Norėdami pažinti tiesą, nustokite jos ieškoti
TEMOS: Penktojo spindulio ašramas – Tik viena tiesa? – Diferenciacija neprivalo vesti į konfliktą – Nėra pikto dievo danguje – Aukščiausia tiesa yra vienovė – Tiesa yra aukščiau už žodžius – Lūžio taškas – Tikrasis mokymo tikslas – Tikrieji dvasiniai mokytojai – Psicho-dvasinė krizė
Pakylėtasis Mokytojas Ilarionas, 2011 lapkričio 26 d. per Kim Michaels. Šis diktavimas buvo perduotas renginyje Sneek, Olandijoje.
Būdamas penktojo spindulio Čohanu, aš, Ilarionas, ateinu toliau statyti ant mano brolio, Serapio, padėtų pamatų. Iš tiesų, tai, ką jis papasakojo, ką patiriate ketvirtojo spindulio ašrame, yra, kad mokiniai turi pasiekti tašką, kuriame būtų kažkas, ką jie vertintų labiau už nesibaigiančią kovą įtikinti kitus, kad jų kelias yra teisingas.
Tai kas tuomet yra tas vienijantis elementas? Tai yra, kai mokiniai ketvirtajame spindulyje visų pirma suvokia, kad harmonija, bendradarbiavimas yra svarbiau nei būti teisiu, nei įrodyti savo teisumą. Tačiau tai taip pat yra, kai jie pradeda suvokti, jog ketvirtojo spindulio iniciacijų išlaikymas reiškia, jog tampate pasirengę penktojo spindulio iniciacijoms. Ir, žinoma, penktasis spindulys tradiciškai buvo laikomas tiesos spinduliu.
Tad kai jie pradeda suvokti būtinybę pakilti virš šios karuselės, kurioje be perstojo stengiatės įrodyti savo teisumą ar įrodyti, kad kiti klysta, kai kurie mokiniai pradeda suvokti, jog jiems yra svarbiau atrasti aukštesnę tiesą nei toji, kurią jie iki šiol matė. Ir kai jūs tuomet esate pasirengę laikyti iniciacijas arba priimti iniciacijas penktajame spindulyje, tuomet turite susidurti su klausimu, apie kurį jūsų prašėme anksčiau padiskutuoti: „Kas yra tiesa?“
Penktojo spindulio ašramas
Taigi, penktojo spindulio ašrame, kurį aš prižiūriu, mes turime panašų patvarkymą – kaip, beje, jau turėjote pradėti suprasti, jog panašus patvarkymas egzistuoja visuose septyniuose spindulių ašramuose – aprašytasis Serapio Bėjaus. Mes turime patvarkymą, kuomet žmonės yra suskirstomi į grupes, ir jie tuomet turi spręsti šį klausimą: „Kas yra tiesa, kas turi tiesą, kas turi aukštesnę tiesą, kas yra teisus, kas klysta, kas yra teisinga, kas yra klaidinga?“
Ir tai, kas gali nutikti kai kuriose iš šių grupių, vėlgi, yra, kad mes visuomet siekiame sugrupuoti žmones, kurie turi priešingus požiūrius arba labai stiprų požiūrį į tiesą, stiprų prisirišimą prie tiesos. Ir tai tuomet, vėlgi, sukuria potencialą konfliktui, tačiau mes, žinoma, nesiekiame sukurti konflikto. Nes mes nekuriame konflikto suburdami žmones į vieną vietą. Tai ką mes tuomet darome? Mes padarome konfliktą regimu, kuris iki tol buvo paslėptas nuo pačių žmonių. Nes jie nematė savo pačių prote, savo pasąmonėje egzistuojančio konflikto.
Taigi, kai jie yra suvedami su kitais žmonėmis, kurie taip pat nėra pamatę konfliktų savo prote, jie tuomet turi tendenciją susikirsti, ir šitaip pasąmoningi konfliktai tampa regimi sąmoningame lygmenyje. Tai nebūtinai reiškia, kad įsisąmoninate konfliktą ar konflikto priežastį, tačiau bent jau nebegalite neigti konflikto poveikio, tai yra, kad nesugebate sutarti su kitais.
Tad jūs, vėlgi, žinoma, matote paraleles dvasingumo pasaulyje Žemėje, kur tiek daug dvasingų ir religingų žmonių – netgi mokslininkų ir materialistų – svarsto šį senąjį klausimą: „Kas yra tiesa, kas yra aukščiausia tiesa, kas turi tiesą, kas yra teisus?“
Tik viena tiesa?
Tad, žinoma, pirmas žingsnis yra pamąstyti apie koncepciją: „Ar yra tik viena tiesa?“ Ir iš tiesų yra daug mokinių, kurie ateina į mano ašramą, ištisus gyvenimus augę tokioje aplinkoje, kurioje tvirtai tikėjo, kad privalo egzistuoti tik viena tiesa. Žemė yra plokščia arba apvali, mėnulis yra pagamintas iš žalio sūrio arba nėra.
Tačiau tai yra materialaus pasaulio ir formų pasaulio produktas. Ar nesuvokiate, mano mylimieji, kad egzistuoja fundamentalus principas formų pasaulyje? Sulyginkite formų pasaulį su beformiškumu. Beformiškume nėra nieko, kas skirtųsi, nes skirtumai yra gimę iš formos, kaip iš tiesų galėtume sakyti, jog forma yra gimusi iš skirtumų.
Kuomet tai, kas yra viena, sukuria diferenciaciją prote, ir ši diferenciacija prote tuomet yra materializuojama kaip savita forma, besiskirianti nuo kitų formų. Tad forma privalo turėti savitą pavidalą, kuris ją atskirtų nuo kitų formų. Ratas yra apvalus; kvadratas yra kvadratinis; linija yra plokščia. Kitaip negali būti; negalite turėti geometrinės formos, kuri būtų apvali ir kvadratiška tuo pačiu metu; tai būtų nesąmonė.
Diferenciacija sukuria būtinybę diferencijuoti, rinktis, sakyti, kad kažkas yra „šitai“ ir todėl nėra „tai“. Tačiau net ir dvasinėje karalijoje, kurioje nėra ego, nėra dualizmo, vis dar tebeegzistuoja diferenciacija. Tai kodėl mes nekovojame tarpusavyje, mes, septyni čohanai, kurio spindulys yra tiesa, kurio spindulys yra pranašiausias, kurio spindulys yra teisus?
Nes mes nedarome kritinės klaidos, kurią daro dauguma žmonių Žemėje. Matote, mes suvokiame, kad yra visiškai įmanoma turėti diferenciaciją netaikant vertinimo, ar kažkas yra teisinga ar klaidinga. Ar apskritimas yra teisingesnis už kvadratą? Ne, jis tiesiog yra kitoks.
Matote, iš tiesų yra daug gyvenimo aspektų, kuriuose jūs netaikote šio vertybinio vertinimo, šio arba-arba, kuomet kažkas yra teisinga arba klaidinga. Ar suvokiate skirtumą? Kažkas yra arba kvadratas, arba apskritimas, kažkas yra teisinga arba klaidinga. Daugelis žmonių mano, kad tai yra tas pats; jie mano, kad jeigu dvi religijos yra skirtingos, tuomet tik viena iš jų gali būti teisinga.
Diferenciacija neprivalo vesti į konfliktą
Ir tai yra pirmasis iššūkis, su kuriuo susiduria mokiniai mano ašrame. Jie turi įveikti šią senovinę tendenciją manyti, kad kažkas privalo būti teisinga arba klaidinga, manyti, kad yra tik viena tiesa, viena pranašesnė tiesa. Tačiau realybėje, jūs tegalite įveikti šią iliuziją suvokdami, kad vertybinis vertinimas kyla iš dualizmo lygmens, iš atskirties sąmonės, iš sąmonės, kurią mes vadiname ego.
Nes dabar jūs naudojatės diferenciacija, kad išskirtumėte save iš visumos, užuot naudojęsi diferenciacija kaip skirtingais būdais išreikšti visumą, ir kaip skirtingais būdais, skirtingomis išraiškomis, kurios išdidina Visumą. Ar suvokiate, kad kai nesate apakinti dualizmo, matote, kad vienas beformis Dievas išreiškė save diferencijuotomis formomis? Bet taip pat matote, kad visos tos daugybė diferencijuotų formų ir būtybės sudaro didesnę visumą.
Tai nėra tas pats kaip beformiškumas, nes egzistuoja diferenciacija, tačiau vis dar tebėra visuma, vienovė. Visuma yra didesnė už savo dėmenų sumą, nes ji yra sudaryta ne tik iš dėmenų. Ji taip pat yra sudaryta iš vieno beformio Dievo, kuris yra visuose dėmenyse. Tad kai turite šią viziją, suvokiate, jog diferenciacija neprivalo vesti į konfliktą ir neatves į konfliktą, kai į tai nežiūrėsite per dualistinius akinius.
Tad suvokiate, jog yra visiškai įmanoma, kad visi individualūs gyvybės srautai gali turėti unikalų individualumą, ir jie gali augti bei plėsti tą individualumą, nekonfliktuodami tarpusavyje, neribodami vienas kito, neprivalėdami varžytis vienas su kitu. Kuomet kai kurie žmonės, kaip matote Žemėje, išsikėlė save į dominuojančias pozicijas, kuriose jie gali išreikšti savo individualumą beveik be jokios atsakomybės, nes sugebėjo užgniaužti visų tų, kurie yra po jais šioje žemiškoje hierarchijoje, individualumą.
To, žinoma, nėra dvasinėje karalijoje. Mes iš tiesų turime hierarchiją, tačiau mes nemanome, kad tie iš mūsų, kurie esame tam tikrame hierarchijos lygmenyje, esame ribojami ar varžomi tų, kurie yra virš mūsų. Priešingai, dvasinėje karalijoje energijos neteka iš žemiau į aukščiau, kai tuo tarpu Žemėje matote, kad būtent žemiausiame piramidės lygmenyje esantys žmonės dirba sunkiausią darbą, o tie, kurie yra aukštesniuose lygmenyse, skina jų darbo vaisius.
Tad matote, tekėjimas yra iš žemesnio į aukštesnį, ir aukštesnis tuo naudojasi. Dvasinėje karalijoje yra visiškai priešingai. Tie, kurie yra piramidės viršuje, yra tarsi saulės, jie visada duoda, visada perduoda tiems, kurie yra žemiau už juos. Ir tai tuomet suteikia tiems, kurie yra žemiau, gebėjimą, varomąją jėgą, išreikšti savo individualumą vis didesniu ir didesniu laipsniu.
Nėra pikto dievo danguje
Tad mes neturime šio jausmo, kad esame ribojami ar varžomi tų, kurie yra aukščiau už mus, mes nejaučiame šio pikto dievo danguje, norinčio, kad laikytumėmės jo valios – nes kitaip jis pasiųs mus į pragarą. Priešingai, mes patiriame be galo mylintį Dievą, kuris pastoviai spinduliuoja savo Esybę ir Šviesą mums. Ir mes tuomet paimame tai ir išreiškiame per savo individualumo deimanto briaunas, kurį nudailinome ir pavertėme unikaliu per ilgą laiką – jeigu galime kalbėti apie laiką dvasinėje karalijoje.
Taigi, mes matome, kad Dievas yra didžiausias tarnas, nes tasai, kuris yra didžiausias, iš tiesų tarnauja Visumai. Dievas turi tik vieną troškimą: iškelti aukštyn visas savo tąsas. Tačiau, žinoma, Dievas trokšta, kad tai įvyktų per laisvą valią. Tad kai šitai suvokiate, suprantate, jog diferenciacija turi tik vieną tikslą, ir tai yra suteikti individualiems gyvybės srautams aplinką, kurioje jie galėtų plėsti savo savimonę, kol pasieks Kūrėjo lygmenį, kuriame jie daugiau savęs neapibrėš pagal diferenciaciją.
Ir kai pradedate šitai suvokti, suvokiate, kad materiali visata turi tik vieną tikslą: padėti jums augti savimonėje. Ir todėl, galite pradėti suvokti – bent jau kai kurie mokiniai penktajame spindulyje galiausiai pradeda suvokti, – kad klausimas „Kas yra tiesa?“ iš tiesų yra prasmės neturintis klausimas.
Aukščiausia tiesa yra vienovė
Nes esmė čia nėra atrasti aukščiausią tiesą – ir kartą atradę tą aukščiausią tiesą, jūs garantuotai pateksite į dangų. Kaip iš tiesų patenkate į dangų? Na, kaip sakė Serapis: įžengdami į pakylėjimo spiralę, ir tai yra tokia spiralė, kurioje nuolatos save akceleruojate, transcenduodami savo dabartinę būseną. Tad jeigu manote atradę aukščiausią tiesą – ar tai būtų krikščionybėje, budizme, islame ar pakylėtųjų mokytojų mokyme, – tuomet jūs neakceleruojate.
Nes dabar jūs naudojatės išoriniu mokymu, kad sukurtumėte rėmus, proto dėžutę arba ginklą, kurį galėtumėte panaudoti prieš kitus, egoistiniame troškime išaukštinti save lyginantis su kitais. „Tiesa“ taip dažnai buvo naudojamasi Žemėje kaip ginklu, siekiant pateisinti agresiją prieš kitus. Tačiau jūs nepakilsite virš penktojo spindulio darželio pakopos, kol galutinai nepaleisite šios tendencijos naudotis „tiesa“ kitiems žeminti.
Nes kas yra aukščiausia tiesa? Tai yra, kad visa gyvybė yra viena ir kad Dievas Kūrėjas nori, jog visa gyvybė augtų ir transcenduotų, ir sugrįžtų į vienovę. Tad jeigu esate įstrigę idėjoje, kad egzistuoja tiesa, kuri gali būti apibrėžta Žemėje, ir ji, taip sakant, gali būti išskirta iš visų kitų tiesų, tuomet esate įstrigę tikėjime, kad tiesa yra reliatyvi. Jūs paėmėte vieną reliatyvią tiesą ir ją suabsoliutinote. Tačiau absoliuti tiesa, žinoma, yra Dievo Dvasia. Absoliuti tiesa yra viso diferencijuoto pasaulio vientisumas. Tad paimti vieną dalį ir priskirti jai absoliutų vertingumą, yra fundamentalus esminės diferencijuoto pasaulio prigimties nesuvokimas.
Tai tegali ateiti iš ego, tai tegali ateiti iš atskirties; paprasčiausiai nėra jokio kito paaiškinimo, nepaisant to, kad žmonės sugalvos tariamus paaiškinimus ir pateisinimus.
Tiesa yra aukščiau už žodžius
Nes dar vienas dalykas, kurį privalote suvokti penktajame spindulyje – kad galėtumėte palikti šias pirmines grupes, kurios yra darželio etapas – yra, kad aukščiausios tiesos neįmanoma išreikšti žodžiais. Kadangi žodžiai turi skirtingas prasmes, ir visada galite išversti ir pakreipti žodžius taip, kad pateisintumėte viską, ką norite pateisinti. Ir būtent ši iniciacija yra iliustruota pasakojime apie žaltį ir Ievą. Kuomet žaltys jai duoda vaisių nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio. Tai, žinoma, kaip jau anksčiau sakėme, yra reliatyvus dviejų dualistinių polių, kurie tegali egzistuoti santykyje vienas su kitu, pažinimas.
Tiesa yra tiesa tik tuomet – reliatyviai kalbant, – kai ji yra lyginama su klaida arba melu. Ir būtent dėl to – kai esate įstrigę šiame lygmenyje, ieškodami aukščiausios tiesos ir galvodami, kad radote aukščiausią tiesą Žemėje – jūs tuomet lengvai būsite sugundyti pasinaudoti ja kitiems žmonėms teisti ir mėginti juos kontroliuoti, arba, jeigu jie nepasiduos kontrolei, mėginti juos nubausti ir sunaikinti.
Tai yra tendencija, kurią kartojantis matėte daugybę kartų visame pasaulyje. Pažvelkite į religines organizacijas, tokias kaip krikščionybė ir islamas, kurios dėl to kovojo karus. Pažvelkite, kaip dvi krikščionybės frakcijos, katalikai ir protestantai, kovojo karus dėl šito. Pažvelkite, kaip komunizmas apsiskelbė turįs aukščiausią tiesą, ir, vėlgi, su visais kovojo, buvo pasiruošęs nužudyti milijonus žmonių, kad įtvirtintų savo tiesą kaip dominuojančią.
Matote, mano mylimieji, egzistuoja absoliuti tiesa ir egzistuoja dominuojanti tiesa. Jeigu manote, kad jūs vis dar tebebūdami įsikūnijime Žemėje atradote absoliučią tiesą, kuri gali būti apibrėžta kaip sistema šiame pasaulyje, demonstruojate nesuvokę absoliučios tiesos realybės. Tad jūs iš tiesų nesate absoliučios tiesos ieškojimuose; jūs esate dominuojančios tiesos ieškojimuose, kuria galėtumėte pasinaudoti dominavimui prieš kitus. Ir tai iš tiesų yra kova dėl valdžios, kurią matote tokioje daugybėje religinių judėjimų, politinių judėjimų, ir netgi materializmo judėjime.
Nepakilsite virš darželinukų lygmens penktojo spindulio ašrame, kol nesuvoksite, kaip yra beprasmiška siekti pasinaudoti reliatyvia tiesa kaip ginklu prieš kitus. Ir jūs šitai suvokiate, kai susiderinate su faktu, kad absoliuti tiesa yra aukščiau už žodžius, ir kad absoliuti tiesa yra tokia, jog visa gyvybė yra viena ir Dievas nori kelti aukštyn visus.
Ir jūs tuomet negalite patikėti melu, kad galėsite daryti Dievo darbą, žemindami kurią nors kitą gyvybės dalį. Žinote darantys Dievo darbą tik tuomet, kai siekiate kelti aukštyn visumą. Ir todėl, iš tiesų galite mesti iššūkį kitiems žmonėms, tačiau nesiekiate jų pažeminti. Nes suvokiate, kad tuomet jūs pažeminate visumą, o tai reiškia, jog taip pat pažeminate ir save, savo didesnįjį aš.
Lūžio taškas
Taigi, ateina toks momentas procese, per kurį vedu mokinius penktojo spindulio ašrame, kuomet jie suvokia šių kovų dėl to, kas yra aukščiausia tiesa, beprasmiškumą. Ir tuomet jie taria man: „Ilarionai, mes šitai matome; mes matome, kaip žmonės kovojo ištisus amžius, mes matome kad aukščiausia tiesa privalo būti aukščiau už šį žemišką lygmenį, virš to, ką yra įmanoma išreikšti žodžiais, bet ką mums dabar daryti?“
Ir metodas, kurį jiems duodu, visada yra toks pat. Kurį laiką, jie turi apleisti pačią tiesos koncepciją. Atkreipkite dėmesį, jog nesakau, kad jie turi apleisti tiesą. Tačiau turite palikti koncepciją, kad egzistuoja tiesa, kuri gali būti sulyginama su klaida.
Ir iš pradžių mokiniams tai dažnai sukelia didelę sumaištį, kadangi taip ilgai jie save matė kylant per pirmuosius keturis spindulius, visada siekdami tiesos. Ir jie manė, kad šis vis aukštesnio ir aukštesnio supratimo siekimo procesas galiausiai atves juos prie šios aukščiausios tiesos. Bet dabar aš jiems sakau: Palikite šią idėją, kad egzistuoja aukščiausia tiesa.
Ir po savo pirminio sumišimo, ir kartais netgi prieštaravimų, jie pasiekia šį tašką, kuriame taria: „Gerai, nesutinku su šiuo mokytoju. Nesuprantu, ką jis sako. Tačiau jaučiu, kad jis turi kažką, ko neturiu aš. Juk, šiaip ar taip, jis yra pakilęs, o aš ne. Tad yra kažkas tame, ką jis sako. O ką, jeigu akimirkai leisčiau savo protui visiškai išsilaisvinti nuo šios koncepcijos, kad privalau kiekvieną idėją vertinti pagal tai, ar ji yra teisinga, ar klaidinga? O ką, jeigu tiesiog leisčiau savo protui atsipalaiduoti ir minutėlei paplūduriuoti, kad pažiūrėčiau, kas įvyks?“
Ir tuo momentu mokiniai gali išeiti iš tos sąmonės, kuri nori tiesą sutalpinti į dualistinę sistemą, kurioje egzistuoja kontrastas tarp tiesos ir klaidos. Ir štai tuomet jie gali patirti Tiesos Dvasią. Ir kai jie šitai patiria, jie staiga pamato: „A, štai tiesa, aukščiausia tiesa egzistuoja, tačiau ji yra visiškai virš formos, virš diferenciacijos.“
Ir tuomet jie gali suvokti tai, apie ką kalbėjau anksčiau: kad nėra būtina žvelgti į diferenciaciją ir taikyti vertybinį vertinimą, jog tai yra tiesa, o viskas, kas nuo to skiriasi, yra klaida. Nes jie mato, jog formų pasaulio tikslas yra iškelti aukštyn visumą. Ir todėl, kiekviena taip vadinama tiesa, kuri yra išreikšta Žemėje, turi potencialą pakelti žmones aukščiau.
Net jeigu mokymas yra specialiai suformuluotas būtybių, kurios siekia suklaidinti žmoniją, net ir tokiu mokymu mokiniai gali pasinaudoti, kad pakiltų aukščiau – kai permato idėjų ir koncepcijų melą, kai suvokia, kad šios idėjos neateina iš vienovės, kad jos ateina iš atskirties.
Tikrasis mokymo tikslas
Ir tuomet, vėlgi, mokiniai pradeda priimti realistiškesnį, galėtume sakyti, pragmatiškesnį požiūrį į tiesą, kuomet jie suvokia, kad bet kurio mokymo, bet kurios idėjinės sistemos tikslas iš tiesų yra padėti žmonėms transcenduoti savo sąmonės lygį. Ir kaip jūs transcenduojate savo sąmonės lygį?
Jūs tai padarote, eidami Serapio aprašytuoju keliu, kuomet turite judėjimą ratu, kuriam suteikiate specifinę kryptį, šitaip paversdami judėjimą ratu aukštyn kylančia spirale. Tad koks yra idėjinės sistemos, tokios kaip religija arba dvasinis mokymas, tikslas? Tikslas yra įgalinti žmones susikurti momentumą, kad jie iš tiesų judėtų. Jie nesėdėtų abejingi, manydami, kad nieko negali žinoti.
Jie judėtų, tačiau problema ta, kad tol, kol jie judės sistemos rėmuose, tai bus judėjimas ratu. Tačiau kai jie pradeda šitai suprasti ir suvokia, jog tikroji bet kurio žodžiais išreikšto mokymo vertė gali būti apčiuopta tik tuomet, kai transcenduojate žodžius, staiga atsiranda aukštyn pastūmėjantis impulsas. Ir dabar judėjimas ratu yra paverčiamas spirale, kuri juos dideliu greičiu ima stumti pirmyn.
Tiesą sakant, kaip sakė Jėzus: „Norėčiau, kad būtumėte karšti arba šalti“, nes tie, kurie yra karšti arba šalti, turi momentumą, turi varomąją jėgą. Ji gali būti nukreipta klaidinga kryptimi, tačiau jie juda. Tad jeigu jie staiga sugebės persilaužti ir suvoks būtinybę kilti aukščiau, transcenduoti išorinį mokymą, tuomet jų užsidegimas iš tiesų galės būti paverstas pirmyn vedančiu judėjimu.
Tačiau, žinoma, taip pat yra vertinga ieškoti vidurio kelio, kuomet galite nebūti užsidegę, kuomet galite nebūti emocingi, bet jūs vis dar tebejudate, kadangi visada siekiate transcenduoti savo dabartinį lygmenį ir matyti tyru protu, matyti „pradedančiojo protu“, matyti nuoga sąmone.
Tikrieji dvasiniai mokytojai
Tad tai yra tas momentas, kai mokiniai penktajame spindulyje pradeda išlaikyti iniciaciją. Ir jie pradeda suvokti, kad iš tiesų nėra prasmės siekti įtvirtinti vieną pranašiausią tiesą ar religiją Žemėje. Tikrieji dvasiniai mokytojai yra tie, kurie siekia padėti žmonėms pamatyti, kad neaugate sekdami sistema. Augate transcenduodami sistemą, pasinaudodami sistema kaip būdu protui stimuliuoti, kad pakiltumėte virš išorinių žodžių.
O tuomet, staiga, akimirkai pamatote Dievo rūbo kraštą. Patiriate Tiesos Dvasią, kuri yra aukščiau už diferenciaciją, bet taip pat yra visur esanti, visose diferencijuotose formose. Ir štai tuomet suvokiate amžinąjį principą: Aukščiausias tikslas yra vienovė.
Negalite įžengti į vienovę bėgdami nuo kažkokio „dalyko“. Galite manyti, kad egzistuoja velnias, kuris jus nusitemps į pragarą. Tačiau jeigu jūsų religinių arba dvasinių ieškojimų varomoji jėga bus troškimas pabėgti nuo velnio, tuomet jūs nebėgsite link Dievo – beforme prasme. Jūs bėgsite link netikro dievo; dievo įvaizdžio, kuris yra priešingas velnio polius.
Ir todėl, kai suvokiate, jog daugiau nuo nieko nebėgate, nes nėra jokios būtinybės nuo ko nors bėgti, ir vietoj to bėgate link vienovės, štai tuomet jūs pakeičiate savo momentumą. Ir dabar jūs judate teisinga kryptimi.
Žinoma, tuo nenoriu pasakyti, kad galite nepaliaujamai bėgti link vienovės. Nes ateina aukštesnis taškas, kuriame jums reikia suvokti, kad niekada nepasivysite vienovės. Nes kaip galite link kažko bėgti, kas yra visur? Tačiau šios iniciacijos mokiniai negali išlaikyti penktajame spindulyje, nes jie ją gali išlaikyti tik aukštesniuose spinduliuose, tų spindulių ašramuose.
Psicho-dvasinė krizė
Taigi, mano tikslas čia yra jums parodyti būdą išlaikyti penktojo spindulio iniciaciją. Tačiau tai sakau ne tik jums. Aš šitai taip pat išreiškiu, ir įtvirtinu čionai liepsną ir šviesą, nes tai taip pat turi būti suprasta Vakarų visuomenėje – jeigu Vakarų visuomenė nori padaryti tai, apie ką kalbėjo Serapis Bėjus, jeigu ji nori pasiekti tą aukštesnį lygmenį. Jums tiesiog reikia pakilti virš disfunkcinio požiūrio, kad privalo egzistuoti kažkokia aukštesnė tiesa, nes tuomet jūs visada mėginate išspręsti problemą, versdami visus priimti šią aukštesnę tiesą.
Tačiau jums taip pat reikia pakilti virš šio požiūrio, kurį matote taip plačiai paplitusį čionai Nyderlanduose, kuomet sakote, kad nėra jokios aukštesnės tiesos, ar kad valdžios reikaluose privalome užtrenkti duris šioms religinės tiesos ar kažkokios ideologinės tiesos paieškoms, ir būti visiškai pragmatiški. Privalote atrasti tą vidurio kelią, kuriame suvoktumėte, kad jums reikia siekti akceleracijos.
Tad esmė čia nėra ieškoti kažkokios religinės tiesos, esmė čia yra ieškoti tam tikrų universalių, natūralių principų, kurie padėtų žmonėms transcenduoti jų dabartinę sąmonės būseną, kurie padėtų žmonėms paversti savo gyvenimą pirmyn progresuojančiu judėjimu, aukštyn kylančia spirale, turinčia tikslą ir kryptį. Ir kurie suteiktų supratimą, kaip judėti žingsnis po žingsnio, laiptelis po laiptelio sraigtiniais laiptais link to tikslo. Idant žmonės nenugyventų viso savo gyvenimo be jokio tikslo pojūčio, kuomet jie natūraliai paskęsta psichologinėse problemose, tokiose kaip depresija ir visi kiti dalykai, kurie kyla iš to nepilnavertiškumo jausmo.
Nes kaip galite nesijausti nepilnaverčiais, jeigu manote, kad jūsų gyvenimas neturi jokio tikslo ir niekas iš tiesų nėra svarbu? Na tai žinoma, kad jausitės beverčiais, jeigu tuo tikėsite, ir būtent tuo jums buvo diegiama tikėti. Tad šiuolaikinė visuomenė, apsišvietusi visuomenė, negali savo vaikų auginti su šiuo mąstymu. Ji privalo jiems pasiūlyti alternatyvą, kuri transcenduotų tradicinę religiją, transcenduotų politines ideologijas, transcenduotų materializmą, kartu atrasdama šį universalų būdą parodyti pirmyn einantį gyvenimo progresavimą – ir praktinius metodus tai suvokti.
Ir toks yra iššūkis, kurį sprendžia Vakarai, o tiksliau, šiuo metu vengia tai spręsti, ir vis dėlto, jiems reikia tai spręsti, kad galėtų transcenduoti, ne tik dabartinę finansų krizę. Nes sakau jums, didžiausia krizė Vakarų šalyse nėra finansų krizė. Didžiausia krizė Vakarų šalyse yra psicho-dvasinė krizė. Ir net kai finansų krizė bus seniai pamiršta, psicho-dvasinė krizė niekur nebus dingusi. Ir ji pasiliks ir vis gilės, kol pasikeis mūsų požiūris į klausimą – ne „Kas yra tiesa?“, bet kas yra „aš“, kas yra žmogus, kas esu aš?
Ar aš esu tiesiog materiali būtybė, ar aš esu tiesiog nusidėjėlis, o gal esu daugiau? Ar turiu potencialą būti daugiau? Ar mūsų visuomenė turi potencialą būti daugiau nei šiuolaikinė gerovės valstybė, kuri mano galinti mesti pinigus į bet kokią socialinę, dvasinę ir psichologinę problemą – ir tuomet ši problema tariamai bus išspręsta. Nes jie mano, kad psichologinės problemos yra mechaniškos problemos. Jeigu jums kyla problema su varikliu, surandate problemišką detalę ir pakeičiate tą detalę. Tačiau psichologija funkcionuoja ne taip.
Nes individo psichologijos neįmanoma padalinti į dalis. Nes ji yra visuma – tai yra esminis individualios būtybės apibrėžimas. Jis yra visuma, ir jeigu manote galintys padalinti individualią būtybę į dalis, negalite išgydyti visumos. Negalite išgydyti visumos sutaisydami dalį ar išpjaudami dalį. Visumą galite išgydyti tiktai akceleruodami visumą į naują lygmenį.
Tai yra universalus penktojo spindulio principas, ir būtent dėl to penktąjį spindulį mes taip pat vadiname vientisumo spinduliu. Nes tai yra, kai išlaisvinate savo protą nuo tiesos, kurį būtų grįsta diferenciacija, paieškų – jūsų protas tampa laisvas suvokti vientisumą už konfliktų, už dualistinių priešingybių, kurias jūs anksčiau matėte, ir be kurių, kaip jums rodėsi, daugiau nieko nėra. Ir todėl, užuot būdami įsitraukę į tiesos paieškas, jūs buvote įsitraukę į mėginimą išaukštinti vieną reliatyvią tiesą kaip pranašesnę už kitas. Šitaip mėgindami paversti reliatyvią tiesą absoliučia, užuot transcendavę tą mąstymą, kuris mato reliatyvią tiesą, ir tuomet atrasdami tiesą kaip visumą, kuri neturi priešingybės. Nes ji mato visumą ir yra grįsta visumos kėlimu aukštyn.
Tad toks yra mano perdavimas; tai yra šviesa, kurią įtvirtinau; tai yra fohatas, kuris buvo išsiųstas, kuomet žodžių varomoji jėga buvo šviesa, pasiųsianti juos į kolektyvinę sąmonę, kur ji pralauš barjerus, kuriais individai ir visuomenė apsistatė savo protus, kad galėtų atstumti šią tiesą.
Tad aš, Ilarionas, naudojuosi savo, kaip Penktojo Spindulio Čohano ir visų penktojo spindulio hierarchų atstovo, teise spinduliuoti savo šviesą per visų jūsų fizinius indus.
Ir todėl, sakau: „Kas yra tiesa?“
„Aš esu tiesa!“
Ir jūs esate tiesa – jeigu atrandate, kas AŠ ESU jumyse yra. Tad atraskite tą „AŠ ESU“, ir atraskite, kad AŠ ESU jumyse yra visumos AŠ ESU, didesniojo AŠ ESU dalis. Ir todėl, kai šitai žinote, siekiate kelti aukštyn visas visumos dalis, nes tai yra vienintelis būdas pakelti visumą. O visumos pakėlimas yra vienintelis būdas pakelti bet kurią dalį. Nepakelsite savęs kaip individualios dalies, būdami atskira dalimi. Jūs save tegalite pakelti keldami visumą, būdami visų tarnu.
TAI YRA TIESA – kiek tiesa gali būti išreikšta žodžiais. Galite ją neigti, jeigu norite, galite su ja ginčytis, jeigu norite, nes jūs turite laisvą valią prisirišti prie tos karuselės, kurioje siekiate iškelti vieną reliatyvią tiesą į absoliutumo statusą.
Tai niekada neveiks, kol nesuvoksite, kad jūsų užsidegimas gali būti paverstas aukštyn kylančia spirale, kai paliekate šį troškimą įtvirtinti vieną tiesą, vieną išreikštą tiesą, kaip pačią pranašiausią.
Tiesa AŠ ESU. Nes aš, Ilarionas, įžengiau į vienovę su Kristumi, ir aš taip pat esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Tai atlikta.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com