Ką Jėzus pasakytų apie mokslinį materializmą?

TEMOS: Žmonės išaukština filosofines sistemas, suteikdami joms neklystamumo statusą – materialistai taip pat ieško neklystančios sistemos – mokslas į priekį juda labai greitai, tai kaip galima teigti, jog jis jau atrado galutinę tiesą? - dabartinis mokslas nieko negali pasakyti apie Dievą – mokslinis materializmas yra tikėjimo sistema – Dievą galima įrodyti vidiniu patyrimu – mokslinis metodas yra paremtas dabartinės mąstymo dėžutės kvestionavimu - materializmas įstūmė mokslą į užburtą ratą

Klausimas: Anksčiau kalbėjai apie žmonių tendenciją nukrypti į vieną iš dviejų kraštutinumų – į tradicinę religiją arba mokslinį materializmą. Ką pasakytum žmonėms, kurie tiki moksliniu materializmu ir jo teiginiu, esą mokslas įrodė, kad Dievas neegzistuoja?

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Pirmasis mano impulsas būtų nesakyti nieko, nes nemanau, jog labai tikėtina, kad mokslininkas materialistas kada nors skaitytų šią medžiagą. Vis dėlto, suprantu, kad daugelis žmonių jaučiasi sutrikę dėl mokslo skelbiamų teiginių.

Pradėčiau raginimu pastudijuoti istoriją. Manau, jog atviru protu atliktos istorijos studijos pademonstruos, kad žmonės yra linkę kurti tikėjimo sistemas ir išaukštinti jas į absoliučią ir neklystančią tiesą. Paminėkime tik vieną pavyzdį, kurį visi moksliškai nusiteikę žmonės turėtų sugebėti priimti, tai yra, faktą, kad viduramžiais katalikai teigė, jog Žemė yra visatos centras. Akivaizdu, jog šis tikėjimas buvo neteisingas, ir katalikų bažnyčia pasielgė neišmintingai, paversdama šį tikėjimą neklystančia doktrina.

Moksliškai nusiteikę žmonės labai greitai sugeba pamatyti šią tendenciją religijos srityje, tačiau dažnai nenori matyti, jog lygiai ta pati tendencija veikia ir mokslo srityje. Visi žmonės turi psichologinį mechanizmą, kuris iškelia poreikį rasti tvirtą ir nekintamą pagrindą nuolatos besikeičiančiame pasaulyje. Žmonės yra linkę ieškoti tikėjimo sistemos, kuri teigtų esanti absoliuti ir neklystanti, ir todėl suteiktų jiems stabilų pagrindą. Mokslininkai niekuo nesiskiria nuo religingų žmonių. Mes čia tiesiog kalbame apie žmogišką prigimtį, ir nors daugelis mokslininkų atrodo tikintys, jog jie yra aukščiau už religingus žmones, manau, kad istorija įrodo esant priešingai.

Laikas nuo laiko, grupelė mokslininkų paskelbdavo, kad mokslas jau išsemtas. Mokslas jau atrado visus pagrindinius dėsnius, ant kurių buvo sukurta ši visata, ir todėl mes dabar turime išbaigtą ir neklystančią mokslo paradigmą arba tikėjimo sistemą. Žinoma, mokslininkai nelaiko savo mokslo tikėjimo sistema. Jie tiki, jog jis reprezentuoja neklystančią tiesą. Bet vėlgi, tradicinės religijos žmonės tą patį sako apie savo religiją. XIX a. pabaigoje mokslininkai tvirtai tikėjo, kad materija ir energija yra du atskiri elementai. Albertas Einšteinas įrodė, jog šis teiginys yra neteisingas.

Vienas dalykas, kurį norėčiau pamatyti iš moksliškai nusiteikusių žmonių, yra truputis kuklumo. Mokslas yra viena greičiausiai besiplečiančių žmogiškų veiklų, ir nauji atradimai vyksta neįtikėtinu greičiu. Negaliu suprasti, kaip nors vienas mokslininkas galėtų rimtai tikėti, jog mokslas šiuo metu jau yra viską atradęs, ką galima sužinoti apie visatą. Jeigu esate atviri faktui, kad moksliniai atradimai toliau tęsis, turėtumėte suprasti, kad dabartinės mokslinės žinios negali jums duoti išsamaus supratimo apie visatą ar apie tai, kaip ši visata susiformavo.

Norėčiau, kad žmonės pamatytų ir priimtų faktą, kad, kai mokslininkas materialistas teigia, jog Dievas neegzistuoja, jis tiesiog išsako teiginį. Žvelgiant iš grynai loginės perspektyvos, neįmanoma įrodyti, kad kas nors neegzistuoja. Jeigu esate tikras mokslininkas, galite tik sakyti, kad iki šiol vykdyti moksliniai tyrinėjimai neįrodė Dievo egzistavimo. Jeigu tvirtinate kitaip, esate panašus į viduramžių žmogų, kuris tikėjo tariamais įrodymais, jog Žemė yra plokščia.

Teiginiui, kad Dievas neegzistuoja, neturėtų būti vietos moksle, kuris turėtų būti paremtas tuo, ką galima įrodyti pakartotiniais eksperimentais. Šis teiginys priklauso tikėjimo sričiai. Mokslinis materializmas yra tiesiog tikėjimo sistema, o kadangi joje aptariama Dievo tema, tai yra religija. Jeigu mokslininkai nori primygtinai tvirtinti, jog jų mokslinio materializmo tikėjimo sistema yra kažin kokiu būdu viršesnė už tai, ką jie vadina religija, jie yra ne ką išmintingesni už religingus žmones, tvirtinančius, kad jų religija yra vienintelė tikra.

Dabar grįžkime prie mano pirmojo teiginio, kuomet sakiau, kad žmonės susikūrė pasaulio įvaizdį, kuris yra atitrūkęs nuo realybės. Kol žmonės yra įstrigę žemesniojoje sąmonės būsenoje, jie niekada nesugebės įrodyti Dievo egzistavimo. Tačiau, jeigu žmonės panorės pakilti virš šios ribotos sąmonės būsenos, jie sugebės atrasti tokius įrodymus. Istorijoje buvo daug žmonių, kurie įrodė Dievo egzistavimą per tiesioginę vidinę patirtį, dažnai vadinamą mistine arba dvasine patirtimi.

Pranašauju, kad, jeigu daugiau mokslininkų atvers savo protus dvasinei gyvenimo pusei, per kelis ateinančius dešimtmečius taps įmanoma, pasinaudojant moksliniais metodais, atrasti realius ir galiojančius įrodymus, kad egzistuoja kažkas už materialios visatos ribų. Tai neįrodys Dievo egzistavimo aukščiausia prasme. Tačiau, kai jau turėsite mokslinius įrodymus, kad egzistuoja kažkas už materialios visatos ribų, kiekvienas atviro proto žmogus turės pripažinti, kad mokslinis materializmas yra arba neišbaigtas, arba neteisingas.

Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad pati mokslinio metodo esmė yra ta, kad niekada neturėtumėte liautis užduoti klausimus. Dalykas, kurio dauguma mokslininkų nemėgsta religijoje, yra tas, kad tiek daug religingų žmonių yra linkę uždaryti savo protus ir galvoti, kad jų religinė doktrina yra aukščiausia ir neklystanti doktrina. Turiu pripažinti, kad ir aš esu susirūpinęs dėl šios problemos. Aš taip pat manau, kad religingi žmonės yra linkę pernelyg uždaryti savo protus. Vis dėlto, kaip paaiškinau anksčiau, matau, kad ir daugelis mokslininkų daro lygiai tą patį, tik nenori to pripažinti.

Mane džiugina faktas, kad atsiranda vis daugiau mokslininkų, kurie pradeda suprasti, jog mokslinis materializmas įstūmė mokslą į užburtą ratą. Dalykas tas, kad, kai priimate „neklystančią“ paradigmą, automatiškai iškeliate apribojimus mokslui, apribodami klausimus, kuriuos esate pasiruošę užduoti. Būtent to mokslininkai labiausiai nekenčia katalikų bažnyčioje. Būtent dėl to atsirado praraja tarp religijos ir mokslo. Katalikų bažnyčia nenorėjo leisti žmonėms uždavinėti klausimų, į kuriuos bažnytinė doktrina negalėjo atsakyti. Šiandien daugelis mokslininkų atsisako netgi pažvelgti į klausimus, kurie išeina už materialistinio požiūrio į pasaulį.

Jeigu priimate idėją, kad nieko daugiau negali būti už materialios visatos ribų, sukuriate labai suvaržančius apribojimus moksliniams tyrinėjimams ir hipotezėms. Šitaip iš tiesų įstumiate mokslą į tą pačią dilemą, į kurią religiją įstūmė katalikų bažnyčia ir daugelis kitų tradicinių bažnyčių.

Pranašauju, kad ilgalaikėje perspektyvoje tai nėra tvari situacija. Kad mokslinis metodas išliktų, jis galiausiai turės moksliniam materializmui išmušti pagrindą iš po kojų, ir dauguma mokslininkų pamatys, jog tai yra akligatvis. Manau, jog egzistuoja labai didelė tikimybė, kad tik už poros dešimtmečių didelis skaičius mokslininkų žiūrės atgal į mokslinį materializmą ir sakys: „Kaip mes iš viso galėjome priimti tokią ribotą tikėjimo sistemą? Kaip galėjome leisti tokiai idėjai riboti mūsų mokslinius tyrinėjimus?“

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2003 Kim Michaels