Tėvo išmintis Rusijai

Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas per Kim Michaels, 2021 metų balandžio 23 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2021 metų Rusijai skirtame vebinare „Įveikite pranašumo sąmonę ir jausmą, kad esate nevientisi, sutraumuoti ir susikoncentravę į išorę“.


Aš esu Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas. Mano indėlis, bent jau šiuo momentu, yra toliau šiek tiek pratęsti kalbą apie tai, apie ką kalbėjo Motina Marija, tai yra, apie Rusijos žmonėse randamą nusistatymą – priešinimąsi pokyčiams, priešinimąsi įsiklausymui, priešinimąsi stebėjimui.

Kas slypi už šios sąmonės? Na, leiskite man prie šio klausimo eiti per aplinkui ir grįžti prie jo šiek tiek vėliau. Nes matote, tarp Rusijos žmonių egzistuoja labai plačiai paplitęs požiūris, su kuriuo daugelis Rusijos žmonių užaugo sovietiniais laikais. Tai yra ši idėja, kad Rusija yra ypatinga šalis ir Rusijos žmonės yra ypatingi žmonės. Ne dėl to, kad jie turi tą ar aną, ne dėl to, kad jie turi tą talentą ar aną talentą, o dėl to, kad yra pasiryžę aukotis dėl didesnio savo šalies gėrio. Kitaip tariant, jiems buvo įdiegta tikėti, kad Rusijos žmones ypatingais pavertė tai, kad jie buvo pasiryžę paaukoti savo asmeninį gyvenimą, net ir savo gyvybę, dėl aukštesnio savo šalies tikslo.

Ir šią sąmonę daugelis jūsų, kurie lankėte mokyklą sovietiniais laikais, galite atpažinti. Kas slypi už šios sąmonės? Ar esate ištikimi savo šaliai, o gal ištikimi esate kažkam kitam? Nacionalizmas, ypač Rusijoje, bet taip pat, žinoma, ir daugelyje kitų šalių – ar jo pagrindas iš tiesų yra šalis, o gal jo pagrindas yra visai kas kita? Na, mano mylimieji, atsakymas, žinoma, yra, kad tai yra visai kas kita. Šalis čia yra ne prie ko. Nacionalizmo esmė yra išskirtinai valdžios elitas. Kad ir kuris valdžios elitas šiuo metu valdytų, jis naudojasi nacionalizmu ir nacionaliniais sentimentais, kad įtikintų žmones kažką paaukoti savo asmeniniame gyvenime, ne dėl aukštesnio gėrio, o dėl valdžios elito gėrio.

Šį mechanizmą, žinoma, galite matyti visose pasaulio šalyse, tačiau dabar kalbame apie Rusiją. Rusijoje egzistuoja labai akivaizdi sąmonė, kad kai tik kas nors atkreipia dėmesį į kažkokią problemą, žmonės iš karto sako: „Na, galbūt mes ir turime šią problemą, bet kaip dėl tų kitų šalių, argi Amerika neturi tos pačios problemos, argi jie nedaro to paties?“ ir taip toliau.

Kas slypi už šios sąmonės? Išgirstate kažką ir suvokiate, kad tai tam tikru laipsniu liečia ir jus, tačiau, užuot iš tiesų pažvelgę, kaip tai jus liečia, iš karto imate projektuoti ir badyti pirštais į kitus.

Mano mylimieji, iš tiesų gali būti, kad kitos šalys pasaulyje turi tą pačią problemą, tačiau leiskite man jums užduoti šį paprastą klausimą: „Jeigu pašalinsite tą problemą Jungtinėse Valstijose ar Pietų Afrikoje, ar kažkokioje tolimoje Ramiojo Vandenyno salelėje, jeigu pašalinsite tą problemą kažkur kitur, kokią naudą iš to gausite jūs, rusai? Ar problemų sprendimas kitose šalyse duos jums kažkokią naudą, o gal didesnę naudą gausite išsprendę problemą savo šalyje?“

Matote, kad tai yra to, apie ką kalbėjo Motina Marija, pratęsimas: priešinimasis kažką išgirsti, kažką pamatyti. Tai yra šis nenoras pažvelgti į rąstą savo akyje, ir tuo pačiu didžiulis noras susikoncentruoti į krislą kitų akyse, projektuojant, kad jie vieninteliai turi problemą ir jūs turėtumėte kažko imtis dėl šios problemos, nes tos kitos šalys nieko nesiima dėl to daryti. Na, tiesa ta, kad daugelis kitų šalių iš tiesų kažką dėl to daro, jos kažką dėl to darė ir padarė reikšmingą progresą. Kaip sakė Motina Marija, būtent dėl to jos turi didesnę laisvę ir didesnį klestėjimą nei Rusija.

Tad kuo iš tiesų yra paremtas šis jausmas, kad Rusijos žmonės turėtų būti pasiryžę aukotis dėl savo šalies? Na, jis iš tiesų yra paremtas idėja, kad turėtumėte būti pasiryžę aukotis dėl valdžios elito.

Na ir dabar, jeigu grįžtumėte į carų laikus ir baudžiavos erą, valdžios elitą sudarė carai, kilmingųjų klasė, didieji žemvaldžiai, tie, kurie valdė visuomenę, ir tai buvo specifinė puolusių būtybių klasė. Jų pagrindinis interesas buvo susigrobti privilegijas, jie norėjo turėti privilegijuotą gyvenimo būdą, norėdami gyventi dideliuose rūmuose, kuomet valstiečiai turėtų atlikti visus fizinius darbus. Žemvaldys sėdėjo ir skynė žmonių darbo vaisius, nieko jiems už tai neduodamas, palikdamas jiems tik tiek, kad šie nemirtų badu.

Na ir dabar, tai buvo viena puolusių būtybių klasė. Kas nutiko bolševikų revoliucijos metu? Na, Rusija atsikratė tos konkrečios puolusių būtybių klasės. Beveik visi, kurie atstovavo didžiuosius žemvaldžius, buvo pašalinti iš Rusijos visuomenės.

O kas įvyko po to? Na, kaip yra sakoma sename posakyje: „Nuo vilko ant meškos“. Nes dabar gavote naują puolusių būtybių klasę, kurie suformavo valdžios elitą ir komunistinę visuomenę. Jų pagrindinis interesas nebuvo asmeninės privilegijos, jų pagrindinis interesas buvo valdžia. Nebūtinai fizinė valdžia, bet labiau ideologinė valdžia. Jie buvo įsitikinę, kad egzistuoja aukštesnė vizija, aukštesnės rūšies visuomenė, kuri privalo būti įkūnyta, ir tai yra jų epinis tikslas įkūnyti šią visuomenę.

Galite matyti, kad, tam tikru atžvilgiu, tai buvo visiškai kitoks valdžios elitas nei ankstesnis. Panašūs jie buvo tuo, kad abu valdžios elitai buvo praktiškai visiškai nejautrūs žmonių kančioms. Baudžiavos eroje apie žmonių kančias iš viso nebuvo kalbama, jie tiesiog buvo priversti gyventi tam tikru būdu. Nors jų kančios darėsi vis intensyvesnės, kilmingųjų klasė nesugebėjo matyti, kad tai negali tęstis, ir todėl patys iš tiesų suteikė impulsą smurtinei revoliucijai. Juos apakino jų pačių nenoras prarasti savo privilegijas.

Ir taip pat dėl jų nejautrumo žmonėms, tai turėjo du aspektus. Visų pirma, jie nenorėjo pripažinti, kad žmonių kančios, daugeliu atvejų, vis labiau augo 19-ajame amžiuje, nes augo populiacija ir nebuvo užtektinai maisto išmaitinti visų žmonių.

Kitas nejautrumo aspektas buvo tai, kad jie nenorėjo suvokti, jog visame likusiame pasaulyje paprastų žmonių situacija pamažu gerėjo. Sakau pamažu, nes šis gerėjimas buvo labai laipsniškas kai kuriose šalyse 19-ajame amžiuje, tačiau augo visuotinis supratimas, kad visi žmonės turi turėti teises ir galimybes. Per šį suvokimą, kad visi žmonės turi teises, lygias teises, buvo ruošiama dirva demokratinių judėjimų ir demokratinių šalių atsiradimui, kurios atsirado Jungtinėse Valstijose ir Europoje. Rusijos valdžios elitas carų laikais nebuvo jautrus nei žmonių kančioms, nei žmonių teisėms, nei Omegai, nei Alfai, nei Motinos, nei Tėvo aspektams.

Na, o tuomet atėjo bolševikų valdžios elitas, ir jie buvo lygiai taip pat nejautrūs žmonių kančioms, ir jie ne tik kad buvo nejautrūs jų kančioms, tačiau, jų įsitikinimu, šie žmonės neturėjo jokių teisių. Jie ignoravo augantį teisių įsisąmoninimą, kuris augo kitose šalyse. Bolševikai buvo protingesni už ankstesnį valdžios elitą, kuris tenorėjo išsaugoti status quo ir savo privilegijas, tačiau neturėjo realios ideologijos, ant kurios visa tai galėtų statyti. Pagrindinis jų argumentas buvo toks: „Taip buvo visada“. Bolševikai turėjo labiau ideologinį požiūrį, tad ką jie darė? Na, jie mėgino, kaip yra sakoma sename posakyje, „būtinybę paversti dorybe“.

Egzistavo ribotas supratimas, tačiau šį supratimą kai kurie iš jų iš tiesų turėjo, net ir pats Leninas suprato, kad egzistuoja limitas materialiam klestėjimui, kurį būtų įmanoma sukurti komunistinėje sistemoje. Paties Lenino nedomino turtingas ir privilegijuotas gyvenimo būdas. Jį domino ideologinis požiūris į gyvenimą. Jis mėgino sukurti ideologiją, kuri žmonių kančias vaizduotų kaip dorybę. Ir tai tapo pagrindu šiai idėjai, kurią kai kurie iš jūsų patyrėte net ir savo gyvenime, kad Rusijos žmonės yra ypatingi, nes yra pasiryžę kentėti dėl aukštesnio savo šalies tikslo. Tačiau tai nebuvo aukštesnis Rusijos šalies tikslas, tai buvo „aukštesnis“ valdžios elito tikslas, Sovietų Sąjungą valdžiusio ideologinio valdžios elito tikslas.

Ir tai buvo ne tik ideologinis valdžios elitas, nes matėte, kad net ir šiais ankstyvaisiais metais vyko kova tarp Lenino atstovaujamo valdžios elito tipo, ir kito tipo, kurį atstovavo Stalinas. Leninas buvo labiau atsidavęs ideologijai, o Staliną labiau domino valdžia, jis valdžios norėjo dėl pačios valdžios. Po to, kai valdžią perėmė Stalinas, įvyko pokytis, kuomet atėjęs valdžios elitas beveik visiškai nesivargino naudotis ideologija savo veiksmams pateisinti. Jie tiesiog naudojosi grubia valdžia populiacijai pavergti, kaip galite tai matyti iš Stalino teroro valdymo metų.

Tad čia dabar gavote trečiąjį elitą, kuris perėjo nuo ideologijos prie grubios smurtinės valdžios. Tačiau ir jis buvo visiškai nejautrus žmonių kančioms, jis buvo nejautrus tam, kas vyksta visame likusiame pasaulyje, kuriame vis labiau augo teisių įsisąmoninimas. Jis naudojosi ideologiniu įrankiu, skleisdamas šią idėją, kad Rusijos žmones ypatingais padaro jų pasiryžimas kentėti dėl savo šalies. Vėlgi, jie iš tiesų kentėjo ne dėl šalies, o dėl to, kad valdžios elitas galėtų išsaugoti savo valdžią.

O tuomet įvyko laipsniškas pokytis, kuomet grubios valdžios norėję žmonės nuėjo labiau į antrą planą. Ir iškilo lyderiai, kurie nebuvo tokie negailestingi, tokie brutalūs, galiausiai visa tai atvedė prie pragmatiškesnio požiūrio, kulminaciją pasiekusio Gorbačiovo ir Jelcino asmenyse, o taip pat, tam tikru laipsniu, Brežnevo asmenyje. Tačiau šie žmonės nesugebėjo pakeisti sistemos, kadangi nesugebėjo vizualizuoti kitokios valdžios struktūros nei ta, kuri egzistavo sovietiniais laikais. Gorbačiovas manė galėsiantis sukurti ekonomines reformas ir tuo pat metu išsaugoti senąsias valdžios struktūras, tačiau tai padaryti pasirodė neįmanoma. Ir tuomet, galėtume sakyti, įvyko šis Sovietų Sąjungos nuvertimas, Sovietų Sąjungos žlugimas, Sovietų Sąjungos paleidimas.

Tai buvo, tam tikru laipsniu, įsidėmėkite mano žodžius: tam tikru laipsniu, perėjimas prie kito valdžios elito, valdžios siekiančio elito, kuris vis dar norėjo išsaugoti kontrolę Rusijai, tačiau norėjo didesnio ekonominio klestėjimo.

Kitaip tariant, kai pamatė Gorbačiovo mėginimus reformuoti ekonomiką neatsikratant komunizmo, šis valdžios elitas nusprendė: „Mums nerūpi ideologija, mes norime didesnio klestėjimo.“ Tad jie tam tikru laipsniu stovėjo už Sovietų Sąjungos paleidimo.

Taip pat buvo buvo tam tikras šio proceso aspektas, kurio varomoji jėga buvo progreso norėję žmonės. Sovietų Sąjungoje buvo žmonių, kurie per šiuos dešimtmečius po Antrojo Pasaulinio Karo, arba „Didžiojo Patriotinio Karo“, kaip jūs jį vadinate, palaipsniui pradėjo susiderinti su tuo, kas vyksta likusiame pasaulyje, su judėjimu už didesnes demokratines teises, didesnę laisvę, ir jie to paties norėjo Rusijos žmonėms. Jie manė, kad tai galės įvykti paleidus Sovietų Sąjungą. Kai kurie iš jų naiviai tikėjosi, kad tai įvyks savaime, ką aš netrukus pakomentuosiu.

Egzistavo bendras didesnės laisvės, didesnių ekonominių galimybių, didesnės lygybės troškimas ir troškimas įveikti Sovietų Sąjungoje egzistavusią priespaudą. Tad turėjote šiuos du judėjimus: vienas jų iš tiesų norėjo išlaisvinti Rusijos žmones, o kitas nenorėjo išlaisvinti Rusijos žmonių, bet tiesiog norėjo sistemos, kuri jiems suteiktų daugiau ekonominių galimybių sukoncentruoti turtą į savo rankas, ir ideologija jiems nerūpėjo. Ideologija jiems tiesiog buvo bagažas, kurį Rusija tempėsi iš praeities ir, jų manymu, šiuo bagažu bus galima neskubant atsikratyti.

Na ir dabar, vėlgi, noriu tai susieti su tuo, apie ką kalbėjo Motina Marija. Egzistuoja tam tikri gamtos dėsniai, kurie tuo pačiu būdu veikia Rusijoje kaip ir bet kurioje kitoje šalyje. Taip, gravitacijos dėsnis yra vienas akivaizdus pavyzdys, tačiau šių dėsnių yra daugiau. Ir apie vieną iš šių dėsnių kalbėjome daug, daug kartų savo mokymuose. Tai yra principas, be kurio negalite suprasti istorijos. Tai yra faktas, kad visa visata yra viena tarpusavyje susijusi visuma. Egzistuoja milijardai planetų, kuriose yra protinga gyvybė, ir dauguma, absoliuti dauguma šių planetų yra aukštyn kylančioje spiralėje. Tai sukuria magnetinę trauką visoms atsiliekančioms planetoms, tarp jų ir Žemei.

Kodėl per šiuos pastaruosius šimtmečius matėte augantį demokratijos, žmonių teisių ir ekonominio klestėjimo įsisąmoninimą? Taip yra dėl to, kad ši visos likusios visatos magnetinė jėga traukia Žemę aukštyn. Sovietų Sąjunga negalėjo pasipriešinti šiai jėgai. Sovietų Sąjunga pragyvenimo lygiu atsilikinėjo nuo kitų dėl to, kad priešinosi visos likusios visatos judėjimui aukštyn. Kitos šalys patyrė didesnį klestėjimą ir padarė didesnį progresą, nes jų priešinimasis buvo mažesnis.

Tad dabar turėjote šį septyniasdešimt metų trukusį komunistų valdymą, tačiau vis dar egzistavo ši trauka. Būtent dėl to, kaip sakiau, palaipsniui net ir vadų tarpe atsirado labiau pragmatiškų nei į ideologiją linkusių žmonių, ar tų, kuriems rūpėjo vien valdžia visuomenei. Ir šitaip pradėjo formuotis tai, ką norėčiau pavadinti „kūrybišku elitu“ Sovietų Sąjungoje, kurie buvo atviri bent jau kažkokioms reformoms. Tačiau dabar pažvelkime, kas nutiko realybėje.

Grįžkime į praeitį, į bolševikų revoliuciją. Rusijoje, žinoma, turėjote situaciją, kuomet carų valdymo laikotarpiu Rusija buvo atsilikusi nuo daugelio kitų šalių, pavyzdžiui, Europoje, ypač Vakarų Europoje. Vakarų Europoje buvo padarytas didesnis progresas negu carų viešpatijoje, atsisakant baudžiavos, imant diegti demokratiją, žmonėms suteikiant laisvę ir ekonomines galimybes, suteikiant jiems pamatines teises. Jau tada Rusijoje egzistavo valdžios elitas, stabdęs tai, ką galėtume pavadinti natūraliu Rusijos visuomenės vystymusi arba evoliucija.

Tad egzistavo akivaizdi įtampa, kaip įtampą matėte ir prieš Prancūzijos revoliuciją, kuri baigėsi smurtiniu valdančiojo valdžios elito nuvertimu. Smurtinė revoliucija, žinoma, nebuvo vienintelė įmanoma situacijos Rusijoje baigtis. Buvo galima pereiti prie demokratiškesnės valstybės valdymo formos, kuriai marksistinė komunistinė ideologija nebūtų buvusi reikalinga ir ji nebūtų naudojusi šios ideologijos, bet būtų sukūrusi visuomenę, turinčią ganėtinai daug panašumų su tuo, ką matote Vakarų Europoje. Tai būtų buvusi, galėtume sakyti, natūrali ir naudingiausia įvykių eiga.

Jeigu tai būtų įvykę, kokia būtų buvusi situacija Rusijoje per šiuos dešimtmečius? Na, situacija būtų buvusi tokia, kad Rusija būtų augusi ir evoliucionavusi klestėjime ir laisvėje, ne visai tokiu pačiu tempu kaip kai kurios Vakarų Europos šalys, tačiau arti to. Kitaip tariant, nebūtų atsiradęs šis milžiniškas atotrūkis tarp Vakarų šalyse ir Rusijoje esamo populiacijos pragyvenimo lygio ir laisvių bei teisių, to tiesiog nebūtų buvę. Tarp jų būtų buvusi daug didesnė lygybė. Tai reiškia, kad Rusijos žmonės būtų turėję daug didesnį laisvės pojūtį, didesnį savo teisių pajautimą, didesnį ekonominių galimybių pajautimą. Ir jie būtų suvokę, jog iš tiesų yra verta sunkiau dirbti, kad susikurtumėte savo verslą, kad būtumėte kūrybiškesni, nes jums būtų leista pasilikti tai, ką pagaminate, užuot privalėjus atiduoti tai valstybei, o tiksliau, valstybei tai iš jūsų atėmus.

Na ir dabar pasiekiame 1989-1990 metus ir komunizmo žlugimą. Rusija būtų buvusi daug arčiau natūralaus gausos ir laisvės lygmens, kaip norėčiau juos pavadinti, kurių viziją turiu Rusijai, ji būtų buvusi daug arčiau Aukso Amžiaus. Bet dabar turime situaciją, kurioje Rusija buvo pavergta septynis dešimtmečius, Rusijos žmonės buvo pavergti. Ir staiga visi šie, ar bent jau daugelis šių suvaržymų yra pašalinami. Tai turi tam tikrų panašumų su situacija, kurią, pavyzdžiui, matėte Irake, į kurį įsiveržė Jungtinės Valstijos (kaip jau anksčiau sakėme) ribotos ideologijos pagrindu. Jie manė, kad, nuvertus Sadamą Huseiną ir suteikus laisvę Irako žmonėms, šie žmonės vos per kelis mėnesius ar kelis metus taps šiuolaikine demokratine šalimi, tačiau tai tiesiog negali įvykti.

Tad 1990 metais matote Rusijos žmones, kurie buvo pavergti. Staiga Rusija pavirsta (žvelgiant išoriškai, jeigu, pavyzdžiui, perskaitytumėte Rusijos konstituciją) išoriškai šiuolaikinę demokratiją primenančia šalimi, tačiau didžioji žmonių dalis nėra pasirengę atlikti šį šuolį. Niekas to iš tiesų nesupranta, nei už Rusijos ribų, nei pačioje Rusijoje, tad jie negauna daug pagalbos.

Ir kas tuomet įvyksta? Na, Rusija pradeda susidurti su didelėmis problemomis šiame 1990 dešimtmetyje: su problemomis įgyvendinant demokratiją, įgyvendinant ekonominę laisvę, ir tai atveda prie įvairių įvykių, įvairių scenarijų, kurie akivaizdžiai nėra idealūs. Galite į tai žiūrėti kaip į eksperimentavimo procesą, į būtiną mokymosi procesą. Galėtume sakyti, jog yra neišvengiama, kad populiacijai, kuri buvo pavergta septynis dešimtmečius ir dar šimtus metų prieš tai, reikės šiek tiek laiko ir eksperimentavimų, kad galėtų tapti šiuolaikine demokratija.

Bet tuomet nutinka taip, kad Rusijoje atsiranda šis naujas valdžios elitas, kuriam nerūpi ideologija, jam nerūpi fizinė brutali jėga, jam netgi nerūpi privilegijuotas gyvenimo būdas, nes jo netenkina būti panašiais į caristinės eros žemvaldžius, kuomet šie žemvaldžiai turėjo tam tikrą žemės plotą, ribojusį turto kiekį, kurį galėjo sukaupti. Šis naujasis valdžios elitas, tam tikra prasme, iš esmės yra kapitalistinis valdžios elitas. Jis nori pinigų vien dėl pačių pinigų, ir jiems niekada nėra jų gana.

Galite pažvelgti į caristinę erą ir į kai kuriuos iš šių kilmingųjų, kurie valdė didelį žemės plotą, gyveno dideliame name ir turėjo visus jiems reikalingus tarnus. Jie buvo patenkinti savo gyvenimo būdu ir nieko iš tiesų daugiau nenorėjo. Būtent dėl to jie negalėjo įsivaizduoti, kad jų baudžiauninkai galėtų norėti kažko daugiau. Jie manė, kad tai yra idealus gyvenimo būdas, ir kad jie šitaip galės gyventi amžinai, ir kai kurie iš jų reinkarnavosi vėl ir vėl į tą pačią poziciją.

Tačiau naujai atsiradusiam valdžios elitui Rusijoje, kuris pradėjo formuotis devintajame dešimtmetyje, nieko niekada nėra gana, jie nori vis daugiau ir daugiau pinigų. Jie pamatė, kad raktas valdžiai Rusijoje įgyti yra gamtiniai ištekliai: nafta, gamtinės dujos ir kiti gamtiniai ištekliai. Tad jie tapo jūsų taip vadinamais oligarchais, tais, kurie iš esmės įgyvendino visų monopolistinių kapitalistų, pradedant Rokfeleriu, Morganu ir kitų, svajonę, jie įgyvendino šią svajonę Rusijoje.

Kuo pasižymi šis naujas valdžios elitas, ar jis kuo nors skiriasi nuo kitų? Taip, jis iš tiesų skiriasi, kaip sakiau, pirmiausia jie nori pinigų. Nuo kitų jis nesiskiria tuo, kad taip pat neturi jokio jautrumo žmonių kančioms. Jie nejaučia jokios pagarbos žmonių teisėms ir žmonių teisių augimui. O dar svarbiau yra tai, kad jie nejaučia jokios pagarbos demokratijai. Demokratija jiems nėra reikalinga, nes iš tiesų demokratiškoje šalyje jiems tektų dalintis gamtinių išteklių turtu. Nes argi iš tiesų galite sakyti, kad milžiniški naftos laukų Sibire plotai priklauso vienam žmogui? Ir netgi argi galite sakyti, kad jie priklauso ant tos žemės gyvenantiems žmonėms? Argi jie neturėtų priklausyti visiems žmonėms, visai populiacijai?

Tad dabar matote, kad devintajame dešimtmetyje atsirado valdžios elitas, kuris norėjo monopolizuoti ekonomiką. Jiems demokratija tiesiog buvo kelią pastojusi kliūtis, trukdis, nepatogumas. Kadangi nejautė jokios pagarbos teisėms, jie darė viską, ką galėjo demokratijai sunaikinti, naudodamiesi įvairiausiais pretekstais, kurie, jų manymu, galėjo pasirodyti patrauklūs žmonėms. Už viso to slypėjo lygiai toks pat mentalitetas: Rusijos žmonės yra ypatingi, kadangi jie yra pasirengę aukotis dėl savo šalies gėrio, dėl aukštesnio gėrio. Ir kas yra šis aukštesnis gėris šiuo atveju? Na, tai tiesiog yra šio finansinio elito kišenės ir nieko daugiau.

Kaip jūs, Rusijos žmonės pasitarnaujate Rusijos šaliai, leisdami nedidelei oligarchų grupelei išnaudoti ir prievartauti gamtinius Rusijos išteklius? Kokią naudą tai duoda Rusijai? Akivaizdu, kad Rusijos šaliai tai neduoda jokios naudos.

Tačiau kas sudaro Rusijos šalį? Ir ar iš viso egzistuoja toks dalykas kaip Rusijos šalis? Kas sudaro šalį? Na, ją sudaro žmonės, Rusijos šalį sudaro Rusijos žmonės. Bet matote, jeigu grįžtume į carų laikus, tarp paprastų žmonių, baudžiauninkų, valstiečių, nebuvo jokios nacionalinės sąmonės, jie neturėjo stiprios nacionalinės sąmonės. Komunistiniais laikais buvo sukurta ši stipri nacionalinė sąmonė, tačiau ji nebuvo (nepaisant skleidžiamų teiginių apie darbininkų rojų) sukoncentruota į žmones. Jos tikslas buvo sukurti proto įvaizdį apie Rusiją kaip apie šią didžią šalį. Tad tai tebuvo šis proto įvaizdis, kaip jau anksčiau sakėme, kuris plūduriavo masinėje sąmonėje, jis neturėjo jokios realybės, jokios fizinės realybės. Taip, galite sakyti, kad ant pasaulio žemėlapio turėjote nubrėžtą liniją, ir šios linijos apibrėžtose ribose buvo Rusija, tačiau tai tebuvo žmonių vaizduotės vaisius, tai tebuvo proto įvaizdis. Nesakau, kad tai labai kažkuo skiriasi nuo Amerikos, Anglijos ar bet kurios kitos šalies proto įvaizdžio, proto įvaizdis yra proto įvaizdis, nes yra kalbama apie šalį, o ne apie žmones.

Matote, kas nutiko sovietiniais laikais; nutiko taip, ir daugelis jūsų žinote, kad apie tai buvo kalbama visiškai atvirai, jog buvo mėginama sukurti naują žmogaus rūšį: „homo sovietikus“, žmogų, kuris funkcionuotų pagal marksistinėje komunistinėje ideologijoje apibrėžtus idealus. Tai buvo žmogus, kuris buvo pasirengęs paaukoti savo asmeninį gyvenimą dėl šio vaizduotėje sukurto darinio, pavadinto „Rusijos šalimi“ arba Sovietų Sąjunga.

Iš kur tai ateina, iš kur ateina ši sąmonė? Na, Motina Marija kalbėjo apie Motinos išmintį, tačiau, žinoma, taip pat egzistuoja ir Tėvo išmintis. Tėvo išmintis yra tai, apie ką jums kalbėjome daug, daug kartų, tai yra jūsų turimos žinios apie puolusias būtybes, kurios sukūrė šią idėją, kad individas nėra svarbus, kad egzistuoja kažkas svarbesnio už individą. Tai gali būti religija, ideologija, šalis, tačiau idėja yra tokia, kad egzistuoja kažkas svarbesnio už žmones, net ir visus žmones, bet tai tikrai yra kažkas svarbesnio už individą. Ir daugeliu atvejų, tai yra netgi svarbiau už visą populiaciją.

Iš kur ateina ši idėja, kas ją sukūrė? Na, ją sukūrė puolusios būtybės. Mes kalbėjome, kaip jos pamatė, prieš ateidamos į Žemę, kad vyrai yra pažeidžiamesni epiniam mąstymui už moteris. Todėl jos nusprendė, kad darys viską, ką gali, idant paverstų vyrus pranašesne lytimi, o moteris antrarūše lytimi, nes taip joms buvo lengviau priversti vyrus aukotis dėl kažkokio tikslo.

Kaip sakė Motina Marija, esmė čia yra užduoti sau klausimą: „Ko jūs norite Rusijai?“ Ar norite, kad viskas būtų kaip buvę, o gal norite pokyčių? Jeigu norite pokyčių, jums, ir galime kalbėti bendrai apie visus žmones, tačiau ypač jums, pakylėtųjų mokytojų mokiniams, reikia pažvelgti į tai, kas turėtų pasikeisti, kad galėtų įvykti pokytis.

Jeigu nuo to atsitrauksite, pamatysite, kad daug žmonių pasaulyje turi šią naivią idėją apie tai, kaip vyksta pokyčiai. Jie mano, kad jie tiesiog įvyksta kažkaip beveik stebuklingai. Stiprus lyderis gali atnešti pokyčius, naują išradimą, naują technologiją, nauja religija gali atnešti pokytį. Visi žmonės pasaulyje buvo užprogramuoti tikėti, kad būtent taip vyksta pokyčiai.

Tačiau kaip daug, daug kartų sakėme, ir tai taip pat yra Tėvo išmintis: „Pokytis sąmonėje visada eina prieš pokyčius fizinėje plotmėje.“ Privalo įvykti pokytis sąmonėje, ir tik tuomet gali įvykti realūs pokyčiai fizinėje plotmėje, bent jau tokie pokyčiai, kurie augimą, akceleraciją pakylėtų į aukštesnį lygmenį. Galite turėti daug horizontalių pokyčių, pereidami nuo vieno valdžios elito prie kito, ir pokytis sąmonėje tam nėra reikalingas. Tai iš tiesų neatneša tokių pokyčių, kurie akceleruotų visuomenę į aukso amžių. Privalo atsirasti pokytis sąmonėje, o tam, kad galėtų įvykti pokytis sąmonėje, privalo įvykti pasikeitimas kolektyviniame suvokime. Tai reiškia, kad žmonės privalo pamatyti kai kurias iš iliuzijų, kuriomis iki šiol tikėjo.

Tačiau, žinoma, kas gali jas pamatyti? Na, pirmiausia aukščiausi 10%, apie kuriuos kalbėjome, kurie yra patys kūrybiškiausi žmonės. Iš tiesų tikimės, kad tie, kurie save vadina pakylėtųjų mokytojų mokiniais, bus tarp šių kūrybiškiausių žmonių ir patys pirmieji pamatys pokyčius, kurie turi įvykti sąmonėje, jie atsitrauks žingsnį atgal, pažvelgs į tai ir tars: „Kas privalo pasikeisti Rusijos mąstyme, kad situacija Rusijoje galėtų pasikeisti? Kas privalo pasikeisti sąmonėje, kad galėtų įvykti pokyčiai fizinėje situacijoje? Kuo aš galiu prisidėti prie šio proceso? Ką aš galiu padaryti, kvestionuodamas šį mąstymą ir pirmiausia pats iš jo išsilaisvindamas, kad galėčiau patraukti aukštyn kitus?“

Žinoma, egzistuoja šis priešinimasis pokyčiams, apie kurį kalbėjo Motina Marija. Egzistuoja nenoras pažvelgti į Rusiją iš neutralios perspektyvos. Mes daug kartų kalbėjome apie suvokimo filtrus. Ir kiekviena šalis turi suvokimo filtrą. Tad kaip mesite iššūkį iliuzijoms, kurios stabdo Rusiją? Negalite to padaryti iš Rusijos suvokimo filtro vidaus, privalote iš jo išeiti ir pažvelgti į Rusiją iš išorės, nežiūrėdami į ją per tą dažantį suvokimo filtrą.

Būtent apie tai iš esmės kalbėjo Motina Marija. Jeigu turite idėją, kad niekas nieko neturėtų sakyti apie Rusiją, arba jeigu kažkas kažką sako apie Rusiją, tai reiškia, kad jie kritikuoja Rusiją, ir todėl jūs turėtumėte tai atmesti, na tai tuomet negalėsite neutraliai pažvelgti į Rusiją. Negalėsite išlipti iš suvokimo filtro ir pamatyti, kas turi pasikeisti.

Mano mylimieji, štai jums dar vienas gamtos dėsnis: jeigu niekas nesikeis, niekas nepasikeis. Aš, žinoma, mėginu čia šiek tiek pajuokauti, tačiau tiesiog pamąstykite apie šio teiginio išmintį: „Jeigu niekas nesikeis, niekas nepasikeis“. Ir tuomet palyginkite tai su tuo, ką sakiau, kad pokyčiai fizinėje plotmėje privalo prasidėti nuo pokyčių sąmonėje. Tad galėtume sakyti: „Jeigu niekas nesikeis sąmonėje, niekas nepasikeis fizinėje plotmėje.“

Žinoma, pokyčiai vyko Rusijoje nuo pat 1990 metų ir netgi dar anksčiau. Kaip sakiau, vyksta laipsniškas visos visatos kilimas aukštyn. Vyko laipsniškas daugelio šalių Žemėje judėjimas aukštyn link laisvės, demokratijos, klestėjimo, ir tai traukė ir Rusijos visuomenę. Matote, kad nuo 1990 metų bent kai kurie žmonės pagerino savo gyvenimo sąlygas. Yra daug žmonių, kurie pradėjo keliauti, yra daug žmonių, kurie pradėjo geriau suvokti, kokios gyvenimo sąlygos yra už Rusijos ribų. Yra daug žmonių, kurie pradėjo mąstyti, kaip sakėme: „Jeigu danai turi tam tikrą pragyvenimo lygį, kodėl mes negalime turėti tokio paties pragyvenimo lygio Rusijoje?“

Ir, žinoma, iš tiesų vyko laipsniškas judėjimas aukštyn, kuris sukūrė spaudimą Rusijoje. Tačiau taip pat buvo ir tas kitas ekonominio valdžios elito judėjimas, kuris mėgino užgniaužti pokyčius, nes nori išsaugoti savo monopolį iš gamtinių išteklių gaunamam pelnui. Matote, kad šiam valdžios elitui netgi nerūpi susikurti pelną kažką gaminant. Nėra taip, kad jie būtų ėmę finansuoti milžiniškas industrines imperijas, kurdami produktus, kuriuos būtų galima parduoti. Ne! Jie tiesiog nori lengvo pelno, kurį gali gauti iš gamtinių išteklių. Ir būtent dėl to pamatytumėte, kad jeigu nuo rytojaus visos kitos šalys nustotų pirkti Rusijos naftą ar dujas, visa Rusijos ekonomika praktiškai žlugtų, nes ji yra labai stipriai priklausoma nuo šio gamtinių išteklių išnaudojimo, užuot stačiusi bent jau tai, kas buvo sovietiniais laikais, kuomet egzistavo tam tikra gamybinė ekonomika. Žinoma, egzistuoja tam tikra gamybinė ekonomika, tačiau jos nėra pakankamai, kad ji galėtų būti varomąja Rusijos šalies klestėjimo jėga, jeigu pašalintume iš gamtinių išteklių gaunamą pelną.

Ir tai turi daug panašumų su, pavyzdžiui, Saudo Arabijos šalimi, kuri taip pat ilgą laiką buvo priklausoma nuo naftos. Ir prie ko aš visa tai vedu? Vedu prie supratimo, kad Rusija artėja prie šio lūžio taško, šio perėjimo, šio slenksčio, kuomet troškimas pagerinti savo esamas gyvenimo sąlygas pasiekė tašką, kai žmonės nebenori taikstytis su status quo. Tai kas vis dar tai stabdo?

Šiam persilaužimui įvykti neleidžia šis kabantis debesis, šis padaras, kad Rusijos žmonės privalo būti ypatingi, o ypatingi mes esame dėl to, kad esame pasiryžę aukotis dėl šalies. Dauguma jaunų žmonių to neturi, bet vis dar egzistuoja visa karta žmonių, kurie užaugo sovietiniais laikais, ir dauguma jų vis dar tebeturi šį mąstymą. Daugelis jų yra pasiekę pensijinį amžių, ir jie, vėlgi, yra patenkinti tuo, ką turi. Jie nenori rizikuoti prarasti to, ką turi, nors tai tebūtų menka pensija ir skurdi materiali egzistencija, kad padėtų atnešti kažkokius tariamai gerus pokyčius į visuomenę, nes netiki, kad tai galėtų būti geri pokyčiai. Jie netiki, kad pokyčiai veda į gera, ir jie jau verčiau būtų linkę išsaugoti savo ganėtinai skurdų gyvenimo būdą, nes bent jau žino, ką turi, ir mano, kad negalėtų to prarasti, kad situacija negalėtų pasidaryti blogesnė.

Tačiau, žinoma, situacija iš tiesų blogėja, kadangi kainos auga, o pensijos nespėja vytis kainų, tad iš tiesų gali būti pasiektas tas taškas. Yra juokaujama, kad pokyčiai įvyks tuomet, kai tuščias šaldytuvas laimės prieš televizorių, tačiau iš tiesų viskas vyksta ne taip. Pokyčiai įvyks tuomet, kai žmonių troškimas pagerinti savo kasdienį gyvenimą pasidarys stipresnis už jų pasiryžimą aukotis dėl šalies.

Štai tuomet įvyks pokyčiai, štai tuomet įvyks lūžis, ir valdžios elitas nebegalės savo gniaužtuose išlaikyti Rusijos visuomenės, su savo tampoma marionete Vladimiru Putinu, nes jis tik tai ir tėra – marionetė. Nėra taip, kad už to slėptųsi tik vienas žmogus, už to slepiasi grupė žmonių, jie netgi nėra labai vieningi, juos vienija tik vienas dalykas – savanaudiškumas ir godumas. Jie mano galėsiantys išsaugoti status quo su savo valdžia, jiems nerūpi žmonės ir žmonių kančios, jie mano galėsiantys tai išsaugoti neribotam laikui į ateitį.

Na ir dabar, kodėl taip yra? Na, tai yra dar vienas aspektas, kuris turi pasikeisti kolektyvinėje sąmonėje. Dar kartą grįžkime į baudžiavos laikus. Jeigu esate baudžiauninkas, gyvenate sukiužusioje lūšnoje, tačiau turite stogą virš galvos. Privalote sunkiai dirbti laukuose, o kilmingieji paima iš jūsų didžiąją jūsų derliaus dalį, palikdami tik tiek, kad nemirtumėte badu. Na, ir į kokį mentalitetą turite įžengti, kad galėtumėte išgyventi tokioje aplinkoje?

Na, įžengiate į mentalitetą, kuriame koncentruojatės išskirtinai į save ir į savo asmeninį gyvenimą. Šie vargingi žmonės, ar jie gyventų Rusijoje ar kitur, galite tai matyti daugelyje šalių net ir šiandien, jie nėra atviri šioms aukštoms idėjoms, ar tai būtų religija, ideologija, demokratija, jie neskaito literatūros, nedalyvauja kultūroje, didžiausias jų rūpestis yra kasdienis išgyvenimas.

O kas vyko sovietiniais laikais? Na, visų pirma vyko labai dideli persekiojimai, kuomet galėjote būti nužudyti arba išsiųsti į darbo stovyklą už tai, kad prieštaraujate valdžios elitui. Taip pat labai stigo visų dalykų, tačiau iš tiesų turėjote vietą, kur gyventi, paprastai turėjote maisto ant stalo, o taip pat stalą bei pora kėdžių. To užteko, kad galėtumėte išgyventi savo kasdieniniame gyvenime.

Vėlgi, į kokį mentalitetą turite įžengti, kad galėtumėte psichologiškai išgyventi tokioje aplinkoje? Įžengiate į mentalitetą, kuriame koncentruojatės vien į save, į savo kasdienį gyvenimą, į savo artimiausią aplinką. Neprasidedate su partijos elitu ir ideologija. Nekritikuojate režimo, nes tiesiog sakote: „Tol, kol turiu užtektinai savo kasdieniam gyvenimui, jūs galite daryti ką norite su šalimi“.

Tad turite tokioje aplinkoje užaugusius žmones, ir staiga spaudimas iš partijos, komunistinės partijos ir slaptosios policijos yra pašalinamas. Tačiau kaip šie žmonės galėtų atlikti šį perėjimą per trumpą laiko tarpą į laisvą demokratinį gyvenimo būdą? Jeigu pažvelgtumėte į Vakarus, pamatytumėte, kad prireikė ne vienos kartos pereiti nuo valstiečių feodalinio mąstymo prie labiau šiuolaikiško demokratinio mąstymo. Kaip galite tikėtis, kad tam reikės mažiau laiko Rusijoje? Na, tam neprireiks daug kartų, tačiau tai iš tiesų užtruks šiek tiek laiko, galbūt prireiks tik vienos kartos. Na ir dabar, turite naują valdžios elitą, finansinį valdžios elitą, kuris ateina ir pradeda atsukinėti laiką, griauti žmonių viltis, užgniauždamas žmonių viltį, kad Rusija galėtų iš tiesų pasikeisti, nors daugelis žmonių net neturėjo šios vilties, tačiau kai kurie iš tiesų ją turėjo.

Tad kas vėl įvyksta? Žmonės grįžta atgal į tą mąstymą, arba jie jo net ir nebuvo palikę: „Aš tiesiog koncentruosiuosi į savo kasdienį gyvenimą ir leisiu politikams, leisiu Putinui priiminėti sprendimus visai šaliai.“ Štai kas vyksta. Būtent dėl to šis ekonominis valdžios elitas iki pat šiol sugebėjo išsaugoti savo gniaužtuose Rusijos ekonomiką. Ironija, kaip galėtume ją pavadinti, yra tokia, kad šio valdžios elito požiūris yra labai panašus į žmonių. Kaip sakiau, jie nėra ideologiniai žmonės, jie neturi didelio epinio tikslo. Jie tiesiog nori kaupti vis daugiau ir daugiau pinigų, nes nesugeba sustoti. Jie nesugeba matyti, kad tai veda į niekur. Jie negali, jie nėra protingi, nėra pakankamai brandūs, kad sugebėtų paklausti: „O koks yra viso to tikslas, kiek gi pinigų mums iš tiesų reikia? Kada tiesiog galėsiu liautis kaupti pinigus ir pradėsiu mėgautis tais pinigais, kuriuos jau sukaupiau?“ Jie nesugeba užduoti šio klausimo.

Jie, tam tikra prasme, įžengė į tą pačią proto būseną: „Aš koncentruojuosi į savo asmeninę situaciją, kaupdamas tiek pinigų, kiek noriu. Man iš tiesų nerūpi ideologija. Tol, kol šalis funkcionuoja ir mes turime status quo, kurį šiuo metu turime, leidžiantį man kaupti pinigus, man nereikalingi jokie pokyčiai.“ Matote, tiek valdžios elitas, tiek didžioji žmonių dalis turi šį požiūrį: „Nesiūbuokime valties, nieko nekeiskime, niekuo nerizikuokime.“ Kas tai pakeis? Kas pakeis šią situaciją? Na, labiausiai tikėtina, kad ekonomika turės vis labiau blogėti, kol šaldytuvas taps tuščias. Galbūt padės ir tai, kad nacionaliniai televizijos kanalai darysis vis labiau nepakenčiami, kol niekas nebegalės pakęsti to, kas yra rodoma.

Ir vis dėlto, suvokiate mano mintį. Klausimas yra toks: Kiek dar viskas turės pablogėti, kad įvyktų pokytis kolektyvinėje sąmonėje ir žmonės pradėtų reikalauti pokyčių? Ar tai gali įvykti tiktai viskam blogėjant, o gal tai galėtų įvykti kritinei masei žmonių suvokus šį paprastą dalyką: „Mes norime kažko geresnio, ir esame nusipelnę gauti kažką geresnio, ir turime teisę į kažką geresnio.“

Ir štai čia turime pakalbėti apie šią idėją, kad Rusija yra ypatinga šalis, kad rusai yra geresni už kitus žmones. Nes ypač stipriai turėjote tai sovietiniais laikais, tačiau šis mentalitetas vis dar tebėra jaučiamas, kad Rusija yra geresnė už kitas šalis, kad Rusijos žmonės yra geresni, protingesni, labiau išsilavinę.

Dalis šios mūsų konferencijos yra skirta pakalbėti apie kitą šios monetos pusę. Nes, žinoma, kiekvienas pranašumo kompleksas turi savo priešingą polių, priešingą dualistinį polių – nepilnavertiškumo kompleksą. Tad nors paviršiuje yra šis pranašumo kompleksas, giliau kolektyvinėje pasąmonėje slypi nepilnavertiškumo kompleksas. Ir jo esmė tiesiog yra tokia. Vis daugiau ir daugiau žmonių Rusijoje ima suvokti, kad žmonės kitose šalyse turi geresnes gyvenimo sąlygas nei žmonės Rusijoje.

Visų pirma tai meta iššūkį idėjai, kad rusai yra geresni už kitus žmones, nes jeigu iš tiesų būtumėte geresni, kodėl tuomet neturite geresnių gyvenimo sąlygų už tuos žmones, kuriuos laikote prastesniais už save? Tai šiek tiek buvo neutralizuota šia idėja, kad esate geresni ne dėl to, jog turite geresnes gyvenimo sąlygas. Nes Rusijos žmonės nėra tokie materialistai, jie yra labiau pasiryžę aukotis dėl šalies, tačiau tai tampa vis tuščiau skambančiu argumentu. Tad tai atveria potencialą nepilnavertiškumo kompleksui, kuomet tiesiog matote faktą, kad kiti žmonės, kitos šalys gyvena geriau.

Ir tai iškelia klausimą. Ar tai reiškia, kad mes nesame tokie geri kaip kiti žmonės? Nesame tokie kūrybiški, nesame tokie protingi, nes jeigu būtume protingi, tai kodėl tuomet nesugebame materializuoti tokių sąlygų, kurias turi kiti žmonės? Jeigu paimsite tai, ką mes iki šiol sakėme, pamatysite, kad nei Motina Marija, nei aš nieko nesakėme, kad rusai yra tokie ar anokie. Nesakėme, kad Rusijos žmonės yra pranašesni už kitus žmones. Nesakėme, kad Rusijos žmonės yra prastesni už kitus žmones. Apie Rusijos žmones kalbėjome visiškai neutraliais terminais.

Kodėl taip yra? Todėl, kad kai žvelgiame į tai iš pakylėtųjų mokytojų perspektyvos, nėra jokių rusų, yra tik Rusijos kolektyvinė sąmonė, yra Amerikos kolektyvinė sąmonė, yra Norvegijos kolektyvinė sąmonė ir taip toliau. Tačiau nėra sielų, kurios būtų sukurtos rusais ir kurioms būtų lemta likti rusais visą amžinybę. Yra sielų, kurios buvo įsikūnijusios Rusijoje keletą gyvenimų. Tačiau taip pat yra daug žmonių, kurie yra įsikūniję Rusijoje šiandien, ir jie nebuvo įsikūniję Rusijoje paskutiniame savo gyvenime, tad beprasmiška kalbėti apie rusus – egzistuoja individualūs gyvybės srautai, individualios sielos, turinčios ilgą ir sudėtingą istoriją. Tad štai ką mėginu čia pasakyti: nėra jokio Dievo duoto objektyvaus standarto, kuris sakytų: „Šie žmonės yra tokie ir tokie, ir jie yra geresni už tuos kitus žmones.“

Kas yra ši idėja, kad Rusijos žmonės yra pranašesni už kitus žmones? Na, mano mylimieji, argi jūsų negąsdina tai, kad čia yra labai lengva atrasti paraleles su nacių įsitikinimu, jog jie yra pranašesnė rasė? Argi tai nėra panašu į japonų, kiniečių, britų, prancūzų tikėjimą? Istorijos eigoje daugelyje pasaulio šalių buvo žmonių grupės, turėjusios šią idėją, kad yra pranašesnės, kad galbūt jie yra išrinktieji Dievo žmonės ar kad evoliucija jiems lėmė būti stipriausiems. Kad ir kokius turėtumėte šį tikėjimą palaikančius argumentus, tai, vėlgi, ateina iš puolusių būtybių, kurios naudojasi tuo kaip žmonių manipuliavimo įrankiu, norėdamos įrodyti, kad Dievas suklydo jums davęs laisvą valią, kaip apie tai kalbėjome daug, daug kartų, tad čia apie tai užsimenu tik probėgšmais. Realybė, kurią matote iš pakylėtųjų mokytojų perspektyvos, yra tokia, kad nėra žmonių, kurie būtų iš prigimties pranašesni už kitus. Nėra absoliučiai jokių objektyvių sąlygų, kurios reikalautų iš Rusijos žmonių kentėti labiau už kitus žmones, ar kurios lieptų jiems gyventi po tironiškesnių valdovų padu nei kitiems žmonėms. Tai kodėl tuomet jūs gyvenate tokiomis sąlygomis? Nes Rusijos mąstyme egzistuoja šios idėjos.

Ką rašiau būdamas Šekspyru? „Nieko nėra gera ar bloga apskritai: mūsų galvojimas tatai apsprendžia.“ Tad štai ką sakau. Būdamas pakylėtuoju mokytoju, nežiūriu į Rusiją ar Rusijos žmones galvodamas, kad jie nesugeba įkūnyti aukso amžiaus, ar kad jie nenusipelno įkūnyti aukso amžiaus, ar kad turėtų būti nubausti už sovietinius žiaurumus ir taip toliau. Visiškai neturiu tokių minčių. Būdamas pakylėtuoju mokytoju žiūriu tik į vieną dalyką. Kaip galėčiau priartinti Rusijos žmones prie aukso amžiaus? Atkreipkite dėmesį, jog nesakau, Rusijos šalį, sakau, Rusijos žmones. Nes man rūpi ne šalis, o žmonės.

Tad dabar perdaviau savo indėlį, kuris yra rūpestingai subalansuotas su Motinos Marijos indėliu, kaip Alfa ir Omega, ir kokie dalykai turi pasikeisti Rusijos mąstyme, kad Rusijos žmonės galėtų priartėti prie aukso amžiaus. Ir tai iš tiesų yra tai, kad kritinė Rusijoje įsikūnijančių žmonių masė nustotų save laikyti rusais ir pradėtų save laikyti dvasingais žmonėmis, kurie turi teises ir turi teisę tikėtis laisvės ir klestėjimo. Gero kasdienio gyvenimo – turite teisę jo tikėtis. Jeigu to negaunate, turite teisę pareikalauti atsakomybės iš savo lyderių, iš valdžios elito, kuris vadovauja visuomenei, ir pareikalauti, kad šis disbalansas, kuomet klestėjimas yra atimamas iš žmonių ir atiduodamas elitui, būtų pakeistas. Būtent tai įvyko daugumoje vakarietiškų ir šiuolaikinių demokratijų. Vietoj to, kad nedidelis elitas susigrobtų didžiąją išteklių dalį, įvyko lygesnis turtų ir išteklių pasiskirstymas, ir visa populiacija gavo naudos iš išaugusio turto.

Augantis turtas yra aukštyn kylančios visatos judėjimo dalis. Sąmonei kylant, yra sukuriama vis daugiau ir daugiau turto, vis daugiau ir daugiau išteklių. Iš dalies dėl naujų žinių ir naujų technologijų, tačiau taip pat ir dėl kylančios sąmonės. Kaip jau anksčiau sakėme, ši planeta yra sukurta išmaitinti 10 milijardų žmonių, kurie visi gyventų materialiai klestintį gyvenimą. Tai nesunaikins klimato. Tai neišgrobstys jūsų taip vadinamų gamtos išteklių ir jų neišnaudos, planeta yra sukurta tai daryti. Šiuo metu ji negali to padaryti, tačiau taip yra dėl to, kad kolektyvinė sąmonė apribojo gamtinius išteklius iki nenatūralaus lygmens, tačiau planeta gali tai palaikyti. Ir tai, žinoma, yra mano planas aukso amžiui, mano mylimieji, kad visi žmonės turėtų gerą kasdienį gyvenimą, kuomet jie galėtų koncentruotis į kitus dalykus, užuot kovoję dėl fizinio išgyvenimo.

Pažvelkite į šiandieninę Rusijos visuomenę. Pažvelkite į klestėjimo stygių. Pažvelkite į daugiabučius ir butus, kuriuose žmonės gyvena. Pažvelkite į maistą, kuris yra prieinamas žmonėms, į mediciną, į gydymą nuo korona pandemijos. Pažvelkite į savo teises laisvai kalbėti. Į spaudos teisę rašyti tai, ką ji nori rašyti. Pažvelkite į korupcijos lygį. Pažvelkite į valdžios sukoncentravimą į kelių žmonių rankas. Ir tuomet užduokite sau klausimą: ar tai yra aukso amžiaus sąlygos? Ar tokią visuomenę įsivaizduojame aukso amžiuje? Ar turėsime dabartinę Rusijos visuomenę, su keliais patobulinimais šen ir ten, aukso amžiuje? O gal tai bus fundamentaliai kitokia visuomenė?

Galiu jus užtikrinti, kad mano vizija Rusijai aukso amžiuje, ar Rusijos žmonėms aukso amžiuje, yra nepalyginamai aukštesnė nei tai, ką matote šiandien. Tokia nepalyginamai aukštesnė, kad didžioji žmonių dalis net nesugebėtų jos priimti, tačiau esmė čia yra ne tai. Jiems nereikia jos šiuo metu priimti, nes jie pradės pamažu ją priimti, palaipsniui vykstant pokyčiams. Ir kaip jau anksčiau sakiau, nebus jokios specifinės datos, kuomet staiga iš vienos dienos į kitą atsiras aukso amžius, kur jo anksčiau nebuvo. Tai vyks labai laipsniškai, po truputį, ir jam vykstant, žmonių sąmonė, jų gebėjimas tai priimti, pasikeis.

Tiesiog išdrįskite, būdami pakylėtųjų mokytojų mokiniais, pažvelgti į dabartinę visuomenę ir užduoti sau klausimą: „Ar šitaip visuomenė atrodys aukso amžiuje?“ Jeigu jums atrodo, kad ji tokia nebus, tuomet išdrįskite pažvelgti į mūsų mokymus ir palyginkite juos su tuo, kokia yra Rusijos visuomenė. Išdrįskite pažvelgti į kitas šalis ir palyginkite. Ir tuomet drįskite būti tais pokyčių sąmonėje pionieriais, užuot padėję stabdyti pokyčius sąmonėje, nes kaip sakė Motina Marija, jūs sėdite ir laukiate: „Kada pakylėtieji mokytojai mums pasakys, kokia Rusija yra ypatinga ir kokie mes esame ypatingi? Kada gi jie patvirtins mūsų suvokimo filtrą?“

Ir vietoj to, suvokite, kad jeigu patvirtinsime jūsų suvokimo filtrą, aukso amžius niekada neateis. Vienintelis būdas atnešti aukso amžių yra mums, pakylėtiesiems mokytojams, mesti iššūkį jūsų suvokimo filtrui. Nes būtent suvokimo filtras blokuoja aukso amžių.

Tad dabar apėjau visą ratą ir pasakiau, ką norėjau pasakyti, iš kiekvienos perspektyvos, tad iš tiesų neliko nė vienos perspektyvos, kuri nebūtų tiesiogiai ar netiesiogiai paliesta. Tai nereiškia, kad daugiau nieko nebūtų galima pasakyti, tačiau pasakiau tai, ką norėjau pasakyti šiame mokyme, ir todėl užsklendžiu jus Laisvės liepsnoje, kuria AŠ ESU. Neužsklęsiu Rusijos Laisvės liepsnoje, kuria AŠ ESU, tačiau užsklęsiu tuos Rusijos žmones, kurie yra atviri progresyviems pokyčiams Laisvės liepsnoje, kuria AŠ ESU.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2021 Kim Michaels