Dvasinės Putino prezidentavimo pasekmės
Klausimas: Kokios yra dvasinės Putino prezidentavimo pasekmės, tiek jo paties gyvybės srautui, tiek visai Rusijai? Ir kokią žinutę rusai turėtų įsisąmoninti iš jo valdymo?
Atsakymas iš Pakylėtojo Mokytojo Lanelo per Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas konferencijoje Rusijoje, Novosibirske 2017 metais.
Mano mylimieji, geriausiai tai galėsite suprasti, įsigilinę į mano ankstesnius komentarus apie caro laikus ir esminę iniciaciją, su kuria susiduria Rusijos žmonės, susijusią su jų nenoru priiminėti sprendimus. Norėčiau pasinaudoti šia galimybe ir paprašyti jūsų pamąstyti apie klausimą, apie kurį iš tiesų mąstė stebėtinai mažai Rusijos žmonių, ir šis klausimas yra toks: „Kaip Sovietų Sąjunga galėjo žlugti?“
Galime saugiai sakyti, kad didžiąją tuo metu Sovietų Sąjungoje gyvenusių žmonių dalį nepaprastai nustebino Sovietų Sąjungos žlugimas. Ir, deja, pernelyg mažai šiandien Rusijoje gyvenančių žmonių iš tiesų mąstė apie šį klausimą, įskaitant žurnalistus, istorikus ir mokslininkus. Daug didesnis progresas buvo pasiektas kai kuriose kitose šalyse, kurios anksčiau buvo Sovietų Sąjungos dalimi arba priklausė Varšuvos paktui, nes jos rodė daug didesnį norą analizuoti, kas iš tiesų įvyko. Tad ir Rusijai būtų labai naudinga giliau tai paanalizuoti kaip įmanoma neutralesniu ir objektyvesniu būdu.
Na ir dabar, jeigu pažvelgsite į šią situaciją, pamatysite, kad yra plačiai pripažįstama, jog būtent Gorbačiovas pradėjo procesą, pasibaigusį Sovietų Sąjungos paleidimu. Ir, žinoma, akivaizdu, kad Gorbačiovas neturėjo visiškai jokių intencijų paleisti Sovietų Sąjungą. Tačiau jis iš tiesų matė, kad reikalingi pokyčiai. Jokiu būdu nesakau, kad Gorbačiovas buvo susiderinęs su pakylėtaisiais mokytojais. Tačiau jis buvo susiderinęs su faktu, kad, dėl kylančios kolektyvinės sąmonės, yra būtina daryti pokyčius, nes Sovietų Sąjunga negali toliau likti tokia, kokia buvo, iš dalies dėl to, kad pernelyg daug žmonių Rusijoje buvo nepatenkinti savo materialia situacija.
Gorbačiovas, žinoma, taip pat žinojo, kad Sovietų Sąjunga susiduria su labai dideliais finansiniais sunkumais ir iš esmės nebus pajėgi labai ilgai išsilaikyti. Tad jis tikėjosi, kad bus įmanoma reformuoti šią sistemą, palaipsniui pereinant į kitokią Sovietų Sąjungą, kuri galėtų dar ilgai išsilaikyti, galbūt amžinai.
Tie, kurie studijuosite šią temą, pamatysite, kad egzistavo labai sudėtinga asmeninė situacija tarp Gorbačiovo ir Jeltsino, ir matysite, kad būtent Jeltsinas nusprendė paimti valdžią ir paskelbti Sovietų Sąjungos paleidimą. Jeigu pažvelgsite į Borisą Jeltsiną, jūs taip pat, žinoma, pamatysite labai sudėtingą psichologiją. Pamatysite, kad jis, daugeliu atžvilgiu, buvo tipiškas Sovietų Sąjungos produktas, visų pirma, dėl savo girtuokliavimo problemos. Tačiau taip pat matysite, kad tai buvo žmogus, kuris matė, kuria linkme vystosi politinė situacija. Jis matė, kad yra būtina, jog kas nors imtųsi ryžtingo lyderio vaidmens ir priimtų drąsų sprendimą, ir jis iš tiesų priėmė drąsų sprendimą. Galite matyti, ir aš to neginčiju, kad didele dalimi tai lėmė jo asmeninė arogancija, jo galvojimas, kad tai padarys jį svarbiu žmogumi, drįsusiu viešai paskelbti Sovietų Sąjungos pabaigą. Ir vis dėlto, tai buvo vienas iš tų lemtingų sprendimų, kurį priėmęs žmogus pakeitė istorijos eigą.
Na ir dabar, nereikia nė sakyti, kad daugumą žmonių tai nustebino, ir buvo daug, daug žmonių, kurie ne tik kad buvo nustebinti, bet ir jautė apmaudą, nes jie iš tiesų norėjo likti Sovietų Sąjungoje ir daryti tai, apie ką kalbėjo Gorbačiovas – padaryti reikalingas reformas, kad Sovietų Sąjunga galėtų būti išsaugota. Taip pat buvo ir tokių, kurie nenorėjo reformų, aklai galvodami, kad tai galės tęstis amžinai. Tad jūs, žinoma, matėte, kad po Sovietų Sąjungos paleidimo daugelis šių žmonių sėdėjo nežinodami ką daryti, jausdami apmaudą ir pasipriešinimą.
Tad,
jeigu pažvelgtumėte, kas iš tiesų nutiko, kai buvo paleista
Sovietų Sąjunga, suvoktumėte, kad Rusijos žmonėms buvo suteikta
istorinė galimybė. Ir galėtume sakyti, kad jiems buvo suteikta
galimybė, kuriai jie nebuvo pasiruošę, ir tai yra tiesa. Tačiau
kodėl jie nebuvo jai pasiruošę? Todėl, kad nenorėjo išnaudoti
laiko, kurį turėjo gyvendami Sovietų Sąjungoje, pakelti savo
sąmonę
ir nuspręsti, kokioje šalyje norėtų gyventi.
Rusijoje
įsikūnijime vis dar tebėra žmonių, kurie mano, kad geriausi
laikai buvo Stalino valdymo metais. Ir galite į tai pažvelgę
sakyti, kad šie žmonės tikrai nesuprato, kas vyko Stalino valdymo
metais. Jie nebuvo asmeniškai nužudyti arba išsiųsti į darbo
stovyklą. Tačiau kaip jie nesugeba suprasti, kas tuo
metu vyko?
Kaip jie nesugebėjo apsišviesti vėliau, net kai vėlesni lyderiai
atsitolino nuo Stalino ir pripažino, kad Sovietų Sąjunga nebūtų
galėjusi išgyventi, jeigu stalinistinis režimas būtų toliau
tęsiamas? Šie
lyderiai
suvokė, kad tokia žmonių priespauda negali tęstis amžinai.
Tad tai yra klausimas, apie kurį reikia pamąstyti ekspertams ir Rusijos žmonėms: kodėl Rusijoje yra žmonių, kurie, galėtume sakyti, yra ištikimi praeičiai? Kodėl vis dar tebėra tiek daug žmonių, kurie galvoja, kad viskas buvo geriau komunistiniais laikais, kuomet jie, kaip sakiau, turėjo pažįstamą vargą, tačiau jiems tai buvo geriau už nepažįstamą galimybę? Tad jie netgi žvelgia į Rusiją šiandien, ir nors iš tiesų buvo padarytas didelis progresas, pagerinantis daugumos žmonių pragyvenimo lygį; vis dar tebėra žmonių, kurie sako, kad komunizmo laikais viskas vis tiek buvo geriau, nes jie nejautė tokio neužtikrintumo, kurį jaučia šiandien.
Bet matote, mano mylimieji, vieno žmogaus neužtikrintumas yra kito žmogaus galimybė. Ir būtent tie, kurie nenori priiminėti sprendimų ir iš jų pasimokyti, nori užtikrintumo, o ne galimybės. Jie kabinasi į užtikrintumą, jie nenori neužtikrintumo. Ir Rusijos žmonėms būtų vertinga pamąstyti, kodėl jie turi šį poreikį. Ir mes, žinoma, perdavėme jums dalį paaiškinimo. Tačiau net jeigu jie nenori pripažinti mūsų mokymų, galėtų būti padarytas didelis progresas, jeigu Rusijos žmonės ryžtųsi pamąstyti apie šiuos klausimus.
O apie tai pamąstyti yra svarbu dėl to, ką matote šiandien – Putino prezidentavimą, Putino vadovavimo erą, kuri, galėtume sakyti, yra viso to išraiška. Nebuvo pakankamai žmonių, nebuvo kritinės masės žmonių, kurie Sovietų Sąjungos pabaigą būtų priėmę kaip galimybę. Jie nepriėmė didesnės laisvės ir didesnių galimybių. Jie vis dar tebesiilgėjo kažkokio saugumo ir manė, kad tai yra įmanoma pasiekti tiktai turint stiprų lyderį. Tad šitaip jie prisitraukė Putiną, kuris, vėlgi, turėjo tam tikrą susiderinimą su žmonių sąmone ir taip pat pamatė tam tikrą šansą dėl Rusijoje susidariusios padėties, dėl susidariusios politinės aklavietės, ir jis matė, kad tai yra šansas išeiti į priekį stipriam, ryžtingam lyderiui ir paimti valdžią į savo rankas. Tą jis ir padarė.
Na ir dabar, vienas didžiausių klausimų apie Putino prezidentavimą, kurį reikėtų apmąstyti, yra tai, kodėl jis vis dar tebėra prezidentas. Ir priežastis, dėl kurios turite apie tai pamąstyti, yra ta, kad sovietinės eros laikais Rusijos žmonės neturėjo taip vadinamų įprastinių demokratinių laisvių. Žinoma, buvo kalbų apie demokratiją ir žmonių balsavimą taip ar anaip, tačiau nebuvo tikros demokratijos. Žmonės neturėjo tikrų teisių, kurios paprastai yra pripažįstamos demokratinėje konstitucijoje, tad kai iš sovietinės eros gimė šiuolaikinė Rusija, jūs iš tiesų sukūrėte konstituciją, ir ši konstitucija yra ganėtinai moderni ir ganėtinai gerai parašyta bei išmąstyta.
Yra visiškai akivaizdu, kad pirminė Rusijos konstitucija turėjo tikslą padaryti tai, ką daro dauguma demokratiškų šalių; apriboti laiką, kurį prezidentas ar bet kuris kitas lyderis gali užimti šias pareigas. Didžioji demokratinių šalių dauguma iš tiesų turi tokius laiko limitus. Ir, žinoma, pirminėje Rusijos konstitucijoje buvo labai aiškiai parašyta, kad prezidentas gali būti išrinktas maksimaliai dviem kadencijoms. Tad tikrasis klausimas, apie kurį reikėtų pamąstyti, yra tai, kaip Putinui pavyko atlikti pakeitimus šioje konstitucijoje, kuomet jis toliau gali likti prezidentu, ir niekas jam neprieštaravo, ar bent jau tam neprieštaravo kritinė masė žmonių.
Ir jeigu pamąstytumėte apie šiuos klausimus, mano mylimieji, galėtumėte įgyti gilesnį supratimą apie būtinybę Rusijos žmonėms ryžtis atstovėti už save ir už savo demokratines teises. Arba galime į tai pažvelgti ir iš priešingos perspektyvos ir sakyti, kad Rusijos žmonėms reikia nuspręsti: „Norime gyventi demokratijoje, ar priešingai – kokioje nors labiau totalitarinėje valstybėje?“ Ir, žinoma, mes esame pakylėtieji mokytojai, mes gerbiame laisvą valią. Jeigu didžioji žmonių dalis nori gyventi kitokioje, ne demokratinėje valstybėje, gerbiame jų teisę tai pasirinkti. Tačiau ar jie iš tiesų padarė šį pasirinkimą? Ar jų pasirinkimas buvo laisvas, o gal tai labiau buvo vengimo pasirinkimas, kuomet jie nenorėjo atstovėti už save? Ir todėl tylėdami priėmė tai, kas jiems buvo primesta.
Tai yra vienas didžiausių išmėginimų, su kuriuo susidūrė Rusijos žmonės nuo Sovietų Sąjungos žlugimo, ir tai yra vienas iš didžiausių išmėginimų, su kuriuo jie susiduria jau labai ilgą laiką. Tad, vėlgi, jie turėjo galimybę, tačiau jie šia galimybe nepasinaudojo. Tad dabar kyla klausimas: „Kaip Rusija gali judėti toliau?“ Ir priešingai, nei gali pamanyti kai kurie žmonės, mes esame pakylėtieji mokytojai. Mes gerbiame žmonių teisę mokytis savo būdu. Kaip Sen Žermenas pakomentavo Olandijoje, mes nesėdime čionai turėdami aiškią viziją, kokį, pavyzdžiui, prezidentą Amerikos žmonės turėtų išsirinkti. Jeigu jie nori to ar ano prezidento, tai yra jų pasirinkimas. Mes į tai žvelgiame kaip į galimybę ir tuomet žiūrime, kaip galėtume toliau padėti šiai šaliai eiti į priekį.
Tačiau, kas liečia Rusiją, na, kai Rusijos žmonės neprieštaravo konstitucijos pakeitimui, mums tapo labai sunku labiau tiesioginiu būdu dirbti su Rusija kaip su šalimi, nes negalime dirbti su Vladimiru Putinu. Tuo nenoriu pasakyti, kad jis nėra labai protingas žmogus, turintis tam tikrą susiderinimą su istoriniais įvykiais ar netgi su žmonių sąmone, tačiau negalime su juo kaip nors reikšmingai dirbti iš pakylėtojo lygmens; ir šiuo metu nėra jokių iškilių lyderių Rusijoje, su kuriais galėtume dirbti taip, kaip norėtume. Ir būtent dėl to šiuo metu iš tiesų nėra jokios opozicijos Putinui, išskyrus Navalną, kuris iš tiesų nėra subalansuotas politikas, bet labiau atstovauja priešingą dualistinį polių Putino prezidentavimui. Tad, atvirai kalbant, iš pakylėtųjų mokytojų perspektyvos, politinė situacija Rusijoje yra patekusi į aklavietę ir liks joje tol, kol neįvyks lemiamas pokytis Rusijos žmonių sąmonėje ir kol jie nepriims sprendimo, kokioje šalyje nori gyventi.
Nėra taip, kad siekiame nuversti Putiną. Nėra taip, kad palaikome kokią nors opoziciją, ir, jeigu kalbėtume atvirai, labiausiai nenorėtume matyti smurtinių revoliucinių pokyčių. Mes niekada nepalaikome smurto, ir net ir represinio režimo atveju nepalaikome smurtinės revoliucijos. Niekada nepalaikėme ir niekada nepalaikysime, nes smurtas nėra pateisinamas.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com