Ar Krikštas būtinas?
TEMOS: Krikštas vandeniu ar ugnimi – vanduo simbolizuoja apsivalymą – ugnis reiškia ryšį su savo Kristaus AŠ – krikštas vandeniu, kai vaikui sueina 12 metų – kelio į Kristiškumą mokymai – krikštas ugnimi vyksta spontaniškai iš vidaus – vidinis pasišventimas yra svarbiau už išorinę ceremoniją.
Klausimas: Ar Krikštas būtinas? Jei taip, tai kas ir kur jį turėtų atlikti?
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:
Tai priklauso nuo to, ką turi omeny, sakydamas „krikštas“, ir ką turi omeny, sakydamas „būtinas“. Nebandau čia juokauti, nes iš tiesų yra svarbu apibrėžti šias sąvokas.
Iš Naujojo Testamento žinote, kad yra dvi krikšto rūšys. Jonas Krikštytojas krikštijo žmones vandeniu ir sakė, kad po jo ateis tas, kuris krikštys juos ugnimi. Dauguma žmonių mano, kad jis kalbėjo apie mane, ir, tam tikra prasme, tai yra tiesa, nes aš atstovavau Kristų. Visgi tikroji krikšto ugnimi prasmė yra ta, kad šią ceremoniją ir iniciaciją atlieka kiekvieno žmogaus Šventasis Kristaus AŠ.
Krikštas vandeniu simbolizuoja apsivalymo procesą, per kurį gyvybės srautas pasiekia tašką, kai tampa pasirengęs tiesioginiam, sąmoningam ir nuolatiniam kontaktui su savo Kristaus AŠ. Tai nebūtinai reiškia, jog šis gyvybės srautas pasiekė pilną Kristiškumą, vis dėlto, tai reiškia, kad jis pasiekė tiesioginį vidinį ryšį su Kristaus AŠ, leidžiantį gyvybės srautui gauti atsakymus ir nurodymus iš vidaus. Kitaip tariant, gyvybės srautas galutinai suvokė esantis dvasinė būtybė, kuri tik laikinai gyvena fiziniame kūne. Jis suvokė esantis šiame pasaulyje, bet ne iš šio pasaulio.
Taigi, idealiu atveju, krikštas vandeniu turėtų pradėti procesą, per kurį gyvybės srautas apsivalytų nuo neteisingų įsitikinimų bei netobulų energijų, išsigydytų savo emocines žaizdas ir pasirinktų palikti praeityje padarytus netobulus pasirinkimus ir momentumus. Kai šis procesas bus sėkmingai atliktas, gyvybės srautas įgys nuolatinį kontaktą su Kristaus AŠ, ir šio kontakto gijomis per Kristaus AŠ į gyvybės srautą, galės tekėti Šventosios Dvasios ugnis, kurią jis galės išreikšti savo mintimis, jausmais ir veiksmais.
Nėra jokios prasmės krikštyti vandeniu vos gimusį vaiką, nes šis vaikas sąmoningai dar nesuvokia būtinybės eiti Kristiškumo keliu. Idealioje dvasinėje bendruomenėje vaikas būtų auginamas ugdant jame supratimą apie tai, kad aš buvau pavyzdys, kuriuo reikia sekti, ir kad jis taip pat turi potencialą eiti mano pėdomis ir kilti dvasinio kelio laiptais, vedančiais į asmeninį Kristiškumą. Vaikui tai turėtų būti paaiškinta lengvai suprantamomis sąvokomis, pritaikytomis vaikams iki 12 metų.
Kaip matote iš Naujojo Testamento, pirmasis reikšmingas mano gyvenimo įvykis po mano gimimo buvo užrašytas apie mano pasirodymą Šventykloje, kai man buvo 12 metų. Tai reiškia, kad po pirmųjų savo 12 gyvenimo metų vaikas, kuris buvo tinkamai mokomas apie dvasinį kelią, yra pasirengęs šiek tiek praskleisti savo dvasinės misijos ir pašaukimo uždangą. Tada ir yra idealus laikas krikštyti vaiką vandeniu. Tad būtų galima sutvirtinimo ceremoniją pakeisti šiuo krikštu.
Tačiau prieš krikštą turėtų būti paskirtas laikotarpis kelio į Kristiškumą mokymams. Apsiginklavęs šiomis žiniomis, vaikas būtų pasiruošęs gauti krikštą vandeniu ir priimti tvirtą vidinį pasiryžimą eiti keliu į Kristiškumą. Kildamas šia spirale per ateinančius metus ir dešimtmečius, jis arba ji galiausiai pasiektų tokį lygį, kad galėtų sąmoningai susisiekti su savo Kristaus AŠ. Tuomet krikštas ugnimi įvyktų spontaniškai, iš vidaus.
Kitaip tariant, jokia išorinė ceremonija nereikalinga pažymėti krikštui ugnimi, nors ir galima atlikti tokią šį įvykį simbolizuojančią ceremoniją. Tačiau tokią ceremoniją galėtų atlikti tik dvasininkas, kuris jau pasiekė aukštą Kristiškumo lygį ir todėl sugeba atpažinti Kristiškumą kitame.
Žinoma, žmogui, kuriam augant nebuvo suteiktas supratimas apie kelią į Kristiškumą, krikštas vandeniu galėtų būti atliekamas vėlesniame gyvenimo laikotarpyje, kai žmogui nubunda kelio realybei. Kaip paaiškinau savo pastebėjimuose apie Šventąją Komuniją, svarbiausias veiksnys bet kokioje dvasinėje ceremonijoje yra vidinis asmens, dalyvaujančio ceremonijoje, nusiteikimas. Tačiau taip pat naudinga, kad ir asmuo, atliekantis ceremoniją, būtų vidinėje dermėje ir jį gaubtų Šventoji Dvasia.
Tiesiog noriu pasakyti, kad jeigu nebuvote pakrikštyti krikščionių bažnyčioje, iš tiesų galite praeiti šią iniciaciją, jeigu to norite. Tačiau svarbiausias dalykas yra priimti tvirtą vidinį pasižadėjimą pradėti kelionę į asmeninį Kristiškumą. Jeigu norėtumėte pažymėti šį pasižadėjimą išorine ceremonija, tuomet, žinoma, galite tai ir padaryti. Tačiau aš nesakau, kad išorinė ceremonija yra būtinai reikalinga. Šį pasižadėjimą galite padaryti ir vieni.
Jeigu galite rasti dvasininką, nors kažkiek gaubiamą Šventosios Dvasios, per ceremoniją tekanti Šventoji Dvasia gali duoti jums gerą pradžią kelyje į Kristiškumą. Šiuo metu negaliu jums pateikti konkrečių bažnyčių ar dvasininkų rekomendacijų. Tam turite pasinaudoti savo vidiniu įžvalgumu. Galiu tik pasakyti, kad šiuo metu nė viena išorinė bažnyčia neduoda pilno supratimo apie kelią į Kristiškumą.
Leiskite man dabar pakomentuoti apie tai, ar krikštas yra būtinas. Dalykas tas, kad šios planetos istorijoje daug gyvybės srautų pasiekė asmeninį Kristiškumą ir užsitarnavo savo pakylėjimą, tai, ką daugelis krikščionių vadina išganymu, nebūdami pakrikštyti krikščioniškoje, ar kokioje nors kitoje bažnyčioje. Todėl krikštas vandeniu nėra absoliučiai būtinas išganymui. Tačiau, kaip ką tik minėjau, tai gali būti svarbus žingsnis asmeniniame kelyje, jeigu dalyvausite ceremonijoje su tinkamu vidiniu nusiteikimu.
Kas liečia krikštą ugnimi, tai yra absoliučiai būtinas žingsnis kelyje į išganymą, tačiau tai yra vidinė ceremonija, kuri įvyks, kai gyvybės srautas bus pasiruošęs. Krikštą vandeniu galite priimti klaidingais motyvais – galite priimti jį jėga – tačiau negalite suklastoti krikšto ugnimi. Esate jam pasiruošęs arba ne.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com