Kaip priimti save tokius, kokie šiuo metu esate
Klausimas: Savęs priėmimas atrodo yra vienas dalykas – ar savęs mylėjimas yra aukštesnė pakopa?
Atsakymas iš Kim Michaels konferencijoje Olandijoje 2015 metais:
Kimas: Nežinau, galbūt tai yra dvi to paties medalio pusės. Tačiau taip, manau, kad tavo tiesa. Nes, mano manymu, planetoje egzistuoja didesnis pasipriešinimas savęs mylėjimui. Sakyčiau, kad jau senokai buvo tas momentas, kai suvokiau, kad savęs nepriimu, ir tuomet su tuo dirbau. Tačiau net ir po viso to darbo nemylėjau savęs tiek, kiek galėjau, iki to aną dieną įvykusio pokyčio.
Klausimas: Tad tai būtų pirmas žingsnis?
Kimas: Bent jau man taip buvo, taip. Manau, kad, kai buvau tame savęs nepriėmime, įvyko taip, kad pasiekiau tašką, kuriame priėmiau, jog esu augimo procese, ir viskas su tuo yra gerai. Kitaip tariant, neprivalau būti tobulas. Tačiau tuo pat metu aš taip pat labai stipriai dirbau su besąlygine meile, nes ją patyriau. Tačiau man prireikė laiko iš tiesų priimti, kad esu vertas besąlyginės meilės. Savo prote galvojau, jog tam, kad galėčiau gauti besąlyginę meilę, privalau išpildyti kažkokias sąlygas. Ir tik vėliau, kai supratau, kaip tai yra absurdiška, sugebėjau save priimti. Tačiau tai vis dar nebuvo tas pats kaip save mylėti, nes vis dar laikiau, kad šią meilę gaunu iš Dievo.
Komentaras: Manau, kad yra kaip ir pavojinga sakyti, jog esu vertas. Manau, kad tai kalba mano ego, jog esu vertas besąlyginės meilės.
Kimas: Taip, ir daugelį metų pagrindinė priežastis, dėl kurios nenorėjau savęs priimti ar savęs mylėti, ar pripažinti, kad esu geras žmogus, ar kad turiu tam tikrų pasiekimų ir tam tikrų žinių bei esu pasiekęs tam tikrą meistriškumą kelyje, buvo ta, kad nenorėjau įpulti į puikybę. Nes labai gerai suvokiau, kad puikybė yra dideli spąstai kelyje, ir yra labai lengva papulti į šiuos spąstus. Žinote, kad galite į juos papulti iki pat savo pakylėjimo akimirkos. Galite kažkuo puikuotis. Tad yra verta to nepamiršti.
Tačiau kita vertus, taip pat suvokiau, kad, jeigu suvokiate turintys išvengti puikybės, tai taip pat tampa spąstais, nes jūs nuo to bėgate. Jeigu nedrįstate savęs pripažinti ir priimti, bijodami pasikelti į puikybę, tuomet jūs taip pat save stabdote, save žeminate. Tarsi norėdami išvengti pasikėlimo į puikybę, jūs tuomet nusprendžiate save žeminti. Nes būtent tą aš ir dariau: žeminau save ir nedrįsau pripažinti, kad esu geras žmogus, kad esu priimtinas žmogus.
Man visada taip būdavo gyvenime, kad pradedu suvokti tam tikrą problemą ir tuomet atsiranda kažkoks teiginys, kuris man padeda. Tad vieną kartą gavau teiginį: „Viskas su manimi yra gerai,“ ir pradėjau tai kartoti. Tai tapo mano mantra. Meditavau į tai ilgą laiką, kol sugebėjau integruoti ir priimti. Tai vis dar nebuvo visiškai tas pats kaip to, kas aš esu, priėmimas. Tačiau tai buvo būtinas žingsnis, kad nesu ydinga asmenybė, kad su mano esybe viskas yra gerai. Ir tuomet ateina pozityvo, kuriuo jūs esate, priėmimas, o tada ateina meilė sau.
Ar žinote, ką daro meilė? Ji išdidina. Išdidinate tai, ką mylite, tad, jeigu mylite save, išdidinate dangiškąjį individualumą, kuriuo Dievas jus apdovanojo. Jeigu to nedarote, žeminate dangiškąjį individualumą, kuriuo Dievas jus apdovanojo.
Komentaras: Tai labai plona riba.
Kimas: Taip, iš tiesų, kaip ir visa kita fizinėje oktavoje. Šis paskutinis Motinos Marijos diktavimas tiesiog mane pribloškė, kai gavau šias koncepcijas. Žinote, mes turime susikūrę dvasinių mokytojų stabus – pavyzdžiui, Budos, sėdinčio po figmedžiu, visiškai neprisirišusio ir visiškoje ramybėje – ir visada maniau, kad tai yra tokia kaip ir statiška būsena. Ir suvokiau Motiną Mariją sakant: „Ne, tai nėra statiška būsena, kol esame nepakilusioje sferoje – ir manau, kad net ir pakilusioje sferoje, nes tai tik aukštesnės vibracijos – visada vyksta šis švytuoklės siūbavimas.“
Apie šią koncepciją niekada anksčiau nebuvau pagalvojęs, ir pamaniau, kad tai iš tiesų yra labai labai gilu. Nes, tam tikra prasme, mėgindamas ištrūkti iš disharmonijos ir konfliktų, mėginau sukurti statišką būseną. Tačiau tuomet nesu bendrakūrėjas. Neišreiškiu man Dievo duotos dovanos, tad ne tai man yra skirta daryti. Vietoj to, esu tarsi Buda, sėdžiu ir nieko nevyksta. Nėra jokios išvesties ir jokios įvesties. Kai esu bendrakūrėjas, esu aukštyn kylančioje spiralėje, ir tai yra visiškai nauja koncepcija, kurios dar neintegravau.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com