Aukštesnis filosofijos potencialas
Klausimas: Motinos Marijos įžanginis diktavimas, be daugelio kitų dalykų, metė rimtą iššūkį visai filosofijos sričiai. Ši disciplina, bent jau vakarietiškoje jos formoje, didele dalimi nuo pat pradžių labai giliai priėmė linijišką mąstymą. Mano klausimas būtų, kokį vaidmenį filosofija gali vaidinti aukso amžiuje, ir ar ji iš viso vaidins jame kažkokį vaidmenį? Kaip filosofijai reikėtų pasikeisti, kad ji galėtų vaidinti konstruktyvesnį vaidmenį? Kokius klausimus turėtų svarstyti filosofai ateinančiais dešimtmečiais, kad būtų galima potencialiai transformuoti filosofiją?
Atsakymas iš Pakylėtojo Mokytojo Sen Žermeno per Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas 2020 m. vebinare „Būkite Dangiškąja Motina“.
Na, mes daugelyje diktavimų iš tiesų metėme iššūkį dabartinei filosofijai, bent jau dabartinei Vakarų filosofijai. Kalbėjome, kaip visa tai prasidėjo nuo Aristotelio, kuris nepripažino to, ką pripažino Platonas, tai yra, kad egzistuoja karalija už materialios karalijos ribų. Ir todėl negalite iki galo paaiškinti materialios karalijos, žiūrėdami vien į materialią karaliją. Tai būtų, kaip mūsų tame naudotame pavyzdyje, mėginimas paaiškinti, kodėl vyksta potvyniai, žiūrint tik į vandenyną.
Būtent Aristotelis paskatino šio labai linijiško mąstymo formos atsiradimą, kadangi jis teigė, jog materialus pasaulis yra sudarytas iš mažesnių komponentų, ir jeigu suprasite, kaip veikia šie maži komponentai, galėsite suprasti visumą. Tai leido atsirasti šiam požiūriui, kurį matote daugumoje Vakarų filosofų, kuomet jie tiki, kad naudodamiesi savo protu jo dabartinėje formoje, jie gali racionalizuoti ir samprotauti, ir naudodamiesi logika bei linijišku mąstymu paaiškinti viską visatoje.
Jeigu išstudijuotumėte Vakarų filosofus, kaip tai padarė šis pasiuntinys, pamatytumėte, kad dauguma jų mąsto labai panašiu būdu. Jie tiki, kad gali tenai sėdėti, kad ir kur jie būtų fizinėje plotmėje, tačiau jie gali tiesiog tenai sėdėti ir naudotis savo protu, skverbdamiesi į vis gilesnius pasaulio veikimo aspektus, niekada neišeidami iš savęs ir nepažvelgdami į savo protą.
Labai nedaug Vakarų filosofų kada nors uždavė sau šį klausimą: „Ar mano protas yra ribotas? Ar mano protas, jo dabartiniame būvyje, ribame sąmonės būvyje, yra ribotame lygmenyje? Ir ar mano dabartinė sąmonės būsena riboja tai, ką galiu matyti? Ką galiu žinoti? Ką galiu suvokti? Ką galiu patirti apie visatą? Kitaip tariant, ar mano dabartinis sąmonės lygmuo gali suvokti visatos visumą? O gal egzistuoja tam tikri aspektai, kaip funkcionuoja pasaulis, kurie tiesiog peržengia mano stebėjimo horizonto ribas, mano dabartiniame sąmonės lygyje?“
Šie klausimai tuomet veda prie sekančio klausimo, kuris siejasi su tuo, ką sakė Portija. Tai, kad esminis žmogiškumas yra, jog turite galimybę kelti savo sąmonę. Labai mažai Vakarų filosofų su tuo susiderino, ir tai yra didžiausias Vakarų filosofijos trūkumas. Ir tuomet reikia užduoti dar ir šį klausimą: „Ar žmogiškai būtybei yra įmanoma pakelti savo sąmonę virš to, kas yra laikoma normalia sąmone dabartiniu laiku dabartinėje visuomenėje dabartinėje kultūroje? Ir ar jūsų sąmonės pakėlimas tuomet leistų jums pamatyti, suvokti, suprasti ir patirti kažką, ko šiuo metu negalite matyti?“
Ir tai tuomet atves prie platesnio klausimo: „Ar iš tiesų yra įmanoma filosofuoti, neturint supratimo, kaip veikia protas, įskaitant ir tai, kokie yra proto limitai ir koks yra potencialas pakelti savo sąmonę? Ar iš viso yra prasminga pradėti tam tikrame sąmonės lygyje ir tuomet pasinerti į filosofiją, galvojant, kad naudodamiesi racionalumu ir logika, ir samprotavimais, galėsite atskleisti visas visatos paslaptis? Ar yra prasmės tai daryti? O gal būtų geriau, jeigu filosofai save laikytų mistikais, kurių pagrindinis tikslas yra įsitraukti į procesą, kuriame stengiatės pakelti savo sąmonę į aukštesnį lygmenį, prieš pradėdami filosofuoti ar netgi rašyti apie filosofiją?“
Pažvelgę į dabartinę Vakarų filosofiją matote, kad joje, žinoma, yra filosofų, kurie naudojosi savo intuicija, kad pamatytų tam tikrus aspektus, kaip veikia pasaulis, ir šios jų įžvalgos nėra neteisingos. Galite pažvelgti į kai kuriuos žymesnius filosofus ir matyti, jog nepaisant to, kad Vakarų visuomenė yra taip stipriai įsimylėjusi racionalų mąstymą, iš tiesų buvo filosofų, kurie buvo pasiryžę ir gebėjo naudotis savo intuicija, ir jie įgijo tam tikras įžvalgas.
Tačiau dažniausiai matote, kad šie filosofai tam tikrus dalykus laikė savaime suprantamais. Ir tame nėra nieko blogo, kadangi turite nuo kažko pradėti. Galite grįžti prie Emanuelio Kanto, kuris parašė savo įžymiąją knygą „Grynojo proto kritika“, kurioje mėgino galynėtis su samprotavimo ir proto limitais. Ir galite sakyti, kad jis įgijo tam tikrų vertingų ir pagrįstų įžvalgų, tačiau taip pat galite matyti, kad visa jo filosofija rėmėsi tam tikromis prielaidomis. Tam tikrus dalykus jis laikė savaime suprantamais: ką jis galėjo matyti su savo sąmonės lygiu, kaip jo kultūra naudojo kalbą, idėjas, koncepcijas, kurios egzistavo jo kultūroje.
Galime sakyti, kad tame kontekste, kuriame Emanuelis Kantas kūrė savo filosofiją, jis atrado daug pagrįstų įžvalgų. Tačiau jeigu imsite galvoti, jog Emanuelis Kantas atrado kažkokią aukščiausią tiesą, kažkokią galutinę įžvalgą, kažkokią aukščiausią filosofiją, ir kad jo filosofija reprezentuoja kažkokią absoliučią tiesą ar kažkokį absoliutų pasiekimą, įžengsite į karaliją, kurią galėtume vadinti religijos karalija, kurioje teigiate, jog kažkas yra aukščiausia.
Iš esmės, nė vienas filosofas niekada neturėtų teigti atradęs aukščiausią tiesą. Iš tiesų, filosofams galėtų būti naudinga pripažinti potencialą kelti žmonių sąmonę. Ir taip pat, vėlgi, kaip sakė Portija, naudotis šia tobula priemone, pažvelgiant į istoriją ir pamatant, kad vyko kolektyvinės sąmonės kėlimas.
Ką jūs galite padaryti, jeigu esate filosofas, gyvenantis šiais laikais? Na, visų pirma, galite pripažinti, kad jūsų dabartinė sąmonės būsena yra ribota. Ir tuomet galite siekti ją pakelti individualiame lygmenyje. Kai būsite pakėlę save virš kolektyvinės sąmonės lygmens, egzistuojančios jūsų visuomenėje, tuomet galėsite atnešti kažkokias įžvalgas, kurios bus vertingos kitiems žmonėms jūsų visuomenėje, kurie dar nepakėlė savo sąmonės iki to lygmens. Todėl jūsų filosofija galės padėti žmonėms individualiai kelti savo sąmonę, tačiau ji taip pat galės padėti kelti ir visos jūsų visuomenės kolektyvinę sąmonę, ir tai tuomet gali transformuoti jūsų visuomenę.
Tačiau turite pripažinti, kad jeigu jūsų filosofija padarys poveikį jūsų visuomenei, pagrindinis poveikis bus tai, jog ji pakels kolektyvinę sąmonę. O tai reiškia, kad dabar galės būti atnešta kažkas, kas bus aukščiau už tai, ką jūs sugebėjote atnešti, bent jau su savo dabartiniu sąmonės lygiu. Tai reiškia, kad jeigu jums yra likę laiko jūsų dabartiniame gyvenime, turėtumėte dar kartą įžengti į šį savo sąmonės kėlimo ciklą. Ir tuomet galbūt sugebėsite dar kartą atnešti kažką naujo. Tačiau gali būti, kad taip pat būsite pasiekę pabaigą to, ką sugebate atnešti, nes nenorėjote transcenduoti savo sąmonės. Ir todėl atsiras kažkas kitas, kuris perims šį deglą ir atneš kažką naujo.
Būtent dėl to mes rėmėme keletą dispensacijų – pakylėtųjų mokytojų organizacijų ir mokymų. Ir kiekvienoje iš jų buvo žmonių, kurie tikėjo, kad jų pasiuntinys turi gebėjimą atnešti aukščiausią mokymą, kuris galios visus ateinančius 2000 metų.
Šis pasiuntinys neišsakė tokių teiginių ir tuo netiki, tačiau suvokia, kad kai mokymai, kuriuos mes per jį perdavėme, pradės veikti kolektyvinę sąmonę, mes, žinoma, galėsime perduoti aukštesnį mokymą. Ir būtent taip veikia laipsniškas apreiškimas. Būtent taip progresuoja ir filosofija, būtent taip progresuoja mokslas, būtent taip idealiai turėtų progresuoti religija. Matote, visada egzistuoja istorinis procesas, kuris yra varomoji progreso jėga. Egzistuoja jėga, kuri stumia progresą į priekį. Ir tai nėra dualistinė ar dialektinė jėga.
Žinote, kad filosofas Hėgelis sumąstė idėją, jog tezė sukuria antitezę, o jų sąveika veda prie sintezės. Tai iš tiesų nėra pilnas supratimas. Realybė yra, kad tai, ką mes pavadinome Šventosios Dvasios jėga arba Gyvenimo Upe, yra varomoji progreso Žemėje jėga. Taip yra dėl to, kad Žemė yra viena iš daugybės milijardų planetų, kur absoliučioje daugumoje šių planetų gyvenančios savimonę turinčios būtybės padarė konstruktyvius, aukštyn keliančius pasirinkimus, keldamos savo sąmonę ir pastoviai transcenduodamos save. Tai sukuria šią jėgą, kuri traukia Žemę. Ji traukia Žemę aukštyn, ji traukia aukštyn kolektyvinę sąmonę.
Na, o dialektiką, kaip Hėgelis teisingai intuityviai pajautė, sukuria dualistinė sąmonė. Egzistuoja jėga, kuri stumia progresą į priekį, tačiau progresas dažnai vyksta dėl to, kad egzistuoja du priešingi poliai. Tai gali būti, kaip paaiškinome, įsigalėjęs valdžios elitas, kuris priešinasi pokyčiams, ir valdžios siekiantis elitas, kuris siekia atnešti pokyčius, tačiau daro tai pasitelkdamas jėgą ir smurtą. Šis elitas dažnai save laiko įsigalėjusio elito priešais, vietoj to, kad būtų iš tiesų susiderinęs su aukštyn keliančia jėga. Tad jūs čia matote, kad egzistuoja pamatinė jėga, kuri stumia progresą į priekį. Bet tuomet taip pat, kadangi tiek daug žmonių vis dar tebėra įstrigę dualistinėje sąmonėje, atsiranda šie dualistiniai poliai, kurie priešinasi vienas kitam. Ir būtent tai pamatė Hėgelis, kad vienas dualistinis polius sukuria tezę, o kitas dualistinis polius sukuria antitezę, ir jų sąveika sukuria sintezę. Tačiau ši sintezė nėra sukuriama išskirtinai šių dviejų jėgų. Ją sukuria visatos aukštyn kelianti jėga, kuri traukia šiuos du dualistinius polius aukščiau. Tai nėra vien sintezė tarp šių dviejų polių. Egzistuoja pamatinė jėga, kuri viską traukia aukštyn. Ir būtent tai yra varomoji progreso jėga. Tad vėliau, kai visuomenėje bus pasiektas naujas lygmuo, gali susiformuoti kita dualistinių polių pora, kurios taps nauja teze ir antiteze, ir todėl galite matyti šį procesą tęsiantis.
Tačiau mums judant gilyn į aukso amžių ir žmonėms vis labiau įsisąmoninant dualistinę dinamiką ir epinį mąstymą, ir kolektyvinei sąmonei pakilus, šį dialektinį teniso žaidimą matysite vis rečiau. Ir Žemė įžengs į spiralę, kurioje ji vis labiau augs aukštyn, ir šis augimas nebereikalaus šių peršokimų į kraštutinumus. Ir todėl, po kurio laiko, daugiau nebeliks nei tezės, nei antitezės. Tiesiog liks aukštyn kylantis augimas, kuomet žmonėms nebereikės nueiti į šiuos absurdiškus kraštutinumus, kad galėtų pamatyti labiau subalansuotą būdą sukurti augimą.
Čia, žinoma, būtų galima pasakyti daug daugiau apie tai, tačiau net ir šios mintys galėtų išvesti filosofiją į visiškai naują kelią, kuris ją galėtų atvesti pirmyn į aukso amžių. Tačiau galiu jums pasakyti, kad mums labiau pasistūmėjus į aukso amžių, filosofija nebebus atskiriama nuo misticizmo, kadangi filosofai daugiau nebebus intelektualai, besinaudojantys vien proto samprotavimo gebėjimais. Jie pradės suvokti, jog jeigu jie nori pasiekti savo potencialą – tiesą sakant, kad galėtų ištraukti filosofiją iš aklavietės, kurioje ji dabar buvo jau ilgą laiką – jiems reikia naudotis savo intuiciniais gebėjimais ir kelti savo sąmonę.
Misticizmas ir filosofija pradės apsijungti, kaip ir, žinoma misticizmas ir mokslas, misticizmas ir religija, misticizmas ir dvasingumas, misticizmas ir išradimai, misticizmas ir verslas – visa tai pradės apsijungti, kadangi žmonės suvoks, jog jeigu norite išpildyti savo aukščiausią potencialą bet kurioje srityje, turite aktyviai dirbti su savo asmenine psichologija, išrišdami bet kokias traumas ir pakeldami savo sąmonės lygį, kad galėtumėte suvokti aukštesnes idėjas jus asmeniškai dominančioje srityje.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com