Ar episkopalinė bažnyčia turėtų išsirinkti vyskupą homoseksualą?
TEMOS: Tie, kurie neturi pusiausvyros galioje, tampa pernelyg linkę teisti kitus – tie, kurie neturi pusiausvyros meilėje, tampa pernelyg tolerantiški – kiek bažnyčia turėtų prisitaikyti prie dabartinių sąlygų? - krikščioniškos bažnyčios turi atkurti pirminį Jėzaus mokymą ir gauti jo naujus mokymus – krikščionybės požiūris į homoseksualumą privalo pasikeisti – tačiau homoseksualumas nėra natūralus ar sukurtas Dievo
Klausimas: Episkopalinė bažnyčia Naujajame Hemšire išsirinko vyskupą, kuris atvirai išpažįsta savo homoseksualumą, tačiau jo išrinkimo bažnytinis susirinkimas dar nepatvirtino. Kokie būtų tavo komentarai?
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:
Ši tema neišvengiamai sukurs gilų skilimą episkopalinėje bažnyčioje ir potencialiai daugelyje kitų krikščioniškų bažnyčių. Savo mokyme apie dvasines homoseksualumo priežastis paaiškinu, kad debatai dažnai išsiskiria į du kraštutinumus. Paaiškinau, kad kai kurie žmonės yra taip giliai atsidavę Dievo galiai, jog jie yra linkę pasidaryti nelankstūs ir ima teisti kitus. Kiti žmonės yra taip pasišventę Dievo meilei, jog jie yra linkę pasidaryti pernelyg atlaidūs ir viską priimantys. Būtent tai matote vykstant daugelyje šiuolaikinių bažnyčių. [Žiūrėkite Jėzaus komentarus apie šiuolaikinę krikščionybę]
Matote žmones, kurie laikosi įsikibę griežtos, ar netgi pažodinės šventraščių interpretacijos. Kai kurie iš šių žmonių tampa krikščionimis fundamentalistais, kai tuo tarpu kiti pasilieka savo bažnyčiose, suformuodami konservatyvesnes atšakas tose bažnyčiose. Kiti suvokė, kad, jeigu krikščionybės religija nori nenustoti savo reikšmės ateinančiame amžiuje, ji privalo prisitaikyti prie dabartinės kultūros.
Būtent šią kovą tarp šių dviejų frakcijų matote atvaizduojamą debatuose apie homoseksualų vyskupą. Šie debatai potencialiai gali padalinti episkopalinę bažnyčią į dvi frakcijas, kas jau įvyko su krikščioniškoms bažnyčioms daugelį kartų per šiuos praėjusius 2000 metų. Tai savo šaknimis siekia skirtingus Petro ir Pauliaus požiūrius, kas padėjo pamatą konfliktui dėl Kristaus dieviškumo ir suskaldė bažnyčią į rytų ir vakarų bažnyčias.
Prašau supraskite, jog aš neteisiu žmogišku teismu, ir nesmerkiu nė vieno žmogaus. Myliu žmones abiejose debatų pusėse, ir norėčiau, kad jie visi paaugtų. Ypač norėčiau, kad jie pasiektų didesnę pusiausvyrą savo požiūryje į religiją. Norėčiau, kad jie visi suprastų, jog pasišventimas Dievo galiai ir įstatymui visada turi būti sušvelninamas meile. Taip pat norėčiau, kad jie suprastų, jog pasišventimas Dievo meilei visada turi balansuojamas su Kristaus įžvalgumu, leidžiančiu jums atskirti, kas iš Dievo, o kas ne iš Dievo. Kai turite šį įžvalgumą, galite mylėti žmones besąlygiškai, nepriimdami ir netoleruodami elgesio, kuris nėra harmonijoje su Dievo įstatymais.
Turiu jums pasakyti, jog tai iš tiesų yra tiesa, kad, jeigu krikščionybės religija nori neprarasti savo reikšmės naujame amžiuje, ji privalo keistis ir prisitaikyti. Tačiau šis prisitaikymas neturi vesti prie kompromiso su pamatiniais principais, ant kurių buvo įkurta krikščionybės religija. Problema čia yra ta, kad šiuo metu nė viena krikščioniška bažnyčia nėra visiškoje harmonijoje su šiais principais. Tai įvyko dėl to, kad ankstyvoji krikščionių bažnyčia pašalino daugelį mano pirminio mokymo elementų. [Žiūrėkite Jėzaus mokymus apie tai, kodėl ir kaip religija privalo pasikeisti]
Vienintelis būdas krikščionybės religijai neprarasti savo reikšmės yra tai, kad kai kurie krikščionys turi dėti visas pastangas, sugrąžindami tai, kas buvo išimta. Tuo pat metu, kai kurie krikščionys privalo pasistengti užmegzti ryšį su manimi ir gauti mokymus, kuriuos galiu perduoti šiandien. Daugiau apie tai kalbame knygoje „Kelionė mistiniu Jėzaus keliu.“
Kas liečia dabartinę problemą, noriu pasakyti, kad, kai skaitote mano mokymą apie homoseksualumą, jums turėtų pasidaryti aišku, kad Dievas nesukūrė homoseksualumo. Todėl nėra teisinga sakyti, kad Dievas sukūrė žmogų homoseksualu. Ir nėra teisinga sakyti, kad bažnyčia turėtų pripažinti homoseksualumą natūralia būsena. Kai priimate šį faktą, manau turėtų pasidaryti akivaizdu, kad jokia bažnyčia neturėtų išrinkti oficialaus asmens, kuris atvirai deklaruoja savo homoseksualumą.
Jeigu atvirai deklaruojate savo homoseksualumą, tuo parodote, jog iš savo homoseksualumo norite daryti problemą. Homoseksualumas ir kiti seksualiniai disbalansai kunigijos tarpe atveria duris problemoms, kurios neišvengiamai persekios bažnyčią. Kaip manote, kodėl katalikų bažnyčia šiuo metu susiduria su tokio milžiniško masto kunigų vykdomais seksualiniais prievartavimais, keliančiais grėsmę ženkliai sumažinti pasitikėjimą bažnyčia visuomenės akyse? (Ką jau kalbėti apie gilias psichologines žaizdas, kurias padarė šie prievartos aktai.)
Tuo pat metu noriu pasakyti, kad tie, kurie palaiko homoseksualaus vyskupo išrinkimą, turi teisingą nuojautą, kad krikščionių religijos požiūris į homoseksualumą privalo pasikeisti. Teigimas, kad homoseksualumas yra nuodėmė, ir sakymas žmonėms, kad jie turėtų slopinti savo seksualinį potraukį, paprasčiausiai nėra adekvati reakcija šiame amžiuje. Vietoj to, bažnyčia turėtų siekti aukštesnio dvasinių principų supratimo ir aukštesnio tikrųjų homoseksualumo priežasčių suvokimo. Tuomet bažnyčia galėtų sukurti kultūrą, kurioje homoseksualai galėtų gauti Kristaus meilę ir Kristaus supratimą, kurie padėtų jiems judėti pirmyn savo asmeniniame kelyje.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com