Dvasinis Prancūzijos potencialas
Klausimas: Ką būtų galima padaryti dvasiškai, kad pastūmėtume į priekį Prancūzijos šalį?
Atsakymas iš Pakylėtojo Mokytojo Sen Žermeno per Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas vebinare „Buvimas Dangiškąja Motina“ 2020 metais.
Na, tai yra sunkus klausimas, ta prasme, kad galite paklausti, iš kurio lygmens užduodate šį klausimą? Ar klausiate iš tų kelių žmonių Prancūzijoje lygmens, kurie yra atviri pakylėtųjų mokytojų mokymams? Pakylėtųjų mokytojų mokymams atvirų žmonių yra tiek mažai, kad negalėsite padaryti didelio poveikio savo šaliai trumpalaikėje perspektyvoje. Jūs, žinoma, galite nuveikti pozityvių dalykų kalbėdami invokacijas ir šaukinius ir keldami savo sąmonę. Bet Prancūzijoje vis dar tebėra tiek nedaug pakylėtųjų mokytojų mokinių, ar tai iš šios, ar iš kitų dispensacijų, kad reikės daug laiko, kol pamatysite kažkokius rezultatus, ir gali būti, kad šiame gyvenime šių rezultatų net ir nepamatysite. Prancūzija iš tiesų yra didelį iššūkį man ir mano aukso amžiaus planams kelianti šalis. Prancūzijoje iš tiesų buvo padarytas tam tikras progresas, netgi pasiekiant tam tikrą pamatinio žmogiškumo pripažinimą, nors kas liečia esminį žmogiškumą, progresas yra daug mažesnis.
Prancūzija vis dar tebėra labai stipriai įstrigusi savo katalikiškoje praeityje ir nėra iš jos išsilaisvinusi, o taip pat joje yra pernelyg daug žmonių, kurie yra apakinti materializmo, net ir socializmo, ir kitų šių juodai baltų, beveik fašistinių tikėjimo sistemų. Tad, kai žvelgiate į Prancūzijos populiaciją, matote labai dideles prieštaras: matote daug žmonių, kurie vis dar tvirtai tebesilaiko įsikibę katalikiškos tikėjimo sistemos, matote kitus žmones, kurie vis dar išpažįsta socialistinę tikėjimo sistemą, nors socializmas iš esmės yra miręs, ir taip pat matote daug žmonių, kurie yra įstrigę materialistiniame požiūryje į gyvenimą, ir todėl Prancūzijoje nerasite didelės vienybės. Ir būtent tai neleidžia šiai šaliai ryžtingai žingsniuoti į aukso amžių ar netgi padaryti didesnį poveikį Europai.
Prancūzai taip pat turi savotišką mentalitetą, iš kurio jie iki galo nėra išsilaisvinę. Šis mentalitetas tam tikrais atžvilgiais yra panašus į tai, ką galite rasti Britanijoje ir Vokietijoje. Tai yra pranašumo jausmas. Egzistuoja jausmas, kad Prancūzija yra, arba turėtų būti, svarbi šalis. Galite pažvelgti į istoriją, galite pažvelgti į įvairius dalykus, kuriuos žmonės naudoja, kad sakytų: „Tik pažiūrėkite, štai ką pasiekė Prancūzija.“ Pas mus įvyko Prancūzijos revoliucija, demokratija, mes turime Volterą, Ruso, filosofus, ir visa tai rodo, kad esame labai aukštą civilizacijos laipsnį pasiekusi šalis. Mes turime technologiją ir visus tuos dalykus, į kuriuos žmonės rodo. Tačiau viso to varomoji jėga iš tiesų nėra žmogiškumas, vienovės jausmas. Tai greičiau yra troškimas iškelti save virš kitų žmonių, ir įsitikinimas, kad tie kiti žmonės turėtų pripažinti jūsų pranašumą. O jeigu jie to nepripažįsta, taip yra dėl to, kad nėra tokie pažengę, nėra tokie civilizuoti kaip jūs. Aš čia nekalbu apie dvasingus žmones. Kalbu apie Prancūzijos kolektyvinę sąmonę. Ir tuomet dar yra tas jausmas, kad tuomet tie žmonės turėtų būti priversti mus pripažinti. Ir tai veikia Prancūzijos santykius su visa likusia Europa, net ir su Europos Sąjunga.
Na ir dabar, visi galite matyti, pažvelgę į istoriją, kas vyko prieš Pirmąjį Pasaulinį Karą, ir galite matyti, kad šios trys šalys – Prancūzija, Vokietija ir Anglija turėjo tą pranašumo jausmą. Ir būtent jos buvo pagrindinė Pirmojo Pasaulinio Karo ir Antrojo Pasaulinio Karo priežastis, priežastis buvo šis pranašumo jausmas. Ir, jeigu kalbėtume atvirai, Britanija vis dar tai tebeturi, Prancūzija turi to aspektą, ir vienintelė šalis, kuri nuoširdžiai stengėsi tai palikti, yra Vokietija. Ir būtent dėl to, žvelgdami į Europą šiandien galime sakyti, kad Prancūzija galvoja, kad ji yra, arba turėtų būti, vedančioji Europos šalis. Tačiau realybėje vedančioji Europos šalis yra Vokietija. Ir taip yra dėl to, kad Vokietija labiau už beveik visas kitas šalis Europoje priėmė šį požiūrį, kurį galėtume pavadinti „tarnaujančia lyderyste“. Vokiečiai tarnauja ne iš pranašumo jausmo, jie tarnauja iš noro pasitarnauti. Prancūzai taip pat galėtų atlikti šį perėjimą, bet neatliko. Jie to nepadarė. Ir būtent dėl to jų negalima laikyti Europos lyderiais.
Tad ką galite padaryti dvasiškai? Na, galite išsakyti prašymus. Galite laikyti viziją, tačiau, žvelgiant iš realistiškos perspektyvos, prireiks laiko Prancūzijai atlikti šį perėjimą. Tai nėra lengva užduotis, nes, kaip sakiau, paprasčiausiai neturime pakankamai žmonių Prancūzijoje, kurie būtų atviri pakylėtųjų mokytojų mokymams ar netgi apskritai dvasinėms idėjoms. Realistiškas scenarijus yra toks, kad Prancūzijai reikės patirti nemažai skaudžių smūgių, kad kolektyvinė sąmonė galėtų pasikeisti ir Prancūzijos žmonės galėtų priimti labiau tarnaujantį vaidmenį, kaip tą daryti daug didesnį norą pademonstravo Vokietijos žmonės. Nesakau, kad visi Vokietijos žmonės tai padarė, tačiau tai padarė kritinė jų masė. Taip pat šį vaidmenį priėmė ir kai kurios mažesnės šalys, kuomet pirmiausia galvojate ne apie save, o kokį indėlį galėtumėte įnešti į Europą ar net ir į visą pasaulį.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com