad viena didžiausių problemų Žemėje yra ta, kad egzistuoja šios būtybės, ar vadintumėte jas puolusiomis būtybėmis ar ne, tačiau pastebite, kad egzistuoja šios būtybės, kurios labai agresyviai mėgina įrodyti, kad kiti žmonės klysta, ir jos visada mėgina išaukštinti save į teisumo statusą. Pradedate tai laikyti viena didžiausių problemų Žemėje, vienu didžiausių konflikto šaltinių, pradedate matyti, kokie arogantiški yra šie žmonės, kokie jie yra pilni puikybės, kokia piktdžiuga nušviečia jų veidą, kai jie sugeba įrodyti, kad kiti klysta, ir kiek daug jiems tai reiškia, kai yra įrodomas jų teisumas.
Pabuvoję šiek tiek laiko Žemėje ir pastebėję puolusias būtybes, dažnai pradedate matyti tam tikras tendencijas. Galite iki galo nesuprasti visko, ką mes jums sakėme apie dualistinę sąmonę ir kaip jūs galite įrodyti, kad bet kas yra teisinga ir bet kas yra klaidinga dualistinėje sąmonėje. Tačiau pradedate matyti, kad puolusios būtybės turi šį metodą visada kontroliuoti debatus, kad jų baigtis būtų užtikrinta, ir jos būtų įrodžiusios savo teisumą, ir būtų įrodžiusios kitus klystant. Jūs taip pat pradedate matyti, kad daugeliu atvejų tai nėra nuoseklu, tai iš tiesų nėra logiška ar pagrįsta, kad tai yra paremta labai selektyviu požiūriu į situaciją. Ir be to pradedate matyti, kad daugelis šių puolusių būtybių iš tiesų yra veidmainės, jos turi dvigubą standartą, vieną standartą jos taiko sau, kad niekada negali klysti, o kitą standartą taiko kitiems žmonėms, kad jie visada klysta.
Pradedate matyti, kad puolusios būtybės, vėlgi, galite jų taip nevadinti, bet matote, kad egzistuoja tam tikros būtybės, kurios yra pastovaus neigimo būsenoje. Jos iš esmės turi požiūrį, kad „aš negaliu klysti“, ir todėl bet kokius dalykus, kurie galėtų parodyti, kad jos klysta, jos tiesiog neigia, jos ima tai neigti, ir todėl gali nustumti tai į šoną, gali tai ignoruoti, arba jos gali tai užginčyti savo pasitenkinimui, nors jūsų jų įrodymai netenkins.
Deja, daugeliui mūsų nutinka taip, kad mes tuomet priimame šį sprendimą: „Niekada daugiau neleisiu šioms būtybėms manęs dar kartą pažeminti ir įrodyti, kad klystu.“ O tai reiškia, kad niekada neleisite joms įrodyti, kad jos yra teisios, ir sieksite įrodyti, kad jos klysta. Matome daug, daug avatarų, ir dauguma mūsų patys tai darėme tam tikrais periodais, mes matome daug avatarų, kurie kurį laiką, kartais daug, daug gyvenimų, tūkstančius metų, įsitraukia į šį šabloną, įsikūnydami artimoje aplinkoje su puolusiomis būtybėmis, nes galvojate, kad galėsite atrasti kažkokį galutinį argumentą, kuris įrodys, kad jos klysta, ir tai privers jas pamatyti, ką jos daro ir kaip tai yra klaidinga, ir kaip tai yra nelogiška, ir kaip jos iš tiesų nieko neįrodo, nors ir mano, kad įrodo. Manote, kad galėsite priversti jas pamatyti savo neigimą, ir jos iš to pabus ir nustos tai daryti.
Na ir dabar, kaip sakėme, Žemė yra realybės simuliatorius. Jums yra leidžiama patirti bet kokį patyrimą, kokio norite, tiek ilgai, kiek norite, kol jums bus jo gana ir jūs jo daugiau nebenorėsite. Kodėl aš iš viso tai jums kalbu? Galėčiau tiesiog leisti jums daryti tai tiek ilgai, kiek jausite esant reikalinga. Na, kalbu jums tai dėl to, kadangi, kaip anksčiau sakėme, egzistuoja skirtumas tarp to, ką galite matyti, būdami fiziniame kūne ir keturiuose žemesniuosiuose kūnuose, ir to, ką galite matyti, kai esate tarp įsikūnijimų. Jeigu esate tarp tų žmonių, kurie nusprendė prieš ateidami į šį įsikūnijimą, kad nori įsirašyti į savo dangiškąjį planą, jog norėtumėte užsitarnauti savo pakylėjimą po šio gyvenimo, tuomet jūs taip pat esate vienas iš tų žmonių, kurie ankstesniuose gyvenimuose pasiekė tašką, kuomet jums yra gana mėginti įrodyti, kad puolusios būtybės klysta.
Jūs taip ilgai patyrėte šį patyrimą, kad nusprendėte: „Daugiau to nebenoriu.“ Bet jeigu į šią tendenciją buvote įsitraukę ilgą laiką, tuomet jums reikalingas paskutinis testas, skirtas patikrinti, ar iš tiesų esate pasiruošę išsilaisvinti nuo šios tendencijos, o tai reiškia, kad daugelis jūsų nusprendėte, kad šiame gyvenime norėtumėte įsikūnyti su viena ar netgi daugiau puolusių būtybių, kurios yra labai stipriai įstrigusios šiame šablone, kuriame nori įrodyti savo teisumą ir įrodyti, kad kiti žmonės klysta. Ir jūs norite pamiršti – jūs ateinate į įsikūnijimą neturėdami suvokimo apie savo anksčiau priimtą sprendimą, kad jums yra gana šios patirties, kadangi norite įrodyti sau, jog galite įeiti į situaciją, kurioje esate arti šių puolusių būtybių, galite būti paveikti tos situacijos, tačiau galite iš jos išsivaduoti.
Kodėl jums tai pasakoju? Jeigu nusprendėte ateiti į įsikūnijimą be šio suvokimo, ir tuomet išsilaisvinti iš šios tendencijos ginčytis su puolusiomis būtybėmis, na, aš, kaip pakylėtoji mokytoja, turiu teisę priminti jums tai, ką jus nusprendėte prieš ateidami į įsikūnijimą, ką jūs įsirašėte į savo dangiškąjį planą. Tas faktas, kad užmezgate santykius su puolusiomis būtybėmis neturėdami suvokimo, kad jums jau buvo gana šio patyrimo, nereiškia, kad mes neturime teisės jums priminti jūsų priimto sprendimo.
Ir daugeliui jūsų, šis priminimas gali tapti postūmiu, padėsiančiu jums išsilaisvinti nuo šios tendencijos. Na ir dabar, atkreipkite dėmesį, kad tai, jog jums buvo apie tai priminta, nereiškia, jog akimirksniu įveiksite šią tendenciją. Daugeliui jūsų vis dar reikės priimti sprendimą, valingą, valios aktu paremtą sprendimą. Ir kas yra šis sprendimas? Na, tai yra sprendimas, kad nebesileisite įtraukiami šios puolusios būtybės į mėginimus įrodyti savo teisumą ar jos neteisumą, ir nebeįrodinėsite, kad esate teisus, o ji klysta. Nustosite dalyvauti šiame šablone.
Ką tai reiškia, mano mylimieji? Tai reiškia, kad turėsite leisti puolusioms būtybėms jausti, kad jos įrodė, jog yra teisios, ir įrodė, kad jūs klystate. Turėsite leisti joms turėti tą įsitikinimą savo prote, kuomet jos būtų absoliučiai įsitikinusios, kad yra teisios, o jūs klystate. Ir jūs turite pažvelgti į tai ir tarti: „Nemėginsiu pakeisti jų proto, aš tiesiog tai paleisiu.“ Ir iš kai kurių iš jūsų tai pareikalaus, iš daugumos jūsų tai pareikalaus pakartotinai patirti tai ne pilna jėga, bet bent jau patirti galingą šio skausmo bangą, ateinančią iš jūsų pirminės gimimo traumos. Jeigu nebūsite to išrišę, ir jūs nesate to išrišę, kai ateinate į šį įsikūnijimą, pakartotinai patirsite šį skausmą, kad puolusios būtybės įrodė, jog klystate.
Jeigu pažvelgsite į šį pasiuntinį šiame gyvenime, buvo toks momentas, kai kažkas labai viešu būdu internete mėgino įrodyti, kad jis klysta, ir jis intuityviai jautė, kad iš tiesų negali įsitraukti į karą dėl šito, bet tai jam vis tiek buvo labai skausminga, kai jautė, kad yra kaltinamas dėl dalykų, kurie nėra paremti jokiais faktais, kad yra kaltinamas išgalvotais dalykais, ir negali apsiginti. Tačiau neįsitraukimas į tai, nors tai ir buvo skausminga, padėjo jam perdirbti savo psichologiją iki tokio lygmens, kuriame jis galėjo pasakyti: „Bet kas yra mano psichologijoje, ką turiu įveikti? Kas mane verčia norėti tai daryti?“ Ir jis suvokė keletą dalykų, visų pirma, kad mėgina apsaugoti žaizdą savyje.
Jūs mėginate apsaugoti savo gimimo traumą, vengdami situacijos, kuri iš naujo sukeltų skausmą, nes būtų įrodyta, kad klystate. Todėl jūs dažnai įsitraukiate į šį, galėtume pavadinti, obsesinį-kompulsinį troškimą išvengti, kad kas nors įrodytų, jog klystate, idant išvengtumėte pakartotinai sukelto skausmo. Jis tai suvokė ir dirbo su tuo, naudodamasis tuo metu savo turėtais įrankiais, kurie iš tiesų nebuvo tie pilni įrankiai, kuriuos mes dabar jums davėme, kalbėdami apie atskirąsias savastis ir gimimo traumą. Tačiau jis vis tiek tai perdirbo, kol suvokė, kad iš tiesų turėjo troškimą pakeisti kitus žmones. Tai nebuvo piktavališkas troškimas, jis nebuvo gimęs iš kontrolės, tačiau jis vis tiek manė, kad Žemė yra sujaukta planeta. Tačiau ne pati planeta save sujaukia, tai žmonės ją sujaukia, tad norint įveikti šį sujauktumą, reikia pakeisti žmones, kad jie išsilaisvintų nuo dalykų savo psichologijoje.
Jis įsikūnijo su savo tėvu, kuris nebuvo puolusi būtybė, tačiau turėjo labai sunkią psichologiją, ir jis visą gyvenimą mėgino padėti savo tėvui pakeisti savo psichologiją. Jis taip pat buvo įsikūnijęs su kitais žmonėmis, kurie turėjo sunkią psichologiją. Bet jis taip pat buvo įsikūnijęs su keliomis puolusiomis būtybėmis ir taip pat mėgino pakeisti ir jas. Na ir dabar, jis manė, kad tai yra tų pačių žmonių labui, iš dalies, planetos labui, ir už to slypėjo, kaip ir jums visiems, nuoširdi motyvacija atnešti pozityvius pokyčius.
Tačiau už to taip pat slypėjo, kaip jis vėliau suvokė, kai sužinojo apie gimimo traumą ir avatarų koncepciją, šis troškimas įrodyti, kad nepadarėte klaidos ateidami į Žemę. Jūs čia atėjote, nes manėte galėsiantys atnešti pozityvius pokyčius. Suvokėte, jog kad galėtumėte atnešti pozityvius pokyčius planetoje, turite padėti žmonėms pasikeisti. Manėte, kad planetą pakeisti galite, pakeisdami kitus žmones, ir nenorėjote jausti, kad padarėte klaidą čia ateidami, ar kad buvo klaida keisti kitus žmones, ir todėl jūs mėginate pakeisti kitus žmones.
Ir jeigu žmonės yra labai stipriai įsitikinę, jog yra teisūs, mėginate supurtyti jų užtikrintumą ir priversti juos atsimerkti bei pažvelgti į galimybę, kad jiems reikia pasikeisti – jūs nedarėte to piktavališkai, ir vis dėlto, jūs tai darėte – norėjote pakeisti kitus žmones. Štai ką suvokė šis pasiuntinys. Ir jis labai aiškiai suvokė, kad tai yra vienas iš pagrindinių dalykų, laikančių jį Žemėje. Tuo metu jis jau buvo supratęs Budos mokymus, kad raktas į dvasinį augimą yra įveikti savo prisirišimus. Raktas į Budiškumą yra neprisirišimas. Jis buvo labai įkvėptas istorijos apie Budą, kaip jis sėdėjo po Bodhi medžiu ir buvo puolamas Maros demonų. Jis suvokė, kad tikroji šio pasakojimo prasmė yra ta, kad Maros demonai mėgino priversti Budą kaip nors į ką nors Žemėje sureaguoti, ir jeigu būtų atsiradę kas nors Žemėje, kas būtų galėję priversti Budą sureaguoti, jis būtų turėjęs prisirišimą ir todėl nebūtų buvęs laisvas įžengti į Nirvaną, arba pakilti, ar kad ir kaip norėtumėte tai pavaizduoti.
Jis suvokė, kad turi stengtis pasiekti tašką, kai nebeturėtų jokių prisirišimų prie Žemės, o tai reiškia, kad jis taip pat suvokė, jog negali turėti jokių troškimų, negali turėti nieko, ką norėtų nuveikti Žemėje. Kai suvokė, jog turi troškimą pakeisti kitus žmones, jis pripažino, jog jeigu nori užsitarnauti savo pakylėjimą, privalo įveikti šį troškimą pakeisti kitus. Jis tiesiog turi atrasti būdą tai paleisti. Ir jis tuomet, neįsitraukdamas į ginčus su tuo asmeniu, kuris jį kaltino, dirbo su savo psichologija, kol pasiekė tašką, kuriame nebeturėjo troškimo pakeisti šio asmens nuomonės ar požiūrio apie save ar, tiesą sakant, apie bet kokius kitus dalykus. Kitaip tariant, jis nebeturėjo jokio troškimo pakeisti kitą žmogų, pakeisti kito žmogaus nuomonę ar požiūrį. Jis iš tiesų nebeturėjo nieko, ką būtų norėjęs pasakyti tam žmogui, ir tiktai pasiekęs šį tašką, kuriame nebeturėjo ką pasakyti, nes nebebuvo nieko, ką jis būtų norėjęs pakeisti, tapo laisvas. Ne tik nuo to asmens, bet tapo laisvas nuo šablono savo paties psichologijoje, ir todėl buvo laisvas judėti toliau.
Sakau jums tai ne tam, kad išaukštinčiau pasiuntinį į kažkokį pranašesnį statusą, nes jis, žinoma, tiesiog perėjo tai, ką jūs visi galite pereiti. Aš jums tai duodu kaip įkvėpimą, kad tai yra tikslas, kurio daugeliui jūsų reikia siekti ir kurį jūs visi galite pasiekti. Jūs visi galite dirbti su šiais dalykais, naudotis įrankiais, kuriuos mes jums perdavėme, kad atrastumėte šias atskirąsias savastis, kurios yra užprogramuotos norėjimu pakeisti kitus žmones, norėjimu kažką įrodyti. Ir galite tuomet pasinaudoti šiomis žiniomis, pažvelgdami į savo santykius, nustatydami žmones savo gyvenime, kurie jus traukė į šį šabloną, kuriame jie nori įrodyti esantys teisūs, įrodydami, kad jūs klystate, ir nenori, kad būtų įrodytas jų neteisumas, tad jūs mėginate įrodyti, kad jie yra neteisūs, ar bent jau, kad jie yra neteisūs dėl jūsų.
Daugelis jūsų matysite, kad jūs iš tiesų nemėginate įrodyti, jog kiti žmonės klysta, tačiau jie klysta sakydami, kad jūs klystate. Jie klysta dėl jūsų, dėl to, kuo jus kaltina. Jūs ginatės, tiesiogiai kitų nepuldami, nors netiesiogiai juos puolate gindami save. Nepakanka nebūti agresyviu puolant kitus, taip pat negalite užimti gynybinės pozicijos, negalite savęs ginti. Negalite turėti jokio troškimo daryti poveikį šiems žmonėms, jų proto būsenai ar tam, kaip jie į jus žiūri.
Privalote palaipsniui priartėti prie taško, kai leistumėte toms atskirosioms savastims mirti, kai galėtumėte pažvelgti į tokį žmogų ir tarti sau: „Neturiu ką pasakyti. Nenoriu pakeisti jo nuomonės.“ Ir tuomet būsite laisvi nuo šių žmonių, bet netgi dar svarbiau, būsite laisvi nuo šablono, kuris tikriausiai laikė jus pririštus prie puolusių būtybių daug, daug, daug gyvenimų.
Nėra nė vienos iš Žemės pakilusios būtybės, kuri nebūtų perėjusi šios iniciacijos savo paskutiniame gyvenime. Jėzus turėjo stoti į konfrontaciją su tam tikromis puolusiomis būtybėmis. Aš turėjau susidurti su tam tikromis puolusiomis būtybėmis, tiek prieš, tiek po Jėzaus nukryžiavimo. Apie tai nėra rašoma evangelijose mano atveju, kai kurie atvejai yra užrašyti, kai tai vyko su Jėzumi, ne visi – jis tai patyrė žymiai daugiau kartų, ir matėte, kad galiausiai per savo teismą, kai buvo apkaltintas, jis nesigynė, ir šitaip jis išlaikė tą iniciaciją, kai neturėjo ko pasakyti puolusioms būtybėms.
Jis neturėjo jokio troškimo pakeisti jų požiūrio į jį, ir galite manyti, kad galite tai išsikelti kaip siektiną idealą ir galite disciplinuoti savo protą išoriniu būdu, kad nebejaustumėte to troškimo. Bet aš čia kalbu ne apie tai. Kalbu apie šablono išrišimą, išrišant jį iki tokio laipsnio, kuomet tai jums tampa nebesvarbu. Jums nebėra svarbu, ką puolusios būtybės apie jus galvoja, sako ar jums daro. Jūs galite į tai pažvelgti, jūs galite būti neprisirišę prie to, kadangi žinote, jog jos neturi galios veikti jūsų požiūrio į save. Jūs žinote, kas esate. Jūs esate, kas esate, ir turite teisę būti tuo, kuo esate Žemėje, o jų nuomonės apie jus yra visiškai nesvarbios. Tai yra didelė laisvė.
Na ir dabar, daugelis žmonių žiūrės į tuos, kurie pasiekė šią laisvę, kaip daugelis žmonių žiūrėjo į tai pasiekusius dvasinius mokytojus, ir jiems atrodys, kad šie žmonės yra visiškai beasmeniški. Galite pažvelgti į daugelį žinomų dvasinių mokytojų, tokių kaip Jogananda ir kiti mokytojai, kurie yra žinomi jūsų amžiuje, galite pažvelgti į daugelį mokytojų iš praeities, ir buvo žmonių, kurie kaltino juos bejausmiškumu. Priežastis paprasta.
Kai turite šį neprisirišimą, niekas negali jūsų įtraukti į šiuos žaidimus, kuriuos žaidžia žmonės, ir štai čia jūs turite asmenį, kuris yra įpratęs, jog turi gebėjimą įtraukti visus į tam tikrą žaidimą. Na o dabar jis sutinka šį mokytoją, kurio negali įtraukti į žaidimą, arba negali įtraukti jos į žaidimą, ir staiga tas asmuo dabar galvoja: „O, bet jis nėra mokytojas. Jis toks bejausmis. Kaip jis gali būti mokytoju, jeigu yra toks bejausmis?“ Tačiau mokytojas tiesiog privalo būti neprisirišęs prie to.
Būti mokytoju Žemėje nėra populiarumo varžybos. Pasiekti dvasinį brandumą, dvasinę laisvę nėra populiarumo varžybos. Nebūsite populiarūs tarp plačiosios populiacijos. Kuo daugiau augsite, tuo nepopuliaresni būsite, kadangi žmonės nieko jumyse neras, šio pasaulio princas nieko jumyse neras, už ko užsikabinę žmonės galėtų įtraukti jus į šiuos reakcinius šablonus, kuriais yra paremti tiek daug santykių.
Jeigu pažvelgtumėte į daugumą žmonių Žemėje, jų santykiai beveik be jokių išimčių yra paremti reakciniais šablonais. Jie retai kažką laisvai pasirenka. Jie retai turi gilesnį ryšį su kitais žmonėmis, nes turi laikytis šių įtvirtintų šablonų, kuriuos dažnai valdo šie asmeniniai ir kolektyviniai padarai, kurie buvo sukurti šeimose ir kultūrose, tad žmonės iš tiesų neturi santykių vieni su kitais. Yra žmonių, kurie galėjo vienas kitą pažinoti visą gyvenimą, tačiau jie nė karto neturėjo nuoširdaus, iš tiesų intymaus pokalbio. Jie niekada neužmezgė gilesnio ryšio, jie niekada iš tiesų asmeniškai nebendravo, nes visas jų bendravimas vyko ne tarp dviejų savimonę turinčių žmonių, o tarp įvairių atskirųjų savasčių ir kolektyvinių padarų.
Atrasite, kai pradėsite virš šito pakilti, kad žmonės neberas jumyse nieko, už ko užsikabinę galėtų jus traukti, ir tuomet sulauksite įvairių negatyvių reakcijų iš žmonių – priešiškų reakcijų. Jie jus kaltins bejausmiškumu, kaltins, kad jie jums nerūpi, kad jūs jų nemylite. Nesate mylintis žmogus. Kai kurie ant jūsų supyks, kai kurie labai atkakliai norės jus įtraukti į tuos pačius šablonus, į kuriuos anksčiau jiems pavykdavo jus įtraukti, o kiti jus kaltins visokiausiais dalykais, tačiau turite būti neprisirišę prie to. Turite į tai pažvelgti ir tarti: „O kas gi man? Aš seksiu pakylėtaisiais mokytojais į savo pakylėjimą.“ Ir tai iš tiesų turi pasiekti tą tašką, kuomet tai jums nieko nereikštų. Tai nereiškia, jog jums nerūpi kiti žmonės. Tai, tiesą sakant, reiškia, kad jums iš tiesų rūpi, tačiau ne tuo būdu, kaip dauguma žmonių į tai žiūri, kadangi tai, kaip dauguma žmonių žiūri į rūpinimąsi, iš tiesų ateina iš šių kultūroje egzistuojančių šablonų, iš šių asmeninių ir kolektyvinių padarų, kuomet žmonės mano, jog jeigu reaguojate pykčiu, kaltės jausmu ar kokiais nors kitokiais negatyviais jausmais, tai rodo, jog jūs jiems rūpite, tačiau jeigu jie negali jūsų įtraukti į šį šabloną, taip yra dėl to, kad jums nerūpi. Jums netgi nerūpi tiek, kad supyktumėte.
Na, turite ryžtis tai ištverti, būdami dvasios mokiniu aukštesniuose kelio lygmenyse, ir kaip galite tai ištverti? Na, žinoma, galite dirbti su šių atskirųjų savasčių įveikimu, kurios jus verčia prisirišti prie kitų žmonių nuomonės ir nori priversti jus trokšti populiarumo, ir taip toliau. Tačiau galiausiai, kaip sakė Arkangelas Mykolas: „Ateina toks momentas, kai turite priimti sprendimą.“ Turite priimti sąmoningą sprendimą, ir tai nėra tik vienas sprendimas. Tai yra virtinė sprendimų. Galite pradėti nuo labiau paviršutiniško proto aspekto, kuomet išoriniu protu, kaip mes tai vadiname, priimate sprendimą: „Matau, kad štai ką man reikia padaryti, kad nenorėčiau būti prisirišęs prie kitų žmonių reakcijų.“ Ir yra pakankamai vertinga priimti šį sprendimą, tačiau ateina toks momentas, kai jau esate dirbę su atskirųjų savasčių išrišimu, ir dabar tai yra gilesnis sprendimas, kuris nėra sąmoningai priimamas sąmoningu protu, bet ateina spontaniškai iš širdies, iš jūsų esybės gelmių.
Tačiau jums gali tekti pradėti nuo išorinio sprendimo priėmimo ir jo sustiprinimo, pažvelgiant į jį iš įvairių kampų, ir pajaučiant įvairias situacijas, kurios iškyla, kur galite pasirinkti: „Ne, aš į tai nereaguosiu. Nebūsiu prie to prisirišęs. Nesiginčysiu. Nesiginsiu. Nepulsiu to kito žmogaus.“ Jūs priimate daugelį šių sprendimų išoriniu protu, o tuomet ateina tas momentas, kai dabar galutinis sprendimas ateina iš vidaus, ir tuomet jūs žinote, kad esate laisvi, nes jaučiate, kad kažkas nuo jūsų nusirito – našta nuo jūsų nusirito, ir jūs pažvelgiate į situaciją, ir galite pažvelgti, kaip anksčiau žiūrėjote į tai labai rimtai, kaip jus tai nepaprastai trikdė, kaip jūs labai norėjote pakeisti to kito žmogaus nuomonę.
Ir dabar jūs matote, arba jaučiate, kad čia niekas jūsų neįtraukia, niekas jūsų netraukia to daryti, įsitraukti į situaciją, ir tai nereiškia, kad nustojate kalbėtis su žmonėmis, bet galite su jais kalbėtis kitokiu būdu, kuomet tai labiau ateitų iš širdies, tai būtų nuoširdesnis asmeninis pokalbis, kuomet jūs iš tiesų suvoktumėte save kaip žmogišką būtybę ir elgtumėtės su kitais žmonėmis taip, tarsi jie taip pat būtų žmogiškos būtybės, suvokiančios save ir nevaldomos šių atskirųjų savasčių ar kolektyvinių padarų.
Jūs iš tiesų elgtumėtės su žmonėmis geriau, nei su jais kada nors buvo elgiamasi, ir galėtumėte būti neprisirišę prie to, kaip jie į tai reaguos. Kai kurie reaguos pozityviai. Jie staiga pradės atsakyti nuoširdesniu būdu, nes dar niekas anksčiau šitaip su jais nebuvo kalbėjęs. Tačiau kiti vis dar tebebus priešiški, jie vis dar jus kaltins tuo ir anuo, ir tuomet pasiekiate tą tašką, kai galite nuspręsti: „Kiek laiko, kiek dėmesio noriu skirti šiam žmogui? Akivaizdu, jog jam nepadedu. Gal yra kitų žmonių, kuriems galėčiau padėti, arba kitų dalykų, kuriems galėčiau skirti savo dėmesį ir energiją, atsižvelgiant į tai, kad turiu ribotus dėmesio ir energijos išteklius.“ Tai jus išlaisvina! Ir tai ne tik yra svarbi iniciacija, kurią turite išlaikyti, bet tai taip pat išlaisvina jūsų dėmesį, jūsų energiją, kuriuos galite skirti kitiems savo dangiškojo plano aspektams ir kaip galėtumėte atnešti pozityvų indėlį į kažkurį gyvenimo aspektą, užuot būdami įsitraukę į šiuos nesibaigiančius žaidimus su kitais žmonėmis.
Prieš daugelį metų buvo tokia plačiau žinoma knyga, parašyta psichologo, pavadinimu „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“. Nėra taip, kad būtinai rekomenduočiau jums eiti ir ją susirasti, nes ji jau yra ganėtinai sena, tačiau čia tik noriu pasakyti, kad daugelis psichologų ilgą laiką žinojo, kad žmonės žaidžia šiuos žaidimus ir kad jie gali juos žaisti be pabaigos, ir tai niekur neveda. Daugelis psichologų ieškojo būdų padėti savo klientams įveikti tokius šablonus. Jie, tiesą sakant, ieškojo, kaip patys galėtų tai įveikti. „Gydytojau, išsigydyk save“. Jie nustatė daugelį šių žaidimų, kuriuos žaidžia žmonės, tačiau nenustatė jų visų, nes neturi pakankamai plačios perspektyvos. Jie neturi, kaip anksčiau kalbėjome, reinkarnacijos perspektyvos, kad žmonės galėjo sustiprinti šiuos žaidimus per daugelį gyvenimų. Tai nėra kažkas, ką galėtumėte paaiškinti, ištirdami, kas nutiko jiems šiame gyvenime, kadangi kai kurie žmonės gimsta su žaidimais, kurių jų tėvai ir šeima neturi, tačiau yra akivaizdu, kad šie žmonės juos turi nuo gimimo.
Vėlgi, egzistuoja potencialas, kad psichologijos srityje gali įvykti proveržis ir jie gali labiau tai įsisąmoninti, ypač šį žaidimą, kai norite būti teisūs arba norite įrodyti, kad kiti žmonės klysta, ir tai gali atverti naują suvokimą šioje srityje apie tai, kaip galėtumėte padėti žmonėms tai įveikti, ir kaip yra svarbu padėti žmonėms tai įveikti. Tai netgi gali paskatinti kai kuriuos progresyvesnius, kūrybiškus žmones šioje srityje pradėti mąstyti apie visą šią teisingumo ir klaidingumo koncepciją, nes jie akivaizdžiai matytų, kaip tai yra reliatyvu ir kaip reliatyviai tai taiko skirtingi žmonės, netgi kaip ją skirtingai skirtingose situacijose taiko tie patys žmonės, ir kaip tai yra naudojamasi kaip ginklu prieš kitus žmones – šia teisingumo ir klaidingumo koncepcija, ir tai gali paskatinti kai kuriuos labiau kvestionuoti, nei jie tai darė iki šiol, visą šią koncepciją, jog kažkas privalo būti teisinga, o kažkas privalo būti klaidinga.
Jie netgi gali pradėti kvestionuoti aristoteliškąją logiką, dvinarę logiką, kad egzistuoja tik teisinga ir klaidinga, o tarp jų daugiau nieko nėra, nes juk, kai pažvelgiate į žmogaus psichologiją, kai pažvelgiate į žmogiškos psichologijos sudėtingumą, ar iš tiesų yra prasmės taikyti šią dvinarę logiką, kad kažkas turi būti teisinga, o kažkas turi būti klaidinga, ir tarp jų nėra daugiau jokių atspalvių? Daugelis psichologų suvokia, kad kai kalba eina apie žmonių psichologiją, na, joje nieko daugiau nėra kaip tik atspalviai. Joje iš tiesų nėra nei juodo, nei balto. Iš tiesų nėra nei teisingo, nei klaidingo, visa tėra atspalviai. Viskas yra reliatyvu.
Tai gali atvesti prie pripažinimo, kad kai kalbame apie žmogiškas nuomones, žmogiškus įsitikinimus ir netgi žmonių psichologiją, viskas yra reliatyvu, ir tai tuomet iškelia klausimą: „Na, kaip tuomet galime padėti žmonėms įveikti šią miazmą, šias reliatyvumo džiungles?“ Na, privalote turėti atskaitos tašką iš už reliatyvaus proto aspekto ribų. Ar žmogaus protas turi aspektą, kuris nebūtų reliatyvus, kuris būtų aukščiau dualizmo? Ir šitai, žinoma, gali atverti profesiją suvokimui, kad iš tiesų egzistuoja toks aspektas, nors jis nebuvo pripažįstamas šiuolaikinio mokslo, pagrinde dėl materialistinės ideologijos, tačiau tūkstančius metų jis buvo pripažįstamas dvasinių mokytojų ir guru, kurie apie tai kalbėjo įvairiais būdais ir įvairia kalba.
Jie kalbėjo apie tai, kad egzistuoja tam tikras žmonių psichologijos aspektas, kuris nėra varžomas šio reliatyvumo, šio dualizmo, ir tai tuomet gali atverti žmones suvokimui, kad jeigu iš tiesų norime padėti žmonėms įveikti šį reliatyvumą ir visus šiuos žaidimus, turime padėti jiems patirti šį gylį, šią jų pačių esybės esmę. Mes tai vadinome Sąmoninguoju AŠ, tačiau nėra svarbu, kaip jūs tai vadinsite, tiesiog yra tas patyrimas, yra kažkas mano prote, kas peržengia išorinį protą, emocinį protą, mentalinį protą, identiteto protą. Egzistuoja tokia mano dalis, kuri netgi peržengia mano tapatumo jausmo ribas. Tai yra mūsų taip vadinama grynoji sąmonė. Vėlgi, galite vadinti tai kažkaip kitaip, tačiau ji tiesiog yra. Tai yra vidinis jausmas, nekintantis, lyginant su tuo reliatyvumu, kuris nuolatos juda nuo vieno kraštutinumo prie kito. Tai yra ta šerdis, kuria galite pasikliauti, ta tyra esybė, apie kurią kalbėjo keletas filosofų, net ir Vakarų filosofai kalbėjo apie „buvimo pagrindą“, kaip kai kurie tai vadino.
Egzistuoja žmogiškos psichologijos šerdis, ir jeigu norime iš tiesų padėti žmonėms įvaldyti savo psichologiją, turime jiems padėti tai patirti, nes tai jiems suteiks kitokį atskaitos tašką. Tai taip pat gali padėti santykiams, nes kokia yra viena iš dažniausiai pasitaikančių problemų santykiuose? Tai yra, kad du žmonės siekia kažką gauti vienas iš kito, tačiau jie niekada to negauna. Ką jie siekia gauti? Tą patyrimą, išeinantį už jų dabartinės proto būsenos ribų, ir šis patyrimas gali ateiti tik iš vidaus, ir kai patiriate tą patyrimą, įgyjate kitokį pamatą, kitokį atskaitos tašką, kuriuo remdamiesi galite įvertinti savo santykius, kuris gali padėti jums jūsų santykiuose ir išlaisvinti jus nuo šių šablonų.
Tad jeigu yra du žmonės, kurie abu patiria šį patyrimą, jie turi daug geresnes galimybes išdirbti savo santykius, nei tie du žmonės, kurie nepatyrė to patyrimo ir todėl nesuvokia, kad yra kažkas nekintamo, yra kažkas tvirto jų protuose, ir jie ieško pilnatvės arba vientisumo išorėje, o tai reiškia, kad jie tegali atkristi į senąjį šabloną, kuriame kaltina savo partnerį dėl to, kad negauna iš savo partnerio to, ką gali gauti tik iš vidaus.
Tačiau apie tai mes duosime daugiau mokymų kada nors kitą kartą, nes kol kas daviau jums tai, ką norėjau jums duoti šiame perdavime. Suprantu, kad tai buvo intensyvi diena, nes mes jus apipylėme įvairiausiais dalykais, tačiau tiesiog paskirkite šiek tiek laiko tai suvirškinti. Nejauskite, kad privalote suprasti ar išanalizuoti, ar sudėlioti tai į lentynėles viską iš karto. Paskirkite tam laiko. Kaip jau anksčiau sakėme, jūs pradedate skaityti diktavimą, kol aptinkate mintį, kuri iš tiesų jus paliečia. Tuomet nustojate skaityti ir medituojate šią vieną mintį, kol pajaučiate, kad jums atėjo aiškumas, kurį šiuo metu galėjote pasiekti.
Tad dabar, daviau jums tai, ką norėjau jums šiuo metu duoti. Tad, vėlgi, užsklendžiu jus mylinčioje Dievo Motinos Žemės planetai širdyje.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com