Nesuvokiamas pakylėjimo galutinumas
TEMOS: Stabmeldiškas Marko Profeto įvaizdis – Laisvos valios genialumas – Venkite nusivylimo dėl rezultatų nebuvimo – Kai nepakanka būti pastoviu čela – Kai mokytojas pakyla – Galutiniausias dalykas Žemėje – Lanelo ir Guru Ma prie Titikakos ežero
Pakylėtasis Mokytojas Lanelo per Kim Michaels, 2017 metų birželio 9 d. Šis diktavimas buvo perduotas konferencijoje Novosibirske, Rusijoje.
Aš iš tiesų esu Pakylėtasis Mokytojas Lanelo, ir nors Mokytojas MOR buvo visiškai teisus sakydamas, kad daugiau nebegalite iš jo pakelti, pamaniau, kad galėsite šiek tiek pakelti iš manęs. Pasidalinsiu su jumis savo proto dalele, kaip sakydavome Amerikoje.
Stabmeldiškas Marko Profeto įvaizdis
Mano mylimieji, kodėl aš esu čia, Rusijoje, ir kalbu grupei žmonių, kurie niekada manęs nepažinojo, kol buvau fiziniame įsikūnijime? Iš tiesų, jau ne tiek daug žmonių liko įsikūnijime, kurie pažinojo mane, kai buvau Marku Profetu, tačiau keletas dar liko. Kodėl jie nesiklauso manęs, man perduodant šį diktavimą? Todėl, kad jie susikūrė tokį Marko Profeto įvaizdį, kad prarado ryšį su tuo, kas Pakylėtasis Mokytojas Lanelo yra šiandien.
Mano mylimieji, negi manote, kad kai pakilau, buvau pilnai išsivystęs kaip pakylėtasis mokytojas? Žinote, tie iš jūsų, kurie atidžiai klausėte, kad nepakilau su šimtu procentų subalansuotos karmos. Negi manote, kad kai pakylate su mažiau nei 100%, esate pilnai išsivystę kaip pakylėtasis mokytojas? Žinoma, būdami pakylėtuoju mokytoju nebesate taip stipriai prisirišę prie to labai, labai riboto tapatumo jausmo, kurį turime Žemėje – kurį mes visi turime Žemėje. Matote, kad yra nepalyginamai daugiau. Ką pasakiau pakilęs? „Aš esu visur Dievo sąmonėje.“ Na, mano mylimieji, neturėjau omenyje, kad esu visur Žemėje. Aš buvau visur taip pat ir už Žemės ribų ir mačiau, kokia nepalyginamai didesnė yra Dievo sąmonė, kaip to niekada net nepajėgiau įsivaizduoti būdamas įsikūnijime.
Žinau, kad negalite visko suvokti, kas egzistuoja Dievo sąmonėje, nes esate įsikūnijime, kaip buvau aš, ir mes visi jame būdami turime ribotą perspektyvą į gyvenimą. Ir vis dėlto, galite susiderinti su idėja, kad būdami pakylėtuoju mokytoju matote, jog visko yra tiek nepalyginamai daugiau, kad nusprendžiate, jog neribosite savęs tuo, kaip į save žiūrėjote būdami įsikūnijime. Todėl, jeigu norite pažinti mane kaip pakylėtąjį mokytoją, kaip tuomet galite žiūrėti į įvaizdį, koks aš buvau būdamas savo paskutiniame įsikūnijime (ar netgi kai kuriuose savo ankstesniuose įsikūnijimuose) ir manyti, kad tai jums leidžia pažinti Pakylėtąjį Mokytoją Lanelo. Negalite pažinti pakylėtojo mokytojo per jokius Žemėje egzistuojančius įvaizdžius. Jeigu norite iš tiesų mane pažinti kaip pakylėtąjį mokytoją, privalote palypėti aukščiau. Mes negalime nusileisti žemiau tam tikros ribos, nes tai nieko gero neduotų, jeigu tai padarytume.
Kai buvau įsikūnijime Marku Profetu, stengiausi išvengti įvaizdžio, kurį žmonės turėjo susikūrę apie dvasinius mokytojus, iškeliančius save virš savo mokinių. Mėginau labiau būti vidutiniu vyruku, vidutiniu „Džo“, žmogumi iš gatvės, kad galėčiau bendrauti su plačiu žmonių ratu. Kai kurie žmonės atėjo į organizaciją, pamatė mane (kaip buvau apsirengęs, kaip kalbėjau, kaip atrodžiau), ir iš karto pasipiktinę apsisuko ir išėjo pro duris. Ką galėjau dėl to padaryti? Ką galiu padaryti dėl tų mokinių šiandien, kurie teigia esantys ištikimi Markui Profetui, kurie teigia, kad viskas buvo geriau, kai buvo Markas? Ką galiu padaryti dėl tų, kurie iki galo taip niekada ir nepriėmė Elizabetos, kai palikau fizinę karaliją, visada žvalgydamiesi į praeitį, į senus gerus laikus? Nieko negaliu padaryti. Ar noriu ką nors padaryti? Jau nebe.
Laisvos valios genialumas
Buvo laikas, po to kai pakilau, kuomet iš tiesų norėjau perduoti savo buvusiems mokiniams, koks nepalyginamai didesnis yra gyvenimas ir kaip galite žiūrėti į gyvenimą. Tačiau pasiekiate tašką būdami pakylėtuoju mokytoju, kai iš tiesų galite susiderinti su laisva valia, kokia svarbi yra laisva valia, kokia ji yra gyvybiškai svarbi. Yra labai mažai žmonių Žemėje, kurie būtų bent pradėję su tuo susiderinti: koks gilus yra laisvos valios principas. Tai yra toks neįtikėtinas mūsų Kūrėjo užmanymas sukurti savimonę turinčias būtybes ir suteikti joms laisvą valią.
Kokia geniali mintis, mano mylimieji! Kas galėjo tai sugalvoti? Tikrai ne aš, tikrai ne kokios nors puolusios būtybės, kurios taip ilgai mėgino įrodyti, kaip tai yra blogai, kad iš tiesų belieka stebėtis, kada jos pavargs žaisti šį žaidimą ir priims, kad tiktai tas faktas, jog jos turi laisvą valią, leidžia joms neigti laisvą valią ir teigti, kad ji yra ydinga. Jeigu jos neturėtų laisvos valios, kaip galėtų teisti, kad tai, ką daro Kūrėjas, yra klaida? Tiktai Kūrėjas, kuris jums suteikė laisvą valią, suteikia jums gebėjimą laikyti tai klaida. Kada gi jos tiesiog priims, kad mes turime laisvą valią, o tai reiškia, kad ne Dievas mums kažką daro, mes patys sau kažką darome. Kada gi jūs, mano mylimieji, suvoksite, kad ne Dievas ir ne pakylėtieji mokytojai jums kažką daro? Tai jūs patys sau kažką darote.
Žinoma, kai esate įsikūnijime, kiti žmonės arba puolusios būtybės taip pat gali jums kažką padaryti fizine prasme. Tačiau savo pačių prote jūs esate tie, kurie sau kažką darote. Na ir dabar, mano mylimieji, ar būčiau galėjęs pilnai tai priimti, kai buvau fiziniame įsikūnijime? Jeigu būtumėte priėję prie manęs ir tarę: „Markai, tu visa tai darai pats sau. Kiekviena problema, kurią tu turi, yra kažkas, ką tu darai sau“, ar būčiau sugebėjęs tai priimti? Na, tikriausiai ne. Ir vis dėlto, ar jūs esate toje pačioje sąmonės būsenoje, kurioje buvau aš būdamas įsikūnijime? Tikiuosi, kad ne. Nes jūs turite galimybę pakilti aukščiau, kadangi planetos sąmonė pakilo nuo 1973 metų. Ji pakilo dramatiškai, ir perdavimai, ateinantys iš pakylėtųjų mokytojų, pakilo dramatiškai, lyginant su tuo, kas galėjo būti perduota anais laikais.
Jūs turite galimybę, mano mylimieji, atlikti tą pokytį, ryždamiesi pažvelgti į save. Ryžtatės pripažinti, kad jeigu aš noriu tapti savo gyvenimo šeimininku, privalau kontroliuoti tai, kaip žiūriu į save, privalau kontroliuoti savo protą. Būtent ten glūdi mano galia: viduje. Iš tiesų, nė vienas iš jūsų neturite galios kitiems žmonėms planetoje, kuri yra tokiame žemame kolektyvinės sąmonės lygmenyje, tačiau jūs turite galią viduje, ir būtent tai mes jums vėl ir vėl kartojome. Mokytojai apie tai kalbėjo, kai aš buvau įsikūnijime, nors ir kitokiu būdu, galbūt ne taip tiesiai, kaip apie tai yra kalbama šiandien. Tačiau jūs vis tiek galite tai rasti, jeigu skaitysite tarp eilučių. Galite atrasti, mano mylimieji, kad pamatinė žinia nepasikeitė. Nors buvo perduota daugiau, pamatinė žinia apie tai, kas yra dvasinis kelias, iš tiesų nepasikeitė – tad pripažinkite, kokiu laiku gyvenate.
Venkite nusivylimo dėl rezultatų nebuvimo
Džiaukitės, kad gyvenate laikais, kai jums yra prieinama tiek nepalyginamai daugiau, kai sąmonė yra lengvesnė. Leiskite sau, mano mylimieji, padaryti tai, apie ką kalbėjo kiti mokytojai Olandijoje: nusistatykite sau tikslą jaustis gerai dėl savęs ir savo dvasinio kelio, net ir toje situacijoje, kurioje gyvenate. Nors galite gyventi sunkiomis išorinėmis aplinkybėmis, kaip, pavyzdžiui, šiandien yra daugeliu atžvilgiu sunku gyventi Rusijoje su tenai egzistuojančiu neužtikrintumu, su tuo tenai egzistuojančiu sąmonės lygiu, su tuo, kad joje yra palyginti nedaug dvasingų žmonių. Ir vis dėlto, Rusija iš tiesų turi didesnį dvasingų žmonių procentą nei daugelis kitų šalių. Jie čia yra dėl to, kad kaip ir jūs pasirinko būti čia tam, kad padėtų pakelti sąmonę.
Turi būti pripažinta, mano mylimieji, kad Rusija turi tankesnę kolektyvinę sąmonę už daugelį kitų šalių. Sakau tai ne tam, kad pažeminčiau Rusiją ar Rusijos žmones, o kad padėčiau tiems iš jūsų, kurie esate dvasingi žmonės, išvengti nusivylimo jausmo, kai nematote greitų ir iš karto pasirodančių savo pastangų rezultatų. Tai, ką jūs darote, yra milžiniškas darbas, kuris negali būti padarytas per trumpą laiko tarpą.
Todėl, kildami aukščiau kelyje ir pradėdami nuasmeninti savo kelią, vis mažiau ir mažiau darotės prisirišę prie šių greitų išorinių rezultatų. Kai pradedate susiderinti su tuo, kiek daug jūs paaugote savyje, tai tampa jūsų atlygiu. Augimas, kurį jaučiate savyje arba savo grupėje, kurį matote kituose, tai tampa jūsų atlygiu ir jūs tampate vis mažiau prisirišę prie išorinių rezultatų pamatymo. Jūs atliekate tarnavimą. Žinote, kad jis daro poveikį, tačiau nesitikite ir nereikalaujate iš karto pamatyti šio tarnavimo rezultatų masinėje sąmonėje. Tačiau jeigu atidžiau pažvelgsite, pamatysite, kad iš tiesų yra tam tikri rezultatai. Rusijos šalyje įvyko tam tikras augimas ir todėl galite tuo pasidžiaugti, galite pasisemti iš to pozityvumo.
Jeigu grįžtumėte ir pažvelgtumėte į tuos laikus, kuriais aš gyvenau, XX-ojo amžiaus septintąjį ir ankstyvą aštuntąjį dešimtmečius, iš tiesų galite matyti, kad tais laikais egzistavo daug politinių ir geopolitinių susirūpinimų. Galite sakyti: „Kokius rezultatus aš pamačiau tuo laiku, kai buvau pasiuntiniu, tuo laiku, kai sąmoningai ėjau dvasiniu keliu?“ Galite pažvelgti į Elizabetą, kuri daugiau laiko tarnavo pasiuntine, ir matyti, kokius rezultatus ji matė. Na, ji iš tiesų pamatė Sovietų Sąjungos žlugimą. Tai buvo dramatiškas rezultatas, žinant tuos daugybę prašymų, kuriuos išsakė Liepsnos Sergėtojai per kelis dešimtmečius kiekvieną šeštadienio vakarą vykusias Sen Žermeno pamaldas. Tačiau daugelis dvasingų žmonių nepamatė jokių didelių ar dramatiškų savo pastangų rezultatų, ir todėl sakau jums, ateina momentas, kai varomoji jūsų jėga tampa ne prisirišimas prie rezultatų, o džiaugsmas tarnauti – džiaugsmas jausti savo pačių augimą.
Kai nepakanka būti pastoviu čela
Na ir dabar, gali ateiti momentas, kai jaučiate, kad jums reikia kažko kito, užuot taip stipriai koncentruojantis į išorinius ritualus. Tai yra pakopa, kurią visi dvasingi žmonės kažkuriuo metu pasiekia. Yra pakylėtųjų mokytojų mokinių, kurie tuos pačius šaukinius kalbėjo kiekvieną dieną trisdešimt arba keturiasdešimt metų, ir jie galvoja, kad bus už tai apdovanoti, kadangi El Morija kartą pasakė, kad vienintelis dalykas, kurio jis nori, yra pastovūs čelos, ir jie tai interpretavo, jog tai reiškia, kad viskas, ko jis nori, yra čelos, kurios apsispręstų dėl tam tikros programos ir vykdytų tą programą visą savo likusį gyvenimą. Kaip tai gali būti, kad tai yra viskas, ko nori El Morija arba Mokytojas MOR? Ar galite užsitarnauti savo pakylėjimą darydami tą patį dalyką? Ne, mano mylimieji. Norėdami užsitarnauti savo pakylėjimą, turite kilti per sąmonės lygius aukštyn, o tai reiškia, kad jums reikia pakeisti savo sąmonę dramatiškais būdais, kopiant aukštyn kelyje.
Aš iš tiesų patyriau dramatišką pokytį – daug pokyčių – savo sąmonėje nuo tos akimirkos, kai tapau pasiuntiniu, iki to momento, kai palikau fizinį kūną. Kaip anksčiau tai aprašė šis pasiuntinys: būti pasiuntiniu yra procesas – augimo procesas, mokymosi procesas. Būdami pasiuntiniu turite susidurti su daug klausimų, apie kuriuos dauguma žmonių niekada nemąsto. Turite žinoti, kas yra tikra, o kas netikra. Turite pasiekti tą tašką, kuriame tariate: „Esmė čia nesu aš; esmė yra tarnauti žmonėms, būti atviromis durimis pakylėtiesiems mokytojams, ir negaliu leisti savo asmeninėms idiosinkrazijoms ar nuomonėms trukdyti šiai tarnystei.“ Šis pokytis tęsiasi ir tęsiasi, ir tęsiasi, tol, kol esate įsikūnijime.
Mano mylima Elizabeta mėgino aprašyti tai savo knygoje, turėčiau sakyti, savo nuostabioje knygoje, nuostabioje dovanoje iš jos širdies ir jos Esaties. Vėlgi, galėtume paklausti, kodėl tiek mažai tarp tų, kurie teigia esantys jos pasekėjai, nori skaityti tą knygą? Bet kodėl gi turėtume žiūrėti į tai, ką žmonės daro, su kažkokiu apgailestavimu? Yra kaip yra, mano mylimieji. Žmonės iš tiesų pjaus tai, ką pasėjo, ta prasme, kad jeigu jie netranscenduos tam tikro sąmonės lygmens ir neseks pakylėtuoju mokytoju, mes tiesiog privalėsime pakilti aukščiau ir priimti, kad nors pažinojome šiuos mokinius asmeniškai, nors mes juos mylime (daugelį jų pažinojome ne vieną įsikūnijimą), gali ateiti momentas, kai tiesiog privalome pasakyti: „Sudie. Tikiuosi, ne amžinai, bet kol kas sudie, nes aš kopiu aukštyn.“
Kai mokytojas pakyla
Iš tiesų, kai pakylate, pažvelgiate atgal į savo laiką, praleistą įsikūnijime. Pažvelgiate į faktą, kad kol buvote įsikūnijime, turėjote Jėzaus taip pavadintą dvasinį modus operandi, dvasinį M.O. Būdamas Marku Profetu aš iš tiesų turėjau tam tikrą išorinę asmenybę. Rinkausi pristatyti save tam tikru būdu, elgtis tam tikru būdu, kaip aš tuo metu tai supratau, o taip pat, kaip tai buvo nulemta mano kultūros ir auklėjimo. Kai pakylate ir pripažįstate, kokie nepalyginamai didesni jūs esate už tą išorinį vaidmenį, staiga suvokiate, kad žmonės, kurie jus pažinojo, kai buvote įsikūnijime, į jus vis dar tebežiūri remdamiesi tuo, koks jūs buvote tada.
Jie nemato to, kas jūs esate dabar kaip pakylėtasis mokytojas. Ir akimirkai (bent jau man taip buvo, kai dar nebuvau pilnai pakilęs), puoliau į paniką, kadangi suvokiau, jog ši mano prisiimta išorinė asmenybė ir M.O. iš tiesų gali sutrukdyti žmonėms pažinti mane kaip pakylėtąjį mokytoją, gali sutrukdyti jiems judėti pirmyn kelyje. Buvau beveik visiškoje panikoje galvodamas ką daryti, ką galėčiau padaryti, juk dabar esu pakilęs? Kaip galiu pakeisti žmonių požiūrį į mane, jeigu jie nenori užmegzti ryšio su tuo, kas aš esu šiandien? Kreipiausi į El Moriją ir išliejau jam visą savo susirūpinimą, ir jis man padėjo suprasti, kad kiekvienas pakylėtasis mokytojas susidūrė su lygiai ta pačia problema, o stipriausiai su šia problema susidūrė pats Jėzus. Pasakiau El Morijai: „Ačiū, kad man tai pasakei.“
Tuomet puoliau ieškoti Jėzaus ir jį radęs tariau: „Jėzau, padėk man šitai įveikti. Ką man daryti?“ Ir jis pažvelgė man tiesiai į akis, žinoma, ne fizine prasme, tačiau kai mes susijungėme pakylėtoje karalijoje, kas, žinoma, yra aukščiau, nors visgi šiek tiek panašu į tai, kai pažvelgiate vienas kitam į akis; tad jis susijungė su manimi ir užuot davęs man žodžius, tiesiog parodė man laiką pranokstančiu intervalu procesą, per kurį jis perėjo nuo savo pakylėjimo prieš beveik 2000 metų iki šiandien. Jis parodė man, kaip kilo į vis didesnį susižavėjimą ir pagarbą šiam nepaprastam laisvos valios procesui, ir tarsi viso pasaulio našta man nukrito nuo pečių, ir staiga aš pamačiau, koks visiškai galutinis yra jūsų paskutinis įsikūnijimas Žemėje.
Galutiniausias dalykas Žemėje
Niekada iš tiesų nebuvau su tuo susiderinęs savo būdraujančioje sąmonėje. Niekada iš tiesų nebuvau šito permąstęs: ko reikia, kad pakiltumėte, koks yra jausmas pakilti? Ką turite padaryti, kad galėtumėte žengti tą paskutinį žingsnį į pakylėtąją karaliją? Ir tuomet staiga išvydau, kad turite viską Žemėje paleisti. Pakylėjimas yra galutiniausias žingsnis, kokį kada nors padarysite Žemėje. Jo galutinumas yra toks absoliutus, kad dauguma žmonių net negali pakelti to įsivaizduoti, nes tai yra galutiniau net ir už jūsų fizinio kūno mirtį.
Jūs, dauguma jūsų, šito nesuvokiate, tačiau jūs visi mirėte daugelyje ankstesnių įsikūnijimų. Jūs visi perėjote per šį nubudimą, kai išėjote iš kūno ir nebebuvo nieko, ką galėtumėte padaryti su kūnu ar per kūną. Negalite pakeisti šios situacijos ar anos situacijos, ar sekančios situacijos, nors desperatiškai norite padėti savo vaikams ar kitiems žmonėms, ar padaryti kažkokius kitus pokyčius. Tai yra galutina, jūs išėjote iš kūno. Tačiau žinote, kad bus kitas įsikūnijimas, tad galite išsaugoti supratimą, jog vieną dieną grįšite ir galbūt galėsite užbaigti tai, ko neužbaigėte savo ankstesniame įsikūnijime. Galbūt galėsite padaryti kažką dėl kitų, galbūt galėsite patirti tą ar aną, tad žinote, kad egzistuoja tęstinumas.
Mano mylimieji, kai pakylate, nebėra jokio tęstinumo Žemėje: jokio tęstinumo fizinėje plotmėje, emocinėje, mentalinėje ir identiteto karalijose. Jūs paliekate tai… amžinai. Tai yra nepaprastas, nepaprastas žingsnis, kurį žengiate. Tai nepanašu į nieką, ką kada nors buvote patyrę Žemėje. Kai sakau, nepaprastas, noriu tuo jums perduoti, kad kai pirmą kartą suvokiate viso to galutinumą, tai jus šokiruoja. Tai yra pritrenkiantis patyrimas. O tuomet, kai iš tiesų galiausiai priimate viso to galutinumą, tai tampa labiausiai išlaisvinančiu patyrimu, kokį KADA NORS patyrėte savo kelionių Žemėje metu.
Ir dabar jūs tiksliai matote, kodėl nebegrįžtate, nebėra nieko, ką galėtumėte daugiau nuveikti Žemėje kaip žmogus. Kai pripažįstate, kad nebėra nieko, ką galėtumėte padaryti (nėra nieko, ką turite padaryti, nėra nieko, ką privalote padaryti), tuomet tai yra galutinis išlaisvinimas. Jūs staiga įgyjate atskaitos tašką, kuris jums leidžia pažvelgti į save ir tarti: „Aš dabar užsitarnavau savo pakylėjimą. Ar dar turiu kokių nors prisirišimų prie ko nors ar kažko Žemėje?“ Ir tuomet jūs galite dirbti su šiais prisirišimais, kol, kaip sakydavome senosiomis dienomis, balansuojate jums likusią karmą. Bet iš tiesų jūs įveikiate prisirišimus prie to, ką manote turėję padaryti ar ką jums reikia padaryti Žemėje, kuomet buvote priėmę tam tikrą požiūrį į save, kaip į padariusį klaidas, ar turintį kažką padaryti, ar kažko dar nepadariusį. Todėl manote, kad yra kažkas daugiau, ką turite padaryti fiziniame kūne. Su tuo dirbdami galite pasiekti tą tašką, kuomet nelieka paskutinio dalyko. Nebelieka jokių troškimų. Nebėra jokio pareigos jausmo ar įsipareigojimų. Esate laisvi nuo Žemės.
Ir tuomet galite pradėti sakyti: esmė čia nėra pakeisti žmonių suvokimą apie tai, koks aš buvau, kai buvau fiziniame kūne. Esmė yra, kaip galėčiau padėti žmonėms dabar augti. Ir jeigu tam tikri žmonės yra prisirišę prie įvaizdžio, kurį susikūrė apie mane, ir nenori susiderinti su manimi kaip su pakylėtuoju mokytoju, tuomet čia tiesiog reikia pažvelgti į štai ką: ar yra kitų žmonių, kurie ryžtųsi susiderinti, kaip, pavyzdžiui, jūs patys? Ar yra kitų žmonių, kuriems galiu padėti, nors jie manęs ir nepažįsta kaip pakylėtojo mokytojo? Kaip galėčiau pasitarnauti šiai planetai, ne iš pareigos jausmo, ne iš kokio nors prisirišimo ar troškimų, bet tiesiog iš tarnavimo džiaugsmo – iš džiaugsmo tarnauti?
Lanelo ir Guru Ma prie Titikakos ežero
Mano mylimieji, noriu jums pranešti, kad, kaip jau anksčiau buvo pasakyta, Guru Ma ir aš laukiame, kol galėsime perimti ašramą virš Titikakos ežero, kuriam šiuo metu vadovauja Dievas ir Deivė Meru. Ašramo perėmimo data yra šių metų liepos 4-oji, ir jūs visi esate kviečiami dalyvauti šioje ceremonijoje, šioje džiaugsmingoje šventėje savo subtiliaisiais kūnais. Mes dar nenusprendėme, ar daugiau apie tai tiesiogiai paskelbsime, tačiau jūs esate kviečiami savo subtiliaisiais kūnais atvykti į šią ceremoniją. Jeigu nuspręsite, kad norite tai padaryti, tapsite liudininkais neįtikėtino įrodymo, kad žmonės, kurie nėra tobuli, vis tiek gali pakilti ir gali pakilti per reliatyviai trumpą laiko tarpą, skaičiuojant žemiškais metais, į dvasinės tarnystės postą.
Galite į tai pažvelgti ir sakyti, kad mes turėjome labai nedaug laiko, skaičiuojant metais, pakilti sąmonėje, po to kai pakilome arba apleidome fizinį kūną, tačiau galiu jus užtikrinti, kad tai, ką mes perėjome per tą laiką, yra tokie didžiuliai pokyčiai, jog mes jaučiamės, tarsi būtų praėję labai, labai daug laiko ir labai daug darbo su savimi keliant sąmonę, kad galėtume užimti šią dvasinę tarnystę.
Pasidalinu su jumis tuo kaip dovana už jūsų širdžių pasišventimą man ir Guru Ma. Dėkojame jums, kad palaikote šį pasišventimą gyvą, kad turite noro mūsų klausytis, mums kalbant Gyvąjį Žodį iš pakylėtosios būsenos, kad neturite jokių išankstinių nusistatymų apie tai, ką mes turėtume ar ko neturėtume sakyti, kaip turėtume ar neturėtume save išreikšti pagal jūsų lūkestį, kokie mes buvome fiziniame įsikūnijime. Duodu jums savo širdžių meilę, nes mes iš tiesų esame viena ir mes, kaip ir Mokytojas MOR, mylime jus besąlygiškai. Mano mylimieji, nėra nieko galutinesnio Žemėje už pakylėjimą, kaip procesą, per kurį pereinate. Tačiau nėra nieko galutinesnio Žemėje už besąlyginę meilę, kaip patyrimą, kurį galite patirti.
Tad su tuo, palieku jus džiaugsme, laisvėje, kuria AŠ ESU, nes Lanelo AŠ ESU.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com