Su šeima susijęs savinimosi jausmas
Klausimas: Manau, kad egzistuoja masinis įsitikinimas, jog mylimojo, artimo mylimojo mirtis turi sukelti didelį ir neišvengiamą skausmą. Ir mums reikia išmokti atsisieti nuo šio įsitikinimo tokiu būdu, kad pakeistume klaidingą įsitikinimą teisingu. Taip pat egzistuoja didelė baimė prarasti įsikūnijime vis dar tebesančius giminaičius ir šeimos narius. Pats patyriau šią baimę ir skausmą. Nors studijavau pakylėtųjų mokytojų mokymus, vis tiek nesugebėjau pakelti šios situacijos dėl kažkokio įsitikinimo, kurio dar negaliu matyti. Nebuvau pasirengęs šiai situacijai, ir kai ji įvyko, nebuvau harmonijoje ir meilėje. Kokie įsitikinimai slypi už šių siaubingų kančių, kurias žmonės patiria šioje tankioje Žemės planetoje?
Atsakymas iš Pakylėtojo Mokytojo Jėzaus per Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas vebinare „Kaip pagilinti Kristaus įžvalgumą“ 2020 metais.
Na, vėlgi, šis įsitikinimas atėjo iš puolusių būtybių. Ir jį galite matyti įkūnytą daugelyje praeities lyderių. Matote lyderį, kuris apsiskelbė aukščiausiu autoritetu, diktatoriumi, kurį žmonės garbina beveik kaip dievą. Tačiau šis žmogus žino, jog nors žmonės gali manyti, kad jis yra dievas, jis vis dar tebėra mirtingame kūne ir ateis momentas, kai šis kūnas nebegalės išsaugoti savo gyvybingumo ir todėl mirs. Tačiau jis nepasitenkina šia pasiekta pozicija tik vienam gyvenimui. Tad jis nori būti garbinamas ir po mirties. Ir todėl nori, kad žmonės jaustųsi taip stipriai prie jo prisirišę, kad jaustų jo mirtį kaip neišvengiamą netektį, kad jie dar ilgai jo gedėtų. Visa tai tėra ego vystymas ir jausmo, kad esate ypatingi, kūrimas. Būtent nuo to viskas prasidėjo.
Tačiau visa tai dar labiau sustiprino įsitikinimas, kuris, vėlgi, buvo paskleistas puolusių būtybių, ir kurį galite atrasti žmonių kasdienėje kalboje: „Mano tėvai buvo tokie ir tokie“, „Mano vaikai daro tą ir tą“. Sakote – mano tėvai, mano vaikai, mano broliai, mano seserys. Egzistuoja tam tikras su šeima susijęs savinimosi jausmas. Ir yra neišvengiama, kad augdami tokioje planetoje kaip ši, tai tam tikru laipsniu prisiimate. Žinoma, tam tikrose kultūrose tai yra stipriau išreikšta nei kitose, ir jose šeima yra tapusi beveik garbinimo objektu, ir šeimos struktūra yra laikoma pačiu svarbiausiu žmonių gyvenimo aspektu.
Na ir dabar, kai einate dvasiniu keliu ir pasiekiate aukštesnius Kristiškumo lygmenis, jūs, žinoma, suvokiate, kad esate dvasinė būtybė. Gyvenote daug, daug gyvenimų Žemėje. Ne visada turėjote tuos pačius tėvus ar tuos pačius brolius ir seseris, kuriuos turite šiame gyvenime, ar tuos pačius vaikus, kuriuos turite šiame gyvenime. Tai nėra jūsų tėvai, jūsų vaikai, jūs jiems nepriklausote. O jie nepriklauso jums. Ir būtent šį savinimosi jausmą galite pradėti kvestionuoti. Ir tuomet galite suvokti, kad šeima jūsų neapibrėžia, ir jūs, žinoma, turite teisę pakilti virš savo šeimos. Ir turėsite tai padaryti, kad galėtumėte įkūnyti Kristiškumą ir išreikšti Kristiškumą. Negalite likti jūsų šeimos apibrėžtose normalumo ribose.
Na ir dabar, žinoma, dar vienas veiksnys yra tai, kad, ypač Vakarų pasaulyje, reinkarnacija buvo neigiama nuo pat 533 metų, kai katalikų bažnyčia paskelbė reinkarnaciją erezija. Tad turite šią labai didelę su mirtimi susijusią traumą, manydami, kad turite tik vieną gyvenimą, turite tik vieną šansą užsitikrinti savo išganymą. Ir kai mirsite, visam laikui paliksite šią planetą, nueidami į dangų arba į pragarą. Ir tuo būdu yra projektuojama, kad mirus jūsų tėvams, jūs niekada daugiau jų nebepamatysite. Ir, žinoma, atsiradusioje materialistinėje kultūroje yra teigiama, kad jūsų tėvai mirę liausis egzistuoti – jūs liausitės egzistuoti, kai mirsite. Ir kaip tuomet galėtų nebūti šio netekties jausmo, susijusio su sąmonės ir tapatumo praradimu? Juk tai yra pati brangiausia jūsų turima dovana – jūsų individuali sąmonė. Tad, vėlgi, jeigu jaučiate, kad jums to reikia, galite pasiskaityti kai kurias iš tų daugybės knygų, kuriose yra aprašomi ant mirties slenksčio pabuvojusių žmonių išgyvenimai.
Tiek daug žmonių patyrė, kad jų kūnas mirė, tačiau jie nesiliovė egzistuoti, jie toliau tęsė gyvenimą kitoje karalijoje. Daugelis šių žmonių grįžo atgal. Ir jie paaiškino, kad nėra jokio liūdesio tiems, kurie miršta. Jie negedi dėl to, kad nebėra gyvi. Jie dažnai jaučia palengvėjimą. Pasijaučia apgaubti meilės, susitinka giminaičius iš praeities arba dvasinius vedlius, ir jie yra aukštesnėje karalijoje, kurioje viskas yra daug nuostabiau nei buvo Žemėje. Tad jums nereikia dėl jų gedėti, nes jie nieko nepraranda nebūdami gyvi. Ir kai tai suvokiate, taip pat suvokiate: „Tai dėl ko tuomet aš gedžiu?“ Daugeliu atvejų, jūs gedite ne dėl to, kad asmeniškai jaučiate gedulą, ne dėl to, kad jūsų tėvams būtų kažkokia nauda iš jūsų gedėjimo, o dėl to, kad jūsų kultūra sukūrė šią idėją, jog turėtumėte rodyti savo gedulą, nes tai parodo, kaip stipriai mylėjote savo tėvus. Ir jeigu to nedarysite, būsite smerkiami. Tad kodėl jūs gedite? Tam, kad išsaugotumėte įvaizdį, kurį jūsų kultūra reikalauja iš jūsų išsaugoti. Ir kai pradedate tai matyti, galite tai paleisti. Galite naudotis mūsų įrankiais šioms savastims apnuoginti ir tiesiog tarti: „Viskas, gana. Leidžiu tau mirti.“
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com