Diskusija apie Kimo gimimo traumą ir atskirąsias savastis
Klausimas: Kaip tu išrišai savo gimimo traumą ir kaip žinojai, kad jau ją išrišai? Kaip įveikei savo gimimo traumą?
Atsakymas iš Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas 2023 m. konferencijoje Kazachstane.
Manau, kad buvo 2017 metai, kai gavau šiuos mokymus. Kiek pamenu, tai buvo konferencija Estijoje, kai pradėjome gauti šiuos mokymus apie gimimo traumą. Aš, žinoma, redagavau tuos diktavimus ir, man regis, taip pat pradėjau kurti jais paremtas invokacijas. Ir aš su tuo dirbau tai darydamas. Prašiau mokytojų padėti man pamatyti mano gimimo traumą. Ir po to, kai jau kurį laiką tai dariau, išgyvenau šį patyrimą, kai labai anksti ryte buvau tarsi iš dalies nubudęs, bet iš tiesų apie nieką negalvojau. Staiga man atėjo žodžiai: „Neprivalai nieko Žemėje padaryti.“ Ir man tai buvo beveik kaip šokas. Vis dar prisimenu, kad buvau iš tiesų, iš tiesų šokiruotas, nes iki to momento visada jaučiau, kad esu čia Žemėje, nes yra kažkas, ką turiu padaryti, kažkas, ką turiu pasiekti.
Ir tai, žinoma, siejasi su visais tais mokytojų perduotais mokymais apie avatarus, kurie atėjo į Žemę iš natūralios planetos, ir aš visada turėjau šį jausmą, kad, visų pirma, nesu kilęs iš Žemės. Tai iš tiesų nėra mano pirmoji planeta. Ir aš čia atėjau ne tam, kad būčiau norėjęs patirti tai, ką galite patirti Žemėje. Atėjau čia tam, nes norėjau padėti Žemei progresuoti. Bent jau taip aš šitai mačiau. Ir dėl to visada turėjau šį jausmą, kad nesu čia tiesiog tam, kad mėgaučiausi gyvenimu Žemėje. Esu čia, kad padaryčiau kažką, kas padarytų skirtumą. Kai gavau šią aiškią žinią, kad nėra nieko, ką turiu padaryti Žemėje, tai tarsi iš tiesų mane šokiravo. Ir aš tiesiog gulėjau tenai pusiau prabudęs ir virškinau tai. Ir tuomet tiesiog pajaučiau, kaip savyje kažką paleidau. Aš tarsi paleidau visą šį jausmą, kad privalau kažką padaryti. Ir po to tapau toks atsipalaidavęs, kad, tikrąja to žodžio prasme, nebūčiau galėjęs atsikelti iš lovos, nes visi mano raumenys buvo tokie minkšti, kad net negalėjau atsikelti iš lovos. Man regis, kad kurį laiką taip ir gulėjau ir galbūt galiausiai vėl užmigau.
O kai pagaliau atsikėliau, vos galėjau paeiti. Turiu omenyje, mano raumenys buvo tiesiog tokie atsipalaidavę, kad beveik nieko negalėjau daryti. Ir tai tęsėsi pora dienų. Galiausiai tai atslūgo. Mano savijauta buvo panaši į tai, ką sako jaučiantys žmonės, kuriems buvo atliktas šis gilių audinių masažas, kai jų raumenys yra visiškai atpalaiduojami.
Iš pradžių maniau, kad tai ir buvo mano gimimo trauma. Ir maniau, kad gimimo trauma buvo, kad kai atėjau į Žemę su šia intencija kažką padaryti, ir tuomet patyriau, kad negaliu to padaryti. Buvo neįmanoma to padaryti tokioje planetoje kaip ši, kadangi žmonės nereagavo, jie nesiklausė, ir puolusios būtybės mane puolė ir žemino. Maniau, kad tai yra mano gimimo trauma ir kad aš tai išrišau.
Tačiau nuo to laiko iškilo kiti dalykai. Ir galbūt ši patirtis, kai atėjau į Žemę su šiomis geromis intencijomis, o tuomet suvokiau, kad negaliu jų išpildyti, kad tai buvo mano pirminė gimimo trauma. Tačiau nuo to laiko aš taip pat turėjau įsikūnijimų, kuriuose buvau fiziškai kankinamas ir nužudytas, ir žeminamas, ir manipuliuojamas daryti dalykus, kuriuos maniau esant labai, labai kvailais arba neteisingais.
Tad patyriau ir kitų traumų ne tik šią. Ir visa tai įveikiau iš tiesų tik naudodamasis mokytojų mokymais, žinote, kalbėdamas šaukinius ir invokacijas ir prašydamas mokytojų padėti man kažką pamatyti. Visada buvo naudinga naudotis knygomis, kurias turime, na, žinote, Išsigydykite savo dvasines traumas ir kitomis. Kai gavau tuos diktavimus ir dirbau su šiomis knygomis, prašiau mokytojų padėti man tai pamatyti. Ir jeigu būdavo kažkokia konkreti problema, kalbėdavau šaukinius arba invokacijas, kad transformuočiau energiją. Ir tuomet paprastai po kurio laiko nutinka taip, apie tai net nemąstant, kad staiga tai tiesiog ateina pas mane ir aš kažką pamatau: „O, tai buvo dar viena savastis.“ O tuomet, kai ją pamatau, dirbu su ja. Kartais galiu ją paleisti, kai ją pamatau. Kitais kartais turiu daugiau su ja padirbėti, sukalbėti šaukinius energijai transformuoti arba užduoti sau klausimus apie ją. Ir ką darau, kai pajaučiu savastį ir negaliu jos visai aiškiai matyti, aš tiesiog nepaliauju uždavinėti klausimus, tarsi mėgindamas atsitraukti, apeiti aplinkui, pažvelgti į ją iš kitokio požiūrio kampo, ir taip pat prašau mokytojų padėti man ją pamatyti.
Ir kartais tai gali užtrukti tik keletą dienų. Kitais kartais tai užtrunka galbūt kelias savaites, kol patiriu persilaužimą ir staiga tai pamatau. Tačiau patiriu tą persilaužimą, kai išlipu iš savasties ir dabar galiu ją pamatyti iš išorės, ir galiu matyti, jog ji nesu aš. Ir tuomet yra daug lengviau tai paleisti.
Išrišau ganėtinai nemažai traumų tokiu būdu. Ir manau, kad išrišau ir gimimo traumą, nebent dar yra kažkas, ko nepamačiau. Negalite žinoti, ar yra kažkas, ko nepamatėte, nes jūs dar to nepamatėte. Jūs netgi galite nežinoti, kad kažkas tenai yra. Tačiau aš toliau dirbu su dalykais, ir visai neseniai dirbau su šia trauma, kai jaučiau padaręs kažką kvailo, nes suvokiau, jog dariau tai visą savo gyvenimą. Visada turėjau suvokimą, kad neturėčiau padaryti kažko, ką maniau esant kvaila ar ką kiti žmonės manė esant kvaila. Jeigu jaučiausi padaręs kažką kvaila, buvau labai griežtas sau. Jeigu tai būtų buvę kiti žmonės, tiesiog būčiau pasakęs: „Na gerai, tokie dalykai tiesiog nutinka.“
Tačiau kai tai liečia mane, žinote: „Ne, aš nieko panašaus negalėčiau padaryti.“ Tad turėjau su tuo dirbti. Ir man iš tiesų prireikė daug laiko patirti persilaužimą. Ir galbūt tai vis dar nėra iki galo išrišta. Nežinau. Visada esu atviras ir visada ieškau sekančio dalyko, su kuriuo turiu dirbti.
Klausimas: Kai esi neutralioje proto būsenoje, ar žiūri iš Sąmoningojo AŠ perspektyvos?
Kimas: Taip, sakyčiau, kad taip, nes mokytojai aiškina, kad Sąmoningasis AŠ yra neutralus. Jie taip pat naudojo žodžius „grynoji sąmonė“. Ir būtent atskirosios savastys, kurias mes turime, turi kažkokį šališkumą arba kažkokį viršsluoksnį. Jos nori, kad dalykai būtų tam tikru būdu. Paimkime pavyzdį, kurį ką tik daviau, kad negaliu sau leisti padaryti kažką kvailo. Na, žinoma, tai yra atskiroji savastis, kuri projektuoja ant manęs, kad negaliu sau leisti padaryti „kažką kvailo“. Ir taip pat egzistuoja kita atskiroji savastis, kuri projektuoja, kad egzistuoja standartas tam, kas yra kvaila ir kas nėra kvaila.
Ir tai neateina iš Sąmoningojo AŠ, nes Sąmoningasis AŠ tiesiog žiūri į įvykius, kurie vyksta. Ir kaip sakiau, galėčiau žiūrėti į kitą asmenį, kuris kažką padaro, ir visiškai jo neteisčiau. Žinote, šis žmogus ką tik tai pasakė ar padarė, na ir kas? Tačiau jeigu aš padaryčiau tą patį dalyką, save už tai pasmerkčiau. Ir tai, žinoma, yra atskiroji savastis.
Klausimas: Kodėl jautei, kad negali padaryti kažko kvailo?
Kimas: Manau, kad čia yra keletas sluoksnių. Tačiau, manau, kad esmė, bent jau kaip iki šiol tai mačiau, yra tai, kad kai atėjau į Žemę kaip avataras, aš atėjau iš natūralios planetos. Nedariau tokių dalykų, kuriuos matote žmones darant Žemėje: nežeidžiau kitų žmonių, specialiai nemėginau išjuokti kitų žmonių, jų žeminti. Pamenu, kaip būdamas vaikas labai stipriai sureaguodavau, kai kai kurie vaikai pažemindavo kitą vaiką ir versdavo jį blogai jaustis. Jaučiau, kad neturėtumėte to daryti. Žinote, neturėtumėte žeminti kitų žmonių psichologiškai. Man tai buvo beveik blogiau, nei kad žeistumėte juos fiziškai.
Tad manau, jog tuo mėginu pasakyti, kad kai atėjau kaip avataras, ir nebuvo taip, kad būčiau jautęsis geresniu už žmones Žemėje, tačiau jaučiau, kad yra tam tikri dalykai, kuriuos žmonės daro, kurių aš nedariau ir negalėčiau sau leisti jų daryti. Vienas iš tų dalykų yra padaryti kažką kvailo. Manau, kad iš tiesų tai reiškia, jog būdamas avataru turėčiau žinoti geriau už žmones Žemėje. Neturėčiau daryti tokių pačių kvailų klaidų, kurias daro žmonės. Štai kaip aš tai šiuo metu suprantu. Galbūt čia yra ir dar gilesnių sluoksnių.
Dalykas, kurį bent jau savyje jaučiu, yra tai, kad būdami avatarais mes turime šį jausmą, jog atėjome čia pagerinti dalykus Žemėje, tad negalime sau leisti būti įtrauktiems daryti kai kuriuos iš tų dalykų, kurie tik pablogina situaciją. Ir jeigu tai padarome, turime labai teisiantį požiūrį į save už tai, kad šitai padarėme. Kitų žmonių neteistume tokiu pačiu būdu, tačiau save labai griežtai teisiame, nes jaučiame, jog turėjome sugebėti geriau pasielgti.
Ir manau, kad tikriausiai kiekvienam tai yra individualu, koks tai yra konkretus dalykas. Jūs galite jausti kažką kito, ko negalite padaryti. Bet man tai buvo tiesiog kvaili poelgiai. Ir aš taip pat manau, kad jaučiau, tačiau nematau to aiškiai, tačiau jaučiau, kad kažkada tolimoje praeityje buvau tokioje pozicijoje, kuri yra aprašoma knygoje Mano gyvenimai, kurioje pagrindinis veikėjas gimsta toje civilizacijoje ir puolusios būtybės mėgina priversti jį manyti, kad tai yra jo kaltė, jog ši civilizacija žlugo. Ir manau, kad buvau panašioje pozicijoje, kurioje buvau apgaule pastūmėtas padaryti kažką, kas turėjo pražūtingas pasekmes. Ir jaučiau: „Kaip galėjau būti toks kvailas?“ Manau, kad tikriausiai ir daugelis kitų žmonių patyrė panašių dalykų, nes tai yra vienas iš tų būdų, kuriuo puolusios būtybės iš tiesų mus prigauna. Jos mus pastato į poziciją, kurioje manome turintys galimybę pasielgti teisingai. O tuomet pasirodo, kad visa ši situacija buvo sumanipuliuota ir joje iš tiesų nebuvo jokių teisingų dalykų, mes nebūtume galėję padaryti nieko gero. Kadangi pagrindinis puolusių būtybių tikslas buvo mus pažeminti ir sunaikinti. Ir jos sukūrė visą šią situaciją vien dėl šio tikslo.
Nemanau, kad aš iki galo visa tai perdirbau, tačiau tai iš tiesų yra kažkas, ką šiuo metu labai gerai suvokiu.
Klausimas: Kai dirbame su atskirąja savastimi ir manome, kad jau ją paleidome, ar vėliau gali sugrįžti prisiminimas apie ją?
Kimas: Sakyčiau, kad taip, aš taip pat tai patyriau. Ir manau, kad čia egzistuoja du aspektai. Atskiroji savastis yra paremta sprendimu, o šis sprendimas yra paremtas iliuzija. Kai išrišame savastį, taip yra dėl to, kad žiūrime į savastį iš išorės, matome sprendimą, kurį padarėme, matome iliuziją, kuriuo jis buvo paremtas, ir tuomet sakome: „Aš tai paleidžiu. Aš leidžiu šiai savasčiai mirti. Nenoriu jos ginti. Nenoriu jos pateisinti. Nenoriu mėginti to paaiškinti.“ Dažnai su atskirąja savastimi būna taip, kad mes tarsi pradedame ją matyti, tačiau savo protu mėginame ją kažkaip pateisinti.
Toliau pratęsiant šią mintį, turite atskirąją savastį, kuri mano, kad padarėte „kažką kvailo“. Galite turėti dalį proto, išorinę savastį, kuri pradeda sakyti: „A, galbūt tai nebuvo taip jau blogai, ir galbūt pasekmės nebuvo tokios blogos, ir galbūt neturėtum taip griežtai į save žiūrėti. Turėtum tiesiog tai ignoruoti.“ Tačiau, kad išrištume atskirąją savastį, turime pasiekti tašką, kuriame nemėginame jos pateisinti ir nemėginame išspręsti jokios problemos, kurią projektuoja savastis. Mes tiesiog į tai pažvelgiame ir tariame: „Aš daugiau to nebenoriu. Nebenoriu šitaip reaguoti. Nebenoriu šitaip jausti, šitaip galvoti. Ir nemėginu išspręsti problemos, ir nemėginu to paaiškinti arba pateisinti. Aš tiesiog leidžiu jai mirti. Nustoju ją maitinti savo energija.“ Kai pasiekiame šį tašką, tuomet atskiroji savastis miršta. Tačiau vis dar gali būti likę energijų, kurios nebuvo pilnai išrištos, ir taip pat gali egzistuoti prisiminimas, kurio dar galėjome nebūti ištrynę. Taip pat manau, kad galime gauti projekcijas iš išorės.
Pamenu, dar netgi prieš tai, kai žinojau kažką apie atskirąsias savastis, kažkur dešimtajame dešimtmetyje, patyriau, kad kažką pamačiau savo psichologijoje ir tai paleidau, bet tuomet man grįžo kažkokia projekcija. Iš esmės turėjau paleisti tai dar kartą. Ir tai galėjo vykti keletą kartų. Beveik yra taip, tarsi puolusios būtybės jaučia, kad jeigu yra bent menkiausias šansas, kad jos galės jus įtraukti atgal į šabloną, jos tai ant jūsų projektuos. Turite tai paleisti tam tikrą skaičių kartų, kol jos pasiduos. Taip pat manau, kad yra nepaprastai vertinga paimti šį mokymą iš Mokytojo MOR apie prisiminimų ištrynimą ir suvokti, kad galime būti išrišę savastį, tačiau vis dar tebeturime prisiminimą apie ją, kurį mums taip pat reikia paleisti. Nes, žinoma, kai išrišame savastį, mums nebereikia daugiau laikytis jos įsikibus. Kodėl turėtume ją prisiminti?
Tačiau kalbant apie šį jausmą „aš padariau kažką kvailo“, taip pat matau, kad yra ši labai stipri projekcija iš puolusių būtybių. Natūralioje planetoje mes patyrėme, jog kad ir ką būtume padarę, visada galime tai transcenduoti. Mes visada galime nuo to išsilaisvinti. Mes niekada iš tiesų nepadarėme tokios klaidos, kuri negalėtų būti atitaisyta. Tačiau čia Žemėje, puolusios būtybės projektuoja, kad yra dalykai, kurie yra klaidos, ir tos klaidos yra tokios baisios, kad niekada negalėsime nuo jų išsilaisvinti.
Matau, kad egzistuoja labai stipri projekcija prieš mane, kad padariau kažką tokio kvailo, jog niekada negalėsiu to įveikti. Ir būtent dėl to daugiau neturėčiau drįsti viešai kalbėti, neturėčiau drįsti mesti iššūkio puolusioms būtybėms, nes jau įrodžiau, kad negaliu to padaryti. Nesu pakankamai geras tai daryti. Esu pernelyg kvailas mesti iššūkį puolusioms būtybėms, ar kad ir kas tai būtų. Tai yra labai, labai stipri projekcija. Ir galbūt čia vis dar yra kažkokia savastis, kurios neišrišau. Tačiau nepaisant visko, manau, kad tai yra kažkas, ką jos ant mūsų visų projektuoja, iš esmės mėgindamos sutrukdyti mums išreikšti savo Kristiškumą. Nes būtent to jos iš tiesų nenori. Jos galėtų toleruoti tai, jeigu pasiektume Kristiškumą ir tuomet sėdėtume urve Himalajuose. Tačiau tai iš tiesų nėra Kristiškumas, jeigu jis nėra išreiškiamas kaip pagalba kitiems žmonėms.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com