Dvasinė perspektyva į Tureto sindromą

Klausimas: Tureto sindromas yra neurologinis sutrikimas, nuo kurio kenčiantys žmonės pastoviai jaučia turintys vokalizuoti ir išrėkti savo mintis bei komentarus, kurių jie nenori išrėkti. Dėl to jie jaučia didelę gėdą ir diskomfortą viešose vietose ir įprastinis kasdienis bendravimas su kitais žmonėms tampa beveik neįmanomas, ir visas gyvenimas nuo šio sindromo kenčiančiam žmogui tampa beveik nepakeliamas. Kas sukelia šią ligą kai kuriems žmonėms? Kodėl jie turi taip stipriai kentėti nuo šios ligos? Ko šie žmonės geriausiu atveju galėtų tikėtis iš gyvenimo, kuriame jie privalo kentėti nuo šios negalios?

Atsakymas iš Pakylėtosios Mokytojos Motinos Marijos per Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas 2019 m. konferencijoje Olandijoje.

Na, vėlgi, egzistuoja daug skirtingų individualių sąlygų, su kuriomis susiduria žmonės. Tačiau pati dažniausia Tureto sindromo priežastis yra ta, kad žmonės savo emociniame kūne turi tam tikrą atvirumą, kuris juos padaro pažeidžiamais, bent jau tam tikrais laiko tarpais, demonų astralinėje karalijoje užvaldymui. Tad iš tiesų rėkia ne patys žmonės. Tai per juos rėkia demonai.

Na ir dabar, čia taip pat gali egzistuoti ir kitas lygmuo, kuomet žmonės gali turėti žaizdas iš ankstesnių gyvenimų, kurios jiems retkarčiais sukelia emocinį juos prislegiantį skausmą. Ir todėl kartais jie tiesiog turi paleisti tą įtampą kažką sušukdami, tai nebūtinai turi būti teiginys, tiesiog kažkoks sušukimas.

Tad tai gali būti šiek tiek kitokia dinamika, tačiau daugumoje atvejų tai vyksta dėl to, kad žmonės, bent jau laikinai, yra apsėsti demonų. Tai nereiškia, kad jų apsėdimas yra pastovus, tačiau kai jie jaučiasi verčiami šaukti ar vokalizuoti, jie yra apsėsti demonų. Būtent demonai kalba per šiuos žmones.

Ko jie galėtų tikėtis? Na, tai iš tiesų priklauso nuo to, kiek jie yra atviri priimti kitokį požiūrį į gyvenimą nei tas, kuris jiems paprastai buvo diegiamas. Nes, vėlgi, kaip sakėme, materialistinė paradigma, kuria yra paremtas požiūris į psichines ligas, seniai atgyveno savo naudingumą (jeigu tai iš viso kada nors buvo naudinga psichinių ligų gydymui). Jeigu jie priims tik šią paradigmą, tuomet jiems nebus jokios vilties pasiekti kažkokių permainų visą šį likusį gyvenimą. Taip, galite išrasti kažkokius vaistus, kurie juos taip stipriai užglušintų, kad jie daugiau nebefunkcionuotų kaip žmonės ir tiesiog miegodami eitų per gyvenimą. Tačiau tai iš tiesų nėra joks sprendimas.

Jeigu priimate dvasinį požiūrį į gyvenimą, kurį mes jums perdavėme, tuomet šiems žmonėms būtų labai naudinga, trumpalaikėje perspektyvoje, kalbėti Arkangelo Mykolo apsaugos šaukinius, o taip pat kalbėti šaukinius ir invokacijas Astrėjai, prašant nukirsti saitus su astraline karalija ir netgi atnešti teismą bei surakinti šiuos demonus, kurie juos puola.

Ilgalaikėje perspektyvoje, žinoma, jiems reikėtų pasinaudoti mūsų perduotais mokymais traumų iš ankstesnių gyvenimų gydymui, ir tuo būdu jie galėtų užsklęsti savo emocinį kūną, o kartais ir mentalinį kūną, per kurį šie demonai gali juos veikti. Būtent trauma sukuria skylę. Tačiau kai jau skylė egzistuoja ir demonai per ją įsiveržia, demonai tampa svarbesne problema.

Tad pirmoji laikina priemonė yra išvyti demonus. O tuomet galėsite pradėti dirbti su trauma ir užsklęsti žaizdą, kuri atvėrė skylę emociniame ir mentaliniame kūnuose. Jeigu žmonės ryšis priimti dvasinį požiūrį, egzistuoja realistiška viltis, kad jie sugebės įveikti šią ligą.

Jeigu jie toliau kabinsis į materialų požiūrį į gyvenimą, tuomet jiems praktiškai nėra jokių vilčių kažką pakeisti visą šį likusį gyvenimą. Galbūt net ir ateities gyvenimuose, nes nėra jokių garantijų, kad išėję iš įsikūnijimo sugebėsite išsigydyti žaizdą. Ir galite kartoti šį ciklą keletą gyvenimų, kol galiausiai pakeisite savo požiūrį ir pradėsite ieškoti kitokios perspektyvos.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2019 Kim Michaels