Kaip galime padėti savo suaugusiems vaikams įveikti sudėtingas situacijas?

Klausimas: Turiu 21 metų sūnų, kuris ketvirtus metus studijuoja medicinos mokykloje, tačiau staiga jis prarado bet kokį susidomėjimą medicinos mokslu, nors jam teliko dveji metai užbaigti visą kursą. Jis skundžiasi galvos skausmais ir nemiga, ir susidomėjimo medicinos mokslu praradimu, ir todėl nori naujos patirties, nori pradėti studijuoti matematiką. Ar jis laikosi savo dangiškojo plano, o gal tai vyksta dėl traumos ir atskirųjų savasčių iš ankstesnių gyvenimų, ir iš mirties bei pragaro jėgų ateinančių projekcijų, kurios siekia neleisti jam užbaigti medicinos kurso? Ir kaip jam būtų galima padėti?

Atsakymas iš Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas vebinare „Kaip pagilinti Kristaus įžvalgumą“ 2020 metais.

Skaitau šį klausimą, nes tai, tiesą sakant, yra klausimo pavyzdys, kuris yra šiek tiek pernelyg asmeniškas, ir mokytojai, pavyzdžiui, nenorėtų sakyti: „Taip, tai yra jo dangiškojo plano dalis“, arba „Ne, tai nėra jo dangiškojo plano dalis“. Nes jūs savo dangiškąjį planą turite pajausti iš vidaus ir jūs vieninteliai galite tai padaryti. Tačiau šį klausimą skaitau dėl to, kad mokytojai nori, jog išsakyčiau tam tikrus komentarus. Tad pirmas dalykas, kuris man ateina į galvą, kai šitai išgirstu, yra toks: Čia turime 21 metų žmogų, kuris ketvirtus metus studijuoja medicinos mokykloje, tai reiškia, kad studijuoti jis pradėjo būdamas 17 ar 18 metų, ir jis studijuoja mediciną, kur studijos yra labai intensyvios. Tad jis, be abejonės, iki to laiko lankė mokyklą. Todėl galbūt jis tiesiog tebėra labai jaunas ir jam reikia šiek tiek daugiau laiko subręsti. Galbūt jam kurį laiką reikia paveikti kažką kito. Tai nereiškia, kad jis negalės vėliau prie to grįžti.

Ir aš taip pat iškelčiau klausimą, kodėl jis prarado susidomėjimą ta sritimi? Galbūt taip nutiko dėl to, kad pamatė tradicinės medicinos ribotumus? O galbūt jis jaučia, kad tai iš tiesų nėra tai, ko jis tikėjosi? Taip pat įvertinčiau aplinką, kurioje jis užaugo. Koks bendrai yra požiūris į studijas jo šeimoje? Ar jis jautė tam tikrą spaudimą tapti gydytoju, lankyti medicinos mokyklą? Ir ar jis šitaip buvo priverstas daryti tai, kas iš tiesų nėra jo dangiškojo plano dalis? Ir dabar jis pasiekė tašką, kuomet suvokia, kad jam yra skirta daryti ne tai. Nesakau, kad tai yra galutinis atsakymas, tiesiog sakau, kad būtent tokius klausimus kelčiau, jeigu būčiau jūsų situacijoje.

Galvos skausmai ir nemiga, susidomėjimo praradimas. Tai gali būti ženklas, kad jis persidirbo, patiria stresą, perdegė, kad jam visko tiesiog yra per daug. Tai taip pat gali būti gilesnė problema, kuomet jis jaučia, kad tai iš tiesų nėra tai, ką jis turėtų daryti, ir jis pradėjo jausti pernelyg didelę įtampą mėginamas tai užgniaužti.

Tad ar gali tai būti trauma ir atskirosios savastys iš ankstesnių gyvenimų? Taip, žinoma, gali. Tačiau kyla klausimas, ar jis yra atviras pakylėtųjų mokytojų mokymams, ar yra atviras kalbėti apsaugos šaukinius, o gal jūs galėtumėte tai už jį daryti ir galbūt pamatytumėte jų poveikį? Tas pats yra su mirties ir pragaro jėgomis, tai gali būti projekcijos, tačiau, vėlgi, galite išsakyti prašymus jo apsaugai.

Ir tuomet paskutinis sakinys klausime skamba taip: Kaip jam būtų galima padėti? Na, čia sakyčiau, kad suprantu, jog jūs, būdami tėvu ar motina, norite padėti savo vaikams. Tačiau kartais turite pamąstyti, ką tai jums reiškia? Ką tiksliai turite omenyje sakydami, kad mano vaikui reikia padėti? Kuo remiatės tai sakydami? Kaip jūs vertinate situaciją? Kaip jūs į tai žiūrite? Ir galbūt yra kažkas jūsų požiūryje į tai, kas gali būti jūsų programavimo pasekmė, jūsų auklėjimo arba jūsų atskirųjų savasčių pasekmė, ir kaip galėtumėte tai išspręsti? Taip pat galite užduoti klausimą, ar jam iš tiesų reikalinga pagalba? Ir galbūt ši pagalba jam iš tiesų yra reikalinga, nesakau, kad ji jam nereikalinga, tačiau tuomet esmė čia būtų, kaip gerai sugebate su juo komunikuoti? Kiek laisvi yra jūsų pokalbiai? Ar galite su juo apie tai pasikalbėti? Ar esate pasiekę tašką, kuriame sugebėtumėte jam padėti? Ar esate atviri ir neutralūs apie tai su juo kalbėdami, išklausydami jo problemas ir pamėgindami atrasti ir suprasti, kas iš tiesų vyksta? Nes jeigu nusprendėte savo išoriniu protu, kad jūsų pagalba jam reiškia, jog jis privalo grįžti į savo studijas ir jas užbaigti, tai gali būti visiškai ne tai, ko jam iš tiesų reikia. Galbūt jam reikalingas žmogus, kuris jo išklausytų, kuris pamėgintų suprasti, ką jis jaučia, ir galbūt jam to ir užtektų, kad galėtų visa tai pereiti ir apdoroti. O galbūt to nebus gana, galbūt tai padės jam pasiekti didesnį apsisprendimą, kuomet jis pasirinks eiti kita kryptimi. Nežinau. Čia nėra galutinio atsakymo. Tiesiog sakau, kad štai kokie dalykai man ateina, apie kuriuos pamąstyčiau tokioje situacijoje kaip ši.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2020 Kim Michaels