Kodėl krikščionims būtų naudinga priimti reinkarnacijos idėją

TEMOS: Neatsakyti klausimai veda į pyktį Dievui ir Jėzui - Kristiškumo mokymai buvo pašalinti - reinkarnacija paaiškina, kodėl vaikai gimsta su negalia - reinkarnacija nėra bausmė - karma yra mokytojo pakaitas - ar geriau mokytis skaudžių smūgių mokykloje ar mokytis iš dvasinio mokytojo - nežinojimas apie karmą nebuvo Dievo planuose - jūsų karma gali būti atidėta, jei pakeisite savo sąmonę - neišmanymas yra laisvos valios padarinys - daugelis žmonių mokosi tik per patirtį - vargas jums įstatymo aiškintojai

Klausimas: Kodėl krikščionims svarbu apsvarstyti reinkarnacijos idėją?

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Kalbu apie reinkarnaciją, nes noriu, kad apie tai pamąstytų visi mano pasekėjai. Pateiksiu priežastis, kodėl, mano manymu, reinkarnacijos klausimas yra toks svarbus.

Reinkarnacijos idėja gali atsakyti į daugelį klausimų, į kuriuos krikščionys iki pat šiol neturi atsakymų. Jeigu pamąstysite apie šią idėją ir pagalvosite, kaip ji galėtų atsakyti į kai kuriuos jūsų klausimus apie gyvenimą ir Dievą, daugelį atsakymų rasite savo širdyje.

Žvelgdamas į šiandieninę krikščionybę, matau daugybę žmonių, kurie labai nuoširdžiai stengiasi sekti mano mokymu, vadovaudamiesi išoriniais šventraščiais ir išorinėmis bažnyčiomis. Bet kadangi išoriniuose šventraščiuose nebėra raktų į mano vidinį mokymą, žmonėms kyla daugybė klausimų, kurie rodos neturi atsakymų. Dėl šių neatsakytų klausimų daugelis krikščionių jaučia labai giliai užslėptą ir dažnai sąmoningai nesuvoktą pyktį bei apmaudą man ir Dievui.

Daugelis krikčionių jaučia tarsi Jėzaus Kristaus misija būtų buvusi antausis žmonijai. Taip yra todėl, kad tradicinė krikščionybė yra iškėlusi tikslą, bet nenurodo jokio aiškaus kelio šiam tikslui pasiekti. Tradicinės bažnyčios iškeltas tikslas yra amžinasis gyvenimas, tačiau ji nepateikia jokio logiško kelio šiam amžinajam gyvenimui pasiekti. Tikiuosi, jau suprantate, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios tradicinė krikščionybė nenurodo kelio į amžinąjį gyvenimą, yra ta, kad iš jos buvo išmestas mokymas apie individualų Kristiškumą. Vienintelis raktas į amžinąjį gyvenimą yra individualus Kristiškumas.

Grįždamas prie reinkarnacijos idėjos, noriu pasakyti, jog ši idėja gali jums padėti atrasti atsakymus į daugelį neatsakytų klausimų. Pavyzdžiui, daugelis žmonių matė vaikus, gimusius su sunkia protine, emocine ar fizine negalia.

Jeigu netikite reinkarnacija, belieka manyti, jog Dievas norėjo, kad šis žmogus toks gimtų. Tuomet kyla klausimas, kodėl Dievas nori, kad gyvybės srautas ateitų į šį pasaulį su tokia sunkia negalia tariamai vieninteliam savo gyvenimui? Dar pridurkime tradicinės bažnyčios skelbiamą bausmės sampratą, ir nieko kita nebeliks, tik galvoti, kad, matyt,Dievas norėjo nubausti šį gyvybės srautą. Bet kodėl teisingas ir mylintis Dievas nori nubausti gyvybės srautą, kuriam dar nė nebuvo progos nusidėti?

Kai priimate reinkarnacijos idėją, atrandate paaiškinimą. Kiekvienas žmogus jau yra gyvenęs anksčiau. Todėl šio gyvenimo situacija yra nulemta priežasčių, kurias jūs patys sukėlėte praeituose gyvenimuose. Gryniausiame reinkarnacijos idėjos pavidale nėra bausmės sąvokos. Paaiškinsiu išsamiau.

Dievas, kurdamas pasaulį, tarė: „Tebūnie Šviesa.“ Šviesa tai tiesiog energija. Viskas formų pasaulyje yra sukurta iš Dievo energijos. Todėl viskas, ką bedarytumėte, yra daroma su Dievo energija.

Dievas jums davė laisvą valią, ir jūs galite rinktis, ką darysite su Dievo energija. Tačiau nebūtų teisinga sukurti pasaulį, kuriame laisvą valią turinčios būtybės galėtų daryti visiškai ką nori, nepaisydamos, kaip jų veiksmai paveiks kitus. Todėl Dievas sukūrė priežasties-pasekmės dėsnį. Šis dėsnis sako, kad energija, kurią išsiunčiate į visatą, neišvengiamai bus sugrąžinta jums atgal.

Priežasties-pasekmės dėsnis yra absoliučiai objektyvus dėsnis. Jis toks pat objektyvus kaip ir gravitacijos dėsnis. Jei be parašiuto iššoksite iš lėktuvo, gravitacijos jėga privers jus nukristi ant žemės ir užsimušti. Jūsų mirtis nebus pikto Dievo bausmė. Jūsų mirtis bus objektyvaus gamtos dėsnio, verčiančio visus objektus kristi, pasekmė. Dievas sukūrė priežasties-pasekmės dėsnį, arba karmos dėsnį, kaip jis vadinamas Rytuose, ne todėl, kad norėtų nubausti žmones. Jis buvo sukurtas kaip saugumo mechanizmas, kurio paskirtis – užkirsti kelią piktnaudžiavimui laisva valia.

Tiesą sakant, priežasties-pasekmės dėsnis yra mokytojo pakaitas. Rojaus Sodas buvo mokykla, kurios tikslas buvo paruošti jūsų gyvybės srautą gyvenimui materialioje visatoje. Rojaus Sodo dievas nebuvo Dievas aukščiausia šio žodžio prasme. Tai buvo Dievo atstovas, dvasinė būtybė, savanoriškai prisiėmusi mokytojo rolę. Nemažai gyvybės srautų, suvalgiusių uždraustąjį vaisių, nusprendė pasislėpti nuo savo mokytojo.

Kurdamas pasaulį Dievas troško, kad gyvybės srautai niekada nepaliktų hierarchijos grandinės, nenutrauktų Guru ir čelos ryšio. Kitaip sakant, nė vienas gyvybės srautas nebuvo paliktas likimo valiai, visiems vadovavo mylintis dvasinis mokytojas. Tačiau davęs visiems gyvybės srautams laisvą valią, Dievas suvokė, jog kai kurie gyvybės srautai gali pasinaudoti šia laisva valia, kad nusigręžtų nuo dvasinio mokytojo. Gyvybės srautui nusigręžus nuo dvasinio mokytojo, privalėjo būti koks nors mechanizmas, kuris galėtų atstoti mokytoją.

Jeigu gyvybės srautas atstumia dvasinį mokytoją, kaip jam tuomet mokytis? Jis gali mokytis per priežasties-pasekmės dėsnį. Šis dėsnis teigia, kad materialus pasaulis yra veidrodis, kuris viską, ką išsiunčiate, atspindi jums atgal.

Jeigu į visatą išsiunčiate neapykantą, ji sugrįš prie jūsų durų. Jeigu į visatą išsiunčiate meilę, visata sugrąžins šią meilę jums atgal. Rojaus Sodas buvo mylinčio dvasinio mokytojo mokykla. Priežasties-pasekmės dėsnis yra skaudžių smūgių mokykla. Štai dėl ko Senasis Testamentas reikalavo akies už akį ir danties už dantį. Šis įstatymas buvo duotas tokioje žemoje sąmonėje buvusiems žmonėms, jog jie nesugebėjo suvokti aukštesnio įstatymo.

Priežasties-Pasekmės Dėsnis moko jus, leisdamas jums patirti savo veiksmų pasekmes. Kai atliekate veiksmą, šis veiksmas sukelia grandininę reakciją. Jūsų veiksmas pasiunčia į visatą energijos impulsą, kuris neišvengiamai bus sugrąžintas jums atgal. Tačiau dėl materialios visatos sandaros, kurią šiuolaikinis mokslas kada nors paaiškins, energijai sugrįžti reikia laiko. Įsivaizduokite, kad vienas žmogus nužudo kitą žmogų, tačiau žudikas lieka nenustatytas. Už savo veiksmus jis negauna jokios žemiškos bausmės. Sulaukęs senatvės, žudikas miršta, taip ir nepatyręs jokių pasekmių. Jeigu šis žmogus turėtų tik vieną gyvenimą, jam būtų pavykę išsisukti nuo bausmės už žmogžudystę.

Kitaip tariant, jeigu žmonės turėtų tik vieną gyvenimą Žemėje, melagiams ir sukčiams Dievas būtų suteikęs neteisingą pranašumą. Meluodami galėtumėte išsisukti nuo bausmės už pačius baisiausius nusikaltimus, jei tų nusikaltimų neatskleistų kiti žmonės. Sukūręs priežasties-pasekmės dėsnį, Dievas atitaisė šią regimą neteisybę. Dievas užtikrino, kad niekas negalėtų išvengti savo veiksmų pasekmių. Tačiau daugeliu atveju šias pasekmes žmonės patirs tik būsimame gyvenime.

Galima pamanyti, kad pasekmių užlaikymas apsunkina pamokų išmokimą. Ar nebūtų geriau, jeigu visata į tave trenktų žaibu iš dangaus, vos tik padarei nuodėmę? Tačiau taip samprotauti gali tik tie, kurie visiškai neišmano priežasties-pasekmės dėsnio. Tokio žmonių neišmanymo niekada nebuvo Dievo planuose.

Dievas norėjo, kad žmonės žinotų, jog jiems niekada nepavyks išvengti savo veiksmų pasekmių. Be to, jeigu turėtumėte tik vieną gyvenimą Žemėje ir atliktumėte veiksmą, dėl kurio visata būtų priversta jus nužudyti, šitaip nutrauktumėte savo galimybę mokytis. Todėl Dievas sukūrė uždelstą atsaką, kuris iš tiesų yra gailestingumo aktas. Uždelstas karmos grąžinimas atveria galimybę Dievo gailestingumui ir malonei išvaduoti jus nuo kančios, kurią sukeltų jūsų veiksmų pasekmės.

Jei norite geriau tai suprasti, turite palikti žiloje senovėje žmonių sukurtą idėją, esą Dievas yra piktas ir nori nubausti jus už mažiausią nusižengimą Jo įstatymui. Iš tiesų Dievas yra mylintis Dievas, kuris tenori, kad augtumėte savo Kristiškume. Todėl Dievas turi tik vieną troškimą – pamatyti, kad išmokote savo gyvenimo pamokas. Uždelsdamas pasekmių už jūsų poelgius grąžinimą, Dievas atveria jums galimybę, kad, jeigu iš tikrųjų išmoksite savo pamoką ir paliksite sąmonės būseną, privertusią jus klaidingai pasielgti, jums nebereikės patirti šio poelgio pasekmių.

Neteisingai pasielgę į visatą pasiunčiate energijos impulsą. Tačiau, jeigu iki galo suvoksite savo poelgio neteisingumą ir pakilsite į aukštesnę sąmonę, kurioje taip niekada nesielgtumėte, neliks prasmės kentėti šio poelgio pasekmes. Dievas nenori jūsų bausti, Jis nori, kad išmoktumėte savo pamokas.

Jeigu pamoką išmokote, nėra tikslo stabdyti jūsų augimą, verčiant jus kentėti nemalonias pasekmes. Kitaip tariant, jeigu išmoksite savo pamoką anksčiau, nei visata spės jums grąžinti energijos impulsą, Dievas savo gailestingumo ir malonės dėka galės sudeginti tą energijos impulsą, jam dar nespėjus jūsų pasiekti būsimame gyvenime. Daugeliu atveju Dievas leidžia vienam iš jūsų dvasios brolių arba seserų nešti šią naštą, šią karmą už jus.

Tačiau jeigu savo pamokos neišmoksite, Dievas leis visatai sugrąžinti energijos impulsą jums atgal. Tokiu būdu gausite antrą galimybę pasimokyti (skaudžiuoju būdu).

Žinau, kad daugelis žmonių sakys: „Na, kaip gi gali žmonės pasimokyti iš nelaimės, jeigu jie nesupranta, kad tai jų pačių veiksmų rezultatas?“ Tai pagrįstas susirūpinimas, tačiau jis visiškai neliečia Dievo ar Jo sukurtos visatos. Dievas sukūrė priežasties-pasekmės dėsnį ir davė daugybę religijų, mokančių žmones šio Dėsnio. Ne Dievo kaltė, jog kai kurie žmonės renkasi ignoruoti Dievo mokymą apie priežasties-pasekmės dėsnį. Tai pačių žmonių piktnaudžiavimo savo laisva valia pasekmė.

Dievas norėjo, kad kiekvieną žmogų vestų mylinčio dvasinio mokytojo ranka. Žmonėms nusisukus nuo dvasinio mokytojo ir nusileidus į materialų pasaulį, Dievas nepaliko jų našlaičiais. Jis davė jiems dvasinius mokymus, paaiškindamas situaciją, kurioje žmonės atsidūrė šiame pasaulyje. Jei ir šiuos mokymus žmonės nusprendžia ignoruoti arba juos iškraipo, Dievui nieko kita nelieka, bet leisti įstatymui būtų jų mokytoju.

Dievui belieka tikėtis, kad kada nors žmonės susimąstys, kodėl jiems nutinka vieni ar kiti dalykai. Galbūt vieną dieną jie supras, kad į dabartinę situaciją atvedė jų pačių veiksmai. Galbūt vieną dieną žmonės supras, kad eina savižudybės keliu, ir tik jie patys gali save sustabdyti. Dievas nieko negali padaryti, kad pakeistų šią situaciją nepažeisdamas žmonių laisvos valios, ir Dievas gerbia šią laisvą valią.

Priežasties-pasekmės dėsnis yra efektyvus mokytojas dar ir todėl, kad žmonės, kurie prarado tiesioginį kontaktą su dvasiniu mokytoju, dažniausiai mokosi tik per asmeninę patirtį. Pavyzdžiui, įsivaizduok žmogų, gimusį karaliumi viduramžių Europos šalyje. Šis karalius piktnaudžiauja valdžia ir labai blogai elgiasi su savo pavaldiniais. Jis gyvena ekstravagantiškoje prabangoje, tuo tarpu jo pavaldiniai skursta begaliniame skurde. Gyvendamas savo ištaiginguose rūmuose karalius nė trupučio nenutuokia apie savo pavaldinių vargus. Tokiomis aplinkybėmis karaliaus gyvybės srautas nieko neišmoks apie savo veiksmų pasekmes.

Tačiau Priežasties-pasekmės dėsnis reikalauja, kad kuriame nors iš būsimų įsikūnijimų karaliaus gyvybės srautas patirtų situaciją iš priešingos pusės. Kitaip tariant, karalius privalės gimti kito tironiško karaliaus pavaldiniu. Tiesiogiai patyręs savo ankstesnių veiksmų pasekmes, gyvybės srautas turės galimybę pasimokyti, o pasimokęs galbūt nuspręs palikti šią savanaudiškos sąmonės būseną.

Akivaizdu, jog kai kuriems gyvybės srautams labai sunkiai sekasi išmokti šią paprastą pamoką. Todėl jie vėl ir vėl įsikūnija tose pačiose išorinėse aplinkybėse, kol galiausiai išmoksta tą pamoką ir patenka į geresnes aplinkybes. Tačiau jeigu toks gyvybės srautas panorėtų atsigręžti į dvasinį mokymą ir dvasinį mokytoją, jis galėtų greitai išmokti, kad savanaudiškumas niekada neveda į augimą. Gyvybės srautas netgi galėtų išmokti paskutinę pamoką, jog privalo palikti visą dualistinio proto sąmonę ir susilieti su Kristaus proto sąmone.

Aš esu Jėzus Kristus, ir aš atidaviau savo gyvenimą nešdamas mokymą apie Kristaus sąmonę. Dvasiniai mokytojai, kurie yra mano broliai ir seserys, taip pat nešė šį mokymą įvairiose kultūrose. Tiesą sakant, Žemės planetoje nėra nė vieno žmogaus, neturėjusio priėjimo prie vienokio ar kitokio dvasinio mokymo.

Turiu pripažinti, kad dėl valdžios elito egzistavimo ir dualistinio proto reliatyvumo, daugelis žmonių negalėjo gauti gryno dvasinio mokymo. Tačiau visuomet buvo kas nors, už ko gyvybės srautas galėjo užsikabinti ir gauti aukštesnį gyvenimo supratimą. Jei tik gyvybės srautas buvo pasiruošęs pasinaudoti tuo, kas jam buvo prieinama, ir nesustoti, bet ieškoti toliau nei siekia išoriniai mokymai, jis iš tiesų galėjo gauti aukštesnį mokymą iš vidaus.

Pagrindinė mintis, kurią noriu jums perduoti, yra ta, kad Dievas padarė viską, kas tik įmanoma, kad jums palengvintų mokytis gyvenimo pamokas. Tačiau dualistinio proto reliatyvumas yra beribis. Jis gali išgalvoti begalę įvairiausių priežasčių, kodėl jam nereikia priimti tikro dvasinio mokymo ar juo sekti.

Dievas jums davė laisvą valią ir tik jūs patys turite nuspręsti, ar eisite tikruoju keliu, kurį davė dvasinė Šviesos hierarchija, ar eisite klaidingu keliu, kuris atrodo teisingas dualistiniam protui.

Prieš palikdamas reinkarnacijos temą, pateiksiu dar vieną priežastį, kodėl norėčiau, kad mano pasekėjai pamąstytų apie šią idėją. Kai pasirodžiau Žemėje, žinojau savo Tėvo įstatymus ir mokiau šių įstatymų savo pasekėjus. Nenorėjau, kad vėlesnė krikščionių bažnyčia paslėptų žinojimo raktus.

Todėl sakau bažnyčių vadams, pašalinusiems reinkarnacijos idėją: „Vargas jums Įstatymo mokytojai! Jūs paėmėte pažinimo raktą, bet patys nėjote ir einantiems trukdėte. Todėl aš jūsų nepažįstu.“

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2003 Kim Michaels