Kas sukelia infliaciją?
Klausimas: Man patiko Sen Žermeno atsakymas apie aukso standartą, tačiau norėčiau užduoti papildomus klausimus apie infliaciją. Matau tris būdus sukurti infliaciją, kurie visi iš esmės veda prie to, kad gaunate kažką dykai. Pirmasis yra, kai vyriausybė sukuria deficitą arba išleidžia daugiau pinigų nei turi. Antrasis yra, kai komerciniai bankai sukuria naujus pinigus, paskolas neproduktyviems tikslams, vartojimui, spekuliavimui, ypač namais, nes tai atrodo vienas iš plačiausiai paplitusių spekuliavimo žaidimų, kuriuose taip pat dalyvauja ir plačioji publika. Ir trečiasis yra, kai kompanijos, individai turi monopolį arba sukuria kartelinį susitarimą ir užsikelia kainas. Pavyzdys čia būtų dabartinis spekuliavimas energijos ir maisto kainomis. Nesu tikras, ar egzistuoja ir daugiau būdų sukelti infliaciją, tačiau tai mane skatina užduoti tolesnį klausimą, kylantį iš trečiojo pavyzdžio. Koks būtų pagrįstas, teisingas pelno dydis iš dalyvavimo ekonomikoje? Spėju, kad tai gali varijuoti, tačiau turėtų būti kažkokios gairės. O taip pat, kai vyriausybė išleidžia daugiau pinigų nei turi, ar tai būtinai turi sukelti infliaciją, jeigu ji šiuos pinigus išleidžia produktyviems tikslams, pavyzdžiui, infrastruktūrai kurti? Man atrodo, kad pinigų kūrimas produktyviems tikslams neturėtų būti problema, kol tai yra susiejama su darbu ir rezultatais, kurie neša visuomenei pozityvią naudą. Pinigų kūrimas komercinių bankų sektoriuje, siekiant išsipirkti teisę kažkur gyventi, tai reiškia, egzistuojančią nuosavybę, tai yra, kai tai nėra taikoma naujiems statiniams, nesukuria naujos vertės, išskyrus administracinį darbą, kuris turi būti atliktas šiam pirkimui įteisinti. (Kimas: aš praleidžiu kai kuriuos dalykus, nes tai yra toks ilgas klausimas, ir jūs visada galėsite vėliau patys jį pasiskaityti). Ar infliacija yra vienintelis perkėlimo mechanizmas, kaip darbas praranda savo vertę ir įvyksta perkėlimas iš daugelio keliems? Ar palūkanos bus pinigų sistemos aukso amžiuje dalis? (Kimas: problema su tokiu klausimu kaip šis yra tai, kad tai yra keli klausimai, kurie buvo sudėti į vieną. Būtų daug geriau, jeigu jie būtų išdalinti į atskirus, specifiškesnius klausimus. Tačiau, kadangi jį jau čia turiu, skaitysiu toliau.) Argi šiuo metu nėra taip ekonomikoje, kad iš pradžių sukuriate pinigus, o tik po to seka vertę sukuriančio darbo sukūrimas? Žinau, kad visa tai dar labiau komplikuoja tas faktas, jog dabartiniu metu, kai žmonės išsimoka savo paskolas, pinigai yra sunaikinami ir jie turi būti pakeisti naujomis paskolomis, kad ekonomika iš viso galėtų funkcionuoti. Pinigų srautas susideda iš 90% paskolų ir 10% banknotų. Jau neminint palūkanų, kurios turi būti grąžinamos su paskola, tačiau nėra sukuriamos su pradine paskola. Prašau tai pakomentuoti ir atsiprašau už tokį ilgą ir sudėtingą klausimą.
Kimas: Gerai, aš tiesiog truputį perfrazuosiu klausimą. Esmė yra, kokia yra pagrįsta pelno dalis ir ar infliaciją taip pat sukuria ir kiti dalykai be tų, kurie čia jau buvo išvardinti.
Atsakymas iš Pakylėtojo Mokytojo Sen Žermeno per Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas 2023 m. Velykų vebinare.
Na, tai ką jūs turite šiandieniniame pasaulyje daugumoje šiuolaikinių šalių, labiau pasiturinčiose šalyse, yra, kad turite dirbtinę ekonomiką. Aš jau kalbėjau apie tai keliuose diktavimuose. Sakiau, kad turite lošimų ekonomiką. Turite suvokimu paremtą ekonomiką. Ir taip yra dėl to, žinoma, kad puolusios būtybės sukūrė šią ekonomiką, kadangi ji joms yra naudinga. Jos gali šią ekonomiką įvairiais būdais veikti. Jos gali, kaip tai šiuo metu matote su energijų kainomis ir būtinųjų produktų kainomis, jos gali dirbtinai išpūsti kainas, sukurdamos realų stygių arba tiesiog įsivaizduojamą stygių. Vos tik atsiranda įsivaizduojamas suvokimo stygius, spekuliuotojai iš karto superka produktus, nes mano galėsiantys juos parduoti vėliau už aukštesnę kainą. Šie spekuliantai kelia rinkoje kainas. Ir tai niekada nėra pagrįstas pelnas demokratinėje šalyje. Tai negalima būti laikoma pagrįsta, kadangi vieninteliai kainas rinkoje keliantys žmonės yra nedidelis elitas, kontroliuojantis finansų sistemą. Ir tai niekada negali būti naudinga populiacijai. Dirbtinis kainų sukėlimas už pagrįstos ribos, paremtos gamyba ir platinimu, niekada negali būti naudingas populiacijai. Ir demokratinėje šalyje niekada neturėtumėte turėti tokių ekonomikos aspektų, kurie būtų žalingi populiacijai ir naudingi jie būtų tik nedideliam elitui.
Iš esmės galėtume sakyti, kad bet kuri ekonominė veikla, kuri pinigus nukreipia nuo populiacijos į nedidelio elito rankas, nėra pagrįstas pelnas. Tai nėra demokratiška veikla. Kodėl? Todėl, kad, na, tiesiog pažvelkite, pavyzdžiui, į Jungtines Valstijas: kai yra matomas nuosmukis, ką jie visada sako? Vartojimo išlaidos sudaro du trečdalius ekonomikos. Kitaip tariant, varomoji tikros ekonomikos, realios ekonomikos jėga yra tai, kas yra paremta produktų gamyba, paslaugos suteikimu ir produkto reklamavimu, jo pardavimu, jo platinimu, ši reali ekonomika sudaro du trečdalius visos ekonomikos. Ir jos varomoji jėga yra pinigus leidžiantys vartotojai. Na, o tai kas tuomet sudaro likusį ekonomikos trečdalį? Na, jį sudaro spekuliacinė ekonomika, kurios varomoji jėga yra elitas.
Jeigu pažvelgsite į tai iš šitos perspektyvos, galime paklausti, kas gali sukurti krizę ekonomikoje? Kaip iš viso galite patirti krizę, ekonominį nuosmukį? Na, kaip matėte 2008 metais, ne vartotojų išlaidos sukūrė krizę. Ją sukūrė valdžios elitas, spekuliuodamas visomis tomis paskolomis, dalindamas paskolas tiems, kuriems jos neturėjo būti duodamos, ir tuomet supakuodamas visa tai į vieną paketą. Tad per tuos metus iki krizės, kaip minėjai, jie iš tiesų dirbtinai sukėlė nekilnojamojo turto kainas.
Ir ką tai padarė? Na, galėtume sakyti, kad vartotojai vis dar tebeleido pinigus, tačiau didelė dalis tų pinigų nėjo į ekonomiką, kadangi ji nėjo produktams pirkti. Šie pinigai ėjo paskolų ir palūkanų elitui mokėjimui. Kitaip tariant, nekilnojamojo turto kainoms kylant, vis didesnė vartotojų išlaidų dalis buvo nukreipiama į elito kišenes, ir šitaip visi šie pinigai buvo išimami iš tikrosios gamybinės ekonomikos, ir štai tuomet pamatėte ekonominę krizę. Ir jūs taip pat, žinoma, matėte sistemos griuvimą, kadangi vėl ir vėl, ir vėl buvo įrodyta, jog spekuliantai nesugeba pasakyti stop. Jie niekada negali atsispirti trumpalaikiam pelnui, net jeigu iškyla rizika, kad labiau ilgalaikėje perspektyvoje įvyks ekonomikos nuosmukis arba žlugs visa sistema. Jie nesugeba sustoti. Tai buvo įrodyta vėl ir vėl, ir vėl. Ir tai, žinoma, taip pat yra visiškai anti-demokratiška.
Vienas iš infliaciją sukuriančių veiksnių, žinoma, yra spekuliacija. Tačiau palūkanų normos, palūkanų mokėjimas taip pat sukuria infliaciją, nes kai palūkanų normos ir spekuliacija nukreipia pinigus aukštyn į elito kišenes – ką tai padaro? Na, ką aš ką tik sakiau? Vartojimo išlaidos sudaro du trečdalius ekonomikos, tačiau tai reškia, kad turi atsirasti žmonių, kurie leistų savo turimus pinigus. Tačiau kai pažvelgiate į elitą, ateina toks momentas, kai turite tiesiog tiek daug pinigų, jog negalite jų išleisti asmeniniam vartojimui. Ką jūs darote? Na, jūs juos investuojate.
Buvo laikai, jeigu grįžtumėte keletą dešimtmečių į praeitį, kai buvo valdžios elitas kaip ir šiandien, ir jie pinigus taip pat buvo nukreipę į save. Tačiau dauguma investicijų, kurias jie darė, buvo nukreiptos į gamybines kompanijas, gaminusias kažką, kas turi realią vertę. Tačiau nuo to laiko, kai buvo nuimti visi reguliavimo mechanizmai finansų industrijai dėl taip vadinamos neoliberalios filosofijos, elitas vis daugiau ir daugiau pradėjo investuoti į finansinius instrumentus. O finansiniai instrumentai nefinansuoja nei gamybos, nei vartojimo. Jie tiesiog kaupia vis daugiau ir daugiau pinigų, o tiksliau, skaičiukų kažkokiame kažkur esančiame kompiuterių serveryje, idant šis valdžios elitas galėtų jaustis vis turtingesnis ir turtingesnis. Ir jie niekada negalėtų prarasti visų savo pinigų, ar bent taip jie tikisi, tad jiems viskas visada bus gerai. Ir tai tampa žaidimu be pabaigos, kuriame vis daugiau ir daugiau pinigų sukaupiate popieriuje, o tiksliau, kompiuterio kietajame diske. Ir tai yra atimama iš tikrosios ekonomikos, ir tai nefinansuoja tikrosios ekonomikos.
Jeigu valdžios elitas išleistų visus savo pinigus, tai nesukurtų infliacijos. Šie pinigai nebūtų išimti iš ekonomikos, tačiau, žinoma, tai vis tiek tebebūtų nedemokratiška, kad tik keletas žmonių išleidžia visus savo pinigus, vietoj to, kad visa populiacija turėtų padorų pragyvenimo lygį.
Kodėl taip yra, kad pinigai, sukoncentruoti į nedidelio elito rankas, sukuria infliaciją? Na, kaip sakiau, ateina toks momentas, kai iš tiesų nebegalite išleisti daugiau asmeniniam vartojimui. Tad ką jūs darote? Jūs pradedate pirkti dalykus ir pradedate spekuliuoti, tikėdamiesi, kad šie dalykai pabrangs. Perkate namus. Kodėl, jeigu jau turite vieną namą, arba galbūt pora namų, kuriuose gyvenate, kodėl yra turtingų žmonių, kurie turi daug namų? Na, taip yra, vėlgi, dėl to, kad jie tikisi, jog namų kainoms išaugus, jie galės juos parduoti ir susižerti daugiau pinigų negu už juos sumokėjo. Ir ką tai padaro? Tai sukelia kainas. Taip pat turite turtingų žmonių, kurie nusprendžia: „Aš noriu jachtos.“ Na, tai iš tiesų sukuria tam tikrą gamybą, ir vis dėlto,jie yra pasiruošę sumokėti už ją daugiau nei žmonės, kurie turi mažiau pinigų. Tas pats galioja namams, įvairiausioms prabangos prekėms, kelionėms, tam ir anam. Kitaip tariant, jūs sukūrėte grupę žmonių pasaulyje, kurie turi daugiau pinigų nei jiems reikia. Jie turi tiek pinigų, kad iš tiesų nepajėgia jų išleisti. Jie gali nusipirkti namą arba jachtą, tačiau jie tai perka ne tam, kad tai turėtų ar tuo naudotųsi. Jie neperka šių dalykų dėl jų praktinės vertės. Jie tai perka arba dėl to, kad tikisi iš jų uždirbti pinigų, arba jie tai perka, nes tai jiems suteikia kažkokį statusą. Jeigu turite didesnę jachtą už tą kitą milijardierių, turite aukštesnį statusą už jį.
O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jūs turite tiek daug pinigų, kad jums nerūpi, kiek pinigų jūs išleidžiate. Esate pasiruošę sumokėti didesnę kainą už tam tikrus dalykus. O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad visų dalykų kainos galiausiai pakils. Egzistuoja aukštyn kelianti trauka iš tų, kurie turi neribotus pinigų kiekius ir yra pasiruošę sumokėti už produktą daugiau nei jis yra vertas, daugiau nei kainuoja jį pagaminti. Ir šis efektas galiausiai persifiltruoja žemyn, ir nors tai nėra vienintelė infliacijos priežastis, kaip minėjai, tačiau tai palaipsniui persifiltruoja žemyn, kuomet daugelio dalykų kainos pasiekia lygmenį, kuris yra neproporcingai didelis šio daikto pagaminimo kainai. Tai, žinoma, ypač galioja nekilnojamojo turto srityje. Tačiau kitas pavyzdys – ekstremalus pavyzdys – yra paveikslai, nutapyti dailininkų. Kodėl taip yra, kad kol dalininkas yra gyvas, jis gali badauti, nes niekas nenori pirkti jo paveikslų, tačiau vos tik jis miršta, jo paveikslų kainos išauga. Taip yra dėl to, kad dabar iš šio dailininko daugiau nebesulauksite jokių naujų paveikslų, tad tie, kurie juos turi, gali uždirbti pinigus dėl paklausos ir pasiūlos. Jeigu egzistuoja paklausa, tačiau pasiūlos nėra, likusių daiktų kainos išaugs. Galite pažvelgti į Monė paveikslą, kuris gyveno reliatyviai vargingai ir per savo gyvenimą nesulaukė pripažinimo, tačiau šiandien jo paveikslai yra parduodami už šimtus milijonų dolerių. Tačiau kiek jam kainavo nutapyti tą paveikslą, kiek jam kainavo drobė, aliejiniai dažai ir laikas, kurį jis paskyrė šiam paveikslui nutapyti? Tai galėjo kainuoti vos kelis dolerius. O dabar kaina buvo sukelta iki šimtų milijonų dolerių. Ir matote tai visoje ekonomikoje, ir vėlgi, jeigu leisite elitui kaupti pinigus, koncentruoti pinigus į savo rankas, tai jau savaime sukurs infliacinį faktorių tarp visų kitų faktorių.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com