Žemės planeta yra realybės simuliatorius

Pakylėtasis Mokytojas Gautama Buda 2019 gruodžio 1 d., per Kim Michaels. Šis diktavimas buvo perduotas Taline, Estijoje.


Aš esu Pakylėtasis Mokytojas Gautama Buda. Grįšiu prie teiginio, kurį išsakiau prieš tuos 2500 metų, kai buvau fiziniame kūne Žemėje. Vienas iš esminių budizmo mokymų teigia, kad viskas yra Budos prigimties. Bet ką iš tiesų tai reiškia? Daugelis žmonių jautėsi supainioti šios koncepcijos. Apie tai mąstė daugelis pačius geriausius ketinimus turinčių budizmo pasekėjų, išmąstydami įvairiausias teorijas ir interpretacijas, ir daugelis šių teorijų turi tam tikrą pagrįstumą. Jokiu būdu nekritikuoju šių teorijų ir nenoriu jų keisti, tačiau norėčiau jums duoti perspektyvą, grįstą šiandienine kolektyvine sąmone ir mūsų iki šiol jums perduotais mokymais.

Jeigu suvokiate, kad viskas yra Budos prigimties, tai reiškia, kad Budos prigimtis privalo būti nepavaldi formai. Žvelgiate į formas šioje visatoje, žvelgiate į šią kėdę, žvelgiate į kilimą, žvelgiate į langą, žvelgiate į stalą; ar galite sakyti, kad stalas yra Budos prigimties? To nesakytumėte, bet iš tiesų galėtumėte sakyti, kad stalas yra sukurtas iš Budos prigimties. Kitaip tariant, jeigu galėtumėte pamatyti, kas slypi už formos, virš formos, tai būtų Budos prigimtis. Ir žmonėms prieš 2500 metų buvo sunku tai suvokti.

Šiandien žmonėms yra šiek tiek lengviau tai suvokti savo mentaliniu protu, kadangi buvote nuo vaikystės mokomi koncepcijos, kad ši kėdė, šis stalas, yra sukurti iš mažesnių dalelių, vadinamų molekulėmis, atomais, net ir subatominėmis dalelėmis. Tad galite sakyti, kad viskas yra atomai. Todėl ši kėdė taip pat yra atomai. Tai, žinoma, nereiškia, kad atomai yra panašūs į kėdę. Žinote, kad atomai yra nematomi plika akimi ir todėl neturi to, ką jūs paprastai vadinate forma. Jie neturi stalų ir kėdžių formos. Jie gali turėti tam tikrą formą, kaip buvote mokomi galvoti, tačiau ji nėra matoma jūsų juslėms. Todėl galite atlikti šuolį ir sakyti, kad kaip kėdė yra sukurta iš atomų, taip atomai yra sukurti iš Budos prigimties. Tačiau skirtumas čia yra toks, kad Budos prigimtis neturi jokios formos. Ji neturi jokios įsivaizduojamos formos, tokios formos, kurią galėtų suvokti vis dar į šią materialią visatą sukoncentruotas protas.

Galite sakyti tik viena: Budos prigimtis turi potencialą prisiimti formą. Tačiau, jeigu Budos prigimtis neturi jokių formų, kam tuomet jums reikalinga Budos prigimtis? Jums ji reikalinga todėl, kad, jeigu nebūtų beformės prigimties, galinčios prisiimti formą, kaip tuomet galėtų būti sukuriamos formos? Kokios išvados galite prieiti, žvelgdami į mokslo atradimus? Paimate regimą dalyką, regimą formą, tokią kaip kėdė, ir suvokiate, kad ši kėdė neatsirado staiga iš niekur, iš gamtos arba iš giedro dangaus savo dabartiniu pavidalu. Nebuvo taip, kad kažkuriuo momentu būtumėte galėję sakyti: „Kėdės nėra, o dabar staiga kėdė yra. Bum, ji tiesiog atsirado.“ Ne taip yra daromi daiktai, visi tai žinote, žinote, kad kėdė yra padaryta iš metalo. Šis metalas iš pradžių egzistavo įvairių geležies rūdų žemėje pavidalu, kurios turėjo būti iškastos, turėjo būti išlydytos, turėjo būti paverstos geležimi, o ši geležis, vėlgi, turėjo būti apdirbta, iš jos išgaunant tam tikrą formą ir padarant kėdės kojas. Tuomet reikėjo paimti medį, jį apdoroti ir suklijuoti. Po to reikėjo pagaminti apmušalus, kamšalus, ir visa tai turėjo būti padaryta, kad būtų galima pagaminti kėdę.

Tačiau visos šios žaliavos, kaip jūs jas vadinate, neatsirado iš giedro dangaus. Geležies rūda, kuri guli žemėje, yra sukurta iš geležies molekulių. Tačiau molekulės yra sukurtos iš dar mažesnių dalelių, vadinamų atomais. Atomai yra sukurti iš subatominių dalelių, ir net subatominės dalelės yra sukurtos iš energijos bangų. Tad leisdamiesi įvairiomis pakopomis, sudarančiomis tam tikrą formą, regimą formą, pereinate į vis subtilesnius lygmenis. Tam tikra prasme, galėtume sakyti, kad pereinate į vis paprastesnes formas. Kėdė, ar netgi dar sudėtingesnė konstrukcija, kaip, pavyzdžiui, pastatas, yra labai sudėtinga. Tačiau molekulės yra mažesnio sudėtingumo, atomai yra netgi dar mažesnio sudėtingumo, subatominės dalelės yra mažesnio sudėtingumo net ir už atomus. Tad leidžiatės į vis mažesnio ir mažesnio sudėtingumo būseną, ir į vis mažiau išryškintas formas.

Tad negi sunku atlikti šuolį ir tarti, kad privalo ateiti toks taškas, kuriame egzistuoja bazinė substancija, bent jau tokia bazinė substancija, kurią sugebame suvokti iš šios visatos, ir ši bazinė substancija neturi jokios formos, tačiau ji turi potencialą prisiimti bet kokią formą, ir mes tai galime vadinti Budos prigimtimi. Budos prigimtis, tam tikru atžvilgiu, yra daugiau negu tai, tačiau mes bent jau galime, kad galėtumėte tai kaip nors įsivaizduoti ar vizualizuoti, sakyti, kad Budos prigimtis yra pamatinė substancija, iš kurios buvo sukurtos visos formos.

Na ir dabar, atsiras tokių, kurie sakys, kad tai neatitinka dabartinės mokslo paradigmos, tačiau taip yra dėl to, kad dabartinė mokslo paradigma yra paremta kognityviniu disonansu. Mokslas įrodė, kad galite leistis į vis gilesnius ir gilesnius lygmenis, egzistuojančius už regimų formų ribų. Peršasi logiška išvada, kad privalo egzistuoti kažkokia bazinė substancija, iš kurios viskas yra sukurta. Problema su mokslu yra ta, kad jis yra labai stipriai paveiktas materialistinės paradigmos, teigiančios, jog už materialios visatos ribų nieko negali būti. Ir materialistai įsivaizduoja, jog tai reiškia, kad negali būti tokios substancijos, kuri neturėtų formos, kadangi tai būtų niekas, o niekas negali atsirasti iš nieko, teigia jie. Tai yra tikra tiesa, niekas neatsiranda iš nieko, o tiksliau, jokie dalykai neatsiranda iš nieko, visi dalykai atsiranda iš Budos prigimties, bazinės substancijos. Ši idėja apie bazinę substanciją, kuri neturi formos, bet yra visų formų šaltinis, iš tiesų yra visiškoje harmonijoje su mokslo atradimais, galbūt ji nederi su materialistine paradigma, tačiau materialistinė paradigma tiesiog yra viena iš galimų mokslinių atradimų interpretacijų, ir materialistinė paradigma net negali paaiškinti visų dabartinių mokslo atradimų, ir todėl galite matyti, kad jai kažko trūksta.

Tad egzistuoja bazinė substancija, vadinama Budos prigimtimi, iš kurios yra sukurtos visos formos. Ką tai iš tiesų reiškia? Na, turite koncepciją, prie kurios yra prisirišę daug žmonių ir galvoja, jog ji yra labai svarbi. Ši koncepcija yra vadinama „realybe“. Kažkas yra tikra ir kažkas yra netikra. Tačiau, jeigu viskas, ką matote materialioje visatoje, yra sukurta iš bazinės substancijos, neturinčios jokios formos, ar iš tiesų galite sakyti, kad visos jūsų regimos formos yra tikros? Jos neturi savaiminio egzistavimo, neturi nepriklausomo egzistavimo. Jeigu neegzistuotų Budos prigimtis, jeigu nebūtų bazinės substancijos, formos nebūtų įmanomos. Visos formos, kurias matote, stalas, kėdė, saulė, žvaigždės, yra sukurtos iš tos pačios bazinės substancijos. Na ir dabar, ši bazinė substancija, iš kurios yra sukurta ši kėdė, galėtų būti transformuota, o tiksliau ji galėtų būti sugrąžinta į savo beformį būvį, ir tuomet iš jos būtų galima sukurti visiškai kitokią formą, pavyzdžiui, gėlę arba tolimą žvaigždę, kadangi toje Budos prigimtyje, tame pamatiniame beformiškume, nėra laiko, nėra erdvės, nėra lokališkumo.

Kai forma, kai šią kėdę sudaranti substancija yra grąžinama į beformiškumą, ji gali būti akimirksniu (arba peržengiant laiko ribas) panaudota sukurti už milijonų šviesmečių esančią žvaigždę. Tad ar galite iš tiesų sakyti, kad ši kėdė yra tikra, jeigu ji neturi nepriklausomo, savarankiško egzistavimo? Ji turi priklausomą egzistavimą, kadangi ji yra priklausoma, galutiniame būvyje, nuo Budos prigimties, tačiau kėdė negalėtų egzistuoti savarankiškai. Kokia būtų kėdės prasmė, jeigu nebūtų grindų, ant kurių kėdė galėtų stovėti? Arba jeigu nebūtų žmogaus, kuris galėtų sėdėti ant kėdės? Ar būtų kėdė kada nors atsiradusi, jeigu nebūtų žmonių, užsinorėjusių sėdėti nuo grindų pakeltoje būsenoje? Tad tai yra tiesa, kad nė vienas dalykas negali atsirasti iš niekur, tačiau Budos prigimtis nėra niekas.

Tad matote, kiekvienas dalykas, kiekviena forma turi priklausomą kilmę, susietąją kilmę. Ši forma neatsiranda vakuume, neatsiranda iš niekur. Ji yra sukurta iš bazinės substancijos, tačiau ji yra sukurta su tikslu, su priežastimi. Ji negalėtų egzistuoti be grindų, be sienų, be stogo, be žmonių, be visų šių dalykų. Ji nebūtų galėjusi būti pagaminta, jeigu nebūtų žemės, iš kurios yra kasama geležies rūda, jeigu nebūtų medžių, kurie užaugo ir tapo mediena, ir taip toliau, tad matote, kad niekas, jokios formos, jokie dalykai negali būti laikomi tikrais aukščiausia prasme. Niekas neegzistuoja pats savaime, nepriklausomai. Viskas yra susiję. Viskas yra tarpusavyje susiję. Visa visata yra viena tarpusavyje susijusi, persipynusi visuma. Tai, tiesą sakant, yra dermėje su mokslo atradimais. Mokslininkai atrado, kad lokališkumas, atskirumas neegzistuoja. Nelokališkumas, tarpusavio susietumas yra gilesnė realybė. Realybė, kurią pradedate matyti, pasiekę mano taip pavadintą „nušvitimą“, yra ta, kad niekur visatoje nėra jokių atskirų dalykų. Viskas yra tarpusavyje susiję. Ir ne vien tai, matote, kad nieko nėra amžino.

Ką parodė mokslas, ko neparodė daugelis religijų? Mokslas parodė, kad egzistuoja ilgas procesas, palaipsniui atnešantis skirtingas formas. Nėra akimirksniu sukuriamos kūrinijos. Egzistuoja laipsniškas kūrimas, kuomet tai, kas buvo sukurta anksčiau, arba tai, kas atsirado anksčiau, tampa pamatu tam, kas atsiranda vėliau, tad vėlgi, susietoji kilmė, siekianti labai labai tolimus laikus. Žinau, kad linijiškas protas sakys, jog kažkada privalėjo būti pradžia, tačiau kol kas palikime tai nuošaly, ir tiesiog pamąstykime, kad kiek tik galime matyti atgal į praeitį, šis laipsniškas procesas, vėlgi, įrodo visa ko tarpusavio susietumą.

Tai koks yra viso šio susietosios kilmės proceso, per kurį gilesnė Budos prigimties realybė prisiima visas šias skirtingas formas, tikslas? Koks yra tikslas? Materializmas sako, kad nėra jokio tikslo, viskas tiesiog įvyko atsitiktinumo dėka. Kas yra atsitiktinumas? Ar gali jie paaiškinti, kas yra atsitiktinumas? Kas yra šis atsitiktinumas? Apibrėžkite jį. Negalite. Kodėl? Todėl, kad tikras atsitiktinumas negali turėti jokios formos, o materialistinėje paradigmoje tiktai tai, kas turi formą, yra laikoma tikra. Kognityvinis disonansas. Teigiate turintys pasaulėžiūrą, tačiau ši pasaulėžiūra, kad galėtų paaiškinti, kaip viskas galėjo atsirasti, privalo remtis tuo kažkokiu keistu dalyku – atsitiktinumu. Jūsų pasaulėžiūra teigia, kad tiktai formą turintys dalykai yra tikri, tačiau atsitiktinumas neturi formos, tai kaip tai gali būti tikra? O jeigu tai nėra tikra, kaip tai galėjo sukurti visas formas, kurios, jūsų teigimu, yra tikros? Kognityvinis disonansas.

Kitas kognityvinio disonanso lygmuo. Kas jūs tokie esate, kad galite teigti, jog yra tik materialus pasaulis ir tik šis pasaulis egzistuoja? Kas jūs esate? Jūs esate savimonę turinčios būtybės. Vienintelė priežastis, dėl kurios galite sakyti, kad kažkas yra tikra, o kažkas netikra, yra ta, kad turite savimonę. Iš kur ateina savimonė? Ar galite paaiškinti, kaip atsitiktinumas galėjo sukurti savimonę, kuri visur ieško tvarkos? Kaip tai galėjo atsitikti? Ar galite tai paaiškinti? Jeigu negalite to paaiškinti, galbūt jūsų paaiškinimas nėra išbaigtas, galbūt jis netgi nėra tikras. Tad, jeigu žmonės turi atvirumo ieškoti alternatyvaus paaiškinimo, štai jisai.

Visos formos, kurias matote šiame regimame, fiziniame, materialiame pasaulyje, buvo sukurtos dėl vieno tikslo: suteikti savimonę turinčioms būtybėms tam tikrą patyrimą. Jūs, žmonės, save laikote labiausiai pažengusia gyvybės forma Žemėje. Vėlgi, kognityvinis disonansas – teigiate, jog esate viena iš vėliausiai išsivysčiusių, jeigu ne vėliausiai Žemėje atsiradusi gyvybės forma. Kur čia yra logika, kad pažangiausia gyvybės forma buvo sukurta vėliausiai? Argi nėra logiškiau sakyti, kad viskas, kas buvo sukurta, visos atsiradusios formos sukasi apie pačią pažangiausią gyvybės formą, idant suteiktų šioms savimonę turinčioms būtybėms tam tikrą patyrimą? Galite pažvelgti į teatrą. Koks yra teatro tikslas? Suteikti žiūrovams tam tikrą patyrimą. Na, ar teatras būtų kada nors galėjęs atsirasti iš atsitiktinio proceso? Ar jis būtų kada nors pats pasistatęs, ir tuomet, teatrui pasistačius, kažkokiu būdu būtų atsiradusi auditorija? Argi nėra logiškiau sakyti, kad teatras nuo pat pradžių buvo statomas žinant, kad jis bus skirtas žiūrovams?

Kas yra pasaulis? Šiandieniniame pasaulyje turite koncepciją, grįstą technologija, kurią iš tiesų atnešė mokslas, apie realybės simuliatorių. Galite užsidėti akinius, galite įeiti į tam tikrą specialiai įrengtą kambarį, ir staiga prieš akis išvystate dirbtinai sukurtą aplinką. Koks yra realybės simuliatoriaus sukūrimo tikslas? Tikslas yra suteikti simuliatoriumi besinaudojančiam žmogui tam tikrą patyrimą. Na ir dabar, galite sakyti, kad šis patyrimas nėra grįstas realybe, žmogus nepatiria realaus pasaulio. Tačiau žmogus galvoja, kad tai yra realus pasaulis, patiria tai kaip realų pasaulį, ir todėl, žvelgiant iš šio žmogaus perspektyvos, jis patiria tikrą patyrimą, ir šio patyrimo išgyvenimas gali pakeisti jo sąmonę, perkeisti jo sąmonę – jis gali įgyti kitokią pasaulėžiūrą. Jis gali pasijusti pasisotinęs tam tikra patirtimi, kol galiausiai nuspręs, jog jam jau gana šios patirties. Ir dabar jis pradės norėti kitokios patirties.

Gali atsirasti cinikų, kurie sakys: „Bet visa tai yra nesąmonė, niekas, ką šis žmogus patiria, nėra tikra; tai kodėl jūs esate tokie įsitikinę, kad tai, ką patiriate pasaulyje, yra tikra?“ Argi taip sunku atlikti šuolį ir tarti, jog tai, ką patiriu realybės simuliatoriuje, atrodo tikra, kol esu jo viduje. Tad ar negali būti taip, kad Žemės planeta yra pažangesnis realybės simuliatorius, pranokstantis visus žmonių sukurtus dalykus? Žinoma, sakytumėte, kad, kai esate Žemėje, fiziniame kūne Žemėje, tai, ką patiriate per šį kūną ir jusles, atrodo ganėtinai tikra, argi ne taip? Ir galite sakyti, jeigu esate materialistas: „Bet ar verta patirti patyrimą, kuris nėra tikras?“ Na, nėra svarbu, ar pasaulis, kurį patiriate realybės simuliatoriuje yra tikras ar ne. Svarbiausia yra, kaip jūsų patiriama patirtis, jūsų laikinai patiriama patirtis veikia jūsų sąmonę. Patirtis yra laikina, tačiau sąmonė yra tęstinė, ir laikina patirtis gali padaryti poveikį jūsų sąmonei, įstatysiantį jūsų sąmonę į naujas vėžes, suteiksiantį jai naują kryptį, naują savasties jausmą. Toks yra realybės simuliatoriaus tikslas.

Tad jums tereikia atlikti šį šuolį ir suvokti, kad Žemė yra realybės simuliatorius. Galite sakyti, jog, kadangi viskas yra Budos prigimties, viską yra įmanoma grąžinti į savo grynojo beformiškumo būvį ir pakeisti kita forma. Nė viena forma Žemėje neturi galutinio tikrumo. Net ir mokslininkai žino, kad Žemė neegzistavo amžinai ir neegzistuos amžinai. Tad, pagal mokslininkų apibrėžimą, privalome sakyti, kad niekas Žemėje nėra tikra. Tačiau ar tai svarbu? Svarbu yra tai, kad milijardams savimonę turinčių gyvybės srautų, įžengusių į realybės simuliatorių, vadinamą Žeme, pasaulis atrodo tikras, o kadangi atrodo tikras, jis jiems duoda jų sąmonę, jų tęstinį savimonės jausmą keičiančią patirtį. Ir būtent toks yra tikslas.

Tad galėtume sakyti, jog Žemės planeta yra realybės simuliatorius, sukurtas suteikti savimonę turinčioms būtybėms specifinį patyrimą. Kokį patyrimą Žemės planeta yra sukurta jums duoti? Na, egzistuoja dviejų rūšių patyrimai, du ganėtinai priešingi patyrimai, kuriuos Žemė yra sukurta jums duoti. Pirmasis yra panirimo patyrimas, kuomet galvojate gyvenantys tikrame pasaulyje. Esate visiškai susitapatinę su fiziniu kūnu, su savo protu, ir save laikote tikra tikrame pasaulyje gyvenančia būtybe, ir šis pasaulis veikia, kaip jūs žiūrite į save. Kitaip tariant, pasaulis jus apibrėžia. Tai yra panirimo patyrimas – absoliuti dauguma žmonių Žemėje vis dar tebegyvena šioje patirtyje, jie vis dar tebėra panirimo fazėje. Jie galvoja, kad pasaulis yra tikras, jie mano, kad jų patiriama patirtis yra tikra, ir yra įsitikinę, jog jie ne tik kad gyvena tikrame pasaulyje, jie taip pat yra įsitikinę, kad jų pasaulio suvokimas, jų supratimas apie pasaulį, kuriame jie gyvena, taip pat yra tikras.

Ir tai yra Žemės realybės simuliatoriaus unikalumas, kad jis gali talpinti 7 milijardus savimonę turinčių būtybių, kurios visos gyvena toje pačioje aplinkoje, nors ir egzistuoja skirtingos išorinės aplinkybės planetoje, ir nors yra toje pačioje planetoje, jie visi šią planetą patiria iš savo individualios, subjektyvios perspektyvos. Kitaip tariant, išorinė aplinka yra tokia pati dideliam skaičiui žmonių, tačiau vidinis kiekvieno jų patyrimas skiriasi. Kodėl taip yra? Todėl, kaip sakiau, kad visas formų pasaulio tikslas yra suteikti savimonę turinčioms būtybėms tam tikrą patyrimą. Kaip jie gauna šį patyrimą? Na, šio patyrimo jie negauna už savo proto ribų. Negalite, kaip apie tai kalbėjo net ir filosofai, patirti pasaulio tokio, koks jis yra, nes pasaulį patiriate per savo pačių protą, o tai reiškia, kad jūsų proto charakteristikos veikia jūsų pasaulio matymą. Net ir kvantinė fizika įrodė, kad mokslininkų protas veikia matavimo rezultatus. Tad kiekvienas žmogus patiria tam tikrą patyrimą. Kiekvienas žmogus yra įsitikinęs, kad jo arba jos patyrimas yra tikras.

Tačiau iš kur ateina šis tikrumo jausmas? Jeigu viskas iš tiesų yra sukurta iš bazinės substancijos, ir jokia forma nėra amžina, jokia forma nėra nepriklausomai egzistuojanti, nėra jokios realybės už žmonių proto ribų. Tad realybės jausmas privalo ateiti iš žmogaus proto vidaus – iš kur gi kitur jis galėtų ateiti? Kaip tuomet dviem žmonėms gali būti įmanoma gyventi lygiai tokioje pačioje aplinkoje, ir šią aplinką patirti visiškai skirtingai, kuomet vienas žmogus gali būti uolus krikščionis, įsitikinęs, kad aplinka yra tokia ir funkcionuoja taip, kaip yra aprašyta Biblijoje, o kitas gali būti lygiai toks pat uolus materialistas, įsitikinęs, kad pasaulis iš tiesų funkcionuoja taip, kaip yra aprašyta materialistinėje biblijoje? Na, taip yra dėl to, kad kiekvienas žmogus savo prote turi filtrą, kuris atsijoja kai kuriuos šiam žmogui per jusles ateinančius signalus. Protas kai kuriuos iš jų atsijoja. Protas primeta tam tikrą įvaizdį tam, kas ateina iš išorės, ir todėl krikščioniui krikščioniška pasaulėžiūra atrodo tikra, o materialistui tikra atrodo materialistinė pasaulėžiūra. Nė viena iš pasaulėžiūrų nėra tikra aukščiausia prasme. Net nėra jokios prasmės diskutuoti, kuri iš jų yra tikresnė – ar teisingesnė – už kitą. Tai tiesiog yra Žemės realybės simuliatoriuje sukurtos pasaulėžiūros, o realybės simuliatorius yra simuliatorius. Tai nėra realybė, tai yra simuliuojama realybė. Tai reiškia, kad nė viena simuliatoriaus viduje sukurta pasaulėžiūra nėra tikra. Tikra ji atrodo, tik kai žvelgiate į ją iš tam tikros perspektyvos, per tam tikrą proto filtrą, proto būsenos filtrą, kuris atsijoja kai kuriuos signalus, o kitiems signalams primeta tam tikrą interpretaciją. Kai nekvestionuojate šio filtro, kai net nesuvokiate, kad tai yra filtras, tuomet tai, ką patirsite per šį filtrą, jums atrodys tikra. Tai yra realybės simuliatoriaus, vadinamo Žeme, „panirimo fazė“.

O kokia yra kita fazė? Tai yra „nubudimo fazė“. Pradedate busti iš šio jausmo, kad gyvenate tikroje aplinkoje ir kad viskas, ką toje aplinkoje patiriate, yra tikra. Tačiau kaip nubundate iš šio jausmo? Pasiekdami tam tikrą tašką, ir šį tašką pasiekiate tam tikrą laiko tarpą ryždamiesi kvestionuoti savo pasaulėžiūrą, savo filtrą. Tą filtrą, kuris atsijoja tam tikrus signalus, o kitiems, kuriuos praleidžia, primeta interpretaciją. Kai pradedate kvestionuoti tą pasaulėžiūrą, štai tuomet pradedate busti. Ir ką matote Žemės planetoje? Matote, kad žmonės susikūrė daug įvairių pasaulėžiūrų. Jeigu grįžtumėte laiku atgal, pamatytumėte, kad Žemėje egzistavo civilizacijos, kurias skyrė dideli atstumai, jas skyrė vandenynai. Egzistavo majų civilizacija, kurios pasaulėžiūra labai stipriai skyrėsi nuo tuo pačiu metu gyvavusios europietiškos pasaulėžiūros, tačiau, kadangi jas skyrė Atlanto vandenynas, nė viena iš šių pasaulėžiūrų nežinojo apie kitos egzistavimą. Todėl šios civilizacijos galėjo gyvuoti galbūt ištisus šimtmečius, nesusidurdamos su jokiu iššūkiu jų pasaulėžiūrai. Ir viskas su tuo yra puiku. Tai visiškai atitinka realybės simuliatoriaus tikslą.

Buvo laikai, kai reikėjo egzistuoti toms atskiroms civilizacijoms, turėjusioms tam tikrą dominuojančią pasaulėžiūrą ir neturėjusioms tarpusavyje jokių sąlyčio taškų, ko pasekoje tų civilizacijų pasaulėžiūrai niekas nemetė iššūkio. Buvo tam tikras laikmetis, kuomet žmonėms buvo skirta gyventi realybės simuliatoriuje, vadinamame Žeme, ir niekas nemetė iššūkio jų pasaulėžiūrai. Jiems buvo leidžiama labai ilgą laiką patirti savo patyrimą, kurį jie patyrė per savo pasaulėžiūrą. Bet matote, žmogiškas protas nenustygsta vietoje. Žmogiška būtybė nebuvo sukurta statiškoje būsenoje, ir ji turi labai gilų, įgimtą, prigimtinį troškimą augti.

Dėl šio troškimo augti, žmogui neįmanoma patirti tą patį patyrimą neribotą laiko tarpą, būnant pilnai pasinėrus į šį patyrimą, galvojant: „Ak, kokia patirtis!“ Ar tai tikra? Negalite šios patirties patirti amžinai. Negalite būti tame pačiame patyrime amžinai, kadangi ateis momentas, kai būsite pasisotinę tuo patyrimu. Norėsite daugiau. Ateina laikas, kai pasisotinate vienos rūšies patyrimu, ir dabar norite kitokio patyrimo. Norite kažko kito. Štai kodėl galite matyti, kaip žmonės, kurie daugelį gyvenimų inkarnavosi vienoje civilizacijoje, persijungia ir inkarnuojasi kitoje civilizacijoje, kad galėtų išgyventi kitokį patyrimą, bet vis dar tebebūdami Žemėje. Taip pat ateina toks momentas, kai tiesiog daugiau nebenorite skirtingų rūšių patyrimų, kurie yra įmanomi Žemės realybės simuliatoriuje, norite kažko daugiau nei tai, ką patiriate Žemėje. Ir štai tuomet gyvybės srautas pradeda nubudimo fazę.

Kas lemia žmonių patiriamos patirties pobūdį? Kas lemia jos trukmę? Laisva valia. Tačiau dėl ko yra įmanoma patirti tokias patirtis, kokias galite patirti Žemėje? Na, kaip sakiau, kėdė neatsiranda iš niekur. Vienas žmogus neatsiranda iš niekur. Kad galėtų būti sukurtos tokios patirtys, kurios yra įmanomos Žemės realybės simuliatoriuje, reikia daug žmonių. Ir matote, kad egzistuoja tam tikra civilizacija, turinti galbūt milijonus žmonių, ir jų išgyvenama patirtis priklauso nuo visų joje gyvenančių žmonių ir nuo jų tarpusavio sąveikos. Tai sukuria tam tikrą ryšį tarp šių būtybių.

Galite sakyti, kad kiekviena savimonę turinti būtybė, kaip sakėme, savo egzistavimą pradeda su viename taške sukoncentruotu tapatumo jausmu. Jeigu būtumėte visiškai vieni visoje visatoje, būtų sunku plėsti tą tapatumo jausmą. Tai iš tiesų užtruktų daug laiko. Tačiau, kadangi nesate vieni, kadangi jūsų pasaulyje yra ir kitų savimonę turinčių būtybių, sąveikaudami su tomis kitomis būtybėmis galite greičiau plėsti savo savasties jausmą, kadangi jos jums meta kažkokį tai iššūkį, iš jų matote, kad egzistuoja ir kiti būdai žiūrėti į pasaulį, egzistuoja kiti būdai paaiškinti pasaulį. Būtent tai realybės simuliatoriui leidžia pasiekti savo tikslą, kuris yra sąmonės augimas, jame esančių būtybių savasties jausmo plėtra. Tad yra laikas, kai tam tikrai grupei žmonių reikia gyventi kartu tam tikroje grupėje, tačiau jie turi gyventi izoliuotai, kad galėtų susikurti tą tapatumo jausmą, kurį susikūrė toje grupėje.

Taip pat ateina toks momentas, kai troškimas patirti kažką daugiau pradeda labiau dominuoti bent jau kai kurių šių žmonių protuose, tačiau kaip tai gali įvykti? Kaip galite patirti kažką kitokio arba kažką daugiau, jeigu visi yra įstrigę toje pačioje pasaulėžiūroje? Kai kuriais atvejais žmonės gali kvestionuoti savo pasaulėžiūrą, tačiau tai įvyksta tik tuomet, kai pradedate pereidinėti į nubudimo fazę. Ir štai tuomet pradedate savanoriškai, iš vidaus, kvestionuoti savo pasaulėžiūrą. Tačiau sunku pereiti tiesiai iš panirimo fazės į nubudimo fazę. Egzistuoja toks kaip ir tarpinis žingsnis, kuomet civilizacija nebegali ilgiau likti izoliuota, ji susiduria su kita civilizacija, kuri labai ilgą laiką vystėsi atskirai. Matote, kad, pavyzdžiui, majų civilizacijai prireikė šimtmečių išsivystyti iki to taško, kuriame ji buvo 16-ame amžiuje. Europos civilizacijai taip pat prireikė daug laiko išsivystyti. Tačiau dabar jos buvo priverstos susidurti, ir tai joms abiems buvo galimybė transcenduoti savo ankstesnę būseną. Žinau, kad kai kurie sakys, jog tai turėjo katastrofiškas pasekmes majams, kadangi europiečiai jų civilizaciją brutaliai pavergė. Ir vis dėlto, tai buvo galimybė abiem šioms civilizacijoms pamatyti, kad egzistuoja kitoks būdas gyventi, kitoks būdas žiūrėti į gyvenimą, ir tai buvo galimybė augti.

Na ir dabar, žinoma, galite sakyti, kad, kai staiga susiduria dvi skirtingas pasaulėžiūras turinčios civilizacijos, kas neišvengiamai įvyksta? Na, abi civilizacijos mano, kad jų pasaulėžiūra nėra tiesiog pasaulėžiūra, tai yra realybė. Ji yra grįsta kažkokiu aukštesniu autoritetu, kažkokia aukščiausia tiesa. Todėl įvyksta neišvengiamas konfliktas, susidūrimai, žmonės jaučia, kad jų pasaulėžiūrai iškilo grėsmė. Koks yra viso to tikslas? Na, tikslas yra toks, kad, kai tam tikra gyvybės srautų grupė, tokia kaip milijardai su Žemės planetos realybės simuliatoriumi susijusių žmonių, išauga iki tam tikro lygmens, tuomet tarp jų kai kurie bus arčiau nubudimo fazės už kitus. Tačiau taip pat bus ir tokių, kurie kabinsis į savo pasaulėžiūrą ir realybės jausmą, kurį ši pasaulėžiūra jiems teikia, ir atsisakys šią pasaulėžiūrą kvestionuoti. Jeigu šios būtybės, kurios kabinasi į savo pasaulėžiūrą, būtų paliktos ramybėje, jog galėtų likti realybės simuliatoriuje labai, labai ilgą laiką. Tiesą sakant, jos galėtų įstrigti tam tikroje pasaulėžiūroje. Tad, kadangi visi žmonės, visi tam tikrame realybės simuliatoriuje gyvenantys gyvybės srautai yra tarpusavyje susiję, tai iš tiesų yra laisvos valios ribose kai kuriems patraukti kitus. Ir netgi daugiau negu tai, egzistuoja tam tikras patyrimas, kurį galite išgyventi, gyvendami izoliuotoje civilizacijoje, turinčioje tam tikrą pasaulėžiūrą. Tačiau kas nutinka, kai jūsų civilizacija susiduria su kita civilizacija, turinčia kitokią pasaulėžiūrą? Na, argi tai nėra tiesiog dar vienas patyrimas, kitokio pobūdžio patyrimas, kurį galite patirti realybės simuliatoriuje?

Iš pradžių išgyvenate patyrimą, kad egzistuoja tik viena pasaulėžiūra, ir ši pasaulėžiūra yra toji, kurios laikosi jūsų civilizacija. Tuomet patiriate, kad taip pat egzistuoja ir kitos pasaulėžiūros. Tiesą sakant, egzistuoja daug kitų pasaulėžiūrų, ir visos jos skiriasi. Jos visos teigia esančios tikros, paremtos kažkokiu aukštesniu autoritetu. Kas nutinka, kai žmonės tai pamato? Na, kai kurie toliau laikosi įsikibę tikėjimo, kad jų pasaulėžiūra yra vienintelė teisinga, ir jie privalo visus kitus žmones priversti priimti ši pasaulėžiūrą. Tačiau kiti gyvybės srautai pradeda sakyti: „Jeigu egzistuoja tiek daug skirtingų pasaulėžiūrų, kurios visos teigia esančios tikros, tuomet peršasi logiška išvada, kad jos negali visos būti teisingos. Jos negali visos būti tikros, jeigu yra tokios skirtingos, netgi priešingos.“ Ir būtent tuomet būtybė pradeda nubudimo fazę. Ji pradeda sąmoningai kvestionuoti šias įvairias pasaulėžiūras ir galiausiai pasiekia tašką, kuriame pradeda kvestionuoti: „Kodėl žmonės kuriasi šias pasaulėžiūras? Kam jos mums reikalingos?“ Pradeda kvestionuoti: „Ar nėra taip, kad visos pasaulėžiūros Žemėje yra ribotos, neduodančios pilno supratimo apie tai, kaip veikia pasaulis? Galbūt egzistuoja aukštesnė pasaulėžiūra, kuri Žemėje dar nebuvo materializuota?“

Ir tuomet ateina tas netgi dar toliau pažengęs etapas, kuomet žmonės pradeda sakyti: „O ką, jeigu nė viena pasaulėžiūra Žemėje neturi aukščiausio tikrumo ir yra beprasmiška kalbėti apie tai, kuri pasaulėžiūra yra tikra, ir kuri iš jų yra aukščiausia? O ką, jeigu tiesiog liaučiausi jausti grėsmę dėl to, kad egzistuoja skirtingos pasaulėžiūros? O ką, jeigu suvokčiau ir pripažinčiau, kad pasaulėžiūra turi tik vieną tikslą? Šis tikslas nėra apibrėžti realybę, nėra apibrėžti, kaip absoliučiai veikia pasaulis. Vienintelis tam tikros pasaulėžiūros tikslas yra suteikti tam tikrai žmonių grupei tam tikrą patyrimą, tai kodėl turėčiau jaudintis dėl to, kad kiti žmonės turi kitokią pasaulėžiūrą negu aš? Argi negaliu nuspręsti: ‘Susitelksiu į savo pasaulėžiūrą ir patyrimą, kurį galiu gauti per šią pasaulėžiūrą. Mėgausiuosi šiuo patyrimu, pasinersiu į šį patyrimą, patirsiu šį patyrimą tol, kol man bus jo gana, ir tuomet, kai man bus gana šio patyrimo, kokios bus mano galimybės? Na, galiu pradėti ieškoti kitokios pasaulėžiūros, kuri man suteiks kitokį patyrimą.’“ Tame nėra nieko blogo.

Šį pokytį galite patirti net ir per vieną įsikūnijimą, tačiau kitu atveju iš tiesų galite persijungti tarp skirtingų pasaulėžiūrų eidami iš gyvenimo į gyvenimą. Ir galiausiai galite pasiekti tašką, kuriame suvokiate, kad, jeigu Žemė yra realybės simuliatorius, ar nėra taip, kad egzistuoja kažkas daugiau už šio simuliatoriaus ribų? O ką, jeigu už simuliatoriaus ribų egzistuoja kitas pasaulis? Kai įeinate į specialiai sukonstruota kambarį Žemėje, kuris projektuoja simuliuojamą aplinką, žinote, kad už simuliatoriaus ribų egzistuoja jūsų taip vadinamas tikras pasaulis. O ką, jeigu tai, ką iki šiol laikėte tikrove, tiesiog yra didesnis simuliatorius? O ką, jeigu už šio simuliatoriaus ribų egzistuoja kažkas daugiau? O ką, jeigu tas kažkas iš tiesų yra labiau tikra, gal netgi būtent tai ir yra tikrasis pasaulis, egzistuojantis už simuliatoriaus ribų? Kitaip tariant, tai, ką mes pavadinome natūraliomis planetomis, kurios yra aukštyn kylančioje, nuolatos save transcenduojančioje spiralėje, gali būti laikoma tikru pasauliu, o nenatūralios planetos yra simuliatorius. Taip pat galėtumėte sakyti, kad visa nepakilusi sfera yra tam tikras simuliatorius, ir tiktai pakylėtoji karalija yra tikras pasaulis, ar kad ir kaip norėtumėte į tai žiūrėti.

Ir vis dėlto, turite galimybę pasiekti tašką, kuriame tariate, kuriame suvokiate: „Man jau gana Žemės simuliatoriaus, man gana tos rūšies patirčių, kurias galiu patirti šiame simuliatoriuje. Kaip galėčiau jį palikti? Gal galėčiau visam laikui išeiti iš simuliatoriaus, užuot vėl ir vėl į jį reinkarnavęsis?“ Na, kaip galite tai padaryti? Privalote suvokti, mano mylimieji, kad visos pasaulėžiūros, kurias tik galite turėti simuliatoriuje, vadinamame Žeme, neturi aukščiausios tikrovės. Jos yra duodamos tam tikros rūšies patirčiai susikurti, arba jos yra sukuriamos, sugeneruojamos sudaryti sąlygas tam tikros rūšies patyrimui.

Na ir dabar galite pažvelgti į Žemę ir sakyti: „Bet kaip dėl visų tų karų, visų tų konfliktų? Koks yra viso to tikslas?“ Na, Žemė yra ypatingos rūšies realybės simuliatorius. Kai priimate faktą, kad savimonę turinčios būtybės yra sukuriamos su viename taške sukoncentruotu tapatumo jausmu ir joms yra suteikiama laisva valia plėsti šį tapatumo jausmą, suvokiate, kad, kai turite viename taške sukoncentruotą tapatumo jausmą, kaip jums iš viso yra įmanoma suvokti, kad viskas yra tarpusavyje susiję? Kaip jums yra įmanoma suvokti, apie ką kalbėjau, – suvokti tiesą apie susietąją kilmę? Ir štai jūs esate čia, atsiradote kaip savimonę turinti būtybė, patiriate save kaip nuo kitų būtybių besiskiriančią būtybę. Gyvenate tam tikroje aplinkoje. Skiriatės nuo tos aplinkos. Tad kaip pradedate kurtis tapatumo jausmą? Turite pradėti, laikydami save atskira būtybe. Būtent tai yra sukurtas daryti Žemės realybės simuliatorius, tik jis yra sukurtas duoti jums ypatingos rūšies patyrimą, kuriame save patirtumėte kaip atskirą būtybę.

Sakėme, kad egzistuoja natūralios planetos, o natūraliose planetose jūs taip pat savo egzistavimą pradedate su viename taške sukoncentruotu tapatumu. Jūs į save žiūrite kaip į kažkiek atskiras būtybes, tačiau suvokiate, kad jūsų tapatumas yra didesnis už tą viename taške sukoncentruotą savasties jausmą. Štai kodėl natūraliose planetose nėra konfliktų tarp savimonę turinčių būtybių. Žemėje konfliktai egzistuoja, kadangi, kaip paaiškinome, laisvos valios suteikimo būtybėms galutinė išdava yra tokia, jog jums turi būti įmanoma ištirti visą įmanomų pasirinkimų spektrą. Tai reiškia, kad jums turi būti įmanoma patirti, ką reiškia būti visiškai atskira būtybe, galinčia daryti ką tiktai nori, nepaisant, kokias pasekmes tai turės kitoms atskiroms būtybėms. Galite daryti ką tiktai norite ir galite tikėti, kad sugebėsite su tuo išsisukti.

Žemės planeta suteikia jums šį patyrimą, kuriame neturite jokio ryšio su savo aukštesniąja esybe. Nejaučiate jokio ryšio su kitomis būtybėmis. Galite neigti, kad jūsų veiksmai turi pasekmes kitiems, ar kad yra svarbu, jog jie turi pasekmes kitiems, kad jie paveiks ir jus. Natūralioje planetoje, kurioje būtybės suvokia, kad viskas yra susiję, jos žino, kad viskas, ką jos daro, veikia visumą. Tai yra kitokios rūšies patirtis nei ta, kurią galite patirti Žemėje. Žemėje galite patirti šį patyrimą, kad nesate susiję su visuma, esate atskira būtybė, gyvenanti tarp kitų atskirų būtybių, ir todėl tikite, kad, nors tai, ką darote, gali turėti regimas fizines pasekmes, tai neturės jokių kitų pasekmių ir nepaveiks visumos.

Esmė ta, kad, kai jau žmonės yra įsijautę į šį atskirų būtybių vaidmenį, jie vėlgi, turi šį labai stiprų realybės jausmą: „Tai yra tikra. Mes tikrai esame atskiros būtybės. Mes tikrai gyvename atskirame pasaulyje. Mes esame pranašiausios būtybės Žemėje. Mes esame svarbesnės už visus kitus. Mūsų religija yra vienintelė teisinga, ir todėl yra pateisinama, yra būtina nužudyti visus tuos, kurie neišpažįsta mūsų religijos.“ Tai yra patyrimas, kurį galite patirti Žemės realybės simuliatoriuje, ir tai yra pilno laisvos valios spektro dalis. O ką, jeigu žmonės įstringa šios rūšies patirtyje? Na, egzistuoja saugumo mechanizmas, ir nors jie patiria save kaip atskiras būtybes, jie iš tiesų nėra atskiros būtybės, nes visi yra tarpusavyje susiję su visomis kitomis būtybėmis, kurios yra tame pačiame realybės simuliatoriuje, ir kai kuriems žmonėms pradėjus busti, tai pradeda traukti visus kitus.

Būtent dėl to matėte žmonijoje, žmonių visuomenėje vykstančią evoliuciją. Buvo atneštos naujos technologijos, kurios leidžia atskiroms civilizacijoms pradėti sąveikauti, ir matote, kad pasaulis turi vis tampresnį ryšį, ir internetas yra vėliausias šio proceso etapas. Matote, kad žmonių pasaulėžiūros pradeda vis stipriau konfliktuoti, ir taip yra dėl to, kad žmonės kolektyviškai įžengė į nubudimo fazės pradžią. Yra žmonių, kurie vis dar laikosi įsikibę atskirumo, tačiau tai visiškai neperžengia jų gyvenamo realybės simuliatoriaus laisvos valios ribų, kad jų pasaulėžiūrai mestų iššūkį kitos pasaulėžiūros, idant jie galėtų gauti galimybę kvestionuoti savo pasaulėžiūras.

Galite sakyti: „Bet daugelis žmonių nesinaudoja šia galimybe.“ Tai, žinoma, yra tiesa šiame jų gyvenime, galbūt netgi daugelį gyvenimų, ir vis dėlto, Žemė buvo sukonstruota tokiu būdu, kad toje fazėje, kurioje šiuo metu yra Žemė, arba kurioje yra žmonija, negalite gyventi šioje planetoje nežinodami, kad egzistuoja kitos pasaulėžiūros, ir nesusidurdami su iššūkiu savo pasaulėžiūrai. Beveik visoms būtybėms ateis toks momentas, ateis laikas, kai jos atsivers savo pasaulėžiūros kvestionavimui. Tai ypač įvyks dėl to, kad neinkarnuositės toje pačioje pasaulėžiūroje neribotą laiko tarpą. Daugelis žmonių iš įsikūnijimo į įsikūnijimą keliauja tarp skirtingų civilizacijų ir skirtingų pasaulėžiūrų, tad visi gauna galimybę kvestionuoti savo pasaulėžiūrą. Tai yra visiškai laisvos valios ribose, kadangi visi žmonės Žemėje yra susiję, ir kai kuriems žmonėms pradėjus busti, jie turi pilną teisę traukti aukštyn visus likusius, mesdami jiems iššūkį pradėti kvestionuoti savo pasaulėžiūrą.

Tad tuo remdamiesi, galime sakyti: „Ar yra kokia nors prasmė mėginti įtikinti kitus žmones kvestionuoti savo pasaulėžiūrą?“ Pažvelkite, kaip religingi žmonės tikėjo turintys vienintelę tikrą religiją, arba komunistai buvo įsitikinę, kad turi vienintelę tikrą politinę sistemą, arba materialistai tikėjo turintys vienintelę teisingą pasaulėžiūrą, ir visi jie tapo misionieriais, siekiančiais atversti kitus. Ar tai turi kokią nors prasmę? Na žinoma, kad turi prasmę, nes tai yra dar vienas patyrimas, kurį galite patirti. Žemės realybės simuliatoriaus įmanomų patirčių spektre galite turėti šį jausmą, kad turite aukščiausią pasaulėžiūrą ir todėl privalote atversti visus kitus į šią pasaulėžiūrą, ir keletą gyvenimų tuo gyvenate, kol jums būna gana ir tuomet pakylate į aukštesnį požiūrį. Dabar pradedate koncentruotis į savo pasaulėžiūros, savo pasirinktos pasaulėžiūros patyrimą, kol galiausiai pakylate dar aukščiau, pradėdami kvestionuoti šiuo metu Žemėje egzistuojančias pasaulėžiūras, pradėdami ieškoti kažko aukštesnio.

Ir štai tuomet gali įvykti šis pokytis žmonių protuose, kadangi sekantis žingsnis sąmonėje yra suvokimas, kad Žemė yra realybės simuliatorius. Taip, ji tokia yra. Tačiau Žemės realybės simuliatoriuje matote, kad egzistuoja mašina, egzistuoja kambarys, į kurį įeinate, tačiau jis nefunkcionuoja savarankiškai. Už kambario yra operatorius, ir operatoriai, valdantys Žemės realybės simuliatorių, yra būtybės, kurios, dauguma jų, pačios buvo Žemės realybės simuliatoriuje ir išlaikė jame paskutinį egzaminą. Joms buvo gana patirčių, kurias čia galite patirti, ir jos išėjo iš realybės simuliatoriaus, tačiau, užuot judėjusios toliau, jos pasišventė dirbti su tais, kurie vis dar tebėra realybės simuliatoriaus viduje.

Tad galimybė, kurią gaunate pasiekę tam tikrą tašką, yra pažvelgti į visas tas daugybę Žemėje egzistuojančių pasaulėžiūrų ir suvokti, kad jos buvo sukurtos realybės simuliatoriaus viduje. Galbūt kai kurios iš jų dalinai buvo įkvėptos iš už simuliatoriaus ribų, tačiau po to žmonės paėmė savo dabartinį sąmonės lygį, suprojektavo jį ant to iš išorės ateinančio impulso, ir sukūrė naują pasaulėžiūrą, kuri buvo sukurta simuliatoriaus viduje. Tad, kai pradedate tai suvokti, galite sakyti: „Na o jeigu galėčiau kažką gauti tiesiogiai iš tų už simuliatoriaus ribų veikiančių operatorių?“ Kai mokinys pasirengęs, pasirengęs ir jo mokytojas. Štai kodėl amžių bėgyje kai kurie žmonės tapdavo pasirengę gauti kažką už simuliatoriaus ribų, ir jie tai gavo.

Kai aš (Gautama) vaikščiojau Žeme fiziniame kūne prieš 2500 metų, ar manote, kad pats sumąsčiau budizmo mokymus? Ar aš buvau vis dar simuliatoriaus viduje tebeegzistuojanti būtybė, sugalvojusi visus tuos mokymus? Ne. Aš suvokiau tais laikais egzistavusių pasaulėžiūrų ribotumą ir atvėriau savo protą siekti kažko už simuliatoriaus ribų ir gavau tai, ir tai tuomet tapo budizmo mokymais. Jie buvo perduoti iš už simuliatoriaus ribų, tačiau, žinoma, nuo to laiko, žmonės, kurie neturėjo tiesioginio ryšio su už simuliatoriaus egzistuojančiais operatoriais, pasinaudojo savo dabartine pasaulėžiūra, primesdami savo idėjas šiam mokymui ir sukurdami tai, ką jūs šiandien vadinate budizmo religija. Kai kurie išsaugojo tam tikrą pirminio mokymo tyrumą. Kiti primetė interpretaciją, ganėtinai stipriai besiskiriančią nuo pirminio mokymo. Tačiau labai labai mažai buvo tokių, kurie paėmė pirminius budizmo mokymus ir pasinaudojo jais užmegzti ryšiui su už simuliatoriaus ribų esančiais operatoriais.

Kai Jėzus vaikščiojo Žeme prieš 2000 metų, jis taip pat buvo pasiekęs tą sąmonės lygį, kuriame kvestionavo visas Žemėje sutiktas pasaulėžiūras. Jis suvokė, kad daugelis šių pasaulėžiūrų buvo sukurtos grynai realybės simuliatoriaus viduje. Jos buvo grįstos žmonių realybės simuliatoriuje išgyventomis patirtimis. Jie perkėlė šias patirtis ant tų pasaulėžiūrų. Viskas su tuo yra tvarkoje, kadangi tai suteikia žmonėms tam tikrą patyrimą ir jausmą, kad šis patyrimas yra tikras. Problema yra ta, jeigu tai iš viso galima pavadinti problema, kad pasaulėžiūra, kuri buvo sukurta, remiantis dabartinėmis realybės simuliatoriuje egzistuojančiomis sąlygomis, negali padėti jums ištrūkti iš realybės simuliatoriaus. Jos jus laikys įkalintus.

Tad Jėzus pasiekė tašką, kuriame buvo pasiruošęs tai suvokti. Jis tai suvokė. Jis pamatė šių pasaulėžiūrų ribotumą. Jis išdrįso jas kvestionuoti. Jis ryžosi pasiekti tašką, kuriame tarė: „Ar gali būti taip, kad pats iš savęs aš nieko negaliu padaryti? O gal yra kažkas, ką man gali duoti už manęs esantis Tėvas, kitokią perspektyvą, nei galėčiau gauti iš šio pasaulio vidaus?“ Tuomet jis (Jėzus) atvėrė protą, ir, kaip teigia įstatymas, kai mokinys pasirengęs, mokytojas privalo pasirodyti, ir Jėzui tuomet buvo perduotas mokymas iš už simuliatoriaus ribų. Ką žmonės padarė su šiuo mokymu? Na, kaip Jėzus sakė šį rytą perduotame diktavime, jie visiškai jį iškraipė.

Tai, ką jis pavadino „Šėtono sąmone“ yra tai, ką aš vadinu „realybės viduje egzistuojančia sąmone“, ir ši sąmonė gali sugebėti suvokti, kad už simuliatoriaus ribų gali kažkas egzistuoti, tačiau kartą užmezgusi ryšį su išore, ji nori įgrūsti šį patyrimą į pasaulėžiūros, kuri buvo sukurta simuliatoriaus viduje, rėmus. Kitaip tariant, užuot pasinaudojusi šiuo ryšiu su išore simuliatoriui transcenduoti, ji juo naudojasi jus simuliatoriuje laikančiai pasaulėžiūrai sustiprinti ir pagrįsti.

Ar negalėtumėte sakyti: „Bet argi tai nėra tiesiog dar vienas patyrimas, kurį žmonės gali patirti, kuomet jie galvoja, kad jų pasaulėžiūra buvo patvirtinta kažkokio aukščiausio autoriteto, nesvarbu, ar jie tai vadintų Dievu ar dar kažkuo?“ Ir tai, žinoma, yra tiesa, tai yra dar vienos rūšies patyrimas, tačiau vėlgi, kadangi visos būtybės simuliatoriaus viduje yra tarpusavyje susijusios, taip pat yra visiškai teisėta kai kuriems žmonėms siekti aukštesnio patyrimo ir atnešti kažką, kas galėtų mesti iššūkį egzistuojančioms pasaulėžiūroms. Tad tuo remdamiesi, galite sakyti: „Na, bet Žemėje yra pasaulėžiūrų, kurios teigia, kad Dievo kūrinijoje įvyko klaida, ir būtent dėl to matote visą tą vargą ir kančias, ir konfliktus Žemėje.“ Tačiau remiantis ta perspektyva, kurią jums ką tik daviau, neįvyko jokios klaidos.

Žemė yra realybės simuliatorius, sukurtas suteikti jo viduje esančioms būtybėms tam tikrą patirčių spektrą. Jos turi laisvą valią pasirinkti, ką norėtų patirti. Tam tikra prasme, jos netgi nesirenka tarp jau esančių patirčių, jos turi tam tikrą laisvę apsibrėžti savo patirtį, ir būtent tą jos ir padarė, sukurdamos visas tas tarpusavyje konfliktuojančias pasaulėžiūras. Neįvyko jokios klaidos. Vienintelis klausimas yra toks: „Ar jums, kaip individui, jau buvo gana patirčių, kurias šiuo metu matote Žemėje?“ Tuomet galite padaryti du dalykus, jeigu jums buvo gana. Galite siekti užmegzti ryšį su už simuliatoriaus ribų esančiais operatoriais, gaudami kažkokį impulsą, kuris gali jums padėti apsibrėžti kitokią pasaulėžiūrą, suteikiančią jums patyrimą, kurio dar niekas Žemėje nebuvo patyręs. Tai taip pat yra visiškai teisėta. Tačiau kita galimybė yra suvokti, kad jums jau gana visų tų patirčių, tų patirčių, kurias galite patirti Žemėje, tų patirčių, kurias galite patirti kaip atskira būtybė. Norite pakilti į tą gilesnį suvokimą, kad, nors savo egzistavimą pradėjote kaip viename taške sukoncentruota būtybė, jūs dabar išplėtėte savo tapatumo jausmą ir pradėjote suvokti, kad nesate atskira būtybė, esate tarpusavyje susijusios visumos dalis. Užuot patyrę tai, ką galite patirti kaip atskira būtybė, norite patirties, kurioje jaustumėtės su visais susiję.

Tad, kai pasiekiate šį tašką, galite pradėti paskutinį nubudimo proceso etapą, kurį užbaigę, galite visam laikui palikti Žemės realybės simuliatorių, ir tai, žinoma, yra mūsų taip vadinamas pakylėjimas. Ar galima tai vadinti kitaip? Žinoma, tačiau mes jums duodame mokymą, kurį neteigiame esant galutiniu mokymu, tačiau šis mokymas yra specifiškai sukurtas padėti tiems, kurie nori kaip įmanoma greičiau palikti simuliatorių. Daugelis žmonių gali tai pasiekti per vieną gyvenimą, nes jau darėte kitus dalykus ankstesniuose gyvenimuose. Tad tai yra vienintelis tikslas. Mes neturime tikslo jums perduoti aukščiausią tiesą, o priežastis yra labai paprasta. Mūsų mokymų tikslas nėra jums suteikti dar vienos rūšies patyrimą, kurį galite patirti Žemės realybės simuliatoriuje. Mūsų mokymų tikslas yra padėti jums visam laikui palikti simuliatorių.

Ar gali egzistuoti kiti mokymai, kurie galėtų jums padėti palikti simuliatorių? Žinoma. Budizmas yra vienas iš šių mokymų, padėjęs kai kuriems žmonėms. Krikščionybė, savo tyrame pavidale, taip pat padėjo kai kuriems žmonėms. Net ir islamas padėjo kai kuriems žmonėms, kurie ėjo jo mistine atšaka. Tą patį padarė ir kiti mokymai. Tačiau tai, ką mes šiandien jums duodame, yra paremta tuo, kur šiandien yra kolektyvinė sąmonė. Tad tai yra sukurta tiems iš jūsų, kurie pasiekėte aukštesnius nubudimo lygmenis ir esate pasirengę žengti tuos paskutinius žingsnius. Štai ką norėjau jums perduoti šiuo diktavimu. Kai kuriems tai gali būti daug pamąstymų reikalaujanti informacija. Kai kurie tai perskaitys ir sakys, kad tai yra prasmės neturintys svaičiojimai. Kiti tai perskaitys ir sakys, kad tai niekada nebūtų galėję ateiti iš Budos. Kiti tai perskaitys ir sakys, kad tai negalėjo ateiti iš pakylėtųjų mokytojų. Tegul jie turi šį patyrimą. O kas gi jums?

Jūs sekate mokymais, kurie su jumis rezonuoja, ir kuriuos žinote galint jums padėti išeiti iš simuliatoriaus, o kai iš išeisite iš simuliatoriaus, aš iš tiesų jus pasitiksiu, kaip jus pasitiks Jėzus, Sen Žermenas, Mokytojas MOR, Motina Marija ir daugelis kitų pakylėtųjų mokytojų. Tiesą sakant, mums gali tekti laukti eilėje, kad galėtume jus pasveikinti. Tačiau vėlgi, kadangi esame vienovės būsenoje, mes tam visiškai neprieštaraujame.

Ir su tuo, mano mylimieji, mano dėkingumas už tai, kad leidote man perduoti šį mokymą, šį kreipimąsi. Jis negalėjo būti perduotas bet kam, tiktai tiems žmonėms, kurie atvėrė savo protus gebėjimui ir norui tai priimti. Tad matote, visada egzistuoja susietoji kilmė. Mes, pakylėtieji mokytojai, negalime perduoti kažko į Žemę „tiesiog kaip iš giedro dangaus“. Mes esame priklausomi nuo esančiųjų simuliatoriuje, idant jie pakeltų savo sąmonę iki tokio taško, kuriame galėtų tai gauti. Ir už tai esu dėkingas, ir su tuo užsklendžiu jus ir užsklendžiu šią konferenciją savo Budos dėkingumo Liepsnoje.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2019 Kim Michaels