Kaip panaikinti atotrūkį tarp savęs ir Kristaus
TEMOS: Tikroji Velykų žinia – Kodėl egzistuoja atotrūkis tarp vilties ir realybės? – Petro sąmonė – Krikščionybės pasidalijimas į dvi tendencijas – gnostinę ir suvienytą doktriną – Atotrūkio su Kristaus realybe panaikinimas – Kažkokio aukščiausio statuso spąstai – Mes visi turime malonę pripažinti Kristų – Universalus amžinasis Kelias – Pakilkite virš atotrūkį kuriančios sąmonės – Pakeiskite savo perspektyvą ir priimkite save kaip Kristų
Pakylėtasis Mokytojas Jėzus, 2012 balandžio 08 d. per Kim Michaels.
Jeigu galėtumėte matyti, ką matau aš iš pakylėtojo mokytojo perspektyvos, pamatytumėte poveikį, kurį daro milijonai krikščionių visame pasaulyje susirinkę šią dieną švęsti Velykų sekmadienio. Iš tiesų pamatytumėte, kad visiems šiems daugybei žmonių susirinkus drauge įvyksta tam tikras šviesos paleidimas. Žmonėms susirinkus drauge, šviesos paleidimas priklauso nuo jų širdžių ir intencijų nuoširdumo bei tyrumo.
Tad iš tiesų matote, kad yra daug kongregacijų pasaulyje, kuriose yra pakankamai pasišventusių sielų, iš tiesų mėginančių gyventi pagal tą Kristaus įvaizdį, kuris joms buvo perduotas, tą įvaizdį, ką reiškia, jų supratimu, būti geru krikščioniu. Ir jiems susirinkus drauge nuoširdžiomis širdimis, savo dainomis, savo maldomis, savo sutelktu dėmesiu jie iš tiesų paleidžia tam tikrą šviesos porciją, kurią yra įmanoma pajausti jų bendruomenėse ir netgi visos planetos mastu.
Tad kokia yra pagrindinė šviesos vibracija, kuri yra paleidžiama visų šių daugybės nuoširdžių ir tyraširdžių krikščionių? Tai yra vilties vibracija, vilties šviesa. Nes daugelis iš tiesų susiderino su viena iš esminių Velykų žinios vibracijų, kuri yra vylimasis kažko geresnio nei tas gyvenimas, kurį matote ir patiriate čia Žemėje, tai yra viltis, kad kažkada ateityje turėsite kažką geresnio. Tačiau, mano mylimieji, jūs, kurie esate atviri dvasinei realybei, apie kurią dauguma krikščionių nenori mąstyti; žinote, kad ateitis niekada neateina. Ir būtent dėl to išliko, jau 2000 metų, šis atotrūkis tarp vilties, kurią sužadino mano prisikėlimas, ir realybės, kurią patiria dauguma žmonių Žemėje, kurią patiria net ir visa žmonija.
Tikroji Velykų žinia
Nes matote, tai nėra tikroji Velykų žinia, kad vienas žmogus, kuris jau nuo pat pradžių skyrėsi nuo visų kitų žmonių, buvo prikeltas ir todėl nugalėjo mirtį. Ir kad šis žmogus tuomet, kažkokiu ateities momentu, ateis ir jus išgelbės – jus, kurie taip stipriai nuo jo skiriatės, kad patys tikrai negalėtumėte pakartoti šio proceso. Ne, tikroji Velykų žinia yra amžinasis pakylėtųjų mokytojų šūkis: ką vienas padarė, visi padaryti gali.
Ir todėl žinia, kurią krikščioniai turėjo gauti kaip šią Velykų ritualo dalį, iš tiesų yra tokia, kad ir jie gali pakilti virš žmogiškų ribotumų, virš žmogiškos sąmonės, ir gali būti prikelti į Kristaus sąmonę, netgi dar tebevaikščiodami Žeme fiziniame kūne. Tai yra tikroji viltis, ir jeigu ši žinia būtų buvusi skelbiama iš didžiųjų krikščioniškų bažnyčių sakyklų, tuomet planeta ir žmonija jau prieš daugelį šimtmečių būtų įžengusi į aukso amžių.
Kodėl egzistuoja atotrūkis tarp vilties ir realybės?
Tad norėčiau pakalbėti apie tai, kodėl egzistuoja ir kodėl vis dar tebeegzistuoja atotrūkis tarp vilties ir realybės. Nes iš tiesų, viltis yra ateities dalykų išsipildymo pagrindas – kai ši viltis yra užpildyta vidinio žinojimo realybe. Ir matote, mano mylimieji, būtent tai iš tiesų ir yra problema. Nes dauguma krikščionių nedrįsta tikėtis, kad jų svajonės galės būti išpildytos čia Žemėje, būdami taip stipriai užprogramuoti to išsipildymo laukti tik po šio vienintelio gyvenimo, kuris, jų įsitikinimu, jiems buvo duotas šioje planetoje.
Galbūt esate girdėję posakį: „Rytojus niekada neateina.“ Šis posakis yra paremtas labai paprastu dalyku: vienintelis momentas, kurį jūs turite savo pasirinkimams daryti, yra dabarties akimirka. Nes matote, mano mylimieji, kai rytojus tampa šiandiena; jūs vis dar tebegyvenate dabarties akimirkoje. Ir jeigu žvalgysitės į rytojų dėl savo vilčių ir svajonių išpildymo, tai netgi tai, kas šiandien yra rytojus, turės kitą rytojų, kurio galėsite laukti. Ir vis tiek egzistuos atotrūkis tarp rytojaus ir dabartinės akimirkos.
Nes gyventi galite tik šiandien. Rinktis galite tik šiandien. Leisti ego mirti galite tik šiandien. Būti prikelti galite tik šiandien. Ir todėl, arba Velykų sekmadienis yra kiekviena diena arba jo nėra niekada. Nes iš tiesų galite atgimti bet kurią metų dieną, ne tik tą vieną dieną, kai tai tariamai įvyko su manimi prieš 2000 metų.
Tai kodėl tuomet taip yra, kad šviesa, kurią paleidžia daugybė krikščionių, atėjusių į bažnyčią Velykų sekmadienį, gali būti tikra dvasinė šviesa, galinti turėti pozityvų poveikį; ir visgi ji netransformavo Žemės net ir praėjus 2000 metų? Na, taip yra dėl to, kad ši šviesa niekada nesukuria aukštyn keliančios spiralės, nes šviesa įsižiebia tik laikinai, o po to miršta. Nes žmonėms palikus savo bažnyčias Velykų sekmadienį ir grįžus į savo kasdienybę, jie nesugeba panaikinti atotrūkio tarp to, ką mato ir patiria bažnyčioje arba evangelijose, ir to, ką patiria savo kasdienybėje.
Jie iš tiesų nesugeba įgyvendinti Velykų žinios savo kasdieniniame gyvenime. Jie nesugeba iš tiesų priimti, kad juos galėtų transformuoti Kristaus šviesa, kad juos galėtų transformuoti prisikėlimo spiralė, kad jie galėtų įžengti į pakylėjimo spiralę ir galiausiai pakilti į dvasinę karaliją. Tačiau net ir iki tol, kad galėtų pakilti į aukštesnį sąmonės lygį, kuris labai stipriai skiriasi nuo tos žmogiškos sąmonės, kurią jie patyrė nuo gimimo.
Tai kodėl tuomet egzistuoja šis atotrūkis? Na, jeigu pažvelgtumėte į krikščionybę kaip į visumą, pamatytumėte, kad pati didžiausia bažnyčia krikščionių dangaus skliaute yra katalikų bažnyčia. Ir, žinoma, kiekvienais metais per Velykas katalikų bažnyčios lyderis išsako įvairius teiginius. Ir vakar popiežius išsakė teiginį, kad žmonija vaikšto apgraibomis tamsoje, nes nesugeba atskirti gėrio nuo blogio.
Tai, žinoma, yra visiškai teisingas teiginys. Man šis teiginys nekelia jokių problemų. Tačiau man iš tiesų kelia problemą tai, kad šį teiginį išsako bažnyčios galva, kuriai tenka pagrindinė atsakomybė dėl to, jog žmonija apgraibomis vaikšto tamsoje ir nesugeba atskirti – ne gėrio nuo blogio, bet vienos Kristaus realybės nuo daugybės antikristo, dualistinės sąmonės „realybių“.
Petro sąmonė
Žinoma, katalikų bažnyčia teigia, jog yra paremta Petru, kuris tariamai buvo pirmasis popiežius. Na ir dabar, mano mylimieji, asmeniškai nepamenu, kad būčiau paskyręs Petrą bažnyčios, turinčios bent kažkokį panašumą su šia šiandien jūsų matoma katalikų bažnyčia, popiežiumi. Nepamenu, kad būčiau tai padaręs ir taip pat nematau, kad apie tai būtų rašoma evangelijose.
Tačiau katalikai, žinoma, iš tiesų išskaito tai iš evangelijų ir tikrai tiki, kad aš iš tiesų įšventinau Petrą ir paskyriau jį savo bažnyčios popiežiumi. Ir tai jums labai tiksliai parodo, kur slypi problema, pastatant visą bažnyčią, kuri daugiau kaip tūkstantį metų dominavo krikščionybėje, ant Petro sąmonės. Nes aš iš tiesų sakiau: „Tu esi Petras, ir ant šios uolos aš pastatysiu savo bažnyčią.“ Tačiau netrukus po to aš taip pat pasakiau: „Pasitrauk nuo manęs, Šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių.“
Uola, ant kurios pastatysiu savo bažnyčią, yra intuityvus gebėjimas, kurį turi visi žmonės, atpažinti, jog egzistuoja kažkas, kažkokia realybė, esanti aukščiau už žmogišką sąmonę, už jų asmeninį suvokimo filtrą. Tad Petro sąmonė yra šis troškimas priversti tą kažką ateiti į jūsų proto dėžutę ir paklusti jūsų suvokimo filtrui. Užuot toliau naudojusis Kristumi kaip kelrode žvaigžde, žingsnis po žingsnio jus išvedančia iš jūsų dabartinės sąmonės būsenos, iš jūsų dabartinio suvokimo filtro. Tai yra esminė dinamika, kuri buvo „praleista pro akis“. Ir sakau „praleista pro akis“ kabutėse, nes, žinoma, ji nebuvo tiesiog praleista pro akis, tai iš tiesų buvo prievarta užgniaužta tų jėgų, kurios dominavo Romos katalikų bažnyčioje nuo pat jos įkūrimo.
Krikščionybės pasidalijimas į dvi tendencijas – gnostinę ir suvienytą doktriną
Nes matysite, jeigu būsite sąžiningi, kad ankstyvoji krikščionybė, dar netgi iki to laiko, kai buvo pripažinta romėnų valstybėje, buvo pasidalijusi tarp dviejų tendencijų. Egzistavo tendencija, kurią matėte tarp kai kurių gnostikų – nors ne tarp visų gnostikų, – kurie kliovėsi tiktai tolesniu apreiškimu iš Dvasios. Ir taip pat egzistavo kita tendencija, norėjusi įtvirtinti suvienytą doktriną, suvienytą ritualų rinkinį, šitaip siekdama sukurti homogeniškesnę bažnyčią. Na ir dabar, savo tyriausiu pavidalu šios tendencijos nėra nei geros, nei blogos. Kiekviena iš jų turi tam tikrų gerų savybių. Tačiau kai viena iš jų yra pradedama aukštinti kaip vienintelė teisinga, ji tampa išsibalansavusi; ir tuomet yra neišvengiama, kad žmonės paliks Kristaus vidurio kelią ir nuklys į vieną iš dualizmo kraštutinumų.
Matėte tai gnostikų judėjime. Jeigu žinios apie gnostikus nebūtų buvusios taip stropiai trinamos, matytumėte tai netgi dar aiškiau. Tačiau galite tai matyti šiandien, šiuolaikiniame gnostikų judėjime, tame judėjime, kuris tiki tam tikra apreiškimo ar čenelingo, priimamo iš už materialios karalijos egzistuojančių būtybių, forma. Vėlgi, šiandieniniame pasaulyje yra daug žmonių, kurių požiūris į apreiškimą yra lygiai toks pat, kokį turėjo gnostikai prieš tuos daugybę šimtmečių. Jie nenori formalizuotos doktrinos. Jie suvokia, kad Dvasia judės pirmyn, sąlygoms pasaulyje kintant ir žmonijos sąmonei kylant aukštyn. Tad jie ieško naujo apreiškimo.
Tačiau jeigu bus praradę pusiausvyrą, tuomet jie tikės vis labiau ir labiau neįtikimais apreiškimais. Ir todėl jie gali tapti lengvu taikiniu toms jėgoms, kurios žino, kaip galite pasinaudoti žmogiškojo ego tendencijomis, suteikdami žmonėms žinią, kuri jiems leidžia pasijausti ak tokiems ypatingiems dėl to, kad sugeba pripažinti šį pažangų mokymą. Ir visgi žmonės nesuvokia, kad kartą peržengus šį slenkstį – kai tikite esantys ypatingi, nes tikite kažkuo, kuo dauguma žmonių netiki – iš tiesų nėra jokio limito tam, kuo jie gali patikėti.
Nėra jokio limito, kaip toli jie eis, patikėdami vis į didesnius kraštutinumus nuklydusiais apreiškimais, kol galiausiai pamatysite į kultą panėšėjančią aplinką, kurioje jie izoliuojasi nuo visos likusios žmonijos. Ir galbūt netgi imasi kažkokių kraštutinių veiksmų, kurie juos pačius pažadina, ar bent jau pažadina pasaulį faktui, kad štai turime dar vieną pavyzdį žmonių, kurie peržengė slenkstį į beprotybę ir fanatizmą.
Žinoma, taip pat turite ir kitą tendenciją, kai žmonės nedrįsta klausyti nieko naujo, nes nori saugumo, kurį jiems teikia kažkas, kas nesikeičia ir tariamai turi kažkokį galutinį, absoliutų autoritetą. Būtent tai matėte katalikų bažnyčioje po to, kai ji tapo formalia Romos imperijos bažnyčia. Bent trumpai pažvelkite į istoriją ir pamatysite, kiek konfliktų buvo toje bažnyčioje, kurių pats didžiausias buvo konfliktas tarp Rytų bažnyčios ir Romos bažnyčios, ir visas šis konfliktas sukosi apie tai, ar aš buvau Dievas ar ne, ar aš buvau Dievas nuo pat pradžių, ar buvau žmogus kaip ir visi kiti.
Tačiau nė viena iš šių dviejų pozicijų nebuvo dermėje su Kristaus realybe. Ir todėl iš tiesų negalime sakyti, kad viena iš jų buvo teisinga, o kita klaidinga. Nes abi šios pozicijos tiesiog buvo ego išraiška, jo troškimo sukurti kažkokį aukščiausią autoritetą ir sakyti, kad štai tokia yra visos krikščionių bažnyčios pozicija ir visi krikščioniai turėtų tuo tikėti, nes kitaip jie bus atskilėliai.
Tad, kaip neišvengiamai nutinka, kai žmonės įžengia į šią sąmonę, kurioje nori apibrėžti tam tikrą išraišką, tam tikrą doktriną kaip absoliučiai neklystančią, na, jie neišvengiamai susidurs su pasipriešinimu iš tų, kurie nesutinka su jų doktrina ir nori, kad kitai doktrinai būtų suteiktas absoliutumo statusas. Tad kai dvi pusės užima absoliutines pozicijas; na tai tuomet tarp jų neįmanoma bendra kalba, neįmanomas joks kompromisas, neįmanoma jokia transcendencija į aukštesnį lygmenį. Ir tuomet jos turi atskilti viena nuo kitos, kaip matėte tai įvykstant su Rytų ir Vakarų bažnyčiomis, kaip matėte tai su kapitalizmu ir komunizmu ir tokioje daugybėje kitų pavyzdžių. Ir kaip matote su mokslu ir religija, ar bent jau materialistiniu mokslu ir formalizuota religija.
Atotrūkio su Kristaus realybe panaikinimas
Argi nesuvokiate, mano mylimieji, kad kai sakiau: „Nemanykite, kad atėjau atnešti taiką, atėjau atnešti ne taiką, o kalaviją“, kas yra Kristaus kalavijas? Tai yra, kad vos tik nustosite nuolatos siekti transcenduoti savo dabartinį suvokimo filtrą, jums iššūkį mes jūsų suvokimo priešingybė. Nes jūsų suvokimas negali būti išbaigtas; tai tegali būti ribotas suvokimas, kylantis iš dualizmo.
Ir kai paimsite ribotą dualistinį suvokimą ir norėsite jį paversti absoliučiu, susidursite su priešingo suvokimo pasipriešinimu. Nėra tokio suvokimo pasaulyje, kuris negalėtų turėti priešingybės. Tad šitaip jūs arba galite įsitraukti į kovą tarp priešingybių, arba galite ieškoti Kristaus kalavijo, atskiriančio tikra nuo netikro. Ne įtvirtinančio vieną dualistinę priešingybę kaip galutinę ir vienintelę, bet padedančią jums praregėti iš dualizmo sąmonės, iš tos sąmonės, kuri nori išaukštinti vieną polių kaip absoliučią tiesą, iš Petro sąmonės.
Ir kai akies krašteliu pamatote Kristaus realybę, slypinčią už tos sąmonės, įgyjate naują atskaitos tašką. Ir esate pasiruošę juo naudotis, kad galėtumėte palaipsniui pakelti savo sąmonę; ir tuomet galite pakilti iš tos būsenos, kurioje buvote akinami žmogiškos sąmonės, Petro sąmonės, galiausiai įgydami gebėjimą matyti su Kristaus sąmone, su Kristaus proto aiškumu. Ir štai tuomet galėsite pradėti panaikinti atotrūkį tarp vilties ir realybės.
Kadangi suvoksite, jog vizija, kurią turite apie savo gebėjimą pasiekti meistriškumą savo pačių protui, netgi apie savo proto, nuskaistinto Kristuje, įgytą meistriškumą valdyti materiją, tai nebėra kažkokia tolima viltis, priklausanti kažkokiam kitam pasauliui. Tai yra reali, galėtume sakyti, mokslinė galimybė, kuri gali tapti gyvąja realybe čia, šiame pasaulyje, čia, dabartyje, kad ir kur patirtumėte šį dabar, kol galiausiai sugebėsite priimti, kad tai yra šis dabar. Ne ateities dabar, bet šis dabartinis dabar. Tai yra galutinė pakopa, kurioje priimate, jog turite pasiekę tam tikrą Kristiškumo laipsnį ir esate pasirengę pradėti jį išreikšti; kartu neįpuldami į spąstus, mano mylimieji, kuriuose galvojate, jog dėl to, kad esate pasiekę tam tikrą Kristiškumo laipsnį, jūs dabar pasiekėte kažkokią galutinę pakopą.
Kažkokio aukščiausio statuso spąstai
Nes argi nesuvokiate, kad kol būsite įsikūnijime Petro sąmonė visada bus šalia, siekdama priversti Kristaus šviesą, kurią turite, Kristaus pasiekimus, kuriuos turite, paklusti požiūriui, kad tai dabar privalo būti kažkas aukščiausio? Jeigu tai yra iš Kristaus, tai tuomet privalo turėti kažkokį aukščiausią statusą. Tad šitai yra galutinis apreiškimas, šitai yra galutinė doktrina, šitai yra vienintelė tikra bažnyčia. Ir todėl, jums tapus mokytoju, jums tapus tiesos išraiška; tai, ką jūs išreiškiate, privalo būti kažkoks galutinis, kažkoks aukščiausias apreiškimas.
Pažvelkite, sąžiningai pažvelkite į kai kuriuos šiuos žmones, kurie teigia gavę apreiškimą, ar tai iš tos ar anos karalijos, ar netgi iš pakylėtųjų mokytojų. Pažvelkite į juos ir pamatysite, kiek daug iš jų yra patekę būtent į šiuos spąstus, kuriuose mano pasiekę kažkokį aukščiausio pasiuntinio statusą, kažkokį aukščiausio guru statusą, kad jie yra aukščiausios bažnyčios įkūrėjai, kuri bus naujoji bažnyčia Vandenio Amžiui. Ar kad ir kokius rastumėte tenai egzistuojančius įsitikinimus, kuomet žmonės tiki kažkokiu pranašesniu statusu, kurį yra pasiekę ir kuris juos išskiria iš kitų, kuris juos iškelia virš kitų. Ir šitaip jie, patys to nesuvokdami, persiėmė Petro sąmone, ta sąmone, kuria naudojantis buvo sukurtas tikėjimas, kad katalikų bažnyčia yra vienintelė tikra Kristaus bažnyčia ir vienintelis kelias į išganymą, kad katalikų bažnyčia turi vienintelę teisingą doktriną ir netgi, kad popiežius kalba neklystamą Kristaus žodį.
Niekada nebuvo, mano mylimieji, ir niekada nebus jokio apreiškimo, kuris būtų galutinis, kuris būtų absoliutus. Neįmanoma perduoti apreiškimo, kuris būtų aukščiau už jį priimančio ir šį apreiškimą perduodančio žmogaus sąmonę ir žmonių, kuriems šis apreiškimas yra skiriamas, sąmonę. Nes nė vienas apreiškimas nėra perduodamas vakuume. Apreiškimo perdavimo tikslas yra pakelti aukštyn tam tikrą žmonių grupę, kad jie galėtų transcenduoti tam tikrą sąmonės lygmenį. Ir todėl apreiškimas privalo būti pritaikytas prie šių žmonių turimos sąmonės, nes kitaip jie nesugebės suvokti, ir jau kuo tikriausiai nesugebės priimti šio apreiškimo.
Tad matote, kad pritaikant apreiškimą prie tam tikros sąmonės būsenos, yra visai įmanoma, kad toje sąmonės būsenoje esantys žmonės gali pasinaudoti apreiškimu kaip dingstimi patvirtinti savo sąmonės būseną ar patvirtinti tam tikrus toje sąmonės būsenoje egzistuojančius įsitikinimus, ir jie dabar gali sakyti, jog šitai įrodo, kad mūsų įsitikinimai yra absoliutūs ir neklystantys, nes kitaip apreiškime nebūtų apie juos šitaip kalbama?
Tad ar matote, kad būtent tai nutiko su Budos mokymais, tai nutiko su mano perduotais mokymais, su Mahometo, Padma Sambhavos ir visų kitų istorijoje egzistavusių mokytojų mokymais, net ir su daugelio šiuolaikinių mokytojų mokymais, net ir su tais mokymais, kuriuos perdavė pakylėtųjų mokytojų remiami pasiuntiniai? Taip įvyksta dėl to, kad Petro sąmonė vis dar tebeegzistuoja Žemėje. Ir jeigu nebūsite labai budrūs, jeigu nuolatos nesieksite transcenduoti savo dabartinės sąmonės būsenos, pasiduosite šios sąmonės subtiliems gundymams.
Mes visi turime malonę pripažinti Kristų
Mano mylimieji, nenoriu jums sudaryti įspūdžio, kad Petras buvo nevertas arba žemas Kristaus mokinys. Jis buvo pasirinktas, nes turėjo potencialą transcenduoti tą sąmonės lygį. Tad jūs visi į save turėtumėte žiūrėti kaip esančius Petro pozicijoje, kol iš tiesų pradėsite matyti Petro sąmonę ir aiškiau pamatysite Kristaus sąmonę. Visiems, kurie yra dvasingi žmonės, buvo suteikta malonė; kaip ir Petrui buvo suteikta malonė – gebėjimas atpažinti Kristų, pamatymas, kad aš siūlau kažką ypatingo, kažką daugiau nei visi tie kiti pamokslautojai, anais laikais klajoję Galilėjoje. Tad Petras pamatė užtektinai, kad pasiryžtų manimi sekti.
Tačiau jis nesugebėjo nesiliauti transcenduoti. Jis nuolatos buvo gundomas šios sąmonės, kuri norėjo jį įtikinti, esą jis dabar pasiekė kažkokį aukščiausią statusą. Ir dėl to, kad aš buvau Gyvojo Dievo Sūnus, o jis buvo Gyvojo Dievo Sūnaus mokinys, jam nėra būtina tirti savojo ego subtilumų, jam nėra būtina tirti žaltiškos sąmonės subtilumų, kuri įsirangė į jo paties protą ar buvo pastoviai projektuojama į jo protą iš masinės sąmonės ir antikristo jėgų.
Tad jis pradėjo jaustis patogiai, ir būtent dėl to, kai pasakiau jam, kaip baigsis mano misija, šis mano teiginys jam pasirodė labai nepatogus. Nes jis neatitiko jo įvaizdžio, kas turėtų nutikti, ne tik Dievo Sūnui, bet ir visiems tiems, kurie sekė Dievo Sūnumi. Ir būtent dėl to jis manęs tris kartus išsigynė, nes nenorėjo būti nukryžiuotas kartu su manimi ir nenorėjo leisti Dievui nuspręsti, kas su juo nutiks. Vėlgi, jis norėjo, kad bent jo paties gyvenimas atitiktų jo lūkesčius, nors jam tapo akivaizdu, kad mano gyvenimas nepaklus jo lūkesčiams.
Tad matote, visiškai nekaltinu Petro ar dar ko nors. Nes kokia gi būtų prasmė ką nors kaltinti? Atėjau ne pasmerkti pasaulio, bet kad per mane pasaulis galėtų būti ištrauktas iš smerkimo ir teisimo sąmonės kaip netgi galimybės tai daryti. Nes Kristaus proto aiškume nė vieno nesmerkiate.
Tiesiog matote, kas yra tikra, ir tampate visada atviromis durimis išreikšti tai, kas yra tikra, tokiu būdu, kaip tai gali būti išreikšta esamoje situacijoje esantiems žmonėms. Nes niekada nesiekiate jiems duoti absoliučios tiesos, kurios jie negalėtų pakelti. Siekiate jiems duoti šalto vandens taurę Kristaus vardu, kuri juos ištrauktų iš jų dabartinės sąmonės būsenos ir, reikia tikėtis, išvestų juos į aukštyn vedantį kelią, kuris juos ves vis aukščiau ir aukščiau. Štai tokia yra tikroji Velykų viltis.
Universalus amžinasis Kelias
Ar matote atotrūkį tarp žmonių kasdienės realybės ir to, kas jiems yra pasakojama bažnyčioje apie mano prisikėlimo šlovę, koks aš buvau ypatingas ir kaip stipriai skyriausi nuo jų? Ir todėl jie gali tikėti, jog vieną dieną ateisiu ir juos išgelbėsiu, tačiau tai įvyks kažkokioje tolimoje ateityje ir ne šiame pasaulyje. Ar matote, kad tai yra atotrūkis? Ir būtent Petro sąmonė sukuria šį atotrūkį, palaiko šį atotrūkį.
Nes manote, kad šis apreiškimas, ši doktrina yra absoliuti, ir tol, kol jūs ja tikėsite, garantuotai būsite išganyti. Ir todėl nenorite prisiimti atsakomybės, kad niekada neturite jokių garantijų būti išganyti tol, kol esate Žemėje. Ir todėl privalote nuolatos būti atviri siekti Kristaus sąmonės, kuri padeda jums praregėti iš žaltiškos sąmonės subtilumų, nuolatos siekiančios jus įtraukti į savo pinkles ir priversti jus manyti: „Aš dabar jau pasiekiau kažkokią aukščiausią būseną, dabar esu išganytas, dabar galiu patogiai įsitaisyti ir laukti, kol Viešpats atėjęs visą likusį darbą nudirbs už mane.“
Ar matote, kad visada egzistuos atotrūkis, kol manysite, kad egzistuoja kažkokia ateities šlovė, prieš kurios didybę jūsų kasdienis gyvenimas visiškai nublanksta? Ar suvokiate, kad vienintelis būdas įveikti šį atotrūkį yra suvokti, kad išganymas yra kelias, laipsniškas kelias, vedantis jus tarsi spiraliniais laiptais iš ten, kad ir kur jūs būtumėte savo sąmonėje, į jūsų asmeninį Kristiškumą? Ir šiais laiptais galima kilti kaip ir bet kuriais kitais laiptais, kopiant aukštyn po vieną nedidelį, įveikiamą, įtikinamą laiptelį.
Tačiau Petro sąmonė nenori priimti kelio įvaizdžio. Ji nori akimirksniu įvykstančio išganymo, ar bent jau garantuoto išganymo, kurį ekstremaliausia forma randate fundamentalistų krikščionių tikėjime, kad jeigu šiuo metu paskelbsite, jog Jėzus Kristus yra jūsų Viešpats ir Išganytojas, garantuotai būsite išganyti ir jums nieko daugiau nebereikės daryti, išskyrus galbūt vengti tik kai kurių akivaizdesnių nuodėmių.
Tai yra absoliuti mano tikrųjų mokymų antitezė, nes aš mokiau kelio ir mano pasekėjai save laikė „Kelio Pasekėjais“, o ne Jėzaus pasekėjais, netgi ne Jėzaus Kristaus pasekėjais, nes jie matė, kaip aš to mokiau, kad Kelias yra daugiau už bet kurį žmogų. Tai yra universalus, amžinas kelias, kuris buvo išreikštas daugybėje įvairių kontekstų, daugybėje įvairių visuomenių. Ir šis kelias toliau evoliucionuos, žmonijai keliant savo sąmonę ir todėl įgyjant gebėjimą gauti netgi dar aukštesnį apreiškimą.
Taip, mano mylimieji, tie iš jūsų, kurie priimate, kad aš esu tikrasis Jėzus, kalbantis per žmogišką pasiuntinį; jūs buvote palaiminti, nes ne kūnas ir kraujas jums tai apreiškė. Tačiau neįpulkite į spąstus galvodami, kad šis žmogiškas pasiuntinys yra aukščiausias pasiuntinys ir kad tai, ką aš ir kiti pakylėtieji mokytojai per jį duodame, yra kažkoks aukščiausias mokymas. Šis pasiuntinys iki šiol niekada neleido sau įpulti į šiuos spąstus ir būtent dėl to mes juo vis dar naudojamės. Nes kitaip jis būtų tapęs uždaromis durimis, užuot buvęs atviromis durimis.
Tad vienas iš buvimo atviromis durimis iššūkių yra, kad privalote ryžtis tekėti su Dvasia, net kai Dvasia nori, kad pakiltumėte virš to, kas buvo pasakyta anksčiau. Nes dabar ji nori kreiptis į kitą sąmonės lygmenį, nei kreipėsi anksčiau.
Pakilkite virš atotrūkį kuriančios sąmonės
Matote pastovų iššūkį niekada neleisti Petro sąmonei jūsų įtikinti, kad tai yra kažkoks aukščiausias mokymas, kažkoks galutinis apreiškimas. Ir kad tol, kol tuo tikėsite ar tai praktikuosite, garantuotai pakilsite šio gyvenimo pabaigoje. Negalite derėtis su Dievu. Negalite nusipirkti bilieto į dangų. Galite arba būti danguje, arba nebūti danguje. Nes jeigu nesate danguje, esate dualizmo sąmonėje ir nėra nieko, ką galėtumėte padaryti dualizmo sąmonėje, kad išsipirktumėte sau vietą danguje.
Dualizmo sąmonė yra tokia sąmonė, kurioje matote atotrūkį tarp savęs ir Kristaus. Ir nėra nieko, ką galėtumėte padaryti iš atotrūkio sąmonės atotrūkiui panaikinti. Ar suvokiate, kaip tai yra neįmanoma? Tad ar tuomet negalite pažvelgti į pasaulį – į krikščionių bažnyčias, į kitas bažnyčias, į Naujojo Amžiaus judėjimus ir dvasinius judėjimus – ir matyti, kiek daug žmonių juose vis dar sėdi tikėdami, kad egzistuoja kažkoks būdas įveikti atotrūkį nekeičiant savo sąmonės būsenos, kuomet jie transcenduotų atotrūkį sukūrusią sąmonę?
Tad ar negalite jūs, šį 2012 metų Velykų sekmadienį, atlikti šio persilaužimo, kuomet ne tik intelektualiai mane išgirstumėte, bet iš tiesų tai suvoktumėte? Suvoktumėte tai savo širdyje. Pamatytumėte tai savo esybėje. Patirtumėte: „Taip, tai yra realybė, tai yra amžinoji nesenstanti žinia, kurią skelbė visi tikrieji visų laikų mokytojai. Tiktai pakeisdamas savo sąmonę galiu įveikti atotrūkį.“
O norint pakeisti savo sąmonę reikia pakilti virš atskirties ir dualizmo sąmonės, virš antikristo sąmonės, virš žmogiškos sąmonės, virš Petro sąmonės – kad ir kaip norėtumėte ją vadinti. Tačiau privalote transcenduoti sąmonę, kuri sukuria atotrūkį ir padaro šį atotrūkį įtikinamu, ir jūs tikite esantys už karalystės ribų. Karalystėje būsite tik tuomet, kai priimsite, kad jau esate karalystėje ir visada buvote karalystėje – jūs tiesiog to nematėte. Ir tol, kol manysite, kad egzistuoja atotrūkis, atotrūkis egzistuos.
Pakeiskite savo perspektyvą ir priimkite save kaip Kristų
Tad ar negalite, mano mylimieji, pradėti jausti realybę, apie kurią kalbu? Neprašau jūsų akimirksniu atlikti pokytį ir palikti visą Petro sąmonę, nes žinau, kad tai nėra realistiška. Jūs, vėlgi, į priekį turite eiti po vieną mažą žingsnelį. Tačiau egzistuoja fundamentalus pokytis, kuris gali įvykti, kai iš tiesų pradedate jausti realybę, apie kurią kalbu, tą realybę, kad yra būtina pakilti virš tos subtilios sąmonės, kuri jūs įtikina, kad galite apibrėžti realybę pagal šiame pasaulyje egzistuojančius žodžius arba įvaizdžius.
Aš nesu iš šio pasaulio. Kristus nėra iš šio pasaulio. Tačiau subtilumas čia yra toks, kad viskas šiame pasaulyje yra sukurta iš Kristaus sąmonės. Nes be jo nieko nebuvo sukurta, kas yra sukurta. Tad Kristus yra visuose ir visur. Ir todėl Kristų galima rasti visur. Niekada negalėtumėte būti tokioje vietoje, kur nebūtų Kristaus.
Tad niekada negalite būti tokioje vietoje, kurioje negalėtumėte pradėti kelionės aukštyn, pradėdami transcenduoti savo sąmonės lygmenį. Tuo nenoriu pasakyti, kad visos sąlygos Žemėje yra Kristaus proto išraiškos. Visi ribotumai ir ligos, ir žmogaus nežmoniškumas žmogui yra antikristo proto išraiškos. Bet aš sakau, kad net ir pačiuose atomuose galite rasti Kristaus šviesą.
Ir todėl, jeigu sugebėsite pažvelgti už išorinės formos, kurią šie atomai laikinai prisiėmė, galėsite matyti, kad Kristaus šviesa yra visuose. Ir kai pradėsite matyti Kristaus šviesą savo kūno atomuose, savo emocijų atomuose, minčių ir tapatumo jausmo atomuose; štai tuomet galėsite pradėti matyti Kristų savyje. Nes tol, kol Kristų matysite išorėje, kaip besiskiriantį nuo jūsų, kaip atskirtą nuo jūsų, kaip tuomet galėsite priimti, kad galite tapti Kristumi? Ir kaip tuomet galėsite priimti, jog esate Kristus?
Matote, vėlgi, Petro sąmonė vaizduoja, kad egzistuoja atotrūkis tarp jūsų ir Kristaus, ir reikia, kad jūsų išorėje įvyktų kažkoks stebuklas, kažkoks stebuklingas įsikišimas, idant taptumėte Kristumi. Tačiau taip nėra. Tam, kad taptumėte Kristumi, reikalingas perspektyvos pokytis, kuomet priimate realybę, kad Kristus yra jumyse, čia ir dabar. Ir todėl niekada nesate atskirti nuo Kristaus realybės, kuri AŠ ESU ir kuri jūs taip pat esate. Jei tik padarysite tai, ką padariau aš: Pripažinsite, kad AŠ ESU Kristus, nes Kristus AŠ ESU, nes nieko daugiau nėra kaip tik Kristus. Ir tokia yra tikroji Velykų žinia.
Norėčiau, kad ją skelbtų bent kai kurios krikščionių bažnyčios, teigiančios, jog atstovauja mane Žemėje. Norėčiau, kad bent kai kurios iš jų drįstų pripažinti Kristaus realybę, apie kurią kalbu jau beveik dešimt metų šioje svetainėje. Norėčiau, kad kai kurie tuo pasinaudotų kaip tramplinu, išvystydami savo pačių vidinę bendrystę su tikruoju Jėzumi, kad ir per juos galėčiau kalbėti.
Nes visiškai netrokštu turėti tik vieną pasiuntinį, kuris būtų vienintelis. Ir taip pat ir šis pasiuntinys neturi troškimo būti vieninteliu Kristų atstovaujančiu asmeniu. Nes jis taip pat žino, kad Kristus yra visuose ir kad antrasis Kristaus atėjimas įvyks tik tuomet, kai tūkstančiai ir milijonai žmonių pradės pripažinti Kristų savyje, Kristų, kuris AŠ ESU.
Nes iš tiesų, Kristus, kuris AŠ ESU, trokšta būti Gyvuoju Kristumi, kuris būtų išreiškiamas per daugelį. Nes tik kai vienas daugeliu taps – kurie vis dar vienu tebebus – Kristaus pergalė laimėta bus. Tad linkiu jums laimingų Velykų, idant pakiltumėte į naują Kristaus viziją, imdami į save žiūrėti kaip į veikiantįjį Kristų. Tad tebūnie. Nes aš pasakiau. AŠ ESU Jėzus Kristus.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com