Moterų išlaisvinimas iš vidaus
Temos: Komunizmas ir savivertė – Sumišimas kolektyvinėje psichikoje – Savivertės stygiaus įveikimas – Kokios mes esame būtybės? – Universalus požiūris į gyvenimą – Rytų Europa yra kryžkelėje – Moterys ir komunizmas – Vyrų meilė absoliutinėms sistemoms – Diskusijos apie moterų vaidmenį – Moterų išlaisvinimas iš vidaus – Nauja demokratinio judėjimo forma
Pakylėtoji Mokytoja Portija per Kim Michaels, 2017 metų gruodžio 2 d. Šis diktavimas buvo perduotas konferencijoje Taline, Estijoje.
AŠ ESU Pakylėtoji Mokytoja Portija. Kaip žinote, esu Dangiškoji antroji pusė, Dangiškoji Sen Žermeno palydovė. Tad ateinu duoti Omega perspektyvos jo šįrytiniam perdavimui. Koks dar vienas aspektas yra užgniaužiamas tokioje sistemoje kaip komunizmas? Na, tai yra (kaip jūs, žinoma, galėjote suprasti iš savo ką tik sukalbėto rožinio): savivertė.
Kokia yra pasąmoninė, neįsisąmoninta žinia, kurią visiems žmonėms siunčia komunistinė sistema? Tai, žinoma, yra, kad individas neturi jokios vertės, lyginant su valstybe, su pačia sistema.
Brutaliausiai tai įkūnijo Stalinas, kuris buvo pasiruošęs nužudyti bet kurį individą. To, ką darė Stalinas, didele dalimi varomąja jėga buvo jo asmeniniai demonai ir jo nepasotinamas valdžios troškimas bei nuolatinė paranoja, kurioje jis bijojo, kad jo valdžiai gali būti mestas iššūkis. Ši baimė, beje, yra neišvengiamas palydovas, kai išsikeliate save į tokią poziciją, į kurią save išsikėlė Stalinas. Jis labai gerai žinojo, kad valdžią užgrobė jėga, ir todėl gyveno nuolatinėje baimėje, kad kažkas kitas gali jam padaryti tai, ką jis padarė kitiems. Kitaip ir negali būti.
Komunizmas ir savivertė
Tačiau platesnė mintis, kurią noriu čia perduoti, yra tai, kad nors Stalino brutalios represijos iš tiesų nebuvo neatsiejama ar būtina komunistinės sistemos ar komunistinės filosofijos dalis, tiesa yra ta, kaip sakė Sen Žermenas, kad jokie žmonės laisvai ir turėdami visapusiškas žinias nesirinktų komunistinės sistemos. Todėl ši sistema visada yra jiems primetama.
Kai žvelgiate į tai iš aukštesnės perspektyvos, už jos, žinoma, glūdi tam tikras mąstymas. Rytų Europos šalims būtų labai naudinga pradėti mąstyti apie tuos universalius elementus, apie kuriuos kalbėjo Sen Žermenas, tai yra, kad už Sovietų Sąjungos isteblišmento ir komunistinės sistemos stovėjo valdžios elitas. Valdžios elitas turėjo priversti žmones paklusti ir jie naudojosi tam tikra sąmonės būsena tai pasiekti.
Vienas šios sąmonės elementas yra tai, kad komunistinė sistema, komunistinės doktrinos, išaukština valstybę ir sistemą kaip pranašesnius už individą. Šią charakteristiką jūs, žinoma, matote visose šiose puolusių būtybių sukurtose sistemose ir ideologijose. Katalikų bažnyčia taip pat akivaizdžiai buvo svarbesnė už bet kurį individą, nes juk, šiaip ar taip, bet kuris individas iš prigimties tebuvo paprasčiausias nusidėjėlis ir todėl jau iš prigimties netobulas. Žinia, kuri buvo programuojama žmonėms, gyvenusiems komunistinėje sistemoje, buvo, kad jūs iš prigimties nesate vertingi. Jūsų savivertė yra nustatoma arba apibrėžiama santykyje su valstybe, su sistema.
Jeigu esate sistemos dalis, tuomet galite įgyti tam tikrą svarbumą, galite jaustis esantys svarbūs. Na ir dabar, galėtume ginčytis, kad tai iš tiesų nėra tikroji savivertė, kadangi tikroji savivertė privalo ateiti iš vidaus. Ir vis dėlto, yra žmonių komunistinėje sistemoje, kurie įgyja šį asmeninės svarbos jausmą, pasiekdami tam tikrą postą visuomenėje ar galbūt netgi jausdami, kad priklauso didelei ir galingai imperijai, kurios bijo kitos šalys pasaulyje.
Šis pasiuntinys savo jaunystėje gyvendamas Danijoje patyrė pribloškiantį patyrimą, kai nuėjo į teatrą savo mieste, į kurį iš Sovietų Sąjungos buvo atvykusi pasirodyti šokėjų trupė. Šie jauni žmonės, daugelis jų paskutiniame paauglystės etape, atvyko iš įvairių sovietinės imperijos kraštų ir jie atliko šiuos tradicinius šokius. Ir dalykas, kurį šis pasiuntinys staiga suvokė, buvo tai, kad šie jauni žmonės tiesiog spinduliavo pranašumo jausmu, kadangi daugeliui jų nuo vaikystės buvo diegiama, programuojama jaustis iš prigimties pranašesniais už žmones, gyvenančius supuvusiuose Vakaruose.
Jis iš tiesų suvokė, kad šis asmeninės svarbos jausmas galėtų paskatinti šiuos jaunus žmones būti visiškai pasiryžusiais žudyti žmones Vakaruose, jeigu prasidėtų karas. Jis suvokė, kad jie iš tiesų nežiūri į jį kaip į žmogų, ar bent jau žiūri į jį kaip į prastesnį už save, beveik kaip į ne-žmogų, kurį būtų galima lengvai nužudyti, siekiant paskleisti šią komunistinę sistemą. Jis pamatė, kad šiems žmonėms buvo taip stipriai išplautos smegenys, jog jis niekada nebuvo patyręs nieko panašaus Vakaruose. Tai, tiesą sakant, jį išgąsdino, kadangi jis suvokė, jog su jais nebūtų įmanoma diskutuoti, būtų neįmanoma kalbėtis argumentų kalba. Būtų neįmanoma šiems žmonėms padėti pamatyti, kas įvyko, kadangi jie, žinoma, nesuvokė, kad buvo užprogramuoti šitaip reaguoti.
Sumišimas kolektyvinėje psichikoje
Suvokiate, kad komunistinė sistema gali padaryti dvigubą poveikį. Tie, kurie, bent tam tikru laipsniu, priima sistemą, gali susikurti šį asmeninės svarbos jausmą, šį jausmą, kad yra pranašesni už tuos, kurie nėra sistemoje. Jie gali jaustis pranašesniais už savo šeimos narius, kurie nepriklauso partijai arba nėra įtikėję komunistai. Ir jie iš tiesų jaučiasi pranašesniais už tuos, kurie negyvena komunistinėje sistemoje.
Na ir dabar, žinoma, buvo daugiau žmonių Rusijoje, kurie priėmė šį pranašumo jausmą, nei jų buvo Rytų Europoje, kadangi Rytų Europos šalys akivaizdžiai jautėsi pavergtos Rusijos. Ši tendencija labiau egzistavo Rusijos žmonėse, kurie būdavo paskiriami į vadovaujančius postus, ypač tuose, kuriems buvo paskiriama kontroliuoti šias kitas respublikas, ir jie išvystė šį pranašumo jausmą. Ir visgi kiekvienoje Rytų Europos šalyje buvo žmonių, kurie tapo aparato dalimi, išvysčiusio šį pranašumo jausmą.
Tačiau didžioji dalis žmonių Rytų Europoje neišvystė šio pranašumo jausmo, kadangi jie nepatikėjo sistema. Jie arba netikėjo komunizmu, arba jautėsi pavergti sistemos. Todėl, nors išoriškai jie pakluso sistemai, iš tiesų niekada iki galo nepriėmė sistemos – jie niekada ja netikėjo. Tai reiškia, kad šie žmonės reagavo kitu būdu, tai yra, jausdami menkesnę savivertę. Jie perėjo į tam tikrą menkavertiškumo būseną, jausdami, kad nėra svarbūs kaip individai.
Na ir dabar, mano mylimieji, kolektyvinėje Rytų Europos sąmonėje egzistuoja tam tikras su tuo susijęs sumišimas. Jis kyla tiesiog dėl to, kad daugelis Rytų Europos šalių labai gerai žinojo, kad iki karo ir iki komunistų įvykdyto jų šalies užgrobimo, jie buvo toliau pažengę, padarę didesnį progresą, labiau išsivystę už Rusiją. Daugelis žmonių, kurie bendravo su rusais, suvokė, kad dauguma žmonių jų šalyse iš tiesų yra aukštesniame sąmonės lygyje, galėtume sakyti, aukštesniame bendro žmogiškumo pripažinimo lygmenyje nei daugelis Rusijos žmonių. Mes čia kalbame apie vidurkį. Žinoma, Rusijoje taip pat buvo pažengusių žmonių. Tačiau jų nebuvo tiek daug Antrojo Pasaulinio Karo pradžioje, kadangi tie, kurie turėjo aukštesnį sąmonės lygį ir sugebėjo pripažinti aukštesnį žmogiškumo lygį, iki to laiko jau buvo išnaikinti Stalino pakalikų.
Daugelis šalių Rytų Europoje suvokė, kad jos nėra prastesnės už Rusiją; jos iš tiesų yra pranašesnės už Rusiją. Po komunistų užgrobimo jos susidūrė su brutalia realybe, kad šie žmonės ir ši šalis, kurią jie žinojo daugeliu atžvilgiu atsiliekančia nuo jų, dabar kontroliavo jų šalį. Tai sukūrė tam tikrą sumišimą šalies psichikoje, kaip tai galėjo nutikti.
Suvokiate, kad šis sumišimas tebėra išlikęs iki pat šių dienų. Tai iš tiesų nėra kažkas, kam matytume lengvą būdą žmonėms išrišti dialogu, tačiau jūs, kurie esate dvasingi žmonės, galite išsakyti su tuo susijusius prašymus, prašydami sudeginti ir surakinti šiuos nacionalinius demonus, nacionalinius padarus, kurie buvo sukurti kaip šio proceso pasekmė. Šie demonai pastoviai siunčia savo spindulius į žmones Rytų Europoje, kad jie yra prastesni, vienu ar kitu atžvilgiu. Galite prašyti, kad jie būtų surakinti ir paimti Astrėjos, ir tai bus didelė tarnystė Rytų Europos šalims. Žinoma, jūs tą patį galite padaryti, jeigu esate Rusijoje. Jūs galite prašyti, kad šie nacionaliniai pranašumo ir menkavertiškumo demonai (kadangi tą pačią dinamiką turite ir Rusijoje) būtų surakinti ir paimti.
Žinoma, tarp Rusijos žmonių taip pat yra daug tokių, kurie jautėsi menkesniais, kadangi jautė neturintys jokios vertės sistemoje. Net ir Rusijoje egzistuoja tam tikras sumišimas: „Kaip mes galėjome turėti šią tariamai pranašesnę imperiją, tačiau imperija, valstybė visiškai nevertino manęs, kaip individo? Tad kaip gi aš, vienu metu, viena vertus, galiu jaustis pranašesniu už tuos, kurie nėra Sovietų Sąjungoje, tuo pat metu jausdamasis menkesniu už valstybę, kuri teigia esanti mano paties valstybė?“
Savivertės stygiaus įveikimas
Būtų labai konstruktyvu, jeigu Rytų Europos šalys galėtų toliau tęsti šį procesą, pažvelgdamos į tai, kas iš tiesų buvo užgniaužta komunistinės eros metu, ir tuomet pripažindamos: „Mūsų savivertė buvo užgniaužta, kaip galime tai pakeisti? Kaip galime įveikti šią naštą, kurią daugelis žmonių vis dar tebesinešioja su savimi individualiai, ir ji iš tiesų egzistuoja čia, nacionalinėje sąmonėje? Ar galime potencialiai atsitraukti žingsnelį atgal, pažvelgti į savo šalį, pažvelgti į savo veiksmus šiandien, pažvelgti į savo požiūrį? Ar galime atrasti, kad egzistuoja tam tikri veiksmai, kuriuos mes šiandien darome, ateinantys iš mūsų savivertės stygiaus?“
Na ir dabar, viena šalis, su kuria šis pasiuntinys yra pažįstamas, yra Lenkija. Per kelis pastaruosius metus, vadovaujant naujai vyriausybei, jie išsakė daug teiginių ir ėmėsi tam tikrų veiksmų, kurie buvo nukreipti sustiprinti šią Lenkijos žmonių savivertę Europos atžvilgiu. Tačiau, jeigu Lenkijos šalis sugebėtų nuo to šiek tiek atsiriboti, jie galėtų suvokti, kad tai iš tiesų nėra troškimas iškelti Lenkiją į jos teisėtą vietą Europoje. Tai ateina į šio nacionalinio menkavertiškumo jausmo, kuris buvo įdiegtas komunizmo metais, ir tai tiesiog yra būdas, mėginimas tai kompensuoti.
Deja, šis mėginimas daro menką poveikį, kadangi Vakarų Europos šalys yra linkusios žiūrėti į tai, ką daro Lenkija, kaip į nebrandų elgesį, ta prasme, kad jos negali iki galo suprasti, kodėl Lenkija taip užsispyrusiai elgiasi. Tai nedaro tokio poveikio, kokio nori Lenkijos vyriausybė, ir taip, žinoma, yra dėl to, kad Lenkijos žmonės niekada negalės įgyti savivertės, sulaukdami pripažinimo iš kitų šalių. Jie jį galės įgyti tiktai atrasdami jį savyje, ir šitai, žinoma, taip pat galioja ir visiems kitiems žmonėms Rytų Europoje bei visame likusiame pasaulyje.
Kokios mes esame būtybės?
Žodyje „savivertė“ glūdi raktas. Iš kur gali ateiti savivertė? Na, tiktai iš savęs – iš vidaus. Tad šitai tuomet reiškia, kad jeigu Rytų Europos šalys iš tiesų nori propaguoti tikrąją savivertę tarp savo žmonių, jos turi padaryti tai, ko Vakarai nenorėjo daryti. Turite pripažinti, kad daugelis šalių Vakaruose yra atsidūrusios tarsi kokiame vakuume, tarsi kokioje aklavietėje, ir tam tikrais atžvilgiais jos yra suparalyžiuotos, kadangi neišsprendė mįslės, kurią iškėlė tradicinė krikščionybė ir mokslinis materializmas.
Ši mįslė yra: kokios jūs esate būtybės? Ar jūs buvote sukurti Dievo, kuris, dėl kažkokių nepaaiškinamų priežasčių, sukūrė jus nusidėjėliais, ar esate evoliucijos proceso pasekmė? Žinoma, ši mįslė taip pat egzistuoja daugumoje Europos šalių, kurios buvo paveiktos krikščionybės: daugelyje šalių, kurios buvo paveiktos katalikybės, kai kurios – Rytų ortodoksų, o dar kitos protestantizmo. Ir vis dėlto, turėjote šią krikščionišką įtaką, kurioje buvote laikomi nusidėjėliais, ir tuomet turėjote komunizmą, kuris priėmė visiškai materialistinį požiūrį teigdamas, kad jūs nesate dvasinės būtybės.
Ir ką Rytų Europos šalys čia galėtų padaryti, būtų tiesiog pasakyti: „Na, Vakarai kol kas bijojo pažvelgti į šią problemą. Mes neprivalome leisti, kad tai mus stabdytų, ir galbūt galime padaryti tai, ko Vakarai nenorėjo daryti, ir galbūt mes turime didesnį impulsą, kadangi buvome taip stipriai pavergti materialistinės komunizmo ideologijos. Todėl turime nuo to atsitraukti ir pažiūrėti, ar nėra kitokio būdo žiūrėti į šį klausimą, kokios mes esame būtybės, nei kaip apie tai mums buvo pasakojama krikščionybėje ir materializme? Galbūt egzistuoja universali alternatyva, kuri galėtų išspręsti šią mįslę?“
Universalus požiūris į gyvenimą
Bus visiškai įmanoma suformuluoti tokią alternatyvą. Tai gali būti padaroma įvairiais būdais, tačiau iš tiesų, kiekvienoje šalyje Rytų Europoje ir kitur, yra kūrybiškų žmonių, kurie sugebės gauti iš pakylėtųjų mokytojų universalias idėjas, pritaikytas prie kiekvienos šalies ir jų kultūros, kurios padės jiems iš tiesų sukurti ir išvystyti naują būdą žiūrėti į tai, kokios mes esame būtybės, kokį turime tikslą gyvenime. Dalis to, žinoma, yra tai, kad mes esame būtybės, kurios iš tiesų turi savimonę, o kadangi turime savimonę, galime išlipti iš savo įprastinės kasdienės savasties. Mes galime sąmoningai nuspręsti pakeisti, patobulinti, pakelti save aukštyn, kad taptume sąmoningesnėmis, aukštesnę evoliuciją pasiekusiomis būtybėmis nei buvome prieš tai.
Tai, žinoma, taip pat yra vienintelis tikras būdas vystyti žmonių kūrybiškumą, kad jie galėtų atnešti naujas idėjas savo šaliai. Kūrybiškumas gali ateiti tik iš vidaus, tačiau jeigu nežinote, kas yra jūsų viduje, kaip galite iš tiesų su tuo susisieti ir tai atnešti? Yra visiškai įmanoma sukurti filosofiją, kurį jums duotų universalesnį požiūrį į tai, kokios jūs esate būtybės, kokį jūs turite potencialą. Ir tai tuomet demonstruoja poreikį suprasti žmogišką psichologiją, tuos veiksnius psichologijoje, kurie mums neleidžia realizuoti savo potencialo. Kaip mes iš tiesų galėtume padėti savo piliečiams ir taip pat savo vaikams nuo ankstyvaus amžiaus išvystyti jų įgimtą kūrybinį potencialą.
Kai kurioms šalims tai bus sunkus procesas. Lenkija yra viena iš tų šalių, kurioje tai bus labai sunku padaryti dėl labai stiprios katalikų įtakos. Šiuo metu joje vyksta virtualus mūšis, kuriame yra sprendžiamas klausimas: „Ar katalikų bažnyčia Lenkijoje turėtų užimti tokią pačią dominuojančią poziciją visuomenėje kaip ją užėmė komunistinis partijos aparatas iki komunizmo žlugimo?“ Yra daug žmonių, kurie suvokia, jog tai nebūtų žingsnis į priekį, tačiau taip pat yra daug tokių, kurie yra taip giliai tame įstrigę, jog mano, kad tai iš tiesų būtų teisingas kelias, kuriuo Lenkijos šalis turėtų eiti. Daugelis šalių Rytų Europoje tapo tokios sekuliarios, kad jose iš tiesų nebėra stipraus judėjimo atkurti krikščionybę kaip dominuojančią jėgą visuomenėje, ir todėl joms bus lengviau ieškoti šios universalesnės perspektyvos.
Iš tiesų, ar galime sakyti, kad būtų per daug tikėtis, kad šalis, kuri tiek daug dešimtmečių buvo pavergta komunistinės, ateistinės, materialistinės jėgos, atsitrauktų žingsnelį atgal ir pažvelgtų į tai, kokį požiūrį į žmones propagavo komunistinė sistema? Ir todėl, argi nėra akivaizdu, jog kadangi šis požiūris buvo programuojamas mums, mums visiems nuo vaikystės, kad jis vis dar tebėra čia, ir privalome sąmoningai stengtis į tai pažvelgti ir paklausti: „Ar tikrai tai yra toks požiūris į žmoniją, kurį norėtume neštis su savimi į ateitį?“ Jeigu tai nėra tas požiūris, tuomet mums reikia išvystyti naują požiūrį. Vėlgi, žinoma, jeigu iš tiesų norite išsilaisvinti nuo komunistinės praeities, kaip galėsite išsilaisvinti nuo tos praeities, jeigu neištirsite būtent to požiūrio į save, kuris jums buvo užprogramuotas komunizmo, ir sąmoningai nenuspręsite, ar norite toliau į save ir į vienas kitą žiūrėti tuo būdu, ar priešingai – norite išvystyti aukštesnį požiūrį.
Rytų Europa yra kryžkelėje
Ir dalykas, kurį jūs pamatysite kaip dvasingi žmonės, kad šios idėjos, kurias mes jums pristatome, neateina vien iš mūsų perspektyvos šiuo metu, kai mes jums apie tai kalbame. Mes, nuo pat komunizmo žlugimo, ir netgi tam tikru laipsniu dar ir iki to, siuntėme tokias idėjas į kolektyvinę sąmonę. Jos jau yra įtvirtintos identiteto, mentalinėje, emocinėje oktavose. Priežastis, dėl kurios mes jums šitai sakome, yra tai, kad šiuo metu esame vienoje iš šių kryžkelių, apie kurias Motina Marija kalbėjo šią vasarą. Egzistuoja potencialas, kad Rytų Europos šalys gali pradėti labiau tai suvokti, ryžtis labiau pradėti apie tai diskutuoti. Būtent dėl to jūsų prašymai ir jūsų suvokimas gali padaryti maksimalų poveikį, atnešant tai į fizinę plotmę. Daugelis kūrybiškų žmonių visuomenėje staiga, be jokios išorinės priežasties, kurią jie galėtų nurodyti, pamatys šią idėją ir jie pamatys, kad tai yra akivaizdu, tai yra savaime suprantama, mes turime apie tai diskutuoti.
Moterys ir komunizmas
Yra dar viena sritis, į kurią noriu atkreipti jūsų dėmesį, kadangi galite sau sakyti: „Na, koks žmogiškas bruožas buvo užgniaužtas komunizmo laikais?“ Taip pat galėtumėte paklausti: „Kurie žmonės patyrė pačią didžiausią priespaudą komunizmo laikais?“ Yra viena žmonių grupė, kuri patyrė didesnę priespaudą už visas kitas, ir tai yra moterys.
Turėtumėte sąžiningai savęs paklausti, kaip komunistinė sistema žiūri į moteris. Koks moterų įvaizdis buvo programuojamas į kolektyvinį ir individualų protą komunistinėje eroje? Ir tuomet turėtumėte ištirti: „Ar tai yra tas moterų įvaizdis, kurį mes norime toliau palaikyti savo šalyje, o gal norime atrasti kitokį požiūrį?“
Galiu jums su absoliučiu užtikrintumu pasakyti, mano mylimieji, kad nė viena šalis Rytų Europoje nesugebės išsilaisvinti nuo komunistinės praeities vien vyrų pastangomis. To padaryti yra neįmanoma, ir priežastis čia yra labai paprasta. Tik pažvelkite į Sovietų Sąjungą, pažvelkite į partijos lyderius, kiek tarp jų buvo moterų? Galite tai atpažinti tiesiog iš šio labai paprasto, nepaneigiamo fakto, kad komunistinė sistema buvo paremta sistematiška moterų priespauda.
Ir tuomet galite užduoti sau klausimą: kodėl taip buvo? Taip buvo daroma dėl labai paprastos priežasties, kurią, žinau, bus sunku suprasti sekuliariems žmonėms, tačiau jūs, dvasingi žmonės, bent jau galite apie tai žinoti. Tai įvyko dėl to, kad jau labai seniai puolusios būtybės suprato, jog joms yra lengviau manipuliuoti vyrais, priverčiant juos eiti į karą, negu moterimis. Todėl jos nusprendė sukurti įvairias sistemas, kurios būtų patrauklios vyrų pranašumo jausmui ir tuo būdų laikytų moteris priespaudoje.
Vyrų meilė absoliutinėms sistemoms
Vyrai, žinoma, yra šiek tiek stipresni vyriškame, tėvo elemente, kuris eina į išorę ir trokšta padaryti kažką, kas padarytų poveikį visuomenei arba pasauliui. Tame iš esmės nėra nieko blogo, tačiau kai tai tampa nesubalansuota, vyrai gali būti labai lengvai sugundomi priimti esminę puolusių būtybių filosofiją, kad tikslas gali pateisinti priemones.
Todėl, norint įtvirtinti pranašesnę sistemą (ar tai būtų krikščionybės religija, musulmonų religija, komunizmo religija ar kad ir kokia tai būtų religija), yra pateisinama žudyti kitus žmones. Net jeigu paimtume sekuliarų požiūrį, nėra taip sunku matyti, kad priežastis, dėl kurios sovietinėje sistemoje lyderiais buvo vien vyrai, buvo ta, kad komunistinėje sistemoje buvo kažkas, kas buvo patrauklu vyriškai psichologijai. Nėra taip sunku matyti, kad vyrai gali būti agresyvesni, labiau einantys į išorę, labiau pasiruošę pavergti kitus, netgi labiau pasiruošę žudyti kitus. Galite tai matyti per visą istoriją.
Tai nėra aukštoji matematika, kaip yra sakoma. Tereikia pastudijuoti istoriją ir pažvelgti į ją iš naujos perspektyvos, pripažįstant, kad kažkas turi egzistuoti vyriškoje psichologijoje, dėl ko jie gali būti sugundomi šiomis labai agresyviomis, militaristinėmis, absoliutinėmis sistemomis, kurios žada geresnį pasaulį, tačiau visada kažkodėl nutinka taip, kad nors tariamai visi turėtų norėti geresnio pasaulio, kurį gali sukurti ši sistema, sistema vis tiek privalo naudoti smurtą, kad įtikintų žmones, jog jie gauna geresnį pasaulį.
Galite labai paprastai matyti, mano mylimieji, kaip moteriška psichologija tiesiog pažvelgtų į tai ir sakytų: „Na, jeigu komunizmas iš tiesų būtų tokia pranašesnė sistema, tuomet visi turėtų jos norėti ir neturėtų būti reikalinga naudoti jėgą jai įtvirtinti.“ Vyrai nesugeba šitaip samprotauti, kol tebėra išsibalansavę. Jie, žinoma, gali tai padaryti, kai pasiekia pusiausvyrą. Jeigu būtumėte pristatę šį argumentą sovietų lyderiams, jie tiesiog būtų atmetę tai kaip nesąmonę. Šiandien Rytų Europos šalys pilnai sugeba pripažinti, kad brutali priespauda, kurią jos patyrė iš Rusijos, buvo vykdoma vyrų, ir galėjo būti vykdoma tik vyrų. Taip yra dėl to, kad egzistuoja tam tikri elementai vyriškoje psichologijoje, kurie juos padaro pažeidžiamais būti įtrauktais į vieną iš šių sistemų. Žinoma, tuomet galėtų būti reikalinga pažvelgti, kokius elementus mes nešamės su savimi nacionalinėje psichikoje, ir kokius požiūrius ar subtilius įsitikinimus turi vyrai, kuriuos mes vis dar tebesinešiojame su savimi?
Diskusijos apie moterų vaidmenį
Labiausiai tikėtina, kad tai darys pačios moterys, ir būtent dėl to visuomenei yra būtina pradėti diskutuoti apie moterų vaidmenį. Yra būtina brutaliai, sąžiningai ir atvirai pripažinti, kad komunistinėje eroje moterys patyrė didesnę priespaudą nei kada nors turėjo patirti, ir mūsų visuomenei yra būtina į tai pažvelgti ir pasistengti tai palikti. Tam, vėlgi, bus būtinas procesas, kuris turės skirtingus etapus, ir tai gali būti padaryta skirtingais būdais skirtingose šalyse. Vis dėlto, visoms šalims reikia tai pereiti, suteikiant moterims didesnę laisvę kalbėti, sukuriant situaciją, kurioje vyktų atviresni debatai.
Vėlgi, matysite, kad paprastai moterys yra atviresnės kalbėti apie asmeninio lygmens dalykus ir problemas už vyrus. Turi atsirasti šis naujas suvokimas, kad, labai paprastai sakant, negalėsime išsilaisvinti nuo komunistinės praeities vien vyrų galia. Jeigu norime pakilti virš komunistinės praeities, turime suteikti erdvės, kad moterys galėtų tai padarytų, kad galėtų išvesti mūsų visuomenę į naują amžių, į naują būdą žiūrėti į gyvenimą. Moterims galima leisti atsverti nesubalansuotus vyriškus polinkius, ypač polinkį į smurtą, į idėjų įsimylėjimą, su visais tais grandioziniais planais daryti svarbų darbą pasaulyje ir sulaukti pripažinimo iš kitų.
Moterims to nereikia, kai jos yra pusiausvyroje, ir todėl jos gali subalansuoti visuomenę, kai joms yra leidžiama tai daryti. Jūs, būdami dvasingais žmonėmis, galite išsakyti prašymus ir laikytis vizijos, kad moterys išdrįstų išeiti į priekį. Aš, žinoma, jums šitai sakau, nes yra daug, daug moterų Rytų Europoje, kurios yra pasiruošusios identiteto, mentaliniame ir emociniame lygmenyse, tačiau iš tiesų dar neišdrįso atnešti šito į savo fizinį suvokimą ir imti veikti.
Šios moterys gali, jūsų prašymų dėka, staiga nubusti ir suvokti, kad dabar atėjo mano laikas išeiti į priekį: „Dabar yra mano laikas pasisakyti, nes mes čia turime misiją. Mes, moterys iš buvusios komunistinės šalies, iš tiesų turime svarbią ir esminę misiją išvesti savo šalį į priekį, išvesti savo šalį iš tos praeities, kurioje taip stipriai dominavo vyrai, kad moterys buvo laikomos prastesnėmis, buvo laikomos antrarūšiais piliečiais, ir visuomenė nevertino ir netgi nesuprato, kokį indėlį moterys galėtų įnešti į visuomenę. Privalome įrodyti, kad moterys turi kažką vertingo, kuo gali prisidėti prie visuomenės, ir visuomenė negalės būti pusiausvyroje, jeigu joje nebus lygybės tarp lyčių.“
Egzistuoja tam tikros šalys (ir Lenkija yra viena iš jų), kurios buvo stipriai paveiktos katalikų bažnyčios, kuri, žinoma, moteris žemino dar ilgiau nei komunistinės sistemos. Čia jūs susiduriate netgi su dar didesniu iššūkiu, tačiau, vėlgi, gali būti būtina pažvelgti, kodėl taip yra, kad krikščionybės religija propagavo moterų priespaudą? Žinoma, tai savo ištakomis ateina iš šv. Augustino ir šio „nuostabaus“ puolusių būtybių išradimo, kad jūs visi iš prigimties esate nusidėjėliai, o žmogaus nuopolį sukėlė moterys, ir todėl moterimis negalima pasitikėti…. bla bla bla, bla bla bla! Mano mylimieji, gali būti būtina į tai pažvelgti ir tarti: „Tam daugiau nebėra vietos mūsų laikais. Tai yra pasenę, tai yra atgyvena, tai yra apgailėtina, laikas tai išmesti. MES DAUGIAU NEBEPRIIMSIME ŠIO POŽIŪRIO Į MOTERIS!“
Moterų išlaisvinimas iš vidaus
Ko tai pareikalaus? Jūs tai jau matote daugelyje šalių, tame tarpe ir Vakarų šalyse, kuriose moterys pasisakė prieš šią diskriminaciją ir pavergimą, ir moterų žeminimą. Daugeliu atvejų, jos tai darė iš pozicijos, kurioje jautėsi prastesnėmis ir turinčiomis žemą savivertę. Jūs kartais matote labai nesubalansuotas iš to ateinančias išraiškas, įskaitant ir feminizmo judėjimą daugelyje Vakarų šalių, kuriame jos iš esmės nori jėga išsikelti save į tokią pačią poziciją kaip vyrai. Matote daugelį moterų, kurios mėgino pasiekti poziciją verslo bendruomenėje, būdamos vyriškesnėmis už pačius vyrus, būdamos agresyvesnėmis, labiau einančiomis į išorę už vyrus. Šitai, žinoma, nėra tai, ko mes ieškome. Tai nesubalansuos visuomenės.
Tam iš tiesų reikės, kad moterys ryžtųsi padaryti tai, ką daugelis moterų jau ryžtasi daryti: ieškoti šio universalaus požiūrio į žmogiškas būtybes. Eikite vidun ir atraskite tikrąją savivertę iš vidaus, kurioje jos nekalbėtų iš menkavertiškumo pozicijos, nesiektų kompensuotų savo menkavertiškumo jausmo. Jos ryžtųsi padaryti tai, ką moterys turi daug didesnį potencialą daryti už vyrus, tai yra, ištirti save, savo jausmus, savo psichologiją ir sakyti: „Kodėl jaučiuosi prastesnė už vyrus? Šis jausmas yra mano viduje. Taip, žinau, kad jis man buvo primestas išorinės jėgos, tačiau kodėl aš tai priėmiau? Kodėl vis dar tai priimu? Kodėl leidžiu šiam jausmui būti mano viduje? Jeigu iš tiesų į tai pažvelgsiu, jeigu iš tiesų tai apdorosiu, galėsiu pasiekti tašką, kuriame pripažinsiu, kad nepaisant išorinio programavimo, aš NESU prastesnė nė už vieną žmogų, kadangi iš tiesų esu daugiau nei moteris, aš esu dvasinė būtybė. Aš tiesiog išreiškiu save per moterišką kūną šiame gyvenime, tačiau aš esu dvasinė būtybė, ir man nėra jokio reikalo jaustis prastesne už ką nors.“
Kai jau įtvirtinate šią savivertę savyje (kuri, žinoma, galioja jums visiems, kurie esate dvasingi žmonės, jeigu ruošiatės viešai pasisakyti visuomenėje), įtvirtinate tai iš vidaus, jūsų nebestumia šis pasąmoningas troškimas kompensuoti šio savo menkavertiškumo jausmo. Jūs iš nieko neieškote pripažinimo.
Mano mylimieji, pamąstykite apie moterų judėjimo Vakaruose ironiją. Jos dažnai siekė įgyti pripažinimą iš vyrų. Mano mylimieji, jeigu egzistuoja koks nors mėginimas, kokia nors veikla Žemėje, kuri nusipelno būti vadinama beprasmiška, tai yra siekimas sulaukti pripažinimo iš vyriškojo ego. Tai nėra aukščiausias feministinio judėjimo potencialas, kad siekiate sugalvoti idėjas ir tuomet siekiate, kad jos būtų pripažintos vyrų. Daug aukštesnis potencialas yra nusileisti vidun, įtvirtinti savo tikrosios savivertės jausmą, ir tuomet eiti į visuomenę ir kalbėti iš to lygmens, kad nesate už kažką prastesni. Taip pat nesate ir pranašesni, jūs tiesiog turite realistišką to, kas jūs esate, pojūtį. Jūs kalbate, nes žinote, kad jūsų idėjos yra teisingos ir jos pačios iš savęs yra svarios. Jūs iš tiesų žinote, kad yra vyrų, kurie pripažins, kad šios idėjos yra akivaizdžios, jos yra savaime suprantamos ir todėl, jums nepaliaujant apie tai kalbėti, palaipsniui sukursite supratimą ir konsensusą.
Žinoma, iš pradžių susidursite su pasipriešinimu iš vyriškų visuomenės lyderių, tačiau jums nereikia pakeisti jų protų, jums tereikia pakeisti didžiosios dalies jūsų visuomenėje protus. Kai jau pakeisite daugumos žmonių protus, jūs tuomet taip pat pakeisite ir lyderių protus, arba pakeisite pačius lyderius. Kitaip ir negali būti demokratinėje visuomenėje. Lyderiai yra daugumos žmonių išraiška, tad jeigu dauguma žmonių pakeis savo protus, lyderiai privalės sekti iš paskos.
Nauja demokratinio judėjimo forma
Jums nereikia sukurti politinio judėjimo, kad tai padarytumėte, jums reikia sukurti visiškai kitokio pobūdžio judėjimą, kuris, visų pirma, labiau siektų skatinti atviras diskusijas, nei konkrečius politinius pokyčius. Kitaip tariant, užuot ėję tiesiai į politinį aparatą ir reikalavę pokyčių, jūs šią problemą sprendžiate tipišku moterišku būdu, tiesiogiai kalbėdamos su žmonėmis, vystydamos naują suvokimą, kurdamos naują konsensusą. O tuomet, kai ateis tinkamas laikas, politinis aparatas privalės sekti iš paskos arba turės išeiti.
Mano mylimieji, dėkoju jums, kad buvote garsiakalbiais šios žinios transliavimui į kolektyvinę sąmonę. Tai jau sukūrė impulsą, kuris pradeda ristis per Rytų Europos šalis, per kolektyvinę sąmonę, pažadindamas pačius jautriausius. Jums išsakant prašymus dėl šių dalykų, tai iš tiesų įgis didesnį momentumą, ir nors galite nematyti jo poveikio per ateinančias penkias minutes, galiu jus užtikrinti, kad pamatysite jo poveikį ateityje ir ne tokioje tolimoje ateityje.
Todėl, vėlgi, turite mano meilę. Kartais aš buvau vadinama Teisingumo Deive, ir koks gi yra aukščiausias teisingumas Žemėje? Tai yra, kad visi žmonės turėtų tikrą savivertę, pagarbą sau, žinodami, kad jūs esate Dievo sūnūs ir dukterys, jūs esate dvasinės būtybės, ir jūsų vertingumas, jūsų vertė nepriklauso nuo jokios sistemos Žemėje ar žmonių nuomonių. Tai ateina visiškai iš vidaus, tai ateina iš žinojimo, kas jūs esate, priėmimo, kas jūs esate, kai neleidžiate jokiai žemiškai jėgai įsiterpti tarp jūsų ir jūsų Šaltinio – jūsų Aukštesniojo AŠ. Tad, mano dėkingumas ir meilė jums, kiekvienam iš jūsų asmeniškai ir individualiai.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com