Dvasinio augimo lygmenys: nuo pragaro iki dangaus
TEMOS: Jėzus mokė vidinio požiūrio į religiją – dauguma žmonių laikosi išorinio požiūrio – skirtingi sąmonės lygmenys, nuo pragaro iki dangaus – dvasinis savarankiškumas – kai kuriems reikia laikyti Dievą uždarytą proto dėžutėje – ryšys su aukštesniuoju jūsų aš – kodėl kai kurie žmonės atmeta bet kokią religiją – išaukite iš išorinio požiūrio – įsisavintas dvasingumas – bręsdami išmetate senuosius įsitikinimus – religijos praeituose gyvenimuose padarytų žaizdų gydymas – milijonams žmonių reikia pereiti prie vidinio požiūrio – palikite tai, kas sena
Klausimas: Man yra didelė problema klausytis religinių televizijos programų arba, patekus į bažnyčią, klausytis kalbančio pamokslininko arba dvasininko, kai jų kalbos yra taip stipriai apkrautos religinėmis dogmomis.
Ypač nejaukiai pasijuntu, kai išgirstu religinės televizijos programos svečius ar bažnyčios narius sakant tokius dalykus kaip: „Mane taip palaimino Viešpats“ arba „Jei ne mano Viešpats ir Išganytojas Jėzus Kristus...“.
Niekada nebuvau religingas žmogus. Šie išsireiškimai man yra svetimi ir jie labai skaudžiai ręžiasi į mano protą. Ne visada, tačiau dažnai šiems išsireiškimams jaučiu antipatiją. Tačiau aš juos suprantu, ir užjaučiu žmones, kurie turi poreikį tokiais būdais išsireikšti. Tiesiog negaliu pats sakyti tokių dalykų. Galbūt taip yra dėl mano antipatijos būdui, kuriuo visuomenė pateikdavo ir vis dar pateikia krikščionišką tikėjimą, nuspalvintą tokiais veidmainiškais tonais. Negaliu suprasti, kodėl man taip sunku atsiliepti į džiaugsmą, kurį šie žmonės išreiškia savo religiniais pasakymais. Tačiau, kai aš išreiškiu save Dvasiškai, viskas, kas susiję su religija, nueina į antrą planą, ir aš tiesiog esu tai, kuo iš tiesų jaučiu ir manausi esąs. Dvasingumas yra tuomet, kai Siela giliai įsitraukia į mano kasdieninį gyvenimą, kuriame Dvasia pasitinka formų pasaulį. Kai tuo tarpu religija ir religiniai gyvenimo aspektai atrodo esantys dualistinio proto išraiška. Giliai jaučiu Dvasingumą ir turėjau daug dvasinių patirčių, ištikimai praktikuodamas meditaciją ir šaukinių kalbėjimą.
Ir tuomet padariau išvadą ir suvokiau, kad kristustavyje svetainė yra čia tam, kad vestų mane tolyn į giliausią išmintį ir įžvalgas, suteikdama man tikslius atsakymus į daugybę klausimų, kuriuos visada turėjau; ir tai tėra ledkalnio viršūnė. Iš tiesų esu palaimintas suvokimu, kad esu liudininkas to, ką tikiu esant Laipsnišku Apreiškimu. Prašau, ar galėtum pakomentuoti mano čia išsakytus dalykus?
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:
Jeigu atidžiau pažvelgtumėte į Naująjį Testamentą, galėtumėte perskaityti tarp eilučių ir pamatyti, kad dažnai priekaištaudavau tiems, kurie turėjo tam tikrą požiūrį į religiją. Buvau nuolatinėje religinių autoritetų opozicijoje ir sakiau žmonėms dalinti išmaldą slapčia ir atvirai nesimelsti. Priežastis buvo ta, kad raginau žmones priimti tam tikrą požiūrį į religiją, požiūrį, kuris šioje svetainėje yra vadinamas „vidiniu požiūriu.“ Taip pat jį galėtumėte pavadinti mistiniu arba dvasiniu požiūriu. Priešingas šiam vidiniam požiūriui yra požiūris, kuris šioje svetainėje yra vadinamas „išoriniu požiūriu.“ Taip pat jį galėtumėte vadinti dogmatišku, tradiciniu, sustabarėjusiu ar netgi fanatišku požiūriu.
Visų tikrųjų dvasinių mokymų tikslas yra padėti žmonėms priimti vidinį požiūrį į religiją. Tačiau, reikia būti realistais ir pripažinti, kad ne visi gyvybės srautai yra pasirengę šiam požiūriui. Dvasios ieškotojams būtų naudinga pripažinti, kad gyvybės srautai, kurie šiuo metu yra įsikūniję Žemėje, yra skirtinguose dvasinio kelio lygmenyse. Dvasinis kelias yra procesas, palaipsniui vedantis gyvybės srautus į aukštesnę sąmonės būseną. Galėtume palyginti dvasinį kelią su laiptais, vedančiais nuo žemiausio iki aukščiausio sąmonės lygmens.
Žemiausią sąmonės lygmenį personifikuoja Pragaro sąmonė, kurioje randate gyvybės srautus, norinčius kuo toliau atitrūkti nuo Dievo. Aukščiausias sąmonės lygmuo yra tų gyvybės srautų, kurie nori kuo arčiau priartėti prie Dievo, idant pasiektų vienybę su Dievu. Dauguma gyvybės srautų Žemėje yra kažkur tarpe tarp šių dviejų kraštutinumų.
Galėtume sakyti, kad dvasinis kelias yra procesas, per kurį gyvybės srautas palaipsniui atkuria ryšį su savo dvasine prigimtimi ir savuoju Kristaus AŠ. Tuo būdu gyvybės srautas užmezga vidinį ryšį su dvasine karalija, leidžiantį jam tapti dvasiškai savarankišku. Gyvybės srauto dvasiniai įsitikinimai ir praktikos, tame tarpe ir gyvybės srauto savivaizdis bei pasaulėžiūra, nustos priklausyti nuo ko nors, kas būtų gyvybės srauto išorėje, ir priklausys tik nuo gyvybės srauto tiesioginės dvasinės realybės patyrimo. Tačiau šis augimo procesas turi daug etapų.
Žemiausiuose kelio lygmenyse gyvybės srautai visiškai nepripažįsta dvasinės gyvenimo pusės, tame tarpe ir savo dvasinės prigimties. Jie yra taip atitrūkę nuo dvasinės realybės, kad dažnai neigia Dievo egzistavimą ar bet kokių dalykų už materialios visatos ribų egzistavimo galimybę. Kai kurie iš jų pripažįsta Dievo egzistavimą, tačiau maištauja prieš viską, kam atstovauja Dievas.
Gyvybės srautams pradedant kopti dvasiniais laiptais, jie galiausiai pasiekia tašką, kuomet nusprendžia nebenorintys neigti Dievo egzistavimo ir nebenorintys tolti nuo Dievo. Šiame taške gyvybės srautas turi stiprų ir teisėtą troškimą tikėti išorine religija. Šie gyvybės srautai nustoja tolti nuo Dievo, tačiau jie dar nėra pasirengę net pamąstyti apie vienovės su Dievu galimybę. Todėl jiems reikalingas Dievo įvaizdis, kuris būtų labai tvarkingas ir išlaikytų Dievą saugiu atstumu nuo jų. Jiems reikia jausti, kad jų ryšys su Dievu yra paremtas tvirtai nustatytomis taisyklėmis. Tam tikra prasme, galėtume sakyti, jog jiems yra būtina jaustis situacijos šeimininkais, ir jie tai daro, uždarydami Dievą į proto dėžutę.
Kadangi gyvybės srautas dar nepasiekė vidinio susiderinimo su savuoju Kristaus AŠ, jis nesugeba tiesos gauti iš vidaus. Kitaip tariant, gyvybės srautas nesugeba savarankiškai atpažinti dvasinės tiesos. Štai kodėl šiame lygmenyje esantys gyvybės srautai įsikibę laikosi išorinių religinių doktrinų, ir tai paaiškina, kodėl jie dažnai sustabarėja, sekdami tam tikromis doktrinomis ir būdami tam tikrų organizacijų nariais. Šiame lygmenyje gyvybės srautas, tikrąja to žodžio prasme, turi poreikį jausti, kad, kol priklausys tam tikrai bažnyčiai ir tikės visomis jos doktrinomis, tol jis neišvengiamai bus išganytas. Ir nors šis tikėjimas nėra visiškai teisingas, jis iš tiesų atlieka svarbią funkciją, suteikdamas gyvybės srautui stabilumą, kuris reikalingas tolesniam brendimui.
Gyvybės srautui bręstant, jis pamažu išvystys stipresnį ryšį su savo aukštesniuoju aš, Kristaus AŠ. Iš pradžių tai pasireikš intuityvių įžvalgų ir dvasinių patirčių pavidalu. Šios įžvalgos ir patirtys parodys gyvybės srautui, kad yra kažkas už materialaus pasaulio ribų, ir todėl kažkas taip pat egzistuoja už religinių šio pasaulio doktrinų ir dogmų ribų. Gyvybės srautas suvoks, kad jokia proto dėžutė negali sutalpinti begalinės Dievo esybės. Gyvybės srautui pradėjus tyrinėti ir stiprinti šį intuityvų ryšį, jis palaipsniui subręs, kol galiausiai vis labiau ir labiau ims pasitikėti šiuo ryšiu, vis mažesnę svarbą skirdamas išorinėms doktrinoms.
Per šį procesą daugeliui gyvybės srautų gali nutikti taip, kad jie patirs įvairius gimdymo skausmus, palikdami senąjį požiūrį ir pilnai priimdami naują, dvasingesnį požiūrį į religiją. Kitaip tariant, kai kurie gyvybės srautai intuityviai ima jausti, kad išorinės religinės doktrinos nėra visiškai teisingos ir neklystančios, ir kad jos negali pateikti išbaigto Dievo supratimo.
Jeigu gyvybės srautai nesuvokia dvasinio augimo proceso, jie gali atmesti bet kokią religiją arba tam tikrą religiją. Ir nors tai gali būti būtinas gyvybės srauto augimo etapas, gyvybės srautui būtų konstruktyviau ir naudingiau, užuot atmetus religiją, suvokti, kad problema nėra pati religija, problema yra išorinis požiūris į religiją. Būtų ypač naudinga, jeigu gyvybės srautas suvoktų, kad išorinis požiūris yra pateisinamas tam tikrame kelio lygmenyje.
Tuomet brandą pasiekiantis gyvybės srautas tiesiog galėtų pripažinti, jog atėjo laikas išaugti iš šio požiūrio. Ir tuomet šis gyvybės srautas galėtų palikti išorinį požiūrį, patirdamas daug mažiau skausmo. Gyvybės srautas taip pat galėtų išvengti situacijos, kuomet ima matyti save konflikte arba priešpriešoje su tais savo broliais ir seserimis, kurie dar nepasiekė šio brandos lygio. Kitaip tariant, užuot stojęs į kovą su tais, kurie vis dar laikosi išorinio požiūrio į religiją, gyvybės srautas visą savo dėmesį galėtų sutelkti į savo dvasinį augimą, tuo būdu pasiekdamas spartesnį progresą kelyje.
Gyvybės srautui bręstant, jis turės suprasti, kad jam reikia liautis dėvėjus religiją kaip paltą. Gyvybės srautas tuomet suvokia, kad tikrasis religijos tikslas yra pasiekti aukštesnę sąmonės būseną, kurioje tiesiogiai patiriate dvasinę realybę. Religija, o tiksliau dvasingumas, dabar tampa integralia jūsų esybės dalimi, užuot buvusi išorine jėga. Žemesniuose lygmenyse gyvybės srauto santykis su religija dažnai bus paremtas baimės arba pareigos jausmu. Gyvybės srautui pasiekus brandą, jo santykis su dvasingumu tampa natūralia ir nepaprastą atlygį teikiančia gyvenimo dalimi.
Šiame etape gyvybės srautas ima suvokti, kad kultūra, kuri remiasi išoriniu požiūriu į religiją, gali tiesiogiai trukdyti patirti šį vidinį patyrimą. Todėl gyvybės srautui gali būti būtina atsitolinti nuo šios kultūros, kurioje religiją dėvite kaip paltą. Jam reikia pasiekti tikrąjį dvasingumą, paremta patirtimis, kurios ateitų iš jo paties vidaus.
Brendimo procese daugelis gyvybės srautų pereina etapą, kuriame turi atmesti bet kokią religinę kultūrą, besiremiančią išoriniu požiūriu. Tai suprantama, ir vėlgi, tai gali būti būtinas gyvybės srauto augimo etapas. Tačiau gyvybės srautas šį procesą galėtų padaryti ne tokiu skausmingu, suvokdamas, kad išoriniu požiūriu paremta kultūra tiesiog yra tam tikro sąmonės lygio padarinys. Tuomet gyvybės srautas galėtų suvokti, kad jis dabar palieka šį sąmonės lygį. Tad užuot stojęs priešintis šiai kultūrai, jis galėtų priimti aukštesnę sąmonės būseną, tuo būdu priimdamas vidinį, dvasinį arba mistinį požiūrį į religiją. Užuot jautęsis taip, lyg senoji kultūra jam vis dar turėtų galios, gyvybės srautas galėtų atiduoti visus prisirišimus prie šios kultūros, laisvai pereidamas prie dvasinio požiūrio į religiją.
Jeigu atsitrauktumėte nuo šios situacijos, pamatytumėte, kad dvasinio augimo procese yra būtini du dalykai. Bet koks augimas yra savitranscendencijos forma. Pavyzdžiui, jūsų kūnas augdamas vaikystėje išauga savo drabužius. Kelnės, kurios jums tinka, būnant 10 metų amžiaus, nebetinka, kai esate 15 metų. Tai yra natūrali augimo proceso dalis, kad žmonės išmeta rūbus, kurie jiems nebetinka. Būtų labai naudinga, kad žmonės, esantys dvasiniame kelyje, suvoktų, jog būtent tai privalo įvykti ir jų sąmonėje. Kai pradedate bręsti kelyje, kai kurie įsitikinimai, kurie jums atrodė visiškai teisingi žemesniuose kelio lygmenyse, ims jums nebetikti dabartiniame jūsų brandos lygyje. Todėl turėtumėte juos nusimesti, kaip be ceremonijų nusimetate senus drabužius.
Tačiau dažnai nutinka taip, kad gyvybės srautas prisiriša prie tam tikrų įsitikinimų ir jam pasidaro labai sunku juos paleisti. Tai ypač galioja religiniams įsitikinimams. Jeigu gyvybės srautas užaugo tam tikroje religinėje kultūroje, jam gali būti labai sunku palikti šią kultūrą. Tačiau, jeigu gyvybės srautas galėtų priimti požiūrį, kad, jam kylant į aukštesnius dvasinio kelio lygmenis, jis natūraliai turėtų išmesti vakarykštes idėjas, įsitikinimus ir kultūrines įtakas, gyvybės srautas galėtų išvengti daug skausmo ir nepatogumų. Tai nebūtina reiškia, kad turėtumėte fiziškai atsitolinti nuo savo ankstesnės kultūros. Galite ir toliau gyventi tokioje kultūroje ir palaikyti šeimyninius ryšius. Tiesiog imate matyti už šios kultūros ribų, ir regite universalų dvasinį kelią, vingiuojantį už visų pasaulio religijų.
Šiuo atžvilgiu būtų naudinga suvokti, kad, net jeigu ir neužaugote religinėje kultūroje šiame gyvenime, jūsų gyvybės srautas vis tiek gali būti gavęs tam tikras žaizdas, gyvendamas sustabarėjusiose religinėse kultūrose praeituose gyvenimuose. Pavyzdžiui, nors aš puikiai suprantu kai kurių žmonių jaučiamą antipatiją religiniams posakiams, ši antipatija rodo, kad gyvybės srautas turi žaizdų iš praeitų gyvenimų. Todėl būtų naudinga pažvelgti į šias žaizdas, pasinaudoti atitinkamomis psichologinėmis priemonėmis, atskleidžiant jų priežastį, ir tuomet išsigydyti jas kartą ir visiems laikams. Kaip sakiau, priimdami požiūrį, kad augimas reikalauja, jog išmestumėte įsitikinimus, kurie jums nebetinka, galite šį procesą padaryti ne tokiu skausmingu.
Šiuo metu pasaulyje yra milijonai gyvybės srautų, kurie yra lygiai tokiame pačiame išsivystymo etape kaip ir tu, kaip jį taip gražiai aprašai savo laiške. Jie pasiekė tašką, kuriame privalo išsilaisvinti nuo išorinio požiūrio į religiją ir pilnai priimti dvasinį arba mistinį požiūrį. Tačiau daugelis iš šių gyvybės srautų vis dar turi tam tikras žaizdas ir prisirišimus, kuriuos sukėlė išorinis požiūris ir šio požiūrio pagimdyta kultūra.
Šiems gyvybės srautams būtų naudinga suvokti, kad, nors išorinis požiūris nėra aukščiausias požiūris į religiją, tai tiesiog yra būtina gyvybės srauto augimo dalis. Kitaip tariant, Žemėje vis dar yra milijonai gyvybės srautų, kuriems reikia saugumo ir stabilumo, kuriuos jie gauna iš išorinio požiūrio į religiją ir iš šiuo požiūriu grindžiamos kultūros. Kai pripažįstate šį faktą, galite susitaikyti su išoriniu požiūriu į religiją ir su žmonėmis, kuriems dar tebėra reikalingas šis požiūris.
Tiesiog galite jiems leisti daryti tai, kas jiems reikalinga dabartiniame jų evoliucijos lygmenyje. Ir tuomet galite pilnai priimti faktą, kad jūs jau nebesate tame lygmenyje, ir todėl jums nebereikalingas išorinis požiūris ar šiuo požiūriu grįsta kultūra. Tuomet galite sąmoningai imtis darbo ir paleisti šį požiūrį, su visais jo įsitikinimais ir išsireiškimais. Galite greitai pasiekti tašką, kuriame ši kultūra jums nebedarytų jokio poveikio. Tiesiog tikite, kuo tikite, ir leidžiate kitiems tikėti tuo, kuo jie nori tikėti. Leidžiate žmonėms būti savo sąmonės lygyje, ir pilnai priimate savo dabartinį sąmonės lygį, leisdami savo gyvybės srautui augti nepriklausomai nuo kitų gyvybės srautų.
Matote, žmonės, kurie laikosi išorinio požiūrio į religiją, yra absoliučiai įsitikinę savo teisumu, jie tvirtai tiki, kad jų religiniai įsitikinimai yra vieninteliai teisingi, ir kad visi, kurie netiki tuo, kuo tiki jie, eis į pragarą. Taip yra dėl to, kad šiems žmonėms reikalingas saugumas ir paguoda, kuriuos jie gauna iš šio tikėjimo. Akivaizdu, kaip galite matyti iš šios svetainės, jog aš nesutinku su šiuo tikėjimu. Taip pat ir iš Naujojo Testamento galite matyti, kad aš pats buvau pakilęs virš šio tikėjimo ir raginau ir kitus padaryti tą patį. Jeigu mano mokiniai būtų laikęsi išorinio požiūrio į religiją, jie niekada nebūtų tapę mano mokiniais. Jie būtų išlikę tradiciniais žydais, tvirtai įsitikinusiais, kad išorinis požiūris į religiją yra vienintelis kelias į išganymą.
Visas mano šios svetainės tikslas yra paraginti žmones peržengti šį išorinį požiūrį ir priimti vidinį požiūrį. Vis dėlto, suvokiu, kad daugelis gyvybės srautų nėra tam pasirengę. Todėl neturiu jokių intencijų apnuoginti, konfrontuoti ar išjuokti žmones, esančius tame kelio lygmenyje. Vietoj to, visą savo dėmesį sutelkiu į gyvybės srautus, kurie yra pasirengę, duodamas jiems įrankius ir ragindamas juos kopti aukštyn.
Tad vėlgi, tiesiog priimkite, kad jūsų gyvybės srautas subrendo aukštesniam dvasinio kelio lygiui. Priimkite šį lygį ir nusimeskite nudėvėtus drabužius – įsitikinimus ir kultūrą – kurie jums nebetinka.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com