Dievo Valios Motinos Metais pažinimas

TEMOS: Žvelgiate į realybę ar į įvaizdį? – Kas yra meistriškumas? – Manote turintys žinoti iš anksto, koks yra teisingas sprendimas – Lenktynės tarp mokytojų ir jų mokinių – Aukščiausios tiesos iliuzija – Transcenduokite poreikį save aukštinti – Pažinkite Dievo valią tokią, kokia yra Dievo valia – Nesprendimų supratimas – Kodėl velnias negali teisti Kristaus

Pakylėtasis Mokytojas Mokytojas MOR, 2011 sausio 5 d. per Kim Michaels.


Žvelgiate į realybę ar į įvaizdį?

Mokytojas MOR aš esu, tačiau kaip jums pažinti Mokytoją MOR? Atsitraukite dabar ir pamąstykite, kaip žmogiškas protas yra linkęs apie viską kurti tam tikrus įvaizdžius. O tuomet, kai sukuriate tą įvaizdį, jūs – kaip dabar mėginome jau keliais būdais paaiškinti – nebežiūrite į realias sąlygas.

Nes jūs težiūrite į įvaizdį, kurį išraižėte savo akinių vidinėje pusėje, ar kurį išraižėte savo prote. Užuot iš tiesų suvokę, kas vyksta pasaulyje arba suvokę, kas ateina iš Aukščiau, iš jūsų AŠ ESU Esaties ar pakylėtųjų mokytojų, jūs dabar tematote stabmeldišką įvaizdį, kurį pasistatėte tarp savęs ir materijos pasaulio, tarp savęs ir Dvasios pasaulio. Ir kaip tuomet mums, jūsų dvasiniams vedliams ir mokytojams, jus pasiekti tame mažyčiame įvaizdžių burbule, kurį esate taip stipriai įsimylėję, kad mus įleisti esate pasiruošę tik tuomet, jeigu išpildysime jūsų nustatytas sąlygas?

Kas yra meistriškumas?

Tad pažvelkite į žodį „meistriškumas“. Ką reiškia tapti kažkurios srities meistru? Na, žmogiška prasme tai reiškia įgyti tam tikrą įgūdį, kuomet kiekvieną kartą atlikdami tam tikrą veiklą galite sugeneruoti tam tikrus rezultatus. Ir kaip ką tik sakiau, apsupote save mechaniniais įrenginiais, kurie visada sugeneruoja iš anksto nustatytą rezultatą, jums paspaudus tinkamus mygtukus. Ar matote, kad visame tame glūdi akivaizdžiai mechaniškas elementas? Ir ar tuomet suvokiate, kad, kai žvelgiate į tuos, kurie yra pasiekę meistriškumą tam tikrame amate, meistriškumą sporte arba politikoje, galvojate, jog šis meistriškumas reiškia, kad visada galite sugeneruoti tam tikrą rezultatą – dažniausiai manydami, kad meistro pasiektas rezultatas yra geresnis už kitų žmonių, turinčių menkesnį meistriškumą, rezultatus.

Tad pagal šį apibrėžimą galite galvoti, kad meistras yra tasai, kuris nuolatos lenktyniauja su kitais žmonėmis, siekdamas pralenkti kitus žmones arba kuo tobuliau atitikti iš anksto nustatytą idealą. Tačiau ar tai tikrai yra tikras meistriškumas, o gal tai tėra mechaniškas įgūdis? Nes kas gi gali įgyti šį mechanišką gebėjimą vėl ir vėl sugeneruoti tą patį rezultatą? Argi ne tokie žmonės, kurie ryžosi nužudyti kūrybinį tekėjimą savo esybėje vien tam, kad sugebėtų mechaniškai sugeneruoti tam tikrą rezultatą?

Pažvelkite į sportininkus ir sportininkes, kurie treniruojasi metai iš metų, kad galėtų – lenktynėse iš lenktynių – nubėgti 100 metrų per mažiau nei 10 sekundžių. Jie, žinoma, visada siekia sumušti rekordą ir nubėgti bent truputį greičiau. Ir kai kažkam pavyksta keliomis šimtosiomis sekundės dalimis sumušti senąjį rekordą, tuomet pasaulis tariamai turėtų džiūgauti ir laikyti tai puikiu pasiekimu. Arba kai kažkas uždirba šiek tiek daugiau pinigų nei tas kitas žmogus, kuris prieš tai buvo turtingiausias žmogus arba, taip sakant, puikiausias investuotojas, tuomet tai, tariamai, turėtų būti pagirtina. Tačiau ar tikrai tai yra pagirtina vėl ir vėl kartoti tuos pačius rezultatus, užuot atnešus kažką naujo, kažką, kas nebūtų to paties pakartojimas, bet būtų atgimimas, naujos idėjos, nauji sprendimai problemoms, kurios atrodė neišsprendžiamos?

Argi ne tai yra tikrasis meistriškumas? Tad kaip tampate DAUGIAU meistru? Ar generuodami kažką daugiau ir daugiau mechaniška prasme, generuodami vis daugiau ir daugiau tam tikruose rėmuose, pavyzdžiui vis greičiau ir greičiau nubėgdami 100 metrų, tačiau visą tą laiką užsiimdami lygiai ta pačia veikla? O gal uždirbdami vis daugiau ir daugiau pinigų, investuodami tuo pačiu būdu kaip tai darė kiti? Ne, tai nėra DAUGIAU meistriškumas, kurį aš esu įvaldęs. Aš netapau Mokytoju MOR, pirmojo spindulio Čohanu, vis geriau ir geriau įvaldydamas mechanišką įgūdį. Ir aš taip pat netapau pirmojo spindulio Čohanu būdamas geresniu už Jėzų ar Kuthumi, ar Sen Žermeną.

Mes, pakylėtieji mokytojai, nesilyginame tarpusavyje, nes kaip galite palyginti unikalumą? Aš tapau Mokytoju MOR, laimėjau savo pakylėjimą kaip El Morija, tapdamas atviromis durimis. Mokytojas MOR visada yra atviros durys. Iš kur man žinoti, ką Dvasia per mane perduos už sekundės? Ar man reikia žinoti? Ne, man nereikia žinoti.

Manote turintys žinoti iš anksto, koks yra teisingas sprendimas

Ar jums reikia žinoti, ką Dvasia per jus perduos už sekundės, už vienos dienos ar už savaitės nuo dabar? Taip, jums to reikia; privalote tai žinoti. Nes savo prote turite stabmeldišką įvaizdį, kaip Dvasia turėtų ar neturėtų išreikšti save per jus ar per kitus. Tad norite būti tikri, kad Dvasia atitiks tą stabmeldišką įvaizdį, prieš nuspręsdami būti atviromis durimis savo prote Dvasios tekėjimui. Ir būtent dėl to, mano mylimieji, aš esu Mokytojas MOR, o jūs nesate Mokytojas MOR, ar bet kurios kitos Dievo savybės mokytojas. Nes jūs vis dar tebegarbinate stabmeldišką įvaizdį savo prote, užuot garbinę savo AŠ BŪSIU KUO BŪSIU Esatį, kuri nori reikštis per jus kiekvieną akimirką ir BŪTI DAUGIAU per jus. Tai yra vienintelis skirtumas tarp jūsų ir manęs.

Jeigu pažvelgtumėte į mano įsikūnijimus, iš kurių tik kai kurie yra žinomi, pamatytumėte, kad aš taip pat turėjau proto įvaizdžius savo prote, prie kurių kartais buvau labai stipriai prisirišęs. Pažvelkite, pavyzdžiui, į mano įsikūnijimą Tomu Moru. Paskaitykite tik keletą knygų, paskaitykite šiek tiek to įsikūnijimo istoriją. Ir išvysite žmogų, kuris buvo labai stipriai prisirišęs prie tam tikrų idėjų ir įsitikinimų, netgi ryždamasis persekioti kitus dėl jų religinių įsitikinimų, kadangi jų įsitikinimai buvo kitokie nei maniškiai. Netgi ryždamasis pasinaudoti savo turėta valdžia, kad pasiųsčiau juos ant ešefoto, ant kurio galiausiai atsidūriau pats. Vėlgi, iš dalies taip nutiko dėl prisirišimo prie idėjos.

Tuo nenoriu pasakyti, kad kartais nėra tokių akimirkų, kai turite stoti ginti idėją. Tačiau šis stojimas ginti idėjos privalo būti grindžiamas tikru suvokimu, o ne proto įvaizdžiu, kurį turite savo prote. Ar aš, būdamas Tomu Moru, turėjau tikrą suvokimą? Ne, aš turėjau dalinai tikrą suvokimą, tačiau neturėjau pilnai aiškaus suvokimo. Ir nors iš tiesų stojau ginti aukštesnių principų, nelaimėjau savo pakylėjimo po to įsikūnijimo, bet turėjau įsikūnyti dar keletą kartų, kad nuskaistinčiau savo suvokimą, kad paleisčiau proto įvaizdžius, kuriuos buvau susikūręs apie tai, ką reiškia stoti ginti Dievo valią.

Ar tai buvo Dievo valia būti tokiu nelanksčiu, kad galiausiai man buvo įvykdyta mirties bausmė? Ar tai buvo Dievo valia, o gal tai buvo mano paties valia per mano dalinai nuspalvintą suvokimą? Na, paskaitykite mano to gyvenimo istoriją ir tuomet nusileiskite vidun ir paprašykite manęs jums parodyti, kai daugiau žinosite apie visą tą istoriją, kokia tiksliai buvo Dievo valia ir kur nebuvo Dievo valia.

Tiek daug žmonių šioje Žemėje yra susikūrę stabmeldišką įvaizdį apie tai, kas yra Dievo valia, ir tiesiog neįmanoma tikrajam Kūrėjui, Gyvajam Dievui, ar kuriam nors iš jo atstovų, pakylėtųjų mokytojų, parodyti jiems, kokia yra tikroji Dievo valia. Net jeigu Kūrėjas jiems prabiltų iš degančio krūmo, jie nebūtų atviri – nebent Kūrėjo žodžiai atitiktų jų proto įvaizdžius. Matote tai daugelyje žmonių, kurie pažvelgia į mūsų žodžius ir juos atstumia, nes jie neatitinka jų išankstinių sąlygų.

Lenktynės tarp mokytojų ir jų mokinių

Ir tai iš tiesų yra lenktynės, kuriose mes, pakylėtieji mokytojai, dalyvaujame nuo pat to laiko, kai ėmėme perdavinėti mokymus šioje planetoje labiau tiesiogine forma. Klausimas paprastas: Mes perduodame mokymą. Jis pritraukia tam tikrą skaičių mokinių. Mokymas juos patraukia dėl to, kad surezonuoja su kažkuo jų viduje. Tačiau jeigu šie mokiniai jau turėtų aiškų suvokimą, jie būtų pakilę ir todėl mokymas jiems nebūtų reikalingas. Tad jau pats šis faktas, kad jie nėra pakilę, reiškia, jog jie neturi visiškai tyro suvokimo. Jie turi dalinai tyrą suvokimą, kuris jiems leidžia atpažinti mokymą. Tačiau tuomet tikrasis klausimas yra toks: ar jie pasinaudos mokymu, kad nuskaistintų savo suvokimą ir paliktų visus savo stabmeldiškus įvaizdžius? O gal jie pasinaudos mokymu, kas sustiprintų savo stabmeldiškus įvaizdžius, ypač tuos įvaizdžius, kurie juos padaro kažkuo pranašesniais už kitus žmones?

Atkreipkite dėmesį į tai, ką pasakiau. Egzistuoja meistriškumo koncepcija, kuomet kažkas sugeba kažką padaryti geriau už kitus žmones, arba kažką daugiau supranta už kitus žmones. Ir yra daug tokių, kurie atrado pakylėtųjų mokytojų mokymus, ir jie turi dalinį suvokimą, stabmeldišką įvaizdį, kuriame turi poreikį save laikyti pranašesniais už vidutinį žmogų šioje planetoje. Tad šie žmonės naudojasi pakylėtųjų mokytojų mokymais šiam įvaizdžiui sustiprinti. Ir kuo gilesnis yra mokymas, kuo sudėtingesnis yra mokymas, tuo labiau šie žmonės galvoja, kad jie tikrai yra pranašesni už tuos, kurie nesugeba suprasti mokymo.

Ir mes visada siekiama pralenkti savo mokinius ir jų gebėjimą pasinaudoti mokymu proto įvaizdžiui susikurti, kuris jiems tuomet kliudo judėti pirmyn, mūsų išraiškai ir mūsų Dvasios tekėjimui tekant pirmyn. Dar kartą pasiskaitykite Jėzaus paskutinį diktavimą, ką reiškia būti Gyvuoju Kristumi. Jūs čia neatėjote tam, kad pripažintumėte žmonių ego ar proto įvaizdžius; jūs atėjote išpurtyti juos iš jų proto dėžučių, mesdami iššūkį jų suvokimui.

Aukščiausios tiesos iliuzija

Tiek daug žmonių tapo prisirišę prie dar vienos mechaniškos idėjos, dar vienos šėtoniškos idėjos, tai yra, kad egzistuoja kažkokia aukščiausia tiesa, kurią įmanoma perduoti per specifinį mokymą, religiją ar mokslinį metodą. Nėra jokios aukščiausios tiesos, kurią būtų įmanoma perduoti Žemėje, nes tol, kol Žemė nebus pakilusi, kaip aukščiausia tiesa galėtų būti čia išreikšta? Tol, kol egzistuoja atotrūkis tarp jūsų suvokimo ir realybės, kaip būtų įmanoma perduoti aukščiausią tiesą? O kai nebelieka atotrūkio tarp jūsų suvokimo ir realybės, išorinis žodžiais išreikštas mokymas jums tampa nebereikalingas, nes dabar patiriate realybę tiesiogiai savyje – tai kam tuomet bereikia išorinio mokymo.

Net jeigu perdavėme mokymą per vieną pasiuntinį ar organizaciją, ir net jeigu tas mokymas buvo labai tyras ir visiškai pagrįstas, tai nereiškia, kad tas mokymas buvo ar kada nors galėtų būti aukščiausias mokymas, kokį tik kada nors būtų įmanoma perduoti. Nes jeigu didelis mokinių skaičius paima mokymą ir pasinaudoja juo savo proto dėžutėms sustiprinti, na tai ką mums tuomet belieka daryti? Turime duoti kitą mokymą, kuris mestų iššūkį ankstesniam mūsų perduodam mokymui, nors šis ankstesnis mokymas ir buvo pagrįstas. Mums vis tiek tektų mesti jam iššūkį, kad išpurtytume žmones iš proto dėžučių, kurios dabar lėtina arba iš viso sustabdo jų progresą, užuot dariusios tai, ką turėjo daryti – paspartindamos jų progresą.

Nes kas yra progresas? Progresas vyksta, kai transcenduojate savo proto dėžutes, kai tampate atviromis durimis savo proto dėžučių paleidimui. Jeigu nepaleidinėjate savo proto dėžučių, iškreipiate mokymą. Ir tuomet nesvarbu, kiek tyras yra šis mokymas. Jūs susikūrėte proto įvaizdį apie mokymą, ir tai yra iškreiptas įvaizdis. Nes realybė yra tokia, kad tikrasis bet kurio pakylėtųjų mokytojų mokymo tikslas nėra susikoncentruoti į mokymą, bet paskatinti jus įkūnyti mokymą iki tokio laipsnio, kad pasiektumėte tokį stiprų susiderinimą su mokymą perdavusiomis būtybėmis, jog mokymas ir išorinis pasiuntinys jums taptų nebereikalingi. Nes jūs, kaip jau sakiau, būtumėte tapę atviromis durimis.

Transcenduokite poreikį save aukštinti

Būtent apie tai taip pat kalbėjo ir Jėzus. Ateina momentas, kai pasiekiate tam tikrą Kristiškumo lygmenį, kuomet nebenorite savęs iškelti dar aukščiau. Nes dabar jūsų tikslas tampa kelti aukštyn kitus. Ir tai yra labai svarbus taškas, labai subtilus lūžio taškas, kurį pasiekė labai, labai mažai žmonių.

Galite pasirinkti vieną iš dviejų požiūrių, ir jeigu būsite sąžiningi, galbūt sugebėsite pažvelgti į save ir sužinoti kai ką svarbaus apie save. Tie iš jūsų, kurie esate atviri mano kalbėjimui per šį pasiuntinį, galite suvokti, kad kai klausote arba skaitote mokymus, perduotus per mano naują pasiuntinę, kuri yra šio pasiuntinio moteriškoji atsvara, galite atrasti, kad jūsų protas vertina ir analizuoja: Ar tai panašu į tai, prie ko esame įpratę?

Ir tai yra ženklas, kad pasinaudojote per šį pasiuntinį perduotais mokymais proto įvaizdžiui susikurti, ar bent jau sustiprinti proto įvaizdį, kurį visą laiką turėjote. Ir tai turėtų paskatinti jus sunerimti, nes būtent tokias mentalines analizes ir vertinimus Jėzus vadino „teisimu pagal išorę“. Nes jūs neteisiate teisingu teisimu, suvokdami tai, kas yra, jūs suvokiate tik savo proto įvaizdį, kurį perkeliate ant visko materialiame pasaulyje ar ant visko, kas ateina iš Dvasinio pasaulio.

O tai, mano mylimieji, nepadės jums išlaikyti Motinos Metų iniciacijų. Yra du keliai, kuriais galite pasirinkti eiti šiais ateinančiais metais. Galite priimti sąmoningą sprendimą, kad ryšitės ieškoti proto įvaizdžių, kurių nematote, nes laikote juos savaime suprantamais. Arba negalite priimti šio sprendimo, ir todėl nesąmoningai nusprendžiate, kad sieksite laikytis įsikibę, kabinsitės į tuos proto įvaizdžius. Pirmasis sprendimas gali atvesti prie didžiulio augimo. Antrasis sprendimas atves prie didžiulės įtampos, o galimai ir psichinio išsekimo, kuomet jausitės prarandantys ryšį su realybe.

Nes iš tiesų, per šiuos metus daugeliui dalykų materijos karalijoje bus mestas iššūkis. Daugelis sąlygų mes iššūkį žmonių turimiems stabmeldiškiems įvaizdžiams. Ir todėl jums bus labai sunku laikytis įsikibus į šiuos įvaizdžius. Tačiau, kaip ir visada, kaip jau ne kartą sakėme, rinktis jums. Aš, žinoma, visiškai netrokštu jums sakyti, ką turėtumėte pasirinkti. Nes iš tiesų žinau, kad Dievo valia nėra tai, kad padarytumėte tam tikrą pasirinkimą, kuris sugeneruotų tam tikrą rezultatą.

Pažinkite Dievo valią tokią, kokia yra Dievo valia

Dievo valia yra jums augti savo savimonėje, ir bet koks pasirinkimas gali leisti jums paaugti. Net ir toks jūsų pasirinkimas, kuris atveda prie įtampos ir kančių, galiausiai gali leisti jums paaugti. O jeigu padarėte tą pasirinkimą, jį padarėte dėl to, kad jums buvo būtina patirti tą įtampą ir kančias, idant patirtumėte tai, ką jums reikėjo patirti, kol tapsite pasirengę paleisti ir transcenduoti senąjį savivaizdį.

Prieš daugelį metų šis pasiuntinys perėjo laikotarpį, per kurį mąstė apie Dievo valią. Tuo metu jis jautė vidinį konfliktą, nes visą gyvenimą jautė, kad egzistuoja tam tikri sprendimai, kuriuos turi priimti. Tačiau, kadangi buvo girdėjęs tam tikrus mokymus apie Dievo valią, jis susikūrė proto įvaizdį, kad galbūt jo sprendimai nebuvo teisingi arba nebuvo patys aukščiausi. Ir todėl jis pasiekė tašką, kuriame – nenoriai – buvo pasirengęs paklusti šio išorinio Dievo valiai, kurio stabmeldišką įvaizdį turėjo susikūręs. Šį įvaizdį jis turėjo susikūręs ne dėl tam tikrų mokymų, o dėl tradiciškai egzistuojančio monoteistinio piktos būtybės danguje įvaizdžio.

Jis sąmoningai nesuvokė einantis per procesą, per kurį turėjo paleisti šį išorinio Dievo proto įvaizdį. Tačiau kontempliuodamas Dievo valią – ir jausdamas konfliktą dėl to, kad nenorėjo paleisti savo valios ir aklai sekti išoriniu autoritetu – jis galiausiai pasiekė tašką, kuriame suvokė, kad žmogaus valia iš tiesų gali būti ego valia. Tad jis nusprendė nenorintis priiminėti iš ego išeinančių sprendimų, ir todėl buvo pasirengęs be jokių išlygų paklusti aukštesniam autoritetui, kaip jis tai suvokė. Vieną dieną, jis išgyveno patyrimą, per kurį visiškai paleido, iki galo paleido bet kokią iš anksto apibrėžtą idėją, kokia turėtų būti jo valia ar kokia turėtų būti Dievo valia. Ir šią pasiryžimo atiduoti akimirką jisai tarė: „Dieve, parodyk man savo valią ir aš ją įvykdysiu.“

Ir jam atėjo atsakymas: „O jeigu Dievas nori, kad priiminėtum savarankiškus sprendimus?“ Tai buvo absoliutus šokas jo esybei, tačiau užuot tai atmetęs, remdamasis proto įvaizdžiu, jis priėmė, kad tai iš tiesų yra žinia iš Aukščiau, kurią jis turi įsisąmoninti. Tad jis padarė tai, ką darė daug kartų savo gyvenime. Sąmoningai atidavė savo išankstines nuomones, idėjas ir įsitikinimus. Ir rimtai mąstė apie savo gautą atsakymą. Ir po kurio laiko pasiekė aukštesnį suvokimą nei turėjo anksčiau, kuomet suvokė, kad taip, iš tiesų egzistuoja ego valia, kurią turite išmokti pamatyti ir permatyti. Tačiau jūs taip pat turite savo teisėtą valią, kuomet iš tiesų turite priiminėti savarankiškus sprendimus, remdamiesi žiniomis ir suvokimu, kuriuos tuo metu turite. O tuomet, pažvelgiate į tuos sprendimus ir iš jų pasimokote.

Ir jis taip pat suvokė, jog buvo susikūręs šį įvaizdį, kad jeigu paklus išorinio Dievo valiai, niekada negalės suklysti – jei tik visada seks šia išorinio Dievo valia. O tuomet jis suvokė, kad tai iš tiesų nėra tikrasis atsidavimas Dievo valiai. Nes tai tėra lengviausia išeitis; lengviausia išeitis mokiniui, pradėjusiam suprasti, kad jo valia iš dalies yra paveikta ego, tačiau dar nepasiekusiam Kristaus įžvalgumo, kuris jam leistų matyti, kas ateina iš ego, o kas ne.

Atrodo sunku praskirti Majos šydą ir žinoti, kas yra teisinga, o kas ne. Tad atrodo lengviau – kad galėtumėte išvengti klaidų – tiesiog pasakyti išorinei dievybei: „Pasakyk man savo valią, kad galėčiau ją įvykdyti.“ Ar suvokiate, kaip tai siejasi su tuo, ką kalbėjau apie mechanišką meistriškumą? Nes tiek daug mokinių mano, kad jei tik jie laikysis Dievo valios ar pakylėtojo mokytojo valios, visada elgsis teisingai ir pasieks teisingą rezultatą. Tačiau koks rezultatas yra teisingas? Ar tai yra sugeneruoti konkrečią baigtį čia Žemėje? O gal tai yra paaugti savo savimonėje?

Koks gi skirtumas jūsų pakylėjimo procesui ar planetos, ar visos materialios visatos pakylėjimui, kad sugeneruosite tam tikrą rezultatą toje konkrečioje situacijoje? Negi iš tiesų manote, kad sprendimai, kuriuos priimate tam tikrose situacijose savo gyvenime čia Žemėje daro poveikį visai visatai? Ne, ne konkretus rezultatas – darysite tą ar darysite aną, nubėgsite 100 metrų per 9,1 sekundės, susituoksite su tuo žmogumi, ar išsiskirsite su anuo žmogumi, dirbsite tą darbą ar prarasite aną darbą – visi šie dalykai nėra svarbūs jūsų pakylėjimui. Svarbu tik, kaip pasikeičia jūsų sąmonė, jums patiriant tam tikras situacijas.

Svarbus yra ne išorinis rezultatas; svarbus yra vidinis rezultatas. Jeigu situacija sustiprino jūsų proto įvaizdį, tuomet ši situacija nepadėjo jums paaugti, kad ir koks būtų buvęs išorinis rezultatas. Bet net jeigu situacija sugeneravo regimai klaidingą ar nepageidautiną išorinį rezultatą, tačiau vidinis rezultatas buvo jūsų atskaitos taške įvykęs pokytis, nuskaistinęs jūsų suvokimą, na tai tuomet ši situacija yra jūsų laimėjimas, kadangi ji priartino jus vienu žingsneliu arčiau jūsų pakylėjimo.

Būtent tai suvokė šis pasiuntinys: kad yra daug sprendimų gyvenime, kuriuos jis privalo priimti pats. Nes tai yra vienintelis būdas jam augti savo savimonėje. Jeigu išgirstų griausmingą balsą iš dangaus, sakantį jam, ką daryti, ir tuomet jis tai padarytų, ko iš to išmoktų? Tad yra daug žmonių, kurie pakylėtųjų mokytojų mokiniais buvo daugybę metų ar netgi dešimtmečių, ir jie vis dar nepasiekė to taško, kuriame ryžtųsi priiminėti savarankiškus sprendimus ir ryžtųsi prisiimti atsakomybę už savo proto būseną ir už tai, kaip reaguoja į tų sprendimų padarinius. Tuomet žengdami dar toliau ir prisiimdami atsakomybę už tą proto būseną, su kuria priiminėjate savo sprendimus.

Nesprendimų supratimas

Ką anksčiau sakiau per savo moterišką pasiuntinę? Sakiau, kad privalote ryžtis būti kūrybiški, eksperimentuoti, užuot visada siekę tiesiog paspausti mygtuką ir gauti mechanišką rezultatą. Jeigu norite iš anksto žinoti, kokie bus jūsų sprendimo rezultatai, tuomet nesate tinkamoje proto būsenoje, kad galėtumėte būti pakylėtųjų mokytojų mokiniu. Dažnai nutinka taip, kad atsiduriate tam tikroje situacijoje Žemėje, kurioje turite tam tikrą situacijos suvokimą ir jums tiesiog reikia priimti sprendimą, remiantis šiuo suvokimu – ir tuomet pasimokyti iš padarinių. Nes būtent taip augate – eksperimentuodami.

Eksperimentuodami jūs, žinoma, išmoksite priiminėti vis geresnius ir geresnius sprendimus. Tačiau, jeigu neeksperimentuosite, kaip galėsite išmokti priiminėti geresnius sprendimus? Jeigu stovėsite vietoje, suparalyžiuoti, bijodami padaryti klaidą, ir pasąmoningai sakysite: „O, bet aš dabar nepriimsiu sprendimo. Eisiu dar truputį pastudijuoti pakylėtųjų mokytojų mokymų ir sukalbėsiu keletą šaukinių bei rožinių. O tuomet, reikia tikėtis, vieną dieną sužinosiu, koks sprendimas yra teisingas, prieš priimdamas šį sprendimą.“ Na, tai yra jūsų teisė rinktis šį kelią, tačiau tuomet jūs iš esmės man, Mokytojui MOR, sakote: „Dabar tu man netrukdyk, Mokytojau MOR. Leisk man kalbėti savo šaukinius ir studijuoti išorinius mokymus; nieko nemėgink man pasakyti iš vidaus. Nes nenoriu to girdėti; nenoriu būti tavo mokiniu, nes nenoriu eksperimentuoti su kūrybine tėkme.“

Matote, mano mylimieji, egzistuoja subtili pusiausvyra, kurią turite atrasti. Mes kalbėjome apie jūsų buvimą atviromis durimis AŠ BŪSIU Esačiai, išreiškiančiai save per Sąmoningojo AŠ lęšį. Kalbėjome apie Sąmoningojo AŠ tapimą skaidriu stiklu, per grynosios sąmonės patyrimą, kuomet jis žino, kad nėra išorinė asmenybė, atskirasis aš. Tačiau kaip pasiekiate tą tašką, kuriame tampate atviromis durimis? Pasiekiate tą tašką tik eksperimentuodami, priiminėdami sprendimus. Matote, priimti sprendimą ir iš jo pasimokyti yra geriau nei nepriimti jokio sprendimo.

Ir koncepcija, su kuria noriu jus čia supažindinti, yra ta, kad egzistuoja sprendimai ir egzistuoja nesprendimai. Nesprendimas yra noras žinoti iš anksto, koks bus rezultatas arba koks yra teisingas sprendimas. Ir todėl nenorite tiesiog priimti sprendimo ir patirti padarinius. Norite atidėlioti sprendimą, kol žinosite, koks bus rezultatas, idant jums nereikėtų patirti tam tikrų padarinių, ir galėtumėte atsisakyti priimti sprendimą arba priimti kitokį sprendimą. Tai yra nesprendimas, ir neaugate dvasiškai priiminėdami nesprendimus. Manote nepriimantys sprendimo, tačiau jūs iš tiesų priimate sprendimą. Tiesiog šis sprendimas yra nesprendimas, atidedantis jūsų augimą. Žmonės, kurie priiminėja nesprendimus, nėra pakylėtojo Mokytojo MOR mokiniai, ir jie nėra jokio kito pakylėtojo mokytojo mokiniai.

Jūs, žinoma, žinote, kad pirmasis spindulys yra Dievo valios spindulys. Kokia yra Dievo valia? Ji yra jums priiminėti savo savarankiškus sprendimus, nes tiktai priiminėdami sprendimus mokotės ir augate, ir plečiate savo savimonę. Tad nepajudėsite iš vietos dvasiniame kelyje, kol neįvaldysite pirmojo spindulio iniciacijų. O pirmojo spindulio iniciacijų neįvaldysite tol, kol priiminėsite nesprendimus ir kol nepasiryšite priiminėti tikrų sprendimų, kuomet priimate sprendimą nepaisydami to, ar žinote, kokie bus jo padariniai, ar net jeigu žinote, kad šie padariniai gali būti nemalonūs.

Nes, žinoma, pripažįstu, kad yra situacijų Žemėje, kuriose atrodo, kad bet koks jūsų priimamas sprendimas turės nepageidaujamas pasekmes, ir todėl verčiau jau nieko nedarytumėte. Bet matote, kaip ką tik mėginau paaiškinti, bet kokios pasekmės yra potencialas kažko išmokti, tad koks gi skirtumas, malonu tai ar ne, pagal kažkokį standartą, pagal proto įvaizdį, kurį susikūrėte apie tai, kas yra malonu, o kas ne? Jeigu kažkas priartina jus prie jūsų pakylėjimo, tuomet argi tai yra svarbu, ar tai tą akimirką buvo malonu? Nes didžiausias malonumas jums bus įžengti per tuos vartus į pakylėtąją būseną, kuomet aš ir kiti pakylėtieji mokytojai pasitiksime jūsų pasveikinti; nes jūs nebebūsite mūsų mokiniai, bet būsite tapę mūsų broliais ir seserimis Dvasioje. Nes būsite tapę tuo, kas mes esame, ir būtent tai yra didžiausias džiaugsmas ir aukščiausias patyrimas, kurį galite patirti užbaigę savo keliones Žemėje.

Tačiau nenusigausite iki šio taško nepriiminėdami sprendimų, neprisiimdami atsakomybės už sprendimą, nepriiminėdami sprendimų remdamiesi tuo, ką šiuo metu žinote ir tuomet prisiimdami atsakomybę įvertinti rezultatus, ne išorinius rezultatus, o kokį poveikį jie padarė jūsų sąmonei. Ir augti jums padės tai, kad kiekvieną kartą priimdami sprendimą jūs įvertinate: „Kokia yra mano reakcija ir ką ši reakcija man parodo apie mano sąmonės būseną?“

Jeigu reaguosite į tam tikrą sprendimą pasmerkdami save dėl to, kad rezultatai nebuvo malonūs, ar jie neatitiko kažkokio išorinio standarto, na tai tuomet galite pasinaudoti šia reakcija ir pamatyti, jog čia jūs prisiėmėte kažkokį pasaulietišką standartą. Ir prisiėmėte šėtonišką tendenciją teisti save pagal išorinį standartą. Užuot ryžęsi būti Kristumi, kuriam, kaip sakė Jėzus, neegzistuoja jokie standartai.

Kodėl velnias negali teisti Kristaus

Ar suvokiate, kad velnias negali teisti Kristaus, nes velnias tegali teisti – kaip ir visi tegali teisti – turėdamas standartą, sukurdamas standartą? O Kristaus būtybė yra transcendavusi visus standartus, visus stabmeldiškus įvaizdžius. Tad kai velnias ateina jūsų gundyti – norėdamas, kad paklustumėte tam tikram standartui – jūs nepriimate velnio ant jūsų projektuojamo teisimo, kuris galbūt ateina per kitus žmones, galbūt net ir per jums pačius artimiausius žmones. Bet jūs galite, savo pačių prote, tarti: „Pasitrauk nuo manęs Šėtone, tu manyje nieko nerasi!“

Ir jūsų priimamas sprendimas gali kai ką jums parodyti apie jūsų reakciją. Ir kai jūsų reakcija nėra ramybėje, žinote, kad vienintelis jūsų ramybę galintis atimti dalykas yra tai, kad turite kažkokį standartą savo esybėje. Ir tuomet turėtumėte žinoti, būdami pakylėtųjų mokytojų mokiniu, kad visi tokie standartai neleis jums įžengti į dangų. Nes būtent tai yra vienas iš subtilesnių šėtoniškų melų, kad į dangų pakliūsite tiktai laikydamiesi Žemėje apibrėžto standarto. Ir tol, kol manysite, kad į dangų pakliūsite tiktai gyvendami pagal Žemėje apibrėžtą standartą, nesugebėsite įžengti pro duris, vedančias į dangų.

Nes į dangų vedančių durų negali užtrenkti joks žmogus. Jokie Žemėje egzistuojantys standartai negali užtrenkti durų ir neleisti jums patekti į dangų. Tačiau kaip galėsite pereiti atviromis durimis į dangų? Tiktai patys tapdami atviromis durimis, kuomet jumyse neliks jokio standarto, prie kurio būtumėte prisirišę. Ir tuomet jūsų atvirumas leis jums pereiti atviromis durimis į dangų. Nes tiktai tie, kurie yra atviri – kurie tapo kaip maži vaikai – gali pereiti duris į dvasinę karaliją.

Seniausias melas, skleidžiamas tokios daugybės religijų, yra, kad į dangų pateksite tiktai laikydamiesi tam tikro konkrečios religijos apibrėžto standarto. Tai yra vienos iš sėkmingiausių puolusių būtybių paspęstų pinklių, kuriomis jie neleidžia žmonėms pasiekti savo pakylėjimo arba įkūnyti ir išreikšti savo Kristiškumo dar tebesant įsikūnijime. Šie Motinos Metai yra unikali galimybė jums kvestionuoti, ar turite tokį standartą, prie kurio esate prisirišę. Tie, kurie sąžiningai tai kvestionuos, galės patirti fundamentalų pokytį savo sąmonėje. Ir todėl jie galės pradėti išreikšti savo Kristiškumą šiais metais. Būtent tokių mokinių aš ieškau. Ar būsite vienu iš jų? Rinktis jums!

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2021 Kim Michaels