Fundamentalus mokymas apie vaikų auklėjimą
TEMOS: Padėkite vaikams nustatyti ribas – trumpalaikiai ar ilgalaikiai troškimai – kiekvienas vaikas yra unikalus – nėra vienos sistemos, kaip auklėti vaikus – fizinės bausmės – sunkus paauglys gimsta dviejų metų amžiuje – niekada nebauskite vaiko – neišliekite savo frustracijos ant vaiko – puiki galimybė dvasiškai augti – vaikai nėra jūsų nuosavybė; jūs jiems tarnaujate – nustatykite sau ribas – pavojingiausi tėvystės spąstai – ideali šeima neegzistuoja – tėvystė yra mokymosi patirtis – atleiskite savo vaikams ir sau – galimybė subalansuoti karmą – naudokitės dvasiniais įrankiais savo šeimai apsaugoti
Klausimas: Perėjau daug skirtingų supratimų, susijusių su vaikų auklėjimu, taisymu ir bausmėmis. Biblijos Senasis Testamentas palaiko lazdos arba fizinės bausmės metodą. Nieko apie tai nerandu Naujajame Testamente. Koks būtų tavo mokymas šia tema, Jėzau?
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:
Elkitės su savo vaikais taip, kaip norėtumėte, kad jie elgtųsi su jumis. Štai atsakymas iš Naujojo Testamento.
Kaip tai susiję su fizinėmis bausmėmis? Paprastas faktas yra toks, kad viena iš tėvų pareigų yra išmokyti vaikus nusistatyti ribas savo elgesiui. Jeigu apie tai pamąstysite, suprasite, kad viena iš vaikus apibūdinančių charakteristikų yra tai, jog jie privalo išmokti teisingos pusiausvyros tarp savo trumpalaikių, į save sukoncentruotų troškimų, ir ilgalaikių troškimų, kurių išpildymas priklauso nuo jų gebėjimo sutarti su kitais žmonėmis. Tai reiškia, kad vaikai turi išmokti apriboti savo trumpalaikius troškimus, kad neatsidurtų situacijoje, kai jų ilgalaikių troškimų išpildymas tampa neįmanomu. Galėtume sakyti, kad tai yra esminė gyvenimo pamoka – ar norite trumpalaikio atlygio šiame pasaulyje ar amžino atlygio danguje?
Kol vaikai yra maži, jie to tiesiog negali išmokti, naudodamiesi loginiais proto gebėjimais, nes šie gebėjimai dar nėra pakankamai išvystyti. Todėl jie turi to išmokti iš savo tėvų, kuomet tėvai prisiima mylinčių vadovų rolę, nustatančių teisingas ir griežtas ribas egoistiniam savo vaikų elgesiui. Jeigu apie tai pamąstytumėte, suprastumėte, kad būtent to būtumėte norėję iš savo tėvų, ir todėl turėtumėte tai daryti su savo vaikais.
Vaikų mokinimas nusistatyti ribas turėtų prasidėti kuo ankstesniame amžiuje, tiesą sakant, tai turėtų prasidėti, kol kūdikis dar žindomas. Turite išmokyti kūdikį, kad motina nėra jo žinioje 24 valandas per parą. Tačiau iššūkis yra toks, kad tą turite padaryti su meile, idant vaikas niekada nesijaustų pamestas. Suprantu, kad šį balansą gali būti labai sunku atrasti, ir suprantu, kad nėra jokių juodai baltų taisyklių, kurias būtų galima pritaikyti.
Svarbiausias dalykas, kurį tėvai galėtų suprasti apie vaikus, yra tai, kad kiekvienas vaikas yra unikalus individas. Vaikas nėra naujas gyvybės srautas; jis yra labai senas gyvybės srautas, turintis labai sudėtingą psichologiją, susiformavusią per daugelį gyvenimų. Todėl tiesiog negalite sukurti sistemos, kaip auklėti vaikus, ir negalite nustatyti juodai baltų taisyklių, kaip turėtumėte elgtis su vaikais. Tai yra didelė kai kurių šiuolaikinių vaikų psichologų ir švietimo atstovų daroma klaida. Jie ieško šventojo gralio, kokios nors aukščiausios sistemos, proto kontroliavimo mašinos, per kurią perleidus vaikus, iš kito jos galo išlįstų tobuli piliečiai. Tokia sistema paprasčiausiai neegzistuoja, ir taip yra dėl to, kad Dievas kiekvienam gyvybės srautui suteikė unikalų individualumą.
Dėl to su kiekvienu vaiku turėtų būti elgiamasi kaip su unikaliu individu, ir idealiu atveju tai yra įmanoma tik tuomet, kai tėvai turi stiprų intuicijos jausmą, tai reiškia, jog jie yra pasiekę tam tikrą Kristiškumo lygį. Tuo būdu tėvai gali susiderinti su savuoju Kristaus AŠ ir gauti vidinius nurodymus, kaip su konkrečiu vaiku reikėtų elgtis toje konkrečioje situacijoje. Tuomet tėvai gali įvykdyti savo kaip dvasinių mokytojų rolę, su meile vadovaujančių vaiko evoliucijai, kol vaikas toliau galės tą daryti pats, remdamasis savo vidinėmis įžvalgomis.
Kas liečia fizines bausmes, svarbiausias dalykas yra tai, kad tėvai privalo nustatyti tinkamas ribas egoistiškam vaiko elgesiui. Kai kuriems vaikams gali prireikti fizinių bausmių, tačiau daugeliui vaikų niekada neiškils būtinybės suduoti per sėdynę. Jeigu būtina, tą galima daryti nuo dviejų metų amžiaus ir vyresniems, kai kuriais atvejais ir truputį anksčiau. Egzistuoja priežastis, kodėl žmonės kalba apie dvimečius pabaisiukus, nes būtent šiame amžiuje vaikas privalo išmokti nustatyti ribas savo elgesiui. Jeigu vaikas neišmoksta to daryti šiame amžiuje, tam vaikui bus labai sunku nustatyti šias ribas brendimo laikotarpiu – ir tame amžiuje tėvai jau yra praradę galimybę išmokyti vaiką ribų. Sunkus paauglys gimsta dviejų metų amžiuje.
Žinoma, nesakau, kad maži vaikai turėtų būti mušami skaudžiai. Nesakau, kad bet kokio amžiaus vaikai turėtų būti baudžiami skaudžiai, ar tai būtų fizinės ar nefizinės bausmės. Svarbiausias dalykas, kurį turėtumėte suprasti, yra tai, kad tėvų rolė yra nustatyti ribas vaiko egoistiškam elgesiui. Tėvų tikslas niekada neturėtų būti nubausti vaiką.
Egzistuoja fundamentalus skirtumas tarp griežtų ribų nustatymo ir vaiko baudimo. Ribų nustatymas yra daromas, turint tyrą ir mylintį motyvą padėti vaikams augti. Vaiko baudimas yra atliekamas iš netyro ir nemylinčio motyvo, kuomet tėvai išlieja savo pačių frustraciją ant vaiko. Tai daryti niekada nėra gerai, ir iš tiesų sakau, NIEKADA. Jūs esate asmeniškai atsakingi už tai, kad išmoktumėte susitvarkyti su savo pačių frustracija, neišliedami jos ant kitų žmonių.
Suprantu, kad vaikų auklėjimas nėra lengva užduotis, ir tai dažnai gali atvesti prie frustracijos. Vis dėlto, kai žmonės prisiima atsakomybę auginti vaikus, jie į tai turėtų žiūrėti kaip į unikalią dvasinio augimo galimybę. Praktiškai nėra kitos tokios žmogiškos veiklos, kuri suteiktų didesnes dvasinio augimo galimybes už vaikų turėjimą. Taip yra dėl to, kad vaikai jums suteikia unikalią galimybę mokytis atidėti į šoną savo ego ir prisiimti rolę, kuomet tampate kito žmogaus tarnu. Tai iš tiesų yra unikali galimybė išsilaisvinti iš žmogiškojo ego vergovės ir pakilti į tą Kristiškumo lygmenį, apie kurį kalbėjau šioje citatoje:
46 Tarp mokinių kilo ginčas, kuris iš jų didžiausias.
47 Suprasdamas jų širdies mintis, Jėzus pasišaukė vaiką, pasistatė šalia savęs
48 ir tarė jiems: „Kas priima šį vaiką mano vardu, mane priima, o kas mane priima, priima Tą, kuris mane siuntė. Kas tarp jūsų mažiausias, tas bus didžiausias“. (Luko, 9 skyrius)
Esmė ta, kad aukščiausią asmeninio Kristiškumo lygį pasiekęs žmogus laiko save visų tarnu, tame tarpe ir savo paties vaikų tarnu. Šiandienos amžiuje būtų nepaprastai vertinga, kad tėvai nuoširdžiai pasistengtų palikti senąją kultūrą, teigiančią, kad vaikai yra tėvų nuosavybė. Jūsų vaikai nėra jūsų nuosavybė ir negalite su jais elgtis kaip panorėję.
Tačiau jūs esate atsakingi už savo vaikus. Norėdami išpildyti šią atsakomybę savo vaikams ir sau kaip dvasios ieškotojui, turėtumėte patys išmokti pamoką, kurios, kaip sakiau, turite išmokyti savo vaikus. Turite išmokti atidėti į šalį savo egoistinius troškimus ir nustatyti ribas savo pačių ego. Žinoma, tai nereiškia, kad turėtumėte paversti save vaikų ego vergais, ir būtent dėl to turite jiems nustatyti ribas. Tą galima padaryti suvokus, kad savo vaikams geriausiai pasitarnausite, tarnaudami Dievui, esančiam tiek juose, tiek ir jumyse. Todėl pats jūsų santykių tikslas turėtų būti dvasinis visų augimas. Namų galva iš tiesų turėtų būti Kristaus protas.
Jeigu sugebėsite žiūrėti į tėvystę iš šios perspektyvos, galėsite išvengti daug frustracijos, kurią sukelia tėvystė. Galėsite išvengti pačių pavojingiausių tėvystės spąstų, kuomet susikuriate negatyvius jausmus ir negatyvias energijas savo santykiuose su vaikais. Pats pavojingiausias tėvystės aspektas yra susikurti žemyn traukiantį sūkurį su savo vaikais, kurio skatinami palaipsniui sugeneruojate tiek daug negatyvios emocinės energijos, kad negalite iš jos ištrūkti ir turėti normalių santykių su savo vaikais.
Tačiau, jeigu sugebėsite neįsitraukti į tokius negatyvius sūkurius, o tą galite pasiekti tiktai būdami dvasiškai budrūs ir naudodami dvasinę apsaugą sau ir savo vaikams, vaikai gali suteikti nuostabias augimo galimybes. Norėdami pilnai pasinaudoti šia galimybe, turite pradėti ugdytis discipliną sau ir mokytis nustatyti ribas savo pačių egoistiniams troškimams. Tuomet turėtumėte pasinaudoti šiuo pamatu, nustatydami atitinkamas ribas savo vaikams. Jeigu jums pavyks sėkmingai tą padaryti, galėsite mėgautis pozityviais santykiais su savo vaikais didžiąją jų gyvenimo dalį.
Nesakau, kad įmanoma būti tėvais, nepatiriant frustracijos. Tai nėra labai realistiška šiandieniniame amžiuje, kuriame labai mažai tėvų yra pasiekę asmeninį Kristiškumą ir kuriame dauguma vaikų gimsta su psichologinėmis žaizdomis iš praeitų gyvenimų. Todėl aš nemėginu nustatyti idealo, kuris būtų taip aukštai, kad nė vienas negalėtų pagal jį gyventi. Tiesiog mėginu jums duoti užuominas, kurios galėtų padėti įveikti tėvystės iššūkius. Esmė ta, kad daugybė krikščionių mėgino naudotis mano gyvenimu, susikurdami idealios šeimos stabą, kurio pasiekti negali nė vienas žmogus. Visiškai netrokštu tęsti šio stabo garbinimą, nes nenoriu, kad mano gyvenimu būtų naudojamasi, verčiant kitus žmones jaustis neadekvačiais ar kaltais.
Mano tėvai nebuvo tobuli tėvai, o aš nebuvau tobulas vaikas. Tėvystė yra mokymosi patirtis, ir jeigu jau nuo pat pradžių būtumėte tobuli, kam tuomet jums reikėtų mokytis? Todėl jums reikėtų į tėvystę žiūrėti su dideliu atlaidumu sau ir savo vaikams. Nesitikėkite būti tobulais tėvais, ir nesitikėkite, kad jūsų vaikai bus tobuli vaikai. Tiesą sakant, jeigu galėtumėte atsikratyti visų žmonių sukurtų standartų, kokie turėtumėte būti tėvai ir kokie turėtų būti jūsų vaikai, žymiai palengvintumėte šį darbą sau ir savo vaikams. Lūkesčiai yra frustracijos sėklos.
Ir galiausiai norėčiau pasakyti, kad daugelis tėvų pasirenka gimdyti vaikus, su kuriais jie turi didelę karmą iš praeitų gyvenimų. Ši karma labai padidina negatyvaus sūkurio atsiradimą, ir būtent tą matote daugelyje šiandieninių šeimų. Norėdami įveikti šią karmą tarp savęs ir savo vaikų, tėvai turėtų uoliai stengtis transformuoti negatyvią energiją šeimoje. Efektyviausias būdas tai daryti yra naudotis Motinos Marijos invokacijomis ir šaukiniais.
Taip pat reikėtų pastebėti, kad šiandieniniame pasaulyje šeima yra labai stipriai puolama daugelyje šalių, ypač Vakaruose. Šiam puolimui vadovauja tamsos jėgos, norinčios sunaikinti šeimą, kuri tūkstančius metų buvo visuomenės branduolys. Todėl labai svarbu, kad visi tėvai kviestų dvasinę apsaugą sau ir savo vaikams.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com