Kaip elgtis su žmonėmis, kurie visada yra teisūs

Klausimas: Jeigu turime artimus santykius su žmogumi, kuris demonstruoja tam tikrą elgesį – pavyzdžiui, galvoja, jog visada yra teisus – ar tai reiškia, kad tendenciją šitaip elgtis mes taip pat turime ir savyje? Galbūt tai yra paslėpta, arba darome tai kitu būdu, kita forma, ir nesugebame to matyti? O gal tai mūsų pačių projekcija? Ar gali būti tokios aplinkybės, kuomet mes neturime to elgesio aspekto, ir tiesiog suteikiame kitam žmogui galimybę? Jeigu taip, iš kur mums žinoti, ir kaip kiti žmonės gali iš to pasimokyti?

Atsakymas iš Kim Michaels konferencijoje Los Andžele 2015 metais:

Kimas: Manau, kad tai gali būti abu dalykai. Kartais mes iš tiesų prisitraukiame žmones, kurie turi tam tikrą tendenciją, kurią turime ir mes, tačiau juose ši tendencija pasireiškia ryškiau nei mumyse. Arba galbūt mes šią tendenciją savyje tiesiog neigiame, arba nematome to savyje, nenorime to savyje matyti. Tad manau, kad gali šitaip būti.

Betgi žinote, kad visada egzistuoja dvi dvasios, kurios yra visiškos priešingybės. Tad kartais mes iš tiesų turime visišką priešingybę tai elgesio tendencijai. Jeigu kažkas visada mano esantis teisus, visai gali būti, kad mes visada abejojame, ar esame teisūs, abejojame savimi, ir būtent dėl to prie savęs prisitraukiame tokį žmogų.

Taip pat manau, kad dažnai prisitraukiame žmones, kurie turi tam tikrą piktnaudžiaujantį elgesį, ir taip yra ne dėl to, kad ir mes turime tą piktnaudžiaujantį elgesį, ar to elgesio priešingybę. Galbūt ir turime to elgesio priešingybę, leisdami kitiems žmonėms save išnaudoti. Tad tikslas, dėl kurio prisitraukiame šiuos žmones, iš tiesų nėra pamatyti kažką savo psichikoje ir tai išspręsti; tikslas yra pasiekti tašką, kuriame tartume: „Daugiau nebenoriu to savo gyvenime. Man jau šito gana. Nebenoriu tokio tipo žmonių savo gyvenime.“

Ir, žinoma, yra svarbu, jeigu turime to elgesio priešingybę – kuomet esame nuolankūs, laikome save auka, arba jaučiame privalantys kęsti išnaudojimą – turime tai išspręsti. Tačiau gali ateiti toks momentas, kai iš tiesų esame išsprendę tai savo psichikoje, tačiau sąmoningai tiesiog dar nepriėmėme sprendimo: „Viskas, man gana.“ Manau, kad iš tiesų yra svarbu priimti šį sprendimą, kadangi, kol nesame jo priėmę, nesame iš tiesų nuo jo laisvi, ir tuomet tiesiog prisitrauksime kitą žmogų, kuris bus nuėjęs į dar didesnį kraštutinumą, kol galiausiai tarsime: „Viskas, gana.“

Vėlgi, egzistuoja skirtingos pakopos, tad egzistuoja pakopa, kuomet mums reikia pažvelgti į save ir išspręsti savo psichologiją. Tačiau taip pat galime įeiti į būseną, kurioje manome, kad, kiekvieną kartą patekę į sunkią situaciją, visada turime tirti save ir savo psichiką. „Nes tikriausiai čia kažkas yra manyje.“

Žinoma, jeigu jumyse kyla stipri reakcija į kitus žmones, tuomet iš tiesų jumyse yra kažkas, ką turite išspręsti. Tačiau aš taip pat suvokiau, kad kartais tiesiog turime priimti tą sprendimą ir pasakyti: „Viskas, gana. Daugiau to nebenoriu.“ Ir juokingiausia čia yra tai, kad kartais tiesiog nustosite susidurti su tokiais žmonėmis. Galbūt jums teks susidurti su kitokiais žmonėmis, kurie turės kitokių problemų, tačiau iš tiesų galėsite pajusti pasiekę tam tikrą lygmenį.

K: Kaip tai yra susiję su projekcijomis? Kaip galėtume ištverti tam tikrą kito žmogaus būdo bruožą? Iš kur mums žinoti, kad tai nėra mūsų projekcija?

Kimas: Bet jeigu jų elgesys yra visiškai agresyvus, ir jie sako arba daro agresyvius dalykus, tuomet tai nėra jūsų projekcija.

K: Tačiau tai galėtų būti bet kas. Galbūt kažkas turi poreikį jaustis teisus, tai gali būti bet kas. Tiesiog mėginu išsiaiškinti, kaip galėčiau žinoti, ar tai nėra mano projekcija.

Kimas: Bet apie tai aš ir kalbu. Jeigu kažkas imasi kažkokių veiksmų arba sako jums kažkokius dalykus, jie renkasi tai daryti. Jie tai daro dėl jų psichikoje egzistuojančio šablono, kurio jūs neprojektuojate. Jų sakomi dalykai nėra jūsų sufantazuoti.

Tačiau žinau, ką turi omenyje. Egzistuoja subtilesni dalykai, kuomet kažką jaučiame, ypač apie savo partnerį, kuomet mėginame nuspėti, ką jis arba ji jaučia arba galvoja, arba ko jis arba ji nori, ir jų to neklausiame, ir todėl iš tiesų nežinome. Ir manau, kad štai čia mes iš tiesų kartais projektuojame. Ir mes, žinoma, galime žiūrėti į jų elgesį ir interpretuoti jį tam tikru būdu. Mes, pavyzdžiui, galime interpretuoti, kad jie labai pyksta, užuot tiesiog paklausę: „Kaip tu jautiesi? Kas tave neramina? Kas nutiko?“

K: Tad jeigu nesame tikri, kad neklystame, jeigu tiesiog tylėsime, kaip tas žmogus gaus pamoką, kad galėtų pasikeisti?

Kimas: Na, čia jūs negalite jaudintis dėl to, ar kiti žmonės gaus savo pamokas. Jūs, žinoma, galite garsiai išsakyti, ką pastebėjote, kaip jaučiatės, bet ypač su tokiais žmonėmis, kurie visada jaučiasi teisūs, jie beveik garantuotai jus apkaltins, kad klystate mesdami jiems iššūkį. Kuo nesaugiau dėl kažko jaučiatės, tuo stipriau norite atstumti, kai žmonėms jums sako, kad turite pasikeisti.

Nemanau, kad galite kažką padaryti, jeigu žmonės nėra pasiruošę tai išgirsti. Taip pat ir savyje esu pastebėjęs, kad kartais žmonės mėgina man kažką pasakyti, tačiau tiesiog nesu pasiruošęs tą akimirką tai išgirsti. Tai nereiškia, kad niekada nesugebėsiu ar nenorėsiu to išgirsti, tačiau tą akimirką tiesiog negaliu to pakelti. Taip pat mačiau tai ir kituose žmonėse. Tarsi ateitų tam tikras laikas, kai tampame pasirengę. Nieko dėl to negalite padaryti. Tegalite tik pasakyti: „Na, ar vis dar noriu turėti tą žmogų savo gyvenime?“

Viskas, vėlgi, manau susiveda į pusiausvyrą, kadangi pasaulyje visada egzistuoja tendencija, kad žmonės nenori pažvelgti į save. O tuomet, kai įžengiate į dvasinį kelią ir pradedate suprasti, kokia iš tiesų yra dvasinio kelio esmė, jūs, žinoma, atrandate norą pažvelgti į save. Tačiau su tuo taip pat galite nueiti į nesubalansuotą būseną, kurioje visada ieškote problemos. Kartais tiesiog turite nuspręsti: „Daugiau nebenoriu susidurti su šiuo sąmonės lygiu, ir nebenoriu susidurti su žmonėmis, kurie tai ant manęs projektuoja.“

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2015 Kim Michaels