Budizmo religijos atnaujinimas
Klausimas: Pakylėtieji mokytojai daug komentavo apie bendras krikščionybės problemas. Norėčiau išgirsti pakylėtųjų mokytojų perspektyvą į pasaulinės budistų bendruomenės ir Korėjos budistų bendruomenės problemas. Kokia kryptimi jie turėtų judėti į priekį?
Atsakymas iš Pakylėtojo Mokytojo Gautamos Budos per Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas 2019 m. konferencijoje Korėjoje.
Kaip ką tik sakė Motina Marija, pasiuntinio žinios, pasiuntinio kultūrinė aplinka, iš kurios jis yra kilęs, gali uždėti tam tikrus apribojimus, nes šis pasiuntinys nėra pažįstamas su Korėjos budistų bendruomene ar su budizmu apskritai, bent jau ne su labiau organizuotais jo aspektais. Jis turi gerą Budos mokymų supratimą, tačiau ne tokį gerą supratimą apie pačią organizaciją.
Tačiau yra akivaizdu, kad budizmo religija išsaugojo didesnį tyrumą nei, pavyzdžiui, krikščionybė. Budizmo religijoje nebuvo sukurta tiek daug papildomų sluoksnių, kaip tai buvo padaryta krikščionybėje. Iš dalies taip buvo dėl to, kad mano perduotus mokymus nebuvo taip lengva iškraipyti. O iš dalies ir dėl to, kad azijiečių mąstymas nėra toks linijiškas kaip vakariečių. Todėl azijiečių protai yra atviresni non-dualizmo mokymams ir poliariškumų pamatymui nei didžiosios dalies vakariečių protai.
Tad jeigu pažvelgtumėte į vidutinį žmogų, užaugusį azijietiškoje budizmo kultūroje, nerastumėte labai daug dalykų, kurie tenai galėtų pasikeisti. Nesakau, kad budizmas visiškai nuvažiavo nuo bėgių, kaip tą akivaizdžiai padarė krikščionybė. Tad budistų bendruomenės Azijoje, tame tarpe ir Korėjoje, vis dar tebeskleidžia mokymus, kurie gali būti vertingi vidutiniam žmogui.
Tačiau kita vertus, taip pat reikėtų pasakyti, kad kai turite tam tikrą sąmonės lygį pasiekusį mokytoją, kuris yra pakilęs virš dualizmo, tam mokytojui yra labai sunku duoti mokymus apie dualizmą ir non-dualizmą, kuriuos galėtų suvokti dualizme esantys žmonės. O tai reiškia, kad net jeigu žmonės neturi piktavališkų ketinimų ir nėra veikiami puolusių būtybių, pats dualistinis protas vis tiek uždės tam tikrą sluoksnį ant mokymo.
Tad žvelgiant iš šios perspektyvos, budizmas neišvengiamai tapo religija, kuri primetė dualistinę interpretaciją nedualistiniam mokymui. Ir tai padarė tokį patį poveikį kaip ir krikščionybėje: daug, daug žmonių į budizmą žiūri kaip į išorinį kelią. Jų supratimu, esmė yra sekti tam tikru mokymu, atlikti tam tikras praktikas, tam tikrus ritualus, ir visa tai tampa beveik mechaniška.
Daugybė žmonių turi tokį patį požiūrį, kurį matote Vakaruose tarp krikščionių, kad jeigu jie tikės išoriniais mokymais, jeigu jie praktikuos išorinę religiją, jeigu jie atliks ritualus, tuomet kažkada ateityje, galbūt po šio gyvenimo, įvyks pokytis ir jie nušvis. Tačiau aš, žinoma, mokiau ne to, aš mokiau vidinio kelio, kuris iš jūsų reikalauja pakeisti savo sąmonės būseną. Ar vidutinis žmogus daugumoje Azijos šalių yra pasiruošęs tam vidiniam keliui? Na, ne, tačiau daugelis iš tiesų yra pasiruošę.
Tad pokytis, kuris potencialiai galėtų įvykti, yra, kad budistų bendruomenės pasiektų šį suvokimą, jog egzistuoja skirtumas tarp išorinio kelio ir vidinio kelio, ir šiandieniniame amžiuje vis daugiau ir daugiau žmonių yra pasirengę tam vidiniam keliui. Ir todėl jie galėtų stengtis labiau pabrėžti vidinį kelią – šitaip jie padėtų didesniam žmonių skaičiui. Kai kurios budistų bendruomenės turi suvokimą apie vidinį kelią, tačiau yra manoma, kad vidutinis žmogus nėra tam pasiruošęs, ir todėl šio kelio nėra mokoma viešai, jo yra mokoma tik tam tikruose vienuolynuose, kuriuose yra laikoma, kad vienuoliai ir vienuolės, kurie pasišventė keliui, yra tam pasiruošę.
Tačiau tai, daugeliu atvejų, nėra teisinga interpretacija. Kaip sakiau, vidutinis žmogus gali nebūti pasiruošęs, tačiau daugelis žmonių iš tiesų yra pasiruošę. Ir pasiruošusių žmonių yra daug daugiau, tai nėra vien žmonės, kuriems yra skirta eiti į vienuolyną, kadangi, kaip sakėme, šiuolaikiniame amžiuje dvasingumo turėtumėte ieškoti ne vienuolynuose, o gyvendami kasdienį gyvenimą ir aktyviai dalyvaudami visuomenėje, bent jau taip būtų daugumos žmonių atveju.
Tad natūraliai norėčiau, kad budistų bendruomenės pripažintų, jog jeigu iš viso egzistuoja kažkokia prasmė Budoje ir nušvitimo pasiekime, tai turėtų reikšti, kad aš vis dar tebeegzistuoju kaip nušvitusi būtybė, kaip Pakylėtasis Mokytojas, ir pilnai esu pasiruošęs bei sugebu perduoti tiesioginius nurodymus šiandien tiems, kurie yra pasiruošę juos priimti. Ir iš tiesų būtų įmanoma, kad žmonės, užaugę budizmo tradicijoje, kurie labai gerai yra su juo susipažinę, galėtų tapti mano pasiuntiniais, nebūtinai perduodami diktavimus, kaip jūs tai dabar girdite, nors tai taip pat galėtų įvykti, bet ta prasme, kad gautų tiesioginį vedimą iš manęs ir todėl sugebėtų pakelti budizmą į naują lygmenį.
Na ir dabar, jūs matote, kad mūsų šiandien perduodami mokymai yra grindžiami laipsniško apreiškimo idėja, kadangi situacija yra visiškai paprasta. Turėti mokytoją įsikūnijime, kuris būtų pasiekęs tam tikrą sąmonės lygį, nebūtinai yra paprastas, lengvas dalykas, kuris gali bet kuriuo metu įvykti.
Tad matėte, kad buvo mokytojų, po mano pasirodymo kūne, kurie buvo pasiekę aukštesnę sąmonės būseną ir jie sugebėjo perduoti tam tikrus mokymus, kuriuos būtų galima laikyti laipsnišku apreiškimu. Nagardžuna yra vienas pavyzdys, tačiau taip pat yra ir kitų. Tad tam tikra prasme, galėtume sakyti, jog būtų vertinga, jeigu budistų bendruomenės sugebėtų suvokti, kad visuomenė taip stipriai pasikeitė nuo to laiko, kai aš pasirodžiau fizinėje oktavoje, jog reikalingas mano žinios patobulinimas ir išplėtimas, reikalingas tam tikras progresavimas, net ir laipsniškas apreiškimas.
Paprasta dinamika yra tokia, kad kai yra duodamas mokymas, kuris turi potencialą padėti žmonėms transcenduoti savo sąmonę, jeigu žmonės paims tą mokymą ir jį pritaikys, kolektyvinė sąmonė bus pakelta aukštyn. Paprasčiausiai nėra įmanoma perduoti mokymą tam tikroje laiko epochoje, kuris galėtų būti vienodai vertingas visiems ateities laikams. Nes jeigu mano prieš 2500 metų perduotas mokymas buvo sėkmingas, tai reiškia, kad jis pakėlė kolektyvinę sąmonę, o tai reiškia, kad dabar galima duoti daugiau.
Tai, ką aš galėjau perduoti prieš 2500 metų, nebuvo absoliuti tiesa, galiojanti visiems laikams, tai buvo kolektyvinės sąmonės lygmens padarinys toje vietovėje, kur jis buvo duotas, tuo laiku, kai jis buvo duotas. Tad niekada nėra įmanoma, net ir nušvitusiam mokytojui, perduoti absoliutaus mokymo. Nušvitęs mokytojas neperduoda mokymo, kuris būtų reikalingas jam, jis perduoda mokymą, kuris reikalingas žmonėms, ir todėl jis suvokia, koks yra jų sąmonės lygmuo ir kas gali būti tuo metu perduota, jis suvokia, kad jie negali suvokti aukštesnio mokymo, nors jis ir galėtų jį duoti.
Tad tai būtų vertingas pokytis, kuomet budistai ir budizmo lyderiai galėtų suvokti, jog iš tiesų yra reikalingas budizmo religijos atnaujinimas. Taip pat egzistuoja būtinybė pakilti virš šio išorinio kelio, šio mechaniško, rutiniško ritualų kartojimo. Kaip matote tai ekstremaliame pavyzdyje – budistų maldos malūnėlyje, kuomet žmonės galvoja, kad sukdami šį mechanišką ratą jie kažkokiu būdu dvasiškai auga ir degina savo karmą. Kiek pamenu, prieš 2500 metų aš mokiau visai ne to, o pamenu aš visai gerai.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com