Ar Jėzus sutinka, kad Jonas Paulius II turėtų būti paskelbtas šventuoju?

TEMOS: Katalikų bažnyčia yra žmogiška institucija, ir Jėzus joje neturi jokio balso – siekis išsaugoti instituciją, užuot atnešus ją į harmoniją su Kristumi – tam, kad pakiltumėte, turite būti transcendavę kančias – atpirkimas NĖRA atnešamas per kančias – kančias sukelia atskirtis nuo Dievo – kentėjimas nėra šventumo ženklas – tikroji kryžiaus prasmė

Klausimas: Norėčiau žinoti Jėzaus nuomonę apie savęs plakimą, ypač dabar, išėjus naujai knygai, kurioje yra teigiama, kad Jonas Paulius II tai praktikavo visą savo gyvenimą. Ši nauja knyga vaizduoja tai kaip jo šventumo ženklą ir naudojasi tuo kaip argumentu paspartinti jo paskelbimo šventuoju procesą. Ar Jėzus sutinka, kad Jonas Paulius II turėtų būti paskelbtas šventuoju?

PASTABA: 1984 metais Jonas Paulius II parašė apaštalinį laišką, Salvifici Doloris, Apie žmogiškų kančių prasmę:

Kristus neslėpė nuo savo klausytojų kentėjimo būtinybės. Jis labai aiškiai pasakė: ‘Kas nori sekti manimi… tegul kiekvieną dieną ima savo kryžių,’“

Jėzus kentėjo už žmogų ir vietoj žmogaus. Kiekvienas žmogus yra Atpirkimo dalininkas. Visi yra pakviesti dalintis kančiomis, per kurias buvo pasiektas Atpirkimas.“

Atnešdamas Atpirkimą per kančias, Kristus taip pat pakylėjo žmogiškas kančias iki Atpirkimo lygmens. Todėl kiekvienas žmogus, savo kančiomis, taip pat gali dalyvauti atperkančiame Kristaus kentėjime.“

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Leiskite man pirmiausia atsakyti į paskutinį klausimą. Romos katalikų bažnyčia yra žmogiška institucija. Neturiu joje jokio balso, nes jos vadai nuo pat pradžių man joje užtrenkė duris – su keliomis išimtimis, kuomet popiežiai buvo atviri aukštesniam vedimui. Tad, būdama žmogiška institucija, bažnyčia gali kurtis kokius tik nori postus ir dalinti šiuos postus kam tiktai nori.

Yra katalikų šventųjų, kurie šiandien taip pat yra pakylėtieji mokytojai, tačiau tai negalioja didžiajai jų daliai. Priežastis ta, kad bažnyčios kriterijai, pagal kuriuos ji pripažįsta šventąjį, yra apibrėžti žmonių ir jų tikslas yra išaukštinti ir išsaugoti pačią instituciją. Katalikų vadovybei visada buvo daug svarbiau išsaugoti ir plėsti savo instituciją Žemėje, užuot suderinus ją su Kristaus tiesa.

Kriterijai, kuriuos turite įvykdyti, kad užsitarnautumėte savo pakylėjimą, nėra apibrėžti žmonių. Jie reikalauja visiškos sąmonės transformacijos, kurios negali garantuoti – ar užkirsti tam kelio – jokia žmogiška institucija. Ir vienas iš šių kriterijų yra visiškai transcenduoti ir palikti sąmonės būseną, kuri verčia žmones patirti gyvenimą kaip kančią.

Tai tiesa, kad neslėpiau savo kančių nuo žmonių, tačiau priežastis NEBUVO ta, kad būčiau siekęs įtvirtinti kančias kaip būtinybę, kurią reikia išpildyti, kad galėtumėte įžengti į dangų. Priešingai, priežastis, dėl kurios leidausi nukryžiuojamas, buvo ta – tarp keleto kitų – kad pademonstruočiau žmonėms, jog aš taip pat kentėjau, idant jie galėtų susitapatinti su manimi. O susitapatindami su manimi, jie galėtų geriau sekti mano pavyzdžiu, kuriuo parodžiau, kaip įveikti kančias. Kitaip tariant, ne mano kančios buvo svarbiausias dalykas, o šių kančių ĮVEIKIMAS.

Štai kodėl aš paprastai save vadindavau „Žmogaus Sūnumi,“ idant NESUKURČIAU neperžengiamo barjero tarp savęs ir kitų žmonių (ką katalikų bažnyčia padarė Nikėjos įsaku). Priežastis buvo ta, kaip paaiškinu šioje svetainėje, kad atėjau parodyti pavyzdį, kuriuo visi galėtų sekti. Kitaip tariant, atėjau parodyti, kad, nors ir galite kentėti Žemėje, visgi galite pakilti virš kančių ir kančių sąmonės, eidami „siauru ir ankštu keliu,“ vedančiu į Kristaus sąmonę.

Tad teiginys, kad atnešiau atpirkimą per kančias yra visiškai atitrūkęs nuo mano misijos realybės. Tokį teiginį gali išsakyti tik žmogus, neturintis jokio gilesnio supratimo apie vidines Kristaus misterijas, ir kuris vietoj to yra labai stipriai prisirišęs prie išorinių regimybių – ir, žinoma, būtent dėl to toks žmogus gali būti išrinktas žmogiškos institucijos, kurios pagrindinis tikslas yra išsaugoti išorines regimybes, lyderiu.

Kaip toliau paaiškinau savo mokymuose apie Motiną Teresę, nėra jokios būtinybės kentėti. Tiesą sakant, tendencija koncentruotis į Kristaus kančias ir iliuzija, kad kuo daugiau kentėsite, tuo labiau mane patenkinsite ir tuo labiau priartėsite prie savo išganymo, yra akivaizdi epinių dramų pasekmė.

Paprasta realybė yra tokia, kad epinės dramos yra gimusios iš atskirties nuo Dievo Vienovės. Ši atskirtis veda prie kančių – atskirtis yra VIENINTELĖ kančių priežastis. Kai kurios epinės dramos sako, kad, norint pakilti atgal į vienovę, turite kentėti dar labiau. Tačiau kaip jau daug kartų sakėme, negalite įveikti dualistinės sąmonės, nueidami į dualistinės sąmonės kraštutinumą. Negalite įveikti sąmonės, kuri kelia kančias, per kentėjimą – nebent galiausiai pasiektumėte tašką, kuomet pamatytumėte, kaip absurdiška yra tai, ką darote, ir tuomet pakeistumėte savo sąmonės būseną. Beje, sąmonė, kurią prisiėmė Motina Teresė, tikėdamasi padėti žmonėms ją įveikti, būtent ir yra ši drama, kuri išaukština kančias kaip kelią į Dievo karalystę. Jai pačiai nepavyko jos įveikti, nes ji taip niekada ir nepamatė, kaip absurdiška yra galvoti, kad galite įveikti kančią dar didesnėmis kančiomis.

Esmė ta, kad Jonas Paulius II šia savo praktika pademonstravo, kaip toli jis yra nuo vidinės mano misijos realybės supratimo, kas yra viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios jis nepakilo. Tad ne, nelaikau kentėjimo šventumo ženklu, priešingai, man tai yra ženklas žmogaus, kuris yra giliai įstrigęs dualistinėje sąmonėje, atskirties iliuzijoje.

Kas yra tikrasis šventumas? Tai, žinoma, yra vienovė su Dievu per vienovę su savąja AŠ ESU Esatimi. Ir kai patirsite šią vidinę būseną, net ir pačios nemaloniausios išorinės sąlygos neprivers jūsų patirti gyvenimą kaip kančią. Būsite pripildyti palaimos, kuri pašalins bet kokias kančias – ir šioje palaimoje mintis save plakti jums niekada net į galvą nešautų.

Ir galiausiai, noriu aiškiai pasakyti, kad mano kvietimas tiems, kurie seka manimi, pasiimti savo kryžių, yra visiškai nesusijęs su kančiomis. Nukryžiavimas tiesiog simbolizuoja faktą, kad visi žmonės yra nukryžiuoti savo pačių psichologinių problemų, kurios yra sukoncentruotos jų ego. Tad imti savo kryžių iš tiesų reiškia, kad esate pasiryžę ieškoti rąsto – ego – savo akyje. Tad galvojimas, kad galite užsitarnauti išganymą per kančias tiesiog yra dar vienas būdas neigti būtinybę ištirti savo pačių vidinę būseną.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2009 Kim Michaels