Ar Jėzus Kristus buvo istorinė asmenybė?

TEMOS: Žmonėms buvo įdiegtas klaidingas Jėzaus įvaizdis – krikščioniškasis Jėzus yra mitologinė figūra – išvyskite Jėzų be istorinių priemaišų – žmonės turi turėti pasirinkimą atmesti dvasinį mokytoją – priežastis, dėl kurios trūksta istorinių įrodymų – tuo metu Jėzus nebuvo laikomas istoriškai reikšminga figūra – krikščionybę įkvėpė mistinės religijos – krikščionybė turėjo būti didžiausia mistinė religija – Jėzus atėjo parodyti, kaip įkūnyti mistines religijas – kodėl išpopuliarėjo krikščionybė? - Jėzus buvo istorinis asmuo, įkūnijęs misterijas – Romos bažnyčia pašalino mistinius ankstyvosios krikščionybės aspektus – būtinybė iš naujo peržiūrėti krikščionybės istoriją

Klausimas iš Kim: Jėzau, neseniai perskaičiau knygą „Jėzaus misterijos“, kurią parašė Timothy Freke ir Peter Gandy, ir norėčiau išgirsti tavo komentarus apie ją, kadangi joje keliama daug įdomių temų. Pagrindinis šios knygos teiginys yra, kad tu neegzistavai kaip istorinė asmenybė, bet viskas tavo gyvenime buvo sudėliota pagal senąsias pagoniškas mistines religijas, adaptuotas žydų kultūrai. Aš, žinoma, žinau, jog ši išvada neteisinga, ir kad tu iš tiesų egzistavai kaip istorinė asmenybė, tad neprašysiu tavęs to komentuoti, tačiau...

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels: (2006 m. balandžio 12d.)

Tiesą sakant, norėčiau tai pakomentuoti. Klausimas: „Ar Jėzus buvo istorinė asmenybė“, yra visiškai pagrįstas.

Paprastas faktas yra toks, kad normalioje krikščioniškoje šeimoje išauklėtam vaikui nuo vaikystės diegiamas Jėzaus Kristaus įvaizdis turi daug istorinių netikslumų. Aš negimiau gruodžio 25d., aš negimiau iš nekaltos mergelės ir, man gimus, trys karaliai neaplankė manęs. Aš nebuvau vienintelis Dievo Sūnus, ir nebuvau Dievas įsikūnijime, kaip tai supranta dauguma krikščionių. Aš nebuvau fiziškai prikeltas ir kapai, man mirus, neatsivėrė tiesiogine šių žodžių prasme. Saulė iš tiesų neaptemo, nebuvo jokio pasaulinio žemės drebėjimo ir lavonai staiga nepradėjo vaikščioti gatvėmis. Aš nebuvau paaukotas ėriukas, sumokėjęs savo krauju už visas žmonijos nuodėmes – praeities, dabarties ir ateities. Aš nesėdžiu danguje šalia sosto, kuriame sėdi senelis su balta ilga barzda, ir aš nepasirodysiu vieną dieną danguje, kad išspręsčiau visas žmonijos problemas ar atneščiau pasaulio pabaigą.

Faktas tas, kad daugumos krikščionių turimas Jėzaus Kristaus įvaizdis yra istoriškai netikslus, bet jie taip primygtinai tapatina mane su tuo įvaizdžiu, kad nenori net pagalvoti, jog tarp tikrovės ir jų požiūrio į „tikrovę“ gali būti kokių nors nesutapimų. Todėl knygos autoriai yra teisūs, sakydami, kad Jėzus, kokį jį įsivaizduoja dauguma krikščionių, kaip istorinė asmenybė neegzistavo. Jis yra mitologinė figūra. Dauguma krikščioniškų doktrinų buvo pridėtos vėliau, ir beveik neturi jokio pagrindimo istoriniuose faktuose, o už savo egzistavimą turi būti dėkingos bažnyčiai ar net valstybių politikai. Net ir kai kurie pasakojimai apie mano gyvenimą evangelijose yra mitologinės prigimties ir todėl į juos nereikėtų žiūrėti kaip į istorinius faktus.

Kitas svarbus dalykas yra laisvos valios svarba. Šiandien krikščioniai žvelgia į mano gimimą ir gyvenimą per mitologinį sluoksnį, susikaupusį per 2000 metų. Jie mano, kad mano gyvenimas buvo pilnas kažkokios antžmogiškos didybės, įskaitant ir tai, kad visada vaikščiojau švariais drabužiais, tvarkingai apkirptais plaukais ir barzda, o aplink mano galvą švietė aureolė, iš kurios mane iš karto buvo galima atpažinti kaip šventą asmenį. Realybė, žinoma, buvo visai kitokia.

Dauguma krikščionių galvoja, kad jeigu jie būtų gyvenę anais laikais, jie būtų iš karto mane pažinę kaip Jėzų Kristų. Tačiau anais laikais dar nebuvo istorinio sluoksnio, kuris vėliau buvo sukurtas aplink Jėzų Kristų. Aš atrodžiau kaip – reliatyviai – normalus žmogus, ir faktas tas, kad vidutinis šiandienos krikščionis nebūtų palaikęs mane kuo nors ypatingu. Tiesą sakant, dauguma šiuolaikinių krikščionių, jeigu jie tuo metu būtų gyvenę, - o, beje, kai kurie iš jų ir gyveno, - tikriausiai būtų manęs vengę, teikdami pirmenybę savo tradicinei žydų religijai. Jeigu jie būtų leidęsi ieškoti Jėzaus Kristaus, pagal tą nuo vaikystės jiems diegtą vienintelio Dievo sūnaus įvaizdį, jie tikrai nebūtų pažinę, kad aš ir esu tas Jėzus Kristus.

Šio antžmogiško sluoksnio nebuvimas buvo istorinė būtinybė, kadangi reikia daug laiko sukurti tokį įmantrų mitą, kokį šiandien skelbia krikščionybė. Tačiau tai taip pat buvo padiktuota Laisvos Valios Įstatymo, kuris teigia, kad dvasinis mokytojas turi pasirodyti užsimaskavęs, kad žmonėms būtų sunku jį ar ją atpažinti. Kitaip tariant, žmonės visada turi turėti galimybę atmesti dvasinį mokytoją, ir iš jų visada turi būti reikalaujama ištempti protą ir palikti savo egzistuojančius įsitikinimus, kad galėtų sekti nauju mokymu.

Kim: Vienas iš knygos autorių keliamų teiginių yra tai, kad nėra jokių istorinių įrodymų, įrodančių tavo egzistavimą, išskyrus tai, kas randama pačiose evangelijose. Jie sako, kad tai nėra objektyvūs įrodymai, nes jos galėjo būti sukurtos arba iškraipytos, siekiant įrodyti tradicinės bažnyčios teiginius.

Jėzus: Kaip sakiau, žmonių laisva valia negali būti pažeista, todėl kai vaikščiojau žeme, pakankamai gerai žinojau, kad, nors ir galiu atlikti tam tikrus stebuklus, turiu išlaikyti paneigiamumo atmosferą, kad žmonėms būtų lengva rasti pretekstą mane atmesti. Tai viena iš priežasčių, kodėl neužrašiau oficialios evangelijos ar mokymo ar oficialios savo gyvenimo istorijos. Dėl to taip stengiausi užtikrinti, kad nebūtų jokių nepaneigiamų istorinių įrodymų apie mano gyvenimą. Kita priežastis yra ta, kad nenorėjau, jog visas dėmesys būtų sukoncentruotas į mano išorinį asmenį, nes nenorėjau, kad aplink mane būtų išvystytas asmenybės garbinimo kultas. Tas faktas, jog krikščionybė vėliau tapo tokiu asmenybės garbinimo kultu, nėra man priimtinas.

Jei pažvelgsite į kitų dvasinių vadovų gyvenimus, pamatysite, kad yra labai mažai – jei yra iš viso – istorinių faktų, objektyviai įrodančių jų egzistavimą. Ar Buda iš tiesų egzistavo kaip istorinis asmuo? Vienintelis įrodymas yra tai, kas randama budistinėje tradicijoje, o objektyvus mokslininkas gali lengvai tai atmesti, kaip ir knygos autoriai atmeta krikščioniškus šaltinius kaip neobjektyvius (jie tokie ir nėra).

Tačiau pagrindinė priežastis, dėl kurios yra tiek mažai istorinių įrodymų apie mano gyvenimą, yra ta, kad kai aš gyvenau, labai mažai žmonių laikė mane istoriškai svarbia asmenybe. Ir čia net ir knygos autoriai šiek tiek užstringa istoriniame mite, kurį mėgina paneigti. Jų argumentas – palaikomas daugelio žmonių – yra, kad jeigu aš buvau tokia svarbi asmenybė, turėtų būti daugiau istorinių įrodymų, o kadangi jų nėra, aš egzistuoti negalėjau.

Dalykas tas, kad tuo metu istoriją rašę žmonės ir tuometiniai visuomenės lyderiai manęs nelaikė vertu minėti, štai kodėl yra tiek mažai įrodymų. Jei pažvelgtume į praeitį, rato išradimas buvo vienas svarbiausių įvykių istorijoje, tačiau niekas neužrašė kas jį išrado, todėl, kad tuo metu šis išradimas neatrodė toks svarbus.

Kaip nurodoma knygoje, tuo metu egzistavo daug mistinių religijų ir buvo daug charizmatiškų pamokslininkų. Tuo metu vaizdas buvo panašus į dabartinį Naujojo Amžiaus judėjimą. Po kelių šimtmečių tik keletas Naujojo Amžiaus judėjimo lyderių bus laikomi naujo dvasingumo pradininkais, tačiau šiandien plačioji visuomenė jų tokiais nelaiko. Net ir daugelis girdėjusių mane kalbant arba mačiusių darant stebuklus, galvojo, kad aš esu tik dar vienas keliaujantis pamokslautojas. Nedaug žmonių mane matė kaip asmenį, kuris bus prisimenamas toliau nei siekia jų gyvenamas laikotarpis.

Tik tuomet kai krikščionybė pradėjo augti – o tai atsitiko tik nuo antro šimtmečio – atsirado supratimas, kad istoriją reikėtų užrašyti. Tuo metu bet kokie užrašai galėjo būti tik revizionistiniai, ką teisingai pastebi autoriai. O kadangi istoriją rašė krikščionys, jie išpūtė tam tikrus dalykus, kad atrodyčiau svarbesnis. Tačiau istorinių užrašų trūkumas ar revizionistinė istorija neįrodo, kad istorinis asmuo, davęs pradžią Jėzaus mitui, neegzistavo.

Faktas tas, kad žiūrint į autorių atliktą tyrimą savaime nesiperša išvada, jog visą tai pradėjęs istorinis asmuo neegzistavo. Autoriai pateikia stiprius argumentus, kad daugelis dalykų, kuriais šiandien tiki krikščionys, buvo pridėti vėliau, o kai kurie iš jų tėra mitologinės istorijos, o ne istoriniai faktai. Tačiau tai nepaneigia fakto, jog egzistavo tikras asmuo, įkvėpęs vėlesnį Jėzaus mitą. Taip pat ir tas faktas, jog tarp krikščionybės ir mistinių religijų yra daug panašumų neįrodo, kad neegzistavo tikras asmuo, įkvėpęs krikščionybę. Kai kurias mistines religijas taip pat įkvėpė tikri asmenys.

Kim: Manau, kad stipriausia knygos dalis – dėl kurios buvo verta ją skaityti – yra detalus senovės mistinių religijų aprašymas, kurias vėliau užgniaužė tradicinė bažnyčia. Buvo įdomu pamatyti paraleles tarp Mitros ir Dioniso kultų ir krikščionybės. Man taip pat buvo įdomus autorių aprašytas mistinėse religijose pateikiamas sistematiškas iniciacijų kelias į aukštesnę sąmonės būseną. Tai juk praktiškai yra tas pats, apie ką ir tu kalbi šioje svetainėje, ir ką prarado tradicinė krikščionybė, pavertusi tave išimtimi, kuri visą darbą padarys už mus.

Jėzus: Sutinku, kad autoriai pateikia gerą mistinių religijų aprašymą, aprašymą, kurį gali būti sunku atrasti kur nors kitur, ypač palyginime su krikščionybe. Turite pilną teisę studijuoti paraleles tarp mistinių religijų mitų ir krikščionybės mitų. Bet turite netgi dar didesnę teisę pasinaudoti mistinėmis religijomis, kad atrastumėte dvasinį kelią, kuris nuo pat pradžių buvo įaustas į mano mokymą.

Visgi būtina naudoti daugiau įžvalgumo, nei knygos autoriai, kurie mano, jog visos mistinės religijos buvo vienodai reikšmingos. Taip nėra, nes tais laikais egzistavo didelis mistinių religijų diapazonas – kaip ir šiandien egzistuoja didelis krikščioniškų bažnyčių ir Naujojo Amžiaus organizacijų diapazonas. Kai kurios šių mistinių religijų buvo ne ką daugiau nei kultai, naudojantys vyną arba haliucinogeninius narkotikus, kad tariamai sužadintų dvasines sąmonės būsenas. Kitos skleidė jokios tiesos neturinčias idėjas, specialiai sukurtas klaidinti nuoširdžius dvasios ieškotojus – jos buvo perduodamos iš tų pačių čenelingo šaltinių kaip ir dauguma šiuolaikinės čenelingo medžiagos. Kitos buvo paprasčiausi asmenybės garbinimo kultai, sukoncentruoti aplink vieną vadą, o dar kitos buvo politiniai įrankiai, tarnaujantys tautos ar regiono valdovams.

Tačiau kai kurios iš šių mistinių religijų iš tiesų buvo įkvėptos, ir mažiau ar daugiau remiamos pakylėtųjų mokytojų. Pavyzdžiui Serapio kultas buvo sutelktas aplink asmenį, kuris šiandien žinomas kaip pakylėtasis mokytojas Serapis Bėjus. Pitagoras šiandien yra pakylėtasis mokytojas Kuthumi. Šios mistinės religijos buvo duotos, kad paruoštų dirvą mano pasirodymui Žuvų eros pradžioje. Jos, taip sakant, ruošė dirvą atsiradimui to, kas turėjo būti didžiausia mistinė religija iš visų.

Autoriai yra teisūs sakydami, kad daugelis mistinių religijų aprašė žmogų-Dievą turėjusį daug panašumų su mano gyvenimu ir mokymais. Tačiau yra ir skirtumų, pavyzdžiui, faktas, kad aš negimiau gruodžio 25 dieną kaip dauguma mistinių religijų žmonių-Dievų. Autoriai taip pat yra teisūs sakydami, kad žmogus-Dievas paprastai buvo laikomas mitine figūra, kuri nebuvo istorinis asmuo. Ir tada iš to jie daro išvadą, kad aš taip pat buvau mitinė figūra, nukopijuota iš mistinių religijų žmogaus-Dievo, bet čia jau jų išvados nueina truputėlį per toli.

Matote, tikrosios mistinės religijos buvo duotos tam, kad parodytų žmonėms iniciacijų kelią, vedantį į Kristaus sąmonę. Šios religijos iš tiesų pagimdė iškilių žmonių, pasiekusių aukštą Kristiškumo laipsnį. Tačiau prieš mano atėjimą, buvo tik keletas žmonių, realizavusių vidines misterijas. Kitaip tariant, daugelis žmonių laikė žmogų-Dievą nepasiekiamu idealu, neįmanomu įkūnyti fiziškai. Esmė ta, kad net ir mistinės religijos turėjo savo apribojimus, nes žmogaus ego gali iškreipti bet kokį kelią. Daugelis žmonių iniciacijų kelią link žmogaus-Dievo iškreipė taip, kad jis jiems rodės negalioja. Juos apgavo jų ego, priversdamas sekti mistinėmis religijomis, bet nesistengiant įkūnyti misterijas.

Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl mistinėms religijoms buvo reikalingas atnaujinimas, kaip ir bet kuriai religijai, kurią nuskurdino žmogaus ego. Kita priežastis buvo ta, kad artėjant Žuvų amžiui, daugeliui žmonių reikėjo pamatyti, kad misterijos liečia juos asmeniškai – kadangi jiems dabar atsirado didesnis potencialias jas įkūnyti. Taigi, sekantis logiškas žingsnis – mistinių religijų išpildymas – buvo, kad asmuo fiziškai įkūnytų visus žmogaus-Dievo bruožus, tuo pademonstruodamas, ką gali pasiekti didesnis skaičius žmonių naujame amžiuje.

Tai buvo pagrindinis mano gyvenimo tikslas, ir todėl aš specialiai dariau ir sakiau daug dalykų, atitinkančių mistinių religijų mokymus. Tačiau aš taip pat turėjau labai specifinę misiją, susijusią su Izraelio žydais, - aš atėjau atnešti teismo tam tikriems gyvybės srautams ir parodyti žydams būtinybę keisti savo religiją ir kultūrą.

Kim: autoriai įrodinėja, kad krikščionybė gimė kaip žydiška mistinių religijų versija, ir kad evangelistai, o ypač Paulius, niekada tavęs nelaikė istoriniu asmeniu, bet nukopijavo savo raštus nuo mistinių religijų ir adaptavo juos žydų kultūrai. Jie sako, kad iš pradžių krikščionybė nerado daug palaikymo tarp žydų, bet vėliau išpopuliarėjo kituose regionuose. Tačiau tik susiformavus tradicinei bažnyčiai, mitai apie tave buvo paversti istoriniais faktais ir imti garbinti kaip iš tiesų įvykę įvykiai.

Jėzus: Taip, ir tai yra silpniausia knygos dalis, nes autoriai nemato, jog jų tezę paneigia jų pačių atlikti tyrinėjimai. Autoriai teisingai aprašo, kad kiekvienas Viduržiemio jūros regionas turėjo savo mistinę religiją. Jie nėra neteisūs, sakydami, kad krikščionybė yra lyg mistinė religija, išvystyta ir pritaikyta žydų kultūrai, nes tiek Paulius, tiek ir evangelijų autoriai buvo žydai, arba turėjo artimus ryšius su žydų kultūra, ir todėl suteikė tam tikrų žydiškų bruožų ankstyvajai krikščionybei.

Papildomai, dar norėčiau pasakyti, kad Paulius iš tiesų laikė mane istoriniu asmeniu, jis tiesiog to per daug nepabrėžė, iš dalies dėl to, kad nebuvo mano pasekėjas, kol buvau įsikūnijime, o iš dalies dar ir dėl to, kad suprato, jog svarbiausias ne istorinis Jėzus, o pakylėtasis Jėzus. Taigi, jis apie mane rašė taip, kaip mane patyrė – kaip dvasinę Esybę, ir kaip mane matyti turėtų visi krikščionys.

Pagrindinė šios knygos problema yra ta, kad autoriai pamiršta atsižvelgti į tai, jog žydai paprastai visur buvo niekinami, iš dalies dėl to, kad žydai save laikė Dievo išrinktais žmonėmis ir laikė save aukščiau už visas kitas kultūras. Taigi, problema, į kurią autoriai pamiršta atkreipti dėmesį yra, kaip mistinė religija, išvystyta ir pritaikyta specialiai žydams, staiga išpopuliarėjo už Izraelio ribų? Kadangi kiekvienas regionas jau turėjo savo mistinę religiją, kodėl jie priėmė mistinį kultą, kilusį iš žydų, užuot toliau vystę savąjį, kad jis atitiktų naujų laikų poreikius? Faktas tas, kad beveik visos kultūros būtų atmetusios tokį mistinį kultą. Galbūt jie būtų paėmę tam tikrus dalykus iš jo ir pritaikę juos savo mistinei religijai, bet jie niekada nebūtų priėmę žydų mistinio kulto.

Yra dvi pagrindinės priežastys, kodėl krikščionybė pamažu įgijo platesnį pasekėjų ratą. Pirma priežastis yra ta, kad krikščionybė – daugiausia Pauliaus raštų ir Jono evangelijos dėka – buvo atskirta nuo žydų kultūros ir padaryta universalesnė. Tačiau kitas faktas yra tas, kad krikščionybė kaip tik tuo ir skyrėsi nuo mistinių religijų, nes rėmėsi istoriniu asmeniu, ką ypač pabrėžė ankstyvieji krikščionybės pasekėjai. Tai suteikė ankstyvajai krikščionybei naują autentiškumo ir skubos pojūtį, nes ji demonstravo kelią, kuriuo galėjo eiti daugelis žmonių. Štai kodėl mano ankstyvieji pasekėjai nevadino savęs krikščionimis, jie save vadino „Kelio pasekėjais.“

Knygos autoriai yra teisūs, rašydami, jog šis krikščionybės elementas buvo prarastas, kai susikūrė tradicinė bažnyčia, ypač tuomet, kai krikščionybė tapo oficialia Romos Imperijos religija. Tą aš taip pat aprašau šiame tinklalapyje, ir tai yra dar vienas pavyzdys, kaip žmogaus ego gali iškraipyti bet kokį dvasinį mokymą. Tad ši knyga gali daug kuo prisidėti, padėdama žmonėms iš naujo atrasti mistinius krikščionybės aspektus.

Aš šią knygą laikau vertingu darbu, tačiau taip pat ją laikau tipiniu pavyzdžiu, kaip racionalus protas gali lengvai padėti žmonėms atrasti vertingus įrodymus, bet kartu nuvesti jų loginius samprotavimus per toli į vieną iš kraštutinumų, taip padarant neteisingas išvadas. Todėl racionalus moksliškumas turėtų būti derinamas su intuityviomis įžvalgomis – tai yra, su Kristaus įžvalgumu – norint pasiekti pilną jo potencialą.

Ši knyga lengvai galėjo būti pasukta šiek tiek kita kryptimi, iš kurios ji būtų galėjusi argumentuotai įrodinėti poreikį atkurti mistinius krikščionybės elementus. Tačiau autorius apakino troškimas pateikti sensacingas išvadas, t. y., kad Jėzus Kristus kaip istorinis asmuo neegzistavo. Nepaisant to, tie, kas turi gerą įžvalgumą, vis tiek gali gauti vertingų įžvalgų skaitydami šią knygą.

Noriu aiškiai pasakyti, jog aš jokiais būdais nesu prieš tuos, kurie žiūri į istoriją ir kelia klausimus apie ankstyvąjį krikščionybės judėjimą ir kodėl oficialiosios doktrinos įgavo tokią formą, kokią įgavo. Tai yra nepaprastai būtina ir vertinga užduotis, gyvybiškai svarbi atnaujinant krikščionybę ir paverčiant ją perspektyvia religija šiuolaikiniame amžiuje. Per pirmuosius keletą šimtmečių buvo padaryta tiek daug iškraipymų ir tiek daug ko pridėta, jog yra didžiulė būtinybė mokslininkams ir istorikams atskleisti, kas iš tiesų įvyko.

Tačiau man vertingiausias dalykas būtų, kad dėmesys būtų sutelktas į tai, kaip mano originalus mokymas buvo iškraipytas, kad užuot buvusi mistiniu judėjimu, krikščionybė pavirto sustabarėjusia ir dogmatiška plačiųjų masių religija. Tai galėtų padėti žmonėms pamatyti, kaip atkurti mistinį kelią, iniciacijų kelią, paslėptą mano išoriniuose mokymuose. Tik atradusi šį kelią krikščionybė galėtų išlaikyti savo svarbą šiuolaikiniams dvasios ieškotojams.

 

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2009 Kim Michaels