Dvasinis Indijos vaidmuo

Klausimas: Koks yra dvasinis Indijos vaidmuo?

Atsakymas iš Pakylėtojo Mokytojo MOR per Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas konferencijoje Rusijoje, Novosibirske 2017 metais.

Matote, mano mylimieji, kalba čia eina apie 1,3 milijardo žmonių turinčią šalį, tad nėra jokio paprasto atsakymo į tokį klausimą kaip šis, todėl, kad, žinoma, bet kurios šalies dvasinis vaidmuo yra padėti augti toje šalyje gyvenančių žmonių sąmonei.

Jūs, žinoma, žinote, kad Indija turi labai seną Guru-čelos ryšio tradiciją. Turite labai senus laikus siekiančią Indijos guru istoriją; kai kurie iš šių guru dirba nepriklausomai, kiti turi tam tikrą mokytojų liniją ir atiduoda pagarbą šiai linijai. Tačiau iš tiesų matote, kad ganėtinai nedaug, o tiksliau, labai mažai šių gurų pripažįsta pakylėtuosius mokytojus kaip priklausančius jų mokytojų linijai.

Tai, tiesą sakant, yra pagrindinis veiksnys, stabdantis Indijos šalies dvasinį augimą.

Tai Indijai turi daug padarinių, ir vienas iš jų yra tai, kad Indija jaučia tam tikrą nacionalinį pasididžiavimą ir norą būti sau pakankama valstybe, ir Indijos šaliai dažnai tai sutrukdo pasimokyti iš kitų šalių. Jeigu žinote istoriją apie Gandį, netgi galėjote girdėti pasakojimą, kad kažkuriuo metu savo grupelėje jis turėjo gerą krikščionių pamokslautoją, tačiau Gandis paprašė šio pamokslautojo palikti jų grupę, nes, jo manymu, Indijos žmonės privalo tai pasiekti savo jėgomis. Tai buvo viena iš šio nacionalinio pasididžiavimo apraiškų, nes ar tikrai Žemėje yra žmonių, kurie egzistuoja patys sau? Ar yra tokių žmonių, kurie būtų izoliuoti nuo visos žmonijos kolektyvinės sąmonės? Žinote, kad nėra.

Galite žiūrėti į individualias šalis ir galite būti linkę laikyti jas savarankiškais vienetais, nepriklausomai atskirtais, izoliuotais vienetais, tačiau jos tokios nėra, jos visos yra kolektyvinės žmonijos sąmonės dalis, ir negalite iš tiesų suvokti nė vienos šalies vaidmens, jeigu nematote, kad ji yra visumos dalis.

Indija, kaip sakiau, turi ilgą dvasinio kelio tradiciją, mokydama daugelį žmonių apie dvasinį kelią, kuriuo jie gali individualiai eiti, tačiau ji taip pat turi labai ilgą tradiciją atskirti dvasinį kelią nuo kasdienio materialaus gyvenimo.

Kuomet dažnai yra iš aukšto žiūrima į tuos, kurie gyvena pasaulietišką gyvenimą, ir, vėlgi, tai yra nacionalinės puikybės dalis, ir daugelis dvasingų žmonių susiviliojo šiuo subtiliu puikybės jausmu, jog dėl to, kad eina dvasiniu keliu, arba dėl to, kad gimė šioje senas tradicijas turinčioje šalyje, jie kažkokiu tai būdu yra labiau išsivystę už kitų šalių žmones. Bet ką sakė Jėzus: „Kristiškumas, kuris nėra išreiškiamas tarnavime visumai, nėra Kristiškumas.“ Ir galite matyti, kad daug, daug šimtmečių, netgi dar prieš britams ateinant į Indiją, Indija, viena vertus, turėjo dvasinę tradiciją ir todėl, tam tikra prasme, turėjo daug dvasiniu keliu keliaujančių žmonių, pasiekusių tam tikrą sąmonės lygį. Tačiau joje taip pat egzistavo labai didelis skurdas, ji buvo viena iš skurdžiausiai gyvenančių šalių, ir daugybė jos žmonių gyveno labai skurdžiomis sąlygomis.

Tad kaip gi šie du dalykai gali tuo pačiu metu egzistuoti šioje šalyje? Na, jie gali čia egzistuoti tik todėl, kad dvasingi žmonės nepakilo iki to Kristiškumo lygmens, kuomet, užuot ėję individualiu keliu, siekdami vis aukščiau ir aukščiau kelti savo sąmonę, jie dabar būtų siekę pasinaudoti savo pasiekimais kitų žmonių situacijai pagerinti.

Žinoma, jie visi turėjo tam savų priežasčių, daugelis guru su savo mokiniais, ir aš juos puikiai pažįstu, pats ne vieną įsikūnijimą praleidęs Indijoje, ir turėdamas savo ašramą Dardžilinge, kuriame esu susiderinęs su viskuo, kas vyksta šioje šalyje.

Ir iš tiesų, daugelis šių guru su savo mokiniais nenorėjo pakilti į tą lygmenį, kuriame nesavanaudiškai tarnautų visumai ir suvoktų, jog nepakanka pakelti savo individualią sąmonę, jeigu žmonės vis dar tebekenčia.

Galėtume pasinaudoti tame regione pažįstamu išsireiškimu ir sakyti, kad jie nepakilo iki bodhisatvos idealo, nors daugelis jų ginčytų šį teiginį ir žiūrėtų į tai kitaip.

Mano mylimieji, negalite turėti šalies, kurioje 95 ar 98% žmonių gyvena visiškame skurde. Ir visi šie guru sėdi savo ašramuose, aplink save rinkdami mokinius, kurie nuo visko izoliuojasi ir atsisako matyti skurdžias gyvenimo sąlygas.

Tad Indijos šalis šiuo metu susiduria su iššūkiu įveikti šią labai, labai seną tendenciją. Ar sugebės jie pasiekti tašką, kuriame galėtų labiau susitaikyti su materijos karalija? Kuomet, užuot iš aukšto žvelgę į materijos karaliją, galvodami, kad turi nuo jos izoliuotis, jie suvoks, kad sąlygų gerinimas dėl kitų žmonių yra net labai dvasinė veikla ir tai yra dvasinio kelio dalis.

Galėtume sakyti, kad šiuo metu Indijos šalies augimo varomoji jėga nėra jos guru ir jų mokiniai; jos augimo varomoji jėga yra tie, kurie imasi aktyvių priemonių pagerinti kažkurį visuomenės aspektą, net jeigu tai būtų konkuruojantys verslai, kurių varomoji jėga, paviršutiniškai žvelgiant, yra konkurencija, tačiau jie vis tiek padeda kelti pragyvenimo lygį, jie kuria ekonominį augimą, stato infrastruktūrą ir todėl veda Indiją link to taško, kuriame ji galės tapti šiuolaikiška šalimi.

Jeigu galėčiau pabūti su jumis visiškai atviras ir sąžiningas, o man yra ganėtinai sunku nebūti visiškai atviru ir sąžiningu, tuomet turėčiau sakyti, kad pagrindinis veiksnys, trukdantis Indijai išsivystyti į šiuolaikišką šalį, yra būtent visi tie guru.

Mes jau anksčiau kalbėjome, kad Indijoje egzistuoja juodoji netikrų guru brolija, kurie siekia nuvesti žmones klaidingu keliu, ir daugelis žmonių iš tiesų pateko į jų paspęstus spąstus, nueidami, jų supratimu, dvasinio augimo keliu. Daugelis šių žmonių sugebėjo patirti tam tikrus aukštus dvasinius patyrimus, tačiau ar tai buvo tikras dvasinis augimas? Na, kas yra tikras dvasinis augimas, mano mylimieji? Ar tai yra, kad amžinai siektumėte kelti savo sąmonę ir ignoruotumėte visus kitus žmones? Ne! Mano mylimieji, ateina toks momentas, kuomet dvasinis augimas reiškia, kad sąmoningai pripažįstate būtinybę įžengti į vienovę, įžengti į vienovę pirmiausia su kažkuo, kas egzistuoja už materialios karalijos ribų, su savo AŠ ESU Esatimi ir pakylėtaisiais mokytojais, o tuomet įžengti į horizontalią vienovę su visais žmonėmis čia apačioje, idant siektumėte kelti visumą.

Ir taip pat egzistuoja netikras kelias, kuriame žmonės ieško vis aukštesnių ir aukštesnių patyrimų, tačiau jų gaunami patyrimai nėra tikri dvasiniai patyrimai. Kaip galiu tai sakyti? Todėl, kad turiu savo ašramą Dardžilinge Indijoje, ir todėl, kad dalis mano, kaip pakylėtojo mokytojo, vaidmens yra dirbti su toliau pažengusiais dvasiniais mokiniais Indijoje, su tais, kurie yra įkūniję tam tikrą Kristiškumo laipsnį. Todėl esu pagrindinis Kristaus atstovas Indijos šaliai, o tai tiesiog reiškia, kad, kai žmonės pakyla į tam tikrą Kristiškumo lygmenį, jie mane pripažįsta. Jie pripažįsta, kad aš egzistuoju ir kad būtent aš galiu juos pakelti aukščiau. Jeigu jie nepripažįsta mano vaidmens hierarchijoje, jie nėra pakilę į Kristiškumo kelią; viskas iš tiesų yra taip paprasta, mano mylimieji.

Tie, kurie nepripažįsta Kristaus Jėzuje, nėra pakilę į Kristiškumo lygmenį, kad ir kiek išorinių ritualų jie būtų atlikę savo krikščioniškose bažnyčiose. Visi tie šiuolaikiniai „padėk pats sau“ guru, kurie nepakilo aukščiau ir nepripažino pakylėtųjų mokytojų, jie taip pat nėra pakilę į Kristiškumo lygmenį, kad ir kiek turėtų surinkę pasekėjų, kurie juos laiko nušvitusiomis būtybėmis.

Ką reiškia būti nušvitusiu, jeigu šis terminas iš viso turi kažkokią prasmę; tai tiesiog reiškia, kad pripažįstate, kas esate, o kai pripažįstate, kas esate, pripažįstate esantys visumos dalimi, ir taip pat pripažįstate šią visumą.

Tad kodėl tiek daug Indijos guru nepripažįsta pakylėtųjų mokytojų? Todėl, kad nėra pakilę iki to Kristiškumo lygmens.

To nebuvo įmanoma padaryti ankstesniais amžiais, kuomet mums nebuvo leidžiama viešai atskleisti savo egzistavimo, tačiau tai iš tiesų yra įmanoma padaryti dabar.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2017 Kim Michaels