Karo Ukrainoje scenarijai
Klausimas: Ar galėtų pakylėtieji mokytojai pakomentuoti, koks, iš jų perspektyvos, būtų palankiausias karo Ukrainoje baigties scenarijus? Atsižvelgiant į tai, kad Rusijos politinė vadovybė nesiruošia išlaisvinti okupuotų Ukrainos teritorijų ir patraukti iš jų karių, ir nori taiką Ukrainai primesti iš šių pozicijų. Ji nori reikšmingai sumažinti Ukrainos teritoriją, o kai kurie Vakarų lyderiai bei šalys taip pat linksta prie šio požiūrio, tuo būdu silpnindami Ukrainos poziciją.
Tad žvelgiant iš pakylėtųjų mokytojų perspektyvos, koks būtų geriausias veiksmų kursas, kurio turėtų laikytis Ukrainos vadovybė? Padaryti teritorines nuolaidas, siekiant išgelbėti abiejų pusių žmonių gyvybes, tuo pat metu paaukojant savo piliečių laisvę ir nepriklausomybę, kurie šiuo metu yra okupuotose teritorijose, žinant, kad tai padidins naujo konflikto arba naujo karo tikimybę ateityje? Ar toliau tęsti karines operacijas, išlaisvinant savo teritorijas ir mėginant suduoti tokį stiprų smūgį Rusijai, kad jai tai būtų pamoka ir skiepai nuo bet kokių ateities mėginimų kištis į kitų valstybių reikalus. Tačiau tai pareikalautų daugybės žmonių aukų.
Atsakymas iš Pakylėtojo Mokytojo Sen Žermeno per Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas 2022 m. vebinare „Demokratija ir Kristiškumas“.
Na, mano mylimieji, pirmiausia leiskite man jus užtikrinti, kad karas Ukrainoje, žinoma, nebuvo mano plano įkūnyti aukso amžių dalis, nei Rusijoje, nei Ukrainoje. Iš esmės tai reiškia, kad šioje situacijoje nieko nėra idealaus. Ir, deja, labai dažnai, kai puolusios būtybės sukuria karą ir konfliktą, jos sukuria situaciją, kurioje idealus rezultatas nėra įmanomas.
Galite matyti, jeigu pažvelgtumėte į Putiną ir jo veiksmus Sirijoje, Čečėnijoje ir pačioje Rusijoje, kad jo protas yra užvaldytas tam tikrų puolusių būtybių astralinėje karalijoje, kurios tenori griauti, kurios tenori kurti chaosą. Nesakau, kad nėra ir kitų puolusių būtybių mentalinėje ir identiteto karalijose, kurios dirba su Putinu. Tačiau juo dažnai yra naudojamasi šioms situacijoms kurti, kuriose nėra idealios išdavos, nes tai nepadeda priartinti situacijos prie žmogiškų konfliktų, žmogiškų kovų transcendavimo.
Juo akivaizdžiai yra naudojamasi situacijai sukurti, kurioje Rusijos žmonės nebus patenkinti niekuo mažesniu kaip tik visišku Ukrainos pasidavimu ir užėmimu. Ir kaip jau anksčiau sakėme, taip pat ir kitų teritorijų, ne vien Ukrainos. Tai niekaip nėra susiję su Rusijos žmonių interesais. Už viso to tiesiog stovi šios puolusios būtybės, kurios nori kurti chaosą.
Tai pasakius, visgi nenoriu sakyti, kad dėl šios situacijos yra kaltas vien Putinas. Daugelis Rusijos žmonių turi tokį žemą žmogiškumo lygmenį, kad jų protai taip pat yra labai lengvai užvaldomi, tad tamsos jėgos gali jais naudotis chaosui kurti.
Ir kaip pavyzdį paimkime žmones rytų Ukrainoje, taip vadinamuose „atsiskyrusiuose regionuose“, kurie nuo 2014 metų kovojo prieš Ukrainą, iš esmės būdami Rusijos marionetėmis. Šie žmonės teigia, kad yra rusai ar kad norėtų priklausyti Rusijai. Tačiau jų protai tiesiog yra taip stipriai užvaldyti, kad jie nesugeba matyti, kas jiems patiems būtų geriausia. Tad matote, kaip ir sakai, jog kad ir kurį scenarijų Ukrainos vadovybė bepasirinktų, vis tiek bus didelis konfliktas tarp Ukrainos žmonių. Ši situacija iš tiesų neturi idealios išeities.
Na ir dabar, turiu pasakyti, kad šie du pasirinkimai, kuriuos tu čia pristatei, nėra vieninteliai pasirinkimai. Ar bent jau jie nėra taip aiškiai apibrėžti. Čia nėra „arba arba“, nėra tik vieno dalyko, kurį Ukrainos lyderiai turėtų daryti. Jie turi labai atsargiai, laipsniškai įvertinti, kas būtų geriausia visai Ukrainos šaliai, o tai reiškia, kas taip pat būtų geriausia Ukrainos žmonėms.
Na ir dabar, mano mylimieji, yra žmonių tiek Vakaruose, tiek Ukrainoje, tiek pačioje Rusijoje, kurie klausia: o jeigu Ukrainos šalis nebūtų priešinusis? O jeigu jie tiesiog būtų leidę Rusijai ateiti ir viską užimti? Argi tai nebūtų buvę geriau Ukrainos žmonėms? Argi nebūtų žuvę mažiau kareivių? Argi nebūtų buvę nužudyta mažiau civilių, mažiau sugriauta miestų ir pastatų?
Na, atsakymas į tai nėra aiškus taip arba ne. Todėl, kad rusai planavo ne šiaip kažkokį išlaisvinimą. Jie žinojo, kad sulauks pasipriešinimo iš Ukrainos žmonių. Jie negalėjo numatyti, kiek stiprus bus šis pasipriešinimas, tačiau žinojo, kad jis bus. Ir netgi galite rasti tai internete, kaip jie publikavo savo intencijas, jog kai užims Ukrainą, sistematiškai ims naikinti žmonių nacionalinį tapatumą, šalia visų kitų dalykų ištremdami milijonus žmonių į koncentracijos stovyklas į Rusijos gilumą. Jie planavo nužudyti didelį skaičių civilių, kaip tą aiškiai galite matyti iš to, kas įvyko okupuotose teritorijose į šiaurę nuo Kijevo.
Ir galiu jus užtikrinti, kad visose okupuotose teritorijose, visose Rusijos okupuotose teritorijose vyksta sistematiškas civilių žudymas, kurie yra laikomi pavojingais. Yra vykdomas sistematiškas žmonių kankinimas, kurie, jų manymu, gali turėti kažkokios informacijos, vyksta sistematiškas moterų prievartavimas. Ir tai nėra daroma vien dėl kažkokio karinio tikslo, tai yra daroma kaip šiuolaikinė Stalino raudonojo teroro versija, kur niekas negali jaustis saugus nuo šių kankinimų, prievartavimų ir žudymo. Ir tai tiesiog yra Stalino raudonojo teroro atkūrimas. Tai vis tiek būtų vykę, net jeigu ukrainiečiai būtų pasidavę. Žinoma, galime sakyti, kad jeigu ukrainiečiai nebūtų priešinęsi, iki šio momento būtų žuvę mažiau kareivių. Tačiau būtų buvę nužudyta ir ištremta daug daugiau civilių.
Jeigu žvelgtume į tai iš labiau ilgalaikės perspektyvos, Ukrainos nacionalinis tapatumas galiausiai būtų buvęs sunaikintas. Milijonai žmonių būtų buvę nužudyti, nukankinti arba ištremti. Tai nebūtų buvęs švelnus šalies užėmimas. Tai, ką Rusija buvo suplanavusi, buvo nepaprastai brutalu. Galite sakyti, kad ir tai, kas šiuo metu vyksta, yra brutalu. Ir tai yra tiesa. Ir tai tiesiog jums rodo vieną dalyką – Rusijos žmogiškumo stygių, Rusijos šalies, Rusijos lyderių, Rusijos kareivių ir daugelio Rusijos žmonių žmogiškumo stygių. Galėtume sakyti, kad jiems stingantį žmogiškumą jie atsveria brutalumu. Ir toks yra liūdnas faktas apie šiandieninę Rusiją.
Nesėdėsiu čia ir nesakysiu Ukrainos lyderiams, ką jie turėtų daryti. Tačiau yra akivaizdu, kad jeigu egzistuotų ideali karo baigtis, jeigu tokia ideali baigtis egzistuotų, tuomet ji būtų, žvelgiant iš mano perspektyvos, tai, kas suteiktų didžiausią augimą tiek Rusijos, tiek Ukrainos žmonėms. Pradėkime nuo Ukrainos.
Geriausia įmanoma išdava būtų Ukrainos nacionalinio tapatumo sustiprinimas ir Ukrainos žmonių suvienijimas, nesvarbu, ar kalbančių rusiškai, ar kalbančių ukrainietiškai. Nuo Sovietų Sąjungos žlugimo Ukraina turėjo šiek tiek šizofrenišką nacionalinį tapatumą, kadangi tiek daug jos žmonių linko prie Rusijos, jie jautė tam tikrą lojalumą Rusijai. O tai reiškia, kad joje nebuvo to stipraus nacionalinio tapatumo, nebuvo vieningo nacionalinio tapatumo. Ideali išdava būtų, kad tai būtų sustiprinta, kad atsirastų aiškus nacionalinis tapatumas kaip šalies, kuri nori būti šiuolaikine demokratija, nori įveikti korupciją ir judėti link narystės Europos Sąjungoje. Įvyktų akivaizdus didžiosios dalies ukrainiečių susivienijimas.
Na ir dabar, gali būti, kad to nebus įmanoma pasiekti Donecko regione, kadangi tenai yra pernelyg daug rusiškai kalbančių žmonių. O tie, kurie nebuvo prielankūs Rusijai, jau buvo arba ištremti į Rusiją, arba pabėgo į Vakarų Ukrainą. Tad gali būti, kad tenai nebus įmanoma to padaryti. Tačiau tai iš tiesų gali būti padaryta likusioje Ukrainoje. Tai yra įmanoma. Kaip jau anksčiau sakėme, idealioje situacijoje būtumėte galėję surengti referendumą šiuose regionuose. Ir jeigu didžioji žmonių dalis būtų norėjusi prisijungti prie Rusijos, jiems būtų buvę galima leisti tai padaryti. Tačiau dabar, žinoma, tai bus neįmanoma. Labai gerai žinau, kad Rusija planuoja surengti tokius referendumus. Tačiau tai bus parodija, kadangi žmonės, kurie buvo prielankūs Ukrainai, arba pabėgo, arba buvo prievarta iškeldinti į Rusiją, arba buvo nukankinti ir nužudyti, ir buvo pasiektas taškas, kai likusieji net nenori balsuoti. Tai niekada negalėtų būti laisvas demokratiškas referendumas.
Na o dabar grįžkime prie Rusijos. Kokia būtų geriausia įmanoma baigtis Rusijai? Na, tai būtų tai, kas sukurtų didžiausią augimą Rusijos žmonėms ir Rusijos šaliai. Ir galiu jums pasakyti, kaip tai nutiko su Vokietijos žmonėmis per Antrąjį Pasaulinį Karą, kad Rusijos žmonės yra labai, labai stipriai įstrigę savo dabartiniame mąstyme. Ir su Vokietijos žmonėmis nutiko taip, kad jie buvo priversti palikti savo mąstymą tiktai patyrę visišką pralaimėjimą kare ir holokausto nežmoniškumo bei brutalumo atskleidimą.
Deja, baigtis, kuri sukurtų didžiausią augimą, arba didžiausią potencialų Rusijos žmonių augimą, būtų visiškas karinis pralaimėjimas Ukrainoje ir Rusijos karinių pajėgų Ukrainoje brutalumo ir nežmoniškumo apnuoginimas visam pasauliui, net ir Rusijos žmonėms. Tai turėtų šansą pažadinti reikšmingą skaičių Rusijos žmonių, kurie tuomet galėtų pakreipti Rusiją nauju kursu, kuomet žmonės tartų: „Privalome pasikeisti. Negalime toliau tęsti šio nežmoniškumo ir brutalumo. Privalome palypėti aukščiau.“
Praktikoje tai, žinoma, greičiausiai pareikalautų Putino režimo žlugimo, kad atsirastų laisva spauda ir nepriklausoma žiniasklaida, kuri galėtų atskleisti, kas iš tiesų vyksta. Tai galėtų pradėti vykti nuo pačių žmonių, kurie imtų šviestis, imtų kalbėti tarpusavyje, ko, žinoma, valstybinė cenzūra ir priespauda negali sustabdyti. Vienas iš didžiausių judėjimų, kuris galėtų padėti įvykti šiam pokyčiui, iš tiesų yra Rusijos motinos, kurių sūnūs yra arba buvo išsiųsti kariauti į Ukrainą, ir kurios žino, kad valdžia joms sistematiškai melavo, sakydama, kad jų sūnų nėra Ukrainoje, arba jeigu jie tenai yra, jie nėra mirę. Jie nėra sužeisti. Tiesiog apie juos nėra jokių žinių, jie yra dingę.
Kai vis daugiau ir daugiau Rusijos motinų pradės suvokti, kad jų sūnūs buvo arba nužudyti beprasmiškame kare, arba buvo sužeisti ir suluošinti visam gyvenimui, arba, nors grįžo namo fiziškai nesužeisti, psichologiškai yra suluošinti visam gyvenimui, potencialiai tai gali sukurti tokį judėjimą, kad net ir Putinas negalės jo ignoruoti ir todėl situacija pradės keistis.
Visada egzistuoja galimybė, kaip jau anksčiau sakėme, kad Putinas gali palikti įsikūnijimą, arba dėl Rusijos žmonėse įvykusio pokyčio, arba dėl pasaulyje įvykusio pokyčio, kuomet pakankamai žmonių pasaulyje pasakytų: „Gana Putino brutalumo ir nežmoniškumo. Gana grasinimų pasaulio tvarkai, kurioje tiek daug metų mėgavomės taika ir klestėjimu.“
Ką gali daryti Ukrainos vadovybė? Na, jie gali, kaip sakiau, visų pirma įvertinti, ar yra įmanoma nugalėti Rusiją karinėmis priemonėmis? Jeigu tai yra įmanoma, kokią kainą reikėtų už tai sumokėti prarastomis gyvybėmis? Ir ar esame pasiruošę sumokėti šią kainą? Jeigu jie nuspręs, kad tai nėra įmanoma, arba kad kaina būtų pernelyg didelė, tai koks tuomet būtų kitas scenarijus? Ar tuomet turėtume leisti jiems pasiimti Donecko regioną ar netgi dar daugiau, kadangi jie jau yra užėmę tam tikras pietrytinės Ukrainos dalis? Ką daryti būtų pagrįsčiausia, kas būtų praktiška? Nesiruošiu sakyti Ukrainos lyderiams, ką jie turėtų daryti, jie patys turi tai nuspręsti. Ir šiuo metu jie dar negali to nuspręsti, turi praeiti daugiau laiko, kol tam tikra kryptis pasidarys aiškesnė ir tam tikras scenarijus pasirodys pats pagrįsčiausias.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com