Tėvystės iššūkiai ir vaiko kalbos vystymasis
Klausimas: Mūsų sūnus, kuriam yra šiek tiek daugiau nei dveji metai, sako labai mažai žodžių, daugiausia mėgindamas komunikuoti gestais ir garsais. Anksčiau jis pasakydavo daugiau žodžių ir mėgindavo išreikšti save žodžiais. Gali būti, kad kažkuriuo momentu mes kažkaip ne taip pasielgėme ir kažką praleidome. Pastaraisiais metais mūsų šeimoje buvo įtampa, su visomis iš to išeinančiomis pasekmėmis. Jaučiame, jog tai gali būti ta priežastis, dėl kurios mūsų sūnus galėjo užsisklęsti. Dabar viskas nurims ir situacija pamažu taisosi. Darome prielaidą, kad jeigu kalbos vystymasis sustos, tai gali sustabdyti tolesnį vaiko vystymąsi. Atsižvelgiant į žinomus standartus dviejų metų amžiui, vaikai turėtų kalbėti daugiau žodžių, tačiau mes taip pat žinome, kad kiekviena siela turi savo planą, pagal kurį vaikas vystosi harmonijoje su savimi. Kokios būtų pakylėtųjų mokytojų rekomendacijos? Ar svarbu kreiptis į specialistą dėl šių kalbėjimo problemų tokiomis aplinkybėmis?
Atsakymas iš Pakylėtosios Mokytojos Motinos Marijos per Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas 2023 m. konferencijoje Kazachstane.
Turite nustatyti tai individualiai. Turite nustatyti, ar tai išorinė situacija paskatino jūsų vaiką tapti uždaresniu, ar tai tiesiog yra vaiko augimo dalis. Rekomenduočiau stebėti vaiką, galbūt nuvesti jį pas specialistą, ir žiūrėti, ar nepamatysite kokių nors kitų traumos ženklų.
Vaikai pereina natūralius etapus. Jie gali turėti tam tikrą periodą, kuriame eksperimentuoja su kalba labai nekaltu būdu. O tuomet, kai tampa šiek tiek vyresni, jie gali pradėti suvokti, kad žodžiai gali būti ištariami teisingai ir neteisingai, ir tai gali juos paskatinti atsitraukti, neberodyti tokio didelio noro kalbėti, nes jie nori sugebėti tobulai tai ištarti, prieš kažką pasakydami. Tokios ir panašios problemos, kurios nebuvo sukeltos išorinės situacijos, gali paveikti vaiko vystymąsi. Žinau, kad nėra lengva įžvelgti skirtumą, tačiau turite susiderinti ir turite labai atidžiai ištirti savo psichologiją, siekdami išsiaiškinti, ar jaučiate kaltę dėl išorinės situacijos, ir ar projektuojate kažką ant savo vaiko, kas nėra realistiška.
Ištirkite savo psichologiją. Ar turite kažkokias atskirąsias savastis, kurios jus verčia jausti kaltę, ir ar dabar jūs, tarsi kaip atgailą, neužsikrovėte šios naštos ant savęs, šitaip taip pat potencialiai užkraudami naštą ir ant savo vaiko? Jeigu ryšitės su tuo susiderinti, sugebėsite pajusti, kaip čia yra, ir rekomenduočiau, kad jūs, visų pirma, dirbtumėte su savo asmenine psichologija, įveiktumėte bet kokį kaltės jausmą ir suvoktumėte, kad situacijos įvyksta, su situacijomis reikia tvarkytis, ir taip, žinoma, situacija gali paveikti vaiką, tačiau jums taip pat reikia būti atsargiems ir neprojektuoti kažko ant vaiko, kas nebuvo sukelta išorinės situacijos.
Jūsų konkrečiu atveju stipriai rekomenduočiau ištirti savo psichologiją ir pažiūrėti, ką jūs galite projektuoti ant situacijos, remdamiesi savo jausmais apie situaciją, ir bet kokiu kaltės jausmu, bet kokiu jausmu, kad kažką padarėte, nepataisomą žalą savo vaikui, kurios jūs, galiu jus užtikrinti, nepadarėte, kadangi tokiame amžiuje tik labai didelis smurtas gali padaryti nepataisomą žalą vaikui.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com