Kokia yra žmogaus teisių esmė?
Pakylėtoji Mokytoja Portija per Kim Michaels, 2020 metų rugpjūčio 1 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2020 metų vebinare „Būkite Dangiškąja Motina veikime per Septynių Spindulių integraciją“.
AŠ ESU Pakylėtoji Mokytoja Portija. AŠ ESU taip pat, žinoma, Dangiškosios Motinos Žemei dalis. AŠ ESU Dangiškosios Motinos Žemei Tarnystės dalis. Buvo pasakyta, kad AŠ ESU Galimybių Deivė ir Teisingumo Deivė. Ir iš tiesų, ateinu šiandien su galimybių liepsna, kuria noriu pasidalinti su visais žmonėmis Žemėje, ypač su moterimis, pasiryžusiomis būti šio judėjimo dalimi, kuriame pirmiausia išlaisvinsime moteris, o tuomet išlaisvinsime vyrus, ir taip pat išlaisvinsime visuomenes nuo senojo mąstymo.
Na ir dabar, savo ankstesnėje konferencijoje apie moterų išlaisvinimą kalbėjome apie tai, jog Jungtinėse Valstijose matuojate regėjimą sakydami, kad tobulas regėjimas yra 20/20, ir iš čia gimė posakis, kad „retrospektyva yra 20/20“, nes kai žvelgiate atgal, visada turite tobulą viziją matyti, kas turėjo įvykti, kas galėjo įvykti, kas įvyko, kodėl tai įvyko ir taip toliau.
Yra labai lengva prognozuoti dalykus žiūrint retrospektyviai. Yra labai lengva kažką nuspėti, kai tai jau yra įvykę. Tačiau, ar negalėtume paimti šio posakio, jį apgręžti ir pratęsti į ateitį? Ar negalėtume pasinaudoti tobula retrospektyvos vizija ir tai pat pažvelgti į ateitį? Ar negalime, žvelgdami į praeitį, užuot koncentravęsi į išorinius iš tiesų įvykusius įvykius, žvelgti giliau už šių įvykių? Ieškome tendencijų ir tam tikrų šablonų, kurie pradeda dėliotis. Ir tuomet galime matyti, kad jeigu egzistuoja tam tikra tendencija, kuri kartojosi, kuri tęsėsi kelis šimtus metų, galbūt netgi tūkstančius metų, tai argi tuomet nėra tikėtina, kad ši tendencija gali būti pratęsta į ateitį ir todėl gali mums kažką visiškai patikimai parodyti apie tai, kas privalo įvykti ir kas įvyks ateityje? Argi nėra įmanoma to padaryti?
Daugelis, žinoma, mėgino tai daryti – įvairiausi istorikai, filosofai, mokslininkai ir taip toliau. Tačiau negi negalime patobulinti šio veiksmo ieškoti tam tikrų dalykų, susijusių su tema, apie kurią kalbėjome, su pamatinio žmogiškumo ir esminio žmogiškumo tema? Kai pažvelgiate į ankstesnes visuomenes ir ankstesnes civilizacijas, net ir tas, kurios yra žinomos šiame nepaprastai trumpame laiko tarpe, kurį jūs vadinate rašytine istorija, negi nematote, kad šiose visuomenėse vyravo daug didesnis smurtas, daug didesnis brutalumas nei yra šiandien? Jūs, žinoma, vis dar galite rasti smurtą ir brutalumą šiandieniniame pasaulyje. Tačiau jeigu grįžtumėte, tarkime, 1000 ar 2000 metų į praeitį, atrastumėte daug plačiau paplitusį smurtą ir brutalumą. Praktiškai negalėtumėte rasti nė vienos visuomenės Žemėje, kuriose to nebuvo, bent jau jeigu kalbėtume apie tą pasaulio dalį, kurią šiandien vadiname Vakarų pasauliu. Tad ar tuomet nematote, kad Vakarų pasaulyje ir kitose pasaulio dalyse, ypač mūsų taip vadinamose šiuolaikinėse demokratijose, vyko akivaizdus atsitraukimas nuo šio labai fiziško, labai tiesmukiško, labai brutalaus smurto?
Brutalumo lygmuo susitraukė, bent jau šiose šalyse. Tai negi tuomet yra taip sunku matyti, kad priežastis, dėl kurios šios visuomenės evoliucionavo, yra ta, kad žmonės vis labiau ir labiau pradėjo susisiekti su savo pamatiniu žmogiškumu? Todėl jie pradėjo matyti kaip akivaizdų faktą, kad yra tam tikri dalykai, kurių nedarote kitiems žmonėms. Yra tam tikri dalykai, kurių nedarote žmogiškoms būtybėms. Žinau, kad galite čia atrasti įvairiausių išimčių karų, nusikaltimų ir kitų dalykų pavidalu. Ir vis dėlto, jeigu pažvelgtumėte į šiandieninę plačiąją populiaciją ir jeigu galėtumėte, kaip tą ir galite tam tikru laipsniu padaryti, palyginti ją su plačiąja populiacija, kokia ji buvo prieš 1000 metų, pamatytumėte, kad anais laikais dauguma žmonių turėjo visiškai kitokį požiūrį į smurtą. Smurtą jie laikė normaliu ir neišvengiamu dalyku. Daugelis jų nešiojosi su savimi ginklus, peilius ir kardus, ir buvo bet kuriuo metu pasiruošę gintis. Daugelis jų gyveno nuolatinėje baimėje, kad juos gali užpulti plėšikai, ar netgi didesnės užsienio kariuomenės, kurios atėjusios gali vogti ir plėšti jų turimą turtą. Tad egzistavo daug didesnė šio smurto ir brutalumo baimė. Šiandieniniame pasaulyje, bent jau šiose šiuolaikinėse demokratijose, jums yra sunku įsivaizduoti, koks buvo gyvenimas anais laikais. Jums yra sunku tai įsivaizduoti. Egzistavo ši nuolatinė fizinio užpuolimo ir fizinio smurto baimė.
Na ir dabar, žinau, kad galite atrasti tam tikras vietas net ir labiau šiuolaikinėse pasaulio dalyse, pavyzdžiui, tam tikrų miestų labiau apleistuose rajonuose, kur vis dar gali egzistuoti tam tikra baimė būti fiziškai užpultiems. Tačiau bendrai paėmus matome, kad vyko kilimo aukštyn tendencija, daugelyje pasaulio visuomenių buvo pasiektas akivaizdus pagerėjimas, ir žmonės jose gali gyventi neturėdami šios brutalaus smurto baimės, ir taip yra dėl to, kad jie pakeitė savo požiūrį į gyvenimą. Jie labiau susiderino su šiuo pamatiniu žmogiškumu. Todėl, kai vis daugiau ir daugiau žmonių visuomenėje pradeda priimti, jog tai yra akivaizdu, kad nenaudoju smurto prieš kitus žmones, tuomet, kai bus pasiekta ta kritinė masė, įvyks pokytis, ir visuomenė nebebus smurtaujanti. Tai įvyks ne tik dėl to, kad bus pakeisti įstatymai, nors daugeliu atvejų įstatymai bus pakeisti. Tai įvyks dėl to, kad kolektyvinei sąmonei patyrus pokytį už tam tikro taško, šis pokytis pradeda atsispindėti visuomenės įstatymuose. Argi nematote, kad didžiąją šio laiko dalį, kurį jūs vadinate rašytine istorija, žmonės gyveno diktatoriškose visuomenėse? Jie turėjo karalius, imperatorius, kažkokius religinius autoritetus, kurie turėjo visą valdžią toje visuomenėje. Jo – ir daugumoje atvejų tai buvo jis – jo įstatymas, jo žodis buvo įstatymas, ir kad ir ką jis nuspręsdavo padaryti, žmonėms teko su tuo gyventi.
Galite paklausti, kaip atsirado demokratija. Kaip dabar turime situaciją, kad didelė dalis pasaulio šalių turi funkcionuojančią demokratiją ir neturi diktatoriaus? Jos turi valdžią, kurią išsirinko balsuodamos, kuri turėtų juos atstovauti ir, daugeliu atvejų, iš tiesų bent tam tikru laipsniu atstovauja. Kodėl tai įvyko? Na, tai įvyko dėl to, kad kritinės masės žmonių sąmonė toje šalyje pasikeitė, ir jie vėl susisiekė su kitu šio pamatinio žmogiškumo lygmeniu, kad yra tam tikri dalykai, kurių nedarote kitiems žmonės, kurių nedarote žmogiškoms būtybėms. Yra tam tikri dalykai, kurių valdžia neturėtų daryti savo piliečiams, ir todėl jie tapo atviri šiai idėjai, kad valdžia turi būti iš žmonių, nuo žmonių ir žmonėms. To pasekoje, politinė situacija privalėjo pasikeisti.
Žinau, kad tradiciniai istorikai to nepripažįsta, tačiau iš tiesų kiekvienas, turintis nors kokį dvasinį interesą, nors menkiausią intuiciją, labai greitai suvoks, sugebės pamatyti, kad būtent pokytis kolektyvinėje sąmonėje įvyko pirmiausia. Ir tik jau po to buvo keičiami įstatymai, konstitucijos ir politinė situacija. Labai gerai žinau, kad kai žvelgiate į tradicinę istoriją, kai jūs, pavyzdžiui, prisimenate, kaip dauguma jūsų buvote mokomi istorijos mokykloje, galite sakyti, kad ši istorijos forma, iš esmės, yra elitistinė istorija. Galvojate, kad egzistavo kažkoks nušvitęs ar bent jau kažkiek apsišvietęs žmonių elitas tam tikrose šalyse, kuris institucionalizavo perėjimą prie demokratijos.
Neneigiu, kad tam tikrose šalyse buvo žmonių, kurie buvo labiau intuityviai susiderinę su pakylėtaisiais mokytojais, ir todėl, kaip ankstyvieji Amerikos tėvai-įkūrėjai, sugebėjo suvokti, kad yra būtina sukurti naują valstybės valdymo formą. Tačiau, kaip jau anksčiau sakėme, net ir Amerikos tėvai-įkūrėjai turėjo elitistinį požiūrį ir elitistinę pasaulėžiūrą. Taip pat buvo ir daugelyje kitų šalių. Tad čia matote, kai atsitraukiate žingsnelį atgal, suvokiate, kad varomoji politinių, teisinių ir konstitucijų pokyčių jėga, įvykdžiusi perėjimą iš diktatūros į demokratiją, buvo pokytis kolektyvinėje žmonių sąmonėje. Radosi vis didėjantis šio pamatinio žmogiškumo suvokimas, kad yra tam tikri dalykai, kurių valdžia neturėtų daryti savo piliečiams, nes valdžia turėtų pripažinti, kad žmonės turi teises.
Na ir dabar, idėja, kad žmonės turi teises, nebūtinai yra pamatinis žmogiškumas, tai labiau yra mūsų taip pavadintas esminis žmogiškumas. O ką tai reiškia? Na, pažvelkite į šią žmogaus teisių koncepciją. Iš kur ateina ši koncepcija? Ji nebūtinai yra intelektualiai išmąstyta koncepcija. Nebuvo taip, kad kažkas sėdėjo ir intelektualiai išmąstė, jog žmonės turėtų turėti teises. Tai atėjo iš intuityvaus pajautimo, kuomet žmonės susiderino su šiuo esminiu žmogiškumu ir suvokė, kad žmogiška būtybė, kaip vakar sakėme, yra daugiau nei išsivystęs gyvūnas. Žmogiška būtybė turi kažką. Gyvybė turi kažką. Gyvybė turi vertę, ir todėl ji privalo būti gerbiama, ne dėl kokių nors politinių priežasčių, bet tiesiog dėl to, kad taip yra. Yra akivaizdu, kad gyvybė turėtų būti gerbiama, ir todėl žmonės turėtų turėti teises.
Jeigu nėra pagarbos gyvybei, tuomet teisių koncepcija neturi prasmės. Na ir dabar, jeigu šią mintį pavystytume šiek tiek toliau, kiekvienas, kuris yra atviras dvasiniam požiūriui į gyvenimą, gali matyti, jog idėja, kad žmonės turi teises ir kad žmogaus gyvybė yra vertinga, tai mato dėl to, kad jūs nesate fizinės, materialios, mechaniškos būtybės. Jūs esate dvasinės būtybės. Jūs atėjote iš kažkur kitur nei Žemė. Tačiau kodėl jūs turite teises? Kas jums suteikia teisę? Kas yra teisė? Teisė, pavyzdžiui, yra teisė gyventi savo gyvenimą taip, kaip to norite, nebūdami kitų žmonių vergais. Kas yra tokios teisės esmė? Tai yra, kad jūs, būdami žmogumi, turite galimybę save tobulinti.
Jūs turite, kaip vakar sakėme, savimonę, kuri jums suteikia potencialą kentėti. Tačiau savimonė jums taip pat suteikia galimybę save tobulinti. O ką tai reiškia? Kodėl taip yra, kad savimonė turi šias dvi puses? Ji gali jums suteikti galimybę save tobulinti ir taip pat gali priversti jus kentėti. Kas jums sukelia kančias? Kančias patiriate tuomet, kai jums nėra leidžiama naudotis galimybe save tobulinti. Kai kažkas fizinėje karalijoje neleidžia jums savęs tobulinti – štai kas sukelia visas esmines kančias. Kai pripažįstate, kad žmonės turi vertę ir turi teises, matote, kad valdžia neturėtų riboti žmonių galimybės save tobulinti ir tobulinti jiems tekusią dalią gyvenime. Savęs tobulinimas gali reikšti daug dalykų. Jeigu grįžtumėte į šias ankstyvąsias demokratijas, kurios buvo sukurtos ne taip seniai, pamatytumėte, kad tai pagrinde reiškė, jog žmonėms, kurie gyveno kaip feodaliniai valstiečiai, tarnavę feodaliniams lordams, dabar buvo suteikta galimybė pagerinti fizines savo gyvenimo sąlygas.
Jie galėjo turėti savo nuosavus namus, galėjo turėti žemės, galėjo ūkininkauti, galėjo dirbti atsirandančioje pramonėje, ir taip toliau. Matote, kad net ir daugelis šiuolaikinių demokratijų perėjo periodą, kuriame pagrindinis jų dėmesys buvo skiriamas tam, kaip šios visuomenės galėtų pagerinti fizines žmonių gyvenimo sąlygas. Kitaip tariant, jos siekė materialinės gerovės. Tai buvo natūralus ir būtinas etapas. Dėl to nekyla nė klausimo. Tačiau platesnė mano mintis yra ta, kad kai žvelgiate į šių visuomenių praeitį, ar nematote, kad egzistavo aiškus progresavimas šioje planetoje, kuomet vis labiau buvo pripažįstamas pamatinis žmogiškumas ir esminis žmogiškumas? Buvo vis labiau pripažįstamas žmonių žmogiškumas, o šis žmogiškumas visų pirma reiškia, kad egzistuoja tam tikri dalykai, kurių individai negali vieni kitiems daryti. Egzistuoja tam tikri dalykai, kurių valdžia neturėtų daryti savo pavaldiniams ir savo žmonėms. Tačiau tai taip pat reiškia, kad žmonės iš prigimties turi vertę.
Tai reiškia, kad jie turi teises, kurių joks žmogus, jokia institucija, jokia visuomenė neturėtų pažeisti, kadangi žmonėms turėtų būti suteikta didžiausia įmanoma galimybė save tobulinti. Na ir dabar, kaip jūs save tobulinate? Tiktai turėdami laisvę savarankiškai rinktis, kaip gyvensite, kaip žiūrėsite į gyvenimą, kokius įsitikinimus turėsite apie gyvenimą, ką žinosite apie gyvenimą, ir visi šie dalykai. Turite turėti ne tik išorinę politinę laisvę, taip pat privalote turėti žinias ir privalote, kaip tai jau matote pradedant atsirasti šiuolaikinėse demokratijose, privalote turėti psichologinę laisvę nuspręsti, kaip gyvensite savo gyvenimą.
Tad kai į visa tai pažvelgiate, kai žvelgiate atgal ir naudojatės šia tobula retrospektyvos vizija, žiūrėdami, kas įvyko, negi yra taip sunku dabar nusisukti nuo žiūrėjimo į praeitį ir pažvelgti į ateitį? Negi yra taip sunku suprojektuoti šią tendenciją į ateitį ir sakyti: „Žmonijos sąmonė turi toliau plėstis ir ji iš tiesų plėsis? Ji iš tiesų plėsis. Dėl to negali būti jokių abejonių.“ Ir jeigu mes tuomet žvelgiame į visuomenes Žemėje šioje žmonijos sąmonės plėtimosi šviesoje, galime pradėti suvokti, ką tai reiškia. Na ir dabar, mes jau anksčiau kalbėjome, kad galėtumėte sudaryti žmonijos indeksą. Galėtumėte sukurti indeksą, kurios šalys yra pačios žmogiškiausios, pripažindamos savo žmonių pamatinį ir esminį žmogiškumą, kurie verslai yra patys žmogiškiausi savo elgesyje su darbuotojais, kaip jie veikia aplinką ir taip toliau.
Turėdami tai omenyje, argi tuomet taip pat negalėtumėte pradėti daryti to, kas yra akivaizdžiau šiuolaikinėse demokratijose gyvenantiems žmonėms, pažvelgdami į viso pasaulio šalis? Kai žvelgiate į tai, kas įvyko, pavyzdžiui, Europoje per pastaruosius 500 metų, galite matyti, kad jeigu grįžtumėte 500 metų į praeitį Europoje, visuomenės lyderiai buvo labai uždaro proto, jie, vėlgi, turėjo fanatišką požiūrį. Jie nenorėjo keistis, nes nenorėjo paleisti savo turimos pozicijos ir valdžios visuomenėje. Tačiau matote, kad jiems teko paleisti savo valdžią ir privilegijas, bent jau tam tikru laipsniu. Kas tai sukėlė? Na, tai sukėlė, kaip sakėme, pokytis kolektyvinėje sąmonėje, kuomet kritinė žmonių masė pripažino: „Daugiau nebenorime gyventi šiose elitistinėse visuomenėse. Mes turime tam tikras teises ir mūsų visuomenė turėtų tai pripažinti.“ Na, ar tuomet negalite pažvelgti į visas šalis pasaulyje ir matyti, kas tas pats privalo įvykti ir iš tiesų įvyks ir tenai?
Pažvelkite į Europą viduramžiais. Visas Europos mąstymas buvo taip stipriai dominuojamas katalikų bažnyčios, kad jums tiesiog būtų sunku tai šiandien suvokti. Kitaip tariant, religija buvo labai, labai svarbi. Religinis elitas visuomenę laikė tokiuose stipriuose gniaužtuose, kad jums yra sunku tai šiandien įsivaizduoti šiuolaikinėse demokratijose, tačiau net ir tai pasikeitė. Demokratijos tapo sekuliariomis šalimis, kurios suteikia religijos laisvę, užuot leidusios dominuoti vienai religijai. Ir čia, vėlgi, esmė yra pripažinti, kad egzistuoja pamatinis žmogiškumas ir kad niekas neturėtų būti verčiamas išpažinti tam tikrą religiją, ir esminis žmogiškumas yra tai, kad visi žmonės turi gebėjimą susiderinti savo širdyse su aukštesne realybe ir visuomenė jiems turėtų suteikti visišką laisvę, kaip jie norės naudotis šiuo gebėjimu. Ar matote, kad tokia įvykių eiga atrodė visiškai neįmanoma Europoje prieš 500 metų, bet dabar tai yra tapę įkūnyta realybe? Tad ar negalite to suprojektuoti ant islamo pasaulio ir matyti, kad nors buvo pasakyta, ir dideliu laipsniu pasakyta tai buvo visiškai teisingai, kad daugelis islamo šalių turi šiandien tokį patį požiūrį, kokį žmonės Europoje ir visuomenės Europoje turėjo prieš 500 metų? Vis dėlto, islamo šalys privalo pasikeisti ir jos pasikeis tuo pačiu būdu kaip tai padarė Europos šalys, ir tai neužtruks, mano mylimieji, 500 metų joms tai padaryti, kadangi ciklai buvo akceleruoti.
Ar suvokiate, kad jeigu pažvelgsite atgal į istoriją, pamatysite kai ką labai paprasto? Tam tikra pasaulio vieta gali būti labai ilgą laiką įstrigusi aklavietėje, užburtame rate, tam tikrame mąstyme. Galite pažvelgti į Europą katalikybės amžiuje, kuomet daugiau kaip 1000 metų Europa praktiškai stagnavo. Todėl, kad katalikų bažnyčia nesuteikė laisvės, pavyzdžiui, mokslui, ir galite matyti, kad tuo pačiu metu musulmoniškos šalys padarė didesnį progresą už Europos šalis, nes tuo metu islamas suteikė didesnę laisvę visuomenei eksperimentuoti nei katalikų bažnyčia. Tad matote, yra visiškai įmanoma, kad visuomenė gali būti įkalinta tam tikrame lygmenyje. Tačiau tuomet ateina momentas, kai kažkur pasaulyje kai kurios šalys pradeda išsilaisvinti iš to, kas stabdo pasaulį, jos tampa pionierėmis. Ir dabar šios šalys gali susidurti su didžiuliu pasipriešinimu šiam pokyčiui.
Todėl kai kuriais atvejais gali kilti karai, kaip matėte tai vykstant su Amerikos Revoliucijos Karu, gali vykti įvairūs neramumai, ir gali prireikti daug laiko šioms šalims patirti lūžį. Tačiau, kai jau grupė šalių yra persilaužusi per tam tikrą mąstymą, kitoms šalims neprireiks tiek daug laiko patirti panašų persilaužimą. Todėl galite žvelgti atgal į istoriją su tobula vizija ir projektuoti į ateitį, kad galite matyti, jog islamiškos šalys privalės tapti ir iš tiesų taps sekuliariomis demokratijomis. Jose vis dar gali kaip pagrindinė religija egzistuoti islamas, tačiau tai nebus vienintelė religija ir ji neturės tokios įtakos valstybei, kokią turi šiandien. Taip pat galite suprojektuoti, kad tai neužtruks 500 metų, tai neužtruks 300 metų, tai neužtruks 200 metų, tai neužtruks 100 metų, tam gali prireikti vos kelių dešimtmečių, vos vienos kartos. Tai įvyks. Tai yra neišvengiama, nes viso pasaulio mastu jau buvo pasiekta ta kritinė masė, kuomet tiek daug žmonių pripažino šį pamatinį žmogiškumą, šį esminį žmogiškumą, kad tokios visuomenės, kurias matote islamiškose šalyse, negalės labai ilgai išgyventi. Ir klausimas nėra, ar islamo šalys pasikeis, klausimas yra, kokio dydžio neramumus jos turės išgyventi, kad pasikeistų. Ar tai įvyks su labai dideliu smurtu, nes vis dar egzistuos tam pasipriešinimas, o gal tai įvyks taikesniu keliu, kaip matėte tai įvykstant daugelyje Europos šalių, kuriose po Prancūzijos revoliucijos ir Amerikos Revoliucinio Karo visuomenės valdovai pamatė būtent tai, apie ką kalbu. Europos šalyse 19-ame amžiuje egzistavo karaliai, kurie sugebėjo pažvelgti į Amerikos Revoliucinį Karą ir į Prancūzijos revoliuciją ir tarti: tai ateis ir į mūsų šalį, jeigu nesikeisime. Šie karaliai tuomet nusprendė, kad užuot priešinęsi demokratijai, jie priims demokratiją ir leis jai įvykti, tad įvyko perėjimas, taikus perėjimas.
Galite laikytis vizijos, jeigu jaučiate norą tai daryti, galite išsakyti prašymus, kad tas pats įvyks ir islamo šalyse. Ir aš taip pat čia pasakysiu, kad norint, jog įvyktų taikus perėjimas islamo šalyse, kaip jis galėtų įvykti? Na, mano mylimieji, tai yra labai paprasta. Jeigu varomoji jėga bus vyrai, matysite smurtą, revoliucijas, kraujo praliejimą ir karus. Vienintelis būdas, kuriuo gali įvykti taikus perėjimas islamo šalyse, yra per tų šalių moteris, jos vienintelės, kai žvelgiate į tai realistiškai, netgi kai žvelgiate į istoriją, gali būti taikaus perėjimo varomąja jėga. Kaip vakar sakėme, moterims nereikėjo naudotis smurtu, kad galėtų išsikovoti teisę balsuoti ir užimti visuomenines pareigas demokratinėse šalyse. Tai jums dar kartą įrodo, kad galite pažvelgti į istoriją ir atrasti kitų pavyzdžių, kad moterys turi gebėjimą atnešti revoliucinius pokyčius visuomenėje taikiomis priemonėmis, kai tuo tarpu vyrų gebėjimas tai padaryti yra daug menkesnis.
Vėlgi, aš tai iš dalies sakau norėdama paskleisti tai kolektyvinėje sąmonėje, kadangi yra moterų, kurios įsikūnijo islamiškose šalyse būtent dėl to, kad jos įrašė į savo dangiškąjį planą būti varomąja šio taikaus perėjimo jėga. Joms reikia, kad tai būtų ištarta fizinėje plotmėje, kad galėtų gauti tą impulsą nubusti ir suvokti, kodėl jos yra įsikūnijime ir kodėl jos įsikūnijo tose konkrečiose visuomenėse. Joms, taip sakant, reikia išeiti iš savo kamurkos, nusivynioti savo burką ir išeiti į viešumą, imant dirbti dėl pokyčių, ką jos turi gebėjimą padaryti, ne kurdamos šį smurtinį judėjimą, bet sukurdamos revoliuciją iš vidaus, tą revoliuciją, kuri prasideda namuose, prasideda nuo jų pačių vyrų ir kitų svarbių šeimos narių, kuomet jos tiesiog pradėtų kalbėti su šiais vyrais kitokiu būdu.
Galite pažvelgti į praeitį, į šį judėjimą Vakaruose, kai moterys palaipsniui pasiekė tašką, kuriame įgijo teisę balsuoti, galite matyti, kad jos sukūrė organizuotą judėjimą. Galite matyti, kad jos rengė demonstracijas gatvėse, jos rengė demonstracijas priešais parlamentus, jos darė įvairius dalykus, viešindamos savo tikslą. Būtent tai, žinoma, turi įvykti ir islamiškose šalyse. Tačiau nepraleiskite pro akis fakto, kad šis revoliucinis pokytis prasidėjo būtent nuo namų, kuomet moterys pradėjo suvokti, kas jos tokios yra, pradėjo suvokti savo pamatinį žmogiškumą, savo pamatines teises. Ir kai jau atliko šį pokytį savo pačių sąmonėje, jos sugebėjo imti kalbėti su vyrais jų gyvenime kitokiu būdu, ir jos sugebėjo padėti tiems vyrams atlikti pokytį, ir palaipsniui tai pasklido tarsi ratilai vandenyje. Matote, mano mylimieji, kai sukuriate organizuotą išorinį judėjimą, kuris eina ir meta iššūkį tiems, kurie turi valdžią visuomenėje, jie jaučia, kad jiems yra grasinama, ir tuomet jie naudojasi visomis jiems valdžioje prieinamomis priemonėmis, kad jums pasipriešintų.
Kai sukuriate vidinį judėjimą, kuris prasideda namuose, prasideda šeimoje, prasideda vietinėse bendruomenėse, kur pakeičiate dialogą, pakeičiate, kaip žmonės kalba apie šias problemas, kaip jie žiūri į šias problemas, visuomenėje viešpataujančioms jėgoms yra daug sunkiau tam pasipriešinti. Jiems yra praktiškai neįmanoma to išnaikinti, nes net ir labiausiai diktatoriškoms šalims yra sunku įsiveržti į žmonių namus ir kontroliuoti viską, kas yra kalbama. Matote, kad dažniausiai jie mėgina naudotis, pavyzdžiui, islamo religija, iš esmės plaudami žmonėms smegenis ir juos programuodami nekalbėti apie tokius dalykus kaip žmonių teisės. Tačiau kai šis išorinis programavimas nebeveikia, nes moterys nuo jo išsilaisvino, ką tada valdžia gali padaryti? Kaip galite sustabdyti šį judėjimą? Kaip jūs, iš esmės, valdžioje esantis vyras, galite pasipriešinti savo žmonai ar, kai kuriais atvejais, žmonoms? Kaip galite tai padaryti?
Argi neateina toks momentas, kai pradedate savęs klausti, ar neinate prieš save patį ir savo pačių interesus? Kaip sakėme, daugelis vyrų islamiškose šalyse norėtų pamatyti pokyčius, kad tiek jų žmonos, tiek jie patys turėtų didesnę laisvę. Kai sukuriate tokį pokytį ir žmonės ima kalbėti apie problemą, valdžia turi labai mažai galimybių tai sustabdyti. Tai yra viena iš priežasčių, dėl kurios kalbu, norėdama suteikti šioms moterims impulsą nubusti. Tačiau taip pat kalbu ir dėl to, kad moterys Vakaruose turi galimybę čia parodyti savo solidarumą. Jūs, kurie esate pakylėtųjų mokytojų mokiniai, galite išsakyti prašymus, tačiau moterys bendrai Vakaruose taip pat gali nubusti.
Vėlgi, ką matote vykus istorijoje? Kai grįžtate į šias viduramžių visuomenes, ką matėte anais laikais? Matėte nedidelį elitą, ir šis nedidelis elitas pagrinde buvo sudarytas iš vyrų, kuriuos šiandien vadintume narcizais. Na ir dabar, narcizai kai kuriais atvejais gali bendradarbiauti, tačiau tai iš tiesų nėra tikras bendradarbiavimas, kadangi narcizas galvoja tik apie save ir todėl rūpinasi tik savo paties interesais. Tačiau kai jo interesams yra naudinga dirbti su kitais, jis gali kurį laiką tai daryti, tad elitas buvo pasidalinęs. Tačiau tarp žmonių matėte, kad nors jie buvo pavergti ir turėjo ribotas galimybes, jie, daugumoje atvejų, dauguma jų sėdėjo toje pačioje valtyje. Ir jie vis tiek buvo pasidalinę. Jie buvo susikoncentravę į save ir buvo taip stipriai susitelkę į save, kad nesugebėjo bendradarbiauti, jie nesugebėjo suformuoti vieningo judėjimo. Tad ką matėte vykstant per praėjusį maždaug tūkstantį metų dėl tam tikrų Jėzaus paskleistų idėjų įtakos?
Na, jūs matėte augimą, per žmonių, turėjusių tam tikrą solidarumą vienas su kitu, būrimąsi. Tačiau kas yra šis solidarumas? Kas žmonėms padeda nebesirūpinti vien savo interesais ir pradėti rūpintis didesnės grupės interesais, kuomet jie pradeda sakyti, kad turime stovėti kartu ir reikalauti savo teisių? Na, tai padaro ne tik pamatinio žmogiškumo išaugimas, bet ir esminio žmogiškumo išaugimas, kuomet pripažįstate, kad gal nors mes šiuo metu esame žeminami valstiečiai, mes vis tiek esame žmonės ir turime pamatinį žmogiškumą, ir yra tam tikri dalykai, kurių mūsų valdovai neturėtų mums daryti. Mes neturėtume būti kilmingųjų klasės vergais. Kai šis pokytis pradeda vykti, tuomet, vėlgi, valdovai privalo pasikeisti.
Ką matote istoriškai įvykus per praėjusį maždaug tūkstantį metų? Matote solidarumo išaugimą, kuomet žmonės vis labiau pradėjo suvokti, kas vyksta kitiems žmonėms, ir būtinybę žmonėms stovėti kartu ir parodyti kažkokį solidarumą, ir sakyti, kad reikalaujame pokyčių visuomenėje. Ir moterys šiuolaikinėse demokratijose gali tai paimti ir solidarizuotis su moterimis visame pasaulyje, ir jūs galite sukurti šį indeksą, šį žmogiškumo indeksą, parodantį, kaip su moterimis yra elgiamasi tose šalyse.
Kokie yra moteris pavergiantys veiksniai, kas jas stabdo? Nustatykite šiuos veiksnius, aiškiai įvardinkite, kas yra tie veiksniai, kokį poveikį jie turi moterims, kokį poveikį jie turi vyrams, kokį poveikį jie turi visuomenei. Esmė čia nėra kažką kaltinti. Esmė čia nėra primesti kažkam kaltę. Esmė čia yra tiesiog pasakyti, kad, žvelgiant iš išimtinai žmoniškumo perspektyvos, pripažįstame, kad yra tam tikri dalykai, kurie neturėtų būti daromi žmonėms. Mes, šiuolaikinėse demokratijose gyvenančios moterys, niekada to nedarytume sau, nedarytume to viena kitai, ir nepriimsime, kad mūsų visuomenė tai darytų mums. Nepriimsime, kad negalime turėti vairuotojo pažymėjimo, kad negalime vairuoti automobilio, kad negalime laisvai judėti, nepriimsime, kad turime slėpti savo veidą, nepriimsime, kad negalime įsidarbinti darbe, kad negalime gauti išsilavinimo, kad negalime siekti karjeros, kad negalime tapti savarankiškomis, kad visame kame privalome būti priklausomos nuo vyrų. Nepriimsime, kad negalime balsuoti, kad negalime kandidatuoti į visuomeninius postus, kad negalime būti atstovaujamos valdžioje, ir taip toliau.
Mes, moterys šiuolaikinėse demokratijose, niekada nepriimsime to sau ir todėl negalime priimti to savo seserims kitose šalyse. Mes, visų pirma, turime solidarizuotis ir palaikyti tas kitas moteris. Taip pat privalome reikalauti, kad mūsų valdžia imtų kažką dėl to daryti. Vėlgi, ne daryti kažką su prievarta, bet kažką taikaus. Visų pirma, žinoma, jūs galite sukurti šiuos indeksus ir sakyti, kad štai kas vyksta ir štai tokios yra pasekmės, nieko nekaltindami. Jums nereikia kaltinti šių visuomenių ir visaip jas pravardžiuoti, vadinti jas viduramžių visuomenėmis, senamadiškomis ar dar kažkokiomis. Jūs tiesiog turite pasakyti, kad štai kas nutinka, štai kokios yra pasekmės, ir tuomet galite viską čia ir palikti. Jūs, žinoma, galite su tuo nueiti toliau ir sakyti, ar turėtume mes, šiuolaikiška apsišvietusi šalis, prekiauti su šalimi, kuri šitaip elgiasi su savo moterimis? Ar turėtume pirkti naftą iš Vidurio Rytų? Ar negalime mes, moterys, sakyti, kad jeigu jūs pardavinėsite naftą savo degalinėje, kuri yra iš arabų šalių, mes jos nepirksime jūsų degalinėse. Tik įsivaizduokite, kokį poveikį padarytų šis vienas dalykas. Kiek naftos kompanijų, jūsų manymu, galėtų tęsti naftos pardavimus jūsų šalyje, jeigu visos moterys jūsų šalyje imtų jas boikotuoti? Ar manote, kad vyrai galėtų nupirkti pakankamai benzino, kad šios kompanijos galėtų toliau klestėti ir daryti įprastinį verslą, o gal manote, kad šios kompanijos pasakytų, kad turime pasikeisti, privalome atrasti būdą judėti į priekį su šia tendencija visuomenėje? Jeigu mūsų klientai mus palieka, nes mes pardavinėjame naftą iš Vidurio Rytų, privalome naftą rasti kitur. Ir, žinoma, iš tiesų egzistuoja kiti šaltiniai.
Pripažinsiu, kad nafta yra būtent vienas iš tų dalykų, be kurio gali būti sunku išsiversti, nes tokia didelė jos dalis yra sukoncentruota Vidurio Rytuose, tačiau iš tiesų yra įmanoma išsiversti, iš tiesų egzistuoja alternatyvos. Tai, žinoma, gali plėstis vis toliau, ir toliau, ir toliau, jums, pakylėtųjų mokytojų mokiniams išsakant prašymus, ir kai kurie iš jūsų netgi galite turėti savo dangiškajame plane įsirašę imtis fizinių veiksmų, kad tai sukurtumėte. Matysite, kad tai prasidės pamažu, tačiau tai gali pasklisti tarsi ratilai vandenyje ir įgyti momentumą, kuomet šio dešimtmečio pabaigoje atsiras daug didesnis suvokimas, netgi organizuotesnės pastangos skleisti šį suvokimą, o šis suvokimas iš esmės yra toks. Moterys taip pat yra žmonės. Negalime diskriminuoti žmonių pagal lytį. Moterys nėra tik pusiau žmonės, jos nėra antrarūšiai piliečiai. Jos visais atžvilgiais yra žmonės, jos turi tokią pačią vertę kaip vyrai, ir todėl nusipelno ne tik tokių pačių teisių, bet ir tokių pačių galimybių.
Ir iš tiesų, pažvelgus į šiandieninį pasaulį, galima nustebti, kad tai jau neįvyko. Mes jau anksčiau sakėme, kad daugelis šių vakarietiškų demokratijų pasiekė tą pakopą XX-ojo amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, kuomet materialinė gerovė buvo pakelta iki tokio lygmens, jog daugumai žmonių atsirado laisvo laiko. Jiems nebereikėjo viso savo dėmesio skirti fiziniam darbui, ir matote daug, daug moterų šiose šiuolaikinėse šalyse, kurios turi galimybę pažvelgti už savo asmeninės situacijos, pažvelgti už savo šalies ribų, pažvelgti į likusį pasaulį ir tarti: „Kaip galėtume pasinaudoti šia materialine gerove, laisvu laiku, laisvu dėmesiu, kad padėtume kitoms moterims pasaulyje? Kaip galime tai padaryti?“ Kodėl to neįvyko? Na, yra daug priežasčių, kurių mums nėra būtina nagrinėti, tačiau esmė yra ta, kad mes dabar palaipsniui pasiekėme tašką, kuriame šis suvokimas yra pasiruošęs dideliu laipsniu prasiveržti. Būtent dėl to paskyrėme šį ateinantį dešimtmetį moterų tikslui, moterų išlaisvinimui, ir kai išsakysite prašymus, jūs, kurie esate tiesioginiai mokiniai, pamatysite didžiulį poveikį. Pamatysite, kad įvyks tie pokyčiai, kuomet net ir tose šalyse, kuriose su moterimis vis dar tebėra elgiamasi labai, labai blogai, atsiras kitoks suvokimas. Pradės vykti kitokie debatai. Tai jau pradėjo tam tikru laipsniu vykti, tačiau tai bus daug kartų akceleruota.
Moterų genitalijų žalojimas, moterų apipjaustymas, požiūris į tai pradėjo keistis, tačiau tai akceleruosis šiame dešimtmetyje. Atsiras didesnis suvokimas, kad nepakanka šaliai įstatymais tai uždrausti, jos privalo imtis aktyvių priemonių sustabdyti tai ten, kur tai prasideda, o prasideda tai, deja, nuo motinų požiūrio, kurios jaučiasi stumiamos savo visuomenės tai daryti savo dukterims. Jos pačios patyrė šį labai traumuojantį įvykį savo gyvenime, tačiau vis dar tebejaučia tokį didelį spaudimą iš visuomenės, iš religijos, iš savo kultūros, kad jaučia privalančios ir savo dukras priversti patirti tokią pačią traumą. Taip yra dėl to, kad šios moterys buvo priverstos užgniaužti savo pamatinį žmogiškumą, kuris yra, kad jeigu patyriau kažką nemalonaus, nenoriu, kad ir mano vaikai patirtų tą patį. Noriu, kad mano vaikai turėtų geresnį gyvenimą nei turėjau aš. Tai yra vienas iš pačių pamatinių žmogiškumo aspektų.
Šiose šalyse turi būti dedamos pastangos užsiimti šių moterų švietimu ir taip pat imtis aktyvių priemonių šiam spaudimui pašalinti. Pamatysite šiame ateinančiame dešimtmetyje, kad atsiras ši didžiulė magnetinė trauka iš kolektyvinės sąmonės šioms šalims, kuriose vis dar yra atliekamos šios praktikos. Kurį laiką matysite kai kuriose iš šių šalių, kaip tai dažnai įvyksta, ateinant pokyčiams, kad atsiras poliarizacija. Atsiras tokių, kurie labai įnirtingai priešinsis pokyčiams ir priešinsis jiems visomis savo jėgomis. Tačiau taip pat pamatysite, kad tai juos tiesiog paskatins eiti į vis didesnius kraštutinumus, kol jų priešinimasis pokyčiams ims darytis vis labiau absurdiškas.
Tai yra dar vienas dalykas, kurio galite išmokti pažvelgę į istoriją. Pažvelkite į praeitį. Šiandien galite matyti, kaip perėjimas prie demokratijos tam tikrose šalyse buvo neišvengiamas. Galite tai matyti retrospektyvoje. Jeigu tai būtų buvę įmanoma sustabdyti, tai būtų buvę sustabdyta. Tai, kad tai nebuvo sustabdyta, reiškia, jog tai negalėjo būti sustabdyta. Ši įvykių eiga buvo neišvengiama, tačiau taip pat galite matyti, kaip kai kuriose šalyse tam buvo įnirtingai priešinamasi, kas galiausiai atvedė prie smurtinės revoliucijos. Galite pažvelgti į Prancūzijos revoliuciją ir sakyti, na, revoliucionieriai, kurie kirto galvas kilmingiesiems, kilmingųjų klasei, jie buvo akivaizdūs ekstremistai. Tačiau kodėl jie buvo tokie ekstremistai? Todėl, kad kilmingųjų klasė priešinosi pokyčiams lygiai tokiu pačiu fanatišku būdu. Ir vienas dalykas vedė prie kito. Vienas dualistinis polius atvedė prie priešingo dualistinio poliaus, ir būtent to galite pasimokyti iš istorijos.
Kai yra priešinamasi neišvengiamiems pokyčiams, poliarizacija darosi vis aštresnė, kol, bent jau kai žvelgsite į tai retrospektyviai, galėsite matyti, kaip tai buvo absurdiška. Galite pažvelgti į praeityje įvykusią Prancūzijos Revoliuciją. Galite pažvelgti, kaip karaliai ir kilmingųjų klasė izoliavosi savo ištaiginguose rūmuose ir pilyse, kaip jie gyveno hedonistinį gyvenimo būdą, nekreipdami jokio dėmesio į valstiečius ir į tai, kad šie turi valgyti duoną, kai jie tuo tarpu valgo pyragus. Matote, kad tai buvo absurdiška situacija, kad jie visiškai ignoravo didžiosios žmonių dalies šalyje žmogiškumą, tai buvo absoliučiai absurdiška. Ir ką tuomet tai pritraukė? Tai pritraukė šią revoliucionierių klasę, kuomet, kaip sakėme, egzistuojant įsigalėjusiam valdžios elitui, jeigu šis elitas priešinasi pokyčiams, jie pritraukia valdžios siekiantį elitą, kuris yra pasiryžęs nuversti įsigalėjusį valdžios elitą smurtu. Būtent tai įvyko Prancūzijos Revoliucijoje, tai yra vadovėlinis pavyzdys, jeigu apie tai egzistuotų kokie nors vadovėliai, kurių, žinoma, dabartinėje istorijoje nėra, tačiau jie iš tiesų atsiras ateityje. Tad čia matote, kad ką ši kilmingųjų klasė darė priešindamasi šiems pokyčiams, kurie, kaip dabar matote, buvo neišvengiami, iš tiesų buvo absurdiška. Tai, ką darė Prancūzijos revoliucionieriai nukirsdinėdami galvas visiems šiems žmonėms, buvo lygiai taip pat absurdiška, ir visuomenė, kurią jie sukūrė, kurioje visi gyveno bijodami revoliucionierių, užuot bijoję kilmingųjų klasės, taip pat buvo absurdiška.
Tą patį galite matyti bolševikų revoliucijoje. Caro nenoras imtis pokyčių Rusijoje buvo visiškai absurdiškas. Tačiau tai, ką padarė bolševikai, taip pat buvo absurdiška, ir visuomenė, kurią jie sukūrė buvusios Sovietų Sąjungos pavidalu, buvo paties didžiausio absurdo pavyzdys. Matėte, kaip šis absurdiškas Sovietų Sąjungos sukūrimas atvedė prie Stalino, kuris pranoko visus kitus revoliucionierius su savo absurdu nueidamas į tokį kraštutinumą, kad kiekvienas, kuris į tai žvelgia iš humaniškumo perspektyvos, turi stebėtis, kaip šitam žmogui galėjo taip stipriai trūkti žmoniškumo, kad jis sukūrė visuomenę, kurioje taip menkai buvo gerbiamas žmonių žmogiškumas? Kaip tai galėjo įvykti?
Jūs, vėlgi, matote, kad vienintelis paaiškinimas čia yra toksai, kad kai egzistuoja pasipriešinimas, – bet leiskite man atsitraukti šiek atgal ir pasakyti tai kitu būdu. Pažvelgę į istoriją galite matyti, kad tam tikri pokyčiai yra neišvengiami. Kai yra priešinamasi šiems pokyčiams, ateina momentas, kai pokyčiai pasiekia kritinę masę, kritinį momentumą, ir dabar visuomenė nebegali jų atidėlioti, nebegali jų ignoruoti. Ji yra priversta į juos reaguoti. Jeigu įsigalėjęs valdžios elitas reaguos į tai priešindamasis, jis privalės prisitraukti valdžios siekiantį elitą, kuris suformuos priešingą polių ir savo priešinimusi ir savo pasiryžimu naudoti smurtą jie niekuo nenusileis senajam elitui. Kitaip tariant, įsigalėjęs valdžios elitas yra pasiryžęs naudoti jėgą pokyčiams užgniaužti, o valdžios siekiantis elitas yra lygiai taip pat pasiryžęs naudoti jėgą įsigalėjusiam valdžios elitui nuversti. Tačiau jūs taip pat galite iš istorijos matyti, kad kai turite tokią poliarizuotą situaciją, nė vienas iš dviejų dėl dominavimo kovojančių elitų neatstovauja pozityvių pokyčių, kurie yra neišvengiami. Nė vienas iš jų to neatstovauja. Todėl, jeigu visuomenė praranda vieną valdžios elitą ir yra užvaldoma kito, tai neatveda prie pokyčių, kurie yra neišvengiami. Tai atveda prie dar vienos poliarizuotos situacijos, kuriai tuomet turi būti leidžiama evoliucionuoti iki absurdo, kol žmonės tai pamatys ir įvyks dar vienas pokytis.
Būtent taip keitėsi kai kurios visuomenės. Kai kurios visuomenės kuriam laikui buvo įstrigusios šioje tendencijoje. Islamo šalys čia yra puikus pavyzdys. Rusija, vadovaujama Putino, taip pat čia yra pavyzdys, būdama toje situacijoje, kurioje yra, po to, kai Sovietų Sąjungos absurdiškumas tapo akivaizdus kritinei žmonių masei ir ji patyrė žlugimą. Buvo laikotarpis, kai Rusijoje mezgėsi pirmieji demokratijos žiedai, tačiau tuomet scenoje pasirodė Putinas, tapdamas nauju caru, pasipriešinusiu pokyčiams link iš tiesų demokratiškos Rusijos. Ir dabar galite pažvelgti į istoriją ir matyti, kad tai yra neišvengiama, neišvengiama, jog Rusija taps šiuolaikine demokratija, turinčia tokias pačias teises, tokias pačias laisves, tokią pačią pagarbą žmogiškumui, kaip matote tai Europos šalyse ir kitose pasaulio demokratijose. Tai yra neišvengiama. Putinas tam priešinasi. Kokį absurdą turi pasiekti jo valdymas, kad kritinė masė Rusijos žmonių tai pamatytų ir pareikalautų pokyčių? Tai iš tiesų šiuo metu yra vienintelis klausimas, ne tik liečiantis situaciją Rusijoje, bet taip pat liečiantis situaciją islamo šalyse, Afrikos šalyse, Centrinėje Amerikoje, Pietų Amerikoje. Kada jiems bus gana katalikų įtakos? Tas pats ir daugelyje kitų šalių, kuriose matote šių labai dualistinių lyderių, poliarizuotų lyderių reiškimąsi, ir klausimas tiesiog yra toks: kada kritinė masė žmonių pripažins šį pamatinį žmogiškumą ir esminį žmogiškumą savyje ir kituose? Kada tai įvyks?
Ir aš jums čia pateikiau visiškai kitokį požiūrį į istoriją. Galite eiti ir atrasti, kad yra istorikų, filosofų, kurie bent jau tam tikru laipsniu pamatė tam tikrus šio požiūrio aspektus, kurie apie tai rašė ir kalbėjo, tačiau jie dar pilnai nesuvokė to, ką jums čia duodu. Esmė yra ta, kad varomoji istorijos jėga yra kolektyvinė sąmonė. Varomoji istorijos jėga yra kylanti kolektyvinė sąmonė, kuri veda prie pamatinio ir esminio žmogiškumo pripažinimo, ir todėl veda prie taško, kuriame žmonės, kritinė masė žmonių visuomenėje taria, kad viskas, gana. Toliau tai negali tęstis taip, kaip tęsėsi iki šiol. Mes reikalaujame pozityvių pokyčių. Ir tuomet pokyčiai privalo įvykti. Jeigu jie neįvyksta taikiai, šie dualistiniai poliai privalo būti išreiškiami su vis didesniu absurdiškumu, kol, vėlgi, įvyksta pokytis sąmonėje ir dabar žmonės pagaliau gali pamatyti nesmurtinį būdą sukurti pozityvius pokyčius.
Vėlgi, galite pažvelgti į istoriją ir matyti, kad jums visiems buvo diegiamas elitistinis požiūris į istoriją. Jums visiems buvo diegiamas šis vyrų dominuojamas požiūris į istoriją, kad dažnai valdovais buvo vyrai ir būtent vyrai buvo varomoji pokyčių jėga. Tačiau sakau jums, kad net ir viduramžiais moterys buvo dalis varomosios pokyčių jėgos. Koks buvo vienas pagrindinių veiksnių, paskatinusių Europą atlikti šį pokytį, kuomet joje nustojo dominuoti katalikų bažnyčia? Tai buvo moterys. Katalikų bažnyčia dėjo didžiausias pastangas, kas, žvelgiant retrospektyviai, iš tiesų buvo vienas keisčiausių ir absurdiškiausių istorijos periodų, kuomet ji stengėsi neleisti moterims įgyti įtakos visuomenei. Šis periodas yra vadinamas raganų medžiokle, o taip pat inkvizicija. Katalikų bažnyčia dėjo didžiausias pastangas, stengdamasi neleisti moterims pozityviai prisidėti prie istorijos keitimo. Matote, jau vien iš to fakto, kad vyko raganų medžioklė, matote, kodėl jie persekiojo raganas? Todėl, kad jų bijojo. Kodėl jie jų bijojo? Nes net ir tais laikais suvokė, kad moterys gali būti varomąja jėga visuomenėje. O kodėl gi dar jie būtų jų bijoję? Jie bijojo prarasti savo valdžią. Kokia buvo priežastis? Moterys. Būtent dėl to jie jas persekiojo, tad matote, kad vyrų dominuojamas požiūris į istoriją yra visiškai iškreiptas, jis yra visiškai netikslus.
Bet ar tuomet negalite, retrospektyviai, pažvelgti į pastarojo šimtmečio, dviejų šimtų metų istoriją, per kuriuos turėjote demokratines šalis? Ar nematote, ką padarė demokratinės šalys, ką jas, taip sakant, evoliucija privertė padaryti; jos suteikė daugiau teisių, didesnę laisvę, daugiau galimybių moterims. Ir argi nematote, kad tai reiškia, jog šiame amžiuje, į kurį pereiname, moterys įgis vis didesnę įtaką visuomenei, kol galiausiai taps varomąja istorinių pokyčių jėga. Kaip kas nors gali to nematyti, turėdamas tobulą retrospektyvą į istorinį vystymąsi, kaip galite nesugebėti matyti šios tendencijos ir suprojektuoti, kad ši tendencija privalės tęstis ir ateityje? Ką tai reikš?
Na ir dabar, jūs, kurie esate pakylėtųjų mokytojų mokiniai, galite tai matyti, tačiau daug, daug moterų visuomenėje taip pat yra pasirengusios tai pamatyti. Joms nereikia išgirsti ar perskaityti to diktavime, kad galėtų tai suvokti. Jūsų prašymai gali padaryti didžiulį poveikį, kuomet jos staiga bus pažadintos tam, ką jau žinojo kurdamos savo dangiškąjį planą. Tai, ką jums čia kalbu, iš tiesų nėra kažkas, kas buvo ką tik atrasta. Mes tai žinojome ilgą, ilgą laiką. Daugelis moterų, kurios šiandien yra įsikūnijime, buvo apie tai mokomos, kai kūrėsi savo dangiškąjį planą, nes jos turi potencialą, galimybę būti šių pokyčių varomąja jėga, ir daugelis yra tam pasiruošusios. Ištariant tai fizinėje plotmėje, jums išsakant prašymus, įvyksta lūžis. Šis lūžis akceleruosis ir jūs pamatysite vis daugiau moterų nubundant ir atnešant šiuos pokyčius.
Tad dabar perdaviau jums tai, ką norėjau perduoti, nors apie tai būtų galima pasakyti daug daugiau, ir esu tikra, kad daug daugiau bus pasakyta ateityje. Nes mes, pakylėtieji mokytojai, iš tiesų ketiname, ir tai yra mūsų pastangų pažadinti žmoniją dalis, perrašyti istoriją, ar bent jau įkvėpti žmones perrašyti istoriją. Mes taip pat ketiname pakeisti tą būdą, kuriuo yra rašoma istorija, kad ji nebebūtų rašoma laimėtojų, tai reiškia, valdžios elito, bet kad ją rašytų tikrieji laimėtojai, žmonės, kurie yra įkvėpti iš aukščiau ir kurie pripažįsta savo žmogiškumą. Tačiau mes taip pat siekiame pakeisti istorijos kursą. Mūsų iš tiesų nelabai domina istorijos rašymas, mus labiau domina padėti įsikūnijime esantiems žmonėms kurti naują istoriją.
Istorija, yra sakoma, yra ateities prologas, praeitis yra prologas. Na, dažniausiai tai reiškia, kad istorija kartojasi. Tačiau galiu jus užtikrinti, kad Sen Žermenas turi labai aiškius planus savo Aukso Amžiui. Ir į tuos planus neįeina istorijos kartojimasis, į juos įeina, kad istorija taps aukštyn kylančia spirale, vedančia į vis didesnį aukso amžiaus materializavimą, kurį mano mylimas Sen Žermenas yra suplanavęs šiai planetai ir dėl kurio milijonai žmonių atėjo į įsikūnijimą, žinodami vidiniuose lygmenyse, kad tai yra jų dangiškojo plano dalis paversti tai fiziškai įkūnyta realybe.
Galite išsakyti prašymus, kad kiti būtų pažadinti. Galiu jus užtikrinti, kad žmonės bus pažadinti ir jūs pamatysite pokyčius, kuriuos jums šiandien gali būti sunku įsivaizduoti, kad tai galėtų būti iš viso įmanoma. Tačiau šie pokyčiai ne tik kad yra įmanomi, jie yra neišvengiami.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com