Dualistinė sąmonė turi lygmenis ir savitą dinamiką

Pakylėtasis Mokytojas Maitrėja per Kim Michaels, 2020 metų gruodžio 5 d. Šis diktavimas buvo perduotas vebinare „Kaip pagilinti Kristaus įžvalgumą“ 2020 metais.


AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Maitrėja. Šiame mokyme norėčiau su jumis pasidalinti šiek tiek kitokia perspektyva į situaciją, su kuria susiduriate Žemėje, ypač susiejant tai su jūsų pastangomis padidinti savo Kristaus įžvalgumą. Na ir dabar, mes perdavėme daug mokymų apie dualistinę sąmonę, atskirties sąmonę. Savo knygoje, Visrakčiai į Dvasinę Laisvę, perdaviau daug mokymų apie Rojaus Sodą ir kaip šie pirminiai gyvybės srautai Žemėje paliko mokytoją. Tačiau, žinoma, visi tam tikra prasme paliko mokytoją, ir būtent apie tai norėčiau pakalbėti iš šiek tiek kitokios perspektyvos.

Na ir dabar, jeigu mūsų paprašytų trumpai ir glaustai nusakyti dualistinę sąmonę, štai kaip galėtume ją apibūdinti: kai nesate dualistinėje sąmonėje, negalite įsivaizduoti, ką reiškia būti dualistinėje sąmonėje. Tačiau, kai esate dualistinėje sąmonėje, negalite įsivaizduoti, ką reiškia nebūti dualistinėje sąmonėje. Ir štai čia susiduriate su esmine problema, su ta problema, su kuria susiduriame mes, su iššūkiu, su kuriuo susiduriame mes, pakylėtieji mokytojai, siekiantys padėti jums pakilti iš dualistinės sąmonės.

Galima sakyti, kad Rojaus Sodo istorija simbolizuoja šią misterijų mokyklą, į kurią visi įžengė ruošdamiesi nusileisti į įsikūnijimą nepakilusioje sferoje ir, žinoma, ypač į tokią tankią planetą, kokia yra Žemė. Avatarai nebuvo pirminės misterijų mokyklos dalimi, nes ji buvo skirta pirminiams gyvybės srautams, kurie buvo sukurti nusileisti į įsikūnijimą Žemėn, tačiau jie vis tiek įžengė į misterijų mokyklą prieš nusileisdami čionai į įsikūnijimą. Vienintelės būtybės Žemėje, neįžengusios į misterijų mokyklą, buvo puolusios būtybės, nes jos nesugebėjo ir netgi nesiruošė klausyti jokio dvasinio mokytojo, tad jos visos nupuolė čionai. Jos nebuvo paruoštos palaipsniui čionai nusileisti.

Ir ką mes siekiame jums duoti, kai esate misterijų mokykloje ir nekantraujate įsikūnyti Žemėje? Na, pirminėje misterijų mokykloje viskas buvo šiek tiek kitaip. Po to, kai Žemė nupuolė į dualizmą, nusileido į dualizmą, mes mėginome duoti visiems, kurie po to momento įsikūnijo, gilesnį supratimą apie dualistinę sąmonę. Pirminiai gyventojai susidūrė su iniciacija, mano taip išsamiai aprašyta knygoje, kurioje turėjo eksperimentuoti su dualistine sąmone. Tačiau tai nebuvo tame lygmenyje, kuriame jiems reikėjo susidurti su puolusiomis būtybėmis, nepaisant to, kad žaltį galima laikyti puolusios sąmonės simboliu. Vis dar nebuvo taip, kad jie būtų buvę ruošiami nusileisti į įsikūnijimą Žemėn, kurioje būtų egzistavusios puolusios būtybės, kadangi pirminiame plane, pirminėje misterijų mokykloje, Žemėje nebuvo puolusių būtybių. Tačiau po to, kai čia buvo leista įsikūnyti puolusioms būtybėms, tuos, kurie po to momento nusileido, mes mėginome paruošti – ir tai buvo daroma ne vien mano vadovaujamoje misterijų mokykloje, bet ir kitų vadovaujamose mokyklose – nusileisti į įsikūnijimą planetoje, kurioje egzistavo puolusios būtybės, o dualistinė sąmonė buvo dominuojanti sąmonės būsena planetoje.

Ir štai čia mes, nuo pat pradžių, susidūrėme su šiuo mano ką tik aprašytu sunkumu. Kai esate įsikūniję natūralioje planetoje, kurioje nesusiduriate su puolusiomis būtybėmis ir niekada anksčiau nebuvote sutikę dualizme įstrigusių būtybių, tiesiog negalite įsivaizduoti, ką reiškia būti dualizme. Neturite jokio atskaitos taško ir negalite įsivaizduoti, kas yra dualizmas, nes nebuvote su juo susidūrę. Nuo pat pradžių buvo ganėtinai sunku paruošti šiuos gyvybės srautus tai realybei, su kuria jie susidurs Žemėje. Na ir dabar, mes taip pat susidūrėme su sunkumu, kad dauguma čia avatarais atėjusių gyvybės srautų troško čionai ateiti ir nusileisti į įsikūnijimą, kad galėtų pagerinti sąlygas Žemėje. Daugumą jų, dauguma jūsų, jautėtės visiškai užtikrinti, kad jums puikiai seksis tai padaryti, kaip jums sekėsi tai padaryti savo natūralioje planetoje. Jūs dėsite visas pastangas. Ryšitės transcenduoti save ir todėl galėsite pakilti virš bet kokių kliūčių ir iššūkių, ir galėsite įvykdyti užduotis, kurias sau išsikėlėte prieš nuspręsdami ateiti į įsikūnijimą Žemėn. Jautėte susikūrę tikslą ir tikrai manėte, kad sugebėsite pasiekti šį tikslą.

Todėl dauguma jūsų taip stipriai troškote įsikūnyti Žemėje, kad laikėte bereikalinga gaišatimi mokytis visų tų dualistinės sąmonės subtilybių. Dauguma jūsų turėjote požiūrį: „Spręsiu tai, kai su tuo susidursiu. Esu tikras, jog sugebėsiu tai įveikti.“ O tai, žinoma, yra pasekmė to, apie ką kalbėjau: kai nesate dualizme, negalite įsivaizduoti, koks yra dualizmas. Negalėjote įsivaizduoti, į ką yra panašus dualizmas, manėte, kad jis yra ne blogiau nei tai, su kuo buvote susidūrę natūraliose planetose. Manėte, kad tai tiesiog bus dar vienas iššūkis, kurį lengvai įveiksite. Dauguma jūsų neskyrėte daugiau laiko nei absoliutų minimumą misterijų mokykloje, ir troškote kuo greičiau nusileisti į įsikūnijimą, tad, žinoma, laisva valia privalo būti gerbiama. Po to, kai mėginome padėti jums pamatyti tai, ką žinojome, jog jums bus sunku matyti, leidome jums nusileisti į įsikūnijimą. Mes, žinoma, žinojome, kaip tą žinojote ir jūs, kad esate Sąmoningasis AŠ ir galite pakilti virš bet kokių dalykų nepakilusioje sferoje. Tačiau jūs nežinojote vieno dalyko, kurį žinojome mes, ir tai yra, kad dėl dualizmo yra labai sunku pakilti virš tam tikrų dalykų.

Tad dabar turite šią situaciją, kurioje būdami avataru pirmą kartą nusileidote į Žemę. Nenusileidote į dualistinę sąmonę, tačiau iš tiesų nusileidote į 48 lygmenį, nes būtent taip galite padėti gyvybės srautams Žemėje pakilti virš savo dabartinio sąmonės lygmens – nusileisdami į tą lygmenį, nuo kurio pradėjo jie, ir parodydami, kad galite kilti aukštyn. Jums gali tekti nusileisti žemiau 48 lygmens prieš pradedant savo kelionę aukštyn, tačiau dauguma jūsų net neįsivaizdavote, kad galėtumėte tai padaryti. Manėte, kad nusileisite žemyn, būsite 48 lygmenyje, ir tuomet stabiliai kilsite keliu aukštyn, demonstruodami, kaip išlaikyti vieną iniciaciją po kitos.

Ir nutinka taip, kad jūs dabar ateinate į įsikūnijimą į šią tankios materijos planetą. Esate įkalinti fiziniame kūne ir negalite iš jo išsilaisvinti. Puolusios būtybės žino, kas jūs esate, nes jaučia jūsų šviesą, kurios pačios neturi. Vadovaujamos savo šeimininkų emocinėje, mentalinėje ir identiteto karalijose, jos griebiasi visų mėginimų jus sunaikinti. Jūs, žinoma, patiriate šoką, kaip šoką patirtų kiekvienas, nors mes iš tiesų mėginome jus tam paruošti. Kai tai iš tiesų įvyko, jums tai buvo šokas. Ir ką jūs padarėte? Na, jūs į tai sureagavote nusileisdami į dualizmą.

Na ir dabar, mes kalbėjome apie savastis ir atskirąsias savastis. Kalbėjome apie pirmykštę savastį, kurią susikūrėte reaguodami į savo kosminio gimimo traumą, į nusileidimo Žemėje traumą. Tačiau turite suprasti, kad be šių atskirųjų savasčių – ir jūs iš tiesų neturėjote jokių atskirųjų savasčių, kai nusileidote į Žemę – jūs turite tam tikrą savasties jausmą, tam tikrą tapatumo jausmą, tam tikrą pajautimą, kas jūs esate. Na ir dabar, jeigu grįžtumėte į pirminę Pradžios knygoje pateikiamą Rojaus Sodo istoriją, pamatytumėte, jog joje yra sakoma, kad Adomui ir Ievai nebuvo leista valgyti uždraustojo vaisiaus, nes jį suvalgę jie tikrai mirsią. Kaip išsamiai paaiškinu savo knygoje, prasmė čia yra tokia, kad, kai įžengiate į dualistinę sąmonę, kai suvalgote tą uždraustąjį vaisių, tas savasties jausmas, kurį turėjote prieš suvalgydami šį vaisių, iš tiesų miršta. Galite to netgi nepastebėti, atsidūrę toje ypač traumuojančioje situacijoje, tačiau jūsų savasties jausmas, kurį turėjote ateidami į Žemę, mirė ir jūs akimirksniu atgimėte į kitą savasties jausmą, kuris buvo grįstas tuo, ką patyrėte Žemėje, tai reiškia, jog jis buvo grįstas dualistine sąmone.

Kai atgimėte į tą savasties jausmą, nutiko du dalykai. Visų pirma, jūs pamiršote savo ankstesnį savasties jausmą. Pamiršote savasties jausmą, kurį turėjote prieš nusileisdami į Žemę. O antra, jūs dabar į gyvenimą žiūrėjote iš dualizmo debesies vidaus, galėtume sakyti, neišmanymo debesies. Todėl nebegalėjote įsivaizduoti, koks būtų jausmas nebūti dualizme, patirti gyvenimą, nežiūrint į jį per dualistinės sąmonės filtrą. Tiesiog negalėjote įsivaizduoti to savo protu. Na ir dabar, jūs vis dar tebeturėjote gebėjimą kaip Sąmoningasis AŠ išeiti iš savo keturių žemesniųjų kūnų, iš savo išorinio kūno, iš savo atskirųjų savasčių ir patirti tą grynąją sąmonę, kuri būtent ir reiškia buvimą ne dualizme. Kadangi buvote taip stipriai sužaloti gimimo traumos, dauguma jūsų kurį laiką nesugebėjote to padaryti po savo pirmojo įsikūnijimo, kadangi privalėjote įveikti šį gimimo traumos šoką.

Na, ir ką tuomet jūs darėte susidūrę su šia trauma? Na, kaip sakėme, jūs susikūrėte pirmykštę savastį. Bet kaip jūs tai padarėte? Kas yra pirmykštė savastis? Na, norėdami susikurti pirmykštę savastį, jūs pasinaudojote dualistine sąmone. O kokia yra subtiliausia dualistinės sąmonės charakteristika? Jau anksčiau apie tai užsiminėme, tačiau pamėginsiu tiesiau tai paaiškinti. Kai esate dualistinėje sąmonėje, galite, kaip sakėme, įrodyti bet kokį teiginį. Kad ir ką norėsite įrodyti, galėsite tai įrodyti. Jūs, pavyzdžiui, galite pasirinkti įrodyti, kad krikščionybės religija yra pranašiausia religija, ir naudodamiesi dualistine sąmonę galite tai įrodyti. Jūs taip pat galite pasirinkti įrodyti, kad mokslinis materializmas yra pranašiausias būdas žiūrėti į gyvenimą, ir naudodamiesi dualistine sąmone, galite tai įrodyti, bent jau sau patiems. Galite tai įrodyti tokiu būdu, kad patirtumėte tai kaip absoliučią tikrovę. Štai kaip viskas yra, nes jūs patiriate, jog tai yra absoliučiai tikra. Patiriate absoliučią realybę, kad krikščionybė yra vienintelė tikra religija ar kad mokslinis materializmas yra vienintelė tiesa apie gyvenimą ir visatą.

Tačiau kaip jūs tai patiriate? Kaip galite tai patirti? Kas jums leidžia įrodyti vieną dalyką dualistine sąmone, o kitam žmogui leidžia įrodyti visišką šio dalyko priešingybę dualistine sąmone? Kodėl du žmonės gali turėti absoliučiai priešingus požiūrius, abu savo proto viduje patirdami absoliučią realybę to, ką jie laiko absoliučia tiesa. Kaip tai yra įmanoma? Na, tai yra unikali dualistinės sąmonės savybė. Kaip tai veikia? Kaip galite, pavyzdžiui, įrodyti, kad krikščionybė yra vienintelė tikra religija ir vienintelis kelias į išganymą? Na, unikali dualizmo savybė yra ta, kad jis jus įgalina, kaip yra sakoma Pradžios knygoje, tapti panašiais į dievą, pažįstančiais gėrį ir blogį. Kaip jūs tai darote? Na, jūs tai darote, neįtraukdami kažko į savo apibrėžimą.

Kitaip tariant, siekdami įrodyti, kad krikščionybė yra pranašiausia religija, jūs paimate tam tikrą požiūrį ir išaukštinate jį iki absoliučios tiesos statuso, kuriame niekada jo nekvestionuojate. Na ir dabar, taip pat gali egzistuoti ir kiti požiūriai, kurie iš tiesų kvestionuoja šios tariamai absoliučios tiesos teisingumą, tačiau jūs tai apibrėžiate kaip netiesą, kaip blogį, kaip kažką, kas ateina iš velnio, ir todėl galite tai ignoruoti. Kitaip tariant, norėdami apibrėžti tiesą dualizme, norėdami būti dievu savo esybėje ir apibrėžti, kas yra gėris ir blogis, jūs išaukštinate vieną dalyką, laikydami jį nekvestionuojamu, o kitus dalykus pažeminate, manydami, kad jums nereikia apie tai mąstyti. Ir tuomet jūs, žinoma, įžengiate į juodai baltą mąstymą, galvodami, kad be jo nieko daugiau nėra, be šių dviejų spalvų nieko daugiau nėra. Ir tai yra, kaip jau anksčiau sakėme, aristoteliška logika, kuri teigia, kad teiginys arba aksioma yra teisingas, arba klaidingas, ir nėra jokio tarpinio varianto. Tai yra išbraukiamo vidurio principas. Buda savo kelią vadino vidurio keliu, nes tai yra šio išbraukto vidurio atkūrimas, ne ta prasme, kad tai yra vidurinis taškas tarp dviejų dualistinių kraštutinumų, tačiau suvokiate, kad egzistuoja ir kiti būdai žiūrėti į gyvenimą nei šie du jūsų apibrėžti kraštutinumai.

Na ir dabar, mes iš tiesų kartais galėjome sukurti savo mokiniams įspūdį, kad dualistinė sąmonė yra kažkas blogo, kažkas piktavališko, galbūt netgi kažkas, kas buvo apibrėžta puolusių būtybių, ir tam tikra prasme, tai yra tiesa, nes puolusios būtybės naudojosi dualistine sąmone tam tikroms aksiomoms, ideologijoms, teorijoms ir tikėjimo sistemoms apibrėžti. Tai buvo apibrėžta puolusių būtybių. Daugelis dalykų, kuriuos matote Žemėje, tokie kaip ideologinės sistemos, buvo apibrėžti puolusių būtybių. Ir vis dėlto, dualistinė sąmonė tėra padarinys fakto, kad Kūrėjas visoms savimonę turinčioms būtybėms suteikė nevaržomą laisvą valią. Ir todėl matote, kad Kūrėjas sukūrė šį formų pasaulį ir apibrėžė tam tikrus parametrus šiame formų pasaulyje. O tuomet Kūrėjas, iš savo paties esybės, sukūrė tam tikras būtybes, kurios nusileido ir įsikūnijo pirmoje sferoje. Jos tuomet pakilo, sukūrė struktūras antroje sferoje, ir tuomet pasiuntė savo pačių tąsas į antrąją sferą, ir taip toliau.

Jūsų nepakilusiai sferai egzistuoja dvasinės būtybės pakylėtoje karalijoje, kurios sukūrė šią sferą ir nustatė jos parametrus. Septyni Elohimai sukūrė Žemę ir nustatė parametrus, kokia bus ši planeta. Naujas gyvybės srautas savo gyvenimą pradeda būdamas bendrakūrėju, ir jūs bendrakuriate būtybių, turėjusių aukštesnį sąmonės lygį už jus, apibrėžtuose rėmuose. Jūs visada į tai reaguojate, ir būtent taip augate. Naudojatės savo laisva valia savo sąmonei plėsti iš viename taške sukoncentruotos savimonės, su kuria iš pradžių esate sukuriami. Tačiau tuomet ateina tas momentas, kurį taip pat aprašau savo knygoje, kuomet jums reikia pasiekti didesnį savarankiškumą, ir užuot bendrakūrus tam tikrų rėmų ribose, jums reikia pradėti eksperimentuoti kuriant savus rėmus.

Ir štai čia pasirodo dualistinė sąmonė. Galite į tai pažvelgti ir kitu būdu ir sakyti, kad, kai esate jauna būtybė, neturite sąmoningumo kvestionuoti aplinką, kurioje esate. Tačiau bręsdami ir įgydami daugiau patirties, pasiekiate tašką, kuriame jums tampa natūralu pradėti tai kvestionuoti. Pavyzdžiui, jeigu esate naujai sukurta būtybė, pirmą kartą nusileidžianti į įsikūnijimą Žemėje, jūs kurį laiką eksperimentuojate su tuo, ką galite čia bendrakurti Žemėje. Tačiau natūraliai turėtumėte pasiekti tokį tašką, kuriame pradėtumėte klausti: Ar Žemė yra vienintelė planeta? Ar gali planeta būti sukurta tik taip, kaip yra sukurta Žemė? O galbūt ją įmanoma sukurti ir kitais būdais? Ar egzistuoja kitokios aplinkos, kuriose galėčiau turėti kitokius bendrakūrybinius gebėjimus ir kitokias kūrybines galimybes? Ir natūralu, kad jūs čia pradedate eksperimentuoti: Na, ar egzistuoja alternatyva bendrakūrimui tuose rėmuose, kuriuos man apibrėžė kiti? Ir štai čia jūs galite pradėti eksperimentuoti su dualistine sąmone.

Dualistinė sąmonė iš tiesų, iš esmės, yra tiesiog tai, ką mes pavadinome realybės simuliatoriumi. Žemėje, kokia ji buvo sukurta Elohimų, egzistuoja tik tam tikros įmanomos patirčių rūšys. Na ir dabar, tai nebūtinai yra apribojimas, nes pirminiame užmanyme jūsų iš tiesų negalėjo sužeisti tai, ką bendrakūrėte. Negalėjote gyventi skurde, negalėjote mirti iš bado, negalėjote eksperimentuoti su kovojimu prieš kitus žmones ir būti jų nužudyti. Tai nebuvo pirminio užmanymo dalis. Ar tai buvo ribotumas? Na, tam tikru atžvilgiu, tai buvo ribotumas, nes Žemė pirminiame pavidale nebuvo sukurta leisti jums patirti kančias. Kaip sakė Buda, pirmoji tauri tiesa yra ta, kad gyvenimas yra kančia, gyvenimas dualizme yra kančia. Tad galime sakyti, kad tam tikri gyvybės srautai pasiekė tą tašką, kuriame pradėjo suvokti, jog bendrakūrimas tuose aukštesnių protų apibrėžtuose rėmuose reiškia, kad egzistuoja tam tikri patyrimai, kurių negalite patirti, tad juose užgimė troškimas patirti šias patirtis, vien tam, kad įgytų atskaitos tašką ir sužinotų, koks būtų jausmas tai patirti. Na ir dabar, kodėl buvo leista tam įvykti? Na, tai buvo leista, mano mylimieji, dėl laisvos valios.

Ateina momentas, kai pakylate, o kai pakylate, sąmoningai ir žinodami pasirenkate palikti potencialą, kad galėtumėte nusileisti į dualizmą ir veikti kaip atskira būtybė. Jūs, taip sakant, pasirenkate įžengti į savo Kūrėjo kūrinijos vienovę. Jūs tai darote sąmoningai ir savanoriškai. Jūs tiesiog pasirenkate sakyti: visam laikui ir amžinai paleidžiu potencialą nusileisti į dualizmą. Ir štai tuomet galite pakilti į dvasinę karaliją, kurioje visos kitos būtybės padarė tokį patį pasirinkimą, ir todėl tenai nebėra erdvės dualizmui, nebėra erdvės kančioms, konfliktams, kovoms, ginčams ir visiems tiems dalykams. Bet matote, tuomet kyla klausimas, kaip galite pasirinkti visam laikui palikti dualizmą, jeigu nesate patyrę, kas yra dualizmas?

Tad kaip galite matyti iš mano knygos, pirminėje misterijų mokykloje pirminiams Žemės gyventojams, gėrio ir blogio pažinimo vaisius buvo sode, jis buvo misterijų mokykloje, nes jis buvo, kaip paaiškinau, pirminės iniciacijos, kurią turėjote laikyti, dalis. Tačiau, žinoma, tuo metu Žemėje nebuvo puolusių būtybių, tad gyvybės srautams buvo daug lengviau eksperimentuoti su dualizmu, įeiti į dualizmą ir vėl iš jo išeiti.

Na o dabar, puolusios būtybės, kurios nupuolė iš vienos sferos į kitą, iš tiesų dar labiau sutankino dualistinę sąmonę. Jos sukūrė struktūras dualistinėje sąmonėje, dėl kurių tapo daug sunkiau įžengti į dualizmą ir vėl iš jo išeiti. Tai yra ši užburto rato koncepcija, kuomet, kai į jį patenkate, jums yra sunku iš jo išsivaduoti. Ir kaip tai veikia? Na, tai iš tiesų veikia tuo pačiu būdu, kaip aš tai aprašiau. Galite paimti pasirinkimų galimybių, kurias matote dualizme, vieną aspektą – ir visos šios pasirinkimo galimybės yra reliatyvios, – tačiau galite paimti vieną aspektą ir išaukštinti jį iki absoliučios tiesos statuso. O tuomet galite paimti jos absoliučią priešingybę, nes visada egzistuoja du poliariškumai, ir sakyti, kad tai yra absoliuti netiesa. Tai, vėlgi, tėra dualizmas. Vieną dalyką išaukštinate į kažkokį nekvestionuojamą statusą, o kitą pažeminate tiek, kad galite tai ignoruoti. Kai yra kažkas, ko nekvestionuojate, ir tuomet taip pat yra kitas dalykas, kuris kvestionuoja tai, ko jūs nekvestionuojate, ir jūs ignoruojate šį dalyką, šitaip galite įrodyti ką tik norite. O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad dualizme galite patirti ką tiktai norite.

Galite patirti, jog esate atskira būtybė, ir tiktai laikydami save atskira būtybe galite patirti kančią, nes, kai turite ryšį su AŠ ESU Esatimi arba dvasiniu mokytoju, negalite kančios patirti taip, kaip patiriate ją Žemėje. Jeigu išanalizuotumėte kančią Žemėje, pamatytumėte, kad ji kyla iš pojūčio, kad esate atskira būtybė, kad esate vieniši, esate pasiklydę arba galite pasiklysti, buvote palikti, jus kažkas kažkaip paliko, ar manote, kad tai padarė Dievas ar dar kažkas. Tik ši ribota, atskiroji savastis gali kentėti. Tiesą sakant, ji tik ir tesugeba kentėti. Ji gali jausti laikiną euforiją, tačiau net ir tai neišvengiamai atves prie kančių. Kitaip tariant, tai, ką vadinate laime Žemėje, tegali egzistuoti kaip priešingas nelaimingumo polius, tad net kai žmonės patiria tariamą euforiją, kaip anksčiau sakėme, net kai žmonės tampa milijardieriais ir turi tiek pinigų, kad niekada negalėtų jų visų išleisti, jie vis tiek nėra ramybėje, nes, kai jau dabar visa tai turi, bijo, kad gali tai prarasti, nes negalite kažko turėti būdami atskiruoju aš ir nebijoti tai prarasti.

Tad tai tiesiog, vėlgi, yra dualizmas. Tačiau pirminėje dualizmo būsenoje turėjote kažką, ką buvote išaukštinę į nekvestionuojamą statusą, o tuomet kažką kitą pažeminote iki tokio lygmens, kad manėte galintys ir privalantys tai ignoruoti. Tačiau visada egzistavo galimybė jums tiesiog tarti: „O jeigu aš neignoruosiu to dalyko? O jeigu pažvelgsiu į tai ir pamąstysiu, kaip tai kvestionuoja mano neginčijamą tiesą?“ Ir tai padarę, galėjote iš karto pamatyti, kad tai, ką buvote išaukštinę kaip neginčijamą tiesą, negalėjo būti absoliuti tiesa, nes jeigu ji būtų tokia buvusi, jos nebūtų buvę įmanoma kvestionuoti. Matote, kad egzistuoja vienas požiūris, bet tuomet taip pat egzistuoja ir kitas požiūris, ir netgi galite pamatyti, kad, jeigu šiek tiek pakeistumėte savo perspektyvą, galėtumėte pradėti matyti, kad tai, ką jūs anksčiau žeminote, taip pat yra įmanoma išaukštinti iki absoliučios tiesos statuso, o tai, ką jūs prieš tai aukštinote, gali būti pažeminta ir gali būti laikoma netiesa. Būtent dėl to matote, kad kiti žmonės gali turėti absoliučiai priešingą požiūrį jūsiškiam, ir jie gali būti lygiai taip pat įsitikinę, kad yra teisūs, kaip ir jūs save įtikinote, kad esate teisūs. Kai pradedate tai matyti ir kvestionuoti dualizmą, nebėra taip sunku išsilaisvinti iš dualizmo.

Tačiau ką padarė puolusios būtybės? Jos tai padarė ne specialiai siekdamos manipuliuoti kitais, jos pačios tame įstrigo. Dualizmą jos iškėlė į naujas aukštumas, kuomet esmė nebebuvo išgyventi patyrimą, kuris jums atrodytų tikras. Iš pradžių dualizmas yra panašus į realybės simuliatorių. Dualizmas tiesiog yra erdvė, į kurią įžengiate ir užsidedate tuos virtualios realybės akinius, kuomet matote kažką akinių ekrane ir nesugebate matyti nieko, kas yra už akinių. Tad įžengę į dualizmą vieną dalyką išaukštinate kaip tiesą, o jo priešingybę pažeminate kaip klaidą. Tai tarsi užsidėtumėte specifinės rūšies virtualios realybės akinius, vaizduojančius tam tikrą aplinką. Tačiau tai yra ganėtinai neutralu, gali būti kažkas, ką laikote tiesa ir ką laikote netiesa, tačiau tai tiesiog suteikia jums tą realybės pojūtį.

Bet tuomet yra dar vienas dualizmo sluoksnis, apie kurį jau anksčiau kalbėjome, kuomet užuot sakę, kad tai yra taip, o tai nėra šitaip, jūs pridedate vertybinį vertinimą. Tai yra teisinga, tai yra klaidinga, tai yra gėris, tai yra blogis. Tai jau yra kiti lygmenys, tai, tiesą sakant, yra du skirtingi dualizmo lygmenys, teisingumo ir klaidingumo lygmuo įveda kai ką visiškai naujo. Esmė nebėra išgyventi tokį patyrimą, kokio norite. Na ir dabar, galėtume sakyti, kad baziniame dualizmo lygmenyje planetoje gali egzistuoti milijardai žmonių, patiriančių daugybę skirtingų patyrimų, ir jiems visiems šie patyrimai atrodo tikri. Tačiau tame iš tiesų nėra nieko blogo. Žmonėms netgi yra įmanoma patirti skirtingus patyrimus nekonfliktuojant tarpusavyje, nemėginant kitų įtikinti, kad jie turėtų patirti kitokį patyrimą negu patiria. Paimkime pavyzdį ir sakykime, kad grupė žmonių, penki skirtingi žmonės, pažiūrėjo penkis skirtingus filmus ir dabar jie kalbasi apie savo filmus ir vienas kitam pasakoja apie šiuos filmus. Tačiau jie tiesiog dalinasi savo patirtimi, kurią išgyveno būdami kino teatre. Nėra jokio vertybinio vertinimo, teigiančio, kad vienas filmas yra klaidingas, o visi kiti teisingi, tai jau yra aukštesnis lygmuo, kuris buvo apibrėžtas puolusių būtybių. Jos teigia, kad kai kurie patyrimai, kuriuos patiriate realybės simuliatoriuje, yra teisingi, o kiti – klaidingi. Ir šitaip yra įvedamas dalykas, iš kurio yra žymiai sunkiau ištrūkti.

Kodėl taip yra? Na, tarkime, kad išaukštinate krikščionybę, teigdami, jog ji yra vienintelė tikra religija. Jūs tai darote ignoruodami visus klausimus, kurie gali kvestionuoti teiginį, kad krikščionybė yra vienintelė tikra religija. Tačiau šalia viso to jūs dar sakote, kad jūsų požiūris, jog krikščionybė yra teisinga, jog ji yra vienintelė tikra religija, yra teisingas, o visi, kurie šį požiūrį kvestionuoja, klysta. Ką tai reiškia? Užuot patyrę ganėtinai neutralų patyrimą, kuris jums atrodytų tikras jums jį patiriant, ir kurį jums būtų ganėtinai lengva kvestionuoti ir iš jo išsivaduoti, jūs dabar savo išsivadavimą iš šio patyrimo daug labiau apsisunkinote. Kodėl? Todėl, kad išsakėte šį teiginį, jog esate absoliučiai teisūs būdami krikščioniu, o visi, kurie kvestionuoja krikščionybę arba nėra krikščioniai, absoliučiai klysta. Kaip galite išsivaduoti iš šios proto būsenos? Na, jūs tai galite padaryti tiktai kvestionuodami krikščionybės religiją, tačiau, jeigu kvestionuosite krikščionybės religiją ir pamatysite, jog ji, pasirodo, visai nėra vienintelė tikra religija, ką tai reikš? Tai reikš, kad suklydote galvodami, jog ji yra vienintelė tikra religija.

Ar matote, kad, tam tikra prasme, galėtume sakyti, jog baziniame lygmenyje dualizmas tebėra ganėtinai neutrali aplinka? Išaukštinate kažką į tiesos statusą, o kažką laikote netiesa, tačiau iš tiesų neturite vertybinio vertinimo, kad kiti žmonės yra blogi ar klysta dėl to, kad nepriima jūsų vertinimo. Jūs tiesiog išgyvenate patyrimą ir jis jums atrodo tikras, kol jūs jį patiriate, tačiau nėra labai sunku jį kvestionuoti. Tačiau kai pridedate teisingumo ir klaidingumo vertybinį vertinimą, atsiranda rizika. Jūs patiriate, kad esate absoliučiai teisūs, nes esate krikščionis, esate tikras Jėzaus pasekėjas, priklausote vienintelei tikrai bažnyčiai, ar tai būtų katalikų bažnyčia ar kokia nors kita. Tai jums suteikia tam tikrą patyrimą, kurio negalite patirti už dualizmo ribų. Ir koks yra šis patyrimas? Tai yra, kad esate geresni už kitus žmones, nes priklausote vienintelei tikrai religijai ir todėl esate teisūs, o jie klysta. Ir tai yra patyrimas, kurį taip pat galite išgyventi dualizme. Vėlgi, nemėginu sakyti, kad būtybėms yra blogai eksperimentuoti su savo laisva valia dualizme ir išgyventi šį patyrimą. Bet matote, dualizme visada egzistuoja tam tikros pasekmės. Kai šalia to dar priduriate vertybinį vertinimą, jog galite būti teisūs arba klysti, jums tampa žymiai sunkiau išsivaduoti iš tos būsenos.

Norėdami išsivaduoti iš jausmo, kad esate krikščionis ir esate teisus, o visi kiti žmonės klysta, ką turite padaryti? Turite kvestionuoti krikščionybę. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog suklydote galvodami, kad tai yra vienintelė tikra religija. Jūsų įsitikinimas, kad krikščionybė yra vienintelė tikra religija, buvo klaidingas, nes tai nebuvo absoliuti tiesa, tad tai reiškia, kad padarėte klaidą. Na ir dabar, puolusios būtybės nuo pat pirmosios dienos, kai įžengė į šį dualizmo lygmenį, viską teisė. Mes kalbėjome, kad ankstesnėse sferose, kai šios ankstesnės sferos dar nebuvo pakilusios, puolusios būtybės, kai kurios puolusios būtybės, išsikėlė save tam tikrose planetose, kuomet viena puolusi būtybė, pavyzdžiui, tapo neginčijamu lyderiu, o visi kiti potencialiai milijardai gyvybės srautų toje planetoje iš tiesų garbino tą puolusią būtybę kaip dievą, kaip iš tiesų matėte ir Žemėje kai kurias civilizacijas garbinant savo lyderius kaip dievus. Tai tiesiog yra puolusių būtybių sukurtas šablonas.

Mes taip pat sakėme, kad atėjo toks momentas, kai sfera buvo pasiruošusi pakilti, ir mes dabar surengėme akistatą šioms būtybėms, kurios dar nebuvo nupuolusios. Mes joms pademonstravome faktą, kad jos susikūrė dirbtinę aplinką, kuri buvo atitrūkusi nuo realybės. Ir tą akimirką šios būtybės suvokė, kad tai, ką jos sukūrė – tą jausmą, kad yra iškilusios iki šio dievybės statuso – yra netikra. Tai tebuvo fantazija, kaip ir viskas nepakilusioje sferoje yra fantazija. Jeigu jos būtų neutraliai į tai pažvelgusios, būtų lengvai galėjusios iš to išeiti, tačiau, kadangi jos buvo perėjusios į tą antrąjį lygmenį, kuriame apibrėžė kažką kaip teisinga ar klaidinga, jos dabar turėjo šią trumpą akimirką, šį beveik sekundės dalį trukusį intervalą, pažvelgti į realybę. Todėl jos pradėjo samprotauti: „Aš suklydau. Suklydau save šitaip aukštindamas.“ Na ir dabar, kai kurios iš jų leido šiai akimirkai išsitęsti laike, kuomet pripažino, kad klydo ir paprašė pagalbos iš to išsivaduoti. Jos, žinoma, gavo šią pagalbą, ir daugelis jų pakilo su savo sfera.

Tačiau buvo ir neleidusių šiai akimirkai išsitęsti. Vos tik jos pažvelgė į šią „aš suklydau“ ir savęs smerkimo prarają, iš karto perėjo į neigimą. Jos ėmė neigti, kad suklydo, tad ką dabar jos sukūrė? Na, jos sukūrė dar vieną dualistinį polių, ir vienas dalykas buvo išaukštintas į absoliučios tiesos statusą, kurios niekada nebus būtina kvestionuoti. O jos priešingybė buvo pažeminta kaip absoliuti klaida, kurią galima visiškai ignoruoti. Ir ką gi jos išaukštino? Išaukštino jos štai ką: „Aš negaliu klysti. Negaliu klysti.“ Tai yra absoliuti tiesa, kurios joms niekada nereikia kvestionuoti. Jos gali ignoruoti kiekvieną jas kvestionuojantį, gali ignoruoti jų požiūrį, arba gali sakyti, kad jie yra blogi žmonės, piktavališki žmonės ir taip toliau.

Tad jos, žinoma, negalėjo pasilikti savo sferoje su šia sąmone, ir būtent dėl to nupuolė į kitą nepakilusią sferą, kuri buvo kuriama. Bet tuomet toje nepakilusioje sferoje jos jau nuo pat pradžių turėjo tą mąstymą, kad „negaliu klysti, kad ir ką bedaryčiau, kad ir ką besakyčiau, kad ir kuo betikėčiau, tai negali būti klaida, nes aš negaliu klysti“. Tad dabar matote šiuos žmones, ir kai kurie iš jų yra įsikūnijime Žemėje, kuriuos psichologai pradėjo vadinti narcizais, ir jų pagrindinė charakteristika yra ta, kad jie negali klysti, jie negali pripažinti, jog suklydo. Bet tuomet kyla klausimas: o kaip tuomet galite augti?

Dualizmas jums leidžia įžengti į iliuzijos būseną ir ši iliuzija jums suteikia kokį tik norite patyrimą. Ir idėja yra tokia, kad galite patirti šį patyrimą tiek ilgai, kiek tiktai norite. Ateina momentas, kai jums pasidaro gana, ir jūs tiesiog vėl iš to išeinate. Tačiau, kai į tai įtraukiate puolusios sąmonės dinamiką, pasidaro labai sunku iš to ištrūkti, nes negalite pripažinti, kad suklydote. Tam tikra prasme, kaip sakėme, viskas, ką galite sukurti dualizmu, yra iliuzija. Tame iš esmės nėra nieko blogo, nes kaip sakėme, realybės simuliatoriaus tikslas yra suteikti jums patyrimą, ir nėra svarbu, kad dėvite šiuos realybės akinius, ir kad tai, ką matote šiuose akiniuose tėra kompiuterio sugeneruota aplinka, o ne tikras pasaulis, jeigu galėtume fizinę karaliją Žemėje vadinti realiu pasauliu. Tai nėra svarbu, kadangi tai jums suteikia patyrimą, ir kai jau pakankamai prisivaikščiojate šiame kompiuterio sugeneruotame pasaulyje ir nuo jo pavargstate, tiesiog nusiimate akinius.

Tačiau, kai prie to pridedate šį vertinimą arba šį pasiryžimą teigti, kad negalite klysti, kaip galite ištrūkti iš savo iliuzijų, kas jums gali padėti ištrūkti iš iliuzijos? Kas nutinka, kai nusiimate akinius ir matote, kad egzistuoja „tikras pasaulis“ už kompiuterio sugeneruoto pasaulio ribų? Na, suvokiate, kad kompiuterio sugeneruotas pasaulis buvo iliuzija. Tad turite pripažinti, kad tai nebuvo aukščiausia realybė. Tai buvo iliuzija. Tad dualizme, kai į jį įžengiate, išaukštinate kažką iki šio statuso, tarkime, sakydami, kad krikščionybė yra vienintelė tikra religija, ir galite gyventi šioje proto būsenoje, galite gyventi šiame patyrime ne vieną gyvenimą. Tačiau kaip galite vėl iš to išeiti? Na, privalote pripažinti, kad tikėjimas, jog krikščionybė yra vienintelė tikra religija, buvo iliuzija. Tai padaryti yra visai lengva, jeigu neturite šio papildomo puolusio proto sluoksnio, kuris sako: yra klaidinga klysti. Kai galvojate, jog yra klaida pripažinti, kad jūsų tikėjimas buvo iliuzija, ir kad tai padarydami suklysite, ir kai turite šį absoliutų įsitikinimą, kad niekada negalite klysti, kaip tuomet galite pripažinti, kad krikščionybės religija nėra vienintelė tikra religija?

Na ir dabar, daugeliui nepuolusių būtybių iš to ištrūkti yra lengvesnis būdas. Pavyzdžiui, sakėme, kad daugelis žmonių gyveno gyvenimą, kuriame užaugo krikščioniškoje aplinkoje ir tikėjo krikščionybės pažadu, kad, jeigu bus geri krikščioniai, garantuotai bus išganyti, ir buvo vaizduojama, kad tai yra vienintelis jų gyvenimas. Ir štai nutinka taip, kad jų kūnas miršta, siela pakyla į tą lygmenį, į kurį gali pakilti, ir patiria vis dar tebeturinti sąmonę. Tačiau ji taip pat patiria, kad tai nėra tas jos įsivaizduotas dangaus pasaulis, ir dabar ją apsupa mylintys vedliai, kurie jai sako, kad jai teks dar kartą grįžti į įsikūnijimą Žemėn, užuot įžengus į dangų. Po to, kai patiria tai ne vieną gyvenimą, daugelis žmonių ateina į įsikūnijimą sąmoningai to neprisimindami, tačiau su nepasitikėjimu žiūrėdami į krikščionybės religiją ir į jos skelbiamą pažadą, nes patyrė, kad šis pažadas nėra išpildomas.

Puolusiai būtybei tai padaryti yra beveik neįmanoma. Puolusi būtybė turi šį beveik absoliutų įsitikinimą, kad privalo niekada nepažvelgti į šią „aš suklydau“ prarają. Ir kai kurioms iš šių puolusių būtybių nutiko taip, kad, kai joms atėjo tas suvokimo momentas pažvelgus į šią prarają, jos, tikrąja to žodžio prasme, pamatė, kad dualistinė sąmonė yra beveik bedugnė praraja. Beveik nėra limito, kaip giliai galite įkristi į šią dualistinės sąmonės prarają. Tai jas išgąsdino, ir būtent dėl to jos įžengė į neigimą, leidusį joms ignoruoti tai, kad gali klysti ir gali įkristi į šią prarają. Šis sprendimas buvo priimtas aukštesnėje sferoje, ir nors nėra neįmanoma kvestionuoti šio sprendimo kitoje sferoje, į kurią jos nupuola, tai padaryti yra labai sunku. Kad galėtų tai padaryti, joms reikės pažvelgti į potencialą, kad galėjo suklysti, ir jos netgi turės kvestionuoti, kodėl taip siaubingai bijo padaryti klaidą.

Na ir dabar, nors iš šios proto dėžutės yra sunku ištrūkti, egzistuoja dar vienas lygmuo, kurį taip pat matote Žemėje. Tai yra lygmuo, kuriame jūs ne vien sakote, kad kažkas yra teisus, o kažkas klysta asmeniniame lygmenyje. Jūs ne tik sakote, kad žmogus gali klysti turėdamas tam tikrą požiūrį, jūs taip pat sakote, kad virš šio asmeninio lygmens egzistuoja didesnis kontekstas, kuriame galite klysti. Mes tai pavadinome epiniu mąstymu, kuomet turite šį epiškumo sluoksnį, kad krikščionybė ne tik kad yra vienintelė tikra religija, tai yra vienintelė jūsų išganymą galinti garantuoti religija, ir jeigu nebūsite krikščionis ir nebūsite geras krikščionis, nebūsite išganyti. Galite turėti netgi dar kitus sluoksnius, kuomet žiūrite į visą visatą ir sakote, kad egzistuoja epinis tikslas, kuris privalo būti pasiektas, kad Žemė būtų išgelbėta, ir jeigu šis tikslas nebus pasiektas, visa Žemė arba visa visata bus pasmerkta susinaikinti. Egzistuoja daug įvairių individualių šio epinio mąstymo versijų, tačiau jūs visi žinote, apie ką kalbu.

Ir kai jau turite šį epinį mąstymą, kad suklydote ne vien asmeniniame lygmenyje, suklydote šiame epiniame lygmenyje, tuomet jums tampa dar sunkiau iš to ištrūkti. Jūs, vėlgi, galite nuo to atsitraukti ir pažvelgti į tai iš neutralios perspektyvos, ir būtent tai aš, žinoma, ir darau savo didžiojo įšventintojo vaidmenyje, ir galite sakyti, kad epinis mąstymas, vėlgi, yra tiesiog dar viena galimybė, kuri gali būti apibrėžta per dualistinę sąmonę.

Jūs galite save išsikelti kaip dievą, kuris žino geriau už Dievą, kaip veikia visata ar kaip visata turėjo būti sukurta. Todėl galite apsibrėžti, jog jūsų siekis yra tapti dievu. Ir galbūt jau netgi esate pasiekę tą lygmenį, kuriame esate tapę pranašesniu už Kūrėją, sukūrusį visą šį formų pasaulį. Žinote geriau už Kūrėją, kaip turėjo būti sukurtas pasaulis. Todėl jums iš tiesų turėtų būti leidžiama būti visos visatos Dievu. Na ir dabar, dėl kažkokios keistos priežasties, kurią jums yra sunkoka paaiškinti, šis viršiausias visatos Dievas nepripažįsta jūsų pasiekimų. Tačiau, jeigu jums pavyktų visus žmones Žemės planetoje priversti tai pripažinti, jūs bent jau galėtumėte išsaugoti tą jausmą, kad iš tiesų turite šiuos pranašesnius pasiekimus. Būtent dėl to galite matyti žmones, kurie mėgina apsiskelbti šiais dievo statusą turinčiais asmenimis, kuriems niekas negali prieštarauti.

Vėlgi, jeigu žiūrite į tai neutraliai, galite sakyti: „Na, tai tiesiog yra viena iš patirčių, kuri yra įmanoma per dualizmą.“ Tačiau jūs taip pat turite į tai pažvelgti, kai žiūrite neutraliai, ir matyti, kad visada egzistuoja pasekmės, visada yra kaina, kuri turi būti sumokėta, ir kuo giliau leisitės į šiuos dualizmo lygmenis, tuo daugiau įtampos jausite savo esybėje, nes, tam tikra prasme, naudodamiesi dualistine sąmone jūs save palaipsniui keliate į vis aukštesnį statusą. Daugelis Europos šalių turi seną liaudies pasaką, ir egzistuoja įvairūs šios pasakos variantai, tačiau viename iš jų yra pasakojama, kaip vargšas žvejys išplaukia žvejoti ir sugauna žuvelę, tačiau tai yra ne paprasta, o stebuklinga žuvelė. Ši auksinė žuvelė taria žvejui, kad, jeigu ją paleis, jinai išpildys tris jo norus. Tad jis priima šį pasiūlymą, pareina namo ir papasakoja apie tai savo žmonai. Jie gyvena sukiužusioje trobelėje, ir kai apie tai papasakoja savo žmonai, žmona iš pradžių atsisako juo tikėti, bet tuomet, tiesiog norėdama tai išmėginti, pareiškia norinti gyventi dideliame dvare, ir noras akimirksniu yra išpildomas. O tiksliau, kai kuriose versijose, žvejas grįžta į jūrą, sugauna žuvelę ir perduoda jai žmonos norą, o grįžęs namo pamato, kad noras buvo išpildytas ir dabar ji gyvena dvare. Po kurio laiko, kurį praleidžia mėgaudamasi gyvenimu šiame dvare, ji pradeda jausti nepasitenkinimą. Ir dabar nori dar daugiau. Tad ji liepia vyrui grįžti pas žuvelę ir pasakyti, kad ji dabar nori būti karaliene ir gyventi karališkoje pilyje. Žvejas išplaukia valtimi į jūrą, sugauna žuvelę ir perduoda norą, ir štai grįžęs namo mato pilyje karaliene tapusią savo žmoną. Ji jaučiasi labai laiminga ir susijaudinusi. Tačiau po kurio laiko vėl pradeda bambėti. Jai ir to nebėra gana. Tad dabar ji pasikviečia vyrą ir taria: eik, pasakyk auksinei žuvelei, kad noriu būti Dievu. Žvejas išplaukia į jūrą, pašaukia žuvelę ir perduoda jai žmonos norą, ir akimirksniu pasigirsta didelis griaustinis, o jo žmona vėl atsiduria sukiužusioje trobelėje, kurioje buvo iš pradžių, nes dualistinė sąmonė kai kurių norų negali išpildyti. Tad, suvokiate esminę mintį.

Kai įžengiate į dualizmą, siekiate save išaukštinti, dažniausiai lygindamiesi su kitais žmonėmis, ir būtent tai darė puolusios būtybės nuo pat tos akimirkos, kai nupuolė. Jos siekia save iškelti, ir darė tai dar prieš nuopolį, bet ypač po nuopolio; jos siekia iškelti save į vis aukštesnį statusą. Kai atsiduria tokioje situacijoje kaip Žemės planeta, kurioje galite pasiekti kažkokį aukštą statusą būdami diktatoriumi, karaliumi, imperatoriumi ar dar kažkuo, jos natūraliai pajunta euforiją, tačiau šis euforijos jausmas negali egzistuoti pats vienas. Jis negali būti išpildytas pats vienas, jo paties nepakanka, nes visada egzistuoja priešingas dualistinis polius. Kuo aukščiau užkopiate, tuo skaudžiau krentate. Visada egzistuoja šis potencialas, kad galite nukristi, galite prarasti tai, ką turite, ir būtent dėl to, tam tikra prasme, puolusios būtybės gali įstrigti šiame siekime vis labiau save išaukštinti.
Galite paklausti: bet kodėl jos nori įgyti šį Dievo statusą? Na, taip yra dėl to, kad mano, jog tai yra vienintelis statusas, galutinis išaukštinimas, iš kurio jos negalėtų nupulti. Puolusios būtybės yra įstrigusios galvojime, kad, naudojantis dualistine sąmone joms pavyks išsikelti save į statusą, iš kurio negalės nupulti. Nebus jokios priešingybės. Tačiau kaip jums jau daug, daug kartų aiškinome, dualizme to pasiekti yra neįmanoma, nes negalite dualizme sukurti kažko, kas neturėtų priešingo poliaus. Kuo labiau save aukštinsite, tuo didesnę įtampą jausite, tuo labiau jus persekios šmėkla, kad galite nupulti. Kad ir kaip aukštai jums pavyktų save iškelti virš vidurio lygmens, neišvengiamai galėsite nupulti daug žemiau šio vidurio lygmens. Kuo aukščiau kylate, tuo didesnė veriasi praraja, tuo gilesnė žiojasi bedugnė, į kurią galite nupulti.

Tad ar suvokiate, ką iš tiesų daro puolusios būtybės? Jos naudojasi dualizmu, kad išsikeltų save iki taško, kuriame stovėtų tiksliai ten, kur stovėjo akimirką prieš savo nuopolį, kuomet pažvelgė į tą prarają. Ir jos dabar atkūrė šią prarają iš naujo, tačiau jos sukūrė tai pačios, savo pačių sąmonės būsena. Ir kokia yra neišvengiama pasekmė, kai išaukštinate save Žemės planetoje į šį pranašesnį statusą? Pasekmė yra įtampa. Intensyvi įtampa. Jūs, kurie nesate puolusios būtybės, tiesiog negalite įsivaizduoti įtampos, kurią puolusi būtybė jaučia savo prote. Galite išstudijuoti kai kurias iš šių būtybių ir perskaityti kai kurių iš jų biografijas. Tai jums leis bent kažkiek tai įsivaizduoti.

Galite matyti, kaip Hitleris darėsi vis labiau įsitempęs, galiausiai pasiekdamas tašką, kai iš viso negalėjo funkcionuoti negerdamas vienokių ar kitokių vaistų. Jis pasidarė toks įsitempęs dėl to, kad gali pralaimėti karą, jog beveik nebegalėjo psichologiškai funkcionuoti. Galite matyti, kaip Stalinas darėsi vis labiau įsitempęs, ir kaip tai pasireiškė per jo paranoją, kuomet jis manė, kad visi mėgina jį išduoti, ir todėl turėjo nužudyti beveik visus artimiausioje aplinkoje buvusius žmones. Lygiai tą patį galite matyti Jungtinėse Valstijose, kuomet Donaldas Trampas ėmė darytis vis labiau įsitempęs per pastaruosius ketverius metus ir ypač kai paaiškėjo, jog gali pralaimėti rinkimus. Jis pradėjo darytis vis labiau impulsyvus, pradėjo rodyti vis didesnį pyktį, pastoviai apšaukdamas žmones. Jis vis labiau buvo pasiruošęs išmesti tuos, kurie nepalaikė jo tikėjimo, kad jis negali klysti. Ir vienintelis jam funkcionuoti leidžiantis dalykas yra tai, kad jis guodžiasi faktu, jog už jį balsavo septyniasdešimt milijonų žmonių. Todėl yra septyniasdešimt milijonų žmonių, kurie tiki, kad jis negali suklysti.

Na, ir dabar matote, jog sakiau, kad puolusios būtybės turi šį absoliutų įsitikinimą, kad negali klysti, ir todėl jos jaučia galinčios ignoruoti tuos, kurie su jomis nesutinka, kurie turi kitokį požiūrį ar netgi galbūt jas kvestionuoja. Matote tai daugelyje šių diktatorių. Stalinas mėgino išžudyti visus tuos, kurie jam atrodė keliantys grėsmę, net jeigu jie grėsmės iš tiesų jam nekėlė. Hitleris taip pat pašalindavo tuos, kurie buvo prieš jį. Donaldas Trampas išmetė tuos, kurie buvo prieš jį. Tačiau šie diktatoriai iš tiesų kurį laiką sugeba pakęsti tuos, kurie juos kvestionuoja, užkabindami jiems blogų žmonių etiketę. Jie klysta, jie yra blogi, ir todėl tai, kad jiems kurį laiką yra priešinamasi, iš tiesų patvirtina ir pagrindžia jų savivaizdį, kad jie yra tokie ypatingi, tokie didingi, nes natūralu, kad, jeigu turite tiesą, tie, kurie yra blogi žmonės, nesugebės to matyti. Todėl tai, kad jie jums kurį laiką priešinasi, tiesiog įrodo jūsų teisumą.

Donaldas Trampas tai darė jau kurį laiką. Tačiau kaina, kurią už tai sumokate, yra vis didėjanti įtampa, kuri galiausiai jus palaužia ir jūs nebegalite to pakelti. Hitleris palūžo. Visi narcizai juda link šio palūžimo taško, ir kuo daugiau rizikos prisiima, siekdami išaukštinti save į kažkokią pranašesnę poziciją, tuo didesnę jaučia įtampą ir tuo greičiau juda link šio neišvengiamo taško, kuriame palūš, nes, deja, puolusioms būtybėms vienintelis būdas ištrūkti iš puolusios sąmonės yra visiškai palūžti. Galiu jus užtikrinti, kad, jeigu Donaldas Trampas būtų buvęs perrinktas, būtumėte matę, kaip jo proto būsena, jo psichinė būklė būtų prastėjusi viso pasaulio akyse per šiuos ateinančius ketverius metus. Gali būti, kad jam būtų pavykę išvengti visiško palūžimo, kad jam būtų pavykę tai nuslėpti, tačiau taip pat egzistavo galimybė jam patirti visišką psichinį palūžimą būnant prezidento pareigose.

Galiu jus užtikrinti, kad Donaldui Trampui asmeniškai tai būtų buvę gėdingiau už šių rinkimų pralaimėjimą. Todėl jo pralaimėjimas šiuose rinkimuose asmeniniame lygmenyje buvo gailestingumo, malonės aktas. Net ir nacionaliniame lygmenyje tai buvo gailestingumo aktas ta prasme, kad tai, visų pirma, būtų buvę labai sunku pakelti jo pasekėjams. Tai taip pat būtų buvę sunku ir visai šaliai, nes jis būtų pradėjęs priiminėti labai chaotiškus sprendimus, dar chaotiškesnius nei iki šiol. Tačiau net ir visos Jungtinės Valstijos būtų patyrusios gėdą viso pasaulio mastu.

Ir prie ko visa tai veda? Kodėl jums taip ilgai apie tai pasakoju? Na, visa tai veda prie jūsų – pakylėtųjų mokytojų mokinių. Turite sau pripažinti, kad užaugote planetoje, kurioje ši mano aprašyta dinamika egzistuoja labai ilgą laiką. Labai tikėtina, kad su tuo susidūrėte nuo pat savo pirminės gimimo traumos, ir tai jau tęsiasi labai ilgai, daugelį įsikūnijimų. Ir yra neišvengiama, kad jūs tai prisiimate, ir galite atrasti dvasinį kelią, galite kurį laiką eiti dvasiniu keliu, tačiau negalėsite pakilti virš tam tikro Kristiškumo lygmens, jeigu šito nespręsite.

Ir pirmiausia, ką jums reikia padaryti, yra suvokti dualistinės sąmonės dinamiką, kuomet, kaip sakėme, bet kokį reliatyvų požiūrį yra įmanoma išaukštinti į regimai absoliutų statusą, nes yra tam tikri dalykai, kurių nekvestionuojate, ir tam tikri dalykai, kuriuos ignoruojate. Kai pradedate suvokti šią dinamiką, galite pradėti žiūrėti į šią planetą, galite pažvelgti į save ir sakyti: „Gerai, bet paklausyk, šioje planetoje egzistuoja puolusios būtybės. Jos sukūrė šį teisingumo ir klaidingumo vertybinį vertinimą. Jos sukūrė epinį mąstymą ir visas šias epines iliuzijas. Tad buvo neišvengiama, kad užaugau tuo persigėrusioje aplinkoje. Neišvengiamai tai prisiėmiau. Neišvengiamai susikūriau šiomis iliuzijomis grįstas atskirąsias savastis. Bet kas iš to? Ar tikrai turiu daryti tai, ką daro puolusios būtybės, ir nepripažinti, kad turiu iliuzijų? Ar tikrai turiu pasiduoti šiai dinamikai ir jausti, kad niekada nepripažinsiu, jog vienas iš mano įsitikinimų buvo iliuzija, nes tuomet jausčiausi suklydęs? Ar tikrai turiu įžengti į šį epinį mąstymą, kuriame galvoju, kad, jeigu pripažinsiu, jog buvau patikėjęs iliuziją ir buvau ją išaukštinęs iki kažkokio neklystamumo statuso, tai reiškia, jog padariau kažkokią epinę klaidą? Ar tikrai turiu nusileisti į šį puolusį mąstymą, jeigu esu nuoširdžiai Kristiškumo ir savo pakylėjimo siekiantis žmogus?“

Žinoma, mano mylimieji, jums nereikia, nereikia to daryti. Galėjote į tai įžengti, galėjote tame įstrigti, nes daugelį gyvenimų jums teko su tuo susidurti. Tačiau su visais tais mūsų jums perduotais mokymais, su visais tais jums perduotais įrankiais, galite pamatyti, ganėtinai greitai, kad ne jūs turėjote visus šiuos įsitikinimus, kad privalote neklysti, kad privalote nepripažinti, jog suklydote. Tai atskirosios savastys turi šiuos įsitikinimus. Šios atskirosios savastys nesate jūs. Jūs nesate jos. Jūs esate daugiau už jas.

Būdami Sąmoninguoju AŠ jūs esate grynoji sąmonė. Jūsų niekas Žemėje neapibrėžia, tai reiškia, jog nė viena iš šių savasčių, kad ir kaip garsiai berėktų, kad mirsite, jeigu jas paleisite, nėra teisi. Nemirsite, mirus atskirajai savasčiai. Kai tai pripažįstate, kai tai patiriate, kai išgyvenate grynosios sąmonės akimirką, žinote, kad tai yra tiesa. Galite leisti atskirajai savasčiai mirti, o jūs nemirsite. Jūs atgimsite į aukštesnį savasties jausmą. Ir kai nepaliausite tai daryti, kas jums nutiks?

Nutiks tai, kas nutiko šiam pasiuntiniui ir kitiems žmonėms, kurie naudojosi mokymais apie pirmykštę savastį ir dvasinės traumos išgydymą. Pasieksite tašką, kuriame įtampa, vidinė įtampa, kurią jautėte visą savo gyvenimą, daugelis jūsų 2 milijonus metų, praleistų įsikūnijime šioje planetoje, pradės sklaidytis. Ir staiga galėsite pajausti, kaip aprašė šis pasiuntinys, staiga pajausite šį paleidimą, kažkas jumyse paleis ir jūs suvoksite: „O, bet aš neprivalau…“. Ir kad ir kas eitų po to, kas yra specifiška jūsų situacijai ir jūsų įsitikinimams.

Daugelis jūsų, kurie esate avatarai, turite tą pačią dinamiką. Jaučiate turintys padaryti kažką Žemėje. Atėjote čia tam, kad kažką pasiektumėte, ir jeigu to nepasieksite, viskas yra beprasmiška, ir jeigu kvestionuosite faktą, kad esate čia tam, jog padarytumėte kažką gero, nupulsite į prarają. Imsite kaltinti save, kad padarėte klaidą čionai ateidami, tačiau jūs nepadarėte klaidos čia ateidami. Jūs čia atėjote tam, kad išgyventumėte tam tikrą patyrimą. Tame nėra nieko blogo. Galbūt patirtis, kurią norėjote patirti, buvo pabūti princu ant balto žirgo, atjojusiu į miestą ir iššaudžiusiu puolusias būtybes savo ištikimuoju revolveriu, ir šitaip visus išgelbėjusiu. Gali būti, kad jums nepavyko to pasiekti, bet jūs vis tiek išgyvenote šį buvimo įsikūnijime patyrimą.

Ir todėl jums gali būti įmanoma suvokti, kad iš tiesų neatėjote į Žemę, ir būtent tai suvokė šis pasiuntinys, kad jis neatėjo į Žemę pasiekti kažkokio konkretaus išorinio rezultato. Jis atėjo į Žemę įveikti tam tikrą savastį, kurią susikūrė dar netgi prieš ateidamas į Žemę. Tam tikrą iliuziją, kurią buvo susikūręs. Jis atėjo čia tam, kad kažką paleistų. Jis čia atėjo ne tam, kad pakeistų Žemę. Jis atėjo pakeisti save, paleisdamas tam tikrą požiūrį. Ir koks yra šis požiūris daugumai avatarų? Tai yra, kad gyvenote natūralioje planetoje, kurioje pakilote į aukštesnį savasties jausmą. Na ir dabar, jūs natūraliai, savo smalsumo vedini, pradėjote savęs klausti: „Ar natūrali planeta yra vienintelė planetų rūšis? Ar tai yra vienintelė aplinka, kurioje galiu naudotis savo bendrakūrybiniais gebėjimais? O gal egzistuoja kitokių rūšių planetos, kurios yra kitokios ir gali suteikti kitokį patyrimą, galbūt netgi kitokias kūrybines galimybes?“ Ir tuomet, vedini šio smalsumo, jūs sužinojote, kad iš tiesų egzistuoja taip vadinamos nenatūralios planetos. Jūs pažvelgėte į šias nenatūralias planetas iš toli ir buvote apstulbinti didžiulio kontrasto tarp natūralios planetos ir nenatūralios planetos.

Natūralioje planetoje nevyksta karai, nevyksta konfliktai, nėra kankinimų, nėra prievartavimo, nėra smurto, nėra melo. Nėra jokių šių žmogiškų konfliktų, kurie kelia tiek daug kančių. Kai šitai pamatote, patiriate šoką, nes niekada nemanėte, kad su laisva valia būtų galima nueiti taip toli. Ir ką jūs darote? Na, iki to laiko dar nebuvote susidūrę su puolusiomis būtybėmis, ir vis dėlto, iš jūsų natūralios planetos perspektyvos, kažkas įvyko jūsų esybėje. Pajutote, kad žmonės neturėtų šitaip kentėti, jie neturėtų gyventi tokiomis baisiomis sąlygomis, kurios kelia jiems tiek daug kančių. Ir jūs pajutote, dėl savo pamatinio žmogiškumo, pajutote užuojautą šiems žmonėms. Ir tuomet savo esybėje suformulavote troškimą jiems padėti, nusileisti į Žemę ir pademonstruoti, kad visam tam egzistuoja alternatyva.

Galbūt nežiūrite į tai su puolusių būtybių vertybiniu vertinimu, tačiau savo prote vis tiek turite tam tikrą koncepciją, kad tai, kas vyksta nenatūralioje planetoje, neturėtų vykti. Tai turėtų būti sustabdyta ir jūs turėtumėte tenai nusileisti ir tai sustabdyti. To, kas vyksta nenatūralioje planetoje, galite nelaikyti blogiu. Galite negalvoti, kad Dievas suklydo, leisdamas laisvai valiai pasiekti tokį kraštutinumą. Galbūt Dievas turėjo sukurti kažkokį saugumo tinklą, kad žmonės negalėtų nusileisti į tokį žemą lygmenį. Galite šitaip negalvoti, nors kai kurie avatarai iš tiesų taip galvoja, tačiau vis tiek galvojate, kad Žemės planetai neturėtų būti leidžiama toliau egzistuoti šioje būsenoje. Kažkas privalo kažko imtis. Kažkas privalo tenai nusileisti ir sustabdyti kančias, ir kas yra tas kažkas? Ir jūs, žinoma, nusprendžiate, kad būsite tas kažkas. Nusileidžiate su intencija pasiekti specifinius išorinius tikslus Žemėje.

Atidžiai apie tai pamąstykite. Pasistenkite suvokti čia slypintį subtilumą. Kūrėjas nenori, kad žmonės Žemėje kentėtų. Mes, pakylėtieji mokytojai, nenorime, kad žmonės Žemėje kentėtų. Mes iš tiesų nenorime, kad jų kančios tęstųsi dar ilgą laiką. Mes norime, kad kentėjimas būtų transcenduotas Žemėje. Kaip jį galima transcenduoti? Kažkas privalo nusileisti į Žemę ir pademonstruoti asmeninį Kristiškumą, pademonstruodami jį kaip alternatyvą dualistinei sąmonei, kuri yra visų kančių priežastis. Pirminiai Žemės gyventojai negali patys to padaryti. Kažkas, turintis šį gebėjimą, turi ateiti į Žemę, turi čionai nusileisti, čionai įsikūnyti, turi įstrigti dualistinėje sąmonėje, ir nepaisant to, virš jos pakilti bei pademonstruoti kelią į Kristiškumą.

Nėra taip, kad mes nenorime, jog avatarai nusileistų į Žemę. Nėra taip, kad sakome, jog blogai padarėte, kad nusileidote į Žemę. Tačiau iš tiesų ateina toks momentas jūsų kelyje į Kristiškumą, kuomet turite pradėti kvestionuoti tai, kas jus atvedė į Žemę, kvestionuoti požiūrį, kurį turėjote iš toli, kuomet, kaip sakėme, net negalėjote įsivaizduoti, ką reiškia būti dualistinėje sąmonėje. Negalėjote suprasti: „Kodėl žmonės tiesiog nesustabdo visų šių konfliktų ir kančių? Kodėl jie tiesiog nepakeičia visuomenės ir civilizacijos, ir visos planetos?“ Tiesiog negalėjote įsivaizduoti, kad jie nesugeba to padaryti būtent dėl to, kad yra įstrigę šiose viena ant kitos sluoksniais sugulusiose iliuzijose.

Jūs turėjote nusileisti ir patys patirti, patirti, kaip tai yra sunku, koks yra sunkus kelias virš viso to pakilti. Tačiau jūs turėjote motyvaciją tai daryti, ir tai buvo tai, kad norėjote pasiekti tam tikrą išorinį tikslą, tačiau ateina toks momentas jūsų kelyje, kuomet jums reikia paleisti šį troškimą kažką Žemėje pasiekti. Tiesiog turite leisti jam mirti, nes negalėsite pakilti vis dar tebeturėdami troškimą kažką Žemėje pasiekti. Tai reiškia, kad negalėsite pademonstruoti kelio į Kristiškumą pilnatvės, kuriuo eidami pakylate iki paties pakylėjimo taško.

Tol, kol turite troškimą pakeisti kažką Žemėje, ką darote? Puolusios būtybės, daugelis jų, siekia valdžios, nes nori save išsikelti į tą pranašesnį statusą, kuriame galėtų jausti, kad joms niekas nebegrasina. Jūsų, kaip avataro, šitai visiškai netraukia. Jūs nesiekiate valdžios dėl šios priežasties, tačiau lengvai galite įstrigti siekyje įgyti valdžią tam, kad pasiektumėte tikslą, kurį sau išsikėlėte, ir pašalintumėte kančias. Manote, kad, jeigu turėsite pakankamai valdžios, galėsite panaikinti kančias ir pakeisti visuomenę. Tačiau tol, kol turėsite šį troškimą, negalėsite pakilti virš tam tikro Kristiškumo lygmens, nes būsite įstrigę šios išorinės valdžios siekime, kurios siekiate tam, kad galėtumėte pakeisti Žemę. Matėte tai Jėzaus gyvenime, kuomet daugelis žmonių Izraelyje norėjo, kad jis prisiimtų tą vaidmenį, kurį, jų manymu, jam buvo lemta išpildyti, tampant Izraelio karaliumi, nugalint romėnus ir atkuriant Izraelį kaip nepriklausomą valstybę. Tad Jėzus susidūrė su šia pagunda. Būtent dėl to pasitraukė į dykumą 40 dienų ir 40 naktų, kol pilnai paleido savo troškimą turėti valdžią ir būti karaliumi, galinčiu pakeisti visuomenę.

Būtent dėl to jis sugebėjo pademonstruoti kelią į Kristiškumą, kuriame paleidžiate bet kokią pasaulietinę valdžią ir tesiekiate dvasinės valdžios. Pripažįstate: „Pats iš savęs aš nieko negaliu padaryti, tai tėvas manyje daro darbus.“ Tai yra Kristiškumas. Tai yra kelias į Kristiškumą. Ne tai, kad įgyjate galią atlikti tą ar aną pokytį Žemėje, bet kad pademonstruojate kelią, jog egzistuoja alternatyva dualistinei sąmonei. Tai yra jūsų, kaip avataro, aukščiausias potencialas Žemėje. Kai kurie iš jūsų esate pirminiai gyventojai, pakilę į šį lygmenį, kuriame tai taip pat yra ir jūsų potencialas.

Ateina toks momentas, kai jums reikia pakilti į šį Kristaus įžvalgumo lygmenį, kuriame pradedate matyti šią dinamiką. Todėl nepasiduodate pagundai, kuomet matėte, kaip velnias gundė Jėzų, nusivedęs jį ant aukšto kalno ir parodęs jam visas šio pasaulio karalystes ir taręs: „Duosiu tau visa tai, jeigu parpuolęs ant kelių mane pagarbinsi.“ Jūs galite atsikirsti velniui, arba galite tiesiog ignoruoti velnią ir nueiti šalin, leisdami velniui mirti, o tiksliau leisdami mirti tai atskirajai savasčiai savo pačių esybėje, leisdami jai tiesiog išsisklaidyti. Galite ją paleisti, galite ją palikti, galite leisti jai mirti, ir apsigręžę galite pasitikti savo AŠ ESU Esaties šviesą, toliau be paliovos eidami link šios šviesos, nepasiduodami jokioms distrakcijoms Žemėje. Tai yra Kristiškumas.

Visi jūs galite pradėti tai demonstruoti, kad ir kokiame lygmenyje bebūtumėte, tirdami savo prisirišimus, pažvelgdami į tai, kas traukia jus į tam tikrą šabloną, tam tikrą reakcinį šabloną Žemėje, ir tuomet nuspręsdami paleisti tą savastį, kad galėtumėte pakilti virš to šablono. Ir šitaip pademonstruodami žingsnį kelyje. Net jeigu nesate 96 lygmenyje, galite tai daryti. Tie iš jūsų, kurie turite potencialą pakilti virš 96 lygmens, kurie jau susiduriate su iniciacija pakilti virš 96 lygmens ir įveikti koncentravimąsi į save, galite pasinaudoti šiais mokymais, kad pakiltumėte į tą aukštesnį lygmenį. Ir kokią gausite iš to naudą? Pradėsite jausti, kad įtampa jūsų esybėje mažėja, kol galite pasiekti tašką, kuriame būsite ramybėje būdami Žemėje. Būsite ramybėje būdami tankiame fiziniame kūne su visais šio kūno ribotumais. Būsite ramybėje būdami savo prote, būdami tuo žmogumi, kuriuo esate, būdami tame kelio lygmenyje, kuriame esate, tuo pat metu nesiliaudami siekti pakilti į kitą lygmenį.

Daugelis jūsų galėsite pažvelgti į savo gyvenimą šiame įsikūnijime, ir matyti, kad kiek tiktai pamenate, visada jautėte šią vidinę įtampą. Ją jautėte ne dėl to, kad esate puolusi būtybė, o dėl to, kad jautėte, jog yra kažkas, ką turėjote padaryti Žemėje, ir jūs to nepadarėte. Jūs to nepasiekėte. Vienintelis būdas įveikti šią įtampą yra pažvelgti į tai, ką jūs manėte turintys čia pasiekti, ką jūs manėte turintys padaryti Žemėje, ir tuomet tiesiog tai paleisti. Ir tuomet galėsite būti Žemėje nejausdami įtampos, ir galėsite iš tiesų pasiekti kažką, kas padės pakylėti kolektyvinę sąmonę ir visą Žemę. Jėzus turėjo potencialą. Jis buvo pasiekęs aukštą Kristiškumo lygmenį. Jis demonstravo tam tikrą proto valdžią materijai. Jis turėjo potencialą tapti galingu kariaujančiu karaliumi, galėjusiu nugalėti Romos imperiją, bet tai darydamas jis praktiškai niekuo nebūtų prisidėjęs prie tolesnio šios planetos augimo, tačiau jis iš tiesų pasiekė kai ką labai reikšmingo pasirinkdamas kelią į Kristiškumą. Labai gerai žinau, kaip žinote ir jūs, kad puolusios būtybės jo pavyzdį sunaikino. Jo mokymai buvo iškraipyti ir todėl jis nepasiekė tiek, kiek būtų galėjęs pasiekti, tačiau jis vis tiek kai ką pasiekė. Būtent dėl to planeta šiandien yra ten, kur yra, užuot likusi viduramžiuose su visais tais karais ir konfliktais, skurdu ir kančiomis, kurie tuo metu egzistavo.

Jūs taip pat galite kažką pasiekti pasirinkdami tą kelią į Kristiškumą, tačiau tai iš jūsų pareikalaus pripažinti, kad šiuo metu neturite aukščiausio Kristaus įžvalgumo, ir vienintelis būdas padidinti savo Kristaus įžvalgumą yra pamatyti, kad kai kurie iš įsitikinimų, kuriuos šiuo metu turite, ir kurie, jūsų manymu, neturėtų būti kvestionuojami, iš tiesų yra iliuzijos ir turi būti kvestionuojami. Jūs taip pat kelyje į Kristiškumą progresuosite tik tuomet, jeigu konfrontuosite šį momentumą ir šią atskirąją savastį, kuri projektuoja, kad suklysite pripažinę, jog tikėjote iliuzija ir visu tuo senuoju epiniu mąstymu. Ir tuo būdu jūs taip pat padarysite kai ką labai reikšmingo dėl planetos, nes kuo daugiau žmonių pakils virš šių iliuzijų, tuo didesnę jie sukurs trauką kolektyvinei sąmonei, ir sukurs šią aukštyn kylančią spiralę, kuri iš tiesų patyrė didelį lūžį, Gautamai įsikūnijus Buda, ir kitą didelį lūžį per Jėzaus įsikūnijimą, ir nuo to laiko šią spiralę sustiprino daugelis kitų žmonių.

O dabar jūs esate tame taške, kai turite potencialą pridėti savo momentumą prie šios aukštyn kylančios spiralės, tačiau tam iš tiesų yra būtina išlaikyti iniciacijas, kurias mes jums dabar atskleidėme taip aiškiai, kaip dar niekada anksčiau to nebuvo padaryta. Nors tai nereiškia, kad mes jau baigėme, nes yra dar daug daugiau, ką turime pasakyti. Ir vis dėlto, mes jau pasakėme pakankamai, kad kai kurie iš jūsų sugebėtų atlikti tą šuolį į aukštesnius Kristiškumo lygmenis, kuriuose nebebijote nupulti ar suklysti. Nebejaučiate vidinės įtampos, nes žinote, kad galite toliau žingsniuoti, ir iš tiesų toliau kilsite po vieną laiptelį, kol pasieksite tą 144 lygmenį. Ir tuomet praregėsite iš tos iliuzijos. Priimsite sprendimą žengti per tuos vartus, visam laikui palikdami Žemę, ir įžengsite į pakylėtąją karaliją su visiškai kitokia sąmonės būsena ir perspektyva nei būtumėte turėję, jeigu nebūtumėte nusileidę ir įsikūniję tokioje tankioje planetoje kaip Žemė, jeigu nebūtumėte patyrę tokio susidūrimo su dualistine sąmone, kaip patyrėte.

Tad dabar baigsiu šį mokymą, kuris, žinau, buvo labai ilgas. Ir vis dėlto, laiko nėra, kai iš tiesų leidžiate sau patirti dvasios tekėjimą. Dėkoju jums už jūsų kantrybę, už jūsų mielaširdingumą, ryžtantis ištverti šį ilgą mokymą.

Galėjote pastebėti, kad mano šaukinyje yra sakinys, kuriame yra kalbama apie mielaširdystės meno atkūrimą. Ir toks iš tiesų yra mano tikslas – atkurti mielaširdystės meną Žemėje, ir aš ieškau tų, kurie jaučia, jog tai yra ir jų tikslas.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2020 Kim Michaels